tekstai.lt

Fausta Radzevičiūtė. Mėnuliai, veidrodėliai ir sapno siūlelis (E. Noreikos „Povų ežeras“)

Recenzijos, anotacijos

b_200_296_16777215_0___images_iliustracijos_2013_metai_povu_ezeras.jpgErnestas Noreika. Povų ežeras. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2012. – 53 p.

 

 

Ernestą Noreiką, skaitantį savo poeziją literatūriniuose renginiuose, teko girdėti ne kartą. Tuomet sąmonė pasigauna ir ilgai iš atminties nepaleidžia gražesnės metaforos ar netikėto palyginimo. Supranti, kad eilėraštis buvo įdomus, bet apie ką jis?

Panašus įspūdis lieka ir skaitant pirmąją E. Noreikos eilėraščių knygą „Povų ežeras“. Regis, eilėraščius tenka skaityti lėtai kaip Marcelio Prousto kūrinius ir kiekvieną metaforą ar palyginimą nagrinėti įdėmiai, beveik kaip Salvadoro Dali eskizus, kadangi net patys elementariausi veiksmai eilėraščiuose komplikuojami. Pavyzdžiui, upėje ištirpstantis sniegas aprašomas taip: „ir šitaip tuščia. tik snaigių veidrodžiai / planetų liūdesio pabūgę / ant veido upės tūpdami / į melsvą gulbių lietų išsilydo“ (p. 41).

Tai itin vizuali, tapybiška poezija, kupina sodrių vaizdinių. Todėl meninis vaizdas – „Povų ežero“ šerdis. Akcentuojamas pamatymas, pastebėjimas, įsižiūrėjimas. Subjektas kalbėti apie pasaulį pradeda tardamas matau ir regiu („daug matyta, regėta...“, p. 12). Net kai bandoma pereiti į jutimų sferą, kalbėti apie tai, kas juntama, vis tiek neapsieinama be to, kas matoma, kas vizualu:

 

nujaučiu visad lietų, nes kosčioja kregždės ir moterys eina,

lipa valtys į krantą, sulaukėjęs žmogus nuo jų laižo mėnulį

ir kažkur karuselėje dievas į bilietą savo sūnų išmaino,

dar jaučiu ir iš to, kad po žaibo alyvmedžiu vėjai sugulę

(eil. „susirgimai. lietus“, p. 23)

 

Subjektui svarbia detale tampa akys, tarsi į save „įsiurbiančios“ aplinkos vaizdinius („jo akyse gvazdikais lyja, kartais pusto sniego lėlės“, p. 9). Per žiūrėjimą veriasi specifinis erdvės laukas, poeto žodžiais, „akies kambarys“, kuriame ko nors nepamatyti („užbintuoti akis“, p. 19) tolygu „užtvenkti fantaziją“ (ten pat), t. y. iš E. Noreikos eilėraščio atimti gyvybės dvelksmą.

Kartais eilėraščiuose aptinkami pasakojimo elementai, tačiau ryškesnė siužeto linija išsamiau neplėtojama. Subjektas taip pat nėra vientisas, jo būsenos tarsi suskilusios, tik retkarčiais prasiveržiančios pro aplinkos fiksaciją, atsiveriančius vaizdinius (eil. „jutimai“, „vienaragis“, „piemuo“ ir pan.). „Kitas“ poezijoje taip pat nėra apibrėžtas. Moters figūra, mylimosios portretas, numanomas „tu“ pasitarnauja kaip pretekstas žvilgsniui nukreipti („tik papūsk ten, kur skauda, matysi, kaip veidrodžiai lydos“, p. 15) ar tampa viena iš vaizduojamo pasaulio detalių („kaip suvystai į palą ką tik gimusį skersvėjį vėjo, // ir niūniuoji lopšinę elektrinių sirenų įkrautą“, p. 12; „ant tavo plauko, mylimoji, supasi išgaišusi lakštingala“, p. 18).

Eilėraštis tarsi nuaudžiamas iš „sapno siūlelio“, o ir pats sapno motyvas ne kartą įpinamas į teksto audinį. Tekstams būdinga siurrealistinė, išlaisvinta, „atpalaiduota“ sąmonė, klaidžiojimas tarp tikrovės ir iliuzijos: „nebežinau, kur sapnas, kur tikrovė“ (p. 31). Galbūt todėl knygos skyrių („priepuoliai“, „susirgimai“, „palatos“) ar eilėraščių („išprotėjimas“, „košmaras“, „traukuliai“, „susirgimai“ ir pan.) pavadinimai gali būti suskliaudžiami į ligos, beprotybės temą?

Siurrealizmo dailėje keliamą tikrumo ir iliuzijos problematiką galima pastebėti ir „Povų ežere“. Įdomi detalė – visoje knygoje minimi veidrodžiai neatlieka savo funkcijos, neatspindi objektų. Veidrodžiai nudilę, nusitrynę, juos siekiama sunaikinti: „minko veidrodžių molį“ (p. 44), „sudegink veidrodžius“ (p. 16), „durelės veidrodžio užtrenkiamos jos veidui nusitrynus“ (ten pat), „kalbas vandens balsu apie trauklapius gydžiusius veidrodį“ (p. 23), „veidrodžio kapas“ (ten pat). Toks veidrodžių vaizdavimas primena René Magritte’o piešinius, kuriuose realistine maniera vaizduojami ir gretinami skirtingi objektai. Dailininkas savo darbais kelia klausimus, skatinančius svarstyti apie tikrovės ir fikcijos santykį. Panašūs klausimai kyla skaitant ir E. Noreikos tekstus, kol galiausiai ištariama: „ir tik vėjas, tik plunksnos pabirusios sako, kad visa / yra tikra tik tiek, kiek sapne dar gali susigaudyt“ (p. 48). Skaitytojas perkeliamas į sapno erdvę, turinčią savas, ne iškart perprantamas taisykles ar principus.

Vaizduojamas sapno pasaulis, tad eilėraščiams būdinga sapno logika, kai įprasti objektai derinami netikėtai, kuriamos naujos prasmės, pasiduodama asociacijas kuriančiai minties tėkmei:

 

mano akies kambary ugnim siuvinėti portretai

ir sudžiūvusios kinrožės, žuvų maži laikrodėliai,

kurie plauko sapnuos, o tu juos išardai ir išmėtai,

ir sapnų mechanizmą palėpėn padėjai dulkėti

<...>

bitės ryja žvakes, aureoles skalbt nešasi lietūs,

kambarys susitraukia ir žvynais apauga tapetai,

vėjo kaulų malūnas sraigės sraigtą į skėtį suriečia,

po kuriuo pirmo povo iš sniego prisėdai stebėti

 

(p. 11)

 

Iš tiesų esama įžvalgių sugretinimų, detalių, motyvų. Tačiau skaitydamas daugiau E. Noreikos tekstų supranti, kad kažkas jau girdėta, kad kartojasi tie patys įvaizdžiai. Upės, valtys, sraigės, veidrodžiai, sapnai, paukščiai, pūgos bei liūtys – motyvai, be kurių neapsieinama nė viename eilėraštyje. Todėl kartais skaitymą nejučia norisi tęsti dėl intrigos, pavyzdžiui, keliant klausimą – kiek kartų dar bus kartojamas mėnulio motyvas? Ir, deja, priskaičiuoti tokių pasikartojimų vis dėlto tenka: „mėnulio lentų“ (p. 14), „mėnesio pačiūžom“ (p. 16), „mėnulio dulkės“ (p. 19), „mėnulių liežuviais“ (p. 23), „lašelinės mėnulio“ (p. 30), „mėnesio plunksnas“ (p. 32), „mėnulio kojų lūžiai“ (p. 41), „mėnulio dilgėlės“ (p. 43), „mėnulio snukis“ (ten pat), „mėnulio ragai“ (p. 45) ir t. t.

metai_2013_11_.pngNe visada išlaikomas ir konstruojamo pasaulio vientisumas, kartais užsižaidžiama tuščiais posakiais, nieko nesakančiais palyginimais („vaikštai lynais žvaigždžių lyg tvarkytumei svetimą kapą“, p. 33), derinami per daug vienas kitam tolimi objektai („ant sudegusios upės plunksnų lieptas per kruviną rytą, / kuriame vis dar pasuki veidrodžio dvasios malūną“, p. 7; „aplink laksto ugninis šunelis lietaus toks palaidas“, p. 12), peržengiama subtilumo riba („ir matau, varva žvaigždės iš mėsmalėj malamo veido“, p. 15).

Eklektikos įspūdį sustiprina nereikalingas daugžodžiavimas („virš lovelės lynoja, ir tai šitaip baisiai gražu“, p. 8; „ir vis tas lietus lyg toks pat / ir toks pat netgi jeigu“, p. 34), dėl rimo paaukojama prasmė („pabundi ir sudūžta šio sapno vaizdai nemalonūs, / bet tikėtis, kad tai vien tik sapnas turbūt būtų durna“, p. 25) ar įsiveliama į visai nebūtinus kalbos žaidimus (eil. „lelijos šokis“).

Užvertus paskutinįjį knygos puslapį, nejučia vėl norisi prisiminti skaitantį autorių, jo raiškų deklamavimą, skaitymo tėkmę, akcentuojamas pauzes, kai klausydamas vaizduojiesi einąs barokinėmis rūmų salėmis, kurių lubas dabina pinklūs ornamentai, skulptūrėlės puošia kolonų viršūnes, gausybė dekoro detalių žadina aistrą tyrinėti, ieškoti, pamatyti. Tačiau apsvaigęs nuo įspūdžių galiausiai atsikvoši, kad pernelyg gausi ornamentika priartėja prie kičo ribos. Panašiai balansuoja ir eilėraštis – tarp neišbaigtų užrašų ir poezijos. Sunku paneigti, kad Ernesto Noreikos knygoje „Povų ežeras“ ryškus kitoks pamatymas, tačiau autoriui dar reikia atrasti savo balsą, išvalyti sapno erdvę nuo nereikalingų detalių ar, perfrazuojant jaunąjį poetą, rasti būdą, kaip tinkamai – ne per smarkiai, bet ir ne per silpnai – „įpūsti šio sapno žariją“.