| ALIS BALBIERIUS. Iš „Trieilių“ |
 ALIS BALBIERIUS *** Nieko neradęs džiaugiuosi – vėjo gyvybė tarp pirštų *** Kumšty spygliuotam kaštono – tobulas rudas aksomas *** Tirpstantis sniegas tavo plaukuos nebuvau aš APIE NARUS Neverta panirti: žodžių šuliniuos dugno nėra *** Tūkstančiai laikrodžių tiksi laukuos – sniegas per tirpsmą APIE NESUSIKALBĖJIMĄ Mano demonas tyli – tyloj tavo demonas kalba *** Ir mano mažam tvenkiny garnys atsispindi *** Žvaigždė – tarp buliaus ragų – aušros pranašystė *** Amžinas mokinys – be Mokytojo – kelias *** Nuliūdins – saulės zuikutis – be garso sudužęs į sieną *** Kerpių ratilais apie vienatvę rašo ir rašo akmuo *** Kaip auksas laukų noksta rugiuos putpelės balsas SKULPTŪRIŠKAS Plastišką tylos pumpurą poliruoja saulėtekis VIRŠ GLUOSNIŲ PRIEŠ LIETŲ Lapų klavišuos žaibų užkalbėtojos volungės klyksmas *** Vėjo šuo vėl užlaižė ne kūno žaizdas APODEMUS AGRARIUS, ŽUVUSIAI ANT ŽVIRGŽDĖTO VIEŠKELIO Žalios musės žaliai inkrustuoja kailiuką ant kelio APIE PAGONIS, IŠNAIKINTUS BALTŲ ŽEMĖSE Pagonių kraujas buvo kadaise baltesnis už šviesą *** Bitės aky gyvenau dar negimęs *** Šitas profilis žeis: neprilygsta jam plienas skustuvo IŠ NESURASTO HERODOTO RANKRAŠČIO Salamandrų vaikai maudės lavoj kadaise Pompėjoj SAUSIO SODE Šerkšno nimbuose juodos saulėgrąžų galvos – kiek džiaugsmo, kad nenuskyniau *** Moters akys – vėlei dviejuos ežeruos esu paskenduolis APIE MIGRACIJAS VIRŠ EŽERŲ Tūkstančius veidrodžių iš dausų į dausas turi paukščiai kely *** O, neramybe! – vėjo vien vielos spengiančios sieloj *** Sniego kapuos apnuogino krūtis liūtys pavasario BEDUINO PORTRETAS Iš dviejų akių – dvi smėlio upės suvienija dykumą *** Gongas griaustinio: pašoka sode nukirsta obelis *** Mokytojas vėjas pučia pasaulio vienovę ne tik į mano ausis *** Baltas žvyrkelis naktį – Paukščių Tako šešėlis ant žemės krentąs *** Blindė pavasarį – tūkstančio saulių žydėjimo *** Musių ir musmirių sapnas – aukšti ir raudoni grybų miškai *** Voro tinkluos rudenio lapas rasoja užmigęs APIE ŠALTĄ GRAŽIĄ MOTERĮ Sniegas akių, šiaurės pašvaistė plaukuos PAVASARĖJA: žalios žolių žarijos pradegina sniegą *** Tylos užkalbėtos debesų kriauklės – vienintelis garsas virš jūros *** Sakalo skrydis per pusę perskelia ežero tylą KELYJE Broli, ištars vienišą akmenį susitikęs vienuolis |
