tekstai.lt

Mindaugas Nastaravičius. Žodis tėvui

„Metų“ redaktoriui paskambinus ir pasiūlius parašyti įžanginį žurnalo tekstą, stovėjau eilėje ir laukiau dviejų kavos. Svarsčiau, kokias pirkti: juodas ar su pienu? Dar galvojau, ką gi norėčiau parašyti, bet kaip visada suvokiau, kad apie kažką esminga niekada neparašysiu, nes negaliu, nesugebu.

Suprantate, redaktoriau, dabar aš sėdžiu slaugos ligoninėje. Su kompiuteriu ant kelių. Sėdžiu ir turiu kažką parašyti, nes pažadėjau. Žiūriu į miegantį tėvą. Žiūriu į jo vardą ir pavardę ligonio kortelėje. Keista čia matyti savo paties pavardę. Tėvui nubudus, padėsiu jam atsikelti iš lovos, nes jis pats nebegali, nebesugeba.

    Gurkšnis:

Su tėvu nuo paauglystės beveik nebendraujame.

Kodėl taip atsitiko, nežinau. Bet dabar – šiandien, vakar, šiemet – jis ir yra viskas, apie ką galvoju. Ir nors labai norėčiau išvis negalvoti ir nekalbėti, sėdžiu, žiūriu ir galvoju. Labai sentimentaliai, vaikiškai, visaip. O ko daugiau tikėtis iš žmogaus, geriančio kavą su pienu?

Gurkšnis:

Klasės dienyne buvau per vidurį. Devintas. Ne pati ramiausia vieta, nes pirmas ir paskutinis bendraklasiai visada atsikalbinėdavo nuo ėjimo prie lentos ar atsakinėjimo iš vietos, ragindavo mokytojus į dienyną „žiūrėti šiuolaikiškesniu žvilgsniu“ ir rinktis ne pirmą, ne paskutinį, o „ką nors iš vidurio“.

Kelis kartus esu perrašęs abėcėlę, įtikinėjęs lietuvių kalbos mokytoją, kad raidžių seką reikia pritaikyti prie šiuolaikinio moksleivio, kad moderni abėcėlė galėtų prasidėti dviguba V, tačiau visa tai tik dėl to, jog tas „kas nors iš vidurio“ būdavau aš. Tiesa, mirus klasės draugui Petrui, man atiteko aštuntas sąrašo numeris, pakilau, nes pirmoji jo pavardės raidė – A.

Likau viduryje, bet ilgainiui nurimau, ramybėje palikau ir abėcėlę, nes tuomet, prieš penkiolika metų, tas dažnai girdimas „nedraskyk akių“ mums vis dėlto šį tą reiškė. Mes nebuvome jokie šiuolaikiniai moksleiviai – beveik visi mokėjome melžti karvę ir taisyklingas spenių laikymas tapdavo ne mažiau reikšminga pastanga už abėcėlės draskymą.

Gurkšnis:

Mano tėvo vardas – Petras. Kaip ir mirusio bendraklasio. Tėvas iki šiol primena, kad jei mama nebūtų prieštaravusi, Petras būčiau ir aš. Petras Didysis ir Petras Mažasis. Tarkvinijus Senasis ir Tarkvinijus Išdidusis. Romėnai? Nieko čia nauja nepasakysiu, redaktoriau. Jų mitologijoje pasakojama apie vilkę, ant upės kranto suradusią dvynius Romulą ir Remą. Vilkė juos maitino savo pienu, broliai užaugę ir nusprendę prie Tibro upės įkurti miestą, tačiau susipykę dėl jo pavadinimo, Romulas nužudęs Remą ir tapęs Romos karaliumi.

Turėdamas ne Romos, bet vis tiek karaliaus vardą, leidžiu sau nepaisyti mitologijos ir šį mitą skaityti diletantiškai, įsivaizduoti, kad romėnų istorija būtų buvusi visai kitokia, jei abu broliai būtų turėję tuos pačius vardus, nebūtų susipykę dėl miesto pavadinimo, o pasidaliję dvivaldyste, kaip pasidalydavo vilkės speniais.

Lygiai prieš metus, veždamas tėvą aplankyti jo tėvų ir brolio kapų, paviršutiniškai galvojau ne tik apie romėnus, apie brolžudytę, apie sudėtingą brolių meilę, kuri turbūt ne mažiau komplikuota nei tėvo ir sūnaus. „Vežu tėvą į kapus“, – ištariu mintyse ir prisimenu Vytautą P. Bložę, jo eilėraštį iš knygos „Prieš išskrendant man ir tau“.

Tame eilėraštyje sūnus nubėga į kapines, prikelia tėvą ir parsineša namo, nes vienam niekaip nepavyksta pagauti pelės. Mano tėvas, į kurį dabar žiūriu, turbūt sveria panašiai kaip aš, todėl, svarstau, gal pajėgčiau ir aš jį parsinešti, nors namuose, kuriuose gyvenu, pelių nesu matęs. Nors mano tėvo kol kas niekur nešti nereikia. Jis yra gyvas. Jis miega.

Gurkšnis:

Pernai spalį, kai skridome su tėvu į kapines, tylėjome ir žiūrėjome pro langus – jis nežinojo, ko paklausti, aš nežinojau, ką atsakyti. Tėvas vis sumurmėdavo, kad per greitai lekiu, tačiau ne dėl to, jog baimintųsi dėl mūsų gyvybių – sakė nespėjantis pamatyti, kaip atrodo jaunystės vietos.

Dvyliktoje klasėje, prieš pat egzaminus, atėjau į jo kambarį ir pasakiau, kad man turbūt reikėtų naujo kostiumo. Išleistuvėms. Bent švarko. Su mama apie tokius dalykus niekada nesinorėjo kalbėti, nes ji, vos prabilus apie šventes, galiausiai primindavo, kurioje spintoje guli iš anksto paruošti drabužiai, su kuriais ji turi būti palaidota.

Sakydavau, „bet, mama, tu per jauna kalbėti apie tokius dalykus“, o dar kartą tai pakartojęs, ir dar kelis kartus, išgirsdavau prašymą nedraskyti akių. To paties paprašė ir po dešimties metų, man prisiminus, kad, laidojant jos brolį, kažkas paleido virvę, į duobę leidžiamas karstas apsivertė, ir mes, vaikai, buvome nuvaryti nuo kapo. Klausiu, „mama, kaip ten viskas buvo?“ Ir dar kartą, ir dar kelis kartus, bet išgirstu prašymą „palikti šituos dalykus ramybėje“.

Gurkšnis:

Suprantu, kad tokie sutapimai gali atrodyti įtartini, tačiau mano mamos brolio vardas – Petras. Kaip ir klasės draugo, kaip ir tėvo, kuris tada žiūrėjo pro langą ir turbūt neprisiminė, ką man atsakė, kai atėjau į jo kambarį ir priminiau apie išleistuves.

Jeigu dabar paklausčiau, jis turbūt pasakytų – „palikime šituos dalykus ramybėje“, – tačiau tada pasakė trumpai – „dar neaišku, ar išlaikysi egzaminus“. Bet tėvas turėjo jausti, kad juos išlaikysiu – paskutiniais mokyklos metais buvau atjunkytas nuo visų spenių ir kitų kaimo darbų. Galėjau tik mokytis.

Gurkšnis:

Kai neturime apie ką kalbėti, imame kalbėti apie tai, ko neturime. Pavyzdžiui, aš neturiu tėvo vardo. Šiek tiek sumažinu greitį ir jis tai supranta kaip mano norą prailginti šią kelionę, ima pasakoti daugybė kartų girdėtą istoriją.

„Tau gimus, man buvo beveik penkiasdešimt metų, – primena tėvas, – kelias savaites klykei taip, kad girdėdavo kaimynai. atėjusi tavęs apžiūrėti seselė pasakė, kad labai dideli tavo kiaušai. Kaip jaučio. Ką aš... Aš jau buvau beveik senis. Galvojau, štai, sūnus, užaugs sveikas, dirbs žemę. Bus kaip aš. Bet tavo motina pasakė, kad užtenka ir vieno Petriuko“, – pasakoja tėvas, o aš klausausi, nepertraukiu, nors visa tai jau esu girdėjęs.

Dar šiek tiek sumažinu greitį, nes nemoku, nesugebu pasijuokti iš visokių sentimentalių smulkmenų. Dar nesu išlaikęs ironijos egzamino. Ir jeigu tada klykiau nesavu balsu, dabar, atrodo, šituos žodžius ištariu ir užrašau savu. Galbūt tai ir yra mano balsas, kurį girdėdamas tėvas girdi ir savąjį. Nors aš ir nesu Petras.

Gurkšnis:Kai kitas mamos brolis – Antanas – įšoko į duobę ir viską sutvarkė, mes, vaikai ir paaugliai, buvome pakviesti atgal. Turėjome atsiklaupti ir atsisveikinti su dėde Petru. „Klaupkis“, – keliskart paragino mama, tačiau nesiklaupiau, nes tada man buvo keturiolika ar penkiolika metų, gimtadienio dovanų buvau sulaukęs pirmojo savo kostiumo, su kuriuo ir atvykau į laidotuves.

Nesiklaupiau dėl dviejų priežasčių – nenorėjau daryti taip, kaip visi, ir nenorėjau išsitepti kelnių. Nesiklaupiau ir pernai, stovėdamas prie tėvo brolio kapo, žiūrėdamas į klūpantį savo tėvą, kurį pirmą kartą mačiau atsiklaupusį.

Gurkšnis:

metai_2013_11_.pngKlasės dienyne buvau per vidurį. Devintas. Prisimenu, kad ilgas mano vardas ir dar ilgesnė pavardė netilpdavo į tam skirtą eilutę, todėl paskutinės raidės buvo beveik neįžiūrimos. Auklėtoja stambiai įrašydavo karaliaus vardą, bet nukąsdavo pavardę.

Mano tėvas tikrai įsižeistų pamatęs, kad dienyne esu Mindaugas Nastaravič. „Mes – lietuviai!“ Taip, mano pavardė galėtų būti bent šiek tiek trumpesnė. Tarkim, Mindaugas Mažasis. Bent jau Mindaugas Išdidusis. Tilptų visur. Klasės dienyne, ligonio kortelėje.

Gurkšnis:

Kai pirmą kartą savo pavardę pamatai antkapyje, neklausinėji tėvo, kodėl tik dabar. Kodėl nieko nežinau apie jo brolį Romualdą, šeimos romėną, kodėl pas brolį tėvas visada važiuodavo vienas, kodėl klūpo dabar ir nieko nepasakoja, tik žiūri į antkapį ir tyli.

Ir aš žiūriu į antkapį, žiūriu, ar jame tilptų ilgo vardo ir ilgos pavardės raidės, kurių nesinori draskyti klausimais apie šeimos mitologiją. Tėvas atsistoja ir nusivalo kelnes.

Gurkšnis:

Su tėvu nuo paauglystės beveik nebendraujame.

Kodėl taip atsitiko, nežinau. Nesugebu, negaliu apie tai parašyti. Bet pernai sakydamas, kad tėvų ir brolio kapus reikia aplankyti „kol dar galiu“, tėvas buvo teisus. Mes išvažiavome, aplankėme ir grįžome. Vienas kitam pasakėme po kažkiek sakinių.

Ar yra taip, kad dabar sėdžiu slaugos ligoninėje ir gailiuosi tuomet kažko nepasakęs tėvui? Ar man atrodo, kad mes taip ir liksime vienas kitam nepasakę kažko esminga?

Žinote, redaktoriau, mano tėvas labai nustebo, kad ant kavos puodelio uždėtas plastikinis dangtelis su skylute. Jis netikėjo, kad galima taip tiesiog imti gerti ir neapsipilti.

Bet jis geria ir neapsipila. Tuomet paklausia, kokia čia kava. „Su pienu?! Na, su pienu, tai su pienu.“ Pasakau, kiek ji kainuoja. Kur tokios kavos galima nusipirkti. Tada mudu tylime. Tėvas žiūri pro langą ir užmiega vėl.