tekstai.lt

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

Nuotr. iš asmeninio archyvo
Nuotr. iš asmeninio archyvo

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

*

Toks, akies kur lėlytėj pamėlsta,

Ilgesys, toks, kur lyg sugalvos

Man forsitija: eina per miestą

Nukariaut – kas ne saulės spalvos?

 

Nuo žalių ir juodų atsiskyrė

Ji kaip saulė visa nors viena.

Ỹra tol, kol yrà, ir, kol ỹra,

Tol yrà, – geltonuot negana.

 

Taip iš tavo krūtų nesiliauja

Lėkus man į akis kibirkštis,

Ir iš mano akių kaip į kraują

Lekia tau kibirkštis į krūtis.

 

O tu, ilgesio skaudantis vaizde:

Kiek gali atlaikyti, yra

Ilgesių, kai pražydus į žvaigždę,

Ji liūdėjo viena kaip tyla.

 

Iš po medžių, kur žemė ir – nieko:

Vieną traukiančios vietos, ją pats

Palydėsiu, kol vakaras ieško,

Patylėt vienaragiui kasnakts.

 

2012

 

 

*

Šalti saulėlydžiai spalvas po šukę

Surinks į vieną lietis lyg vynu.

Užgriuvusiom akim ir išsisukę

Nuo pragaro, žiūriu – kad gyvenu!

 

Nuo mano šalčių, nes tik vieną uja,

Jūs nedrebėkit, koks nebent suklys,

Plonais balsais giedokit aleliuja,

Mergaitės mielos, seni kaip soklys.

 

Saulėlydžiai po šaltį pagal šoną,

Kaip sniego žmogų, paguldys patiems:

Graudžiau ragu raudodama raudona,

Pranykdama paskutine, pritems.

 

Varvėt verlibrams varvina varvekliai…

Nevarkit, kaltės: net, kaip malūne,

Pro langus dulkinus, matau, kaip seklį,

Savas, kaip ir paguldančias mane.

 

Žiūriu – dar daug dienos, daug dar pabūsiu,

Žaros žaizdoj į tamsą grimztant jai.

Žinau – užmigsiu, nežinau – pabusiu...

Atsiveja ar nepasivijai?!

 

2013

 

 

*

Ar gamtos, ar antgamtiškai rankai

Varinėjamos, nors nepakis,

Eina buivolų bandos kaip tankai,

Musės burbia žaizdas ir akis.

 

Sunkūs slenka savanomis sunkiai.

Varna tupias ant rago rami.

Išvaryti gyveniman slunkiai,

Žiaurūs snukiai, o lyg verkdami.

 

Žole, žole, žvėrių kapelione,

Dėstai apie buvimą, kai gnu

Vandenų akmenuos per kelionę

Kriokia ritamas upės dugnu.

 

Karštos tamsos, kaip nori, taip sukis,

Saulei sėdant, lyg piktas ant šios

Žemės, kilsteli buivolo snukis,

Pilnas siaubo, žiaurumo, kančios.

 

Nuo hienų balsų sarabandos

Ten, kur kaukolė pirmo žmogaus –

Žemės viduriu, buivolų bandos

Eina, kol atsigerti negaus.

 

2012

 

 

*

Daug nuprausė nuo veido žmonės bendro

Gyvenimo ir, nuo žiemos pabalę,

Paskendę savo mintyse, nuskendo

Praeityje, praeidami pro šalį.

 

Ir ta širdis, širdis ta, lyg šakelė

Mot paukščiui ją paliekančiam: nuo pilko

Dangaus nuėjo dienos, o šešėli,

Ir juodus debesis stogais nuvilko.

 

Nuėjo dienos nuo žmonių – iškilo

Pasikartot vieni kitiems su rytu.

Vėl susidėkit, veidrodžiai suskilę...

Su rytu, vakar vakaro prarytu.

 

Pirmajame sniege voliojas šunes,

Iš medžių vienišų per tuščią lauką,

Po vieną atsitūpę į viršūnes,

Prieš tolį paukščiai stebi dulkių auką.

 

Nugrimzt aplink į praeitį apsniega

Apsniega žemę – vėl žiūrėkit buvę

Kaip žiūri bulvė: iš akių po diegą

Atmerkia, kad visais matytų bulvę.

 

2013

 

*

Pasaulyj, kiek trunka sekundė, aiduos mus kovų

Pasmerkusi laisvei gimimo pati valanda:

Nepermaldaut ir kaip karūnos lengvos nuo savų

Galvų nenuimt visada.

 

Kur mano vienatvės tyloj tu apsigyveni,

Dievo laisvės stebuklą atradę lūpų skoniu,

Pasaulyj, kiek trunka sekundė, neverk, lyg vieni...

Kiek trunka sekundė žmonių.

 

Kaip vakaras, kiek trunka sekundė, nusišypsos

Gražus, taip, kad buvom pasaulyje, tikra tik tas.

Galybėje gailesčio mano laikais lyg šviesos

Sekundė dienas net piktas.

 

Paduoda medžiai po lapą man... lyg ir praeitis

Tavo rankų, vėsių ir švelnių... ir neprabylą.

Pasaulyj, kiek trunka sekundė, visur pasitiks

Tavęs nebuvimo tyla.

 

Pasaulyje tave karūnai, kurios kaip vagis

Nepalies nė mirtis ir kuri nepasikartos,

Dievas atidavė man į rankas, ir buvom akis

Atmerkę iš savo tautos.

 

2013

 

 

*

Gedimino kalnas priešais ižą.

Plikšala su ratais nerangių

Gatvių, šita lerva, šita vyža, –

Žengei žvengiant žingine žengiu!

 

Nes mane lėkt vėjas apsvaigino:

Arba nors ir vieną, arba nors

Visas miestas nuo klevų sprogimo

Kaip vulkanas susigarbanos.

 

Gedimino žalsvas kalnas, mūrai

Atsistoję laukiančiam šalia,

Nors aplinkui, kaip vamzdec kultūrai,

Juoduma nenori būt žalia.

 

Taip, kaip nuo priklausomybių lobstat

Nepriklausomybėj, aš dvasia

Žalias kaip islamas. Nihil obstat:

Laukiu medžių sprogstant miglose.

 

Rankoj su centu, žilu ir smulkiu,

Taip žila lyg centas nuo duobės

Ginas, kaip aš laukiu: kils iš dulkių

Gediminas, kalnas sudrebės!

 

2013

 

 

*

Aš nebijau – ką tu man padarysi?

Pasižiūrėjai į akis arti,

Ir, iš akių akim išvogęs visą,

Išsinešiau tave – nė nejauti.

 

Ką tu man padarysi? Tu mergaite,

Aš nebijau tavęs. Nekaltame

Kaip veidrodyj atsispindėjau greitai

Nuogumo blizgančiame baltume.

 

O ar tau gaila? Gaila man bus, kur tu

Nusinešei… Eilėraštyj šiame

Viena nepyk, net jeigu atsidurtų

Jis nors visiems dantų sugriežime.

 

Mergaitės greit užmiršta… Gal blakstienai

Kur nors blakstieną lietus prisimins

Kas nors: mergaitei sakoma tik vienai

Ir visados tiktai pašnibždomis.

 

Nors žvilgsniais pasijutom lyg nukaitę,

Taip iš arti, tačiau, kaip nuo akies

Akis, kaip nuo ausies ausis, mergaite,

Galvoj, toli, nors... tu galvoj sukies!

 

Pradžioj ir būna žodis – pranašystė

Skaitysiančiam: pasimatysit, nes…

Aš nebijau. Ką tu man padarysi?

Jei ne, nors neužmiršk, nors… Nors manęs.

 

2013

 

 

*

Kareivio akyse mėlynė miršta.

Jis melsis gal kaip angelas, bet šuns

Snukiu pabūklas kels likimo pirštą

Keiksmais lyg velniui spjaudyt. Hund mit uns!

 

Girdėjote, kaip mūšiuos tankai šaudę:

Tvajmat, ble-ble?!. Prisiminimui… nes

Tiek verkianti manyj mirtis išspaudė.

O laike, o niūniavime manęs!..

 

Einu… kaip urzgia pinigai, klausausi…

Pro bankus… tartum duonoj su vynu

Tyloj, vienoj ir amžinoj ir ausį

Pridėjusioj prie žemių kruvinų.

 

Išplėtę spalvai slepiamai kaip deivei

Akis dangun, gyvybę iš burnos

Iškvėpdami, sukniubdavo kareiviai

Karuos… Mėlynė miršta ne kur nors.

 

Bučiuoju žemę, kad nenukariauja.

Per širdį pučia vėjas nuo tautos:

Kaip kraujas bėgo iš liepsnos, iš kraujo

Istorijos liepsna taip atsistos!

 

2012

 

 

*

Horizontuos saulės apkritimas,

Kur būnu – esu, nes apie tą,

Apie tą lig skausmo apskritimais,

Apskritimais žemė apskrita.

 

Spalvomis kaip angelas su krūmu

Degančiu ateina kupina

Neapsakomų netikėtumų

Kiekviena vienintelė diena.

 

Medis, palytėtas medžio, žvanga,

Sunkiai ant šakų pakeliama,

Durų angą ir kiekvieną langą

Užgulė birželio žaluma.

 

Neištrūksi ir nebėk – nedingsi

Kaip iš neišeinamos pilies,

Painiojant po žemę kilpom žingsnį,

Galvoje jo aidas atsilieps.

 

Apkabino skausmas kaip erškėtis…

Apskritimai nepasikartos:

Eik pro skaistų gailestį ilgėtis

Horizontų žemės apskritos.

 

metai_2013_11_.png