tekstai.lt

Arvydas Juozaitis. Napoleonas. 101-oji diena

Nuotr. iš asmeninio archyvo
Nuotr. iš asmeninio archyvo

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Istorinė drama

Dramatis personae

NAPOLEONAS

ŽOZEFAS – vyriausias Napoleono brolis

LIUSJENAS – jauniausias Napoleono brolis

KOLENKŪRAS – kunigaikštis, užsienio reikalų ministras

BERTRANAS – maršalas, ilgametis Napoleono adjutantas

KARNO – generolas, vidaus reikalų ministras

DAVU – maršalas, karo ministras

KAMBASERESAS – buvęs konsulas, Perų rūmų pirmininkas

MARŠANAS – Napoleono kamerdineris

FUŠĖ – Otranto hercogas, policijos ministras

TALEIRANAS – Benevento kunigaikštis, diplomatas

LAFAJETAS – markizas, prancūzų revoliucionierius

LAVALETAS – Prancūzijos pašto viršininkas

LETICIJA – Napoleono motina

POLINA – Napoleono sesuo

HORTENZIJA – imperatorienės Žozefinos dukra, Napoleono įdukra

VALEVSKA – Napoleono meilužė

RENJU – Nacionalinės Asamblėjos atstovas

LASKAZAS – grafas, Napoleono metraštininkas

BEKERIS – Fušė įgaliotasis generolas

Veiksmas vyksta 1815 metų birželio pabaigoje, po Vaterlo mūšio,

Eliziejaus rūmuose Paryžiuje ir Malmezone šalia Paryžiaus

 

I VEIKSMAS

 

I paveikslas

 

Paryžius, 1815 metų birželio 21 dienos rytas. Eliziejaus rūmai. Koridorius, amfilada.

Lyg iš šulinio skamba: „Imperatorius vonioje! Jo didenybė vonioje!“

Pasirodo K o l e n k ū r a s ir B e r t r a n a s. Priėję prie aukštų durų, sutinka L a s k a z ą

LASKAZAS. Pagaliau... (Perdėtai iškilmingai) Pagaliau ir jūs, ponai! Mano pagarba. Hercoge Kolenkūrai. Maršale Bertranai.

KOLENKŪRAS. Kas jūs toks... pone? (Pauzė) Malonėkite prisistatyti.

LASKAZAS. Su malonumu.

BERTRANAS. Koalicijos šnipas?!

LASKAZAS (dairosi). Kieno, atleiskite, šnipas?

BERTRANAS. Iš akies luptas.

KOLENKŪRAS. Pone, ką jūs veikiate prie imperatoriaus durų? Teikitės paaiškinti!

BERTRANAS. Ir tuojau pat!

LASKAZAS. Ponai, nėra jokios paslapties: imperatoriaus hofmaršalas manęs paprašė.

KOLENKŪRAS. Pastovėti durininko vietoje?

LASKAZAS (bemat įsižeidęs). Niekas ir niekuomet nėra pavadinęs grafo Laskazo durininku. (Nejauki pauzė) Eliziejaus rūmai tušti, čia galimi visokiausi netikėtumai.

KOLENKŪRAS. Ir didžiausias – tai jūs. (Rodo į Bertraną) Nes hofmaršalas – priešais jus, kuris vargu ar skyrė durininką.

BERTRANAS (griebia Laskazą už atlapų). Aš nieko neskyriau!

LASKAZAS. Hofmaršale Bertranai, prašau atleisti! Mane paskyrė hofkamerdineris Maršanas. Nuo nemigos atmintis šlubuoja, supainiojau.

BERTRANAS. Tuoj sušlubuos ir visa kita!

KOLENKŪRAS (Bertranui). Jis ne iš mūsiškių.

BERTRANAS (spausdamas Laskazą prie sienos). Kas siuntė? Greitai sakykite: anglai? Prūsai? Burbonai?

LASKAZAS. Maršale! Hercoge! (Desperatiškai) Patys suprantate, ponai!

BERTRANAS. Vadinasi, rusai!

LASKAZAS. Istorija.

BERTRANAS (nepaleisdamas, smaugdamas). Tuoj tau nutiks nemaloni istorija.

LASKAZAS. Imperatoriaus istorija! Jo didenybė man liepė ją rašyti!

BERTRANAS. Imperatoriaus istorija – ir kažkoks durininkas?! Ak, nenaudėli, atsakysi už savo žodžius! (Iš tikrųjų smaugia Laskazą)

LASKAZAS (priešinasi). Maršale, nesmaukite! Vivat imperatorius! Vive la France!

BERTRANAS. Bus tau „Vive la France“! Melskis!

KOLENKŪRAS. Maršale, galgi dar suteikime aukai paskutinį žodį.

LASKAZAS. Garbės žodį!

Bertranas ūmai atlėgsta, paleidžia Laskazą

LASKAZAS (atgaudamas kvapą). Dėkoju, hercoge... Ačiū, maršale... Jūs nesupratote manęs. Vadinasi, neprisimenate. Aš – grafas Laskazas. Paskelbus amnestiją, grįžau į tėvynę ir prisiekiau imperatoriui. Atidaviau Prancūzijos trispalvei visa, ką turiu.

BERTRANAS. Išskyrus savo sumautą gyvybę.

LASKAZAS. Esu pasiruošęs atiduoti ir ją.

BERTRANAS. Kam ji dabar reikalinga? Nė rankų į ją nenusivalysi.

LASKAZAS. Ir vis dėlto imperatorius skyrė mane metraštininku.

KOLENKŪRAS. Kuo tokiu?

LASKAZAS. Imperatorius mane juo skyrė.

KOLENKŪRAS. Aš atlydėjau jo didenybę iki pat Paryžiaus. Negirdėjau nė žodžio apie metraštininką.

LASKAZAS. Ir vis dėlto skyrė.

BERTRANAS. Vadinasi, šnipas.

Bertranas vėl puola Laskazą, šį kartą parverčia ant grindų

LASKAZAS. Aš... Ne... tai... (Springdamas) Aš nenusipelniau... ponai! Imperatorius pažvelgė į mane... kaip žvelgia amžinybė ir tarė... Jis... (Surinka iš paskutiniųjų jėgų) „Būkite, Laskazai! Būkite paskutinioji Martinikos akis!“

KOLENKŪRAS. Kuo? Ką jis čia paisto?!

LASKAZAS. Sąžinės akis. „Stokite jos pusėn, Laskazai!“

BERTRANAS (įremdamas durklą Laskazui į krūtinę). Tuoj mes pamatysime, kur toji sąžinė ir toji akis.

LASKAZAS. Vardan šventosios Martinikos!

KOLENKŪRAS. Palaukite, maršale. Martinika – tai imperatorienė Žozefina. Leiskite jam kalbėti!

BERTRANAS (atleisdamas gniaužtus). Atsirado Martinikos dievas.

KOLENKŪRAS. Iš Martinikos kilusi imperatorienė.

LASKAZAS. Žinoma, hercoge, tikrai. Mari Roz Žozefa. La femme fatale.

BERTRANAS. Žozefina Bonapart – la femme fatale?

KOLENKŪRAS. Lemtinga moteris? Gali būti, kad taip.

BERTRANAS. Kas per niekai?

LASKAZAS. Kadaise, kol panelė Roz Žozefa nesivadino nei Žozefina Bonapart, nei madam Boharnė, ji buvo gyva laisvės deivė.

BERTRANAS. Laisvės?!

LASKAZAS. Žinoma, itin laisva moteris! Ak, Mari Roz Žozefa! Kokios saldžios buvo vynuogės. (Pauzė) Bet juk jūs patys viską žinote, ponai: tapusi vikontiene Boharnė, ji atplaukė į nelaimingą mūsų tėvynę. Joje rado revoliuciją ir giljotiną. Ak, vargšė Prancūzija, vargšė vikonto galva: ji bemat nusirito į giljotinos krepšį.

BERTRANAS. Gaila, kad ne jūsiškė.

KOLENKŪRAS. Vadinasi, jūs teigiate, kad esate iš Martinikos?

LASKAZAS. Jūs visuomet garsėjote blaiviu protu, hercoge Kolenkūrai. Aš – iš Martinikos.

KOLENKŪRAS. Ir to pakako imperatoriui, kad paskirtų jus... nežinia kuo?

LASKAZAS. Mūsų Viešpaties keliai nežinomi.

BERTRANAS (Kolenkūrui). Hercoge, imperatorius tikrai suklydo: tai šarlatanas iš juodukų salos. Baikime reikalą. (Vėl partrenkia Laskazą ant grindų, įremia durklą į jo kaklą) Teks atitaisyti revoliucijos giljotinos klaidą.

Ūmai gęsta šviesos

II paveikslas

Erdvi menė. Jos centre stovi baroko stiliaus širma. Vienoje jos pusėje kyšo vonios galas ir gulinčio joje

N a p o l e o n o galva. Matyti, kad jis skaito knygą.

Šalia širmos stovi L i u s j e n a s ir Ž o z e f a s.

Anapus širmos šmėsčioja kamerdineris M a r š a n a s. Broliai nenustygsta vietoje

NAPOLEONAS. Prabėgo dvi dienos. Ką judu nuveikėte?

ŽOZEFAS. Žinia atėjo tik vakar, brolau.

NAPOLEONAS (verčia knygos lapą). Vakar tai vakar. (Versdamas kitą lapą, griežtai) Ryte? Vakare? Per dieną galima laimėti kelis mūšius.

LIUSJENAS (tarsi sau). Arba pralaimėti.

ŽOZEFAS. Tavo depeša iš Filipvilio nudegino man rankas.

NAPOLEONAS. Tu ėmei depešą be pirštinių, Žozefai?

ŽOZEFAS. Galva neišneša, kokią ugnį tau teko ištverti.

LIUSJENAS (tarsi sau). Prakeikti mūšiai prakeiktoje Belgijoje.

NAPOLEONAS. Žozefai! Iš Ispanijos nešei kudašių vos pamatęs kaimiečių laužų dūmus. Dabar tau baisi depeša?!

LIUSJENAS. Baisu.

ŽOZEFAS. Aš bandžiau kariauti, brolau.

NAPOLEONAS. Bandžiau?!

LIUSJENAS. Geriau nebandytum.

NAPOLEONAS. Tau paruošiamas Ispanijos sostas, o tu net atsisėsti į jį nesugebėjai. Kokia gėda: sprukti pamačius pavaldinių laužus ir dalgius.

ŽOZEFAS. Tai buvo liaudies sukilimas, brolau. Baisus ir negailestingas.

NAPOLEONAS. Mėšlas tas tavo sukilimas! Mėšlas nebūna baisus ir negailestingas. Laiku reikia pašaudyti iš patrankų ir viskas baigiasi.

ŽOZEFAS. Karalius turi tarnauti... liaudžiai.

NAPOLEONAS. Karalius? (Pagaliau pakelia galvą nuo knygos) „Liaudžiai“? Karalius turi tarnauti patrankoms ir valdžiai, antraip toji liaudis sudraskys karalių į gabalus. Stebiuosi, kaip tu likai gyvas.

LIUSJENAS. Koks gėdingas pabėgimas. (Tarsi atsipeikėjęs) Apie ką mes kalbame? Ispanija – jau praeitis, nūdiena – prakeikta Belgija.

NAPOLEONAS. Leisti sudraskyti tokią mano armiją! Driskių sukilimas! Žozefai! Aš paskyriau tau šimtą dvidešimt tūkstančių durtuvų – kur jie? Kur padėjai mano armiją, Žozefai?!

LIUSJENAS. Ne tai, ne tai, broliai! Dabar Vaterlo, ne Ispanija!

NAPOLEONAS. Taip, ne Ispanija! Nes Ispanijoje iš manęs atėmė divizijas, kurių trūks plyš reikėjo Austrijoje, Prūsijoje, Rusijoje, pagaliau Vaterlo! Ir kas tai padarė? Mano vyriausias brolis!

ŽOZEFAS. Ispanija – tai donkichotų kraštas, brolau.

NAPOLEONAS. Nebūk Sanča Pansa, nebus tau nė donkichotų!

LIUSJENAS (rėkia). Liaukitės pagaliau! Ispanija buvo prieš šimtą metų! Vaterlo dabar, Vaterlo!

NAPOLEONAS. Taigi. (Vėl tarsi įninka skaityti, verčia puslapį po puslapio) Ispanija – užverstas puslapis. Taigi, ką judu nuveikėte Paryžiuje per šias dvi dienas?

LIUSJENAS (labai gyvai). Viską, viską! Mes visur skelbėme tavo depešas. Dieną naktį mūsų kurjeriai klijavo jas ant sienų ir tvorų. Žinios apie tavo pergales Belgijoje iškabinėtos net ant medžių. Lavaleto paštininkai „Le Moniteur“ išplatino net darbininkų priemiesčiuose. Mes padarėme viską. Lavaleto paštas dirbo kaip mūšio lauke. Tačiau kas iš to?

NAPOLEONAS. „Le Moniteur“ – darbininkams? Kada jie išmoko skaityti?

ŽOZEFAS. Dvi dienas Paryžius džiūgavo. Lavaleto paštas nusipelno pagyros.

NAPOLEONAS. Lavaletas? Žozefinos kreolų kraujas. Dar vienas beprotis iš Karibų džiunglių. Dieve, man ištikimi lieka tik bepročiai. (Pauzė, verčia puslapį) Tad kas naujo Paryžiuje?

LIUSJENAS. Į gatves išėjo trisdešimties tūkstančių žuvusiųjų...

NAPOLEONAS. Kas?

LIUSJENAS. Žuvusiųjų moterys – motinos, našlės ir sužadėtinės. Visos su gedulo skaromis.

NAPOLEONAS. Ryto saulės nušviestose gatvėse mačiau mane pasitinkančias moteris. Tačiau jokių gedulo skarų.

LIUSJENAS. Todėl nematei, kad slaptoji policija gedulą liepė nuplėšti.

NAPOLEONAS. Fušė? Policijos ministras vėl nori mane suklaidinti? (Verčia puslapį) Žmonės su aušra vis vien sveikino savo imperatorių.

LIUSJENAS. Jie sveikino iš baimės, brolau, ne iš meilės.

ŽOZEFAS. Žinios apie katastrofą prie Vaterlo jau pasiekusios priemiesčius.

LIUSJENAS. Lipk iš vonios pagaliau!

NAPOLEONAS. Maršanai!

MARŠANAS (išeina iš už širmos). Klausau, sire*.

* Sire (pranc.) – valdovas, ponas; jūsų didenybe (kreipiantis).

NAPOLEONAS. Į mūsų vonią kėsinasi.

MARŠANAS. Jūsų didenybės vonia – imperijos gyvybės šaltinis. (Iškilmingai nusilenkęs, pasišalina)

NAPOLEONAS. Liusjenai, vis nenustygsti vietoje. Tad sakyk visą tiesą.

LIUSJENAS. Susirinko Asamblėja.

NAPOLEONAS (po pauzės). Kas tokia susirinko?

LIUSJENAS. Tautos atstovų rūmai. Kuriuos tu palaiminai ir leidai veikti prieš išvykdamas į Belgiją. Nežinia kuriam galui.

ŽOZEFAS. Tie niekšai ėmė svarstyti valstybės reikalus.

NAPOLEONAS. Kokius reikalus? Kurios valstybės? Ar visi čia be manęs pamišo?

ŽOZEFAS. Visi pamišo dėl Prancūzijos. Asamblėjoje niekas neskaito „Le Moniteur“.

NAPOLEONAS. Argi idiotams būtina skaityti? Tačiau svarstyti reikalus jie mėgsta. Vadinasi, pradėjo spręsti mano imperijos reikalus?

ŽOZEFAS. Jie elgiasi taip, tarsi Napoleono nė nebūtų.

NAPOLEONAS. Geniali idėja.

ŽOZEFAS. Bet tu esi.

LIUSJENAS. Lipk iš vonios, po galais! Reikia tvarkyti tą širšių lizdą, kurį pats įveisei!

NAPOLEONAS. Maršanai!

Iš už širmos pasirodo Maršanas

MARŠANAS. Jūsų didenybe?

NAPOLEONAS. Maršanai, imperatorių ketina nušalinti nuo valdžios?

MARŠANAS. Sire, negirdėjau. Tiesą sakant, taip kalba jau dvidešimt metų, aš nesiklausau. Ar pripilti dar karšto vandens?

NAPOLEONAS. Mano kraują bando įkaitinti iš anapus vonios. Laimė, aš turiu gerą kamerdinerį. O geras kamerdineris geresnis už bet kokią moterį. Ir Asamblėją. (Verčia lapą) Jis man visuomet laiku pripila karšto vandens.

MARŠANAS. Taip, jūsų didenybe.

Maršanas nusilenkia ir pasišalina už širmos. Girdėti, kaip į vonią pilamas vanduo

LIUSJENAS. Brolau, kilk! Kol nevėlu, reikia užkimšti Asamblėjai gerklę. Tie trys šimtai avinų jau šiandien juokiasi iš tavo pergalių. O rytoj pat jie užmirš ir tavo vardą.

NAPOLEONAS. Tie avinai sugebės?

ŽOZEFAS (netekęs kantrybės). Dieve, kuriam galui tu leidai susirinkti tai Asamblėjai?

NAPOLEONAS. Dieve? Dievas reikalingas tik moterims. Ir tavo garbinamai liaudžiai, Žozefai. (Verčia lapą) Vadinasi, tauta išsirinko idiotus. Visus išpaikino mano pergalės. Visi ima galvoti, kad gerovė – tai žmonių nuopelnas. Idiotai. Gerovė – tai dangaus dovana. (Verčia lapą) Arba Napoleono dovana. (Vėl verčia lapą) Beje, įvažiuodamas į Paryžių aš išgirdau Invalidų rūmų kanonadą.

LIUSJENAS. Invalidų grenadieriai – tavoji gvardija. Jie šaudytų dieną naktį, jiems tik leisk.

NAPOLEONAS. Vadinasi, reikia įsakyti mano gvardijai nušluoti nuo žemės paviršiaus tą idiotų Asamblėją?

LIUSJENAS. Dieve, tu rimtai?

NAPOLEONAS. Dievą palik ramybėje.

ŽOZEFAS. Nušluoti Tiuilri rūmus? Tu rimtai? Galva neišneša.

NAPOLEONAS. Galvą pasilik sau, Žozefai. Matau, be manęs jūs ėmėte kliedėti. (Skaito balsu) „Tik nepripažindamas pralaimėjimo, vadas švenčia pergalę po pergalės.“ Tai – Cezaris.

LIUSJENAS. Jis vis dar skaito Cezarį! Tik pamanykit! Belgijos laukuose liko trisdešimt tūkstančių prancūzų! Ištisa armija.

NAPOLEONAS. Prancūzija seniai pripratusi prie mano armijų. Ir mano žuvusiųjų.

LIUSJENAS. Tik ne dabar. Dabar taurė jau pilna.

ŽOZEFAS. Mes ant pilietinio karo slenksčio!

NAPOLEONAS. Štai kaip? Štai ko jūs norite? (Meta knygą ant grindų) Pakaks panikos! Tai, kad aš anglų nesumaliau į purvą, dar nieko nesako.

LIUSJENAS. Pasako – daug.

NAPOLEONAS. Tik viena: kad aš pasilikau juos naujam mūšiui. Niekada, niekada Napoleonas nepasiduos anglams! Mane išdavė, mane paliko maršalai ir generolai. Aš nebeturiu Bertjė. Lano. Dezė. Marmonas ir Ožero išdavė mane anksčiau. Pagaliau aš nebeturėjau nė pasiutėlio Miurato. O kur Makdonaldas su Diuroku? Kur Lafevras, kur Lasalis?!

ŽOZEFAS. Tau buvo likę Nėjus, Gruši, Sultas.

NAPOLEONAS. Likučiai! Ir ką? Nėjus pamovė ant priešo durtuvų visą kavaleriją, Gruši nulindo į miškus, o Sultas nepajėgė skelbti įsakymų – todėl mūšio lauke nutarė laidyt taikos balandžius. Visi išdavė. Visi!

LIUSJENAS. Visi jie tik pavargo.

NAPOLEONAS. Ir nutuko. Ir paseno.

ŽOZEFAS. Todėl Vaterlo – katastrofa.

LIUSJENAS. Mes jau negalime pasakyti: „Šį mūšį mes truputį laimėjome.“

NAPOLEONAS. Kur priešas?

ŽOZEFAS. Sąjungininkai artėja prie Paryžiaus.

Visi trys ūmai nutyla, gatvėje sugaudžia minia

NAPOLEONAS. Paryžius – mano.

LIUSJENAS. Bet ir jis pasirengęs tave išduoti, brolau.

NAPOLEONAS. Paryžius? Niekados. Paryžius giedos man „aleliuja“ iki paskutinės savo dienos. Jis neišduos. Ne, ne.

ŽOZEFAS. Neišduos tavęs tik motina. Ir mes.

LIUSJENAS. Bonapartai. Paskutinioji prancūzų imperijos gvardija.

ŽOZEFAS. Didžiosios prancūzų imperijos gvardija.

NAPOLEONAS. Per daug pompastikos. (Pamėkliškai juokiasi) Ar laikote mane idiotu? (Taško rankomis vonios vandenį) Paryžius vertas milijono gyvybių. Dviejų milijonų. Trijų milijonų. Paryžius vertas mūšių!

ŽOZEFAS. Tad ko dar lauki? Kilk iš vonios, po galais!

Napoleonas ima taškyti rankomis vandenį. Gęsta šviesos

III paveikslas

Scena anapus durų. L a s k a z a s partrenktas guli ant grindų, ant jo užvirtęs B e r t r a n a s.

K o l e n k ū r a s bando išskirti besigrumiančius.

Tuo metu prasiveria durys, pasirodo M a r š a n a s

MARŠANAS. Hercogas Kolenkūras? Maršalas Bertranas? Ar jūs grįžote, ponai?

KOLENKŪRAS. Net labai grįžome.

MARŠANAS. O kas čia guli? Pone?

LASKAZAS (keldamasis). Aš? Grafas Las... Kazas.

MARŠANAS. Jūs?! Jūs dar nepabėgote?

LASKAZAS. Kodėl turėčiau bėgti?

MARŠANAS. Dabar visi bėga.

BERTRANAS (pakilęs tvarkosi drabužius). Kaip jaučiasi imperatorius?

KOLENKŪRAS. Ar vonia jį atgaivino?

MARŠANAS (kuždomis). Vanduo nusidažė raudonai.

KOLENKŪRAS, BERTRANAS. Sužeistas? Vis dėlto. Po galais!

LASKAZAS. Imperatorius sužeistas. (Išsitraukia užrašus, užsirašo)

MARŠANAS. Valstybės tarybos pasitarimas – po pusvalandžio. O ar jis sugebės sėdėti?

Trise atsitraukia nuo Laskazo. Šis bando klausytis ir užsirašinėja

MARŠANAS. Atleiskite, ponai: tai hemorojaus mazgai. Jie kraujuoja. Labai sunki ligos forma, varžanti net kūno judėjimą.

KOLENKŪRAS. Štai priežastis. Štai. Jis nesėdo į balną!

BERTRANAS. Ir negalėjo vadovauti mūšiui. Toks jis niekuomet nebuvo. Mūšis paleistas vėjais.

KOLENKŪRAS. Atiduotas kūno ir karo stichijai.

BERTRANAS. Mūšio įkarštyje jis dingo kelioms valandoms.

MARŠANAS. Ir kas galėjo pagalvoti: imperatorius įveiktas. Ir kas tai padarė? Gamta. O buvo geležinės sveikatos. Ir štai tau – kūnas.

BERTRANAS. Baikite. Liaukitės.

KOLENKŪRAS. Galva neišneša, kaip mes dar likome gyvi. Mūšis be vado. Kur jį radote?

BERTRANAS. Šieno kupetoje. Akyse – gryna kančia. Sukalėme jam skersinį, alkūnėms pasiremti. Kad bent pastovėtų lemiamas valandas.

KOLENKŪRAS. Atsirėmęs jis pasakė: „Matot, Kolenkūrai, imperijos pabaigą?“

MARŠANAS. Stebuklas, kad mes visi Paryžiuje ir dar gyvi. Vadinasi, pranašystė pildosi: keturios dešimtys pergalių ir nė viena daugiau. „Toks bus tavo likimas“, – pasakė imperatorienė Žozefina.

LASKAZAS. „Toks bus tavo likimas“? O ne šešiasdešimt mūšių?

BERTRANAS. Moterys mūšių neskaičiuoja.

MARŠANAS. Imperatorius Žozefinos vardą ne visuomet rašė didžiąja raide. Žodį „likimas“ – visuomet.

KOLENKŪRAS. Ta moteris buvo jo likimas. Kai su ja išsiskyrė – prasidėjo nelaimės.

BERTRANAS. Kreolės kerai.

LASKAZAS (rašydamas). Kreolės kerai... keturiasdešimt pergalių... Ar šešiasdešimt? (Pakelia galvą nuo užrašų) Moteris-Likimas? Ragana. La femme fatale. (Užsirašo) Ragana.

MARŠANAS. Ponai... (Artistiškai nusibraukia ašarą) Vadinkite Maršaną išdaviku, tačiau jis pasakys: kai išvykdamas į Belgijos kampaniją imperatorius numatė vakarienę Briuselyje, aš tariau sau: tai viskas, galas. (Pauzė) Jis netroško vakarienės, jis netroško pergalės.

Gęsta šviesos

IV paveikslas

N a p o l e o n a s dar sėdi vonioje, bet jau išniręs iki juosmens

NAPOLEONAS. Ką tu pasakei?

ŽOZEFAS. Brolau, Asamblėjoje – Lafajetas.

NAPOLEONAS (nustebęs). Kas toks?

ŽOZEFAS. Amžinas tavo priešas.

NAPOLEONAS. Lafajetas? Vadinasi, šmėkla dar gyva?

LIUSJENAS. Revoliucijos vieversys. Ir vėl užgiedojo „Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją“.

ŽOZEFAS. Buriama nacionalinė gvardija. Lyg jos nė nebuvę.

NAPOLEONAS. Prancūziją valdo ne nacionalinė gvardija, ne Lafajeto deklaracijos. Ji – tai „Napoleono kodeksas“! Šventa nuosavybė.

ŽOZEFAS. Šventa? Vadinasi, pilietinis karas.

NAPOLEONAS. Žozefai, seniai turėjai žinoti: visi mano karai – tik pilietiniai.

LIUSJENAS. Tik nė vienas jų nevyko vonioje.

NAPOLEONAS. Maršanai!

Pauzė, kurios metu minia už langų ima skanduoti: „Imperatorius! Imperatorius!“

LIUSJENAS. Maršanas ką tik pasišalino.

NAPOLEONAS. Ir jis pabėgo?!

ŽOZEFAS. Jis išėjo pasižiūrėti, ar renkasi Valstybės taryba.

MARŠANAS (įeidamas). Mano imperatoriau?

NAPOLEONAS. Ar atvyko pašto viršininkas Lavaletas?

MARŠANAS (labai susijaudinęs). Dar nėra, sire. Tačiau maršalas Bertranas pažadėjo iškasti jį iš po žemės.

NAPOLEONAS. Gyvą ar mirusį?

MARŠANAS. Ar jūs turėtumėte ką daryti su mirusiu, sire?

NAPOLEONAS. Pakaks patyčių. Maršanai, malonėkite pažvelgti pro langą. Antraip nieko nesuprasi.

MARŠANAS. Ką turėčiau pamatyti, sire?

NAPOLEONAS. Tautą!

MARŠANAS (eina prie lango, žiūri pro jį). Nieko naujo, sire. Kaitra kyla. Platanų lapai suglebę kaip Burbonai. Įtartini.

NAPOLEONAS. Ir pageltę? O kur tauta?

MARŠANAS. Kaip visuomet, sire: snaudžia ir laukia.

NAPOLEONAS. Paštas turės ją pažadinti.

Girdėti gausmas. Išsiskiria šūksniai: „Tegyvuoja imperatorius!“; „Šalin Asamblėją!“; „Išdavikus – ant ešafoto!“ Žozefas išsitraukia iš vidinės kišenės popieriaus lapą, kiša jį Napoleonui

ŽOZEFAS. Laikas atskleisti visas kortas.

NAPOLEONAS (susidomėjęs permeta akimis raštą). Asamblėjos nutarimas? Sprendimas? Kas per velniava? Ar idiotai gali ką nors spręsti? Kas jiems davė teisę?!

LIUSJENAS. Idiotai teisių neprašo.

NAPOLEONAS. Tautos atstovų rūmų pirmininkas? Jis pasirašė? Tas avinas? Ką jie skelbia? Ypatingąją padėtį? Ką gali paskelbti trys šimtai avinų? (Pauzė) Su jais ir Fušė? (Pauzė) Fušė?!

ŽOZEFAS. Dabar ten prieš tave visi. Ir tavo ministras, ir buvęs kunigas, ir jakobinas.

LASKAZAS. Visi jie viename asmenyje.

LIUSJENAS. Visi! Dieve, kodėl tu jų laiku nepakorei?

NAPOLEONAS. Todėl, kad Dievas nekaria. (Pašoka vonioje) Maršanai!

MARŠANAS. Taip, mano imperatoriau.

NAPOLEONAS. Chalatą! Liusjenai!

LIUSJENAS. Taip, mano imperatoriau?

NAPOLEONAS. Į Asamblėją! Žozefai!

ŽOZEFAS. Taip, mano... imperatoriau.

NAPOLEONAS. Asamblėjos puolimo planą.

LIUSJENAS. Pagaliau!

ŽOZEFAS. Kokį planą?

NAPOLEONAS. Aišku – jo nėra. Tada klausykite: Liusjenas iš Asamblėjos tribūnos paskelbia, kad imperatorius sostinėje įveda dvidešimt keturių valandų diktatūrą. Tai pirma.

LIUSJENAS. Pirma.

NAPOLEONAS. Antra: trys šimtai avinų turi išgirsti, kas jų laukia. Liusjenai, kalbėsi kaip moki, su ginklu rankoje. (Pauzė, kurios metu minia už lango skanduoja: „Mirtis išdavikams!“, „Tegyvuoja Napoleonas!“) Ir trečia: planas pradedamas įgyvendinti nuo šios akimirkos. Tu dar čia, Liusjenai?

LIUSJENAS. Aš jau Asamblėjoje!

L i u s j e n a s išbėga pro šonines duris. Tuo metu už širmos juda šešėliai, Maršanas padeda Napoleonui apsisiausti chalatu. Anapus langų minia traukia „Marselietę“,

kurią užgožia ūmus šūksnis: „Šalin Atstovų rūmus! Napoleono diktatūrą!“

NAPOLEONAS. Maršanai, tai mano chalatas?!

MARŠANAS. Maršanas tarnauja jūsų didenybei kūnu ir siela. Tačiau chalatų nesiuva.

NAPOLEONAS. Chalatas su Burbonų lelijomis?!

MARŠANAS. Sire, kito mes neturime.

NAPOLEONAS. Burbonų lelijos?! (Suklykia) Kur mano auksinės bitės?!

MARŠANAS. Visos jūsų bitės žuvo prie Vaterlo, sire.

NAPOLEONAS. Man nerūpi, kas žuvo. Chalatą su mano bitėmis!

ŽOZEFAS. Ar reikia mano pagalbos, po galais?

MARŠANAS (kažkas krenta ant grindų). Dieve! Štai. Atsarginė valiza. Ji buvo pergalės nakčiai, Briuseliui.

NAPOLEONAS. Briuselis nevertas chalato! Maršanai, ko išbalote kaip tas chalatas?

MARŠANAS. Vanduo, sire.

NAPOLEONAS. Koks vanduo?

MARŠANAS. Vonios vanduo, sire. Jis nusidažė raudonai.

ŽOZEFAS (šoka prie vonios). Tai kraujas. Vadinasi, buvai sužeistas.

NAPOLEONAS. Pamanyk, keli lašai! Aišku, juk tu bijai mūšių.

Napoleonas išeina iš už širmos apsisiautęs baltu chalatu. Nuo komodos pasiima savo skrybėlę, užsimaukšlina ją ir išsitempia lyg stovėtų priešais karių rikiuotę

NAPOLEONAS. Pamačiusi mano skrybėlę dreba visa Europa.

ŽOZEFAS. Anksčiau sakydavai, kad monarchai. Menkas malonumas: revoliucijos giljotina ant galvos.

NAPOLEONAS (ima vaikščioti pirmyn atgal). Žozefai, prisimeni, kaip veikė revoliuciniai tribunolai? Jie skelbė tik vieną nuosprendį: „Mirtis!“ Jokių lengvinančių aplinkybių – tik galva po peiliu. Kraujo upės. Žmogus tiek neištveria. Po darbo dienos tribunolų narius tekdavo girtus vilkti žeme. Bet! (Pauzė) Brolau, kaip manai, ar auka, galvai lekiant į krepšį, pajusdavo kelių paskutinių kraujo lašų skonį? Juk visuomet tie lašai paslaptingu būdu ant lūpų užtikšdavo. Kaip manai?

ŽOZEFAS. Nieko nemanau. Ir niekuomet nemaniau, brolau.

NAPOLEONAS. Nes tai paskutinis patepimas, nes tai komunija. Švilpiantis peilis, kirtis, akimirkos skausmas ir – keli išganymo lašai ant lūpų. Koks baisus grožis. (Prisikišęs prie Žozefo) Ar nemanai, kad tai – gražu?

ŽOZEFAS. Kas – gražu? (Pauzė) Lekianti į krepšį subjaurota žmogaus galva?

NAPOLEONAS. Štai kodėl tu prastai kariavai Ispanijoje, brolau. Gaila. (Susijuokia) Tu tikriausiai ne kartą pagalvodavai, kad visos tos lėkusios į giljotinos krepšį galvos galėjo gyvos išeiti į mūšių laukus? Juk pagalvodavai? Marios galvų. Ir visos gina Prancūzijos garbę. (Smagiai susijuokia, tarsi sukikena, ir ūmai surimtėja) Pakaks. Prie reikalo. Kiek pabūklų mūsų dispozicijoje?

ŽOZEFAS. Po galais. (Sunkiai alsuoja) Keturi šimtai.

NAPOLEONAS. Tu pasiutai? Belgijos kampanijoje aš trijų šimtų neturėjau.

ŽOZEFAS. Šimtas penkiasdešimt. (Pauzė) Iššauti galės tik kas antras.

NAPOLEONAS. Štai dabar arčiau tiesos. Italijai nukariauti man pakako keturiasdešimties. (Klausosi bildesio už durų) Kas ten bilda už durų? Maršanai! Po galais!

Gęsta šviesos

V paveikslas

Scena anapus durų. K o l e n k ū r a s ir B e r t r a n a s, atokiau L a s k a z a s. Ūmai

prasiveria durys, vilkėdamas baltu chalatu, su skrybėle ant galvos pasirodo N a p o l e o n a s

NAPOLEONAS. Čia – kas? Sąmokslas? Ak, čia mano senoji gvardija? (Pasisukęs į Laskazą) O jūs kas toks, pone?

LASKAZAS. Grafas Laskazas, jūsų didenybe. Turėjau garbės būti paskirtas jūsų didenybės...

NAPOLEONAS. Taip, taip – prisimenu: raštininku. Tai yra metraštininku. Tai tau, niekad nebūčiau pamanęs, kad iki to nusirisiu. Ką gi, būkite. (Pasisukęs į kitus, suploja delnais) Kiek tūkstančių po langais, Bertranai?

BERTRANAS. Kol kas keli tūkstančiai, sire. Tačiau minia gausėja kas minutę. Ateina priemiesčių darbininkai.

Anapus durų skersvėjis praveria langą – į menę įsiveržia minios skandavimas:

„Tegyvuoja imperatorius!“

KOLENKŪRAS. Tai Sen Marso ir Sen Antuano priemiesčiai, sire.

NAPOLEONAS. Sen Antuanas? Sen Marso? Nelengvai pelniau jų meilę patrankomis.

LASKAZAS (sau, rašydamas). Meilė – patrankomis. Ji pabunda išgirdusi salves.

BERTRANAS. Po kraujo vonios žmonės pamilsta imperatorių kaip gimdyvė savo kūdikį. Meilė. Kokie niekai. Ponai, tuoj posėdis. Eime į vidų.

KOLENKŪRAS. Ministrai bus po minutės kitos, sire.

LASKAZAS (susijaudinęs rašo). Meilė, patrankos.

Tuo metu tolumoje nuo laiptų aidi dundesys, paskui – iš koridorių. Artėja minios balsas: „Šalin deputatus! Mirtis Atstovų rūmams!“

KOLENKŪRAS. Iš Asamblėjos atskubės karo ir vidaus reikalų ministrai.

NAPOLEONAS. Davu su Karno? Nejaugi ir jie išdavė mane?

KOLENKŪRAS. Jokiu būdu, sire. Jie atneš naujausių žinių.

NAPOLEONAS (pirštu duria sau į galvą). Naujausios žinios – čia. Maršanai, stalą!

MARŠANAS. Kokio pageidautumėte, jūsų didenybe?

NAPOLEONAS. Karo lauko stalo, Maršanai!

MARŠANAS. Kaip prie Austerlico, sire?

NAPOLEONAS. Kaip prie būsimo Austerlico, Maršanai!

MARŠANAS. Jis jau paruoštas, jūsų didenybe.

LASKAZAS. Vadinasi, Austerlicas. (Užsirašo. Pakelia galvą) Naujas Austerlicas – kur?

VI paveikslas

Ministrų pasitarimas Eliziejaus rūmuose. N a p o l e o n a s, B e r t r a n a s, Ž o z e f a s,

D a v u, K a r n o, K o l e n k ū r a s ir K a m b a s e r e s a s, L a v a l e t a s.

Atokiau sėdi L a s k a z a s. Napoleonas vaikšto tarp praviro lango ir posėdžių stalo,

kupinas ryžto, kalba įsakmiai

NAPOLEONAS. Prancūzija pakvietė savo imperatorių ir aš grįžau. Aš išgirdau dejones ir supratau: manoji misija nebaigta. Tai naujojo Prancūzijos triumfo pradžia. (Pauzė, kurios metu jis eina prie lango, riksmai už jo sustiprėja) Štai jis – triumfas. Kol kas jis čia, gatvėje. Europa greitai jį pamatys ir vėl išgirs. Ji privalės pakeisti savo įsitikinimą, kad Napoleonui tarnauja tik du dievai – Karo ir Sėkmės. Menkystos! Tikrasis mano ir Prancūzijos dievas – Taika. Mes nešime taiką. Mes nešėme taiką. Visuomet tik taiką. Dvidešimt metų taikos. Aš grįžau įtikinti bailios ir abejojančios Europos: taika neišvengiama. Jeigu Prancūzija kam ir pavojinga, tai tik sotiems bailiams – monarchams. Europa susispietė į septintąją koaliciją? Prieš ką? Prieš mane, prieš Prancūziją?!

ŽOZEFAS. Nes kiekvienas jų – bailys. Tie nusikaltėliai drąsūs tik susimetę į gaują, visi užpuolę vieną auką.

NAPOLEONAS. Napoleonas niekuomet nebuvo auka! Didžioji Prancūzija – ne auka. Mulkiai! Menkystos! Niekšai! (Nutyla, klausosi minios už lango, paskui ryžtingai pasisuka į posėdžių stalą) Žozefai, tęsk.

ŽOZEFAS. Tiesą sakant, sire, jūs jau viską pasakėte.

KARNO. Prakeiksmas, ne kitaip.

NAPOLEONAS. Kas? Vidaus reikalai, Karno?

KARNO. Nuo Žuano įlankos iki Paryžiaus – nė lašo kraujo.

NAPOLEONAS. Ką jūs norite pasakyti, Karno?

KARNO. Kad niekad Prancūzija nebuvo tokia vieninga kaip prieš šimtą dienų.

NAPOLEONAS. Davu, jūs norite kažką pasakyti?

DAVU. Vidaus reikalų ministras teisus: susitelkimas neabejotinas. Tačiau faktas lieka faktu: ką tik pralaimėtas svarbiausias mūšis. Vienybė susvyravo. Anglai su visa koalicija pasirengę grąžinti Burbonus.

NAPOLEONAS (rodo ranka į langą). Niekada, o niekada Europa taip žemai nepuolė. Cezaris nebuvo sulaukęs tiek koalicijų prieš savo valdžią, kiek Europa surezgė jų prieš mane! Ir kam? Kad mestų į mano vietą sušvinkusios mėsos gabalą – nieko naujo. Tik vėl tą patį Liudviką XVIII? Ligonį, kuris apnuodys mūsų žemę šimtui metų? Lavaletai, ar paštas mirė?

LAVALETAS. Mes laukiame jūsų nurodymų, sire. Pageidautumėte pareiškimo? Kreipimosi?

NAPOLEONAS. Ultimatumo!

KOLENKŪRAS. Sire, dėl Dievo – tik ne tai.

NAPOLEONAS. Kolenkūrai, kas jums? (Visuotinis sujudimas, nedrąsus juokas, murmesiai) Davu, kokia padėtis armijoje?

DAVU. Paryžiuje pasirodė Vaterlo kariai. Jie liudija katastrofą. Armijos nebėra, sire.

NAPOLEONAS. Eiliniai kariai supratimo neturi, kas yra katastrofa ir kas yra armija.

DAVU. Asamblėja buria juos į savo gvardiją. Deja, aš negaliu jų sušaudyti – kariai pasklidę kaip žydo bitės.

NAPOLEONAS. Kolenkūrai, ką sako žvalgyba?

KOLENKŪRAS. Sire, koalicijos pajėgos peržengė Prancūzijos sieną, juda Paryžiaus link.

NAPOLEONAS. Bertranai, o kaip rusų caras?

BERTRANAS. Švilpiniuoja kazokų melodijas ir nuolat keičia kryptį.

NAPOLEONAS. Davu, kiek laiko mes pajėgsime priešintis? (Pauzė) Kiek atsilaikysime prieš sąjungininkų avangardą?

DAVU. Jeigu mes pajėgtume, sire, aš duočiau nukirsti savo dešinę ranką.

LAVALETAS. Ši žinia sklinda jau ir be pašto pagalbos.

NAPOLEONAS. Žozefai!

ŽOZEFAS (atsistojęs, iškilmingai). Giljotina.

Visuotinis sujudimas, nustebimas. Laskazas rašo

NAPOLEONAS. Taigi, ponai, žodis ištartas.

KOLENKŪRAS. Giljotina?

KARO. Giljotina!

KAMBASERESAS. Kodėl giljotina, sire? Perų rūmai nepritars.

NAPOLEONAS. Jūsų pareiga, Kambaseresai, įtikinti perus. Nes ir šiaip virš kiekvieno jų giljotinos peilis kybo, seniai. Jūsų pareiga juos nuraminti, Kambaseresai.

KAMBASERESAS. Mano pareiga, sire, daryti viską, kad negrįžtų revoliucijos laikai.

NAPOLEONAS. Kuri kelia baimę? Revoliucijos baimė – nūdienos jėga. Ar ne taip, ponai ministrai? Ar ne taip, karo ministre?

DAVU. Jūsų didenybe, mano amžius ir padėtis neleidžia šito suprasti.

NAPOLEONAS. Todėl tą jėgą turi suprasti posėdžiaujantys ir nieko kito nedarantys Perų rūmai. Kambaseresai, malonėkite paaiškinti, kas vyksta tuose rūmuose?

KAMBASERESAS. Visi perai, sire, paskirti jūsų valia.

NAPOLEONAS. Tai buvo mano klaida. Todėl dabar mes pasirengę giljotinuoti pavyzdinį niekšą. Laskazai, jūs spėjate rašyti?

LASKAZAS. Aš stengiuosi, jūsų didenybe. Juk tai – revoliucija.

Visi apsidairo. Laskazas greitai rašo. Iš lauko įsiveržia į riksmą panašus garsas

ŽOZEFAS. Tauta gatvėje nenurims, kol nepamatys giljotinos.

KARNO. Ponai ministrai. Aš sutinku: vieną nukirsdinti tvarkos dėlei.

NAPOLEONAS. Karno, giljotiną pastatysite priešais Tiuilri rūmus. Asamblėjos deputatams pasigrožėti. Ir tada...

KARNO. Ir tada?

Ilgoka pauzė, kurios metu girdėti tik skrebenanti Laskazo plunksna

NAPOLEONAS. Ir tada ant giljotinos pakabinsime Taleirano galvą.

Visi atsidūsta, pasigirsta krenkštimas ir juokas

DAVU. Ar mes jau turime Taleirano galvą?

NAPOLEONAS. Karno pagamins jos muliažą.

KARNO. Su malonumu, sire. Seniai jos išsiilgau. Tik viena bėda: neprisimenu, kaip jis atrodo.

LAVALETAS. Paštas turi visų valstybės tarnautojų ir išdavikų portretus.

NAPOLEONAS. Kambaseresai, jūs tylite?

KAMBASERESAS. Sire, leiskite pasitikti šią žinią tylomis. Taleiranas – Perų rūmų narys.

NAPOLEONAS. Nėra laiko terliotis. Žozefai, baikime reikalą.

ŽOZEFAS (vėl pašoka ant kojų). Ponai ministrai. Sumanymas paprastas kaip mergaitės ašara: šiandien pat Taleirano galvos iškamša pakimba šalia Asamblėjos posėdžių salės lango. Rytoj paštas išplatina žinią apie valstybės išdaviko egzekuciją.

Visuotinis sujudimas, juokas

LASKAZAS. Visa, kas paprasta, – genialu. (Užsirašo) Tik kokia iš to nauda?

NAPOLEONAS. Grafe, vertinimai nėra jūsų stiprioji pusė. Spėkite tik užrašyti. Taleiranas nusipelnė baisesnės mirties.

LASKAZAS. Tuo niekas neabejoja, jūsų didenybe.

ŽOZEFAS. Iš jūsų tono sprendžiant, grafe, jūs ir abejojate.

NAPOLEONAS. Vadinasi, taip: galva pakibs priešais Asamblėjos langus. Tai bus perspėjimas visiems, kas laukia Burbonų. Ir patiems Burbonams. Maršale Bertranai, jūs visą laiką tylite?

BERTRANAS. Sire. Prancūzijoje nėra niekingesnio žmogaus už Taleiraną – ką galėčiau pridurti?

NAPOLEONAS. Kolenkūrai, ir jūs tylite.

KOLENKŪRAS. Sire, Taleiranas – mano pirmtakas užsienio reikalų tarnyboje. (Gūdi pauzė) Tačiau galiu patikinti: būtent jis rengė pasikėsinimus į jūsų gyvybę, sire.

ŽOZEFAS. Kartu su Fušė!

NAPOLEONAS. Reikalas išspręstas. Lavaletai, jums lieka pranešti tautai apie mūsų sprendimą. Kas toliau?

LASKAZAS (užsirašydamas). Toliau nebėra kur.

Visi ūmai nutyla ir ima klausytis minios gaudesio

NAPOLEONAS. Mes skelbsime mobilizaciją. (Pauzė) Ar aš neaiškiai pasakiau? (Ima trypti kojomis) Nušluoti! Sutrypti Asamblėją! Davu!

DAVU. Taip, sire?

NAPOLEONAS. Jūs pasirengęs išduoti miniai ginklus?

DAVU. Sire, priešas dar nepriartėjo prie miesto. Kitos priežasties nėra.

NAPOLEONAS. Yra – laikas. (Trenkia kumščiu į stalą) Ir priešas jau viduje. Pačioje širdyje – Asamblėjoje!

KARNO. Mano imperatoriau, minia yra minia: ją apginklavę, jau nenuginkluosime. Nušlavusi Asamblėją, sire, minia grįš po šiais langais. Ir tada ji pareikalaus daugiau.

NAPOLEONAS. Mano galvos?

Napoleonas suniūniuoja „Marselietę“. Minia skanduoja: „Napoleonas! Prancūzija!“

NAPOLEONAS. Ką gi, jeigu taip – ją gaus.

KAMBASERESAS. Sire, suteikite žmonėms viltį, išeikite į balkoną.

NAPOLEONAS. Aš – ne šventasis, tegul meldžiasi bažnyčioje.

KAMBASERESAS. Sire, jie užmiršo, kas yra bažnyčia.

NAPOLEONAS. Kambaseresai, ką darytų Perų rūmai, jeigu minia padegtų miestą?

KAMBASERESAS. Perų rūmai – viršukalnė. Ten šalta kaip ledkalnio viršukalnėje.

NAPOLEONAS. Vadinasi, laužas jiems bus į naudą.

Prasiveria durys, pasirodo M a r š a n a s

MARŠANAS. Jūsų didenybe, depeša nuo Liusjeno Bonaparto.

Maršanas deda popieriaus lakštą priešais Napoleoną, tačiau šis jo neliečia. M a r š a n a s išeina

ŽOZEFAS. Leisk man, brolau. (Ima lakštą, skaito balsu pranešimą) „Atstovų rūmai skelbia nacionalinės gvardijos mobilizaciją.“

KARNO. Vadinasi, vis dėlto pilietinis karas.

DAVU. Bus darbo.

Visuotinis murmesys, skamba: „To negali būti“, „Maištas.“ Laskazas atsargiai sėlina prie Davu ir Karno, kažko jų klausia. Ūmai vėl prasiveria durys, pasirodo M a r š a n a s

MARŠANAS. Jūsų didenybe. Ponai ministrai. Policijos ministras, Otranto hercogas Fušė.

Gęsta šviesos

VII paveikslas

Paryžiaus viešbučio kambarys antrame aukšte. Du langai, abu atverti į siaurą gatvę, matyti kitapus gatvės stovinčio namo langai. Gatvėje gaudžia minia. Kambaryje L e t i c i j a ir P o l i n a

LETICIJA. Paryžius kaip pamišęs.

POLINA. Žmonės linkę klysti, ar ne taip, mama?

LETICIJA. Tačiau gamta – ne. Ir iš kur tokia baisi kaitra, kaip manai? Tu manęs neklausai? Na taip, aš juk kalbu ne apie sukneles.

POLINA. Geriau kalbėtis apie sukneles, mama. Pavargau. Tik Napoleonas ir Napoleonas. Tarsi kitų vyrų pasaulyje nebūtų. (Susijuokia) Tiesa, pelėdai savas pelėdžiukas gražiausias. Baisu.

LETICIJA. Kas baisu?

POLINA. Na, tik pamanykite: nė vieno blogo žodžio. Nusibodo! Jis jums gal ir šventasis, man – tik brolis.

LETICIJA. Brolis? Jis – mūsų viltis.

POLINA. Žinoma. Ir jis – kiekvienos prancūzės svajonė. Tikras Išganytojas!

LETICIJA. Paaiškink man, kodėl tu, nekvaila moteris, akimirksniu tampi kvaiša per visą pilvą, vos aš prabylu apie jį?

POLINA. Aš ne nėščia.

LETICIJA. Geriau jau būtum nėščia. (Paima vazą su gėlėmis nuo palangės) Visa Europa dabar jį puola. Tavęs jam trūko.

POLINA. Karą jis myli labiau negu mane.

LETICIJA. Visai nusišnekėjai. (Ištraukia gėles iš vazos) Kas tau padovanojo šitas gėles? Ne jis?

POLINA. Pati nusipirkau. Turguje.

LETICIJA. Meluoji. (Švysteli gėles pro langą į gatvę)

POLINA. Mama! (Puola prie kito lango, pravirksta) Aš nė dienos negaliu nugyventi be gėlės. Vadinasi, diena šuniui ant uodegos. Na va, puokštę jau pagriebė. Vyras. Savo moteriai nuneš. (Rauda) Visos turi vyrus, o aš?!

LETICIJA. Prisiturėjai. Verčiau galvok apie jį.

POLINA. Apie ką?!

LETICIJA. Apie ką reikia.

POLINA. Mama! Bent manęs dėl savo Napoleonės nesusargdinkite!

Polina krenta į fotelį, kurį laiką dar verkia. Leticija vaikšto po kambarį grąžydama rankas. Sustoja prie lango. Pakelia ranką, nedrąsiai pamoja kažkam gatvėje. Ūmai pasitraukia nuo lango

LETICIJA. Maniau, pažįstamas, jo karininkas. Bet kai ranką pakėliau – kumštį atkišo. Prakeiktas jakobinas.

POLINA. O gal rojalistas?

LETICIJA. Rojalistai kilmingi, kumščių nekelia.

POLINA. Kaip sunku suprasti, ko vyrai geidžia. Regis, visko, tik ne mūsų.

LETICIJA. Kad tau liežuvis nudžiūtų! (Balsas lūžta) Tuoj karai baigsis.

POLINA. Tik ne jam.

LETICIJA. Nekalbėk nesąmonių. Jis niekada nenorėjo karo.

POLINA (juokiasi). Tikrai? Tai todėl jau karo mokykloje galvojo vien apie patrankas?

LETICIJA. Vyrai turi galvoti apie patrankas. Tik idiotai galvoja apie balius ir moteris.

POLINA. O kaipgi: Bonapartų kraujas ir be šokių karštas.

LETICIJA. Tau reikia ne šokti, o vaikus gimdyti.

POLINA. Mama, nerandu verto Bonapartų kraujo!

LETICIJA. Pati jo turi – pati ir daugink.

POLINA (valiūkiškai). Mama, argi aš nesu gražiausia imperatoriaus sesuo? Visi pripažįsta.

LETICIJA. Mažiau šoktum – dar labiau pripažintų.

POLINA (isteriškai). Mama. Aš užsidarysiu vienuolyne! Aš turiu savo likimą.

LETICIJA. Ką turi? (Rodo į vazą ant stalo) Tavo likimas – ši tuščia vaza. Ko įpilsi, tas ir bus. Turtingiausi vyrai apie tave sukosi, o tu? Vis dar tuščia. Gryna gėda.

POLINA. Nejaugi?

LETICIJA. Ir nuoga prieš vyrus staipaisi. (Paima į rankas vazą) Kur matyta: išsirengti priešais visokius valkatas!

POLINA. Aš ne išsirengiu, o tarnauju grožiui. Skulptūros menui. Turėtumėte didžiuotis, kad gražią mane pagimdėte.

LETICIJA. Tiek didžiuojuosi, kad neturiu kur akių dėti. Aš buvau gražiausia Korsikos nuotaka, bet grožis netrukdė man ištekėti ir gimdyti vaikus. Devynis išauginau. Net tave, nenaudėle.

POLINA (kupina pagiežos). Esu jums nepaprastai dėkinga!

LETICIJA. Ak tu, nedorėle!

Leticija teškia vazą į grindis. Abi moterys kurį laiką žiūri viena į kitą,

paskui sutartinai pasisuka į langus

POLINA. Mama, aš jį myliu ne mažiau nei jūs.

LETICIJA. Žinau. Ir gerai, kad myli. Dabar jis liks visiškai vienas.

POLINA. Bet juk jis turi šeimą.

LETICIJA. Taip – mus.

POLINA. Žmoną, sūnų. Uošvį... imperatorių.

LETICIJA. Habsburgų kvaiša – jam ne pora. Austrų imperatorius – mirtinas priešas. Nekalbėk niekų. Tik mes jo šeima.

POLINA. Lyg jūsų valioje surasti jam kitą žmoną.

LETICIJA. Vieną jo santuoką Romos popiežius nutraukė. Nutrauks ir antrą. Jeigu reikės.

POLINA. Dievaži, kokia gėda! (Krenta į fotelį, apsipila ašaromis)

LETICIJA. To reikėjo. (Pauzė) Mieste nepakenčiamas karštis. Mes privalome kuo greičiau išplėšti jį iš Paryžiaus.

POLINA. Nieko neišmanau apie politiką ir nenoriu išmanyti. Tačiau akivaizdu, kad Paryžiuje net alsuoti sunku.

LETICIJA. Uždusime ne mes, o jis. (Klausosi gatvės triukšmo) Polina, mus šiandien aplankė Hortenzija.

POLINA. Kas? Žozefinos duktė?

LETICIJA. Jai išėjus aš ir supratau: Paryžiuje jam negalima gaišti nė dienos.

POLINA. Bet juk tai politika!

LETICIJA. Kaip tik todėl tai mūsų reikalas.

POLINA. Nieko nesuprantu – kieno?

LETICIJA. Kad nesupranti, tai ir gerai. Todėl ir mūsų – moterų. (Pauzė) Hortenzija pakvietė mus į Malmezoną.

POLINA. Į Žozefinos lizdą? Mama, anksčiau jūs negalėjote pakęsti nei Žozefinos, nei jos lizdų!

LETICIJA. Dėl jo aš dabar pasirengusi ir į gyvatės lizdą lįsti.

POLINA. Malmezone? (Paniekinamai) Kaip ji drįsta, toji gyvatė, net svajoti, kad mes padėsime išvilioti jį iš Paryžiaus? Juk dabar čia viskas sprendžiama. Viskas!

LETICIJA. O sakai, nesupranti politikos. Vadinasi, ne vien grožiui tarnauti moki.

POLINA. Ką gi. (Pauzė) Malmezonas – jo dovana Žozefinai. Oras birželį ten nuostabus. Ir rožynai. Dievinu rožes.

LETICIJA. Elbos saloje mudvi buvome laimingos, argi neatsimeni? Jam buvo tremtis, o man laisvė. Gyvenome kaip namie, kas vakarą žvelgdavau Korsikos pusėn. Kiekvieną dieną mačiau jį šalia. Buvau su savo Napoleone. Ar gali būti didesnė laimė? (Tvarkydamasi, jau kraudamasi daiktus) Ir kuriam galui jis grįžo į Paryžių? Ir kam? Kad gautų viso labo šimtą valdžios dienų? Vyrų egoizmas nenusakomas, beribis.

POLINA. Tačiau kokių šimtą dienų, mama!

Šviesos gęsta, gatvės triukšmas vis garsėja

VIII paveikslas

Eliziejaus rūmai, tas pats ministrų ir patarėjų pasitarimas. Visi tie patys dalyviai

prie posėdžių stalo. Šalia durų stovi M a r š a n a s ir F u š ė

ŽOZEFAS. Vilką mini, vilkas čia.

DAVU. Vilkas avies kailyje? Keista.

ŽOZEFAS. Kažin kodėl palikęs avių bandą.

NAPOLEONAS. Mes pasigedome jūsų, Otranto hercoge. Ministrų pasitarimas jau baigiasi.

FUŠĖ. Jūsų didenybe, prašau atleisti. Ponai ministrai, atsiprašau. Mane sulaikė neatidėliotini valstybės reikalai.

NAPOLEONAS. Ir tai jūs sakote čia? Man? Ar jūs dar mano ministras, Fušė?

FUŠĖ. Sire, tarnaudamas jums, aš tarnauju Prancūzijai. Ir negana to – tvarkai sostinėje.

NAPOLEONAS. Aišku, Asamblėjai?

FUŠĖ. Sire, ar jums žinoma, kad privalau būti ten, kur susitelkę daugiausia energijos ir jėgos. Kur plaka Prancūzijos...

NAPOLEONAS. Širdis? Argi Prancūzijos širdis plaka ne šioje krūtinėje? (Baksteli sau į krūtinę) Argi ne šių garbingų vyrų krūtinėse? Fušė, jūs – iš Asamblėjos, iš priešų lizdo.

FUŠĖ. Sire, kiek žinau, šį lizdą jūs palaiminote prieš nelaimingai pasibaigusią Belgijos kampaniją.

NAPOLEONAS. Keista, kad minia jūsų nesutraiškė.

FUŠĖ. Minia? Tiesa, ji vis dar jūsų pusėje. Tačiau man jauku bet kurioje minioje. Nes kiekvienoje minioje yra manieji slaptosios policijos agentai. Tiek, kiek reikia mano gyvybei apsaugoti.

ŽOZEFAS. Kokia brangi gyvybė atvyko pas mus.

DAVU. „Slaptoji policija... Fušė.... Paryžius... Tvarka.“ Keistai visa tai skamba, ponai. Lyg bendrautume su priešu.

FUŠĖ. Ponai ministrai, prašau mane suprasti: valstybės labui tenka sėdėti ant dviejų kėdžių.

KARNO. Štai. Štai kas!

DAVU. Tai niekinga. Dvigubai niekinga – pripažinti tai.

FUŠĖ. Anaiptol, karo ministre. Tik policija šiuo metu dar šį tą valdo šioje valstybėje. Tik ji žino tikrą padėtį Paryžiuje. (Dairydamasis kėdės) Tačiau, jūsų didenybe, leiskite man kurį laiką patylėti ir suprasti, ką jūs svarstote.

NAPOLEONAS. To mes jums kaip tik ir neleisime. Žodis suteikiamas Žozefui Bonapartui.

Fušė tuo metu randa kėdę, jau sės, tačiau, atsistojus Žozefui, lieka stovėti

ŽOZEFAS. Otranto hercoge. Mūsų susirinkimas svarstė klausimą: ar slaptosios policijos agentai garantuotų saugų imperatoriaus judėjimą Paryžiaus gatvėmis?

FUŠĖ. Štai kas? Ką gi. Tai priklausytų nuo kelių aplinkybių. (Pauzė) Trijų, manau. Gal keturių. Pirma, kuriuo metu imperatoriaus judėjimas, kaip jūs teikiatės sakyti, vyktų. Antra, kokiu būdu būtų judama: karieta, žirgu, pėsčiomis. Trečia...

ŽOZEFAS. Trečia nebus. Nesukite mums galvos, Fušė! Paprasčiausiai atsakykite, ar galite apsaugoti jo didenybę imperatorių jo paties sostinėje?

FUŠĖ. Pasikėsinimas nenumatomas. (Murmesiai) Nebent ponai ministrai turi naujų žinių.

KARO. Žinių? Jūs mus mulkinate, pone. Jų turi kiekvienas Paryžiaus vaikėzas.

ŽOZEFAS. Policijos vadas privalo žinoti daugiau už vaikėzą.

FUŠĖ. Ponai ministrai. Viskas labai paprasta: imperatorius priešais mus. Vadinasi, jis gyvas ir sveikas. Vadinasi, policijos darbas atliekamas patenkinamai.

BERTRANAS. Vadinasi, imperatorius turi būti dėkingas savo policijai už savo gyvybę?

KOLENKŪRAS. Tai jau nepakenčiama.

FUŠĖ. Imperatorius priešais mus – ir tai nepakenčiama?

ŽOZEFAS. O jeigu imperatoriaus nebūtų priešais mus?

FUŠĖ. Jūs norite pasakyti, ponai, kad imperatorius...

LASKAZAS. …būtų negyvas! (Suploja delnais ir užsirašo)

FUŠĖ. Aš to nesakiau.

ŽOZEFAS. Išsidavė, gyvatė!

BERTRANAS. Tai – valstybinis nusikaltimas. Suimti niekšą!

ŽOZEFAS. Negyvas imperatorius – tai bent! (Trenkia kumščiu į stalą) Po giljotinos peiliu!

FUŠĖ. Ponai, jūs manęs nesupratote.

KARNO. Mes labai gerai jus supratome, Fušė.

FUŠĖ. Aš ne tai norėjau pasakyti.

BERTRANAS. Reikėjo sakyti tai, ką norėjote pasakyti.

DAVU. Ir laiku pasakyti.

KOLENKŪRAS. Dievaži, dabar jau vėlu.

NAPOLEONAS (atsistojęs). Ponai, prašau nurimti. Mano gyvybei niekas negresia. Be to, dabar ji įkainota labai įdomiu būdu. Aš jums dėkingas, ponai. Susirinkimas baigtas.

ŽOZEFAS. Brolau, leisk sutraiškyti tą gyvatę!

NAPOLEONAS (suploja delnais). Baigta. Visi klausimai išspręsti. Jokio nusikaltimo policijos ministro Fušė veiksmuose aš nematau. Prašau palikti menę. Visi laisvi. Išskyrus jus, Otranto hercoge. Jus aš prašau pasilikti.

IX paveikslas

Kita, mažesnė už ankstesnę salė. Joje stovi tik kėdė. N a p o l e o n a s ir F u š ė.

Pastarasis sėdi ant kėdės, jo rankos užlaužtos, pririštos prie atkaltės

NAPOLEONAS. Jums nepatogu taip sėdėti, Fušė?

FUŠĖ. Būdavo ir blogiau.

NAPOLEONAS. Prašau atleisti. Tai laikini nepatogumai. Netrukus būsite laisvas.

FUŠĖ. Būti laisvam šių dienų Paryžiuje didelė prabanga, sire.

NAPOLEONAS. Nei jūs, nei tie, su kuriais jūs sudarėte sąmokslą, nenorite, kad Paryžius būtų laisvas. Ar teisingai aš suprantu?

FUŠĖ. Atleiskite, sire, drįstu teigti, kad ne.

NAPOLEONAS. Jūs juokingas, Fušė. Nejaugi Lafajetas, vadinamasis revoliucijos vieversys, nesiekia mano mirties?

FUŠĖ. Aš to negirdėjau, sire.

NAPOLEONAS. Ką gi, palikime ramybėje sušvinkusį vieversį. Yra kita ne ką mažiau įdomi persona: Burbonas, Liudvikas XVIII. Ar tiesa, kad jūs paruošėte kilimus, kuriais jis įžengtų į Tiuilri? Ar ne gėda?

FUŠĖ. Jeigu tai išgelbėtų Prancūziją – kodėl ne? Kuo čia dėta gėda? Kalbame apie mūsų tėvynės laisvę. Ar ne taip, sire?

NAPOLEONAS. Klausimus dabar užduodu aš, policijos ministre. Taigi klausiu: ar jūs protingai elgiatės? Juk Burbonai nepamiršo ir niekada nepamirš, vadinasi, ir nedovanos jums, balsavusiam Konvente už Liudviko XVI giljotinavimą?

FUŠĖ. Praeities klaidos atperkamos ateities darbais.

NAPOLEONAS. Fušė, jūs vėl juokingas. Ešafotas karaliui – tai ne klaida. Tai baisus, labai baisus nusikaltimas. Nusižengimas priesaikai. Kurią davėte tam pačiam karaliui.

FUŠĖ. Visų mano priesaikų prasmė – Prancūzija.

NAPOLEONAS. Ir kiek jų buvo? Septynios? Man jūs prisiekėte net kelis kartus.

FUŠĖ. Ko tuo metu reikalauja Prancūzija, tą aš ir darau, sire.

NAPOLEONAS. Vadinasi, prisiekėte aštuonis kartus. Ir septynis kartus nusikaltote sąžinei. Štai kodėl sėdite pririštas prie šitos kėdės.

FUŠĖ. Mes veltui gaištame laiką, sire.

NAPOLEONAS. Kodėl gi? Man įdomu su jumis pasikalbėti. Iš širdies, taip sakant.

FUŠĖ. Norime mes to ar ne, bet abiejų mūsų laukia nemalonus įvykis: Paryžius bus imamas šturmu. Ir jūs tai žinote gal net geriau negu aš. Ir dar geriau žinote, ką reiškia kanonada, nukreipta į miesto bokštus. Į tokio miesto bokštus. Pasaulio sostinė bus sugriauta.

NAPOLEONAS. Kaip menkai jūs pažįstate Paryžių, Fušė. Nejaugi jūs netikite, kad tauta apgins jį?

FUŠĖ. Sire, ar aš gerai jus išgirdau: jūs pasakėte „tauta“?

NAPOLEONAS. Prancūzijos sostinė niekuomet nekrito priešui po kojomis.

FUŠĖ. Galbūt ji ir nebus sugriauta. Tačiau tik jau ne vadinamosios „tautos“ dėka. Sostinė nebus sugriauta vienu vieninteliu atveju: jeigu iš sostinės pasitrauks Napoleonas.

NAPOLEONAS. Įdomu. Ir kiek, jūsų akimis žvelgiant, aš užimu sostinėje vietos? Ar niekam kitam be manęs jos nebelieka?

FUŠĖ. Jungtinės Europos armijos neras mūsų sostinėje sau vietos, jeigu joje liks Napoleonas. Jos sugriaus miestą. Sunaikins kaip smagų taikinį. Vien tik tam, kad pasistatytų kareivines.

NAPOLEONAS. Ką jūs sakote?! (Palinksta prie Fušė, suima jį už ausies) Argi Napoleono vardas – tai ne armija, kuri apgina visus miestus? Neįveikiama armija. Su mano vardu Paryžius nekris po priešo kojomis. Tai, beje, jūs man pasakėte, po vienos iš savo priesaikų.

FUŠĖ. Priesaikos priesaikomis, o gyvenimas – sau. Epocha buvo kita, kai prisiekiau. Spręskite, kaip jums patogiau, sire. Tačiau Europoje neliko nė vieno valdovo, kuris tikėtų, kad Napoleonas, likęs valdžioje, liausis kariavęs. Ir aš tuo netikiu. Todėl nutarta sunaikinti jus bet kokia kaina.

NAPOLEONAS (apsisukęs ant kulno, ima vaikščioti po kambarį). Fušė. Keista, bet aš tikiu jumis. Todėl mums reikėjo pasikalbėti akis į akį. Taigi, atskleidžiu kortas. Aš pasirengęs gelbėti Prancūziją nuo gėdingos Burbonų valdžios restauracijos. Todėl mes turime neleisti Europos koalicijai įžengti į Paryžių, tai yra – įvesti Burbonų.

FUŠĖ. Sire, galbūt ir aš to noriu. Tačiau niekuomet mano norai nebuvo taip toli nuo tikrovės. Deja, jūsų norai – dar toliau.

NAPOLEONAS. Fušė. Liaukitės. Aš galiu suburti kelis šimtus tūkstančių durtuvų. Jie stos ginti Paryžiaus. Paryžius bus išgelbėtas. Tačiau reikia tik vieno: kad Asamblėja nekurstytų pilietinio karo.

FUŠĖ. Pavėlavote, sire. Aš nevaldau Asamblėjos. Lafajetas nepritars.

NAPOLEONAS. Fušė, jūs juokdarys? Velniop Lafajetą!

FUŠĖ. Kartoju: ir vienas, ir kitas teiginys – labai toli nuo tikrovės. (Ilgoka pauzė) Patikėkite, sire, aš sakau tiesą. Tikiu, kad Prancūzija nusipelno likti gyva.

NAPOLEONAS. Gyva be garbės? Tai juk mirtis, Fušė!

FUŠĖ. Gyvybė be kažin kokios garbės ir Napoleono, ar mirtis su kažin kokia Napoleono garbe? Visa tai tikrai – juokas pro ašaras. Neliko Prancūzijos garbės, jūsų imperatoriškoji didenybe. Dabar kalba tik viena: kiek liks prancūziško kraujo. Prieš mus – milijoninė Europos monarchų armija. Jos nesustabdysi.

NAPOLEONAS (suima Fušė už ausies). Policijos žiurkė. Iš kur tau žinoti, kaip reikia mušti Europos monarchus?

FUŠĖ. Galbūt ir žinau, kaip mušti po vieną. Ką jūs darėte. Tačiau prie Vaterlo, sire, jie jus perprato. Ir dabar po vieną jų negausite. Paryžių užgrius vieninga Europos Vezuvijaus lava. Sire. Nepurtykite galvos. Prieš mus tik tokia alternatyva: arba jūs pasitraukiate iš kelio, arba... Trečio kelio nėra.

NAPOLEONAS. Jūs tikrai taip mylite šitą miestą, Fušė? Nejaugi?

FUŠĖ. Man gaila šito miesto, jame prabėgo geriausi mano metai.

NAPOLEONAS. Ką gi. Net meilę keičia gailestis. Nieko tikro gyvenime nelieka.

FUŠĖ. Tai geriau negu gyvenimas, naikinantis visus gyvybės išteklius. Jūsų karai atnešė mirties šlovę. Supraskite: rezervai baigėsi. O juk tai – negarbinga. Nedaug šlovės.

NAPOLEONAS. Fušė, jūs mane nustebinote. Padarėte tik vieną klaidą: supainiojote šlovę su garbe. Pastaroji jums nepažįstama.

FUŠĖ. Nieko baisaus. Tiesą sakant, nei vienos, nei kitos man nereikia.

NAPOLEONAS. Tikiu. Todėl jūs ir esate tik policijos žiurkė.

FUŠĖ. Ši policijos žiurkė saugojo Prancūziją, kol jūs bastėtės po Europą.

NAPOLEONAS. Europa – Prancūzijos dalis. Kur įsigaliojo Napoleono kodeksas – ten mūsų tėvynė. Prašau šito nepamiršti. Beje, jūs juk ir Otranto hercogo vardą gavote iš mano rankų.

FUŠĖ. Nuolankiai dėkoju. O kaipgi!

NAPOLEONAS. Jums galvoje negerai, Fušė. Jūs net žiūrėdamas man į akis nematote amžinybės. (Pauzė) Nejaugi nematote?

FUŠĖ. Sire, net saulė nėra amžina.

NAPOLEONAS. Todėl ir traukitės iš kelio, kol ji šviečia. Antraip sudegsite. (Pauzė) Dievaži, jūs savižudis.

FUŠĖ. Vadinasi, mudu abu.

NAPOLEONAS. Kur jau ten! (Atsitraukia nuo Fušė, įsitempia kaip rikiuotėje) Prancūzų imperatorius nedaro sandėrių. Rytoj skelbiu mobilizaciją.

FUŠĖ. Tokiu atveju turiu garbės pranešti, sire, kad Atstovų rūmai šiąnakt paskelbs apie Napoleono atstatydinimą.

NAPOLEONAS (juokiasi). Niekas ir niekada to nepadarys. Niekas niekada. Amžinybė – ne jūsų valioje, policininke. (Juokiasi) Imperatorius, savo nelaimei, – nemirtingas.

Ūmai užgęsta šviesos

X paveikslas

Su trenksmu atsilapoja durys, įbėga L i u s j e n a s

LIUSJENAS. Išdavystė, brolau! Atstovų rūmai balsuoja už imperatoriaus atstatydinimą!

NAPOLEONAS. Liusjenai, tu pačiu laiku.

LIUSJENAS (pamato Fušė). Fušė? Ką čia veikia šita policijos žiurkė? Ak. Tu jį suėmei? Pagaliau! Jis – sąmokslo vadas. Jis! (Išsitraukia durklą) Aš pasirengęs įvykdyti egzekuciją tuojau pat. Įsakyk!

NAPOLEONAS. Toks tavo įkarštis – dėl kaitros Paryžiuje.

LIUSJENAS. Vėliau, vėliau kalbos! Veikti reikia dabar arba niekada. Napoleonai, ar nematai, kas daros? Asamblėja pasiuto, pasikėsino net į tave. Jeigu Fušė išeis iš čia gyvas, Paryžiaus gatvėmis ims plaukti kraujo upės.

NAPOLEONAS (šaukia). Maršanai! Vandens!

Durys bemat prasiveria. M a r š a n a s įneša padėklą su grafinu vandens ir stikline.

Kita ranka jis neša kėdę. Grafiną su vandeniu stato ant kėdės ir išeina

NAPOLEONAS. Fušė, girdėjote naujienas?

FUŠĖ. Tai ne naujienos, o realybė.

NAPOLEONAS. Esate pasirengęs gintis?

FUŠĖ. Sąlygos nelygios – mano rankos surištos.

NAPOLEONAS (eina prie lango, atplėšia jį). Otranto hercoge, jūs pasirinkote barikadas. Pabudo jumyse snaudęs jakobinas. Prisiminėt kraujo kvapą? O jo skonį? Juk garsėjote revoliuciniu žiaurumu, jums nieko nereiškė pačiam kirsti galvas. (Pauzė) Kokia baisi kaitra Paryžiuje, lyg tyčia. Beje, kodėl jūs – Otranto hercogas? Primiršau.

LIUSJENAS. Ir turtus, ir Otranto hercogystę šis niekšas gavo iš imperatoriaus malonės.

FUŠĖ. Ir titulas, ir turtai padėjo tarnauti Prancūzijai.

LIUSJENAS. Koks baisus melas.

FUŠĖ. Aš – ne Taleiranas, dėl šito nemeluoju.

NAPOLEONAS. Tačiau vis vien judu – kartu. Toli nušlubavote?

FUŠĖ. Asamblėja nekomplikuos padėties. Jūsų sūnus Napoleonas II bus paskelbtas sosto įpėdiniu. Jus tai turėtų tenkinti.

NAPOLEONAS. Girdi, Liusjenai? Vadinasi, ne viskas taip blogai. Asamblėjos asilai pranoko patys save.

LIUSJENAS. Išsigando savęs. Tačiau kokie niekai – kūdikį skelbti imperatorium.

FUŠĖ. Ar ne tam jo didenybė metė gyvenimo meilę ir susituokė su Austrijos dvaru?

LIUSJENAS. Koks niekšas! Įsakyk pagaliau, imperatoriau: jis vertas kalbėti tik perrėžta gerkle.

NAPOLEONAS. Anglai. Anglai. Tai vis jų niekšybės.

FUŠĖ. Galbūt. Po valandos bus aišku.

NAPOLEONAS. Kas – po valandos?

FUŠĖ. Jeigu aš iš čia neišeisiu, prasidės riaušės. Patikėkite, kaip tikėjote manimi sunkiomis minutėmis. Po valandos gatvėmis tekės Vezuvijaus lava.

LIUSJENAS. Melas!

FUŠĖ. Fušė nemoka meluoti. Jis kartais blefuoja, bet blefuoja krauju. Dabar svarbiausia – kraujas. Jo bus pakankamai.

LIUSJENAS. Jėzuitas! Jakobinas!

FUŠĖ. Minioje, po šiais langais, pusšimtis tokių jėzuitų ir pusšimtis jakobinų – slaptų mano agentų. Jie atidžiai stebi bokšto laikrodžio rodyklę. Ji artėja prie lemiamos padalos. Rankos pasirengusios veikti, jos laiko pagavusios kelis priemiesčių vaikigalius. Jie surišti, burnos jų užkimštos. Ir jeigu aš neišeisiu iš šių rūmų, ant rūmų tvoros strypų bus pamauti nelaimingųjų kūnai. Pamatysite, kas tada prasidės.

LIUSJENAS. Ne, ne!

FUŠĖ. Pilietinis karas prasidės po imperatoriaus langais. Net gaila šių puikių Eliziejaus rūmų – jie bus išgrobstyti, o po kelių valandų padegti.

Pauzė. Napoleonas su Liusjenu eina prie lango, žiūri žemyn, į minią. Napoleonas pakelia ranką, saliutuoja susirinkusiems. Minia atsiliepia ūmiu gaudesiu: „Tegyvuoja imperatorius!“

NAPOLEONAS. Fušė, jūs atsinešėte savo įgaliojimus?

FUŠĖ. Jie vidinėje mano redingoto kišenėje.

NAPOLEONAS. Ten ir imperatoriaus atstatydinimo projektas?

FUŠĖ. Yra.

NAPOLEONAS. Brolau, pažiūrėk.

Liusjenas apieško Fušė kišenes, ištraukia dokumentus, paduoda juos Napoleonui

FUŠĖ. Galite neskaityti, sire. Surašyta viskas taip, kaip mes aptarėme.

NAPOLEONAS. Mes nieko neaptarėme. (Atidžiai skaito) Fušė, jūs visai praradote tikrovės jausmą? Jūs rengiatės vadovauti naujai vyriausybei?

FUŠĖ. Laikinai vyriausybei. Man to pakaks. Ilgai vadovauti man niekas neleis.

NAPOLEONAS (gaižiai nusijuokia). Otranto hercoge, jūsų prigimtis vergiška, jūs mokate tik paklusti. Paklusti ir vykdyti.

FUŠĖ. Kartą per gyvenimą kiekvienas gali padaryti ką nors neįmanoma. Atėjo mano valanda.

LIUSJENAS. Bus gražu pažiūrėti: roplys ims skraidyti.

NAPOLEONAS. Koks vargas: laukti visą gyvenimą, kad gautum patraukti trijų šimtų vergų vežimą? (Palinksta prie Fušė) Vergams neatsilyginama, Fušė. Europos kriošenų koalicija jūsų net nepastebės. Jums neužmokės ničnieko.

FUŠĖ. Sire, Taleiranas tarnauja už pinigus ir malonumus. Aš tarnauju idėjai.

LIUSJENAS. Niekšas, ką jis kalba? Kaip jis drįsta?

NAPOLEONAS. Palauk, tegul kalba – juk įdomu. (Juokiasi Fušė į akis) Labai įdomu. Šios akutės kalba ne apie mūsų valdžią, brolau, o apie slaptą šantažą. Sukaupus dosjė. Bankininkų, rojalistų, jakobinų istorijas. Ar ne taip, Fušė?

FUŠĖ. Bonapartų šeimos dosjė – taip pat mano rankose.

NAPOLEONAS. Ak, pamiršau, juk tai tiesa. Dievaži. Tik ši manija daro žmogų juokingą. Nejaugi jūs bent akimirką pamanėte, Fušė, kad Napoleonas gali išsigąsti savo dosjė? Popierių krūvos?

LIUSJENAS. Spąstai užsišovė! (Skelia antausį Fušė) Štai tau už žinių perteklių, šnipe! (Skelia dar kartą) Jeigu ne Napoleonas, tokie kaip tu, Fušė, tokie kaip Taleiranas ir Lafajetas būtų pavertę Prancūziją mėšlo krūva.

NAPOLEONAS. Pakaks. Čia jau smirda. (Meta Fušė į veidą sumaigytus dokumentus) Grąžinkite šiuos popiergalius tiems, kas laiko juos valdžios ženklu.

LIUSJENAS. Niekšų ir idiotų gaujai.

NAPOLEONAS. Niekšai ir idiotai visuomet trokšta aukščiausios valdžios. Pasakykite jiems tai.

 

N a p o l e o n a s su L i u s j e n u išeina palikę neuždarytas duris.

Po valandėlės pro jas įžengia M a r š a n a s. Jis atriša F u š ė. Šis neskubėdamas pakyla nuo kėdės, pasiraivo, pagrąžo rankas. Iš lėto pakelia popierius, išlygina juos. Jau nori tvarkingai įsikišti į kišenę, tačiau ūmai suglamžo juos ir meta į šalį. Išeina. Vos jam dingus, pro langą, išdauždamas stiklą, įlekia akmuo. Maršanas pakelia akmenį, surenka popieriaus lapus, išlygina juos. Perskaito. Pakraipęs galvą, susuka akmenį į dokumentus ir išeina.

 

Gęsta šviesos

 

metai_2013_11_.png