tekstai.lt

Viktorija Pukėnaitė. Prancūziškos laimės paslaptys ir lietuviško optimizmo paieškos (J. Melniko „Paryžiaus dienoraštis“)

Recenzijos, anotacijos

Jaroslavas Melnikas. PARYŽIAUS DIENORAŠTIS. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 176 p.

 

jaroslavas-melnikas-paryziaus-dienorastis.jpgJaroslavo Melniko įspūdžiai, kaupti ne vienus metus gyvenant tarp Prancūzijos ir Lietuvos bei mąstant apie šias šalis, tiesiog išsilieja „Paryžiaus dienoraštyje“, kuriame neįprastai analizuojami ne tiek asmeniniai išgyvenimai, kiek bandoma atskleisti prancūziškos sielos paslaptis, suprasti Paryžiaus fenomeną. Autorius pridurtų, kad „tai knyga ne tik apie Paryžių ir prancūzų sielą. Tam tikra prasme – tai išgyvenimo Lietuvoje vadovėlis. Nes suprasti Paryžių – vadinasi, perprasti laimės paslaptis“ (p. 19).

Iš atskirų esė sudaryta knyga pavadinta optimizmo vadovėliu tikrai ne veltui: perskaičius „Dienoraštį“ norisi jį turėti po ranka, kad, reikalui esant, bet kada pasikartotum optimizmo pamokas ar galėtum pasidalyti pozityviais įspūdžiais su kitais. Dėkui autoriui, kad paskatino pasvarstyti ir objektyviau suvokti save ir savo šalį. Lygindamas dvi kultūras, prancūziškąją ir lietuviškąją, nestovėdamas nė vienos iš jų pusėje, jis išryškino ne vien neigiamus, kaip mūsų žiniasklaidoje dažniausiai pasitaiko, bet labiau teigiamus aspektus. Rašytojas kreipiasi į skaitytoją: „Paklausykite, būkime sąžiningi. Sąžiningai kalbėkime apie Lietuvos minusus – bet taip pat sąžiningai ir apie pliusus“ (p. 81).

Pratarmėje J. Melnikas išsako norą Lietuvą matyti vakarietišką ir didžiuotis, jog gyvena tokioje šalyje (p. 20). Autorius tai laiko priežastimi, lėmusia knygos atsiradimą. Taip rašytojas įneša savąjį indėlį į Lietuvos kultūrą ir, sakyčiau, užimdamas patriotišką, pilietišką poziciją, atvirai kalba apie savo šalies problemas bei aktualijas. Į skaitytoją kreipiamasi paprastai, vengiant įmantrybių, siekiama, kad tekste išreikštos idėjos būtų aiškios ir pasiektų kiekvieną, kam rūpi mūsų gyvenimo aktualijos. Tačiau knygos nepriskirsi prie lengvų skaitalų, nes problemos apmąstomos gana intensyviai. Jos drąsiai įvardijamos, tačiau neigiamos nuostatos nėra vyraujančios. Antai neigiamus Prancūzijos gyvenimo pavyzdžius čia pat atsveria teigiami lietuviški ir atvirkščiai. Taip pat nuramina autoriaus patikinimas, kad tarp stebuklingojo Paryžiaus ir mūsų Vilniaus nėra jau tokios didžiulės prarajos, – dažniausiai skirtumai slypi detalėse, kurių, tiesa, ne taip ir mažai. J. Melnikas nuosekliai optimistiškas: jis tiki, kad Lietuva pajėgi tapti visiškai civilizuota vakarietiška šalimi ir tokia linkme kreipia skaitytojo mintis vildamasis, kad jo apmąstymai „apie Prancūziją, Paryžių ir prancūzus nors kiek paveiks Lietuvos žmonių mąstyseną ir padarys juos optimistais. Tai yra – laimingais žmonėmis“ (p. 21).

Knyga sudaryta iš trijų skyrių: pirmame skatinama iš prancūzų mokytis mylėti save, antrame bandoma atskleisti prancūziškos laimės receptą, o trečiame – suvokti, kodėl mums Paryžius atrodo toks magiškas. Skyrių dalys, atskiros esė, parašytos skirtingu laiku: pirmasis skyrius – 2009 metais, antrasis – 2011-aisiais, trečiasis – dar po metų. Knygoje sudėta nemažai jau anksčiau publikuotų tekstų, taigi juos jungiančio „optimizmo vadovėlio“ vizija tikriausiai gimė kiek vėliau. Knygos optimizmas suprantamas ne kaip abstrakti svarstymams skirta idėja, greičiau tai yra paties autoriaus požiūrio išraiška, jo nuostatų realizacija. Nors šios nuostatos ir įžvalgos nėra argumentuojamos teorijomis, labiau kyla iš autoriaus praktinės patirties, bet jos yra įtikinamos. Pasitelktas lyginimo principas leidžia pačiam skaitytojui įsigilinti į pateikiamus pavyzdžius ir atsakyti sau į vienokius ar kitokius iškylančius klausimus.

Autorius skaitytojui palieka ir daugiau galimybių subrandinti savarankišką požiūrį – dažnai jo išvados pateikiamos kaip klausimas: „ar tai nėra viena iš didžiausių Lietuvos bėdų: mąstymo ribotumas, kai žmogui blogai?“ (p. 96). Tiesa, ne visai sutikčiau, kad rašytojas, kaip jis pats teigia, bando „parodyti Prancūziją tokią, kokia ji yra“ (p. 38) – veikiau atskleidžia tik tai, ką pats pamato, pastebi. Dažniausiai dėmesys kreipiamas į Lietuvai aktualius dalykus, į vienus ar kitus reiškinius atidžiau pažvelgiama tada, kai ryškėja dviejų šalių skirtumai, todėl lieka dar daug neaptartų sričių, kurios padėtų pamatyti tikrąjį Prancūzijos veidą. Čia pat kyla ir klausimas bei abejonės dėl optimistinių autoriaus nuostatų: kodėl Lietuvos vaizdas ir jos problemos išryškėja tada, kai lyginame ją su Vakarais? Antai, svarstydamas apie prancūzams būdingą privatumo svarbą, rašytojas konstatuoja tipines psichologines lietuvio nuostatas, išryškėjančias buityje: Lietuvoje žmonėms „nėra poreikio – ir nededa telefonspynių. O rezultatas – neturėdami pojūčio, kad esame atsitvėrę nuo išorinio, dažnai absurdiško, idiotiškai besivaipančio pasaulio, nuolatos būname nervingos būsenos, patiriame amžiną disharmoniją. Nes negalime, nemokame susikurti tylos pasaulio, atsiribodami nuo išorinio pasaulio dešimtimis užraktų. Nes nemokame pasaulio padalinti į išorinį ir vidinį“ (p. 93–94).

Nei Paryžius, nei Lietuva knygoje nėra idealizuojami, o problemos analizuojamos iš įvairių perspektyvų. Minusų turi ne tik Lietuva, – pasakotojas pabrėžia, kad panorėjęs galėtų sukurti ir labai neigiamą Paryžiaus vaizdą. Štai, pavyzdžiui, aktuali rasizmo problema. Lietuvoje vis dar badome pirštais į juodaodžius, tačiau ir Paryžius, šiaip garsėjantis tolerantiškumu, nėra toks jau humaniškas. Antai, žiūrėdamas į šiame mieste triūsiančius tamsiaodžius, pasakotojas samprotauja: „<...> ar ne tik čia slypi mįslė, kodėl Prancūzija apgyvendinama kitų rasių ir tautų atstovų? Ar tik tie juodaodžiai ne tam įleisti į šalį, kad kibirais nešiotų karštą asfaltą ir asfaltuotų gatves, kur baltomis kojomis vaikšto prancūzai, einantys pietauti į restoranus?“ (p. 75). Tokių ir panašių įžvalgų knygoje gausu.

Autorius Prancūziją rodo kaip mus stebinančią kitokia sąmonės struktūra, kitokia logika – apskritai ji stebina viskuo. Pavyzdžiui, nors Prancūziją krečia korupcijos skandalai, prezidentas ilgus metus už valstybės pinigus remia meilužę, o prancūzai esą įsitikinę, kad jų šalis – geriausia pasaulyje. Tokia leksika kaip „krizė“ ir „mirtis“ jų spaudoje vartojama labai retai, kad nedrumstų palaimingos prancūzų kasdienybės. Panaši praktika Lietuvoje sunkiai įsivaizduojama, juk „kiekvienam lietuviui į galvą įkalta, kad jis gyvena „pačioje baisiausioje ES šalyje“, „skylėje“, „bananų respublikoje“, kurioje siaubingas korupcijos lygis ir supuvusi sistema“ (p. 30–31). Prancūzijos spaudoje daugiausia šalies laimėjimus, o Lietuvoje – trūkumus išryškinančių straipsnių. Prancūzai žiūri į savo atspindį žiniasklaidoje su meile, o lietuviai, anot autoriaus, save mato gerokai iškreiptame veidrodyje. Taigi labiausiai mūsų trūkumai ir privalumai išryškėja lyginant save su kitais, todėl mums svarbu būti atviriems pasauliui ir pažinti kitas kultūras.

Keliaudamas ar kitaip domėdamasis kitais kraštais, žmogus žvelgia į nepažintus dalykus, bando susitapatinti, lygina kultūras ir įgyja galimybę plačiau apmąstyti savo būtį. Čia kyla klausimas, ar tikrai emigracija yra pati didžiausia mūsų problema, gal tai kaip tik vienas būdų išvaduoti šalį iš „homo sovieticus“ kiauto? Iš pirmo žvilgsnio paprastai ir aiškiai parašyta knyga duoda impulsų ne vienam tokiam klausimui. Štai dar viena kilusi mintis: ar ne laikas mums pradėti vertinti save objektyviau, pasitelkiant kultūrų lyginimo studijas, kurių reikšmė Lietuvoje dar nepakankamai suvokta? Kažką panašaus savo knyga ir bando daryti J. Melnikas. Nors, mano manymu, joje per daug dėmesio skiriama finansiniams skaičiavimams ir buities detalėms. Tačiau nuramina autoriaus patikinimas, kad didžiausi kultūrų skirtumai pamatomi išryškinant detales.

Knygoje analizuojami patys įvairiausi dalykai: svarstoma, iš ko atpažįstame, kad Lietuva – posovietinė erdvė, atskleidžiami lietuviški kompleksai, taip pat prancūzų savimeilės, jų nusiteikimo būti laimingiems, Paryžiaus šventinių nuotaikų fenomenai, etiketo kodų esmė, laisvė, emigracija. Kiekviena esė – tai atidesnis žvilgsnis į vieną ar kitą iš minėtų aspektų. Dėmesys atkreipiamas į dalykus, apie kuriuos gyvendami savo mieste beveik nesusimąstome. Pavyzdžiui, kaip mus veikia miesto apšvietimas, jame skambanti muzika, kodėl visuomeninio transporto stotelėje vis dar sukinėjamės apie stulpą užuot patogiai žiūrėję į elektroninį autobusų tvarkaraštį, kodėl nevadiname vienas kito poniomis ir ponais ir pan. Knygoje ryškėja idealaus Vilniaus vaizdinys – kokią Lietuvos sostinę norėtų matyti J. Melnikas: tai miestas, priklausantis ir tarnaujantis savo žmonėms.

metai_2013_11_.pngKiekvienos knygos esė idėja iškeliama į turinį, tad po pavadinimu randame trumpą tekstą, pavyzdžiui, skyriaus pavadinimas: „Iš prancūzų mokytis mylėti save“ ir reziumė: „Krizės Prancūzijoje nėra – t. y. ji yra, bet jos nėra prancūzų smegenyse. Niekas iš politikų nerekomendavo uždrausti vartoti žodį „krizė“ kiekviename žingsnyje, kaip kad buvo mėginama Lietuvoje. Vengimas vartoti žodžius, turinčius neigiamos energetikos, susijęs su prancūzų kultūra“ (p. 7). Toks knygos organizavimas leidžia pasirinktinai skaityti atskirus tekstus, kurie tuo metu gali pasirodyti aktualesni. Pravartu būtų šią knygą rasti kavinėse, laukimo salėse ar kur kitur, nes ji, atversta net ir kelioms minutėms, suteiktų vertingų idėjų, pasidalytų įdomiomis mintimis.

Į „Paryžiaus dienoraštį“ skatina gilintis ir fotografijų gausa. Tiems, kurie jau buvojo Prancūzijoje ir Paryžiuje, šios nuotraukos leistų daug ką prisiminti ar pamatyti naujų dalykų, o kitiems – tai puiki vaizdinė informacija, Paryžiaus emblematika: Senos upė, Sitės sala, kurią puošia Dievo Motinos katedra, tiltai, skverai, kavinės, parkų vaizdai, Eifelio bokštas, Triumfo arka, Luvro muziejus ir kitos miesto įžymybės, dėl kurių turistai tiesiog pakvaišę. Ypač vertingos autoriaus tikslingai darytos nuotraukos, kurių turinys išskleidžiamas tekste. Vizualioji knygos dalis labai sustiprina teksto poveikį, leidžia gyvai įsivaizduoti Prancūzijos kultūros realybę.

Kadangi lankiausi Paryžiuje, ši knyga atgaivino prisiminimus apie miestą, atkūrė jo dvasią ir vėl leido pajusti jo magišką poveikį. Ištraukų iš J. Melniko knygos turėtų būti ir kelionių po Prancūziją vadove – kitą kartą ten keliaudama tokį vadovą tikrai pasiimčiau su savimi. Tačiau tai dar ne pats svarbiausias dalykas, apie kurį pagalvojau perskaičiusi „Dienoraštį“. Svarbiausia Jaroslavo Melniko knygoje yra mintys apie Vilnių ir apie kiekvieną iš mūsų, o geriausia pamoka, išmokta iš šio optimizmo vadovėlio, – kad ieškant laimės pirmiausia reikia dairytis aplink save, ieškoti vertybių savo pasaulyje.