Benedikto Januševičiaus nuotr.

Na jau ne, šitaip elgtis negalima.

Dabar trys, aš guliu ant kilimo ir nejudu. Žinau, nejudėti negerai, reikia vaikščioti. Bet gulėdamas vaikščioti negaliu. Mažas mokėjau, dabar – nemoku. O turėtų būti atvirkščiai. Daug kas turėtų būti atvirkščiai, bet nėra. Todėl žiūriu pro langą. Langas toks nešvarus, kad net gaila. Gaila, kad jo nenuvaliau, kol galėjau vaikščioti.

Žinote, ką ji padarė? Niekada neatspėsite.

Nebegaliu pakęsti to murzino lango, todėl atsikeliu ir nuvalau. Ilgai valau. Nesuprantu, kaip vertikalūs daiktai, kurių niekas niekada neliečia, gali taip išsitepti.

Nuvalau ir vėl atsigulu. Guliu ir nejudu.

Aš neturiu nei rankų, nei kojų. Gal turiu, tik jos ne mano, nes nei vienų, nei kitų negaliu pajudinti. Turiu tik galvą ir nugarą. Esu tuo tikras, nes guliu ilgai, nugarą maudžia, o aš galvoju. Dar turiu lūpas, kurias vis aplaižau. Ne todėl, kad džiūsta. Noriu patikrinti, ar jos dar yra. Skaičiau istoriją apie žmogų, kuris neturėjo lūpų. Toks gimė. Jis sakė, kad visą gyvenimą jautėsi nelaimingas. Nė kiek nesistebiu, lūpas turėti tikrai svarbu. Jei imsite mano lūpas, imkite ir visą mane. Nenoriu būti padalytas.

O ji padalijo. Padalijo mane į prieš tai buvusį ir į tą, kokiu tapau vos ją pamatęs.

Stovėjo pasišiaušusi tarpdury. Pasakiau „atsiprašau“ ir norėjau praeiti, o ji paklausė, kodėl atsiprašinėju, gal ketinu padaryti jai ką nors blogo, ir nesitraukė. Tada ją tiesiog stumtelėjau. Ji nė kiek nenustebo, tik paklausė, ar už tai ir atsiprašiau.

Nesuprantu, kodėl ji taip pasielgė. Kodėl privertė ją įsimylėti.

Kai pamačiau pirmą kartą, ji man pasirodė baisi. Graži, net labai graži, bet visai ne tokia, kokios norėjau. Jos oda buvo tamsi, rudai mėlyna. Plaukai nudažyti kvailai balkšva spalva. Viena akis tamsesnė, kita šviesesnė. Niekada neturėjau merginos rudomis akimis. Negaliu suprasti, ką jos galvoja, žiūri anglinėmis duobėmis, lyg norėtų kažką atimti, ištraukti ar įbrukti. Nemėgstu žmonių, kurie manęs neatsiklausę ką nors duoda ar ima.

Ji visą laiką šypsojosi. Stumtelėjau, o ji šypsojosi, tarsi to ir būtų norėjusi.

Žodžiu, bjaurėjausi ja. Todėl pastūmiau ir nuėjau.

Nieko neatsitiko, nei žaibas trenkė, nei žemė prasivėrė. Tik prisiminiau, kad kambaryje palikau mašinos raktelius. O tai reiškė, kad turiu grįžti. Ji vis dar stovėjo tarpdury. Nežinau, ką ji veikė, kol buvau nusisukęs, bet per tas kelias sekundes dar labiau susivėlė. Be to, rūkė. Jos lūpos buvo putlios, pirštai ilgi, o rankos grakščios. Dingtelėjo, kad jeigu ji mane pabučiuotų, turbūt mirčiau.

Kai priėjau, ji atsiprašė, tik nesupratau, už ką. Gal nujautė, kad galėtų mane nužudyti vienu bučiniu. Bet turbūt niekada nebūtų to dariusi, nes gaila cigaretės.

Jos kaklas buvo ilgas ir švelnus, atrodė, palietęs jį iškart mirčiau. Nusprendžiau niekada to nedaryti.

Ji buvo apsikabinėjusi daugybe grandinėlių su įvairiaspalviais krištolo karoliukais. Gal ir ne krištolo, nežinau. Ant jos odos visi karoliai atrodė tamsesni, nei buvo iš tikrųjų. Suėmiau vieną. Karoliukas kaipmat tapo ryškiai raudonas, permatomas. Nemėgau daiktų, kurie neturi esmės, todėl paleidau karoliuką.

Nesupratau, kam šitaip apsikabinėjo. Ar ji žino, kad suteikia jiems gyvybės? Pamaniau, kad ji – labai geras žmogus, nes geranoriškai įprasmino ir pavertė mane dar vienu dirbtinio krištolo gabalu, kuris, atskirtas nuo jos, tampa neryškus, peršviečiamas ir niekam nereikalingas.

Stovėjau prieš ją gana ilgai, nes ji surūkė vieną ir prisidegė kitą cigaretę. Tada žengtelėjo artyn ir mane pastūmė. Taip netikėtai, kad aš vos nepargriuvau.

„1:1“, – pasakė ir įėjo į vidų.

Labai norėjau persverti rezultatą savo naudai. Atkeršyti, parodyti, kad aš stipresnis. Ir ją paliesti. Ir kad ji paliestų mane. Bet ji dingo, niekaip negalėjau suprasti kur. Pabandžiau ieškoti, nors tikinau save, kad vaikštau be jokio tikslo, tiesiog šiaip sau. Kiek žinau, vaikščioti be tikslo neuždrausta. Ieškoti – irgi. Ar neuždrausta rasti – nežinau.

Antrą kartą ją pamačiau maždaug po pusės metų. Kai atsikėliau, buvo dar tamsu. Nemačiau, kur žengiu, užlipau ant kažko ir tą kažką sutraiškiau. Nė kiek nebuvo gaila, tegu nesimėto kur nereikia.

Meluoju, iš tikrųjų man buvo labai gaila. Gaila, kad taip nutiko. Aš visą laiką visus mindžiojau, ir dėl to savęs nekenčiau. Nekenčiau, nes elgiausi taip, tarsi būčiau už kitus geresnis, aukštesnis, labiau vertas meilės ir pripažinimo.

Aš sumindžiau savo brolį. Jis nebuvo tikras mano brolis. Mano mama susirado kitą vyrą, kai buvau penkerių. Mama buvo gana išvaizdi, ir nors jos viena koja buvo trumpesnė už kitą, tai jai netrukdė, priešingai, suteikė ypatingo seksualumo. Aš gėdijausi savo mamos. Nors ir labai mylėjau, buvau priverstas pripažinti, kad ji ne tik miegojo su visais vyrais iš eilės, bet buvo ir visiškai kvaila.

Nežinau, kodėl jai Dievas nieko nedavė – nei grožio, nei proto. Paaugęs sužinojau apie kompensavimo teoriją. Tačiau nesupratau, ką jai Dievas davė kaip kompensaciją. Mama sakė, kad mane. Nemanau, kad esu ko nors vertas. Todėl motinos pastangos mane sudievinti tik patvirtino apie jos kvailumą. Niekada nenorėjau būti toks, kaip ji, bet, deja, buvau. Toks pat negražus, taip pat miegojau su visomis moterimis. Lygiai taip, kaip ji, negalėjau gerai ištarti „r“ raidės, turėjau tokias pat nesimetriškas ausis ir kreivą dešiniosios rankos nykštį.

Kai man buvo penkeri, Dievas nutarė dar kartą apdovanoti mamą – atsiuntė jai liesą, prakaituotą, labai taupų ir eiliuojantį vyrą. Jis buvo toks pat kvailas, kaip ir motina, nors ir geriau suprato, kas vyksta pasaulyje. Vyras ėmė kartoti, kad jei ne šiemet, tai kitąmet tikrai gaus Nobelio premiją. Bet kitais metais gavo džiova. Netrukus ir mirė, o tada Dievas mano mamą apdovanojo trečią kartą – atsiuntė jai mano brolį.

Brolis nuo gimimo buvo toks pat liesas ir prakaituotas, kaip jo tėvas. Mane tai erzino, nes privertė galvoti, kas, ką ir iš ko paveldėjo. Tik tada supratau, kad niekada neturėjau tėvo. Iš savo tėvo nepaveldėjau nieko. Nei vyriškumo, nei noro patikti moterims, nei drąsos, nei meilės sau. Nieko. Todėl visą laiką toks ir buvau – vienodas, vientisas, paprastas ir visų mylimas.

Mano brolis visai kitoks – net ir suaugęs liko amžina dilema sau ir kitiems, nepertraukiama abejonė, nesibaigiantys kraštutinumai, nepaliaujami maniakinės depresijos priepuoliai. To jam visada pavydėjau. Ilgainiui nebegalėjau normaliai gyventi, niekam daugiau nebeturėjau nei laiko, nei energijos. Todėl brolį sumindžiau. Tai padaryti nebuvo sunku. Kai jis iš agorafobo virto į klaustrofobą, padariau taip, kad jis užstrigtų lifte. Ir užstrigo.

Viską gerai apgalvojau. Buvo pusiaudienis, kai nėra nei žmonių, nei meistrų. Lifte jis prasėdėjo porą valandų, visas apsidraskė ir priduso. Bet pasveiko. Jo kraštutinumai taip ir liko tame lifte. Traukti teko jėga, nes jis užsispyrė ir nenorėjo išeiti. Meistrams tai nė kiek nerūpėjo, jie pataisė liftą ir išvažiavo.

Brolį iš lifto išvijo kaimynai. Tiesiog primušė ir išmetė. Visą likusį gyvenimą mama juos kaltino.

Na, o brolis pasveiko, tapo lygus ir vienodas, todėl jau po pusės metų visi jį pamiršo. Nieko keisto, niekas nepastebi plokštumos.

Prisiminęs istoriją su broliu susinervinau ir nė nepajutau, kaip vėl kažką sutraiškiau. Nežiūrėdamas pakėliau kilimo kampą ir tą kažką koja po juo pastūmiau. Pasidariau kavos, bet pamiršau įsipilti pieno ir nusideginau lūpas.

Kartais dirbu kitur, todėl tenka skristi lėktuvu. Labai bijau. Mačiau filmų: lėktuve prie vyro prisėda nerealaus grožio moteris, jie kalbasi, vyras atrodo laimingas. Išlipę iš lėktuvo jie tęsia pažintį, kur nors eina, ką nors veikia, ir dažniausiai tai baigiasi blogai. To aš ir bijau. Todėl lėktuve taikausi atsisėsti šalia vyro arba negražios moters. Net jei nusileidus tektų kur nors eiti su ja, tai būtų daug paprasčiau, nei eiti su gražia.

Man nepatinka grožis. Sako, kad aš gražus. Bet man tai nepatinka. Dar labiau man nepatinka, kai sako, kad mano gražios rankos, ausys ar dar kas nors. Tada jaučiuosi skaidomas.

Į lėktuvą nepavėlavau, įlipau pačiu laiku. Dalis vietų jau buvo užimta, todėl įsitaisiau prie apkūnios ponios su vaiku. Aišku, vaikas leidžiantis lėktuvui verks. Taip visada būna. Bet negali viešoje erdvėje tikėtis idealių sąlygų.

Ausinėmis užsikišau ausis, nustačiau didžiausią garsą ir užsimerkiau. Mėgstu užmigti, kai muzika tokia garsi, kad jos net nebegirdi.

Kai ponia su vaiku pradėjo tiek maltis, kad nebegalėjau nekreipti dėmesio, atsimerkiau. Pamaniau, kad sapnuoju. Ponia su vaiku rinkosi daiktus, šalia manęs stovėjo Ji, o stiuardesė maloniai aiškino, kad įvyko klaida, vaikams prie avarinio išėjimo sėdėti negalima, todėl ji priversta persodinti keleivius.

Ramiai sapnavau toliau. Ko bijoti, jei čia tik sapnas?

Ji pasakė, kad jos vardas Silvija. Nors vardas negražus, bet jai tiko.

– Oho, koks gražus vardas, – pasakiau maloniai. Nežinau, ar sapne galioja tos pačios elgesio taisyklės, bet dėl visa ko pasistengiau atrodyti kuo normalesnis. Manau, net sapne reikia imtis visų atsargumo priemonių.

Ji buvo su tais pačiais karoliais. Ką padarysi.

– Tavo gražios akys, – pasakė Silvija. Aš ja galutinai nusivyliau. Jaučiausi kaip dalinė iškamša, kai nupjauna stirnos galvą ir pakabina ant sienos. Tada visi sako: „Kokios gražios stirnos akys.“ Negalima kalbėti apie akis. Žmonės po mirties nenori aukoti širdies ir akių. Plaučius ar kepenis – prašom, tik ne akis. Akys – sielos veidrodis. Jei jau taip, tai stirnų sielos yra blizgančios. Atrodo linksmos ir laimingos, nors netikiu, kad jos iš tikrųjų galėtų kuo nors džiaugtis. Negali džiaugtis, jei ko nors neturi, ypač jei neturi viso likusio kūno.

Aš nežinau, gal jos turi ir likusią dalį kūno, bet ji išlindusi per sieną į kitą kambarį. Negaliu patikrinti. Kai nueinu pažiūrėti, kitame kambaryje tos kitos dalies nebūna. Tačiau tai nereiškia, kad jos ten nebūna ir kai aš iš kambario išeinu. Na, nesvarbu. Svarbiausia – akys.

– Nori, padeklamuosiu eilėraštį? – paklausiau.

Ji nieko neatsakė. Nesukrutėjo nė vienas veido raumuo. Turbūt pamanė, kad kalbu nerimtai. Ji manęs dar nepažįsta, o jau viską apie mane žino. Kažin, iš kur?

– Sakau? – dėl visa ko pasitikslinau.

– Sakyk, – atsakė gana ironiškai. O be reikalo, nes buvau paruošęs gana gražų eilėraštį. Tik labai birbė variklis, reikėjo rėkti, kas gal ne visai atitiko kūrinio nuotaiką. Viešoje erdvėje nėra ko tikėtis idealių sąlygų.

– Tiesiai laikant galvą ir kaklą,

te stuomuo jam nė kiek nesuvirpa;

žvilgsnį nosies galiukan nukreipęs,

jis tegu nesidairo į šonus.

Silvija nusijuokė ir paklausė:

– Tu parašei?

– Šitą eilėraštį parašiau aš. Po to jį persispausdino induistai.

Silvija ir toliau šypsojosi. Todėl paklausiau:

– Netiki? Be reikalo. Reikia tikėti tuo, ką tau sako.

– Mano močiutė mirė būdama devyniasdešimt devynerių. Likus metams iki mirties ji uždainavo. Beveik taip pat gražiai, kaip Pavarotis. Niekas negalėjo suprasti, kas čia vyksta, nes iki tol ji neturėjo nei balso, nei klausos. Vežė pas gydytojus, nieko neišsiaiškino. Taip ir mirė dainuodama, o gal ir nuo paties dainavimo.

Pamaniau, kad istorija tikrai įdomi, tik ne visai supratau, kaip ji susijusi su mano eilėraščiu. Matyt, nuo dainavimo jai surakindavo kaklą, ir ji net labai norėdama negalėjo pasukti galvos. Visus metus.

Neatsimenu, kada taip norėjau ką nors paliesti. Bet bijojau, kad jei ją paliesiu, plyš širdis, gal net nukris lėktuvas. Negerai, jei dėl mano užgaidų žūtų žmonės, todėl sėdėjau nejudėdamas ir nieko neliečiau.

Nieko ypatingo, kad įsimylėjau. Ne pirmas kartas. Kai įsimyli ne pirmą kartą, žinai, kas bus, nes meilės viena nuo kitos nesiskiria.

Iliuminatorius buvo apšalęs, nepermatomas. Tai erzino. Langai turi būti permatomi.

– Matai ką nors? – paklausė Silvija.

– Ne, – pasakiau piktai, lyg ji būtų dėl to kalta.

Dėl visa ko paklausiau:

– Ar tu nesergi leukemija?

– Dar vienas klausimas, ir paprašysiu stiuardesės, kad mane persodintų kitur.

Nesupratau, kodėl ji užpyko. Paklausiau tik todėl, kad norėjau žinoti, ar tai nebus eilinis meilės nuotykis, kaip filmuose, kai vienas iš veikėjų miršta, o kitas beveik neverkia, verkia tik žiūrovai. Man atrodo, kad jiems tikrai nėra ko verkti.

Silvija apsimetė, kad skaito knygą. Žinau, kad apsimetė, nes nevertė puslapių. Linktelėjau prie jos, nes norėjau pažiūrėti, kas knygoje parašyta. Nebuvo jokio teksto, tik pilies nuotrauka.

Dažniausiai žmonės stato pilis iš:

• smėlio;

• sniego;

• oro.

Nežinau, kurios stovi ilgiausiai. Bet nebūtinai tos, kurios stovi ilgiausiai, yra gražiausios. O šita buvo graži. Ji buvo pastatyta iš spalvotų plastikinių kamuoliukų. Apačioje maži, o į viršų vis didėjo. Vietoje bokštų buvo tiesiog dideli burbulai.

– Aš norėčiau gyventi tokioje pilyje, – pasakiau Silvijai.

– Tik tavęs ten ir trūksta, – nusijuokė ji.

Man patiko galvoti, kad vos įžengčiau į pilį, ji sugriūtų, o kamuoliukai lėtai ir ilgai birtų ant manęs. Nemėgstu amžinų dalykų. Viskas, kas amžina, nuobodu. Moteris, kurios pasako „mylėsiu tave amžinai“, palieku tą pačią sekundę. Nieko neaiškinu, tiesiog atsistoju ir išeinu. Tarpduryje stabteliu, atsisuku ir paskutinį kartą į jas žvilgteliu. Mačiau tokią sceną filme, man ji pasirodė labai graži, todėl dabar ir aš taip darau. Skleidžiu grožį.

Dažniausiai rengiuosi pilkai. Manau, pilka spalva puošia žmogų. Tampi panašus į akmenį, o akmenis visi mėgsta.

Nieko nevalgau. Nuo to ir storėju. Turbūt ir jūs pastebėjote, kad niekas greitai plečiasi.

Nesu patenkintas tuo, kaip atrodau. Net ir tomis dienomis, kai sau atrodau gražus, žinau, kad tai tėra optinė apgaulė, iliuzija, kuri išsisklaidys pasikeitus apšvietimui.

Niekam nesakau, kad nesu patenkintas savo išvaizda. Nenoriu, kad ir kiti tai pastebėtų. To net ir man būtų per daug.

Kad atrodyčiau išraiškingiau, užsirišu pilką šaliką. Neklauskite, ar ir vasarą. Nieko neklauskite. Vis tiek neatsakysiu arba pameluosiu. Man patinka žmonės, mėgstantys meluoti. Ne iš reikalo, šiaip, savo malonumui. Tiesos nėra, o man patinka tik tie, kurie tai supranta ir dėl to nesikankina. Kam kankintis dėl to, ko nepakeisi? Geriau jau mėgautis.

Anksčiau auginau ilgus plaukus. Bet mergina, su kuria tą naktį draugavau, juos nukirpo. Aš miegojau ir nieko nepajutau. Ryte pasakė, kad aš atrodau daug gražiau. Ne iš karto supratau kodėl. Pamaniau, kad iš meilės. Tik po kelių dienų pamačiau save veidrodyje.

Kad plaukai nukirpti, pastebėjau tik kitą savaitę, nes veidrodžio neturiu. Nemėgstu matyti vis tą patį – mėlynus paakius, dulkes ir plyšusią širdį. Matau savo širdį veidrodyje. Ji beveik tokia, kaip atvirukuose, tik daug labiau perskelta per pusę, beveik padalyta į dalis. Tos dalys laikosi susikibusios ant plono siūlelio, turbūt kraujagyslės, tik nežinau, venos ar arterijos.

Mamos paklausiau, ar mano širdis visada buvo tokia? Neatsimenu, ką atsakė.

Kai tąkart „Makdonaldo“ tualete pažiūrėjau į veidrodį, į širdį neatkreipiau dėmesio, nes pamačiau savo plaukus. Viename šone jie buvo ilgesni nei kitame.

– Pats kaltas, – pasakė tada mergina. – Ta galvos pusė buvo ant pagalvės, nieko negalėjau padaryti.

Pritariau jai. Žmonės tik patys kalti dėl to, kas jiems atsitinka.

Jos vardas buvo Ana. Pirmą kartą ją sutikau dviračių aikštelėje. Kai paklausiau, ką čia veikia, atsakė:

– Nuomoju dviračius.

Pamaniau, kad man reikia dviračio, todėl jai sumokėjau, ir gana nemažai. Ji pasiūlė:

– Išsirink, kurio nori.

Dviračių buvo daug, tvarkingai sustatyti eilėmis, tik gal kiek per daug sugrūsti. Išsirinkau patį gražiausią, perrištą baltu kaspinu. Tada ji pasakė:

– Gali jį pasiimti.

Deja, dviratis buvo prirakintas, kaip ir kiti.

Ji paaiškino, kad nuomoja tik dviračius, o ne jų raktus. Dar kartą įsitikinau, kad likimas man maloningas, nes kaip būčiau atrodęs ant tokio dviračio?

Nežinia iš kur skambėjo įkyri muzika, gal koks Bachas. Gal ir ne, bet daugiau kompozitorių nelabai žinojau (na, nebent Čaikovskį). Taigi Bachas buvo vienintelis, kuris atėjo į galvą.

– Čia turbūt ne Bachas, jis negalėjo sukurti tokios dainos, – pasakiau ir mintyse ant savęs rimtai pyktelėjau. Jei jau sakai, sakyk tvirtai. Ko čia kiekviename žingsnyje abejoti? Moterys nemėgsta abejojančių. Vyras turi spinduliuoti jėga ir pasitikėjimu.

Aš nespinduliavau niekuo. Dar pagalvojau, kad kažin ar Bachas apskritai dainas kūrė. Man atrodo, kad kai sukuri muziką, sugalvoti žodžius nėra sunku. O ir koks skirtumas, galų gale?

– Galėjo, – nusijuokė Ana.

Spėjau pamiršti, apie ką kalbamės, todėl nesupratau, kas ir ką galėjo. Bet pamaniau: tiek to, galėjo, ir gerai. Blogiau, jei būtų negalėjęs. Taip ir ritasi tas mūsų pasaulėlis pirmyn ar atgal, nes vis atsiranda tokių, kurie ką nors gali.

Žodžiu, dviračio taip ir negavau. Nežinau, kiek žmonių ji apgavo prieš mane, bet, sprendžiant iš to, kad kai pakviečiau kur nors nueiti, ji sutiko, aš buvau pirmas.

Apsimečiau, kad žinau, kur einame. Tą akimirką tikrai norėjau, kad prieš mus eitų gidas su aukštai iškelta vėliava ar kokiu kitu ženklu. Bet nėjo. Be to, šiandien buvau pasimokęs, kad už norus reikia mokėti. O pinigų turėjau nelabai daug.

Menkai pažįstu miestą, nors čia gyvenu jau seniai. Man patinka neturėti galvoje miesto plano, tada viskas būna kaip pirmą kartą, o už kiekvieno kampo laukia nežinia kas.

Laukė ir dabar. Ant plytelių, pačiame šaligatvio viduryje, gulėjo juodas gumulas. Pamaniau, kad tai negyvas paukštis (turbūt skrido, nukrito ir užsimušė), o tai būtų gana geras ženklas. Kai priėjome arčiau, pamačiau, kad tai tik suglamžytas laikraštis.

Iš to, kad norėjau matyti daugiau, nei yra, akivaizdu, kad buvau nusiteikęs gana romantiškai. Prisipažinsiu, norėjau sugalvoti ką nors gražaus, nustebinti Aną, gal net atlikti kokį žygdarbį, nukauti juodą paukštį (jei neminėsime, kad jis jau buvo negyvas) ar dar ką nuveikti.

Kol mintyse kūriau įvairius planus, Ana man papasakojo štai ką: ji negirdi viena ausimi, nesakė kuria, o aš ir neklausiau. Kuria sagas ir yra nusivylusi užtrauktukais, nes saga apvali, o tai jau savaime gražu, o daiktai, kurie gali vos užsimanius pasidalyti į du, paskui vėl susijungti, yra įtartini. Pragyvena nuomodama daiktus. Nemėgsta konvalijų. Jei norėtų kur nors gyventi, tai tik akmens amžiuje.

Aš irgi netylėjau. Vis ką nors pasakydavau. Pavyzdžiui:

– Kas čia blogo, jei nori užsisegti greičiau?

– Kas tos konvalijos? Nors, koks skirtumas, jei vis tiek jų nemėgsti.

– Aukščiau kelk kojas, šaligatvis nelygus.

– Akmens amžius yra ne „kur nors“, o „kada nors“.

– Dabar irgi akmens amžius, tik dauguma akmenų – plastmasiniai.

Daviau jai nosinę, nes baisiai slogavo. Kaip aš galėjau miegoti su tokia mergina? Juk labai saugausi virusų ir bakterijų.

Gaila, kad tiek laiko galvojau apie Aną. Skrydžiai ilgai netrunka, nebent skristume į Australiją, bet neskridome. Gal kitą kartą.

Silvija taip pakreipė savo ventiliatorių, kad šaltas oras pūtė tiesiai man į pakaušį. Man patiko, kad ji manimi rūpinasi.

Man patiko būti ir su Ana. Nufotografavau ją nuogą. Vieną kartą. Padarėm daug tos pačios nuotraukos kopijų ir išklijavome jomis visas sienas. Ir jos namuose, ir mano. Man atrodė, kad kiekvienoje nuotraukoje Ana vis kitokia.

– Taip ir yra, – sutiko ji.

Ana nė minutės neišbūdavo rami. Nuolat judėjo lyg norėdama paslėpti, kad iš tikrųjų nieko nevyksta. Kas rytą Ana išeidavo nuomoti dviračių. Uždirbo neblogai, užteko abiem.

Ana nusižudė. Vieną vakarą parėjęs radau ją negyvą. Išgėrė visus mano vaistus. Gydytojai taip ir neišsiaiškino, nuo kurių vaistų ji mirė. Aš manau, kad nuo skysčio naikinti utėlėms. Buvau buteliuką dėl visa ko nusipirkęs.

Ana man paliko atsisveikinimo laišką. Ne laišką, o raštelį. Jis buvo parašytas ant popieriaus laiškams: „Dabar tu gali perimti mano verslą“, ir viskas. Apatiniame kairiajame lapo kampe buvo nupieštas mažas vabalas. Todėl ir pamaniau, kad ji išgėrė skystį nuo utėlių.

Nežinau, ar raštelis buvo skirtas man. Adresato ji nenurodė.

Mėginau perimti jos verslą, bet man nesisekė. Jau pačią pirmą dieną kažkoks idiotas apipylė mane kava. Tiesiog paėmė ir užpylė ant galvos. Verslą mečiau, bet nė kiek neliūdėjau – ėjau išdidus kaip kanalizacijos žiurkė. Tai taip miestietiška, pamaniau. Niekur kitur negali būti apipiltas kava. Be to, turėjau pinigus, kuriuos tas idiotas man sumokėjo už dviratį. Jo vietoje būčiau ne tik pinigus atsiėmęs, bet dar ir privertęs sumokėti už kavą. Tas idiotas nė tiek nesugalvojo. Todėl ėjau ir šypsojausi. Šypsojausi ir dabar, tai prisimindamas, o man iš kairės sėdėjo mano svajonių moteris ir skaitė.

Silvija užvertė knygą. Pokštelėjo garsiau, nei reikėtų. Gal buvau užmigęs, o ji norėjo pažadinti. Priėjo stiuardesė ir paklausė, gal ko norėtume. Pamaniau, kad visai norėčiau ją pabučiuoti, bet nutylėjau. Jei man patinka kokia moteris, noriu pabučiuoti ne ją, o kurią nors kitą.

Pilotas pasakė, kad greit leisimės. Aišku, nesakė „greit“, pasakė tikslų laiką, bet aš nenugirdau, nes Silvija tuo metu paklausė, kuo apskritimas geriau už kvadratą. Nesupratau klausimo, todėl nieko nesakiau. Nemėgstu, kai žmonės klausia miglotai, o tikisi atsakymo. Tada ji paklausė, kodėl norėčiau gyventi burbulų pilyje. Dabar jau buvo aiškiau, todėl atsakiau, kad kvadratas – tai tas pats ratas, tik su keturiais kampais.

Silvija labai juokėsi. Juokėsi gražiai, nors vienas jos dantis ir buvo kreivas. Tai man priminė pirmąją meilę. Mano pirmoji meilė gyveno tame pačiame kieme kaip ir aš. Abiem buvo maždaug po trylika metų. Jos vardas toks negražus, kad net negaliu jo prisiminti. Blogas ženklas. Nuo pat pradžių žinojau, kad nieko mums neišeis. Bet vis tiek pūčiau prieš vėją kiek plaučiai leido.

Ji buvo aukštesnė už mane, bet tai netrukdė. Dažnai versdavo bučiuotis. Tada dar buvau visai žioplas, pats tikrai nebūčiau išdrįsęs. Su ja jaučiausi kaip šuo su pavadėliu, kuris turi kakoti ne ten, kur nori, o ten, kur sustoja šeimininkas.

Ji norėjo daugiau už mane, todėl jos bijojau. Visada užsimerkiu, kai bijau. Vis klausinėjo, ar ji tokia baisi, kad net negaliu į ją žiūrėti. Blogiausia, kad ji buvo tikrai labai negraži. Todėl negalėjau nieko atsakyti. Matyt, tylėjau per daug ir per dažnai, nes po kelių kartų ji mane paliko.

Buvau jai abejingas, bet įdomu, kas būtų nutikę, jei mes vis dėlto nebūtume išsiskyrę. Nuolat sekiojau jai iš paskos. Kartais ji atsisukdavo ir klausdavo:

– Ko tu nori?

Jos intonacija būdavo vis kitokia. Tai ji juokėsi, tai klykė, tai vos išspausdavo žodžius, atrodė, kad pasakys ir čia pat mirs. Kiekvieną kartą pagalvodavau, kokia ji permaininga, gerai, kad ją palikau. Nemėgstu nepastovumo.

Į jos klausimą nėkart neatsakiau. Ko gi iš jos galėjau norėti?

Bet vieną dieną mane pasigavo jos mama ir pagrasino, kad jei nepaliksiu dukters ramybėje, turėsiu reikalų su ja (t. y. motina). Išsigandau ir pabėgau. Tuo metu seksas (kokie gi dar galėjo būti reikalai?) su dvidešimčia metų vyresne moterimi mane gąsdino labiau nei bučiniai su trylikamete.

Vienas tos mamos dantis buvo kreivas. Jis ir susiejo keistai Silviją ir tą mamą, lyg virve surišo, nors šiaip tarp jų nebuvo nieko bendro.

Tada daug rūkiau. Rūkiau, rūkiau, ir nieko, jokios iš to naudos.

Gali kilti klausimas, ar su ta perkarėle ir praradau nekaltybę? Ne. Su ja nekaltybės nepraradau. Jau gimiau kaltas, su prigimtine nuodėme. Skaičiau, kad mes visi gimstame su prigimtine nuodėme, todėl vėliau neturime ko prarasti. Guodžianti teorija.

Visada buvau niekas, kaip ir visi kiti, tik, skirtingai nei daugelis, tą jutau kiekvieną sekundę. Niekaip negalėjau savęs apgauti. Kartais tikėdavausi, kad pažvelgęs į veidrodį neišvysiu savo atspindžio. Gyvenau tylų ir tuščią gyvenimą, nepalikdamas jokio pėdsako.

Tiesa, kartais pasivaidendavo, kad esu svarbus ir reikšmingas. Paskui ilgai iš to juokdavausi. Todėl patikau moterims. Joms patiko mano humoro jausmas. Nors pats nesuprantu, kas tai yra.

Moterims patinka vyrai, turintys jausmų. Nesvarbu kokių, bent jau dantų skausmą jaustų. Nors tiek. Viena man sakė, kad skausmas – kaip rašalo lašas.

– Kokio dar rašalo? – piktokai paklausiau.

Ji paaiškino, kad kai rašalo įlašini į vandenį, lašas pamažu plečiasi, kaip skausmas, kol viską nudažo mėlynai. Nusprendėme pabandyti. Turėjome rudo rašalo, todėl vanduo nepamėlynavo. Manau, tai iš esmės paneigia jos teoriją. Rudo vandens stiklinė man niekaip nesisiejo su skausmu.

Ji pradėjo baisiausiai raudoti. Paklausė, ar aš idiotas, ar tik apsimetu? Pasakiau, kad apsimetu. Tikėjausi, kad tai paguos, bet klydau. Tada leptelėjau, kad pirmą kartą matau žmogų, šitaip verkiantį dėl nevykusios teorijos.

Ji nieko neatsakė, kažką į mane metė. Metė, ką turėjo rankose. Pataikė, bet aš buvau per minkštas, todėl tas kažkas sudužo tik nukritęs ant žemės. Iš šukių nesupratau, kas tai. Jinai ėmė verkti dar labiau, nors man atrodė, kad dabar jau aš turėčiau apsipilti ašaromis.

– Per tokius idiotus ir ateis pasaulio pabaiga, – klykė mano mylimoji.

Ši žinia man patiko. Visada maniau, kad pasaulį keičia protingieji, o ne tokie vėplos ir minkštakiaušiai kaip aš. Tai jie, stiprieji, po ilgų apmąstymų ir planavimo viską kuria ir griauna. O ji, pasirodo, įsitikinusi priešingai. Norėjau su ja daugiau apie tai pasikalbėti, bet intuicija sakė, kad jos teorija niekuo nepagrįsta, tikrai negalės tinkamai paaiškinti.

Kol ji verkė, dar pagalvojau, kad pasaulio pabaiga gal ir nepakenktų, gal po jos viskas tik pagerės. Kodėl būtinai turėtų pablogėti? Mečiau šią mintį ir suskubau šluostyti jai ašarų. Filmuose vyrai taip daro, ir aš pamėginau.

Iš pradžių ji priešinosi (matyt, filmuose moterys taip elgiasi), bet paskui nusileido. Netrukus nusiramino ir mes visai neblogai pasimylėjome.

Šitaip klaidžiojo mano mintys, bet aš pats niekur neklaidžiojau. Sėdėjau sau su Silvija lėktuve, o lėktuve daug nepaklaidžiosi. Silvija nebeskaitė savo knygos, sėdėjo ramiai sudėjusi rankas ir laukė. Net nežiūrėjo pro langą. Artėjome prie žemės, ir visur matėsi tik vanduo. Pasilenkiau prie lango. O jei prie lango, tai ir prie Silvijos. Pagalvojau, kad jei Silvijai tai nepatiks, langas bus geras pasiteisinimas. Bet jai patiko (taip nusprendžiau, nes ji nieko nesakė).

Pasilenkiau dar. Kai pasilenkiau tiek, kad visiškai gulėjau ant Silvijos, lenktis jau neliko kur, nes kakta paliečiau stiklą, tačiau tarp mūsų nieko neįvyko. Silvija sėdėjo lyg niekur nieko. Ir aš – kaktą įrėmęs į langą. Negalėjau imti ir atsitiesti, nenorėjau pasirodyti esąs visiškas idiotas. Rezultatas artėjo prie 2:1 jos naudai.

Taip sėdėjome, kol lėktuvas nusileido. Aišku, kai pasiekėme žemę, trenkiausi kakta į stiklą.

– Duok, papūsiu, – nusijuokė Silvija.

– Pats pasipūsiu, – pasakiau ją prajuokindamas. Nepaisant to, rezultatas prie 2:1 priartėjo dar labiau.

Šnekučiuodamiesi apie šį bei tą kaip seni draugai, kartu išlipome iš lėktuvo. Tai, kad čia atskridau, guodė. Jei prisireiks dingti, visada turėsiu pasiteisinimą.

Išsiaiškinome, kad mūsų viešbučiai yra gretimose gatvėse ir kad abu šį vakarą neturime ką veikti, kaip tik vaikštinėti po miestą, kuriame, kaip paaiškėjo, abu esame buvę po šimtą kartų.

Važiavome vienu taksi, pirmiausia iki jos viešbučio, ten ją ir palikau. Prie jos viešbučio užtrukome kiek ilgiau, nei jai reikėjo išsikrauti savo lagaminą. Priežastis paprasta – aš pirmą kartą mačiau durininkę moterį. Ji buvo nenormaliai graži. Įsisegusi ženklelį su vardu „Aušra“.

Su Silvija dar šnektelėjome. Sutarėme susitikti (tik paskui paaiškėjo, kad susitarėme nelabai tiksliai), ir aš nuvažiavau į savo viešbutį.

Nepatikėsite, kaip ruošiausi vakarui. Ir tą bandžiau rengtis, ir aną. Galų gale viskas baigėsi kaip visada – įlindau į pilkus džinsus ir marškinėlius, ant kurių užrašyta: „Ką gali padaryti lunatikui, kuris yra protingesnis nei tu, kuris įdėmiai išklauso tavo argumentus ir vėl panyra į savo lunatiškumą?“ Raidės buvo mažos, tamsiai pilkos. Neatsimenu, iš kur tuos marškinėlius gavau. Mėgau juos, todėl ir apsivilkau. Jei puoštis, tai puoštis.

Pakeliui dar užsukau į kirpyklą. Tai buvo klaida, nes mane apkirpo kaip idiotą ir dar sutepė želė. Teko užeiti į geležinkelio stoties tualetą išsiplauti galvos. Sekėsi sunkiai, kriauklė buvo žemai, o kranas trumpas, tad galvą pakišau vargais negalais. Besimuistydamas susišlapinau visą nugarą. Marškinėlius turėjau palaikyti po vėjeliu.

Vėjelis garsiai burzgė, bet menkai džiovino. Marškinėliai nenorėjo džiūti, man pasidarė šalta. Ilgokai užtrukau ir ėmiau beveik vėluoti.

– Nupirkime tau ką nors apsirengti, – Silvija nuoširdžiai apsidžiaugė. O gal apsidžiaugė, kad pagaliau susitikome. Buvome sutarę susitikti aikštės kampe. Žinoma, kai atėjau, jos ten nebuvo. Apėjau visą aikštę, kol radau.

Nežinau, kiek po tą aikštę maklinėjau, jau išsigandau, kad Silvija manęs nelauks. Bet laukė, ir kai tik pamatė, iškart pasakė:

– Nupirkime tau ką nors apsirengti.

Ji buvo tikra apsipirkimo meistrė. Pririnko man krūvą švarkų. Į persirengimo kabiną įlindo drauge su manimi.

– Noriu pažiūrėti, kuris labiausiai tinka, – paaiškino.

Ji padėjo apsirengti, nusirengti, pataisydavo drabužį (taip nuoširdžiai, lyg taisytų mane patį). Ji mane daug kartų lietė, bet manęs tai nė kiek nejaudino. Matavausi švarkus, ir tiek. Visi tiko kaip nulieti. Pagalvojau, kad gražiam žmogui viskas tinka. Bent šį kartą niekam nesukėliau jokių problemų.

Ji užsispyrė pirkti žalią. Neprieštaravau.

– Ir tavo Orvelas matosi, – pasakė Silvija.

Pamaniau, kad ji turi omeny mano penį, kuris dabar buvo didesnis nei prieš įeinant į kabiną. Kuo ilgiau į jį žiūrėjau, tuo labiau jis augo. Tai pastebėjo ir Silvija, atrodė tuo patenkinta, nusijuokė, perbraukė per jį ranka. Ji stovėjo taip arti, kad galėjau daryti ką panorėjęs. Tik neišmaniau, kaip tokiu atveju turėčiau elgtis persirengimo kabinoje. Paliečiau Silvijos plaukus. Ji buvo gerokai žemesnė. Jos šiurkštūs plaukai mane dar labiau sujaudino. Silvija tebeglostė mano penį. Atsirėmiau į sieną, Silvija šiek tiek atsitraukė ir atsirėmė į priešingą sieną. Taip ir žiūrėjom vienas į kitą nežinodami, ką dabar daryti. Turbūt aš, kaip vyras, turėjau imtis iniciatyvos, bet nieko gero nesugalvojau. Todėl pasakiau:

– 2:1 tavo naudai.

Tai prasklaidė įtampą.

– Einam iš čia, – pasiūlė Silvija. – Ar vis dar bijai, kad tavo Orvelas matosi?

Silvija juokėsi, o aš nesupratau, kas čia juokingo. Ko ji tikėjosi eidama su manimi į kabiną?

– Ir mano matytųsi, jei būtų išorėje, – pasakė Silvija.

Dar negirdėjau, kad moterys šitaip kalbėtų.

Kai ėjome iš parduotuvės, Silvija pasakė:

– Aš tik norėjau pasakyti, kad kai užsivelki švarką, matosi užrašas ant tavo marškinėlių. Taip pasakė Orvelas. Nežinojai?

Klausimas buvo ne visai aiškus. Nesupratau, ko norėjo paklausti: ar aš nežinojau, ką ji norėjo pasakyti minėdama Orvelą, ar aš nežinojau, kad Orvelas taip pasakė.

Matyt, Silvijai tai neatrodė labai svarbu, nes jokio atsakymo ji nelaukė, o iškart pasakė:

– Normalus žmogus dabar norėtų išgerti.

Ačiū Dievui, esu normalus. Bent stengiuosi toks būti. Švarkas maloniai šildė, jo taip ir nenusirengiau, net kai pardavėja kirpo etiketes. Silvija, žinoma, tuo metu garsiai pasakė juokdamasi ir žiūrėdama į mano penį (aiškiai bandydama pasiekti 3:1):

– Švarkas vis dėlto pridengia Orvelą.

Pardavėja apsimetė, kad nieko nesupranta. Toks jos darbas. Ji, matyt, visko mačiusi, pimpalu jos nenustebinsi. Aš tuo irgi nesistebėjau, taigi jokio 3:1 nebuvo.

Ėjome gatve, pamiršę ir pardavėją, ir persirengimo kabiną. Ėjome susikibę už rankų. Kažkoks dieglys įsimetė į kaklą, todėl ėjau šiek tiek palenkęs galvą į priešingą pusę nuo Silvijos. Nedaug, gal penkiolika laipsnių. Silvija dėl to tikrai nekalta.

Sykį draugas paprašė, kad nuvežčiau jį ir jo mylimąją prie jūros. Kodėl ten negalėjo nusidanginti patys, iki šiol nesuprantu. Prikrovė pilną mašiną daiktų. Kai nuvažiavome, paprašė, kad pasilikčiau. Aš pasilikau, nes tada dar vertinau draugystę.

Taigi gyvenome prie jūros trise. Savaitę. Ką gi mes trise ten veikėme? Nė nežinau. Trynėmės, maudėmės, voliojomės smėlyje, gėrėme, mylėjomės, kaip ir dera tikriems draugams. Kas su kuo mylėjosi, nepasakosiu, bet buvo visko. Ir viskas atrodė gerai. Pusę savaitės. Dar žaidėme kortomis. Kaip tikri draugai pralošdavome ir laimėdavome. Tiksliau, beveik visada laimėdavo kuris nors iš jų.

Draugo merginos vardas buvo Salomėja, bet mes ją vadinome Salmonele (kai ji negirdėdavo). Čia ne aš taip sugalvojau, mano draugas, net nežinau kodėl. Vieną rytą, savaitės vidury, nupirkau vyno ir gal dar kažko pavalgyti, visiems pripyliau stiklus, išdalijau. Viskas būtų buvę nuostabu, bet norėjau kažko jos paklausti. Aš amžinai taip – jei viskas gerai, būtinai viską sugadinu.

Net neatsimenu, ko klausiau. Blogiausia, kad susipainiojau ir pašaukiau Salmonele. Mėginau apsimesti, kad tik liežuvis susipynė, bet veltui.

Ji tėškė taurę ir mano draugą metė. Tiesa, pas draugą po penkiolikos minučių grįžo, nes jam pavyko kaltę suversti man.

Salmonelė vilkėjo ilgą margą suknelę, mėlyną su baltais lapais. Suknelė siaubingai jai netiko. Jos krūtys buvo labai mažos, todėl suknia, kuri turėjo būti paraukta po krūtimis, atrodė paraukta tiesiog ties kūno viduriu. Ši suknelė buvo sukurta tikrai ne tokioms, kaip ji.

Paskui plaukėme kažkokiu laivu. Jau į jį lipdami buvome pakankamai girti. Kažkuriuo metu pamatėme, kad Salmonelė pasilenkia ir krenta per laivo bortą. Abu su draugu tai pamatėme.

Vėliau turėjome apsimesti, kad tikime, jog ji žudėsi. Iš tikrųjų buvo tokia girta, kad iškrito netyčia. Apsimesti nebuvo sunku. Koks skirtumas, kaip ji atsidūrė vandenyje, vis tiek man reikėjo ją traukti. Mano draugas tuo metu nubėgo atnešti rankšluosčių. Labai apgalvotas poelgis, nes išlipus buvo šalta. Nors vandenyje ji kiek prasiblaivė, į laivą ją įkelti nebuvo lengva. Ji apsikabino mane, įsikniaubė į kaklą ir užmigo. Paskui paaiškėjo, kad ne užmigo, o bučiavo mano kaklą. Sunku suprasti, kai viskas vyksta beveik po vandeniu.

Mano draugas žiūrėjo į mus pasilenkęs per laivo bortą, jis tikrai viską aiškiau matė, galėjo man pasakyti, kas vyksta, bet tylėjo. Mes abu manėme, kad nieko čia tokio, jei moteris pabučiuoja savo gelbėtoją.

Išgelbėta Salmonelė užmigo, o mes su draugu dar ilgai gėrėme ir kūrėme ateities planus. Tada mane ir apėmė nerimas, tada ir suabejojau mūsų draugyste.

Jis sumanė man ją įpiršti. Savo Salmonelę. Pamažu mus abu tam ruošė. Kam man ji? Ar tai draugystė, jei stengiesi įbrukti kitam tai, ko pačiam nebereikia?

Tą savaitę buvo vienas puikus vakaras. Sėdėjome su draugu dviese, Salmonelė buvo išvykusi į artimiausią miestelį nusipirkti šukų, plaukų segtuko ar panašaus niekniekio. Pamaniau, kad tas miestelis ne taip arti, jei taip ilgai negrįžta (o grįžo gerokai įkaušusi ir be pirkinių). Prie mūsų prisijungė pora nuo kito staliuko – pagyvenusi, bet vis dar graži ponia Izabelė ir apyjaunis, bet apkūnus Klaudijus. Matėme juos pirmą kartą, jie buvo ką tik atvykę. Atrodė, kad yra gerokai vienas kitam nusibodę. Mielai priėmėme juos prie savo stalo, buvome girti, geros širdies ir nuotaikos. Juolab kad už viską sumokėjo Izabelė.

Izabelė džiaugėsi žiedu, kurį jai nupirko Klaudijus (sumokėjo, žinoma, pati, jis tik išrinko). Žiedas buvo iš vidaus apvalus, iš išorės – kvadratinis. Man patiko ne tiek žiedas, kiek pati idėja.

– Gražus žiedelis, – pasakiau. – Žiedas, – pasitaisiau, tikrai nenorėdamas nieko sumenkinti.

Klaudijus gėrė jau trečią stiklą ir dėl tokių smulkmenų nesijaudino.

Draugas bandė man kažką pasakyti, tik niekaip nesupratau ką. Tada ant servetėlės parašė: „Izabelė rimuojasi su Salmonele.“ Nei juoktis, nei verkt.

Išgėrėme dar, grįžo tikroji Salmonelė, nudžiugo, kad mūsų tiek daug, ir iš karto ėmė flirtuoti su Klaudijumi. Mes jai buvome atsibodę. Deja, Klaudijus arba nepastebėjo jos flirto, arba nenorėjo pastebėti. Izabelė pastebėjo.

– Aš iš akių rainelės galiu nustatyti ligas, – gyrėsi Salmonelė.

– Pirmą kartą girdžiu, – nustebo mano draugas.

Į tai Salmonelė atrėžė, kad visas jo ligas ji jau nustatė ir gali pasakyti. Bet jis atkirto:

– Nenoriu.

Klaudijus norėjo. Salmonelė žiūrėjo žiūrėjo prisikišusi, bet nieko neįžiūrėjo.

– Gal per tamsu? – paklausė Izabelė ir pakėlė artyn žvakę.

Klaudijus suriko kaip nudegintas. Pamaniau, kad gal jau kokia liga pasireiškė.

– Vis tiek nieko nematau, – nuliūdo Salmonelė.

Ta proga, kad Klaudijus sveikas, užsisakėme dar išgerti.

Man užėjo noras pasikabinėti.

– Išvardink dešimt ligų, – paprašiau Salmonelės.

– Kokių ligų? – nesuprato ji.

– Nesvarbu, – atsakiau.

Salmonelė pravirko. Pasakė, kad aš ją amžinai įžeidinėju.

Man patiko žodis „amžinai“. Norėčiau būti amžinas. Man atrodo, kad amžinos tik dulkės. Dulkių visada buvo ir visada bus.

Nekenčiu verkiančių bobų. Taip ir pasakiau, bet Salmonelės tai nenuramino. Sėdėjome po medžiais, į mūsų gėrimus krito vabalai ir žiedlapiai.

Klaudijus vis kažką užsirašydavo į užrašų knygutę. Taip darė visą vakarą. Vėliau papasakosiu, kuo jam tai baigėsi.

Bare daugėjo žmonių, kai kurie jau ėjo pusryčiauti. Pamiršau nukratyti pelenus, tie, aišku, nubiro Salmonelei ant sijono. Neatkreipiau dėmesio, kad visą savaitę Salmonelė sėdėjo šalia manęs, o mano draugas – kitoje stalo pusėje. Gal tai tik sutapimas. Tam jis turėjo paaiškinimą – sėdėdamas priešais, geriau ją mato.

– Dabar nuvalyk, – pasakė Salmonelė.

Nuvaliau. Ašaras irgi, nuvaliau net nuvarvėjusį tušą.

Izabelė pradėjo pasakoti, kad jos močiutė irgi mokėjo nustatyti ligas, neatsimenu, iš ko, atrodo, iš pėdų. Negalėjau leisti, kad pokalbis pakryptų apie močiutes, todėl paklausiau:

– Kaip manote, ar Armstrongas buvo išsilaipinęs Mėnulyje?

Pokalbį valdo tas, kas kelia klausimus. Tačiau toks minties šuolis visiems buvo netikėtas, todėl vėl užsisakėme išgerti ir kalbėjomės toliau. Beveik visą laiką mes kalbėjome visi penki. Pasakodamas iš tos košės ištraukiu tik tai, kas svarbiausia.

– 1819 metais „Kelno laikraštis“ išspausdino straipsnį, keikiantį gatvių apšvietimą dujiniais žibintais, – pasakė Klaudijus.

– Nes tai pažeidžia Dievo nustatytą tvarką, kad naktį turi būti tamsu? – pašaipiai paklausiau.

– Aha, – atsakė Klaudijus. Pašaipos, kaip ir flirto, jis nematė. – Be to, šviesa skatina žmones naktį vaikščioti gatvėmis, o tai sukelia kosulį, peršalimą ir plaučių uždegimą.

– Be to, – taip pat švepluodamas, kaip ir Klaudijus, tęsiau aš, – žmonės nebejaučia tamsos baimės, kuri neleidžia nusidėti. Tai irgi sukelia tam tikras ligas.

Visi juokėsi, nors kalbėjau rimtai.

– Viskas? – paklausė Salmonelė.

– Dujiniai žibintai mažina šventinių fejerverkų įspūdį švenčių dienomis, – pabaigė savo šneką Klaudijus.

Sušiktas specialistas, prakeiktas elektrikas. Iš kur jis viską žino? Man pasirodė, kad jis žvilgčiojo į užrašų knygelę, kurią laikė po stalu. Sukčius, bet ką padarytų, kad tik kas nors atkreiptų dėmesį. Jo smegenys – sutrešęs mechanizmas, sukurtas tam, kad siektų sėkmės. Iš visos širdies linkiu, kad taip jos ir nepasiektų.

Pasėdėjome, pakalbėjome apie nieką, užmušėme laisvalaikį.

Kai baigėme gerti, Izabelė su Salmonele nuėjo į vienos jų kambarį pasimelsti sofų, spintų ir žurnalų dievams, pasidalyti viltimis ir drabužiais. Nepaisant menko nesusipratimo vakaro pradžioje, vis dėlto jos buvo sielos dvynės, nors aš ir abejoju, ar tokie žmonės kaip jos turi sielas. Kam joms siela?

Grįžo abi persirengusios – Izabelė, įsispraudusi į lapuotą Salmonelės suknelę, atrodė tikrai neblogai, jos papai ohoho. Buvau jau tokio amžiaus, kai vyresnės moterys manęs negąsdino, netgi priešingai. Kuo vilkėjo Salmonelė, neprisimenu. Apie tai kalbėti neverta – joks drabužis negalėjo jai padėti.

Tiesa, man šmėstelėjo mintis, kad gal jos susipažino artimiau. Gal ir ne. Vėliau mano įtarimai vis dėlto pasitvirtino, o gal Salmonelė tik gyrėsi norėdama mus paerzinti. Galėjo ir nesivarginti, nes mane, o ir mano draugą tai mažiausiai jaudino.

Taip svarsčiau eidamas iš Klaudijaus kambario. Po baro ten užsukome su draugu. Norėjome išsiaiškinti, ką gi Klaudutis visą vakarą užsirašinėjo knygelėje. Aišku, nenorėjo mums jos rodyti. Ne problema – draugas palaikė jį už rankų, aš apieškojau kišenes. Klaudutis per daug muistėsi, teko porą kartų trinktelt jam į snukį, kad aprimtų. Visą darbą atlikau aš. Toks jau tas mano draugas buvo – visada stengėsi likti nuošalyje.

Radau knygelę. Ir žinote, kas ten buvo parašyta? Daug neskaičiau, užteko paskutinio sakinio: „Kaip būtų faina, kad Izabelė man nupirktų sportinę mašinytę, baltą.“ Gal buvo parašyta ir ne baltą, tiksliai neatsimenu. Man norėjosi vemti. Svajones, matai, užsirašinėja. Suskis prakeiktas. Ir aš apie daug ką svajoju. Pavyzdžiui, apie taiką pasaulyje, nors ir žinau, kad ji sunkiai pasiekiama, nes reikėtų išnaikinti visus išgamas, kurie taikos nenori. Turiu ir kitų svajonių. Gal manote, užsivesiu tam skirtą užrašų knygelę? Nesulauksit!

Draugui nieko nesakiau, nenorėjau jo nuvilti, jis ir taip apie kitus žmones buvo ne per geriausios nuomonės.

Į vakaro pabaigą kažkas užėjo mano draugui, jis netikėtai įsijautė ir pradėjo rėkti ant visos kavinės:

– Kokio šūdo jūs tikitės iš savo varganų gyvenimų? Nebandykite išspausti daugiau, nei galite. Prisipažinkite, kad nieko negalite, kad nieko iš to nebus, ir gyvenkite sau toliau. O kas gi mums visiems belieka? Ką jūs padarysite? Sukursite ką nors? Ką, įdomu? Manote, kad dar nepakankamai visko prikurta, dar ko nors trūksta? O jei ir sukursite, jei ir atsimins tą jūsų pavardę, kas iš to? Šūdas!

„Koks bjaurus, ko jis čia rėkauja?“ – pagalvojau. Niekas į jį nekreipė dėmesio, Izabelė su Klaudijum bučiavosi, Salmonelė nuliūdo ir įbedė akis į stalą. Į gražų metalinį stalą su tarpeliais tarp pinučių. Tik aš neturėjau ką veikti.

Kažkas štai sukūrė stalą, negi tai blogai, pagalvojau, o mano draugas vis rėkė kaip koks gyvulys (Salmonelė flirtavo su padavėju):

– Nevaidinkit, kad ką nors darote savo noru. Jūs net negalite suprasti, ko norite. Imate viską iš eilės. Koks skirtumas? Nereikia jums, paims kiti. Niekas nuo to nepasikeis.

Nežinau, kuriam iš mūsų jis kalbėjo. Pagalvojau, kad mėgdžiojimas – pats greičiausias būdas ko nors mokytis. Ir aš mėgdavau rėžti panašias prakalbas, jei tik rasdavau klausytojų. Dabar beveik džiaugiausi – mano draugas, mano mokinys, jei ir neaplenkė savo mokytojo, tai buvo netoli to.

Kalbomis apie nepaprastą šio vakaro grožį Salmonelė grąžino mane į realybę. Turėjau jai pritarti, vakaras tikrai geras, tik abejojau, ar mes taip manėme dėl tos pačios priežasties.

– Kodėl taip manai? – paklausiau, norėjau įsitikinti, kad neklystu.

– Aš ne manau, aš matau, – žiovaudama atsakė Salmonelė.

Ji man būtų per daug laiminga, jai užtenka to, ką mato, nusprendžiau.

Tai toks buvo šitas gražus vakaras: man maudė ranką, sutrenktą į Klaudučio lašininį snukį, aš vis dar turėjau draugą ir tikėjau, kad viskas pasaulyje vyksta pagal tam tikrus, tegu mums ir nesuprantamus, dėsnius.