tekstai.lt

Nijolė Daujotytė. Eilėraščiai

Benedikto Januševičiaus nuotr.
Benedikto Januševičiaus nuotr.

 

*

 

pagaliau įsitikinau

žemė sukasi

sukasi greitai

ir vis greičiau

 

nebeišsilaiko

pasodintas medis

ir sodinti

ar visada

dar norisi

 

ne visada

toj žemės

pusėj

nusileidžia

vaikai

 

o nusistovėjusius

daiktus

išjudini pats

 

nuo sukimosi

trūkinėja

meilės

voratinkliai

ir nervų

siūlai

 

bet ir gražu

esi to

sukučio

ašis

 

 

*

 

mano gražuolė

kaimynė

paseno lygiai

per du metu

 

nekenčiu

nejau taip mane

ir paliksit

 

kaip dar galiu

ką nors mylėti

kuo pasitikėti

 

bemat užsitrenkiu

belaikio vienio

burbule

 

kai manęs

nebebus

 

pasakykite

 

 

*

 

norėčiau

kad nieko

nebūtų nereikalingo

 

lentelių

ir išėjimo

grafiko

 

kad šviestų saulė

ir akių saulės

kad niekas nenorėtų

tavęs manęs

pergudrauti

ir mes nebūtume

gudrūs

 

o mūsų sodnų

ribas atstotų

šešėlių apribai

 

Ką galvoju

reikėtų daugiau

sportuoti

kad taip

nesikauptų

meilės ir atmintys

reikėtų

dažniau

pastovėti

ant galvos

vėjų pagairėje

 

kad nusivyniotų

nuo kojų

nudrengti keliai

ir aplinkkeliai

 

tai

lieknas

dabar mano

žvilgsnis

 

 

*

 

šitas miestas

tuštėja

gražiai tuštėja

 

plačiai ir

džiaugsmingai

skleidžiasi liepos

 

vis išlakesnė

mane pasitinka

šventoji Elena

nuo Katedros

 

kažkas plėšia

rusišką dainą

plačiai ir džiaugsmingai

kaip stepės

 

ir nėra čia

jokios prasmės

nei ironijos

gražu ir tiek

 

prie teatro

kur kabo

afišos

42 proc. lietuvių

nepatenkinti

gyvenimu

 

nepatenkintų daug

o gyvenimo – ne

 

likusieji

meta litus

ir šypsosi

 

 

*

 

vis aistriau

grimztu į

šiltą vandenį

į sapną

jis jau įgarsintas

spalvotas

veiksmo

 

veriami

tikrovės vartai

net negirgžteli

 

o kas toliau

 

 

Ir vėl vasaros

išpardavimas

 

noriu paliesti

visas

gėlėtas suknias

kodėl aš jų

nevilkėjau

nuo paskutinės

atlaidų dienos

 

baigėsi turgaus

diena

 

pro vartus iškrypuoja

senyva moteriškė

su neišparduotom

pintinėm

 

bet gėlėta suknia

rožėm ir pinavijom

 

 

*

 

noriu pavasario

nuplaukit šią

mirties akvarelę

ir nusemkit

Neries vandenį

kuris neša jos

atspindį

 

gražu tik kas

sprogsta

žalia ir balta

kalasi per asfaltą

 

kaip laivo smaigalys

į dangų paukščiai

o aš maištaudama

tiktai trukdau

 

 

*

 

žmonės

kuriems

tu rūpėjai

niekur

nedingsta

 

išnyra iš

laiko

miglos

ir sako

labas

 

tik

stiklo

pertvara

stora

šveisk

nešveitęs

negirdėti

 

 

*

 

kai tyliu

užtinku

savo balsą

kažką šaukiant

 

ropojantį

medžių

kamienais

neršiantį tamsias

paunksmes

 

ir auga

rūgštūs obuoliukai

gilyn

į buvusią

vasarą

 

2013_12_metai_.jpg