Recenzijos, anotacijos

Gintautas Dabrišius. Joju vienas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2011. – 103 p.

 

Galvojimą apie Gintauto Dabrišiaus knygą „Joju vienas“ norisi pradėti nuo Aleno Aleksanderio Milno žymiojo herojaus – Mikės Pūkuotuko – prisiminimo. Galima justi, kad tarp G. Dabrišiaus eilėraščių ir Pūkuotuko skleidžiamos išminties esama kažkokio sunkiai nusakomo panašumo. Galbūt nusiteikimo, lengvumo ar paprastumo. Vaikų mėgstamoje knygelėje apie Mikę Pūkuotuką rašoma: „Valgyti medų labai smagu, bet yra tokia akimirka, prieš pat valgant, kai būna dar smagiau, tik Pūkuotukas nežino, kaip ji vadinasi.“ G. Dabrišiaus lyrinis subjektas galbūt irgi nežino, kaip vadinasi Pūkuotuko išgyvenama akimirka, bet jis žino, kokios tos akimirkos, nes jo gyvenime tokių esama, iš tokios akimirkos pajautos ir pradeda savo kalbėjimą.

G. Dabrišiaus eilėraščiai byloja apie didelį pasaulį ir jame esantį mažą žmogų, apie žmogaus garbinamą gamtą bei klusnų glaudimąsi prie jos: „Kol nuėjau į pajiesį, / Juodas debesis uždengė / Kone pusę dangaus – / Bet dar liko ir man vietos atsisėsti“ (p. 5). Subjektas nuolat stebi gamtos pasaulį, gyvena jos diktuojamu ritmu („Kai mano avys nueina toli / Šaukiu – me – / Kad jos suprastų // O kai būnu tarp jų / Aš taip ir galvoju / – Me –“, p. 62). Tad esminė poeto eilėraščius jungianti ašis – takas, vedantis palei upelį, pušį, laukymę, kur dūzgia bitės, prabėga ežys ar jau į septintą poeto knygą atšuoliuoja zuikiai, dalydamiesi savo išmintimi.

Subjekto laikysena neatsiejama nuo įsitikinimo, kad žemėje gyveni trumpai, kad atėjęs į šį pasaulį gali tik pasisvečiuoti („Pasiūbavau“, p. 64), nuolankiai pasibūti, kadangi gamtoje egzistuoja tvarka, kurios nevalia ardyti: „Teritorijoj, kur gimiau, / Jau gyveno zuikučiai – / Mano atsiradimas sukėlė jiems / Begales rūpesčių“ („Vienintelis“, p. 29). Atėjęs į šį pasaulį randi harmoningą sistemą, todėl ir išeidamas turi palikti tą pačią tvarką. Galbūt todėl gyvenimas žemėje G. Dabrišiaus poezijoje prilyginamas poilsiui („Aš toks pavargęs: / Vienos lovos, / Vienos nakties / Neužteks – / Turiu pailsėt / Prieš užmigdamas“, p. 74), o mirtis – ramiam ir nepretenzingam it dūmo išgaravimui anapus („Vienintelis išėjimas“, p. 24).

Nesikišti, negriauti, neardyti – pagrindiniai pagarbaus aplinkai gyvenimo principai. Gali stebėti ir stebėtis:

 

Nepasisekė mums,

Kai prie lapių olų nuėjom –

Diena buvo ne ta:

Visos lapės kažkur išėjusios

Arba vaidino,

Kad jų nėra namie.

Beliko delnelius suglaust

Ir spėlioti –

Kaip ten iš tikrųjų

Lapių danguj po žeme?

(„Dangus po žeme“, p. 42)

 

Kitas darnaus sugyvenimo principas – prisijaukinimas. Šiuo veiksmu panaikinamas vienišumo jausmas, todėl ne viename eilėraštyje modeliuojamos situacijos, kai bandoma pasaulį pakalbinti, palabinti, pvz., mėnulis vaišinamas arbata („Kaip mėnulį aš vaišinau“, p. 27), su tekančia saule kalbamasi telefonu („Džiaugsmas“, p. 63). Žvilgsnis nuo savęs kreipiamas į aplinką, į jos reiškinius, taip kyla užuojauta, sustiprėja įsijautimas į kito būsenas: „Vasara šalta, niūri – / Styro baltas dobiliukas, / Lyg kas jį būtų iš žemės išvijęs“ (p. 78). arba: „Kad neišgąsdinčiau / Ko nors, / Kad čia buvau, / Išeidamas iš namų / Prie durų prisegdavau raštelį: / Grįšiu po penkiolikos minučių. // Tada aš apie paukštuką galvojau – / Skris pro šalį, / Paskaitys – ir jam bus ramiau“ (p. 50).

Eilėraščių knyga kupina šviesos ir gyvenimo džiaugsmo. Regis, nuo rūpesčių stengiamasi nusisukti, orientuojamasi ne į skaudžiąsias gyvenimo puses, bet atvirkščiai – susitelkiama į pozityvumą. Antai eilėraštis „Sunkiausia pagauti lapę“ interpretuotinas kaip subjekto noras nusigręžti nuo negandų, pasaulyje tvyrančių klastų, kurias įkūnija lapės figūra, todėl galiausiai klausiama:

 

Sunkiausia sugaut lapę

Savo smegenyse bet o jei pasisektų

Tai kur ją nešt

Ir kiek man vaikščiot su pagauta lape

Savo smegenyse

(„Sunkiausia pagauti lapę“, p. 52)

 

Atrodo, suvokiama, kad beprasmiška su tuo kovoti, nes „Pasaulis yra sulipdytas taip, / Kad, kurį laiką patylėjęs, vis tiek / Lepteli –“ (p. 30). Vienintelė galimybė nuo tokio „leptelėjimo“ apsisaugoti – glaustis gamtos prieglobstyje, įsibūti toje aplinkoje, mokytis iš amžinojo gamtos ritmo. Tuo tarpu ramybės būsenos sutrikdymas traktuojamas kaip sugaištas laikas ir dažniausiai sietinas su buvimu mieste:

 

Pirmadienis

Antradienis

Ketvirtadienis

Penktadienis

Trečiadienį buvau Kaune

(„Pradingus diena“, p. 8)

 

Eilėraščiuose apmąstomas gyvenimo laikinumas, egzistencijos trapumas. Dažnas kalendoriaus ir prabėgančio laiko motyvas („Vienuolikti metai, / Vienuoliktų metų / Pavasaris – / Tūkstantmečių nerašau, / Pastebėjau, kad tai beprasmės pastangos“, p. 98).

Apskritai G. Dabrišiaus tekstų kalbantysis prisidengia savita naivumo, atvirumo, valiūkiško džiaugsmo kauke. Tokį įspūdį kuria ne tik kalbėjimas iš vaiko perspektyvos („Vaikystės žemių kadastras“, „Vartant senus užrašus“, „Upelis“ ir t. t.), bet ir gebėjimas buityje įžvelgti džiaugsmą (apie prakiurusius puodus samprotaujama: „Su skylutėm – bėda, / O be skylučių – / Būtų nuobodu“, p. 14). It tyromis vaiko akimis žiūrint į aplinką kuriamos ypatingos taisyklės, pasaulio skirstymai, apibendrinimai, formuluojami saviti apibrėžimai: „Pasaulis yra sutvertas taip...“ (p. 30); „Trobesius mūsų kieme / Galima suskirstyti taip...“ (p. 34); „Sniegas yra baltas – / Kaip katinas į kvietinius miltus įkritęs“ (p. 37); „Skaičius – tai žodis, kurio nereik sudėlioti iš raidžių“ (p. 44) ir pan. Įsižiūrėjimas į aplinką provokuoja pozityvu trykštantį mintijimą (analogija su Pūkuotuko murmelėmis?), sužybsintį paradoksalumu ar švelnia ironija („Išvada“, „Paskutinis eilėraštis“, „Sveika, Marija“).

Knyga „Joju vienas“ skelbia būties pilnatvės ir gebėjimo priimti pasaulį tokį, koks jis yra, džiaugsmą. Šiuo požiūriu G. Dabrišiaus tekstai supanašėja su rytietiškos filosofijos skleidėjo lietuvių literatūroje – Donaldo Kajoko – eilėmis. Tačiau G. Dabrišiaus, kitaip nei D. Kajoko, eilėraščiuose susitelkiama ne ties akimirka ir jos nuostaba, bet krypstama į žaidybinį santykį: „Einu per jį / Paukščio plunksną iškėlęs // Ir arklio nereik / Joju vienas“ („Aukštas laukas“, p. 56).

Eilėraščiai perteikiami laisva, nesuvaržyta sakytine kalba, todėl kartais eilėraščiui pritrūksta lengvumo, minties grakštumo. Rašant apie G. Dabrišiaus eilėraščių formą, vėl norisi grįžti prie pradžioje minėto sugretinimo su Mike Pūkuotuku, pateikiant A. A. Milno knygos dialogą:

 

– Štai ir visas eilėraštis! – pareiškė jis. – Ar tau patinka, Paršeli?

– Taip, išskyrus litrus ir metrus, – pasakė Paršelis. – Man atrodo, jie čia netinka.

– Jie norėjo eiti po gramų, – paaiškino Pūkuotukas, – ir aš jiems leidau. Tai pats geriausias būdas eilėms rašyti – leisti daiktams susirikiuoti, kaip jie nori.

 

Tokį „leidimą daiktams susirikiuoti, kaip jie nori“ matome ir aptariamoje knygoje. Bet yra tekstų, kuriems derėtų paieškoti tikslesnės, aiškesnės išraiškos:

 

Tekanti saulė

Labai arti prie mano pupų stovi

Ir šypsos kaip Kajokas,

Laukia.

– Pavadėlį turiu, –

Jei kas klaustų.

Tekanti saulė

Labai arti pupų stovi

Ir šypsos:

– Asiliuką matau,

O kur Kajokas?

 

(„Kur asiliukas?“, p. 57)

Šio ir kitų kūrinių (pvz., „Vartant senus užrašus“, „Informacijos perdavimas“, „Nepailstančios spynos“, „Keturios kojos“, „Ką prie ko pridėti“, „Senas kompiuteris“) neišbaigtumas kuria absurdo įspūdį (vargu ar autoriaus kaip tik toks tikslas ir buvo?), lieka neaišku, ką norima pasakyti. Galbūt ne tik dėl turinio, bet ir minties neskaidrumo Valdemaras Kukulas G. Dabrišiaus tekstuose įžvelgė panašumų su primityvistų darbais?

Tačiau šiandieniniame postmodernistinių eksperimentų prisodrintame literatūros kontekste Gintauto Dabrišiaus gyvybe alsuojančios eilės išties nuskamba kitaip: vaikiškai, naiviai, ironiškai, pozityviai. Arba tiesiog smagiai – kaip pasakytų geriausias pasaulyje meškiukas.