Akiratis

Dažnas teiginys, kad mitas atgimė XX a. pradžioje. Virginia Woolf yra sakiusi, jog esminis lūžis žmogaus mąstyme įvyko maždaug 1910-ųjų gruodį. Tuo metu Londone buvo atidaryta pirmoji postimpresionizmo paroda, iš kurios visuomenė susidarė vaizdą apie tendencijas, kurios reiškėsi Prancūzijoje jau nuo XIX a. pabaigos. Be to, tais metais mirė Anglijos karalius Edvardas VII, kurio trumpas karaliavimas (1901–1910) žymėjo perėjimą nuo itin tradicinio karalienės Viktorijos valdymo modelio prie modernaus politinio ir socialinio būvio. Savaime suprantama, rašytoja kalbėjo ir apie socialinius bei mokslinius pokyčius, sukėlusius nemaža nerimo ir diskusijų – automobilių padaugėjimą, Charles’o Darwino teorijos įsigalėjimą, Alberto Einsteino atradimus1. XX a. pradžioje, vykstant intensyviems mokslo bei technikos atradimams, plečiantis miestams, recipuojant prancūzų modernizmo bei simbolizmo idėjas, pasaulis buvo pradėtas suvokti kaip nestabilus, nuolat kintantis tikrovės objektas, kasdienybė – kaip agresyvi jėga, miestas – mirusi, tapatybę praradusi vieta, o žmogus – sutrikusi ir savęs nesuprantanti būtybė. Epochos mentalitetui įtakos darė ir Sigmundo Freudo bei Carlo Gustavo Jungo idėjos, mitą pasitelkusios kaip psichoanalizės įrankį.

Eksperimentinė modernizmo poetika pasižymi fragmentiškumu, intelektualumu ir eliptiškumu, todėl ją kartais sunku suprasti. Tačiau taip, pasak Peterio Nichollso, ši poetika reaguoja į būties modernybėje tempą ir netolydumą. Modernaus žmogaus patirtis neišvengiamai susijusi su miesto patirtimi, o ji iškreipta, chaotiška, vaizdai užkloja vienas kitą keisdamiesi neįsivaizduojamu greičiu2. Todėl modernizmo tekstai kelia savotišką naujumo, šviežumo įspūdį – į kasdienius dalykus bandoma pažiūrėti iš kitos perspektyvos. Atsisakoma mimezės, tuo pasipriešinant vyravusioms realizmo tendencijoms, tačiau nepasitraukiama į nuošalę, palikus meną kaip savaiminę vertybę ir nutraukus bet kokius ryšius su gyvenimu, kaip darė estetai3. Modernistinio teksto santykis su realybe niekada nebūna tiesioginis – ji perkuriama pagal kalbos ir meno dėsnius. Ypatingą vaidmenį užėmė kalba, kuri suvokiama nebe kaip tikslus minčių ir idėjų mediumas, o kaip savarankiška tekstą kurianti ir savo dėsnius jam primetanti materija. Modernizmo literatūrai apibūdinti tinkama stiklo metafora: visiškai skirtingai žiūrime pro stiklą ir į jį. Realizmo laikais svarbiausia buvo tai, kas dėjosi „už stiklo“, taigi siužetas, charakteriai ir t. t. „Stiklas“, t. y. kalbinis teksto audinys, nebuvo svarbus (prisiminkime kad ir nenudailintą Honore de Balzaco stilių). Modernizmo epochoje buvo suvokta, kad literatūra sudaryta tik iš žodžių ir jų struktūrų, iš nieko kito, kad būtent kalba nulemia vienokias ar kitokias literatūros savybes, ir būtent į kalbą reikia kreipti dėmesį. Modernistai išmoko žvelgti „į stiklą“ ir sukurti įvairias jo variacijas, pasitelkdami šio „stiklo“, t. y. kalbos, panaudojimo būdus. Taigi vyko panašūs procesai kaip ir mito kūrime – kasdienė žmogaus patirtis apibendrinama kuriant pasakojimo struktūras, aiškinančias pasaulį ir būtį, „įkalinančias“ ją naratyve, suteikiančias jai pamatą, taip pat, pasak Paulo Ricoeuro, „pretenduojančias į tiesą ir prasmę“.

Mitinių nuorodų galima rasti nemažoje dalyje reikšmingų XX a. pradžios kūrėjų tekstų4. Anglakalbėje literatūros kritikoje įprasta išskirti T. S. Elioto–Ezros Poundo ašį, nors mito perkūrimas ir interpretavimas matyti ir H. D. (Hildos Doolitle), Williamo Carloso Williamso, Wallace’o Stevenso ir kitų poezijoje. Be to, modernizmo istorija anaiptol neapsiriboja anglakalbe kultūra – panašūs, bet savitų bruožų turintys reiškiniai vyko vokiškai kalbančiose šalyse (ryškiausias reprezentantas – Raineris Maria Rilke), Rusijoje (akmeistų sąjūdis), Prancūzijoje (galima teigti, kad lemiamą postūmį modernizmui davė prancūzų simbolistai), pavėluotai ir Lietuvoje (Henriko Radausko poezijos rinkinys „Fontanas“ išleistas 1935 m.). Savaime suprantama, kiekvienas poetas šį procesą suvokė ir interpretavo kiek kitaip ir matė skirtingas mito tekste funkcijas.

T. S. Elioto „The Waste Land“5 dažnai vadinama įtakingiausia ar geriausia XX a. poema6. Jei modernizmą laikytume diagnoze, tai šis tekstas – ryškiausias simptomas7. Poemos sudėtingumas ir literatūrinių aliuzijų gausa, be to, paties T. S. Elioto teiginys, kad „daugis atsitiktinio šios poemos simbolizmo buvo įkvėpti Miss Jessie Weston knygos apie Gralio legendą“8 bei rekomendacija perskaityti šią knygą vietoj poemos paaiškinimo sukėlė kai kurių kritikų nepasitenkinimą. Modernizmas – elitinė kultūros forma, todėl modernaus teksto skaitymui reikia tam tikro pasirengimo. Nors Ezra Poundas, poemos redaktorius ir gynėjas, rašė: „O dėl citatų, tai man nė velnio neatrodo svarbu, kurios iš jų yra <...> Miltono ar <...> Augustino“9, su tuo sunku sutikti – jau pats pavadinimas susijęs su mitine plotme, ir, to nežinant, sunku adekvačiai suprasti poemos turinį (kurio E. Poundas, tiesą pasakius, nekomentuoja). Wasteland yra įvaizdis iš keltų mitologijos – tai žemė, kuri buvo prakeikta, ir herojaus užduotis – panaikinti tą prakeiksmą. Vadinasi, jau pačiame pavadinime įrašyta mirtis. Pirmoji dalis „Mirusiųjų laidojimas“ irgi nenuteikia optimistiškai: „Vaiduoklis miestas / Rudoj žiemos apydienio migloj: / Per London Bridge tekėjo minios, – nemaniau, / Kad tiek žmonių mirtis galėtų sunaikinti“10. Tačiau simboliška tai, kad poema pradedama atgimimo, pavasario vaizdu: „Balandis yra žiauriausias mėnuo, veisiantis / Alyvas iš žemės negyvos, maišantis / Atminimus ir geidulius, gaivinantis / Sustirusias šaknis pavasario lietum“11. Atgimti labai sunku, nes „Žiema mus šildė, dengdama / Žemę užuomarša sniegu“12. Užmarštis žmogų marina – mes esame gyvi tol, kol galime prisiminti. Tai bendras didelei daliai modernistų atminties supratimas – pakanka paminėti Marselio Prousto „Prarasto laiko beieškant“. Viena vertus, T. S. Eliotas nepaiso tradicinės žiemos–mirties simbolikos, kita vertus, ją išlaiko, fizinę mirtį keisdamas dvasine mirtimi (užmarštimi).

Poemoje linijinis istorinis laikas keičiamas cikliniu mito laiku, o reali ir atpažįstama Londono erdvė virsta mitine prakeikta Wasteland. Tačiau nesunku pamatyti, kad poemoje vyraujantis pesimizmas, dvasinės ir fizinės mirties motyvai nėra beviltiški – būtent erdvėlaikis suteikia vilties, kad prakeiksmas bus nuimtas, ir žemė vėl atgims. Vadinasi, T. S. Elioto poemoje mitas funkcionuoja kaip kažkas anapusinio ir belaikio, gebančio chaotiškai modernybei suteikti tvarką ar bent jau jos pojūtį13. Ta „tvarka“ reiškiasi kaip vienplanės, „plokščios“, santykį su transcendencija nutraukusios modernybės atgaivinimą, per tekstus ją integruojant į ankstesnius amžius, kai mitai dar funkcionavo universalioje žmonijos sąmonėje. Būtent todėl T. S. Eliotas poemoje pasitelkia įvairius mitus – krikščioniškąjį, indų, keltų, senovės graikų bei romėnų. Be to, modernus žmogus tepažįsta „vaizdų skeveldras saulės ugnyje“ – ši metafora kalba apie fragmentuotą jo sąmonę. Skilimas, išsiskaidymas įvyko dėl to, kad pamiršti mitai, reprezentavę žmogaus mąstymo būdus. Todėl modernus žmogus nesupranta ne tik savęs, bet ir kitų žmonių – nei savo amžininkų, nei protėvių.

R. M. Rilke mitą traktuoja panašiai. Nors mitologinių nuorodų nemaža visoje jo kūryboje, vėlyvąjį periodą – „Duino elegijas“, „Sonetus Orfėjui“ ir vėlyvąją į rinkinius nepatekusią poeziją – tyrinėtojas Andreasas Krameris vadina tiesiog „mitiniu modernizmu“14. Esminis posūkis įvyko po Pirmojo pasaulinio karo. Kaip ir daugelis modernistų, R. M. Rilke pajuto, kad mene skelbiamos vertybės turi būti ginamos nuo agresyvios civilizacijos. Jo mitinis modernizmas pasižymi erdvėlaikiu, esančiu ir modernybėje, ir už jos ribų. Kaip ir T. S. Eliotas, R. M. Rilke transformuoja išorinę realybę į vidinę – būtent joje sukaupta unikali patirtis, būtent ji supriešinama su moderniu didmiesčio būviu. Kaip matome, R. M. Rilke’s pasaulėjauta yra idealistinė ir iš esmės paveldėta iš romantikų – jam nesvetimos vizijos (angelas iš „Duino elegijų“, matantis žmogišką pasaulį nežmogiškos būtybės akimis), įtampa tarp miesto ir kaimo gamtovaizdžių, žmogaus intuicijos ir sąmonės, aptemdytos pernelyg gilaus racionalumo15. Žmogus, nors ir daug žinantis, negali kontroliuoti pasaulio: „Nei angelų, nei žmonių, / jau net ir gyviai nuovokūs pastebi, kad nelabai / galima kliautis mumis, kad šitas pasaulis išaiškintas / mums ne visai kaip namai“16. „Išaiškintas“ pasaulis – užuomina į racionalų mokslinį pasaulėvaizdį. Išaiškinus pasaulį, jis lieka, pasak Arūno Sverdiolo, „lėkštutėlė lėkštelė“. Gyvūnai, natūralios, arti gamtos esančios būtybės, yra pranašesni už žmones, nes jų pasaulis jiems yra „namai“, nepraradęs vientisumo.

Kurdamas ir „Duino elegijas“, ir „Sonetus Orfėjui“, R. M. Rilke taip pat siekė praplėsti gyvenimo sampratą, įtraukti į ją mirtį, iracionalumą, bjaurumą. Pasak jo, modernioji civilizacija tai išmetė iš savo egzistencijos lauko17. Kad išreikštų dominusią įtampą tarp kultūros ir gamtos, poezijos ir realybės, modernumo ir tradicijos, gyvenimo ir mirties ir visa tai sukomponuotų į vienį, R. M. Rilke’ei puikiausiai tiko mitinė Orfėjo figūra. Antikinis Orfėjas yra kūrybinės energijos įkūnytojas. Jo bandymas nugalėti mirtį (t. y. iš Hado parsivesti Euridikę) gali būti suvokiamas kaip kūrėjo bandymas transformuoti pasaulį. Būtent taip šią figūrą interpretavo R. M. Rilke, paversdamas ją centriniu savo eilėraščių ciklo herojumi.

Vis dėlto modernybė R. M. Rilke’s poezijoje nėra nuneigiama ar niekinama – kuriamas estetinis išgyvenimas dėl susvetimėjimo, susiskaldymo. Taip pat iškyla ir atminties svarba: mitų, senosios žemdirbiškos patirties prisiminimas gali žmogaus būtį nukreipti vienovės ir pilnatvės link18. Senieji mitai supriešinami su moderniaisiais, kuriuos kuria globalizacijos ideologija ir kapitalizmas. Taigi poezija pasitelkia neįprastas raiškos priemones ne tik dėl noro į dalykus pažvelgti kitaip, atgaivinti percepcijos mechanizmą, bet ir parodyti naujųjų mitų menkumą19.

Trumpai apžvelgę du ryškius modernizmo atstovus, pastebime, kad jie, priklausydami skirtingoms tradicijoms, mito užduotį suprato gana panašiai. Kūrėjai XX a. pr., o ypač po Pirmojo pasaulinio karo, jautė moderniųjų laikų žmogaus išgyvenamą krizę: praradęs tikėjimą, žmogus prarado ir mitinį mąstymą, todėl jo savastis skilusi, jis nebesuvokia savęs kaip istorijos dalies, nebemato gyvenimo prasmės. Iki Apšvietos mitas aiškino žmogaus vietą pasaulyje, o paskui mokslas, pasak Friedricho Nietzsche’s, „nužudė Dievą“ ir perėmė pasaulio aiškinimo funkciją. XX a. pradžios kūrėjai pasitelkė mitą kaip universalų žmogaus savivokos modelį ir, jį įvairiai transformavę, pritaikė savo kūryboje, kad užpildytų modernioje sąmonėje atsiradusią tuštumą20.

Ezra Poundas: nutylėtas modernizmo meistras

Ezra Poundas – viena kontroversiškiausiai vertinamų XX a. pirmosios pusės asmenybių, savotiškai mitologizuota figūra. Charizmatiškas fašistas. Vienas modernizmo tėvų. Genialus poetas. Piktas ir šiurkštus žmogus, kurio draugai, kaip sakė Ernestas Hemingway’us, slapčia norėjo jį nužudyti. Kaubojus iš Aidaho. Tai tik keli apibūdinimai iš tos gausybės, kurią pavyko rasti, bet ir jie atskleidžia gausybę prieštarų, su kuriomis neišvengiamai susiduria kiekvienas, pradėjęs domėtis jo poezija. Iš tikrųjų, tai vienas tų kūrėjų, kurio biografija iki šiol temdo gausų ir puikų kūrybinį palikimą. Skaitant jo eiles, neišvengiamai kyla tokie klausimai: ar antisemitinė poezija gali būti puiki? Jei gali, ar moralu apskritai apie ją kalbėti? Jei jau kalbame, tuomet kaip turėtume tai daryti? Savaime suprantama, čia aptariami kūriniai yra „politiškai korektiški“, tapę moderniąja klasika, tokie, apie kuriuos kalbant nebūtina liesti jokių „nepatogių“ temų. Tačiau iš E. Poundo poezijos galima (ir reikia) pasimokyti nekreipti dėmesio į ideologines meno ypatybes ir vertinti jį vien pagal estetinius kriterijus. Tiesa, pats E. Poundas tokiai nuostatai nebūtų pritaręs: jis pabrėžė, kad „Cantos“ yra poema apie istoriją, vadinasi, sąmoningai įpareigojo visus skaitytojus tekstuose ieškoti realybės atspindžių.

Komplikuotą E. Poundo biografiją galima konspektuoti taip: gimė 1885 m. spalio 30 d. Hailėjaus mieste, Aidaho valstijoje. 1901 m., būdamas tik penkiolikos metų, įstojo į Pensilvanijos universitetą. Po dvejų metų perstojo į nedidelį Hamiltono universitetą, kuriame susidomėjo Provanso lyrika, senovės hebrajų kalba ir Dante’e. Gavęs stipendiją, lankėsi Europoje. 1905 m. gavo bakalauro laipsnį ir grįžo į Pensilvanijos universitetą rašyti magistro darbo. 1907 m. įsidarbino nedideliame koledže Indianos valstijoje, o 1908 m. dėl skandalų paliko JAV ir atvyko į Veneciją, tačiau greitai persikėlė į Londoną. Jame galutinai susiformavo kaip poetas, darė įtaką kitiems. Bendravo su visais to meto intelektualais, su W. B. Yeatsu, Jamesu Joyce’u, T. S. Eliotu buvo gana artimi draugai. 1924 m. persikėlė į Italiją, kur susižavėjo Benito Mussolinio idėjomis ir antisemitizmu. Šių idėjų nenustojo skelbti net pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, todėl buvo suimtas, pripažintas nepakaltinamu ir trylikai metų uždarytas į Šv. Elžbietos psichiatrinę ligoninę Vašingtone. Vis dėlto 1948 m. laimėjo prestižinę Bollingeno literatūros premiją. Iš ligoninės jį paleido tik dėl nuolatinio kitų poetų ir įtakingų kultūros žmonių spaudimo. Išleistas iš ligoninės 1958 m., E. Poundas vėl išvyko į Italiją. 1972 m. mirė Venecijoje ir buvo palaidotas San Mikelės salos kapinėse netoli Igorio Stravinskio.

E. Poundą turėtume minėti ne tik kaip poetą, bet ir kaip teoretiką, žmogų, kiek įmanoma rėmusį kitus modernistus, „The Waste Land“ redaktorių, poliglotą, vertėją, puikų Provanso trubadūrų lyrikos žinovą ir iš esmės intelektualą. Tai gana dažnai pamirštama, nes jo aštrūs pasisakymai ir keiksmažodžiai neišvengiamai provokuoja kitokį vaizdą. Jaunystėje prisidėjęs prie imažizmo poetinės mokyklos, atmetė Viktorijos laikų sentimentalią ir romantišką poeziją, siekė vaizdo ir žodžio grynumo bei aiškumo. 1915 m. pasirašė vorticizmo manifestą ir vėliau išsakė savo mintis apie šį judėjimą. Atvirkščiai, nei dažnai teigiama, vorticistai nešlovino mašinų ir neperėmė futuristų ideologijos – jie tiesiog kalbėjo apie modernią būtį kaip apie mechanizuotą procesą, kurio metu mašina paverčiamas ne tik kūnas, bet ir siela21. E. Poundui imažistinė tikslaus įvaizdžio poetika darė įtaką visą gyvenimą, kaip ir kinų poezija, kuria labai domėjosi ir kurią vertė. Nors dažnai traktuojamas kaip daug radikalesnis modernistas nei, pavyzdžiui, T. S. Eliotas, jis niekada neneigė tradicijos reikšmės ir istorijos išmanymo svarbos22. netgi teigė, kad absoliučiai originalus eilėraštis yra absoliučiai prastas, nes tada žodžiai nesusisies su bendra kultūrine patirtimi.

Pasak P. Nichollso, E. Poundo tekstuose egzistuoja giluminė įtampa tarp rašymo ir mito23. Nors E. Poundas saikingai domėjosi scholastika ir žavėjosi konfucionizmu, kuris šiaip jau yra racionalus būdas mąstyti, jam nebuvo svetimas ir misticizmo pojūtis24. 1918 m. E. Poundas rašė, kad mitas yra vienintelis būdas nusakyti tam tikras žmogaus patirtis. Jis teigė, kad mitas panašus į meno kūrinį – tai yra objektyvizuota subjektyvios patirties istorija. Per mito kūrimą tikra patirtis yra paverčiama fikcija, atitinkama estetine forma, kuri užtikrina, kad pasakojimo prasmė nebus redukuota. Taigi mitas savotiškai įkalina akimirką į estetinę plotmę, ir, jį girdint, praeitis atgaivinama atmintyje. Moderniaisiais laikais, teigia E. Poundas, vyksta būtent prasmės redukcija, nes mitai pasitelkiami propagandai ir kuriami nauji, patogesni, be to, senosios mitologijos nužeminamos iki vaikų pasakų25. Senąsias mitologijas jis laikė žmonijos pamatu. Santykis su mitu E. Poundo kūryboje primena kelių kalbų ar kultūrų santykį – poezija turi būti sudėtinga, universali, joje turi būti išsaugomos žmonijos patirtys. E. Poundas ypač domėjosi vertimu, kurį suprato kaip senos kalbos egzistavimą naujoje ir nuolatinę įtampą tarp jų. Jam rūpėjo ne tiek perteikti žodžius, kiek jais kuriamas reikšmes ir nuotaikas, todėl E. Poundo vertimas buvo savotiškas teksto perrašymas iš naujo. Panašiai kinta ir mitas – senas žmonijos mąstymo modelis inkorporuojamas į naują, ir tarp jų tvyro įtampa. Vadinasi, E. Poundas ne tik naudojo mitą – jis jį ir kūrė26.

Vėlyvajame kūrybos periode E. Poundas mitui suteikia iš esmės tokią pačią svarbą kaip kalbai, suvokdamas jį kaip nuo nieko nepriklausantį komunikacijos instrumentą. Tai primena dar jaunystėje iškeltą teoriją apie tris esmines poezijos dalis: phanopoeia (įvaizdžio kūrimas), melopoeia (melodijos / muzikos kūrimas) ir logopoeia (reikšmės kūrimas). Tai savarankiškos poezijos dalys, tačiau jos tarpusavyje turi tobulai derėti – reikia sukurti prasmingą vaizdinį per tam tikrą laiką ir remtis ne „metronomu“, o muzikine fraze27. Tik suderinus šiuos elementus įmanoma komunikacija su skaitančiuoju. Daugelis modernistų norėjo kontakto su auditorija. Tam T. S. Eliotas iškėlė garsiąją „objektyviojo koreliato“ hipotezę, o E. Poundas, kaip matyti, daugiau dėmesio skyrė formaliajai poezijos pusei. Taip mitas tapo dar vienu būdu sudaryti sąlygas komunikacijos aktui, nes mitinė patirtis, lygiai kaip melodijos pojūtis ar vaizdas, yra bendra visai žmonijai. Savaime suprantama, toks požiūris po Rolando Barthes’o „autoriaus mirties“ teorijos ir poststruktūralistinių literatūros tyrimo krypčių įsigalėjimo atrodo naivokas, tačiau nedera pamiršti, jog modernistai meną siekė paversti kompensaciniu mechanizmu supaprastėjusiai, vienovę praradusiai, skilusiai modernaus žmogaus sąmonei.

 

„Cantos“ ir mitas

 

Poemą „Cantos“ E. Poundas rašė beveik visą gyvenimą. Kūrinys sudarytas iš šimto dvidešimties tekstų. Autorius teigė, kad jokių paslapčių ten nėra, tačiau poemoje be galo daug citatų, nuorodų į įvairius tekstus – nuo Homero iki Konfucijaus, nuo Dante’s iki Malatestos laiškų. E. Poundas poemą planavo kaip elastingos formos veikalą, modeliuotą pagal Homero „Odisėją“ ir Dante’s „Dieviškąją komediją“, tačiau į save talpinantį daugiau nei vieno herojaus kelionė į Rojų28. Poema labai ilga (visas leidimas sudaro apie 800 puslapių) ir sudėtinga, nes joje gausu ne tik intertekstualumo, bet ir kalbinio „makaronizmo“ – jame yra citatų lotynų, senąja graikų, prancūzų, vokiečių, italų ir kitomis kalbomis. Be to, neapsiribota vien vakarietiškosios kultūros paveldu – įkomponuota Kinija ir konfucionizmas, kinų poetų ištraukos ir t. t. E. Poundo atmintis buvo fenomenali, ir jis nemėgo raustis tarp popierių, todėl daugelis citatų yra laisvos29.

Sudėtingumo įspūdį dar kuria išardyta, nestabili sintaksė bei pati pasakojimo struktūra – jis nėra linijinis kaip Dante’s „Dieviškojoje komedijoje“, o trūkčiojantis, pilnas digresijų, pakartojimų, fragmentų. Be to, jungtys tarp poemos fragmentų Iros Bruce Nadel knygoje apibūdinamos kaip parataktinės30. Parataksė dažnai suvokiama kaip paprasčiausias elementų jungimo būdas, nes jie gali būti sukeičiami vietomis. Reikia neužmiršti, kad tai padidina skaitymo variantų kiekį – galima skaityti atskiras „Cantos“ dalis, galima visas iš eilės, galima rinktinę, kad ir tokią, kokią versdamas sudarė Kornelijus Platelis. Be to, parataksė destabilizuoja poziciją, iš kurios perspektyvos galėtų būti suprantamas eilėraščio kalbantysis31. Taigi iš esmės toks jungimo būdas neprimeta „autoritarinio“ skaitymo modelio ir todėl paprastumas tėra sąlyginis.

Pavadinimas nurodo ir į žodinės tradicijos lauką (lot. canto – dainuoti), ir į literatūrinės tradicijos lauką, išryškindamas santykį su Dante’s „Dieviškąja kome-dija“, mat jo kūrinyje giesmės buvo vadinamos „cantos“. Mitas irgi neišvengiamai susijęs su žodine tradicija – mitai senosiose kultūrose gyvavo kaip žodiniai pasakojimai, jie atsirado dar gerokai iki tol, kol buvo išrastas raštas. E. Poundas savo poeziją skaitydavo progiesmiais, pusiau dainuodamas, be to, imažizmo doktrina numato poezijos kūrimą pagal muzikinę frazę, o ne metronomą. Taigi jau pavadinime nurodomas santykis su įvairiais kultūros laukais – žodine, aukštąja rašto, muzika.

E. Poundas ir pats teigė, kad „Cantos“ yra poema apie viską. Jis siekė sujungti labai skirtingas žinijos sritis – mokslą, ekonomiką, politiką, literatūrą – į vieną bendrą visumą taip, kad šie dalykai vienas kitam netrukdytų. Mito kūrimas poemoje tampa priemone rasti universalią tiesą, iš kurios pozicijų galima vertinti žmonijos pasiekimus32. Į poemą įtraukdamas datas, faktus, skaičius, jis siekė objektyvizuoti poemą, pateikti ją kaip patikimą šaltinį. Kita vertus, E. Poundas visada norėjo užčiuopti giliau už metaforą, kažkokią esmę, kuri būtų aiški pati savaime. Iš XXI a. perspektyvų tai atrodo naivu ir idealistiška, bet vienos universalios tiesos siekis yra iš esmės būdingas modernistams. Tik po Antrojo pasaulinio karo buvo prieita prie išvados, kad bet kokia tiesa tėra interpretacija. E. Poundui rūpėjo pateikti savo subjektyvų pasaulio vaizdą, tačiau jį objektyvizuoti, įtraukiant į estetinę realybę, taigi atlikti tokį pat žingsnį kaip mito kūrime.

„Cantos“ galima suprasti kaip harmonijos žmogaus būtyje siekį, bandant ieškoti žmogaus šaknų istorijoje, mite, kultūroje bei jo realybėje, todėl nelieka priešpriešos tarp istorinio mąstymo ir mitinio mąstymo: „Dievai plaukia žydram ore, / Šviesūs dievai, toskaniečiai, prieš rytą rasai iškrintant. / Paniksai, o iš ąžuolų, driadės, / O iš obelų, maelidės, / Visas miškas ir lajos pilnos balsų, / Šnabždesių, ir debesys svyra virš ežero, / O ant jų dievai“33. Ištraukoje juntamas pasaulio šviežumas, jaunumas, itin gerai matyti tapsmo būsena, iš esmės būdinga modernistų poezijai. Kaip žinoma, ir mituose labai svarbi tapsmo, kitimo būsena – mitai dažniausiai kalba apie reiškinių radimąsi bei priežastis. Žvelgiant iš mitinės perspektyvos, pasaulis atrodo ne kaip esantis, o kaip judantis ir kintantis. Poemos giesmės, nors paremtos Homero ir Dante’s tekstais, dažnai sudaro santykį ir su Ovidijaus „Metamorfozėmis“, kaip kad „Canto II“. Antra teksto dalis perpasakoja mitą, kaip Bakchas (Dionizas) pagrobiamas piratų ir juos paverčia delfinais, o „Canto IV“ pasakoja elniu paversto Akteono istoriją.

Kartais sakoma, kad „Cantos“ pasakoja apie žmogaus kilmę, jo šaknis. Grįžimas prie šaknų yra tiek kalbančiojo, tiek pasaulio, apie kurį jis kalba, transformacija – kasdienybėje ieškoma momentų, kurie galėtų inicijuoti kalbantįjį į minėtą harmoniją. Vienas iš tokių momentų gali būti mitas, „sugaunantis“ akimirką, kai gyvenimas atrodo reikšmingas, ir per žodžius ją prikeliantis naujam gyvenimui. Mitas poemoje funkcionuoja panašiai kaip įvaizdis (image) kituose E. Poundo tekstuose. Tai nėra kalbos ornamentas, tai – kalbos ženklas. Tokiu būdu ir mitai virsta kalbiniais ženklais, kurie prasmingi ir patys savaime, ir kurdami santykį su kitais ženklais. Mitas neegzistuoja atskirai nuo gyvenimo, jis yra gyvenimo dalis, ir jo pažinimas veda prie gyvenimo pažinimo. Mitas nėra praeitis – jis yra poemos realybė ir dabartis, įgalinantis kalbantįjį išgyventi momentą istorijoje, tačiau panaikinantis praeitį kaip atskaitos tašką ir ateitį kaip tikslą, leidžiantis savo patirtį inkorporuoti į bendrą žmonijos patirtį.

Pirmąjį poemos tekstą „Canto I“ daugelis kritikų aprašo kaip svarbiausią rinkinyje, o kartu ir vieną gražiausių34. Manau, jis suvoktinas ir kaip įžanga į poemą, ir kaip pagrindinė jos tezė, kuri vėlesniais tekstais yra plėtojama ir gilinama.

Canto I

Tada nusileidom ir nukreipėm kylį

Stačiai pro bangų mūšą į dievišką jūrą ir

Stiebą iškėlėm, ir burę virš tamsiojo laivo.

Pakrovėm į jį avis ir kūnus savo,

Sunkius nuo verksmo, palankūs vėjai

Mus nešė, išpūtę pilvotą burę,

Kirkės tai buvo menas, gražplaukės dievaitės.

Sėdėjom laive, vėjas maigė vairalazdę,

Šitaip su pilna bure plaukėme iki vakaro.

Saulė užsnūdo, šešėliai nusidriekė jūra,

Ir tada mes pasiekėme didžiąsias gelmes

Prie Kimerijos žemių, žmonių pilnus miestus

Po tiršta, plėvėta migla, kurios nepraduria niekad

Saulės skaisčios spinduliai

Nei išsibarsčiusios žvaigždės, nei žvelgianti iš dangaus

Tamsioji naktis, išdrikusi virš bedalių žmonių.

Vandenynui plūstant atgal, tada mes pasiekėm niūrią

Vietovę, nurodytą Kirkės.

Jie apeigas savo atliko, Perimedas ir Eurilochas,

Aš, nuo šalies kalaviją ištraukęs,

Iškasiau duobę alkūnės ilgio ir pločio;

Mirusiems auką nupylėm,

Pirmąkart midų, paskui saldųjį vyną ir vandenį gryną su miltais.

Įžadus tvirtus daviau silpnoms mirusiųjų pamėklėms:

Grįžęs Itakėn, pačius geriausius aukoti

Jaučius bergždžius ir daug brangenybių sudegint,

Dar atskirai Teiresijui – juodą avį ir tekį.

Kraujas tamsus pasipylė į duobę,

Ir blyškiosios vėlės Erebo – nuotakų,

Jaunuolių ir daugel iškentusių senių;

Vėlės su dar nenudžiūvusiom ašarom, gležnos mergaitės,

Daug vyrų, suluošintų bronziniais iečių antgaliais,

Dar tebelaikančių karo grobį, kraujais apkrešėjusius ginklus,

Visi jie apsupo mane staugdami, aš išblyškęs

Savo žmonėms sušukau papjauti daugiau galvijų;

Išskerstos bandos, avys išpjautos bronza;

Nupyliau aliejaus ir maldavau dievus,

Galingąjį Plutą ir Prozerpiną šlovingą;

O pats apnuoginęs durklą

Ėmiausi nuo kraujo vaikyti veržlius, negalingus negyvėlius,

Kol išklausysiu Teiresiją.

Bet pirmiau Elpenoras atslinko, draugužis mūs Elpenoras,

Nepalaidotas, numestas ant plačiosios žemės,

Palaikai, kuriuos Kirkės namuos palikom,

Neapraudotus, nesusuktus į drobulę, nes ginė kiti darbai.

Vargšė vėlė. Aš išrėkiau greitakalbe:

„Elpenorai, kaip atsidūrei šioje niūrioje pakrantėje?

Nejaugi pėsčias aplenkei mus, jūreivius?“

   Ir prakalbo jis sunkiai:

„Piktas likimas ir vyno gausa. Užkrosny Kirkės

Miegojau. Ir leisdamasis ilgom kopėčiom

Be turėklų, nupuoliau žemyn palei sieną

Ir sprandą nusisukau, siela išvydo Averną.

Tavęs, karaliau, maldauju, mane prisimink nepalaidotą, neapraudotą,

Ginklus manuosius sukrauk į kenotafą pakrantėje ir užrašyk:

Čia ilsis nelaimėlis, bet nepasimirš jo vardas.

Ir irklą įsmeik viršuje, kuriuo darbavausi tarp vyrų.“

Ir Antiklėja priėjo, bet ją atstūmiau, ir tada – tebietis Teiresijas

Su aukso lazda, pažino mane ir prakalbo pirmas:

„Antrą kartą? kodėl? klaidžiosios lemties žmogau,

Regi šią niūrią mirties ir liūdesio šalį?

Pasitrauk nuo duobės, palik man šį kruviną gėrimą,

Idant pranašauti galėčiau.“

   Ir aš atsitraukiau,

Ir jis, sutvirtėjęs nuo kraujo, ištarė: „Odisėjau,

Sugrįši klastingo Neptūno valdom, tamsiaveidėm jūrom,

Praradęs visus draugus.“ Ir tada Antiklėja priėjo.

Ilsėkis ramybėje, Divus. Turiu omeny – Andreas Divus,

In officina Wecheli, 1538, iš Homero.

Ir jis nuplaukė, pro sirenas, o iš ten šalin ir tolyn,

Ir link Kirkės.

   Venerandam,

Kaip sakė Kretietis, Afrodite, auksakarūne,

Cypri munimenta sortita est, džiaugsmingoji, rudaplauke, su aukso

Juostom ir krūtų raiščiais, juodake, laikanti

Auksinę Argžudžio šaką. Tad štai:35

 

„Canto I“ yra viena esminių poemos dalių, nes ji įveda skaitytoją į meninį poemos visumos pasaulį. Tekste varijuojamas literatūroje dažnas kelionės į požemio pasaulį topas. Svarbu pabrėžti, kad šis motyvas yra esminis Dante’s tekste ir itin svarbus „Odisėjoje“ bei ja sekusioje Vergilijaus „Eneidoje“.

Homero „Odisėjos“ XI giesmėje aprašoma Odisėjo kelionė į Hadą, kurios metu jis nori paklausti Teiresijo, kaip jam grįžti namo. Senovės graikai tikėjo, kad esama vietų, kur galima nusileisti į požemio pasaulį. Dažnai toks leidimasis į žemės gelmes interpretuojamas kaip iniciacijos aktas – bręstantis žmogus, norėdamas būti priimtas į bendruomenę, privalėdavo atlikti įvairias užduotis, susijusias su gyvybės ir mirties priešprieša. Žemė – sritis, susijusi su vaisingumu (duoda gėrybes), taigi ir su moteriškuoju pradu, įsčiomis. Mirusiojo užkasimas į žemę gali būti suprantamas kaip jo simbolinis grąžinimas ten, iš kur jis ir atėjo. Per iniciacijos apeigas jaunuoliai dažnai badaudavo ar kitaip marindavo savo kūną, kitose kultūrose iš tikrųjų leisdavosi į gilias olas, kurios simbolizavo mirusiųjų pasaulį. Vadinasi, per iniciacijos apeigas žmogus „mirdavo“, „miręs“ suprasdavo gyvenimo tiesas ir pasisemdavo su transcendencija susijusios patirties, o grįžimas į bendruomenę būdavo suvokiamas kaip tobulesnio asmens prisikėlimas. Simboliška, kad pirmosios giesmės esminį topą galima traktuoti kaip iniciacijos aktą – tai tampa ir skaitytojo iniciacijos į „Cantos“ meninį pasaulį metafora36.

Teiresijas – išskirtinis asmuo, nes Persefonė jam suteikė teisę būti šviesaus proto net mirusiam. Pagal graikų mitologiją, mirusieji gurkštelėdavo užmaršties upės Letos vandens ir pamiršdavo visus žemiškus vargus ir džiaugsmus. Teisiųjų šešėliai, nejausdami jokių emocijų, klajodavo po Eliziejaus laukus, nieko neprisimindami ir nežinodami. Teiresijas vienintelis iš ten esančiųjų geba pranašauti, taigi jo statusas yra tarpinis tarp Dievo ir žmogaus: Teiresijas miręs, bet mirtis nenusinešė jo iš esmės gyvos sąmonės. Be to, anaiptol ne visi dievai turėjo pranašavimo dovaną, todėl šiuo požiūriu aklasis Tėbų žynys buvo už daugelį jų pranašesnis. T. S. Eliotas „The Waste Land“ komentaruose teigia, kad Teiresijas yra esminis poemos veikėjas, ir iš esmės aprašoma tai, ką jis mato. E. Poundas, redaguodamas poemą, tapatino Teiresiją su pačiu T. S. Eliotu. „Cantos I“ jis užduoda esminį klausimą: „Antrą kartą? kodėl? klaidžiosios lemties žmogau, / Regi šią niūrią mirties ir liūdesio šalį?“37 Įtarimą čia sukelia frazė „antrą kartą“. Pagal Homerą, Odisėjas į Hadą leidosi tik vieną kartą. Vadinasi, kalbama ne apie Homero Odisėją, o apie kitą, kuris leidosi du kartus.

Kas tas kitas Odisėjas? Kad tai būtų aišku, svarbu susipažinti su E. Poundo idėja apie literatūrines kaukes. Ji iš esmės nėra originali – tokios kaukės būdingos daugeliui modernistų. Poundiška šios idėjos interpretacija aiškiausiai matyti rinkinyje „Personae“. Persona – svarbi E. Poundo lyrikos priemonė; prisidengęs kito asmens kauke, jis galėjo reikšti stiprias emocijas, suderinti emocionalų lyriškumą su pasakojimo epiškumu. nebuvo inovatorius šioje srityje, nes toks autoriaus slėpimasis būdingas ir Provanso trubadūrams, ir XIX a. pab. kūrėjams38. Aptariamoje giesmėje Odisėjas tampa kauke, tačiau ne tik paties kūrėjo. Jei priėjome prie išvados, kad nusileidimas į Hadą yra skaitytojo iniciacijos metafora, vadinasi, į Odisėjo figūrą įtraukiamas ir jis. Tai išsiaiškinus, išryškėja labai graži teksto prasmė – tai tekstas apie norą žinoti. Odisėjas, t. y. autorius ir skaitytojas viename, nori pasiekti Itakę, kuri gali būti lyginama su Dante’s Rojumi. Tačiau tam, kad pasiektum Itakę ar Rojų, t. y. harmoniją ir džiaugsmą, turi sužinoti, kaip tai padaryti, ir būtent dėl šitų žinių reikia nusileisti į Hadą ar Pragarą, t. y. atlikti iniciaciją susitikus su žinančiųjų bendruomene. E. Poundas visą gyvenimą pabrėžė įvairiapusių žinių svarbą, todėl nenuostabu, kad pirmąją poemos dalį skyrė šiai temai. Žinių jis gali pasisemti tik iš seniai mirusiųjų, bet, kitaip nei Odisėjas, negali su jais kalbėtis betarpiškai, o tik per jų parašytas knygas. Todėl pabaigoje atsiranda ir Andreo Divus knyga – jei norime pažinti senąsias kultūras, turime domėtis ir jų įtaka bei pasklidimu39.

Labai svarbi ir Elpenoro figūra. Odisėjas ir su juo susitapatinęs E. Poundas turi atlikti laidojimo apeigą – grįžti į Kirkės salą ir ant jūros kranto palaidoti Elpenoro kūną, įsmeigti irklą ir užrašyti: „Čia ilsis nelaimėlis, bet nepasimirš jo vardas“40. Tai irgi gali būti suprantama kaip vertimo alegorija. E. Poundas versdamas „vagia“ Andreo Divus tekstą, o šis jau buvo „pavogęs“ Homero. Vadinasi, perrašant tekstą kita kalba, tikrasis teksto autorius (šiuo atveju – autoriai) kyla iš kapo kaip Elpenoro dvasia. Todėl juos reikia pagarbiai palaidoti, kad „nepasimirštų jų vardas“, ką E. Poundas ir padaro teksto pabaigoje: „Ilsėkis ramybėje, Divus. Turiu omeny – Andreas Divus, / In officina Wecheli, 1538, iš Homero“41. Vadinasi, pabaigoje dar kartą meistriškai sužaidžiama kauke – pasakoma, kad tai nėra Homero tekstas, tai yra vertimas iš Homero vertimo. Komplikuojamas autorystės klausimas – kas yra šio teksto autorius, su kuriuo skaitytojas turi atlikti iniciacijos apeigas? Homeras? Andreas Divus? Ezra Poundas? Tada ir Teiresijo frazė „antrą kartą“ įgyja naują reikšmę – kalbama apie Odisėją iš vertimo. Egzistuoja tiek Odisėjų, kiek ir Homero vertimų, nes joks vertimas negali absoliučiai tiksliai perduoti originalo prasmės. Vadinasi, kiekvieną kartą verčiant vyksta iš esmės naujo teksto kūrimas. Todėl ir ant Elpenoro kapo trūksta jo tikrojo vardo, todėl jis ir vadinamas „nelaimėliu“: verčiant tekstas neišvengiamai „numelioruojamas“.

Iš pirmojo asmens pasakojimo tekstas pereina į trečiojo asmens pasakojimą: „Ir jis nuplaukė, pro sirenas, o iš ten šalin ir tolyn, / Ir link Kirkės“42. Grafiškai šis perėjimas niekaip neatskirtas, todėl autorius akivaizdžiai parodo savo tapatinimąsi su herojumi. Tačiau čia nutrūksta autoriaus ir skaitytojo tapatumas – Odisėjas išplaukia sirenų link, vadinasi, naujų patirčių link, o „aš“ pasikeitimas į „jis“ rodo skaitytojo palikimą už savęs. Kita vertus, jis plaukia „link Kirkės“, kad palaidotų Elpenorą, vadinasi, kultūros srityje neįmanoma išvengti tam tikrų įsipareigojimų. Palaidojimas ant kranto – ribos tarp žemės ir jūros – rodo verstinio teksto marginalinę poziciją kalbų ir kultūrų požiūriu: kiekvienas verstas tekstas yra ir originaliosios, ir jį pasiskolinusios kultūrų dalis43. Afroditės šlovinimas irgi labai įdomus: viena vertus, jį galima suprasti kaip Odisėjo maldą, kad deivė išgelbėtų jį nuo sirenų. Kita vertus, šiuos epitetus galima suprasti kaip dvigubos „autoriaus–herojaus“ figūros kalbą, sukuriančią Afroditės vaizdą. Trečia suvokimo galimybė – autorius išrenka ir sudėlioja su Afrodite susijusias frazes iš įvairių kūrinių, taip įgaudamas pats ir suteikdamas skaitytojui žinių44.

Ezra Poundas ne tik aiškina paties mito svarbą žmogui, bet pasitelkia jį kaip priemonę jam rūpimiems klausimams apžvelgti. Mitas suvokiamas kaip esantis „čia ir dabar“, aktualus, lengvai pasiduodantis perkūrimui ir interpretacijoms, apibendrinantis ir universalizuojantis asmeninę patirtį, gebantis paaiškinti iš pirmo žvilgsnio su juo nesusijusius dalykus.

 

1 Svendsen J., Lewis P. Virginia Woolf // The Modernism Lab at Yale University. http://modernism.research.yale.edu/wiki/index.php/Virginia_Woolf.

2 Nicholls P. The Poetics of Modernism // The Cambridge Companion to Modernist Poetry, edited by Alex Davis and Lee M. Jenkins. – New York: Cambridge University Press, 2007. – P. 56.

3 Kramer A. Rilke and Modernism // The Cambridge Companion to Rilke, edited by Karen Leeder and Robert Vilain, 2010. – P. 120.

4 Kalbama ir apie vizualinius bei kinematografinius tekstus.

5 Kadangi lietuviškai pasirodė du vertimai skirtingais pavadinimais – T. Venclova pavadinimą išvertė „Bevaisė žemė“, o A. Nyka-Niliūnas – „Dykviečių plotai“, – šiame straipsnyje vartosiu originalų anglišką variantą.

6 Žr.: Rainey L. Pound or Eliot: whose era? // The Cambridge Companion to Modernist Poetry, edited by Alex Davis and Lee M. Jenkins. – Cambridge: Cambridge University Press, 2007. – P. 84–113; Nelson C. Modern American Poetry // The Cambridge Companion to American Modernism, edited by Walter Kalaidjian. – Cambridge Companions Online: Cambridge University Press, 2006. – P. 68–101; Chiniz D. T. S. Eliot: The Waste Land // A Companion to Modernist Literature and Culture. – Blackwell Publishing Ltd., 2006. – P. 324–332 ir t. t.

7 Chiniz D. T. S. Eliot: The Waste Land. – P. 324.

8 Eliot T. S. Dykviečių plotai // Poezija iš svetur / Vertė ir sudarė Alfonsas Nyka-Niliūnas. – Vilnius: Baltos lankos, 2010. – P. 29.

9 Miller J. E. T. S. Eliot’s The Waste Land: Exorcism of the Demons. – Penn State Press, 1977. – P. 153. http://books.google.lt/booksid=KobKd2wxA_EC&pg=PA153&lpg=PA153&dq= waste+land+damn+pound&source=bl&ots=LHzch76iXx&sig=gzsIRBIR02ZVjDbBCi6p8j5d5HE&hl=lt&sa=X&ei=izB4T9aLFoa6sAaZlqSRCQ&ved=0CCAQ6AEwAQ#v=onepage&q=waste%20land%20damn%20pound&f=false; tiksli citata: „As to the citations, I do not think it matters a damn which is from <...> Milton or <...> Augustine.“

10 Eliot T. S. Dykviečių plotai. – P. 15.

11 Ten pat. – P. 12.

12 Ten pat.

13 Nicholls P. The Poetics of Modernism. – P. 59.

14 Kramer A. Rilke and Modernism. – P. 125.

15 Ten pat.

16 Rilke R. M. Duino elegijos. Pirmoji elegija. http://www.tekstai.lt/buvo/versti/rilkeram/ elegijos.htm.

17 Martinec T. The Sonnets to Orpheus // The Cambridge Companion to Rilke, edited by Karen Leeder and Robert Vilain. – New York: Cambridge University Press, 2010.

18 Ten pat. – P. 127.

19 Ten pat. – P. 128.

20 Nicholls P. The Poetics of Modernism. – P. 59.

21 Munton A. Vorticism // Blackwell Companion to Modernist Literature and Culture, edited by David Bradshaw and Kevin J. H. Dettmar. – Blackwell Publishing Ltd., 2006. – P. 177.

22 Nadel I. B. The Cambridge Introduction to Ezra Pound. – New York: Cambridge University Press, 2007. – P. 39.

23 Nicholls P. To unscrew the Inscrutable: Myth as Fiction and Belief in Ezra Pound‘s Cantos // Myth and the Making of Modernity – The Problem of Grounding in Early Twentieth-Century Literature. – Amsterdam: Editions Rodopi B. V., 1998. – P. 140.

24 Nicholls P. The Poetics of Modernism. – P. 52.

25 Ten pat. – P. 141.

26 Bell M. Literature, Modernism and Myth – Belief and Responsibility in the Twentieth Century. – Cambridge: Cambridge University Press, 1997. – P. 120.

27 Dekker G. Myth and Metamorphosis: Two Aspects of Myth in The Cantos // New Approaches to Ezra Pound – A Coordinated Investigation of Pound’s Poetry, edited by Eva Hesse. – University of California Press, 1969. – P. 280.

28 Nadel I. B. The Cambridge Introduction to Ezra Pound. – P. 63.

29 Platelis K. „Ir aš bandžiau sulaikyti juos nuo kritimo“ // Pound E. Lustra / Vertė ir sudarė Kornelijus Platelis. – Vilnius: Vaga, 2002. – P. 289.

30 Nadel I. B. The Cambridge Introduction to Ezra Pound. – P. 66.

31 Bristow J. Narative verse // Encyclopedia of Literature and Criticism, edited by Martin Coyle etc. – London: Routledge Publishing Ltd., 1993.

32 Bell M. Literature, Modernism and Myth… – P. 131.

33 Canto III // Pound E. Lustra. – P. 95.

34 Nadel I. B. The Cambridge Introduction to Ezra Pound. – P. 64.

35 Canto I // Pound E. Lustra. – P. 87–89.

36 Neatsimenu, kur skaičiau apie kelionę į požeminį pasaulį kaip iniciacijos apeigas – jokiais būdais nesisavinu šios idėjos.

37 Ten pat. – P. 88.

38 Nadel I. B. The Cambridge Introduction to Ezra Pound. – P. 44.

39 Knapp J. F. From Ezra Pound Copyright © 1979 by G.K. Hall and Co. http://www.english.illinois.edu/maps/poets/m_r/pound/canto1.htm.

40 Canto I // Pound E. Lustra. – P. 88.

41 Ten pat.

42 Ten pat. – P. 89.

43 Kronick J. G. From American Poetics of History: From Emerson to the Moderns. Copyright © 1984 by Louisiana State UP. http://www.english.illinois.edu/maps/poets/m_r/ pound/canto1.htm.

44 Alexander M. Fsrom The Poetic Achievement of Ezra Pound. Copyright © 1979.                 http://www.english.illinois.edu/maps/poets/m_r/pound/canto1.htm.