tekstai.lt

Albinas Galinis. Iš Viešpaties dienpelnio LDK kanceliarijos raštininko Jono Mykolo P. dienoraščio. Eilėraščiai

Benedikto Januševičiaus nuotr.
Benedikto Januševičiaus nuotr.

 

 

O jūs, „paslankiuoju dangum“ lekiantys metai, ar išliks „blankus praeities atspindys“

 

I. Kaip Persėjas,

pridengtas Hado šalmo,

šuoliuoju ant sparnuotojo širmio

link išsipleikusios tuštumos –

 

už nugaros retmės,

prižėlusios piktžolių,

pamirštos provagės,

ledų nuneštos vytinės,

išdvisus išdagų smarvė,

sudužę varpų garsai

ausyse.

 

II. Tankiai suaustas Vilniaus, Vitebsko,

Bresto žemėlapių audinys,

atspurę Livonijos nėriniai,

kandžių kapojami Smolensko ir

Starodubo ataudai –

pečiai per siauri,

stuburas silpnas išturėti

Patriae Amabilis svorį,

didybę ir nuopuolį –

bet šiandien

sapnavau medžioklę giltinę

išsišakojusiais elnio ragais.

 

Bene turi teisę kalbėt apie laisvą „šios žemės kelionę“, kai „viską sumaišo lemtis“

 

I. Atsainiai nupjovus virkštelę,

tais metais nuo Kristaus gimimo,

balandžio mėnesio dieną, Breste

siaučiant dėmėtajai šiltinei,

o visam krašte esant maro pavojui,

tarp apkaustytų skrynių, Slucko kartinų,

lokenų, kardų ir muškietų

išvydau pasaulį šį.

 

Kaip ir dera: parapijos metrikų knygoj

glotniai įspaustas įrašas,

krikštatėviai (duok, Viešpatie, jiems

gyvybės vandens), gentainių

genealogijos medis ir

įsmigus strėlė į barokinį skydą.

 

Paskum: žindyvės, globėjai ir užtarėjai,

gramatika, retorika ir dialektika,

tarnautojo pareigos, dulkės kelionių,

rudas ir palšas skalikai, pradanginti

žmogystos Pacaičio.

 

II. Nei kurčias, nei aklas,

pasaulį geidžiau užrašyti

vapsvom, gumbavaisiais,

akmeniu – nenorėjau

išmarginti jo kamanotu karu,

priešus verčiančius pakoja,

ir, gink Die,

amore lucri – pelno aistra.

 

Tad nepermirkęs piene duonos,

saikingai atmiešdavęs šinkose

vyną, aštria plunksna

seikėjau, smaguriavau lingua latina,

svarsčiau, meilikavau językiem polskim,

plūdausi, godžiaus lietuviškai.

 

Skundas Vilniaus rytmetį, kai „griūna nelaimės viena po kitos, ir liūdnas likimas spaudžia mus iš visur“

 

I. Bene norėjome sentėvių žemę

negandom alsinti, –

bet kai niršus klaidatikis

užspeičia kampan,

kiek gunksodamas kęsmą kęsi –

į gaisus pašokęs, žiū, ir kardo tveries.

 

II. Išpampę, utėlėti valstiečių vaikai,

apkiautę, peralkę miestelėnai –

metų metus Gardiną, Biržus, Žemaitiją

badmetis rijo, įsisukusios ligos pjovė –

 

kruša ir ugnis išsvilino trečdalį žemės,

išguldę pusę vyrijos, o iš šiaurės, rytų,

tarsi iš požemio karalystės, vis

lindo ir šliaužė „skėrių išvaizdos“

švedų, maskvėnų kohortos.

 

Sunku žmogui su jėga galynėtis,

nelengva su pilvu kautis –

 

bet neišleisi iš atminties

gurbstančios našlės aimanų,

plutos kąsnyje

sušalusios našlaičio ašaros.

 

III. Pakirstieji mūsiškiai krito galvom

maskvėnų pusėn – tad jau vakarop

sulaukėm „girtos nuo kraujo“ Nikės.

 

Tartum žaismūs lošėjai

lemties valandą prie jos kojų

dėjom geležinius puodus, skrynias,

Maskvos darbo pakinktus,

 

klojome bebrenas, kiaunių kailius, atlasą,

brangakmeniais aptaisytus kryžius,

o ponas Šimkavičius atvedė trofėjinį

išdarį, apklotą ryškia gūnia.

 

Klastus pergalės įkarštis – neatvėsins jo

šarvais pasipuošusi moteris – atžarios kautynės

įspaudžia paniekos ženklą,

 

kieta kario širdis – nesuminkštins jos

Marsijo fleitos melodija – Belzebubo girnos

neapykantos peleną beria.

 

IV. Vyrų gerklės ilgai kentė sausrą –

alus, vienas kitas gorčius degtinės,

burgundiško statinaitė – gėrė

už vėliavas, šaunius husarus,

vaikų gėrybę – sveikatą ir ateitį sočią,

už miklią ranką bei taiklią akį – plovė

degėsių dūmą, išgąstį, sąžinę.

 

Įkaušę prisiminė meškininkus,

komediantus, šokėjus,

pragaro gerklom kriokusias

priešo patrankas,

pelkėj tręštantį bėrį ir sėklos tvaiką, –

liko tik apgailėti

Patriae lemtį, nedraugų suktybes

ir pono Janavičiaus graužatį,

žentui prašvilpus jo palivarką.

 

V. Neišmanau, kokios dermės

pritinka vyriškai intonacijai,

kokia ištara įdiržusią širdį suplėšo

ir koks puvinys maitoja sielą,

 

tačiau lyg vakardien

gyvai regiu poną Zenavičių –

bliaukdamas prakaitu, jis putrojo ir

maukė, šnypavo ir gergždė,

o kai kipšų gvardijos vyresnysis

užtvojo makaulėn, nejuokom

nenaudas pasiuto, – stačia galva

puolęs beržynan, atvilko už kojų

negyvą maskolį,

 

apšlapinęs (kaip koks nekrikštas)

uoliai skrudino nelaimėlę auką, –

vyma draskė Zenavičiaus skrandį,

velnystė smegenis suko.

 

„Nieko švento žmoguj, kad mylėtum,

didingo, kad gerbtum – Etmono potvarkiu

siunčiu tave, atmatą, pragaran...“, –

spigiai suklykė ponas Zenavičius ir

drykdamas putom tartum senas kuilys

susmuko bei dvasią išleido.

 

Lyg ištiktas nuomario

gležte sugležau ir tylėjau

už Černigovo vyrus, Smolensko gynėjus –

 

tylėjau

už gyvuosius ir mirusius

Viešpaties kūno narius.

 

Giliam susimąstyme prieš iškeliaujant į „didaus Gedimino senąjį miestą“

 

I. Kai akys užvertos,

o burna pilna vandens,

nekalbi „ypatingu būdu“ –

kuosa kiauksi, šnypšti kurtiniu,

šaižiai švilpi varnėnu.

 

II. Senoliai bylojo:

 

pakilo iš žydinčios

obels volungė

žiū

gyvybė į žemę atėjo

 

nukrito po kojom žvakė

žiūrėk

vargo bitė apleido

ašarų karaliją

 

vorus, muses

džiovindavom

idant

kraštą stygius paliktų

 

stogo čerpę

nuimdavom

kad siela dangun

kelią rastų

 

užmigdavom ant balnų

ir

Viešpaties kareivija

sapnus sergėjo

 

III. Svirplys ant smilgos, kregždė

pašelmenėj, debesų nimbai

virš mūsų galvų –

 

iškeliaujam,

nes žemė nepriima svetimo kūno –

baimė ir mirties virpulys

skubina vytis saulėlydį.

 

Tuoj tuoj žirgų kanopos trupins

ir mals kelio žvirgždą – tuojau

medžių šakos zulins nugaras,

kviečių varpos brūžuos

švytinčias papilves – greitai

įsisupsim į ūko skarą ir

nuojautų drapanas.

 

Ir vėjo šuoras atskraidins

Gardino, Vilniaus gandus,

sušniurusių vaikų rėkesį,

smagračių, spyruoklių girgždesį,

atgins skerdienos, šinkų raugo,

moterų šakumo kvapą –

 

bet jei laiku neatvėsinsime kūnų,

geismo smauglys

sutrupins į šipulius kaulus.

 

Skaitant Nikolai Copernici „De revolutionibus orbium coelestium“

 

I. Suspausta į kumštį

gyvybės šauklė ir

mirties pranašautoja,

ekscentriška ir derminga,

grakšti ir ekstaziška,

tarsi „veltinė skrybėlė“,

nenuklystanti nuo savo orbitos...

 

II. Saulė įžengė į Marso namus –

įtūžęs avinas, išvertęs didingą stuomenį,

daužo ragais ledų sangrūdas,

tačiau grynšala ilgais gedulo rūbais

dar tvirtai įsitvėrusi žemės

kamžloja Vilnelės krantus,

begėdiškai šliaužia Bekešu,

ant Plikojo kelia vaišes,

o persiritus per miesto sieną

kaip gribišė iš pasalų vaginėja.

 

Tarp nieko ir visko“

it taškelis šaltoj bekraštybėj

skrieju kartu su tyla, „Stikso niršuliu“,

kritimo pagreičiu, švytuoklės svyravimu,

miškais ir pelkynais, smėlynais ir

piramidėmis, aštriom alebardų ašmenim,

paskutine pradalge,

nuparkusiu kurmiu ir Magdalenos kūnu.

 

Sukuosi su bjaurastim,

kuri iš kūno ertmių,

atgailos slėpiniu, Vilniaus Madona,

Kazimiero koplyčia, Nonharto namu,

Rotušės vyge ir prie jatkų

slampinėjančiom katėm.

 

2014_1_metai_.png