Recenzijos, anotacijos

Dovilė Zelčiūtė. Džuljetos suknelė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 100 p.

 

„Džuljetos suknelė“ – dešimtasis Dovilės Zelčiūtės poezijos rinkinys. Turint galvoje, kad pirmąją poezijos knygą autorė išleido 1991 m., skaičius gana įspūdingas. Tam, kad per dvidešimt dvejus metus išleistum dešimt knygų, reikia turėti drąsos ir pasitikėjimo savimi. Tiesa, išlieka klausimas, ar ne dėl šio pasitikėjimo savimi per Džuljetos suknelę nuvingiavo kreiva siūlė...

Šis rinkinys padalytas į du skyrius: „Vasarinė“ ir „Požemių“. Pirmojo skyriaus pavadinimas palaiko gražų ryšį su rinkinio pavadinimu – juk vasarinė gali būti ir suknelė. Deja, antrosios dalies pavadinimas šios logikos nebeatitinka – skaitytojas suglumsta: požemių kas? Suknelė? Kokia tai suknelė? Įkapės? Ar suknelė, su kuria einama į rūsį? Požemių karalystė – galbūt taip, bet požemių suknelė – ne. Žaidžiant kalba reikia laikytis pasirinktų esminių taisyklių ir logikos – žodžių žaismas turi būti atpažįstamas, natūralus, tik taip galima susikalbėti su skaitytoju. Kita vertus, nepasiteisina ir pats skirstymas į skyrius – autorės tekstai visame rinkinyje išlieka monotoniški, prasmės ir emocinis krūvis mažai kinta. Sudarant knygą priimta ir kitų keistų sprendimų – pvz., ciklas „Repeticijos“ išmėtytas po visą rinkinį (kam reikia rašyti ciklą, jei visi jo tekstai pateikiami kaip atskiri, tiesiog turintys tą patį pavadinimą? Juk cikliškumas pirmiausia nurodo konkrečią jausminę ar prasminę tąsą ir jos variacijas).

Aptarus knygos struktūrą vertėtų pasvarstyti apie pačius eilėraščius. Esminės D. Zelčiūtės poezijos tendencijos atsiskleidžia jau pirmuosiuose dviejuose tekstuose (p. 7–8). Juose aptinkamos kultūrinės referencijos, kurias rasime ir kituose eilėraščiuose: minimi Hamletas, Ofelija, Miranda ir t. t. Įdomu tai, kad eilėraščio viduryje cituojamos ištraukos iš Williamo Shakespeare’o dramų, pvz., „Palinkęs ant upelio auga gluosnis ir veidrodyje vandenų skaidrių / Atsimuša jo lapai balzgani / Ten ji atėjo su margais vainikais“ (p. 7). (beje, čia dar reikėtų tikslinti citatos šaltinį – ar pirmoji fragmento eilutė neturėtų būti skeliama į dvi?) Deja, įvesdama literatūrinių autoritetų tekstus į savąjį, autorė ne padeda sau, suteikdama eilėraščiui dar vieną prasminį klodą, o kenkia, mat šalia grakštaus (nors ir verstinio) šekspyriško skambesio jos vargiai valdomas kalbos srautas atrodo dar sunkesnis.

Pirmuosiuose knygos eilėraščiuose matyti ir keli esminiai motyvai, vėliau pasikartosiantys kone kiekviename tekste – visų pirma teatras. Tai, kad rašoma iš teatro ir apie jį, liudija net ir eilėraščių pavadinimai – „Garso suvedimai“, „Repeticija“ ir t. t. Atrodytų, čia turėtų atsirasti įdomus kontrastas – po dirbtinoku teatro rūbu turėtų glūdėti gyvos gyvenimiškos patirtys ir šis ambivalentiškumas veikiausiai būtų labai patrauklus. Įdomu tai, kad D. Zelčiūtė tokio dvilypumo išvengia – nepaisant autobiografinių motyvų gausos, jos poezija lieka prikišamai teatrališka – kiek dirbtinoka, nugrimuota, kupina patoso.

Taigi, šiek tiek detaliau. Pirma, apie formą. „Džuljetos suknelėje“ vyrauja verlibras, tačiau esama ir rimo užuominų („Jeigu taip besapnuodama / vėl sugrįšiu į priemiesčio krantą / Petrašiūnų dėmėtas vanduo / Plauks Anapus o Šiapus bus šventa“, p. 32). Turint omenyje, kad šis tekstas vientisos rimuotos formos neišlaiko, toks žingsnis atrodo gana keistas: panašu, kad autorė nesistengia suvaldyti formos, o rašo taip, kaip tuo metu pasirašo. Šį teiginį patvirtintų daugybė knygoje aptinkamų pavyzdžių: nemažai eilėraščių labai ištęsti, eilutės dažnai kontrastingo ilgio, ritmika šlubuoja arba jos visai nėra, taip pat savotiškai atrodo pomėgis apkabinti tekstus brūkšnių uodegėlėmis („duok dar vieną / su tavo širdimi buvimą – – – – – – / Paskutinė gastrolių diena – – – – – – – / Laikas grįžti“, p. 19), kurių funkcija tekste išlieka neaiški – ar brūkšniai turėtų implikuoti pauzę, nutylėjimą? Nejau skaitytojas nesusivoktų ir tų pauzių prikišamai nedemonstruojant? Galbūt pati autorė jaučia, kad reikia parodyti, kur atsikvėpti, kad skaitytojas neuždustų nuo jį užplūdusio žodžių srauto. Kita vertus, toks žaidimas grafine forma, kuris iš esmės nepasiteisina, nes neatlieka jokios – net estetinės – funkcijos, gali būti traktuojamas kaip noras užmaskuoti tam tikras rinkinio silpnybes – pvz., tai, kad dauguma tekstų primena ne eilėraščius, o veikiau į eilutes sukapotą prozos tekstą. Tokį kapotumą būtų galima mėginti teisinti ritmikos dalykais, tačiau ne šio rinkinio atveju. Į eilutes sukapotas prozinis / poetinis tekstas tampa nekomunikatyvus, primena paskubomis užrašytą impresijų ir ekspresijų kratinį.

Žodžių srautas, arba, paprasčiau – plepėjimas. D. Zelčiūtės tekstuose leksikos iš tiesų daug, bet prasmės – ne visada tiek pat. Toks neišvalytas kalbėjimas neleidžia suskambėti gražiems momentams; atrodo, autorei sunku apsispręsti, kada reikia dėti tašką. Tekstus labai apkrauna citatos, kurias galbūt vertėtų kelti į epigrafą – juo labiau kad tada ne taip matytųsi, jog iki jau minėto šekspyriško preciziškumo autorei dar toloka. Stebina ir kultūrinės referencijos, dažnai vis tos pačios. Kyla klausimas, ar mokėta atsirinkti tekstus? Tam, kad knyga būtų įdomi, ji turi būti įvairi, negalima užsižaisti vienu simboliu ar viena kultūrine nuoroda (juk ir autorės taip mylimas teatras nėra vien Shakespeare’as), kad ir kokia svarbi ji būtų pačiam rašančiajam.

Atrodytų, poetė mano, kad verlibras – it koks šiupinys, kur galima sukrėsti visko po truputį – citatų, visokių įmantravimų („ar tai tu mane prijaukinai / prie žemės ir žemių taip po truputį / genėdama drauge su geniais nardydama / trumpus šviesos atstumus“, p. 12), banalybių, klišių („tiesiai į sąžinę“, p. 17), suvulgarintų (bene tokiu būdu bandant būti moderniai) situacijų, pvz.: „Džuljeta Krajovoj / <...> / paneria į suknelę / Nesuprantu / sako / kodėl ji tokia plati / Ai, / turbūt tada laukiausi“ (p. 14) ir t. t. Nevengiama ir pasirodyti šiuolaikiška: kaip kokia bjauri dėmė Džuljetos suknelėje švyti tokia leksika kaip „už...iso“ (p. 91). beje, tokia šios leksikos vartosena labai keista, kad ir koks poetas taip darytų – jei jau turime drąsos ir noro, tai keikimės, tačiau kam maskuotis? Panašus „modernus“ judesys yra ir „Facebook’o“ paminėjimas (p. 67), kuris visiškai neorganiškas ir nekontekstinis, tarsi atsitiktinai įmestas leksinis vienetas, nepritampantis prie bendros poetinės dermės. atrodo, kartais pati autorė nebesuvokia, kokia jos tekstų stilistika ir kokie motyvai tinkamiausi.

Gražiausi momentai D. Zelčiūtės poezijoje aptinkami tada, kai pasirenkama lakoniška forma – tada pro žodžius žybteli poezija. Geriausiai tai liudija tekstas „Kai numirei...“ (p. 13): viskas labai glausta, aišku, bet drauge paliekama erdvės skaitytojui – ne viskas eksplicitiška, yra kur pamąstyti ir kaip prisitraukti tekstą. Tačiau tokių galimybių nesuteikia eilėraščiai, kurie išsamiai pasakoja asmenines autorės patirtis. Elementarios, tikros frazės be metaforinio ar simbolinio apvalkalo suskamba autentiškiausiai: pvz., 12 puslapyje esančiame tekste: „bijojau likt be tavęs“ – toks beveik ties banalybės riba esantis prisipažinimas suskamba įtaigiau nei viso rinkinio išvedžiojimai.

Kaip jau minėta, rinkinyje kalbama daug, tačiau – apie ką? Atsakymas trumpas: apie save. D. Zelčiūtės lyriniam subjektui (kuris, turint omenyje autobiografinių nuorodų gausą, nepripažįsta, kad autorius mirė) pasaulio nėra – jis domisi tik savimi, savo vidiniais išgyvenimais, jam vienam įdomiais nutikimais, kuriuos mums dosniai ir gana smulkmeniškai atpasakoja ir pamiršta, kad šalia jo yra dar ir kita tikrovė. Reikėtų suprasti, kad skaitytojas paima poezijos knygą ne tam, kad paskaitytų apie autorių – šiam tikslui yra autobiografijos ar biografijos žanras. Jis poeziją skaito, kad joje atrastų save, su kažkuo susikalbėtų, kažką sužinotų. Tačiau ką galima sužinoti apie pasaulį iš tokio teksto, kaip antai šis (tai bene geriausiai visą rinkinio specifiką atspindintis eilėraštis):

 

Sugebėjau užsitarnaut

amžinos motinos

globėjos

suramintojos

amplua

kitokio vaidmens nė nesitikiu

Ar tai dėl aptakių kūno formų

argi niekas neįžvelgia

naikinančio sielą gaisro?

Ak tu, matuška!

(p. 43)

 

Toks „lyrinis“ išsisakymas ir lieka tiesiog išsisakymu: skaitytojui gali kilti tik vienas vienintelis klausimas: ir kas? O kas man iš to? D. Zelčiūtės knyga tematiškai vientisa – visi eilėraščiai kalba apie daugiau ar mažiau tą patį, todėl tie 95 puslapiai atrodo be galo daug... Drauge kyla klausimas, kiek tematiška poezija yra poezija: veikiausiai eilėraštis, kurį perskaičius galima užpildyti anketą „kas, kur, kada, su kuo, ką veikė, kas pamatė, ką pasakė“, jau nebėra eilėraštis.

Būtų galima prieštarauti: juk kalbama ne tik apie save, kartkartėmis atsiranda ir mylimo vyro figūra, eilėraštyje kalbama su numanomu tu. Tiesa, šis neįgauna savitos formos, lieka svarbus tik tiek, kiek jo reikia lyriniam subjektui, jo jausmų išsakymui. Geriausiai lyrinio subjekto santykį su mylimuoju nejučia viename eilėraštyje išsako pati autorė: „už sienos mano mylimasis miega“ – tad toks ir yra tas D. Zelčiūtės eilėraščių mylimas vyras – neprisileistas ar neprisileidžiantis.

Kaip priešprieša asmeniškumui turėtų būti minimi tokie tekstai, kuriuose D. Zelčiūtė prisiima svetimą balsą (p. 62–69). Autorė imasi kalbėti gerai visiems žinomų dramų personažų lūpomis, bando atkurti jų monologus – čia aptinkami Ofelija ir Laertas. Tačiau esmės tai nekeičia – keista, tačiau išnaudodama savo, aktorės, patirtis, būdama poete Dovilė Zelčiūtė užmiršta persikūnijimo dovaną ir visada kalba tik apie save, nesvarbu, kokį vaidmenį vaidintų.

„Džuljetos suknelė“ galėtų būti pirmoji šios poetės knyga. Tada linkėtume jai augti, mokytis dirbti su kalba, atsirinkti motyvus, ieškoti, apie ką rašyti. Ko jai palinkėtume dabar? Nebent pamėginti kaip nors užlopyti tą skylę Džuljetos suknelėje, pro kurią kartais beveik nepadoriai švysčioja autorės kūnas.