tekstai.lt

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

Nuotr. iš asmeninio archyvo
Nuotr. iš asmeninio archyvo

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pastogė

 

Puikus yra speigas,

labai gražios malkos,

prasidedant mūsų žiemai.

 

Neskubios tos naktys žiemą.

Ir vakarą, ir rytą

pasitinka poetas,

pražuvęs Dzūkijos pusnynuos.

Lyg švilpautų strazdas

nuo krūmo ar sniego,

nuo balto ar juosvo.

Kiek eita, keliauta –

ir vis į Merkinę.

Per nieką nebūna

net valčių Bedugny.

Ko nežinai – nežinai.

Sniego drobės išlygino lauką

paklydusiai gėlai.

Jei apglėbtų tave

sudvejintas ledas

ar ledo gūdus aidesys,

mintyse – tam miške, toje girioj

ar dar nuošaliau –

budavokis, Stasy, pastogę,

kad ten,

nuo visų atsiskyręs,

su žiemovidžio monais

atokiai išblėstum

ir iš lėto,

iš lėto rusentum.

 

 

Kelionmaišis

 

Nesakysi, kad jam sekės.

Nors truputį rambus, bet nujautė,

kaip stipriai –

neik nuo šalies –

žmogų valdo lytis.

Nesudrumstas buvo

tik būdamas vienas.

Kartais kelionė, kad ją devynios,

rodės brangesnė už būvį

ar staigų balkšvumą

atsilapojus apsiaustui.

Paprasčiausias nuotykis

jam, būdavo, apkarsta.

Vėlesnio savo pilnumo nemėgo:

daug mažiau vasaros,

ir toji itin išlaidi.

Mažaraštis, tačiau prielankus darbams,

paveldėjęs nagingo pameistrio rimtį,

jis išmoko atpažinti savo

sutrikimą stoties perone:

„Paukščiui nepasakysi,

kad palauktų,

šypsena mezgas smilkiniuos,

pasiekia smakro duobutę.“

Taip ant kelionmaišio buvo

parašyta.

 

Žara

 

Ką sau šnari,

rimastie,

pešdama nušienautą žolę?

Paskaityk ką nors balsiai.

Ką nors nuo seno

apie platonišką

sielą

ir vakariją.

Mane apėmęs lengvumas

toks gležnas, bereikšmis.

Ką sau šnari, rimastie?

Niekas nežuvo iš geismo

tave pažinti.

Vienas jau nebe tas,

kitas bilda trečia klase

ir prašo tylos.

Tamsios akys iš tyrų.

Neikim toliau.

Neikim.

Žarą laidoja gėlas šaltinis.

 

Sausis

 

Neslėpk,

ko nepaslėpsi.

Sumenko didžiulės kalvos,

liucernų laukai.

Užmiesčio name viešpatauja laikas.

Juodas paukštis baltu snapu atsitrenkė į langą.

Ir pamišėliai kartais – malonūs.

Gimti,

gyventi savo gyvenimą

ir likti čionai gali padėti

tik nenustygęs laikinumas.

Išgirdai, pažiūrėjai – ir užmiršai,

tarsi dvišaką vytę šulinio takui aptikti.

Padangę apstojo šakom susikibę medžiai.

Švendrai įšalę ir užpustyti.

Per speigą –

vaivorykštė keletą minučių.

Metai užgriuvo lyg kalbant į šulinį.

Vėlesnės eilės pavėlavo.

 

Tu verčiau užsivožtum ausinę kepurę,

antkaktį žemyn, nes kelionė ilga.

Sausis – poeto Rubcovo mėnuo.

Buvai mėlynojų vėjuos,

visa nuokalnių galybė – jos ramios.

Melsvas sniegas tamsesnis

ir bematant sutemsta.

Kylam į krantą kitapus upės.

Ei, keltininke, greičiau čionai!  

Lygios laukų kapinaitės –

tyla tylumoj.

Niekas nebuvo laisvas

sudėti minorą,

elegiją šitam kraštui,

nes žodžiai apsivelka viską,

kad viską paskui nusimestų.

Kaip pėdos iš žiemių,

viena šalia kitos.

 

Namo durys užkaltos,

aklinai užverti langai,

sienius prineštas sniego.

Nedrumsk vienaties,

klampodamas šalta migla.

 

 

Niekas tavęs nepaklaus

 

Vienoks burbulis,

kitoks vėdrynas,

dar kitokesnis – dagys.

Parėmei smakrą ant ilgakočio kauptuko.

Keliauk metų laikais, kaip vėdrynai

tarp susiraizgiusių karčių

kad keliauja.

Ne anksčiau nei tekant saulei,

aidas atneša rausvą mėlį.

 

Prieš mirtį mirštam ne kartą.

Tik niekas tavęs nepaklaus,

kas toliau už dangų.

 

 

Pagalvojimai

 

– Čia tavo vienuolynas.

Užveri paskui save duris.

Per ežerą atplaukia rūkas.

Jam rūpėjo kitką sužinoti.

 

– Unės krūtinė stačia.

Ranka pailsėti gali. Abidvi rankos.

Jai rūpėjo kitką sužinoti.

– Viti, – tarė ji, – tu kažką galvoji.

Nežinau ką, bet galvoji. Mesk

įprotį galvoti.

Jam rūpėjo visai kas kita.

 

Jo akyse atsirado nuovargio.

Jai rūpėjo kitką sužinoti.

 

Kupinos dienos

 

Pereitais metais

man pamojai.

Tos dienos buvo kupinos.

Lektoriai ir asistentai,

įtūžę patronai, –

kokio drovumo mintys

gali nutikti,

niekas tuomet nežinojo.

 

Mįslinga siela susimąsto:

dėl nesiliaujančios liūties

kūrinys turi pagulėti.

Jam,

kaip naminiam paukščiui,

reikia gromulio.

Pereitais metais

pamojai man

                 nuo staliuko.

 

Dvejeto šimtmečių

tamsiai mėlynas dangus.

 

metai_2013_11_.png