tekstai.lt

Elžbieta Banytė. Negraži grožinė literatūra, diewa ži (A. Valionio „Apytiksliai trys“)

Recenzijos, anotacijos

 

Negraži grožinė

literatūra, diewa ži*

* bet kaži (p. 9)

 

b_200_283_16777215_0___images_iliustracijos_2013_metai_valionis.jpg

Artūras Valionis. Apytiksliai trys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 107 p.

 

Lietuvoje dabar madinga būti postmoderniems: žaisti žodžiu, dekonstruoti sąvoką, kvailioti su teksto apipavidalinimu, iškreipti rašybą, daryti bet ką, kad tik būtų įdomiau, keisčiau ir labiau primintų visas kada nors girdėtas Jacques’o Derrida, Roland’o Barthes’o ir kitų patriarchų teorijas.

Taigi postmodernizmas – mada. Bet tekstas – kaip rūbas: arba tinka, arba ne, arba sugebi įvairiomis detalėmis žaisti skoningai, arba ne, arba šėlsmas prasmingas, arba ne. Artūras Valionis – vienas tų, kurie sugeba išlaikyti stilių, kurie žaidžia įdomiai ne tik sau, bet ir kai kuriems kitiems. Tikrai ne visiems – nebus ši knyga masių džiaugsmas, net tarp filologų ar prijaučiančių, bet bičiulių rasis.

Nors liaudis sako: „Nespręsk apie knygą iš viršelio“, šįkart norisi pasielgti kaip tik taip. Esame įpratę prie blankių pilkšvokų poezijos tomelių, o dabar į akis beda ryškios geltonos gėlės, violetinis užrašas, keliaspalvis fonas. „Vario burnos“ ir Tomas S. Butkus tikrai pasistengė, pagarba jiems. Viduje irgi įmantru – suskaičiavau bent dešimt skirtingų šriftų, keli eilėraščiai turi išnašas (kai kurie net didesnes už pagrindinį tekstą), pavadinimai kartais nukeliami į puslapio apačią, kai kur sunumeruoti posmai. Tekstas puslapyje išdėstomas neįprastai, vienąsyk tenka net apsukti knygą. Kodėl taip atkakliai ardoma įprasta struktūra?

Knyga – labai kasdieniškas ir aiškus objektas. Na, keturkampis popieriaus ir dažų tvarinys. skaitydami esame įpratę nepastebėti to, ką laikome rankose – svarbu perversti puslapį arba, šiais visuotinių technologijų laikais, ką nors paklikint. Nesileisiu į diskusiją apie elektroninių knygų (ne)gražumą ir (ne)naudingumą, nes čia tam ne vieta. Vis dėlto aišku, kad „Vario burnų“ leidiniai konceptualiai keičia požiūrį į knygos daiktiškumą – iškeliama jo svarba ir vertė, stengiamasi, kad vaizdas ir žodžiai sudarytų išbaigtą kompoziciją, vientisą tekstą. Paveikslų rėmai jau seniai ne vien keturkampiai, bet ir apvalūs, ovalūs, jų gali visai nebūti, meno kūrinį galima paremti kad ir apversta kėde. Literatūros ir knygos suvokimas kažkodėl yra monolitiškas. Pats didžiausias jį ištikęs virsmas – virtualių tekstų radimasis. Matyt, „Vario burnų“ netradicinę leidybą galima aiškinti kaip savotišką atsaką į kompiuterinį nematerialumą – tekstui tarsi grąžinamas kūnas, atkreipiamas dėmesys į džiaugsmą laikyti rankose kažką gražaus, originalaus, kitokio.

Žodinis tekstas savo ruožtu svyruoja tarp kitoks ir toks pat. Postmodernizmas dažnai taip ir apibrėžiamas – senos kultūrinės patirties (iš)naudojimas naujuose, nebūtinai palankiuose kontekstuose, todėl postmodernus tekstas visada atrodo lyg jau kažkur girdėtas, bet kartu ir svetimas, keistas. A. Valionio knygoje ryškios parafrazės: „Instrukcija maloniajam skaitytojui ir mielajai skaitytojai“ (p. 5) – kaip Mikalojaus Daukšos „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. „Instrukcijoje“ žaidžiama Julio Cortćzaro motyvais: „Atsiverskite: Sekite vidinius ženklus ir nuorodas / Eikite paskui nuojautą // Keliaukit tiesiai ir iš eilės / Vartykit atsitiktinai.“ Keliamas teksto vientisumo klausimas – ar svarbu, kokia tvarka išdėlioti eilėraščiai? Ar reikia skaityti iš eilės? Ir taip, ir ne. Laiko patikrintas žaidimas – yra be galo daug būdų, kaip perskaityti šią knygą, ir kiekvienas skaitytojas savąjį pasirenka pats, taip tapdamas visateisiu poetinio žaidimo dalyviu. Kita vertus, egzistuoja „vidiniai ženklai ir nuorodos“, vadinasi, nuoseklus perskaitymas irgi yra prasmingas, nors niekuo ne geresnis už skaitytojo pasirinktą. Nėra vienos tiesos, yra tik geriausia interpretacija, – šį Friedricho Nietzsche’s teiginį postmodernistai radikalizavo ir iškėlė kaip vieną svarbiausių savo postulatų.

Eilėraščiuose laikomasi „Instrukcijoje“ numatytos programos. Pavyzdžiui, tekste „Manęs nedomina“ (p. 14– 15) randame Marcelijaus Martinaičio parafrazę („už nugaros, man beveik negirdint, / kalbėjo, kalbėjo“), grajauskišką intonaciją („ak, koks jautrus, jausmingas, / nesveikai kultūringas, / ir panašiai“), o visa tai pateikta labai nepalankiame homofobijos ir apkalbų kontekste. Romo Daugirdo stilistiką primena eilėraštis „Apie jas ir kovą“: „vėl bus / prieš mus / panaudotas / neuždraustas / biologinis / ginklas“ (p. 19). Leksika daugirdiška, tačiau kalbama ne apie gyvenimo beprasmybę, niekį, tuštumą, mirtį ar „užburtą ratą“, o apie moteris, meilę, geismą. Eugenijaus Ališankos poetiką juntame eilėraštyje „Turistinė poezija / Gotlandas lapkritį“: „žiūriu į vandenį, / į mėgėjišką gulbių skendimą, / nesančias poreles“ (p. 33). Manto Gimžausko-Šamano dvasią pajuntame eilėraštyje „Paskutinėz netikro pranasho dainoz remixas“ (p. 10–11).

Esama ne vien lietuviškų, bet ir visuotinės literatūros kontekstų, pvz.: „iškilus šio / miesto barokas // negrabus debesų / beždžionavimas“ („Menotyros pradžiamokslis“, p. 43). Čia atpažįstame garsiąją Czesławo Miłoszo įžvalgą, kad net Vilniaus debesys yra barokiniai. Kita vertus, iš eilėraščio sintaksės neaišku – ar barokas beždžionauja debesis, ar atvirkščiai. Vadinasi, Cz. Miłoszo impresija potencialiai sujungta su estetine Oscaro Wilde’o nuostata, kad kuo daugiau studijuojame menus, tuo mažiau mus domina gamta. Toks nedidelis tekstelis atveria labai daug, gal net per daug, erdvės įvairaus pobūdžio teoretizavimui. Ši tendencija šiuolaikinėje lietuvių literatūroje apskritai darosi itin ryški ir ima nusibosti, nes primena filologų rašymą filologams. Nesu prieš elitarizmą. Prisipažinsiu, man patinka kartais pavartoti kokią nors gudrią sąvoką. Kartais netgi patinka skaityti tekstus, kuriuose tiršta protingų postringavimų. Tačiau pagalvoju ir apie žmogų, tiesiog mėgstantį skaityti poeziją. Ar poezijos mylėtojas turi išmanyti šiuolaikines literatūros teorijas, kad galėtų skaityti? Kartais atrodo, kad taip, ir tai liūdina.

Vis dėlto į A. Valionio tekstą visos šios teorijos įaugusios organiškai, o ne dirbtinai pritemptos kaip „elitiškumo“ ar „gero skonio“ ženklas, todėl skaityti visai smagu. Svarbu nusakyti, kam reikalingi visi šie ironiški intertekstiniai ryšiai. Pasak amerikiečių literatūrologės Lindos Hutcheon, parodijavimas nėra vien neigimo veiksmas. Viena vertus, parodija pajuokia, kita vertus – išreiškia rašančiojo santykį su parodijuojamuoju. Tai yra kartu ir atmetimo, ir priėmimo veiksmas. Nepaneigsi, kad A. Valionio poezija nėra G. Grajausko, M. Gimžausko ar E. Ališankos poezija. Tačiau sunku paneigti ir tai, kad tekstų skaitymas neišvengiamai kuria mūsų tikrovę. Kalbėjimas tampa nuolatiniu citavimu ir persakymu to, kas jau buvo pasakyta. Atskiri elementai nauji būti nebegali, naujas tik jų komponavimas. Kaip teigė vienas pjesės „Išvarymas“ herojų: „tu – ne žmogus, tu – citatų rinkinys.“

2013_12_metai_.jpgParodijos ir paradokso strategija išlaikoma ir tekstų kalbos audinyje. A. Valionis meistriškai išryškina kalboje egzistuojančius paradoksus: „Seniai žinoma: / jei kas bijo aukščio, / geriau tegu nežiūri žemyn“ (p. 20); „Pirkėjas pirko / Atpirkėjas atpirko“ (p. 94). Savaime suprantama, šie kalambūrai tėra tik žaidimas, linksmas pokštas. Kita vertus, nereikia jų visiškai ignoruoti. Tai yra ir savotiškas dekonstrukcinis judesys – juo atskleidžiami nenuoseklumai, netolygumai, neatitikimai. Skaitydami tokią poeziją, esame priversti reflektuoti savo kasdienį kalbėjimą, kurio medžiagą A. Valionis ir panaudoja, ir išnaudoja savo poezijoje, panašiai kaip ir kitų poetų parafrazes. Aišku, kartais kyla klausimas, ar yra dar kažkas už kalbos, ar ne, ir todėl visas galimas kalbėjimas yra tik apie kalbėjimą, kad ir kaip paradoksaliai tai skamba. Klausimas atviras, jį svarsto didžiausi humanitarinio pasaulio autoritetai ir niekaip negali rasti vieno bendro atsakymo.

Rinkinys stilistiškai margas ne tik dėl parodijavimo. Jame esama ir tekstų, kuriuos galėtume pavadinti „rimtais“ ar, jei nemėgstame postmodernių šėlionių, „tikra poezija“. Vienas stipriausių rimtųjų eilėraščių rinkinyje – „When choice is no choice“: „dalgis / gailėsis žolės / bet / kitaip negalės“ (p. 35). Šešiuose žodžiuose telpa gyvybė, mirtis ir neišvengiamumas, o potekstėje slypi ir dalgį laikančioji ranka – likimas, arba, kaip sakoma rinkinyje, diewas. Tokia neįprasta rašyba, viena vertus, kelia lengvą šypseną, nes pernelyg primena SMS žinučių maratoną. Kita vertus, senuosiuose raštuose, kuriuos filologas A. Valionis puikiausiai pažįsta, kaip tik taip ir buvo rašoma – diewas, diews, dewas ar pan. Šis elementas kartojasi pernelyg dažnai, kad būtų tik šiaip sau pasižaidimas – jis neabejotinai kuria reikšmę, ir būtent jo dažnumas bei išskirtinumas leidžia teigti, kad ta reikšmė nepaprastai svarbi. Mano galva, čia slypi atsakymas į prieš tai buvusios pastraipos klausimą – ar yra kažkas už kalbos? Taip, yra. Yra gyvenimas, mirtis, keliuose tekstuose minima meilė, diewas. Šie dalykai neišvengiami ir amžini, nesvarbu, kad ir kokio post- ar kokio -izmo epochoje gyventume. Šiai interpretacijai neprieštarauja ir pavadinimas – trys yra su transcendencija siejamas skaičius.

Tačiau kodėl apytiksliai trys? Kodėl tokie rimti dalykai plaukia kalambūrų ir parodijos sraute? Gerai pamąstę, įsitikinsime, kad toks yra visas mūsų gyvenimas. Rimtis, susikaupimas nėra išnykę, jie tiesiog nustelbiami kasdienybės triukšmo. O kasdien turime būti kaip to serialo herojai – žavūs ir drąsūs, nors širdyje jaučiamės baisūs ir bailūs. Egzistenciniai klausimai slypi mumyse ir kartais išsiveržia visa savo galybe. Jie kokybiškai centruoja mūsų pasaulį, nors kiekybiškai banalybės ir juokavimų jame, žinoma, daugiau. Štai tokią žinutę gali perduoti „Apytiksliai trys“. Manau, kūrybingiausių knygų dešimtuke ji atsidūrė ne be reikalo – gal ir nėra ši knyga šedevras, bet minčių kelia, skaityti nenuobodu, o ir jos dizainas įdomus. Žodžiu, knyga, kuri niekam nedaro nieko blogo, o tikslinei auditorijai gali padaryti netgi nemažai gero.