tekstai.lt

Guido Michelini. Kristijonas Donelaitis. Pjesė (Pabaiga)

Keturių veiksmų pjesė

 

Pabaiga. Pradžia 2013 m., Nr. 12

 

TREČIAS VEIKSMAS

 

Pirmas paveikslas

 

1740 m. liepos pabaigos pavakarys. Stalupėnų miestelis.

Donelaitis beldžiasi į mokyklos rektoriaus namų duris, jas atveria pats rektorius

REKTORIUS. Ko nors ieškote?

DONELAITIS. Labas vakaras. Ieškau mokyklos rektoriaus pono Kandido Gericho – esu naujasis muzikos mokytojas Kristijonas Donelaitis.

REKTORIUS. A, malonu jus matyti! Aš jūsų laukiau, nes laišku iš Karaliaučiaus man buvo pranešta, kad šiandien turėsite prisistatyti. Prašom palikti čia savo mantą ir užeiti į svetainę.

Abu kartu įeina į svetainę

REKTORIUS. Prašom sėstis! (Sodina ant sofos) Einu pakviesti savo žmonos Onos Reginos – ji taip pat nori su jumis susipažinti.

Rektorius (grįžęs su žmona). Prašome susipažinti.

Donelaitis (slėpdamas sumišimą ir stengdamasis atlaikyti moters žvilgsnį). Kristijonas Donelaitis.

ONA. Malonu, Ona Gerichienė.

REKTORIUS. Žmona labai apsidžiaugė, sužinojusi apie jūsų atvykimą. Ji yra viena pagrindinių bažnyčios choro giedotojų ir tikisi, kad jums vadovaujant choras atsigaus ir vėl pasieks buvusią šlovę.

DONELAITIS. Aš tikrai stengsiuosi, kad taip atsitiktų.

REKTORIUS. Onos labai gražus sopranas, ji mėgsta giedoti.

DONELAITIS. O kur mokėtės giedojimo?

ONA. Išmokau giedoti Galdapės mokykloje, o paskui mano tėvas teisėjas samdė muzikos mokytoją, kuris mokė privačiai ir lavino mano balsą.

Donelaitis (pamatęs kampe stovintį klavesiną). Tikriausiai ir groti gražiai mokate?

ONA. O ne, giedoti giedu, bet šituo tik retsykiais pabarškinu.

DONELAITIS. Jeigu norėtumėte dabar pagiedoti kokią nors giesmę, galėčiau jums pritarti klavesinu.

ONA. Mielai. Siūlyčiau giesmę „Wie schön leuchtet der Morgenstern“.

DONELAITIS. Labai gerai – atmintinai moku jos melodiją, nes tai viena gražiausių liuteronų giesmių. Turbūt žinote, kad jos autorius Philippas Nicolai yra parašęs tik kelias giesmes, bet visos labai puikios ir meniškos. (Sėsdamas prie klavesino) Siūlyčiau giedoti tik pirmąsias tris strofas – jos, mano nuomone, pačios gražiausios.

ONA. Sutarta. Galime pradėti:

 

Wie schön leuchtet der Morgenstern,

voll Gnad und Warheit von dem Herrn

die süsse Wurzel Jesse.

Du Sohn David aus Jacobs Stamm,

mein König und mein Bräutigam

hast mir mein Herz besessen,

lieblich, freundlich,

schön und herrlich, gross und ehrlich,

reich von Gaben,

hoch und sehr prächtig erhaben.

Ei mein Perle du wehrte Kron,

wahr Gottes und Marien Sohn,

ein Hochgebohrner König

Mein Herz heist dich ein Lilium,

dein süsses Evangelium,

ist lauter Milch und Honig

Ei mein Blümlein,

Hosianna, Himlisch Manna,

das wir essen,

deiner kann ich nicht vergessen.

Geuss sehr tief in mein Herz hinein,

Du heller Jaspis und Rubin,

die Flamme deiner Liebe.

Und erfreu mich,

dass ich doch bleib

an deinem außerwehlten Leib

ein lebendige Ribbe

Nach dir ist mir, Gratiosa Cœli Rosa,

kranck und glimmet,

mein Herz durch Liebe verwundet*.

 

DONELAITIS. Tikrai nuostabiai giedate! Manau, kad su jumis puikiai bendradarbiausime. O ar nenorėtumėte paklausyti, kaip ši giesmė skamba lietuviškai? Ji dažnai atliekama mūsų bažnyčiose, nes praėjusio šimtmečio viduryje Prūsijos lietuviai ją išsivertė.

ONA. Mielai paklausysiu.

Donelaitis gieda, pritardamas sau klavesinu

Koks gražus Sūnus Dovido,

Piln’s Loskos nuog Aukščiausiojo

Saldi Jeso Šaknelė:

Tu man Jaunikis miel’s esi,

Šaukiu tave Karaliumi,

Kurs myl’ mano Širdelę;

Meilus, brangus,

Tu macniausias ir aukščiausias

Ponų Pone,

Dide tavo yr’ Malonė*.

ONA. Kaip gražiai skamba! O galėčiau sužinoti, kur jūs išmokote lietuvių kalbą? Jūs taip gražiai ir be jokio akcento kalbate vokiškai, kad nedrįsčiau manyti, jog esate lietuvis.

DONELAITIS. Deja, jūs klystate, ponia Ona. Mano gimtoji kalba yra lietuvių. Vokiečių kalbos pradėjau mokytis vaikystėje, paskui ją tobulinau Karaliaučiuje, lankydamas katedros mokyklą ir universitetą. Universitete lankiau ir lietuvių kalbos seminarą, kur greitai tapau šios kalbos konsultantu ir dėstytoju.

REKTORIUS. Nevarginkime kunigo Donelaičio, leiskime jam pailsėti po ilgos ir sunkios kelionės.

ONA. Iš tikrųjų. Jūs prisėskite (veda Donelaitį prie sofos), o aš einu, ką nors paruošiu užkąsti.

 

Ona išeina

 

REKTORIUS. Gerbiamas kolega, papasakokite apie savo kelionę – juk tai ne juokas įveikti tokį atstumą!

DONELAITIS. Taip, turėjau nuvažiuoti per šimtą kilometrų! Iš Karaliaučiaus išvykau vakar rytą pašto karieta, su kuria pasiekiau Įsrutį, ten ir nakvojau. Paskui kita karieta atvežė mane iki Stalupėnų. Ar jums dažnai tenka lankytis Karaliaučiuje?

REKTORIUS. Važiuoju ten gana retai, gal kokį sykį per metus, nes kelionė ne tik ilga, bet ir brangi. Gyvenu sėsliai, beveik visą laiką praleidžiu Stalupėnuose. Čia bendraujame su kitais mokytojais, su parapijos klebonu Johannu Breueriu. Nemažai laisvo laiko skiriu skaitymui. Turiu neblogą bibliotekėlę, kurią vis papildau viena kita nauja knyga, kurią nusiperku būdamas Karaliaučiuje.

DONELAITIS. Aš irgi esu literatūros mėgėjas.

REKTORIUS. Puiku. Rytoj parodysiu jums savo biblioteką. Jeigu rasite kokią jus dominančią knygą, mielai paskolinsiu.

DONELAITIS. O kokie autoriai jums labiausiai patinka?

REKTORIUS. Nuo mokyklos laikų labiausiai patraukė antikinės literatūros klasikai, ypač mėgstu poetus, rašiusius lotynų kalba – Vergilijų, Horacijų, Ovidijų, Tibulą, Katulą. Tiek sykių skaičiau jų kūrybą, kad gražiausias eiles atmintinai moku. Tačiau mielai skaitau ir moderniosios vokiečių literatūros autorius, labai vertinu Prūsijos poetą Simoną Dachą.

DONELAITIS. Aš irgi mėgstu šiuos antikos autorius. Jų kūryba visuomet pravers tiems, kurie patys ketina kurti poeziją. Nors manyčiau, kad nėra reikalo, kaip siūlo kai kurie antikos gerbėjai, rašyti lotyniškai – tie laikai jau praėjo: kiekvienas poetas turėtų vartoti savo gimtąją kalbą. Palaikau profesoriaus Christiano Flottwellio prieš keletą metų pateiktą siūlymą pradėti Karaliaučiaus universitete atskirą vokiečių retorikos kursą. Deja, šis pasiūlymas buvo atmestas, nes daugumas profesorių laikosi konservatyvios nuomonės, kad visiškai užtenka lotynų retorikos. Vis dėlto neabejoju, kad Flottwellio idėja bus greitai įgyvendinta, nes ji atitinka moderniųjų laikų poreikius.

REKTORIUS. Visiškai sutinku su jumis. Matyti, kad tie dalykai jums labai prie širdies. Turbūt nesuklysiu manydamas, kad jus traukia kūrybinis darbas? Gal jau esate mėginęs rašyti? O kokia kalba?

DONELAITIS. Jūs labai įžvalgus – iš tiesų jau esu išbandęs plunksną. Galėdamas laisvai rašyti ir vokiškai, ir lietuviškai, poetinei savo kūrybai nutariau pasirinkti gimtąją lietuvių kalbą. Vokiečių yra daug ir jie jau sugebėjo sukurti puikias literatūros tradicijas, o mūsų mažai: kol kas vieninteliai lietuvių poezijos kūriniai, neskaitant verstinių religinių giesmių, yra niekur neužrašytos liaudies dainos, kuriose kalba ir melodija sudaro gražią dermę.

REKTORIUS. Teko kartą ir man jų pasiklausyti – tikrai patiko. Jų skambumas kitoks nei vokiškų – daug švelnesnis. O jeigu ne paslaptis, gal pasakytumėte, ką jau esate sukūręs?

DONELAITIS. Pradėjau rašyti vieną pasakėčią, mėgindamas pritaikyti antikinės literatūros hegzametrą. Užbaigęs galėčiau jums paskaityti, jeigu domintų išgirsti, kaip skamba.

Ona (įėjusi į kambarį su padėklu). O taip, labai domintų! Bet dabar prašom prie stalo!

Donelaitis (visiems trims susėdus prie stalo). Pasimelskime.

Visi kartu. Prašom tave, peržegnok mus, savo vaikus griešnus, peržegnok ir tuos valgymus, ir tuos gėrimus, sotink, girdyk savo žodžiu, kurs est mūsų sotumas Dūšių.

Donelaitis (kirsdamas bulvinius blynus ir užsigerdamas alumi). Neatsimenu, kada taip skaniai esu valgęs!

Ona (aiškiai pamaloninta pagyrimo). Dėkui, dėkui... Matyt, kad buvote išalkęs po kelionės.

REKTORIUS. Ne tik išalkęs, bet ir pavargęs – tuoj po vakarienės palydėsiu į jums paskirtą vietą. Tikriausiai žinote, kad gausite kambarį klebonijoje, nes, be muzikos dėstymo mokykloje, turėsite groti vargonais bažnyčioje ir diriguoti jos chorui.

DONELAITIS. Taip, taip, žinau. Tiesa, dar norėjau paklausti, ar toli nuo čia iki Tolminkiemio?

REKTORIUS. Bus apie dvidešimt kilometrų. Šiuo metu, kai žvyrkeliai gerai išdžiūvę, galima iki ten per kokias keturias valandas pėsčiomis nueiti.

DONELAITIS. Puiku! Kurią dieną norėčiau aplankyti Tolminkiemyje dirbantį seną savo draugą – bažnyčios muziką Joną Šperberį, su kuriuo kartu gyvenome mokydamiesi Karaliaučiaus universitete.

REKTORIUS. A, įdomu. Kartais ir man su reikalais tenka į Tolminkiemį susiruošti – galėčiau pavėžėti.

DONELAITIS. Dėkui, bet labai mėgstu vaikščioti – taip geriau su apylinkėmis susipažinsiu.

ONA. O mūsų apylinkės gražios! Gal dar blynų?

DONELAITIS. O ne, jau tikrai užtenka! Labai dėkui už tokią puikią vakarienę! Pasimelskime.

Visi kartu. Garbė tau, Dieve Pone, už brangius valgymus ir didė dėkavonė už visus gėrimus, tuo jaučiame meilės mierą, ir drūtinasi čia viera, kad mūsų Dievs esi.

REKTORIUS. Na, tai jau leisime svečiui pailsėti, aš jus palydėsiu.

Donelaitis (Onai). Tikiuosi, kad greitai pasimatysime. Labanaktis!

ONA. Labos nakties ir jums!

 

Rektorius su Donelaičiu išeina

 

Antras paveikslas

 

Praėjo metai. Mokyklos direktoriaus svetainėje, be direktoriaus ir Donelaičio, susirinkęs būrelis žmonių: mokytojai, bažnyčios klebonas, žymesni miestelio asmenys

 

REKTORIUS. Sveikindamas visus čia susirinkusius, noriu pasidžiaugti sėkmingai užbaigtais mokslo metais. Prieš išsiskirstant vasaros atostogų, nutariau surengti atsisveikinimo koncertėlį, kurį atliks Stalupėnų bažnyčios ansamblis, vadovaujamas mūsų mokytojo Donelaičio: jis pats skambins klavesinu.

DONELAITIS. Pradžioje pagrosiu „Alemandą“ ir „Džigą“ iš Buxtehude’s siuitos G dur*.

 

Nutilus muzikai visi ploja

 

Vienas klausytojas. Kaip gražiai groja mūsų mokytojas Donelaitis!

DONELAITIS. Dabar mūsų ansamblio solistė ponia rektorienė pagiedos Buxtehude’s kūrinį „Herr, wenn ich nur dich hab“**; kartu su manimi jai pritars smuikininkai Petras Šrederis ir Johanas Engelis.

Išklausę kūrinį susirinkusieji džiugiai šūkčioja: „Puiku!“, „Nuostabu!“

DONELAITIS. Baigdami koncertą, ponia rektorienė ir aš sugiedosime duetą „Mein Freund ist mein“* iš žinomos Bacho kantatos „Wachet auf, ruft uns die Stimme“**; aš dar pritarsiu klavesinu, o Paulius Veberis – obojumi.

Po giesmės vėl plojimai, šūksniai: „Nepakartojama!“, „Koks atlikimas!“

REKTORIUS. Dėkojame mokytojui Donelaičiui ir jo muzikantams už tokį gražų koncertą. O dabar siūlau pakelti taures atsisveikinimo tostui!

 

Trečias paveikslas

 

1742 m. sausis. Toje pačioje svetainėje sėdi juodai apsirengusi rektoriaus žmona Ona.

Girdėti beldimas į duris

 

Ona (tyliai). Prašom įeiti.

DONELAITIS. Garbė Jėzui Kristui! Atskubėjau čia, sužinojęs apie jūsų vyro mirtį: priimkite nuoširdžiausią mano užuojautą.

ONA. Dėkui. Viskas atsitiko taip netikėtai. Nežinau, kaip dabar reikės toliau gyventi.

DONELAITIS. Suprantu, kokia skaudi jums turi būti vyro netektis – juk likote visai viena. Bet pasiguoskite galvodama apie tai, kad tikrasis jo gyvenimas prasidėjo dabar, po mirties: jo dvasia pagaliau grįžo pas Dievą ir gyvens laimingiau nei šiame vargingame pasaulyje, kurį visi anksčiau ar vėliau turėsime palikti. Prisimenate – apie tokius dalykus kalbama Johanneso Heermanno giesmėje „Gott Lob! Die Stund’ ist kommen“, kurią mes kartais giedodavome per gedulingąsias mišias.

Ona (mostu kviesdama atsisėsti). Pagiedokit, prašau, nors jos pradžią.

DONELAITIS. Mielai. Bet paklausykit, kaip ji skamba lietuviškai:

 

Adyna jau atėjo,

kurioje Diev’s norėjo

savęsp’ atimt’ mane.

Jūs gentys ne dejokit’,

Bet Dievui dėkavokit’,

Sakydami tau t’est Šlovė***!

 

ONA. Keista – atskirų žodžių nesuprantu, bet viskas lyg aišku, kai vokišką strofą prisimenu.

DONELAITIS. O kodėl jums neatėjus į bažnyčią, kai aš vakarais groju vargonais? Galėtume vėl pradėti giedoti senąsias giesmes ar pasimokyti naujų – tai jums padėtų įveikti vienatvę.

ONA. Dėkoju už pasiūlymą, mokytojau Donelaiti. Gal ir ateisiu, nes tikrai jaučiuosi labai vieniša.

DONELAITIS. Aš lauksiu jūsų. O dabar su Dievu!

ONA. Sudieu.

 

Ketvirtas paveikslas

 

Prabėgo mėnuo. Tęsdami pokalbį, į svetainę įeina Ona su Donelaičiu

 

ONA. Kaip jūs žinote, tėvai mane ragina apsigyventi pas juos, kad nebūčiau tokia vieniša: šį vakarą atvažiuos brolis su karieta, o rytoj kartu grįšime į Galdapę.

DONELAITIS. Bet ką jūs ten veiksite?

ONA. O ką galėčiau veikti čia, neturėdama nei vyro, nei darbo, nei vaikų?.. Tikrai geriau bent laikinai grįžti į Galdapę ir gyventi pas tėvus.

DONELAITIS. O kas bus su mumis? Negi mes daugiau nesusitiksime? Man taip buvo gera kasdien su jumis pabendrauti bažnyčioje.

ONA. Man irgi buvo labai malonu su jumis. Esu tikra, kad Galdapėje man trūks jūsų. Bet nieko nepadarysi: šiame gyvenime daug kas klostosi ne taip, kaip mes pageidautume.

DONELAITIS. Bet ar galėčiau ateityje apsilankyti pas jus Galdapėje, kad sužinočiau, kaip jums sekasi?

ONA. Jeigu planuojate tokį apsilankymą, patarčiau, kad grįžtumėte atsisveikinti už kelių valandų, kai jau bus atvažiavęs mano brolis. Noriu, kad su juo susipažintumėte. Jis didelis muzikos mėgėjas – iš karto palankiai pažiūrės į jus, kai sužinos, kad esate muzikos mokytojas ir Stalupėnų bažnyčios choro vadovas.

DONELAITIS. Būtinai grįšiu. O gal galėčiau jam ir pagroti ką nors?

ONA. Gera mintis. Kadangi broliui ypač patinka Buxtehude, galėtumėte pagroti siuitą G dur, kurią jūs taip gražiai atliekate. O kai jam dar pasakysiu, kad esate baigęs teologijos fakultetą Karaliaučiaus universitete, tikrai turėsite galimybę tapti mūsų šeimos bičiuliu.

DONELAITIS. Taip ir padarysiu.

Ona (priėjusi prie knygų lentynos). O prieš išsiskyrimą noriu jums padovanoti kelias vyro bibliotekos knygas – jos tikrai jums bus reikalingesnės negu man.

Donelaitis (paimdamas tiesiamas knygas). Tai gražiausia dovana, kokią man galėjote įteikti – labai dėkui!

ONA. Bet ir jūsų norėčiau paprašyti vieno dalyko: ar negalėtumėte atsisėsti prie klavesino ir atsisveikinimui sugroti mano taip mėgstamą Bacho preliudą C dur*?

DONELAITIS. Su didžiausiu noru.

 

Donelaičiui grojant, leidžiasi uždanga

 

KETVIRTAS VEIKSMAS

 

Pirmas paveikslas

 

1743 m. lapkričio vidurys. Į Tolminkiemio klebonijos svetainę, nešdami po didelį lagaminą, įeina Donelaitis ir jo draugas Jonas Šperberis

ŠPERBERIS. Kol kas palikime tavo lagaminus čia. O dabar pirmiausia apžiūrėkime kambarius.

DONELAITIS. Gerai.

Po kiek laiko abu grįžta ir susėda svetainėje

DONELAITIS. Neblogai, tik reikėtų naujai perdažyti virtuvę ir miegamąjį kambarį.

ŠPERBERIS. Tai gal...

DONELAITIS. Ne ne, pats tuo pasirūpinsiu. Tik va, trūksta vieno labai man svarbaus dalyko – klavesino. Turėdamas jį namie, galėčiau groti kada panorėjęs. Bet nieko tokio, aš pats jį pasidirbsiu.

ŠPERBERIS. Ir tu sugebėsi?

DONELAITIS. Juk žinai, kad iš brolio Fridricho išmokau visokių meistrystės gudrybių. Su malonumu imsiuosi šio darbo, kad pavargusi galva pailsėtų: jau ilgus metus – nuo licėjaus laikų iki ką tik Karaliaučiuje išlaikytų kunigystės egzaminų – varau kaip arklys. Turiu mažiau dirbti protinio darbo.

ŠPERBERIS. Labai gerai tave suprantu. Baigęs universitetą aš irgi jaučiausi išsekęs, o atvažiavus čia įtampa atslūgo, po truputį atsigavau.

DONELAITIS. Smagu girdėti. Tikėkimės, kad Tolminkiemio aplinka ir man padės sustiprėti. Tikrai esu dėkingas, kad, tau tarpininkavus, po senojo kunigo mirties gavau pasiūlymą klebonauti čia. Pasielgei kaip tikras draugas.

Šperberis (kiek sumišęs). Na, ką tu... O gal reikėtų sunešti lagaminus – kurį į kokį kambarį?

Donelaitis (eidamas prie lagaminų). Palauk minutėlę. Pirma noriu ištraukti ir parodyti tau vieną įdomią knygą – aną mėnesį nusipirkau Karaliaučiuje. Tai mūsų dėstytojo profesoriaus Danieliaus Arnoldto parašytas klasicistinės krypties vadovėlis „Versuch einer, nach demonstrativischen Lehrart entworfenen, Anleitung zur Poesie der Deutschen“*. Ar tau teko jį pavartyti?

ŠPERBERIS. Deja, ne. Bet labai norėčiau paskaityti.

DONELAITIS. Mielai paskolinsiu. pagrindinės knygos mintys tau nebus naujos – jos jau buvo pristatytos ankstesniame Arnoldto veikale „Versuch einer Systematischen Anleitung zur Deutschen Poesie überhaupt“**, kurį nagrinėjome universitete. Tik nusipirkti tada jo negalėjome – kišenėse vėjai švilpavo.

ŠPERBERIS. Taigi, nelengvi buvo laikai. Dėkui už knygą – šiandien pat pradėsiu skaityti. Bet gal tau reikia padėti įsikurti?

DONELAITIS. Ne ne, dėkui, pats susitvarkysiu. Turiu gražaus laiko – juk archipresbiteris Hahnas į Tolminkiemio bažnyčią mane įves tik po savaitės. O kurią nors laisvą dieną dar noriu nueiti iki Galdapės.

ŠPERBERIS. Iki Galdapės?

Donelaitis (kiek sutrikęs). Turiu ten vieną svarbų reikalą.

ŠPERBERIS. Kiek žinau, šią savaitę vienas parapijos ūkininkas turi vežti krovinį į Galdapę – galėtum pasiprašyti į jo vežimą.

DONELAITIS. Gal ir galėčiau... Na, o kaip tavo veikla?

ŠPERBERIS. Norėčiau, kad pats ją įvertintum – kviečiu kurį vakarą ateiti į mano vadovaujamo bažnyčios choro repeticijas: man būtų labai svarbi tavo nuomonė ir patarimai.

DONELAITIS. mielu noru ateisiu.

ŠPERBERIS. Tai lauksiu. Kreipkis, jei ko prireiks.

DONELAITIS. Dėkui už viską, su Dievu.

 

Antras paveikslas

 

1743 m. lapkričio 24 d. Ką tik pasibaigus Donelaičio įvedimo į Tolminkiemio bažnyčią ceremonijai, į klebonijos svetainę įeina Donelaitis kartu su Įsruties archipresbiteriu B. F. Hahnu

 

DONELAITIS. Gerbiamas archipresbiteri, norėčiau, kad, prieš grįždamas į Gumbinę, ko nors užkąstumėte.

HAHNAS. Mielai priimu pasiūlymą – po ilgos ceremonijos bažnyčioje jau ir praalkau.

Donelaitis (lydėdamas prie sofos). Prašom sėsti. Tuoj šeimininkė paruoš stalą.

HAHNAS. Kunige Donelaiti, ką tik jus įvedžiau į tarnystę, tai leiskit duoti patarimą ir asmeniniam gyvenimui: argi jis nebūtų lengvesnis, jeigu sukurtumėte šeimą? Turėtumėte šalia moterį, kuri rūpintųsi jumis, būtų su kuo pasidalyti džiaugsmais ir rūpesčiais. O parapijos kunigui tai labai svarbus dalykas.

DONELAITIS. Visiškai sutinku su jumis, gerbiamas archipresbiteri. (Kiek pasvarstęs) Bet aš jau turiu sužadėtinę: ji yra Galdapės teisėjo Ohlefanto dukra. Po paskutinio apsilankymo pas ją sutarėme, kad vestuvės įvyks ateinančiais metais, praėjus porai metų nuo pirmojo jos vyro mirties.

HAHNAS. Sveikinu! Teisėjas Ohlefantas labai mokytas žmogus – turėjau progą tuo įsitikinti, kai sykį apsilankiau gražiuose jo namuose.

 

Įėjusi tarnaitė sudeda lėkštes su valgiais ant stalo

 

DONELAITIS. Prašom prie stalo.

Hahnas kartu su Donelaičiu. Prašom tave, peržegnok mus, savo vaikus griešnus, peržegnok ir tuos valgymus, ir tuos gėrimus, sotink, girdyk savo žodžiu, kurs est mūsų sotumas Dūšių.

 

Jie pradeda valgyti

 

HAHNAS. Kunige Donelaiti, kaip planuojate tvarkyti savo laiką klebonaudamas Tolminkiemyje?

DONELAITIS. Turiu visokiausių sumanymų. Visada žavėjausi žmonėmis, kurie nepasitenkina tiesioginiu darbu ir sugeba prasmingai išnaudoti kiekvieną laisvą valandą. Kaip talentingasis muzikas Nicolausas Bruhnsas: dirbdamas vargonininku nuošalaus Husumo katedroje, galėjo patogiai gyventi, kaip darė daugumas jo tingių kolegų, bet jis visą atliekamą laiką skyrė muzikinei kūrybai.

HAHNAS. Todėl spėjo parašyti nemažai puikių kantatų, nors mirė turėdamas vos trisdešimt vienus metus. Manau, kad jo kūriniai prilygsta jaunojo Bacho kūrybai. Gal neatsitiktinai tiek Bruhnsas, tiek Bachas buvo didžiojo Buxtehude’s mokiniai.

DONELAITIS. Aš labai vertinu visų šių trijų kompozitorių kūrybą. Beje, Bruhnsas buvo ne tik vargonininkas, bet ir puikus smuikininkas. O kartais, kaip man pasakojo jį pažinojęs vienas Karaliaučiaus mokytojas, jis tuo pat metu grodavo abiem instrumentais: kojomis spaudydavo vargonų pedalus, o rankose virpindavo smuiką!

HAHNAS. Tikras virtuozas! Ar jums teko atlikti ką nors iš jo kūrybos?

DONELAITIS. Taip, su mano vadovaujamu Stalupėnų bažnyčios choru ne sykį atlikome vieną gražiausių Bruhnso kantatų „Die Zeit meines Abschieds ist voranden“*. O soprano partiją giedojo būsimoji mano žmona, kurios amžinatilsį pirmasis vyras tuomet ėjo Stalupėnų mokyklos direktoriaus pareigas.

HAHNAS. A, labai įdomu! Vadinasi, Tolminkiemio bažnyčia sulauks geros giedotojos, o šiuose namuose skambės muzika.

DONELAITIS. Taip, muzika man tikrai labai svarbi, bet pirmiausia norėčiau pasigaminti nuosavą klavesiną, kuriuo bet kada galėčiau groti. Turbūt žinote, kad Stalupėnuose ne tik vadovavau bažnyčios chorui, bet ir dirbau muzikos mokytoju.

HAHNAS. Viską žinau ir girdėjau apie muzikinius jūsų gabumus. Tik nežinojau, kad pats sugebate pasigaminti muzikos instrumentus. O kokių dar talentų turite?

DONELAITIS. Be muzikos, mane labai domina poezija – ne tik mėgstu ją skaityti, bet mėginu ir kurti. Sekdamas antikiniu hegzametru, jau parašiau kelias pasakėčias lietuvių kalba.

HAHNAS. Puiku! Jeigu būtų noro, galėtumėte pabandyti sukurti ir kokią bažnytinę giesmę. Arba dar paprasčiau – išversti į lietuvių kalbą gražesniąsias vokiškas giesmes, kaip padarė mano pirmtakas Jonas Berentas, parengęs lietuvišką giesmyną „Iš naujo perveizdėtos ir pagerintos giesmių knygos“.

DONELAITIS. O ką gali žinoti – laikas parodys.

 

Hahnas ir Donelaitis baigia valgyti

 

Hahnas ir Donelaitis. Garbė tau, Dieve Pone, už brangius valgymus ir didė dėkavonė už visus gėrimus, tuo jaučiame meilės mierą, ir drūtinasi čia viera, kad mūsų Dievs esi.

Hahnas (atsikelia). Jau laikas keliauti, nes tuoj pradės temti. Dėkoju už malonų priėmimą ir linkiu Dievo palaimos, pradedant eiti naująsias pareigas Tolminkiemyje.

DONELAITIS. Dėkui, telydi Dievas ir jus.

 

Trečias paveikslas

 

1744 m. spalio vidurys. Į Tolminkiemo klebonijos svetainę įeina Donelaitis, už rankos vesdamas savo žmoną Oną, su kuria prieš kelias dienas susituokė Galdapėje

 

Donelaitis (sodindamas žmoną ant sofos). Mano mieloji, sėskis čia ir klausyk.

 

Eina prie klavesino ir pradeda groti preliudą C dur iš Bacho „Gerai temperuoto klavyro“*. Baigęs groti, prieina prie žmonos

 

DONELAITIS. Ar prisimeni šią muziką?

ONA. O, taip – tu man ją grojai mūsų atsisveikinimo dieną Stalupėnuose!

DONELAITIS. O šiandien ją pagrojau susitikimo proga: juk mūsų gyvenimai dabar susijungė į vieną ir tokie bus, kol mirtis neišskirs mūsų.

ONA. Tik nekalbėk man apie mirtį: aš taip bijau, kad nepasikartotų tai, ką esu patyrusi. Laimingai gyvenau su Kandidu, o kai jis netikėtai mirė, tarsi viskas sugriuvo. Kiek aš iškentėjau. Gerai, kad tu buvai šalia. Sugrįžusi pas tėvus, dažnai galvodavau apie tave ir laukdavau apsilankant. Vis žiūrėdavau pro langus – o gal pamatysiu ateinant! Ir koks džiaugsmas apėmė tą pavasario dieną, kai tu pagaliau pasirodei pas mus Galdapėje. Dabar jau negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be tavęs.

DONELAITIS. Aš irgi jaučiuosi laimingas, kad jau esame kartu, mieloji! Nebuvau tau dar sakęs, bet man atrodo, lyg būtum išplaukusi iš mano regėjimų, kuriuose tiek sykių tave buvau matęs ir tavo balsą girdėjęs. Nuo šios dienos man prasidės naujas gyvenimas, daug smagesnis nei iki šiol.

ONA. Deja, mūsų gyvenimas toks trapus.

DONELAITIS. Reikia susitaikyti su ta mintimi, kad visa kas žemėje trapu ir laikina. Bet dabar geriau baikime filosofuoti ir eikime pavalgyti – esu kai ką paruošęs virtuvėje!

 

Ketvirtas paveikslas

 

1757 m. sausis. Į Tolminkiemo klebonijos svetainę įeina Donelaitis.

 

Jį išgirdusi, atbėga Ona ir apkabina

ONA. Sveikas sugrįžęs, Kristijonai!

DONELAITIS. Sveika, mano mieloji.

ONA. Kaip sekėsi Karaliaučiuje?

DONELAITIS. Sutvarkiau visus reikalus ir dar turėjau laiko apsilankyti knygynuose. Nusipirkau kelias naujas knygas, bet ypač džiaugiuosi šita (tiesia žmonai), kurią grįždamas jau pradėjau skaityti. Tai Karaliaučiaus universiteto auklėtinio Ewaldo Kleisto poema „Der Frühling“**, kurioje gražiomis eilėmis aprašoma atbundanti pavasario gamta. Skaitant man kilo mintis ir pačiam parašyti panašų kūrinį.

Ona (vartydama knygą). Pavasario metas – sprogstanti žaluma, grįžtantys paukščiai – iš tiesų gali sukelti daug poetinių minčių.

DONELAITIS. Bet nenorėčiau apsiriboti vien gamtos aprašymu – jis tik būtų fonas kaimo žmonių darbams pavasarį. O jeigu pasisektų, toliau rašyčiau apie vasarą, rudenį ir žiemą. Tada atsirastų visus metų laikus apimantis ciklas, panašus į tą, kokį sukūrė italų kompozitorius Vivaldis – jo „Metų laikus“ kelissyk girdėjau Karaliaučiuje. Man taip patiko šio ciklo koncertai, kad susiradau jų partitūrą. Nusistebėjau pamatęs, kad prieš kiekvieną iš šių koncertų pateikiamas sonetas, kurio turinį Vivaldis stengiasi perteikti muzika. Su vienu italų kalbą gerai mokančiu draugu išsiaiškinau: pasirodo, sonetuose pateikiami ir gamtos, ir žmonių veiklos aprašymai. O kodėl man nepabandžius panašaus kūrinio parašyti lietuviškai?

ONA. Bet ar paprastų būrų vartojama ir literatūrinių tradicijų dar neturinti lietuvių kalba tau leis išreikšti visus poetinius atspalvius? Gal būtų paprasčiau, jeigu rašytum vokiškai.

Donelaitis (su įkarščiu). Lietuvių kalba tikrai nėra menkesnė už vokiečių – juk lietuviai puikiausiai sugebėjo išsiversti ir visą Bibliją, ir gražiausias vokiečių liuteronų giesmes. Į tuos darbus ir bandysiu atsižvelgti rašydamas. Jeigu reikėtų, dar galėčiau pasinaudoti neseniai išėjusiu kunigo Ruigio žodynu „Littauisch–deutsches und deutsch–littauisches Lexicon“. Pagaliau aš ir pats puikiai moku gimtąją savo kalbą: turiu didelę žodžių ir posakių atsargą, atmintinai moku daug lietuviškų dainų ir pasakų.

ONA. Tas tai tiesa – užtenka paklausyti ugningų tavo pamokslų parapijos lietuviams.

Donelaitis (nekreipdamas dėmesio į žmonos pastabą). Be to, lietuvių kalba daug artimesnė lotynų kalbai nei vokiečių – bus daug lengviau jai pritaikyti lotynų poezijos stilistiką ir eilėdarą.

ONA. Kaip visuomet, tu aiškiai žinai, ką nori daryti. Kadangi esi kryptingas ir darbštus, savo sumanymus tikrai įgyvendinsi. Bus labai įdomu paskaityti tavo kūrinį, bet turėsi man padėti – juk aš taip gerai nemoku lietuvių kalbos, kaip tu – vokiečių.

DONELAITIS. Aišku, kad padėsiu. O žinai – davei man gerą mintį! Atskirus fragmentus dar galėčiau paskaityti ir Tolminkiemio parapijiečiams. Juk noriu rašyti apie jų gyvenimą – tegul ir jie išgirsta.

ONA. Skaityti bažnyčioje?

DONELAITIS. O kodėl ne? Savo kūryba bandysiu pamokyti žmones elgtis krikščioniškai, pasmerksiu nedorus jų įpročius – tai bus literatūros kūrinys, iškaišytas religiniais pamokymais. Manau, kad kunigas turi ieškoti visokių būdų, kaip pritraukti žmones prie Dievo.

ONA. Sutinku su tavimi. Tik bijau, kad taip karštai atsidėjęs rašymui neužmirštum manęs.

DONELAITIS. Žinai, kad taip nebus, mieloji! Eikš (veda žmoną prie klavesino), pagrosiu ką nors, kad tavo nuotaika pagerėtų.

ONA. Gerai jau, gerai – pasiklausykime muzikos.

 

Penktas paveikslas

 

1760 metai. Donelaičiui su žmona įėjus į Tolminkiemio bažnyčią, būrelis čia sėdinčių parapijiečių atsistoja

 

DONELAITIS. Garbė Jėzui Kristui!

Parapijiečiai. Per amžius amen!

DONELAITIS. Prašom sėsti. Šios dienos skaitymus pradėsime ištrauka iš „Vasaros darbų“. Išgirsite Lauro kalbą, kurioje aprašomas vasaros atėjimas, apgailestaujama dėl pradėjusių vysti gėlių ir nykstančių žalumynų. O toks neilgas gamtos grožybių gyvavimas sugretinamas su žmogaus gyvenimo laikinumu: „Kožnas viens žmogus // užgimdams pumpurui lygus, // <...> užaugin vaisius // ir amžį savo pabaigia.“ Paklausykite. (Duoda ženklą vienam parapijiečiui, laikančiam rankoje popieriaus lapą)

 

Parapijietis skaito

 

   „Rods, – tarė Lauras, ant kumpos // lazdos pasimęs, –

Dievui k gar! // Sveiki pavasarį baigiam

Ir visi drūti // pargrįžtant vasarą matom,

Vei! Kaip l aukštyn // saulekopti palio

Ir, aukščiaus // savo žėrin // nuritusi ratą,

Ant dangaus // išgaidrinto // sėdama žaidžia.

Vei! Kaip jos skaistums, // kūrendams žiburį karštą,

Žemės vainikus // pamaži jau pradeda vytint

Ir grožybes // puikias su pašaru maišo.

Ak! kaip la sų // žolelių taip nusidė,

Kad nei boba jau // didei sukrošusi kumpso.

O kiek darže // žmogaus ranka nusisky

Ir, grožybėms margoms // trumpai pasidžiaugus,

Jaugi suvytusias ir nederingas // metė laukan.

   Bet taip ir paukšteliams mūs // linksmiems pasidarė,

gegužė // pakukavo, lakštingala suo

Irvieversiai poroms // lakstydami žaidė, –

Tai jau baigias vis // ar jau visai pasiliovė.

Daug gy daik, // kurie lizde prasijo,

su moma // prastopenisi patys

Ir dainas // savo vų // atkartodami čypsi.

   Tokius dyvus // kaip sens žmogus pamatydams

Irgi dūsaudams širdies, // tuo šūkteriu graudžiai:

Ak! tariu, kaip visai // niekings mūsų veikalas amžio.

Mes silpni daiktai, // kaip švents mums praneša Dovyds,

Nei žolelės ant lau // dar augdami žydim.

Kožnas viens žmogus // užgimdams pumpurui lygus,

kurio // žiedelis jo // pirmiaus išsilukštin,

Ik po tam // jis, peržyjęs // ir nusidęs,

augin vaisius // ir amžį savo pabaigia.

Taip, iš viso taip, // ir mums biedniems pasidaro.

Mes (taip pons, kaip būrs), // lopšyj verkšlendami biedžiai,

Amžio siančio // tikt blopumpurą rodom.

O paskui, // kad čėsas jau // žyti pareina,

Štai viens kaip // ponatis poniškai // šokidams,

O kits riškai // kaip rvaikis bėgidams,

Jaunas savo dienas // glūpai gaišindami lošta.

Bet štai! Kad ūsai // pirmi jau pradeda želti,

Ir kad darbus jau // sunkokus reikia nutverti,

Ai! Kur dingsta glūps // ir vaikiškas // šokinėjims.

O kieksyk, linksmai // šokijant ir besispardant,

Giltinė su rauplėms // piktoms atšokusi smaugia

Ar su karštlige dar // tikt macką pasuka biedžių.

Bet ir klapams, ir mergoms // ji gatavą dalgį

trina vis // ir, jauno // n‘atbodama veido,

Kirsteria taip aklai, // kad kasos irgi kepurės

Su grožymis // visoms // į nieką pavirsta.

Taigi matai, // kaip žmogiškas // trumpintelis amžis

Žydinčioms // ir krintančioms // prilygsta žolelėms.“

 

DONELAITIS. Tokie Lauro samprotavimai nepatinka vakmistrui, kuris taip stipriai ima keiktis, kad visi paukščiai ir žvėrys išsigandę pabėga. Štai šis aprašymas (pats ima skaityti):

 

   Taip besipasakojant, // štai vakmistras pasiro

Ir besispardydams // taip baisiai keikti pagavo,

Kad // sviets visas su visais // daiktais padrejo.

Kad perkūns, // kad velnias!“ Ai žmogau, // pasimislyk!

Kam dūksti taipo, // kam keiki taip išsižojęs?

Ar tave pajau šėtons // pakino visą?

Neprieteliau! // Kam plėšais taip, // kas tau pasidarė?

Bet jis dar labiaus // ir taip durnuoti prajo,

Kad visoki paukščiai po dangum // nusigando.

Syveida kytra // nulenkus uodegą go;

O sturluks, ausis // išlęs irgi dredams,

Į arčiausius krūmus vos // nusikakino slėptis.

Bet ir rupuižės, // ir varlės taip nusigando,

Kad jos umaru su vaikais // į vandenį šoko.

žiurkės po kraiku // su pelėms irgi pedoms

Dėl tokių // baisybių jau // apalpti prajo;

O daug žvirblių pusgyvių // nuo stogo nupuolė.

Taip, ar girdit, taip // tas neprietelius // prasikeikė.

 

DONELAITIS. Girdėdamas tokias vakmistro kalbas, Selmas ima skųstis dėl pasaulio bedievių. Bet galite ir jūs be vargo suprasti, kad po mirties tokie žmonės pateks tiesiai į pragarą ir amžinai gyvens kančiose, kaip gyvai pasakojama mūsų giesmėje „Ak Amžio žodis koks aštrus“, išverstoje iš poeto Johanno Risto kūrinio „O Ewigkeit, du Donnerwort“. Taigi atsiminkite – norėdami išvengti kančių, turite gyventi krikščioniškai ir nuolat galvoti apie Dievą, kuris mirties akivaizdoje gailestingai žiūrės į Jį mylėjusius žmones ir palydės jų sielas į rojų. Bet dabar paklausykime Selmo žodžių. (Duodamas ženklą, atsisuka į kitą parapijietį)

 

Kitas parapijietis skaito:

 

   „Ak! – tarė Selmas, – jau // per daug // yr sviete bedievių,

Ant kurių liežuvio vis // velniai šokinėja.

Tūls apjelis, // sulaukęs rytmetį mielą,

Poterių jau nemodams // ar skaityt nenodams,

Su pernais ir velniais // iš patalo kopa.

O paskui jis, taip // savo navisą prakeikęs,

Su visais velniais // šeimyragina dirbti.

Bet ir valgant jis paskui, // taip jau savo sta

Su tokioms // žegnonėms pekliškoms // įžegnojęs,

Duonutveria riekt, // po tam ir viralą srebia.

Taip jis su velniais // išauštant imasi darbus;

Taip ir temstant jau // kirmyt į patalą žergia.

   Kad pilvots // koks ponpalaikis // taipo prasikeikia,

Tai jau ne dyvai, // nes velniui jis pasidavęs,

Poterių dis ir dangaus // pamidams juokias;

Ir, kaip sų glūpi // galvijai stipt užsigeidęs,

Kiaulėms ant garbės // vis kiauliškai šūdija.

Bet kad būrpalaikis // koksai, // vos pasukas ėsdams

Ir kai nulupts pusgyvis // vargu rėplidams,

Su velniais kasdien // savo darnutveria kožną,

Tai baisybė, kad jau ir plaukai // pasišiaušia;

O tiktai, // kaip žinom, taip // kasdien pasidaro.“

DONELAITIS. O štai kas vyksta toliau (pats pradeda skaityti):

   Selmui taip // besidyvijant, // štai girgžteria durys,

Ir šaltyšius Pričkus tuo // visiems pasirodė.

 

 

Tuo metu prasiveria bažnyčios durys, įeina balta kamža vilkintis zakristijonas ir kažką sušnibžda Donelaičiui į ausį

 

DONELAITIS. Na, šiai dienai viskas – turiu skubėti pas vieną mirštantį ligonį. Skaitymus pratęsime lygiai po savaitės. Telydi jus Dievas!

 

Šeštas paveikslas

 

1777 m. pavasaris. Kažkas beldžiasi į Tolminkiemio klebonijos duris. Donelaitis lėtai prieina jų atidaryti.

 

DONELAITIS. Koks malonus netikėtumas! Gotfrydas!

Ostermejeris. Sveikas, Kristijonai!

DONELAITIS. Prašom į vidų.

 

Ostermejeris įeina

 

Donelaitis (sodindamas svečią ant sofos). Pirmiausia dar kartą noriu padėkoti už įdomią studiją „Kritischer Beytrag zur Altpreußischen Religionsgeschichte“*, kurią man perdavei per kunigą Jordaną: iš jos sužinojau daug man naujų dalykų apie prūsų religiją pagonybės laikais. O ką dabar veiki?

Ostermejeris. Ir toliau domiuosi senaisiais prūsų žemės gyventojais – ėmiau ruošti apie juos didesnę studiją. Tam paskatino Halės profesoriaus Thunmano knyga „Von der Ursprung der alten Preussen und übrigen lettischen Völker“**, su kurios teiginiais negaliu visiškai sutikti. Bet dar negreitai ją užbaigsiu, nes dabar su Balėtų kunigu Povilu Šrederiu ruošiame naujus tekstus giesmynui, kuris turėtų pakeisti nuo 1750 m. vartojamas ir Berento tradicijas pratęsiančias Šimelpenigio „Iš naujo perveizdėtas ir pagerintas giesmių knygas“. Kaip tik dėl naujo giesmyno ir atvažiavau pas tave.

Donelaitis (itin susidomėjęs). Na, na!..

Ostermejeris. Kadangi po visą Prūsiją sklinda gandai apie pirmąjį rimtą grožinės literatūros kūrinį lietuvių kalba – metų laikams skirtą tavo poemą! – Šrederis ir aš labai prašome, kad tu prisidėtum prie mūsų giesmyno.

Donelaitis (su slūgstančiu entuziazmu). O kaip?

Ostermejeris. Galėtum paruošti pluoštą savo kūrinių ar vertimų iš vokiškų originalų. Tavo tekstai taip pagražintų mūsų rinkinį ir padidintų jo vertę!

DONELAITIS. Dėkoju už tokį mano kūrybos įvertinimą. Deja, negaliu priimti pasiūlymo, nes paskutiniu metu jaučiuosi labai pavargęs ir sunkiai rašau dėl drebančių rankų. Bet nuoširdžiai sveikinu sumanymą rengti naują giesmyną! Jeigu nebūtų sunku, prašyčiau man atsiųsti vieną egzempliorių, kai tik jis pasirodys.

Ostermejeris. Su malonumu padovanosiu tau giesmyną, tik labai gaila, kad negali prisidėti prie jo rengimo. O dėl sveikatos gal tu perdedi – dar atrodai kupinas jėgų.

DONELAITIS. Gal tik atrodau. (Skuba keisti temą) Pakviesiu žmoną, nes po kelionės tikriausiai praalkai.

 

Donelaitis išeina į kitą kambarį ir grįžta su Ona

 

DONELAITIS. Prašau susipažinti.

Ona (tiesdama ranką svečiui). Esu Ona Donelaitienė.

Ostermejeris. Malonu, Gotfrydas Ostermejeris.

DONELAITIS. Mes su kunigu Ostermejeriu susipažinome jaunystės laikais, kai abu studijavome Karaliaučiaus universitete. Jis pradėjo lankyti lietuvių kalbos seminarą dar nemokėdamas šios kalbos. Bet mokėsi labai rimtai ir kruopščiai, tad po kelių mėnesių jau galėjome laisvai bendrauti. O dabar jis puikiausiai šneka, net rašo giesmes lietuviškai.

Ostermejeris. Man pasisekė, kad atvykęs į Trempus apsigyvenau lietuviškoje aplinkoje, o paskui net vedžiau lietuvaitę, vietinio kunigo dukrą Oną Reginą. Su ja sukūrėme lietuvišką šeimą ir susilaukėme dešimties vaikų, iš kurių, deja, gyvi išliko tik du – abu puikiai kalba lietuviškai.

DONELAITIS. Mes irgi sukūrėme lietuvišką šeimą: mano žmona, nors vokiškos kilmės, gana gerai išmoko lietuvių kalbą. Deja, neturime vaikų.

Ona (stengdamasi paslėpti jaudulį, sukeltą paskutinės vyro frazės). Reikia pavaišinti svečią. (Skubiai išeina)

Donelaitis (nutraukdamas nejaukią tylą). Ar galėtum daugiau papasakoti apie ruošiamą giesmyną? Esu girdėjęs, kad ši idėja kilusi kunigui Lovynui, bet išvertęs keliolika vokiškų giesmių jis sustojo.

Ostermejeris. Žinoma, kad taip. O dabar tą darbą tęsiu aš su kunigu Šrederiu. Jau išverčiau pluoštą giesmių iš Prūsijoje vartojamų Rogalio „Kern alter und neuer Lieder“* ir Kvandto „Neue Sammlung alter und neuer Lieder“** leidinių. Bet tai tik pradžia – dar planuoju versti giesmių iš Benjamino Šmolko rinkinio „Sämtliche Trost und Geistreiche Schriften“***. O sunkiausias dalykas bus perspausdinimai iš Šimelpenigio giesmyno.

DONELAITIS. Tai ką galvojate daryti su šituo giesmynu?

Ostermejeris. Mano nuomone, daugumą renesansinio laikotarpio tekstų reikėtų tiesiog išmesti, o likusius – gerokai perdirbti, pagerinti jų poetinę kalbą. Dar reikėtų išmesti ar perdirbti nemažai naujųjų 1732 metų Berento giesmyno tekstų. O baroko laikotarpio tekstus, manau, reikėtų perspausdinti pasinaudojant Kleino, Rikovijaus ir Šusterio giesmynais.

DONELAITIS. Jeigu tu paruoši tokį nusistovėjusias tradicijas laužantį giesmyną, esu tikras, kad daugelis kunigų pasipriešins jo leidimui.

Ostermejeris. Puikiai žinau, kad oponentų bus. Bet tai nenuostabu – juk ir Danielius Kleinas vargo keliolika metų, kol pagaliau sugebėjo įveikti konservatyvių kunigų pasipriešinimą ir išleido puikų giesmyną.

Įeina Ona, nešdama padėklą su valgiais

ONA. Prašom prie stalo!

Ona vėl išeina, Donelaitis su Ostermejeriu sėda prie stalo

DONELAITIS ir Ostermejeris. Prašom tave, peržegnok mus, savo vaikus griešnus, peržegnok ir tuos valgymus, ir tuos gėrimus, sotink, girdyk savo žodžiu, kurs est mūsų sotumas Dūšių.

 

Abu pradeda valgyti

 

Donelaitis (ilgai žiūrėdamas į rankoje drebančią šakutę). Kaip greitai keičiasi varganas mūsų gyvenimas. Dar prieš keletą metų galėjau normaliai dirbti, parašyti po keliasdešimt eilučių per dieną, o dabar jaučiuosi visai išsekęs ir niekam tikęs. Jau nieko gero iš manęs nebus. Koks nelaimingas dabar būčiau, jeigu netikėčiau, kad po mirties prasidės naujas ir laimingesnis gyvenimas. (Mėgindamas juokauti) Kur rankos vėl nedrebės.

Ostermejeris. Labai gerai suprantu tave. Man irgi tikėjimas suteikia didelės stiprybės. Ypač jis padėjo tada, kai vienas po kito mirė mūsų vaikai, o po ilgų bendro gyvenimo metų netekau ir žmonos.

DONELAITIS. Ir man labai neramu dėl žmonos: ji jau vieną kartą iškentėjo praradimo skausmą, nenorėčiau, kad vėl kankintųsi likusi viena. Ji taip prisirišusi prie manęs...

Ostermejeris. Na, nekalbėk taip, lyg iš tiesų rytoj turėtum mirti. Geriau pagalvok, ką dar šiandien galėtum padaryti.

DONELAITIS. O aš jau pagalvojau – pasirūpinau pastatyti našlių namus parapijoje, nesijaus tokia vieniša ten apsigyvenusi.

Ona (netikėtai sugrįžusi į kambarį, linksmai nusijuokia). Ar tai mane žadi į našlių namus uždaryti? (Surimtėjusi priduria) Viskas Dievo rankose, ir nieko nepakeisi.

Ostermejeris. Jūs teisi, ponia Ona. O dabar dėkoju už puikius pietus. Būtų malonu dar pasišnekučiuoti, bet jau turiu keliauti. (Tiesdamas ranką Onai) Sudieu!

ONA. Su Dievu!

DONELAITIS. Aš tave palydėsiu.

Donelaitis ir Ostermejeris kartu išeina į lauką

 

Septintas paveikslas

 

1780 m. vasario 18 d. Tolminkiemio klebonijos svetainė. Lovoje guli sergantis Donelaitis. Įeina Ona

 

ONA. Labas rytas, mielasis! Kaip miegojai šią naktį?

DONELAITIS. Beveik visai nemiegojau – visur skauda, negaliu net ant kito šono apsiversti. Ir kvėpuoti sunku. Jaučiu, kad paskutinioji artėja.

ONA. Panašiai jauteisi prieš kelias dienas, o dar esi čia.

DONELAITIS. dabar kitaip. Todėl noriu atsisveikinti su šiuo pasauliu ir su tavimi. Kai manęs nebebus, tu persikelsi į našlių namus ir ten galėsi ramiai gyventi, kiek Dievo tau skirta. Tau priklausys visi mūsų daiktai, išskyrus mano rankraščius, kuriuos perduosi kunigui Jordanui: jis pažadėjo, kad pasistengs rasti būdą išleisti mano poetinę kūrybą. (Suspaudęs žmonos rankas) Aš toks laimingas, kad radau tave ir kartu su tavimi galėjau pragyventi beveik keturias dešimtis metų.

Ona (slėpdama ašaras). Nekalbėk taip. Mes dar ilgai gyvensime kartu.

DONELAITIS. Deja, mūsų gyvenimas – lyg kelionė, kuri anksčiau ar vėliau turi baigtis. Bet žinau, kad po mirties prasidės naujas, amžinasis gyvenimas pas Dievą. Atsimeni – apie tai kalbama Dacho giesmėje, kurią ne sykį giedojai man pritariant klavesinu.

ONA. Nori, kad dabar tau ją pagiedočiau?

DONELAITIS. O taip, labai norėčiau... Tik negalėsiu atsikelti ir padėti tau klavesinu.

ONA. Nieko, aš giedosiu už du.

 

Ona gieda

 

Tau dar krutam’, Viešpatie,

Kol dar kūnu apredyti

Esam’ čion svečiai,

Kurie Dangų nor įgyti.

Trumpas mūsų Amžias tas,

Kankinas’ tave pamatyti.

Duok tu savo Žodžiui mums

Ant kelių mūsų žibėti,

Kad Neprietelių piktum’s

Ket žabangus dėti,

Tu per savo angelus teikis’

Mus viernai apsergėti.

Kol per smertį būtinai

Dangaus miestą apturėsim’,

Sielvartų čion amžinai

Nei Bedos regėsim’.

Čionai vis’ kas mus wiloj’, apmaudoj’,

Jau išvengt’ galėsim’*.

 

DONELAITIS. Dėkui, mieloji... Dabar bus ramiau išeiti. (Pradeda sunkiai kvėpuoti)

Ona (išsigandusi). Nepalik manęs, Kristijonai, aš nemokėsiu be tavęs gyventi!

DONELAITIS. Nepalieku tavęs, tik laikinai atsisveikinu. Greitai vėl susitiksime rojuje... (Vis sunkiau kvėpuodamas) Jau matau ateinant angelų pulkus... girdžiu skambant gedulingąją Bacho kantatą...

Kambario gilumoje pasirodo trys mėlynai apsirengę sparnuoti angelai ir pasigirsta

Bacho kantatos „Sonatina“**

ONA. Nepalik manęs, nepalik!

 

Prasidėjus kantatos chorui „Gottes Zeit ist die allerbeste Zeit“, leidžiasi uždanga

 

* Giedama pagal melodiją Nr. 7.

* Giedama pagal tą pačią melodiją.

* Dietrichas Buxtehude, Suite in G major (BuxWV 240).

** „O Pone, jeigu tik aš tave turėčiau“ (BuxWV 38).

* „Mano draugas yra manasis“.

** „Pabusk! Taip balsas mus budina“ (BWV 140).

*** Giedama pagal melodiją Nr. 8.

* Johannas Sebastianas Bachas, Das wohltemperierte Klavier. Teil 1, Praeludium 1 (BWV 846).

* „Pavyzdžiais paremtas vokiečių poezijos įvadas“.

** „Sistemingas įvadas į vokiečių poeziją apskritai“.

* „Mano atsisveikinimo laikas atėjo“.

* Johannas Sebastianas Bachas, Das wohltemperierte Klavier. Teil 1, Praeludium 1 (BWV 846).

** „Pavasaris“.

* „Kritiškos pastabos apie senųjų prūsų religijos istoriją“.

** „Apie senųjų prūsų ir kitų latviškų tautų kilmę“.

* „Senų ir naujų giesmių branduolys“.

** „Senų ir naujų giesmių naujas rinkinys“.

*** „Paguodos ir religinio turinio raštai“.

* Giedama pagal melodiją Nr. 9.

** Johannas Sebastianas Bachas, Actus tragicus. Gottes Zeit ist die allerbeste Zeit („Dievo laikas pats gražiausias iš visų“) (BWV 106).

 

Melodijos

 

Nr. 1

b_600_133_16777215_0___images_iliustracijos_2014_metai_natos_mel-1.png

 

Nr. 2

b_600_201_16777215_0___images_iliustracijos_2014_metai_natos_mel-2.png

Nr. 3

b_600_130_16777215_0___images_iliustracijos_2014_metai_natos_mel-3.png

Nr. 4

b_600_153_16777215_0___images_iliustracijos_2014_metai_natos_mel-4.png

Nr. 5

b_600_133_16777215_0___images_iliustracijos_2014_metai_natos_mel-5.png

Nr. 6

b_600_130_16777215_0___images_iliustracijos_2014_metai_natos_mel-6.png

Nr. 7

b_600_550_16777215_0___images_iliustracijos_2014_metai_natos_mel-7.png

Nr. 8

b_600_130_16777215_0___images_iliustracijos_2014_metai_natos_mel-8.png

Nr. 9

b_600_201_16777215_0___images_iliustracijos_2014_metai_natos_mel-9.png

2014_1_metai_.png