tekstai.lt

Lotynų Amerikos novelės. Teresa de la Parra. Istorija apie panelę Dulkių Gumulėlį, Saulės šokėją. Adela Zamudio. Pirmasis traukinys. Vertė Dovilė Kuzminskaitė

Lotynų Amerikos novelės

b_200_213_16777215_0___images_iliustracijos_2013_metai_Teresa_de_la_Parra.jpg

Ana Teresa Parra Sanojo (1889–1936) – labiau žinoma slapyvardžiu Teresa de la Parra – Venesuelos rašytoja, pripažinta viena geriausių XX a. pirmosios pusės novelisčių. Gimusi Paryžiuje, didžiąją gyvenimo dalį praleido Europoje. Trečiajame XX a. dešimtmetyje parašė svarbiausius kūrinius: 1924 m. pasirodo romanas „Ifigenija“, po penkerių metų – „Mamos Blankos atsiminimai“. Tada rašytoja jau buvo persikrausčiusi į Paryžių ir gyveno aktyvų gyvenimą – daug keliavo, užsiėmė feministine veikla. Ana mirė 1936 m. Madride, po nesėkmingo gydymosi nuo tuberkuliozės. 1947 m. jos palaikai perlaidoti Venesueloje. Tai pirmoji užsienyje pripažinta Venesuelos rašytoja.

Teresa de la Parra

Istorija apie panelę Dulkių Gumulėlį, Saulės šokėją

Tai buvo vienas balandžio pabaigos rytas. Gero oro kvailionės ironiškai kontrastavo su mano varganu raštininkėlio darbu, kurį tądien turėjau padaryti. Pakėlęs galvą atkreipiau dėmesį į Džimį, savo fetrinę lėlę, kuris lingavo sėdėdamas priešais mane, nugara atsirėmęs į lempos stovą. Atrodė, kad jos gaubtas tarnavo jam vietoj saulės skėčio. Džimis žiūrėjo ne į mane, jo žvilgsnis, žvilgsnis, kokio dar nebuvau matęs – keistai dėmesingas, buvo įsmeigtas į saulės spindulį, kertantį kambarį.

– Ką darai, mielasis Džimi? – paklausiau. – Apie ką galvoji?

– Apie praeitį, – atsakė paprastai, nė nepažvelgęs į mane, ir vėl pasinėrė į apmąstymus.

Bet išsigando, kad bus įskaudinęs tokiu grubiu atsakymu, todėl tarė:

– Neturiu priežasčių nieko nuo tavęs slėpti. Bet, kita vertus, nieko negali dėl manęs padaryti, ak, – ir atsiduso taip, kad man kone plyšo širdis.

Praėjo kiek laiko. Jis pavartė akis – balto fetro apskritimus aplink juodus vyzdžius. Akys rodė jo emocijas, šiuokart kažką panašaus į susimąstymą ar melancholišką svają. Tada taip į mane prakalbo:

– Taip, mąstau apie praeitį. Visada mąstau apie praeitį. Bet šiandien ypač, šis drungnas prisiminimus žadinantis pavasaris atgaivina ir manuosius. Jei kalbėtume apie saulės spindulį, kuris sminga į tavo pėdas, pasižiūrėk atidžiau, kilimas mainosi, šis spindulys toks panašus į tą kitą, kuriame pirmą kartą suradau... Ak! Jaučiu, kad turėsi savo malone papildyti mano žodžių varganumą!

– Įsivaizduok tokią šviesią, tokią sidabrinę, tokią pasiutusiai dangišką būtybę, tokią, kokia dar niekad nešoko ant šio gyvenimo kančių. Ji atsirado, ir stebuklinga jos būtis bei mano svaja akimirksniu tapo vienove. Koks malonumas! Ji leidosi saulės spinduliu, pribloškianti, mindama tą šviesos kelią, kuris man ją vėliau primins. Nuo gilių mano atodūsių atsirasdavo panašių į ją būtybių, tačiau neturinčių tos ypatingos gracijos ir žaibuojančio patrauklumo. Ji akimirką straksėjo su visom, jungėsi į jų chorus, paskui lengvai paspruko pro plyšį, vienu šuoliu išvengė nerangaus, apkvaitusio ir sunkaus lyg žvėris vabzdžio pabaisos apkabinimo... O tuo metu saldus virpėjimas traukė ją link manęs. Dieve mano, kokia miela buvo!

– Tiesą sakant, ji neturėjo jokio veido. Pasakysiu tau, kad iš tikrųjų ji neturėjo jokios apibrėžtos formos. Bet svaigiu greičiu gėrė iš saulės visus veidus, apie kokius tik galėjau būti svajojęs – jie buvo kaip tik tokie, kokių ilgėdavausi, galvodamas apie meilę. Jos šypsena, užuot buvusi įkalinta lūpų, blykčiojo visuose judesiuose. Taip ji vieną akimirką atrodė šviesi kaip vario atspindys, o kitą – tokia išbalusi ir pilka kaip sutemų šviesa, jau tamsi ir paslaptinga, lyg naktis. Tuo pat metu buvo ir švelni kaip aksomas, ir pašėlusi kaip smėlis vėjyje, ir klastinga kaip putota lūžtančios bangos ketera. Ji buvo dar tūkstančių tūkstančiais dalykų, ir virsdavo jais daug greičiau, nei mano žodžiai galėjo sekti tą metamorfozę.

– Ilgai žiūrėjau į ją apimtas kažkokios šventos nuostabos... Staiga man ištrūko šūksnis... Dieviškoji šokėja buvo bepaliečianti grindis. Visa mano esybė priešinosi tokiam niekingam sąlyčiui ir pasielgiau neapgalvotai.

– Mano staigus judesys sukėlė didžiulį sąmyšį saulės spindulio pasaulyje, ir daugelis nykštukų pakilo (manau, kad iš baimės) aukštyn. Bet nepaleidau iš akių savo mylimosios. Sustingęs, sulaikydamas kvėpavimą, stebėjau ją ištiesęs delną. Ak, dieviškas džiugesy! Didžiausias ir paskutinis mano gyvenime. Ji nusileido tiesiai į delną. Atsisakau detaliau nusakyti tau savo dvasios būseną. Širdis plakė taip greitai, o drebančiame delne mano valdovė vis dar šoko. Tai buvo lėtas ir ritmingas amžino koketavimo valsas.

– Panele Dulkių Gumulėli... – kreipiausi.

– Ir iš kur tu žinai mano vardą?

– nuojauta pakuždėjo, – atsakiau jai, – ...galiausiai... meilė.

– Meilė! – sušuko ji. – Ak! – Ir vėl ėmė šokti, tačiau šįkart įžūliai. Man atrodė, kad šaiposi.

– Nesijuok, – prikišau jai, – iš tiesų tave myliu. Tai labai rimta.

– Bet aš visai nesu rimta, – atsakė. – Aš esu panelė Dulkių Gumulėlis, Saulės šokėja. Pernelyg gerai žinau, kad mano kilmė nėra pati įspūdingiausia. Gimiau viename buto kampe ir niekada daugiau negrįžau pas motiną. Kai man sako, kad ji buvo paprasta bato papadė, turiu tikėti, bet man tai visai nerūpi, juk dabar esu Saulės šokėja. Negali manęs mylėti. Jei myli, norėsi neštis su savimi, o tada kas iš manęs liktų? Pamėgink, akimirkai patrauk savo delną nuo spindulio.

Paklusau. Koks buvo nusivylimas, kai delno tamsoje pamačiau tik apgailėtiną beformį dalykėlį, pilkšvos spalvos ir nejudrų. Norėjau verkti!

– Dabar matai! – pasakė ji. – Štai ir įrodyta. Aš gyvenu tik dėl savo meno. Greit vėl grąžink mane į saulės spindulio šviesą.

Paklusau. Dėkinga akimirką ji vėl šoko ant mano delno.

– Iš ko padarytas tavo delnas?

– Iš fetro, – atsakiau nuoširdžiai.

– Koks šiurkštus! – sušuko. – Mieliau renkuosi savo oro taką, – ir jau rengėsi skristi.

Nežinau, kas mane apėmė. Įtūžęs dėl įžeidimo, taip pat apimtas ir baimės prarasti tai, ką buvau užkariavęs, priėmiau nutrūktgalvišką sprendimą. Bus blausi, bet bus mano, pagalvojau. Sugavau ją ir uždariau piniginėje, kurią pasidėjau prie širdies.

Čia ji jau metai. Bet laimė mane apleido. Jau nebedrįstu pažiūrėti į tą fėją, kurią slepiu, žinau, kad ji svetima tai vizijai, kuri pažadino mano meilę. Ir neabejotinai man labiau patinka turėti ją tokią, nei prarasti visam laiku grąžinant laisvę.

– Vadinasi, vis dar turi ją piniginėje? – paklausiau kurstomas smalsumo.

– Taip. Nori pamatyti?

Nelaukdamas mano atsakymo ir daugiau negalėdamas suvaldyti savo troškimo, jis atidarė piniginę ir parodė tai, kas vadinosi „panelės Dulkių Gumulėlio mumija“. Suvaidinau, kad ją matau, bet tik iš mandagumo, nes iš tikrųjų nieko nemačiau. Tarp manęs ir Džimio įsivyravo skausmingos tylos akimirka.

– Jei nori patarimo, – galiausiai pasakiau jam, – aš tau patariu taip: duok savo draugei laisvę. Mėgaukis šokiu saulės spindulyje. Net jei jis truktų ne ilgiau nei dvi valandas, tai bus dvi ekstazės valandos. Tai verta daugiau, nei tęsti kankynę, kurioje gyveni.

– Iš tiesų taip manai? – paklausė jis, neramiai žvelgdamas į mane. – Dvi valandos. Ak, kokią įtampą jaučiu! Taip, baikime, tebūnie!

Taip sakydamas jis ištraukė iš piniginės panelę Dulkių Gumulėlį ir padėjo ją spindulio šviesoje. Tai buvo nuostabus prisikėlimas. Busdama iš savo paslaptingo letargo šokėjėlė stryktelėjo kaip pašėlusi, nesvari tarsi dvasia, visiškai tokia pati, kaip man entuziastingai nupasakojo Džimis. Tuojau pat suvokiau jo aistrą. Reikėjo pamatyti jį sustingusį, išsižiojusį, apkvaitusį nuo grožio. Kartus aukos malonumas jungėsi su gryniausiu stebėjimo džiaugsmu. Tiesą pasakius, jo veidas man atrodė daug gražesnis nei fėjos šokis, nes buvo nušviestas dvasios kilnumo, kuris buvo svetimas netikrai šokėjai.

Staiga abu sušukome. Milžiniškas kvailas vabzdys, vabzdys tokio pat dydžio kaip smeigtuko galvutė, čiupo ir ėmė ryti panelę Dulkių Gumulėlį.

Ką dabar beliko pasakyti?

Vargšas Džimis įsmeigęs akis stebėjo savo palaimos baigtį. Ilgai tylėjome, negalėdami ištarti nieko, kas galėtų išreikšti mano sąžinės graužatį ir jo neviltį. Džimis neturėjo nei man, nei likimui nė vieno priekaišto, bet labai gerai mačiau, kaip, prisidengdamas dingstimi pasitaisyti fetrinę akį, slapta nubraukė ašarą.

Vertė Dovilė Kuzminskaitė


Adela-zamudio.gif
 

 

Adela Zamudio (1854–1928) – Bolivijos poetė ir novelistė. Jos kūryba reprezentuoja tuometinės Bolivijos literatūros poslinkį nuo romantizmo prie modernizmo. A. Zamudio buvo aktyvi visuomenės veikėja: vadovavo pirmajai šalyje nekatalikiškai mokyklai, 1911 m. įkūrė pirmąją dailės mokyklą, skirtą moterims, o kiek vėliau ir vaikams. Pirmuosius savo eilėraščius publikavo pasirašydama pseudonimu Soledad. Taip pat rašė esė, pjeses, alegorinius apsakymus, kurie atspindėjo to laiko aktualijas.

Adela Zamudio

Pirmasis traukinys

– Klausykit, klausykit, štai atlekia didysis žirgas, – staiga pasakė grupės vyriausiasis, senas mulas, nuvargintas vingiuotų Andų kalnų kelių.

Mulai ir mulės, žirgai ir asilai, išsibarstę pievoje, liovėsi rupšnoję ir ramiai pasuko ausis garsaus tolimo žvengimo link, kuris pranešė, kad tuoj pasirodys pabaisa.

– Štai atlekia didysis žirgas, – pakartojo senis, – atlekia galvotrūkčiais, klausykitės jo smarkaus ugningo šnopavimo, skardaus jo kanopų keliamo garso, staiga vadelės įsitempia, jis keliskart sušvokščia, šaižiai sužvengia, čiaudi, spjaudosi, kramto vadeles ir sustoja... Ar matėte jį?

– Mačiau iš toli, mačiau jį dalis po dalies pasirodant, greitą tarsi žaibas miško laukymėje, – susijaudinęs pasakė vienas kumeliukas. – Jam virš galvos – dūmų debesis, kas tai?

– Tai jo kvėpavimas, galiūno kvėpavimas. Didysis žirgas gėrė daug vandens, daug, ir ugnis jo viduriuose pavertė vandenį garais, galingu kvėpavimu, kuris jį varo pirmyn, be kurio jis nepatemptų šimtų keleivių ir šimtų tonų naštos.

Gražus Andalūzijos žirgas, senoviškai pasipuošęs ilga uodega ir ilgais karčiais, apvalainas, žvilgančio plauko, ėmė kalbėti ir šaižiai žvengdamas peikė senąjį mulą bei kitus klausytojus.

– Žavėkitės, neišmanėliai, žavėkitės atvykėliu, – tarė. – Įsibrovėliu, kuris atlekia užimti mūsų vietos, o su ja ir tos padėties, kuri mums skirta – su žmonėmis kurti civilizaciją.

Šlovinkite šį keliautoją, kuris atlekia paversti jus nieku, neveiksniais. Šis lemtingas išradimas, judindamas ratus, nieku verčia mūsų pastangas fabrikuose ir ginklų gamyklose. Trumparegiai! Nejau nematote, kad jei jis veža klajūną ir keliautoją, jei neša naštą, jei savo nepalyginamu greičiu sutrumpina nuotolius, jei turėdamas tiek pranašumų pakeičia visus nešulinius gyvulius, visas transporto priemones, tai mums nebelieka ką veikti? Tapsime nereikalingi ir ištremti pabėgsime slėptis į miškus. Mūsų šlovė mūšiuose, mūsų sėkmė turnyruose, mūsų garbė dalyvauti didžiuosiuose žmogaus darbuose bus greit užmirštos ir, išsigimę, sulaukėję, nepaliksime daugiau pėdsakų nei zebrai ir laukiniai dykumų asilai.

Senasis mulas pakėlė akis, liūdnas po daugelio metų darbo, tam, kad akimirką atidžiai pasižiūrėtų į iškalbingąjį oratorių.

– Taip kalbi tu, – atsakė jam, – nes visos audros tave užklupo po šėryklos pastoge, nes visos žiemos užėjo, kai buvai šiltai apklotas patogia vilnos gūnia, nes siaubingais metais badas visad užtikdavo tave aprūpintą abrakine, pilna skaniausių ir maistingiausių grūdų, saugotų tik tau, nes visi tavo šeimininko, tokio pat tinginio, kaip ir tu, pasivaikščiojimai buvo vien mankšta, kurią jei ir pertraukdavo dėl kokios nors priežasties, tai tik todėl, kad nesprogtum nuo storumo... Niekada tavo gentainiai nelinko po sunkia našta, niekada neplušėjai tempdamas sunkius vagonus per vidurdienio karštį, deginančiu smėliu, per vežimų grūstį.

Nežinai kankinančio troškulio nei pykinimo nuo didžiausio nuovargio, nei dusulio agonijos, kai ilgai kylant į kalną nasrai pasrūdavo krauju. Niekada nemynei, nusiminęs ir neramus, bedugnės krašto, neleidai naktų po atviru dangumi, ten, viršūnėse, krečiamas sniego verpetų ir baisingų žaibų. Apačioje, kalnų keliukuose, nedrebėjai žiauriai plakamas, kai smūgiais tave traukia iš pelkės... Nesibaigiančią darbo dieną, kai buvai išsekęs ir prisiekęs daugiau nežengti nė žingsnio, tavo nuvargę raumenys nebuvo daužomi akmenimis, nei tavo akys nebuvo užmerktos, tad mes, paprasti mulai, priešingai – šloviname didįjį žirgą. Puikiai žinome, kad jo atsiradimas neatims iš mūsų garbingo darbo.

– Ir tu, kilmingas ir drąsus žmogaus palydove, – pridūrė žvelgdamas į grupę karo žirgų, kurie atrisnojo, – žinai, kad taip pat visada turėsi savo vietą garbės lauke.

Stiprūs karo žirgai nukirptomis uodegomis, sunkiomis pasagomis išdidžiai išsitempė ir ėmė žvengti, sveikindami atvykėlį:

– Garbė didžiajam žirgui. Kelią pavergtųjų ir kankinių Išlaisvintojui. Kelią traukiniui.

Vertė Dovilė Kuzminskaitė

2013_12_metai_.jpg