tekstai.lt

Renata Šerelytė. Kokono baladės. Ištrauka iš romano

Regimanto Tamoðaièio nuotr.
Regimanto Tamoðaièio nuotr.

 

Baladė apie arkliaveidę mergelę

„Eik į galinį kiemą, – tarė jai ponas, vos tik baltas televizijos autobusiukas sustojo prie namo vartų. – Ten sukrautos rūsio plytelės ir visoks sodo inventorius, to kampo interjero specialistams nerodysiu.

Tavęs irgi, nes tu į tarnaitę nepanaši, į žmoną – taip pat. Pasėdėk ten prie šunio būdos – šuva, beje, netikęs, kaimynų nekanda ir paštininko neužpuolė, mikė pūkuotukas, o ne šuo. Abu jūs tokie. Tik paimk iš prieglaudos.“

Ji klusniai nupėdino į galinį kiemą ir atsisėdo ant plytelių krūvos.

Šuo, pririštas prie būdos grandine, smalsiai sužiuro į ją. Didelis, baltu kaip sniegas kailiu, toks lyg apšerkšnijęs – kailio adatos visos pastirusios į viršų. „Baisokas, – pamanė ji. – Jeigu nesukandžiotų, tai mirtinai subadytų.“

Atsistojo ir persėdo atokiau ant durpių substrato maišo.

Pro palėpės langą galvą iškišo ponas. Ji nusišypsojo ir pamojavo jam.

Ponas neatsakė tuo pačiu, tik rūsčiai nužvelgė ją ir užtrenkė langą.

Matyt, nenorėjo, kad ji ką nors girdėtų.

Bet ji vis tiek išgirdo – pro atvirą virtuvės langą išskrido mandagios nuostabos šūksnis: „O kodėl jūs rūpintojėlį prie peilių laikot?“

Ponas kažką pasakė, irgi mandagiai, bet pernelyg trumpai, kad ką nors paaiškintų.

„O aš žinau kodėl, – pamanė ji, sėdėdama ant durpių maišo. – Tik niekas manęs neklausia.“

Ji užgniaužė besiveržiantį atodūsį.

Bet jis vis vien pasigirdo – nykus, ilgesingas, panašus į kauktelėjimą.

Ji krūptelėjo ir pažvelgė būdos pusėn. Žiovavo šuo.

Pasigirdo dunkstelėjimas, ir kažkas nusikeikė.

Mergelė pasistiebė ir pasižiūrėjo per tvoros viršų. Iš televizijos autobusiuko iššoko keturi raudonais kombinezonais vilkintys vyrai. Du nešė oranžinę sofą, du – televizijos laidų vedėją surūgusiu veidu ir į plyšelius panašiomis piktomis akimis.

Ji suprato, kad poną pasodins ant sofos ir ims interviu.

Neapsidžiaugė, nes ponas ant sofos elgdavosi nepadoriai. Per žinias žnaibydavo jai užpakalį, o kai žiūrėdavo į nuobodžiai kalbančias galvas, keikdavosi ir šokinėdavo.

O kai pamatydavo ekrane vieną moterį, tai nutildavo, išjungdavo televizorių ir pasakydavo: „Opozicijos kekšė.“ Pakuždom, su aiškia pagarba.

– Galėtų ir mane kada nors taip pavadinti, – su nuoskauda kreipėsi į šunį.

Šuo dėbtelėjo į ją, bet nieko neatsakė, nors akys nuo minčių spindėjo kaip veidrodžiai.

Mergelė paniuro.

Ar tik ne dėl to girtas patėvis medžiokliniu šautuvu nupylė seną margį, o grakščią juodą katę baltomis kojinaitėmis nunuodijo epileptikė kaimynė, pati kartkartėmis ragaudavusi nuodų, matyt, mintydama, gal jie išgydys nuo epilepsijos, bet nuodai neišgydė, neišgelbėjo jie ir patėvio, nors mergelė ir įmetė porą rausvų žirnelių jam į butelį.

Jie pavydi gyvuliams minčių, užtat šitaip jų nekenčia, pavydi ir sielos, nes patys jos neturi.

Nei patėvis, nei epileptikė kaimynė, nei jos vaikai, žiemą vasarą lakstantys nuogais užpakaliais ir kaip svogūnų girliandos pakimbantys ant vielinės tvoros, vos tik kokia mašina įsuka į patėvio kiemą. Neturėjo sielos ir iš mašinų išlipę vyrai, nors atrodė tokie švelnūs, vadino mergelę ir jos seseris gražiausiais kačių vardais.

Bet mergelė nenorėjo būti kate, ji troško šuoliuoti per tamsą, skeldama iš akmenų žiežirbas. Todėl slapčiomis atsigėrė vandens iš arklio pėdos.

Argi ne stebuklas – ji taip sparčiai ėmė augti, kad vyrams su mašinomis tapo neįdomi, net patėvis, ir tas ėmė nuo jos trauktis, sakydamas, kad ji darosi panaši į arklį. Taip jis ir mokytojai pasakė, kai šioji atėjo bartis, ko mergelė neina į mokyklą. „Ogi nulaikyk tu arklį suole“, – pasakė jai pagiringas patėvis, tempdamas aukštyn smunkančias kelnes.

„Vaikeli vaikeli, – sudejavo mokytoja, – be mokslo nebus iš tavęs žmogaus.“

Mergelė tik nusižvengė iš tokių kalbų.

Ji ir netroško būti žmogumi.

Taip ir ponui paaiškino, kai šis atvažiavo balta mašina. Ponas iš pradžių nustebo, netgi atšlijo. O paskui pasakė, kad tai įdomu. Kad tokio egzemplioriaus dar nėra matęs.

Patėvis patenkintas klibinkščiavo aplinkui, netgi norėjo įgrūsti ją į viralinėj šylantį didįjį katilą, kad nugremžtų purvo sluoksnį. Bet ponas sulaikė – pasakė, kad susitvarkys pats, turįs tam geresnes sąlygas negu gerbiamas dėdė Anastazas.

„Atanazas, Atanazas“, – pataisė jį patėvis, švytėdamas kaip uždegtas spiritas.

Pro mašinos langą mergelė matė, kaip jis tolsta ir blėsta, kol galop iš patėvio lieka tik tolimas nuodėgulis.

O paskui mašiną bėga visas pulkas liesų alkanų katyčių, graudžiai ir ilgesingai ją šaukiančių.

Mergelė atsiduso.

Pasiklausė, kaip name spygauja žurnalistai, ir tarė šuniui:

– O kas yra kekšė? Ir opozicija?

Šuo pažvelgė į ją protingomis akimis, apsimesdamas, kad žino.

– Na, na, turbūt nežinai, – sugėdino jį mergelė.

Šuo nusižiovavo.

– Taip ir maniau, – tarė mergelė.

– Vau!.. – pasigirdo iš aukštai.

Mergelė krūptelėjo. Televizija veikiausiai aptiko lokio iškamšą prie miegamojo durų. Mergelei ji visada kėlė šiurpą. Turbūt ir televizijai baisu.

Klanktelėjo kiemo vartelių kabliukas. Šuo suurzgė.

Mergelė pakėlė galvą ir išvydo raudonus sportinius batelius, kelnes su raudonais dryžiais, mėlyną švarką ir piloto ausinių įrėmintą veidą. Akis dengė juodi akiniai, o lūpų kamputy styrojo pieštukas, irgi raudonas.

– Oi, – tarė mergelė. – Tamsta iš televizijos?

Vyras linktelėjo.

Mergelė išsigando. Ponas nenorėjo, kad ji painiotųsi televizijai po kojomis.

– Jeigu painiosiuos, tai jis lieps man skaityti knygas ir vakare neduos degtinės, – pasiskundė.

Vyrui net pieštukas iš burnos iškrito. Matyt, apstulbo.

– Jokiu būdu, – tarė jis. – Aš paimsiu iš tamstos interviu slaptai. Užsienio televizijai, viskas bus išversta į kitą kalbą, ir ponas nieko nesupras. Ar taip bus gerai?

Mergelė nušvito.

– Gerai.

Pasižiūrėjo į vyrą ir įtariai paklausė:

– Jeigu jūs iš televizijos, tai kur jūsų mikrofonas?

– Ak, atsiprašau, – tarė vyras. – Palikau darže tarp agurkų.

Jis švilptelėjo, ir iš agurkų lysvės jam į rankas įšoko juodas žvilgantis mikrofonas.

– O kameros su operatoriumi nereikia? – paklausė mergelės.

Mergelė nesusivokdama pažvelgė į jį.

– Ką?

– Aišku, – tarė vyras. – Nereikia. Na ir puiku.

Jis kvėptelėjo į mikrofoną, nupūsdamas juodas anglies dulkes.

Atsisėdo ant apversto vazono, primenančio senų laikų šiukšliadėžes – tulpes, užsimetė koją ant kojos ir atsainiai tarė į mikrofoną:

– Vienas vienas.

Mergelė susirūpinusi pažvelgė į jį.

– Ar veikia?

– Veikia, veikia, – nuramino ją vyras, nerūpestingai kramtydamas pieštuką.

Šuo, vilkdamas grandinę, nudūlino į kampą už būdos ir atsigulė, nedraugiškai šnairuodamas į juodu.

Jis atrodė nusiteikęs prieš šitą interviu.

Mergelė slapčiomis jam parodė liežuvį. Nespėjo nė susičiaupti, kai kažką prisiminė ir skubiai paklausė:

– O kas yra opozicija?

Vyras išspjovė sukramtyto pieštuko druzgus.

– Savijauta, kai supainioji metų laikus, – tarė. – Galvoji, kad vasara, ir sapnuodamas bėgi į lauką, atsistoji basomis ant žemės, ir staiga iki pat širdies nusmelkia šaltis, nes stovi ne ant saulės įšildytos žolės, o ant sniego.

Mergelė sunerimo.

– O ką tada daryti, jei stovi ant sniego?

– Grįžk atgal ir toliau sapnuok, – paaiškino vyras.

– Oi, – tarė mergelė susikrimtusi.

Vyras šyptelėjo.

– O kas yra kekšė, ar nenori sužinoti?

– Ne, – suvirpėjo mergelė.

– Kodėl?

– Kažkodėl baisu.

Vyras akimirką žvelgė į ją bedugniais akinių stiklais.

– Baisu, – ištarė bejausmiu balsu. – Kažkodėl.

Jis išsitraukė iš kišenės naują pieštuką, šįkart mėlyną, nes aną jau buvo sukramtęs ir išspjaudęs.

– Vadinasi, geriau nežinoti? – sucypė tarp aštrių dantų grafitas.

Mergelė drebėdama linktelėjo. Atrodė, kad žurnalistas ne pieštuką kramto, o traiško pelės kaulelius.

– Taip, taip, – pro dantis kalbėjo žurnalistas, – visi kvailiukai eis į dangų, nes jie nieko blogo nepadarė, blogį daro tik protingieji. Mat tam reikia valios. O kas gi sakė, kad kvailiai neturi valios? A?

– Nežinau, – išsigandusi tarė mergelė.

Žurnalistas išspjovė pieštuko liekanas ir nusišypsojo. Sušvito mėlyni nuo grafito dantys.

– Ar labai nemėgsti savo pono?

Mergelė žiojosi atsakyti, bet tuo metu atsidarė langas ir pasigirdo moteriškas balsas:

– O kas gi ten, kieme? Kažkokia mergina sėdi ant maišo, ir šuo...

– Nieko ypatingo, – atsakė ponas. – Priglobiau vietinius elgetas. Pamaitinu, kokį atliekamą drabužį duodu...

– Ir degtinės!.. – šūktelėjo vyras mergelės balsu.

– Nekreipkit į ją dėmesio, ji silpnaprotė, – šaltai pasakė ponas.

– Koks jūs kilnus, – tarė moteris, ir langas užsidarė.

Vyras prunkštelėjo. Ne todėl, kad jam būtų juokinga, o veikiau paspringęs pieštuko drožlėmis.

– Nagi, – prikišo mikrofoną mergelei prie pat lūpų. – Atsakyk. Mėgsti, nemėgsti. O gal aš ne taip klausimą formuluoju? Gal reikėtų klausti: myli ar nemyli?

Mergelė atšlijo. Mikrofonas dvokė dumblu ir pūvančiais ajerais.

– Jis man daug gero padarė, – pasakė, prisiminusi kalte kalamą jai sakinį.

Vyras numojo ranka.

– O blogo? – paklausė. – Ką padarė blogo?

Mergelė susimąstė.

– Kad nežinau.

Šis atitraukė mikrofoną, pabeldė į jį nagu.

– Vienas vienas, – tarė.

– Ššššš, – sušnypštė mikrofonas.

Vyras pažvelgė į jį, paskui – į mergelę ir sviedė mikrofoną į agurkus.

– Oi, – sušuko mergelė ir nubėgo pažiūrėti.

Praskyrė agurkų virkščias, bet mikrofono nerado, išvydo tik rainą gyvatės nugarą, blykstelinčią surūdijusia geležimi ir išnykstančią.

Kai atsigręžė į vazoną, neberado ir žurnalisto.

Kad jis čia buvo, liudijo tik pieštukų nuograužos ir šuo, kuris nelindo iš savo kampo, tik piktai dilbakiavo, dar labiau pasišiaušęs. Kailio šeriai sulipo į dyglių trikampius – tokius, kokie būna ant mazochistams patinkančių moteriškų odinių liemenėlių.

Už tvoros subildėjo. Mergelė pasistiebė. Vyrukai su kombinezonais grūdo į autobusiuką oranžinę sofą. Vedėjos nebuvo matyti – matyt, ją įgrūdo pirmąją.

– Jau išvažiuoja, – nuliūdo mergelė.

Trinktelėjo durys. Pasirodė sugižęs ponas.

– Šūdžiai televizininkai, – nusikeikė. – Negana to, kad vos ne iki apatinių išsirengi, tai jiems, matai, dar nosį į galinį kiemą kišti reikia.

Jis nuožmiai dėbtelėjo į mergelę ir pridūrė:

– O tu ko čia sėdi išsižiojusi, durne? Gal patiko, kad valkata pavadinau? Ko nieko nesakai?

– Patiko, – nuolankiai sutiko mergelė.

Ponas apsidairė.

– Kodėl kiemo varteliai neužkabinti? Ir kas čia prišiukšlino? – suriko, pirštu baksnodamas į pieštukų nuograužas.

Mergelei pašiurpo oda.

– Aš, – tarė gailiai.

– O kas gi kitas, – paniekinamai prunkštelėjo ponas. – Gal šuo.

Šuo nesakė nieko, net uodegos nepavizgino.

– Ryt atiduosiu jį į prieglaudą, – nusprendė ponas. – Jeigu niekas nepaims, tegu užmigdo. Paprasčiau, žinoma, būtų nušauti.

Mergelė nuleido akis.

– Bet dar koks pusprotis užuos, kaimynystėj keli tokie gyvena, – kalbėjo ponas, kasydamas plikę. – Pradės klykti apie žiaurų elgesį su gyvūnais ir gailestingumo trūkumą... tfu, – tarė pasibjaurėjęs. – Dar į spaudą paklius. Surink tas nuograužas.

Mergelė, atsiklaupusi ant kelių, rankiojo nuograužas. Visos jos buvo šiltos – kaip triušio spiriukės, šiam ką tik atlikus savo reikalą.

– Išmesk į šiukšliadėžę, nusiplauk rankas ir ateik ant sofos, – įsakė ponas.

Mergelė nulapnojo į vidų.

Žinojo, kad šį nurodymą reikia vykdyti kuo skubiau, nes jeigu užtruks plaudamasi rankas, ponui kažkas atsitiks. Perdegs kantrybės siūlas.

Perdegus siūlui, jis atrodo kaip subliuškęs balionas, nebegriebia už suknelės, plėšdamas ją pusiau – et, nupirksiu „Humanoj“ dar maišą tokių, rikteli narsiai, – ir nebedaro to, ką nuo pat kumelaitės amžiaus patyrė mergelė, o skelia jai antausį ir išvadina nėščia kerėpla ir šlykščia arkliagalve.

Paskui geria tabletes, bet būna, kad ir jos nepadeda, ir ponas visai pajuoduoja. Įsipila degtinės, išgeria, sėda į mašiną ir išvažiuoja, nebaigtą butelį palikęs jai.

Mergelė nekantriai laukia šitos valandos.

Prakaulų skruostą nuo antausio nustoja skaudėti jau po kelių gurkšnių. O paskui ji slampinėja po namus, klausydamasi, kaip visuose kampuose vaikiškas daineles dainuoja daiktai, o tie, kurie neturi balso, tyli ir piktai į ją žiūri.

Vienas iš jų – pono žmonos portretas ant naktinio staliuko.

Ponia žmona čia būna retai, tik tada, kai ponui reikia fotografuotis spaudai. Bet mergelė jos nebijo. Ponia vieną sykį vos neužkropė ant jos, plaunančios grindis, bet pamatė tik skudurą, o mergelės neišvydo. „Nors aš ir šlykšti arkliagalvė, bet esu nematomas žmogus“, – su pasididžiavimu tada pagalvojo mergelė.

– Dink man iš akių, – tarė ponas ir pastūmė jai degtinės butelį.

Mergelė klausėsi, kaip jis užveda variklį, atidaro automatinius kiemo vartus ir išvažiuoja.

Užuot atėjus palengvėjimui, ją staiga užplūdo nerimas.

Ji net degtinę atstūmė, nesuprasdama, kas gi čia darosi.

Paskui prisiminė – šuo.

Gailesčio jam nejuto, veikiau baimę. Ją kėlė šuns žvilgsnis.

„Jis kažką sako, bet aš nesuprantu.“

Išėjo į galinį kiemą. Varteliai buvo užkabinti, o šuo, tupėdamas prie būdos, smalsiai žiūrėjo į ją. Dygliuotas kaip ežys, baltas kaip sniegas.

„Nebenoriu jo matyti.“

Ji plačiai atlapojo vartelius, nusegė šuns grandinę.

– Eik, – pasakė, rodydama į laukus.

Šuns nereikėjo raginti, kaip strėlė šovė pro vartelius. Kiek pabėgėjęs, atsisuko. Vėl žvelgė į ją tuo keistu žvilgsniu.

– Aš tavęs nesuprantu! – suriko mergelė. – Eik! Eik iš čia!..

Užkabino vartelius, jausdama, kaip nerimas pamažėle slūgsta, kaip savo ima reikalauti žuvelė, pelekais kutenanti jai pilvą.

„Duok man degtinės, – prašė ji. – Duok degtinės.“

Jeigu čia dar būtų buvęs žurnalistas iš užsienio televizijos, ji būtų paklaususi, ką žinoti baisiau – ar kad pilve yra alkoholikė žuvis, ar kad ją prarijai to nežinodama, gal su konservuotais šprotais ar kilkėmis pomidorų padaže.

Bet dabar neturėjo ko paklausti, todėl tik numaukė iš butelio gerą gurkšnį ir sumurmėjo:

– Gerk jau, gerk.

Paglostė butelio etiketę, kuri skelbė, kad degtinė – „Auksinė“. Nė kiek neabejojo, kad ir žuvelė pilve – tokia pat. Žiba tviska visa.

Nupėdino į virtuvę, atsisėdo ant aukštos baro kėdės priešais virtuvinių peilių stovą. Šalia jo, priaugęs sėdyne prie kelmo, sėdėjo liūdnas rūpintojėlis ir žvelgė į šaltai spindinčius plieninius peilių kotus.

– Tai aš tave čia pastačiau, – sušnibždėjo mergelė rūpintojėliui.

Rūpintojėlis nieko neatsakė. Toks jau jis buvo – atkakliai tylėjo, kai kiti daiktai jai dainuodavo vaikiškas daineles arba sekdavo baugias pasakas apie išlaužytas šuns kojeles ir pelenais virtusius vaikus.

Mergelė nežinojo rūpintojėlio vardo. Nei ponas, nei jo žmona niekada į rūpintojėlį nesikreipdavo ir nieko jo neprašydavo.

Pasigirdo atvažiuojančio automobilio riaumojimas.

Mergelė krūptelėjo.

Kad ponas grįžo taip anksti, nežadėjo nieko gero.

Įėjo šypsodamasis, ir mergelę nuo tos šypsenos nukratė šiurpas. Nieko nesakė, tik vaikščiojo ratais, susikišęs rankas į kišenes ir žvangindamas rakteliais.

Mergelė susitraukė ant kėdės, kad būtų kuo mažesnė.

Ponas žybtelėjo akimis į ją.

– Ar ne prakeikta kekšė, – pasakė nuskriausto vaiko balsu.

Mergelė sudrebėjo. Veikiausiai ji dabar sužinos, ką tas žodis reiškia, bet vargu ar labai tuo džiaugsis.

Ponas atsisėdo šalia, ištraukė jai iš sustirusių rankų butelį ir gurkštelėjo iš kakliuko.

– Tik pamanyk, opozicijos šliundra, – tarė. – Sušikta bobšė. Užėmė man skirtą vietą. Man!..

Mergelė gūždamasi nuslinko nuo kėdės. Jeigu jau ponui maža vietos, ji pasitrauks kur nuošaliau.

Ponas griebė ją už kaklo, bet sučiupo tik pigaus vėrinėlio siūlą.

– Kur eini! – spalvoti karoliukai pabiro į visas puses. – Apsimetėlė kurva!

Mergelė nustėro. Reikia gelbėtis, bet kaip? Gal žodžiais?

– Taip, – sulemeno.

Pono akys dingo iš veido – susiaurėjo ir pavirto brūkšniais.

– Ak tu dar vaizduosi nuolankią, – sušnypštė jis, viena ranka pastūmė ją ant grindų, kita siekė peilio. – Tu, smirdanti idiote!.. Tu, opozicijos kekše!.. Tu esi niekas! Niekas!..

Mergelė norėjo sušukti rūpintojėliui – padėk man, bet neįstengė, nes nežinojo jo vardo.

Ir kai išvydo blykstelinčią peilio geležtę, dar spėjo pagalvoti, kad galbūt reikėjo paklausti žurnalisto. Jis atrodė tą vardą žinąs.

– Pone, pone, – sušuko ji, bet ne įnirtusiam maniakui, badančiam ją peiliu, o vyrui su piloto ausinėmis, – pasakyk man tą vardą!..

Paspringo krauju, bet paskutinę minutę dar spėjo išgirsti.

Vardą pasakė peilis, sužaibuodamas jai virš galvos.

Ir mergelei nušvito protas – tie aptemę vandenys, kuriais ji irdavosi sapnuose, trokšdama sužinoti, kodėl žmonės neturi sielos. Kruvinomis lūpomis ji nusišypsojo maniakui, nes dabar jau žinojo, ką tas žodis reiškia, ką reiškia kekšė, opozicija, nematomas žmogus, fotografavimasis spaudai.

Iškvėpdama oro likučius iš plaučių ir diafragmos kartu su auksinės žu-velės siela, dar išvydo šalia blinktelintį peilį kraujuotais ašmenimis, paskui – gyvuliško siaubo iškreiptą pono veidą. Norėjo pamojuoti jam, bet neįstengė.

Et, tiek to.

Juk mostas nereiškė nuolankumo.

Tai veikiau gestas, sakantis – iki pasimatymo, prakeiktas idiote, netrukus susitiksime.

Ir mano neapykanta tave nuteis, o mano protas – pažemins.

Šitą teatrališką sakinį ji būtinai ištars.

Baladė apie kentaurą

Ji pasilenkė užsirišti atsipalaidavusio batraiščio. Akys užkliuvo už raudonų taškelių.

Akimirką jai pasirodė, kad tai miškinės blakės, tačiau bėgimo takeliu slinko raudono stiklo rutuliukai. Panašūs į didžiules sušalusio kraujo molekules.

Vieta atrodė keistai pažįstama – kaip iš užmiršto sapno.

Apleistame stadione nedvelkė nė menkiausias vėjelis, belapiai krūmai stingo pilkoje brėkšmoje. Už surūdijusių futbolo vartų, dauboje, vadinamoje valkatų vasaros stovykla, tyvuliavo aitrus smogas. Krūmuose styrojo ekshibicionistas rudu lietpalčiu.

Ji užsirišo batraištį ir atsitiesė.

Sapnas nugrimzdo į juodą grindų dangą.

Gurkštelėjo iš buteliuko mineralinio vandens ir padidino mechaninio takelio greitį.

Nebuvo sustojusi. Nė sekundei. Ant tokio takelio nepastovėsi.

Ji baigė bėgti, paprašė trenerio pakoreguoti pratimus rankų raumenims stiprinti ir nuėjo į dušą.

Persirengusi ir pasidažiusi, neskubėdama išvairavo raudoną „Chevrolet“ iš mašinų stovėjimo aikštelės.

Nulėkė tiesiai į biurą.

Juodasis krėslas laukė jos.

Antikvarinis, pagamintas iš juodmedžio, su keistais varliagyvių snukiais iš abiejų atlošo pusių. Kai sėdėdavai jame, atrodė, kad jie kužda į ausis šiurpius eilėraščius šumerų, o gal asirų kalbomis.

Nusipirko iš pažįstamo antikvaro beveik nesiderėjusi. Krėslas neleido derėtis. Jo povyza bylote bylojo – aš neįkainojamas.

Kai kurie bendradarbiai jo vengė, o valytoja bijojo – pakabino ant jo pigų aliumininį medalikėlį. Viršininkė nepakentė religinių prietarų, todėl valytoją atleido.

– Sveikas, brangusis, – tarė viršininkė, įeidama į kabinetą.

Krėslas tylėjo, tik varliagyvių akys švietė.

Viršininkė atsisėdo ir pažvelgė žemyn pro stiklinę sieną.

Apačioj žiburiavo neoninės pastatų reklamos, kavinių iškabos, į juodąją skylę panašus banko pastatas traukė visas šviesas, o pats neatspindėjo nieko.

Pakalnučių dvelksmas sklaidėsi po visą aukštą.

Jai patiko šitas rafinuotas gedulo kvapas.

Prisiminė tą dieną, kai pro duris vėsia jūros puta įvilnijo pakalnutės, o iš paskos įžengė keistas interesantas. Panašus į agentą iš filmo „Men in black“ – aukštas, suspaustomis į brūkšnį lūpomis, juodais akiniais, kuriuose atsispindėjo dvi viršininkės.

Iš pradžių jai pasirodė, kad kažkas nedera prie rimto jo įvaizdžio. Žvilgtelėjo į batus ir pamatė, kad vyras basas, negana to, kojos pamėlusios, visai kaip alkoholiko, miegojusio pusny ir nugangrenavusio.

„Kažkoks beprotis“, – pamanė ji ir jau siekė apsaugos mygtuko, bet vyras ramiai atsisėdo ir užmetė koją ant kojos.

Ji dar sykį dirstelėjo – ne, ponas avi batais iš gyvatės odos, o kojinės tokios ryškiai mėlynos, kad akis skauda.

„Ekscentrikas“, – atitraukė ranką nuo mygtuko.

Žvilgtelėjo į jo vizitinę kortelę. Trys vardo inicialai, o pavardė tokia, kokią paprastai greitai pamiršti.

– Vaikų karantino tarnyba, – perskaitė ji šiek tiek nustebusi. – Atleiskite, bet apie tokią įstaigą girdžiu pirmą kartą.

Vyras nusišypsojo. Jo ir dantys buvo melsvai balti.

– Nieko nuostabaus, – atsakė, labai raiškiai tardamas skiemenis. – Ši tarnyba ką tik įkurta. Prie Socialinių reikalų ir darbo ministerijos. Štai lankstinukas, jei norite daugiau sužinoti.

Jo rankose tarsi iš niekur atsirado portfelis, tik ne iš gyvatės, o iš kito roplio odos, veikiausiai stegozauro. Sagtis spragtelėjusi atsisegė, ir vyrui į rankas šokte įšoko spalvotas lankstinukas.

– Prašyčiau paimti, – ištiesė viršininkei. – Galite paskambinti nurodytais telefonais, jums bus suteikta visa reikiama informacija.

Ji iš mandagumo pavartė lankstinuką, perskaitė keletą frazių ir numetė ant stalo.

– Kuo mūsų agentūra galėtų jums pasitarnauti? – tarė, galvodama, kad permiegoti su tokiu vyru būtų iššūkis. Tikras smauglys, dusinantis taisyklingos kalbėsenos žiedais.

Vyras nusišypsojo.

Ją nei iš šio, nei iš to nupurtė šaltis.

„Per daug austrių, – pamanė, prisiminusi vakarykštį tūsą. – O gal – sekso.“

– Kokio pobūdžio reklamos jums reikia? – perklausė dalykiškai, įsipildama iš grafino vandens.

– Reklamos? – tarė vyras, supdamas koją. – Reklama man nė motais.

Ji nurijo gurkšnelį vandens, nežmoniškai šalto, ir šis lyg miniatiūrinis ledynas nuslinko stemple žemyn. Negana to, ant ledkalnio iš kažkur atsirado pingvinas ir lyg Prometėjo erelis ėmė kapoti skrandžio sieneles.

– Tai ko atėjote? Labdaros?

Vyras atsiduso.

– Jūs mane ne taip supratote, – balsas skambėjo švelniai, bet viršininkę vėl nukrėtė šiurpas. Ji beveik pajuto šaltus gyvatės žiedus, besivyniojančius ant nuogos odos. – Aš atėjau ne prašyti, bet pasiūlyti jums savo paslaugų.

Viršininkę lyg elektra nutvilkė nešvanki mintis.

Bet kadangi viduriuose plytėjo ledynmetis, tai ledas sukibirkščiavo, ir tiek, o pingvinas buvo laidus elektrai, veikiausiai guminis.

– Kokių paslaugų?

– Palengviname socialinius įsipareigojimus, – tarė vyras.

Viršininkė nieko neatsakė. Galvojo apie brendį spintelėje. Gal jo gurkšnis padėtų atitirpdyti antarktidą pilve ir pribaigtų suįžūlėjusį pingviną.

– Žinome, kad turite neįgalų vaiką, – tarė vyras. – Tiksliau, kad kažkada jį įsivaikinote.

Viršininkė vėl nieko neatsakė. Priėjo prie spintelės, atidarė ir drebančiomis rankomis įsipylė brendžio.

– Gal ir jūs? – pasiūlė vyrui.

– Ne, ačiū, – mandagiai atsisakė.

Viršininkė užsivertė taurę.

– Taip, – linktelėjo. – Kažkada įsivaikinau. Ar turėčiau smulkiai apie tai pasakoti?

Vyras papurtė galvą.

– Tada jis buvo sveikutėlis, – niūriai tarė viršininkė. – Maniau, kad toks ir bus. Galėsiu visur tampytis kaip pilietinės pareigos atlikimo ženklą. Žinot, ta visa gailestingumo manija. Ji paprastai nukreipta į vaikus. Mat šie – geriausias prekės ženklas. Niekas negali jam atsispirti.

– Niekas, – patvirtino vyras pagarbiai.

Užtat ji ir įsivaikino tą rubuilį septynių mėnesių kūdikį – neapdairiai leptelėjo apie tokį norą vienoje televizijos laidoje, o puskvaišė laidos vedėja su kukurūzo genu makaulėje susižavėjusi ėmė spiegti ir pareikalavo, kad viršininkė pasižadėtų prieš visą šalį atlikti šią kilnią pilietinę pareigą.

Viršininkė gal dar būtų apdairiai išsisukusi, sakydama, kad iš pradžių paglobos, palankys, nuveš į kūdikių namus pliušinę žirafą ir sauskelnių, žodžiu, prisijaukins, bet įsikišo viena pokalbio laidos dalyvė, moteriškė dvasingos patirties iškankintu veidu, ir pasakė, kad turi tinkamą kandidatą, papasakojo žiaurią jo šeimos istoriją ir taip viską sugadino, kad viršininkė nebegalėjo nusiplauti.

Aišku, kolegos ir elitas, su kuriuo nuolat tūsinosi, pamanė, kad ji iš proto išsikraustė, bet visuomenė buvo nuginkluota. Į namus ėmė skambinti senyvos ponios, organizuojančios kampaniją, kad ji būtų išrinkta prezidente.

Viršininkė, keikdama save ir televiziją, sutvarkė visus dokumentus, nusisamdė auklę ir netgi iškraustė ją ir kūdikį į atskirą butą Peteliškių gatvėje. Žinoma, jei atlėkdavo koks žurnalistas su fotografu ar kamera, ji skambindavo auklei, kad skubiai prisistatytų su vaiku, sauskelnėm, košelėmis ir buteliukais.

Auklė buvo puiki – tyli ir niūri kaip rotveileris, labai pareiginga ir baisi švaruolė. Kadaise dirbo mėsos kombinate – šveitė riebalus ir kraują nuo grindų.

Bet tam vaikigaliui kažkas atsitiko.

Vos tik jam sukako metai ir viršininkė bodėdamasi laukė pirmųjų žingsnių, kūdikiui ėmė džiūti kojos. Tarsi iš jų kažkas būtų siurbęs kraują – kaip rašalą iš parkerio.

Tada, užuot spardęsis ir taikęs kulnais jai į veidą, kad būtinai liktų fanaras, ir bendradarbiai, mandagiai kuždėdamiesi, už akių ją apkalbinėtų, vaikas ištiesė į gyvenimą geibius ir vėsius pirštukus. Jais kiek pajėgdamas griebė viską, kas tik pasitaikydavo, godžiai ir beatodairiškai.

sykį jam pakliuvo garsaus politiko memuarai, tai jis į puikų kreidinį popierių susipjaustė pirštus.

Knygą teko išmesti – negi skaitysi politines peripetijas, aplašintas vaiko krauju.

O paskui ir auklė išėjo – pasakė, kad eina patarnauti biologijos profesoriui, taip pat dirbs dar kažkokį širdžiai mielą darbą, kokį, nepasakė, bet viršininkė buvo tikra, kad toji niūra atstatinės vandalų išvartytus antkapius. Ko jau ko, bet jėgos jai netrūko.

– Tiesa, vardą pamiršau, – pridūrė viršininkė. – Jos vardas iš tokių, kuriuos greitai pamiršti.

Vyras linktelėjo.

– Dabar, – kalbėjo viršininkė, nebejusdama pingvino trypčiojimo, matyt, brendis jį pribaigė, – turiu verksnę iš kažkokios labdaringos organizacijos, pinigus už vaiko priežiūrą ima dūsaudama ir akis vartydama, lyg jie būtų užkrėsti. Visa laimė, kad žurnalistams vaikas atsibodo, nes nežinau, kaip susitvarkyčiau. Verksnė baisi namisėda, išeina tik į parduotuvę ir į kosminių meditacijų centrą, vairuoti nemoka, vyrų bijo, matyt, tame centre bendrauja tik su protingais augalais iš kitos galaktikos. Įsivaizduokit, kas būtų, jei atsidurtų prieš kamerą!

atsisėdo už stalo, jausdama, kaip pamažu atgauna pasitikėjimą savimi. Gal nuo brendžio, o gal ir nuo pašnekovo reakcijos – jo veidas nerodė jokio pasipiktinimo, veikiau užuojautą.

– Vaiko nemačiau jau seniai ir, tiesą pasakius, jis man nerūpi, – pasakė ji, paskatinta užuojautos. – Aš tik noriu ramiai gyventi savo gyvenimą. Žinote, kai kurie žmonės ratą, kuriame sukasi voverė, laiko kone asmeniniu įžeidimu. O ko čia įsižeisti? Kad viską žinai ir nieko nesitiki?

Norėjo pridurti, kad bėgti jai patinka. Šuoliuojant šiaušiasi kūno plaukai, smailėja iltiniai dantys ir akys prisitaiko prie nakties tamsos.

Ir niekas neišsigelbės nuo jos, jei paklius pakeliui – nei sūrūs mulatai, nei saldūs metisai, nei žalieji šiaurės vakarų gyventojai, kurių oda karti kaip į dirvos paviršių išėjusios ir saulę išvydusios bulvės.

– Matote, kokie ištreniruoti mano kojų raumenys? – ji įtempė blauzdą po sijono skeltuku.

Norėjo pridurti, kad reikėtų tokių pat treniruotų rankų, galėtų tapti nepralenkiama, bet susilaikė.

Kažin ar tas vyras supras.

– Atleiskit, kad taip įsileidau. Jūs veikiausiai nemėgstat sporto.

Vyras šyptelėjo.

– Mėgstu. Šiuolaikinę penkiakovę. Muškietininkų kovas. Ypač – jojimo rungtį.

– O, – be nuostabos nusistebėjo viršininkė.

Ji priėjo prie lango, pažvelgė į drumzliną dieną ir apsisprendė.

– Man tikrai reikėtų socialinio palengvinimo, – pridūrė ji, įdėmiai žiūrėdama į vyrą – ar jis nesišaipys, nenuduos sukrėsto ir įžeisto.

Vyras nevaidino pasipiktinusio. Tylėdamas linktelėjo, atsistojo, ištiesė viršininkei ranką. Dailiais, plonais pirštais, ant bevardžio spindėjo žiedas su geltonu akmeniu, panašiu į varlės akį.

– Ar nereikia pasirašyti kokių popierių? – paklausė ji.

– Popierius jums atsiųsime per kurjerį, – tarė vyras. – Su antspaudais, parašais ir viskuo, ko reikia.

– Ir… jūs turbūt išvešit tą vaiką į globos įstaigą? Internatą ar panašiai…

– Panašiai, – tarė vyras. po pauzės paklausė: – Gal norėsite kada aplankyti?

Viršininkė sudvejojo.

– Nežinau. Gal… gal ne.

– Turėsiu tai omeny, – pasakė vyras, sukdamas durų link.

Roplio odos portfelis liko ant stalo.

– Jūs pamiršote savo portfelį! – šūktelėjo viršininkė.

– Išmeskit jį pro langą, – tarė vyras iš koridoriaus.

Viršininkė atlapojo langą ir sviedė portfelį, taikydama, kad nudribtų netoli įėjimo – galės išėjęs pasiimti, kad jau toks ekscentrikas.

Portfelis suplasnojo ir nuskrido, pavirtęs sparnuota varle.

Viršininkė tol žiūrėjo į paradines duris apačioje, kol apsisuko galva.

Niekas pro jas neišėjo.

Užtat į jos duris kažkas reikliai pasibeldė ir, jai nespėjus pasakyti: „Įeikite“, tiesiog įskrido į kabinetą.

– Greitoji kurjerių tarnyba! – sušuko padžiūvęs žmogelis, panašus į šešką. Atkišo popierių. – Pasirašykit!

– Ar čia tie popieriai taip greitai atėjo? – nustebo viršininkė.

Žmogelis dėbtelėjo į ją lyg į apsisapnavusią vištą.

– O tai kas gi? – sukikeno. – Negi kvietimas į Vienos balių?

Viršininkės žiaunos suakmenėjo.

Kai tik pasirašė, kurjeris čiupo lapą, bloškė ant stalo didelį voką ir šoko pro duris. Viršininkei pasivaideno, kad jis dar ir liežuvį jai parodė – juodą ir dvišaką. O lėkdamas koridoriumi, parbloškė bandomajam laikotarpiui priimtą metaforų rašytoją – pasigirdo skausmingas atodūsis ir frazė: „O demone nakties siaubingos.“

Viršininkė susiraukė.

„Reiks jį atleisti, – pagalvojo. – Kur tai matyta – kurjerį pavadinti demonu. Ir apskritai, šiame jo sakiny per daug neigiamos informacijos.“

Ji atplėšė voką ir sustingo, keistam kvapui dvelktelėjus į šnerves.

Iš pradžių smilktelėjo ant numirėlio kūno prasiskleidusiomis pakalnutėmis. Paskui nosį lyg smogas užtvindė aitrus ir sausas pernykščių lapų kvapas – pusiau supuvusios ir iškorijusios pilkos košės.

Ir galiausiai, lyg paskutinė kvepalų nata, ilgiausiai išliekanti ir suteikianti kvapui pastovų toną, siūbtelėjo suakmenėjusio pasaulio šalčiu, suragėjusia fosilijos oda.

Gyvatės žiedais, banguojančiais aplink.

Ji perbraukė suprakaitavusią kaktą delnu.

Apleistame stadione ją supo pilki, lyg supeliję krūmai, pernykščius lapus sugniaužę į akmeninius kumštukus.

Matyt, norėdamas pasislėpti, krūmuose stypsojo vienišas ekshibicionistas, susisiautęs į rudą lietpaltį ištrūkusiomis sagomis, ir viršininkė jį pažino – ne kas kitas, o metaforų rašytojas.

Negana to, į stadioną įbėgo šuo. Keistas kažkoks, panašus į ežį – dygliuotu kailiu, dygliai kaip trikampiai.

Viršininkė prisimerkė. Nemėgo šunų ir to neslėpė. Kaip jis drįsta palaidas lakstyti? Kurią čia kojelę jam išsukus? Kairę? Dešinę?.. O gal visas iš karto?..

2013_12_metai_.jpgŠuo pasitraukė. Šmurkštelėjo už vartų ir nubėgo į daubą.

Ji sustojo ant šlaito ir pro plikas krūmų šakas pažvelgė žemyn.

Stovėdama ant didžiojo kalnelio, apačioj matė mažąjį. Ant jo tvorele aptvertą profesorišką namelį su sodeliu. Po kiemą maklinėjo seniokas su tvido švarku ir pižamos kelnėmis.

Ji pasitraukė nuo šlaito krašto ir grįžo į trasą.

Krūmuose sušiureno rašytojas. Siaustėsi lietpalčiu, nežinodamas, ką daryti. Norėjo pasirodyti, bet bijojo. Žinojo: jeigu atsiskleis, bus sudraskytas į skutelius.

Viršininkės akys tai patvirtino.

Jos vis labiau niaukėsi, lyg dangus prieš lietų. Iltiniai dantys lindo pro kruvinai raudonas lūpas.

Paskui pasigirdo tolimas dundesys.

Rašytojas pamanė, kad perkūnija, ir net tūptelėjo nusigandęs. Taip seniai jos negirdėjo, kad padangių grumėjimas buvo virtęs prisiminimu.

O paskui sutraškėjo laužomos medžių šakos.

„Gal čia koks išprotėjęs arklys“, – pamanė rašytojas.

Kadangi stadionas buvo ant kalniuko, iš pradžių pasirodė juodas atlekiančio padaro gūbrys.

„Tamsybių kupranugaris“, – pašiurpo rašytojas.

Du varliagyvių snukiai, po vieną iš abiejų atlošo pusių. Besiraitantys kaip gorgonos plaukai ranktūriai. Ir keturios juodos kojos, skeliančios mėlynas kibirkštis iš suakmenėjusios žemės.

Rašytojas susisuko į lietpaltį ir pavirto kokonu.

Prieš palaimingai apžlibdamas, dar matė, kaip viršininkė nustėrusi atsisuka. Atstato rankas į priekį, lyg gindamasi, bet argi apsiginsi nuo tokios baidyklės.

Šioji pamėtėjo viršininkę į orą kaip pliušinę voveraitę.

Viršininkė nusklendė oru, ištiesusi į šonus rankas, o paskui ėmė lėtai leistis – į krėslą, kuris įsiręžęs jos laukė.

Ir rašytojas, kuriam akis jau lipdė lipnūs vabzdžio kadencijos siūlai, išgirdo nedrąsų žvingtelėjimą. Smalsumo pagautas, nusiplėšė gijas nuo akių ir spėjo išvysti stadiono takeliu risnojantį juodą kentaurą.

Iškilia krūtine, juodais šilkiniais karčiais, mėlynomis viršininkės akimis.

„Kokios įspūdingos detalės“, – rašytoją suėmė pavydas.

Ir jis užmigo drugelio miegu.

Todėl nespėjo pamatyti, kad kentauras netikras – iš dirbtinės odos ir juodmedžio, o moters galva ant sunkaus kaklo – negyva. Nors stulbinamai išraiškingų akių galėjo pavydėti bet koks meistriškai iškimštas žvėrelis.

Jau sapnuodamas pagalvojo, kad kimšti žvėreliai nemoka pavydėti.

Gailestis nusmelkė širdį ir išnyko – taip ištirpsta šviesus voratinklio siūlelis tamsioje rugsėjo pievoje.