tekstai.lt

VYGAUDAS JUKNELIS. Jėzus ir Silva. Vyras, geriantis alų. Novelės
juknelis.jpg









VYGAUDAS JUKNELIS

 
         N o v e l ė s
 
         V y g a u d a s  J u k n e l i s  – gimė 1963 m. Vilniuje, mokėsi Jonavos 3-iojoje vidurinėje mokykloje, Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Noveles rašyti pradėjo 1995 m. V. Juknelio pjeses „Ragai“ ir „Labas, aš esu durnius“ pastatė keli mėgėjų teatrai.

 

       Jėzus ir Silva

       Anksčiau paštininkas Silva niekada nelaipiojo į medžius. Nebent dar anksčiau, kai nebuvo paštininkas arba kai nė nebuvo Silva.
       Tą dieną neatsitiko nieko ypatinga. Iki vakaro. Paštininkas Silva kaip visuomet po darbo ėjo namo. Kaip visuomet išgėręs tris bokalus alaus „Rūkytoj ausy“ ir kaip visuomet po nosim švilpaudamas laiškininko dainelę. Priėjęs didelę liepą, kuri auga miestelio aikštės kampe, staiga sustojo. Kažkas jam pasirodė įtartina.
       – Negali būti! – pusbalsiu ištarė Silva ir vikriai įsiropštė į medžio viršūnę.
       Į pačią. Patogiai įsitaisė ir sušuko:
       – Jėzus buvo moteris!
       Netoli liepos antrame aukšte gyveno Aldona. Miestelio senbuviai ją vadino šventąja. Sklido kalbos, kad ji per visą savo gyvenimą nepažino vyro. Šventoji Aldona tuo metu virtuvėje vartė blynus, kai pro atvirą langą išgirdo:
       – Jėzus buvo moteris!
       Aldona pasikrapštė ausį, išlindo pro langą – aikštėje nė gyvos dvasios. Persižegnojo, grįžo prie keptuvės ir apvertė blynus.
       – Jėzus buvo moteris!
       – Marija švenčiausioji! – vėl persižegnojo Aldona ir vėl išlindo pro langą.
       Nieko.
       – Kukū! – tiesiai iš medžio.
       – Kas čia? – net nepakėlus galvos baugščiai paklausė moteriškutė.
       – Tai aš, Silva.
       – Šventasis Silvestras? – Aldona tikėjosi išvysti ką nors švytinčio.
       – Ne: paštininkas Silva.
       – Vajėzau!..
       – Jėzus buvo moteris!
       Išpūtus akis moteriškė griuvo pro duris ir ėmė belstis pas kaimynę.
       – Girdėjai?
       – Ne, – kraipė galvą šioji.
       – Girdėjai, ką tas Silva iš pašto šneka? Atsidaryk langą... Jis medyje... Sako, kad Jėzus buvo moteris...
       – Negali būti!
       Senutės nubėgo prie lango, o liepos viršūnėj Silva visa gerkle:
       – Jėzus buvo moteris!
       – Vaje!.. – susigūžė abi.
       – Kas dabar bus?..
       – Gal, sakau, pensijas padidins?
       Tuo metu aplink liepą ėmė rinktis interesantai.
       – Kas čia rėkauja?
       – Kokia moteris?
       – Silva?
       – Tas, iš pašto?
       – Jis – moteris?
       – Ne – Jėzus.
       – Jėzus – moteris?
       – Taip šneka.
       – Gal girtas?
       – Jėzus negeria! – pasipiktino Aldona.
       – O Silva?
       – Reikia iškviesti policininką!
       O policininkas jau atrėmė dviratį į namo sieną ir pasitaisęs mundurą tvirtai žingsniavo būrelio link.
       – Tylos! Tvarkos! Tuoj viską išsiaiškinsiu!
       Staiga nugriaudėjo balsas:
       – Jėzus buvo moteris!
       Pareigūnas net pritūpė.
       – Kas čia?
       – Taigi Silva!
       – Paštininkas!
       – Jau visą valandą rėkauja!
       – Gal girtas?
       Pareigūnas pakėlė akis į dangų.
       – Silva! Ten – tu?
       – Aha!
       – O čia aš – policininkas Kuliešas. Ką veiki?
       – Sakau, kad Jėzus buvo moteris.
       – Ar turi įrodymų?
       – Ne.
       – Tuomet lipk žemėn!
       – Nelipsiu.
       – Kodėl?
       – Todėl, kad Jėzus buvo moteris.
       – Bet argi dėl to reikia triukšmauti?
       – Nežinau...
       – Aha-a! Nežinai, o rėkauji – nulipk!
       – Tu mane į daboklę uždarysi.
       – Neuždarysiu.
       – Netikiu.
       – Policininko garbės žodis – kaip Dievą myliu!
       – Myli?
       – Žinoma... – susimąstė pareigūnas. – O tu?
       – Aš irgi... Dėl to ir sėdžiu medyje... Girdite? Jėzus buvo moteris!
       – Jis išprotėjo!
       – Pakvieskite gaisrininkus!
       – Ne! – užprotestavo paštininkas. – Jeigu iškviesite gaisrininkus, aš šoksiu iš medžio!
       – Šantažas! – suošė minia. – Moralinis teroras!
       – Tylos! Ša! – Kuliešas visai neseniai centrinėje nuovadoje išklausė trijų valandų kursą apie derybas su teroristais. – Mes turime reikalą su įkaitu, – jis reikšmingai iškėlė pirštą. – Savo paties įkaitu... Suraskite jo šeimos narius! O jūs nubėkite į ligoninę. Praneškite valdžiai. Ką čia dar?..
       – Kunigą!
       Visi atsisuko į antro aukšto langus. Prie vieno jų stovėjo šventoji Aldona.
       – Būtinai reikia pakviesti kunigą.
       Aldona visą gyvenimą dainavo bažnyčios chore, o pastaruosius dvylika metų vadovavo vietiniam davatkų klubui. Ji žinojo, ką sako.
       – Taip. Galima ir kunigą, – sutiko pareigūnas. – Silva! Mes tau iškviesime kunigą.
       – Kvieskit. Bet Jėzus vis vien buvo moteris.
       – Tada ir išsiaiškinsim.
       Po miestelį pasklido šaukliai, o likusieji prie medžio ėmė diskutuoti. Vieni tvirtino, kad paštininkas išprotėjo, kiti jį gynė. Treti įtarė Silvą turint kokių nors ypatingų reikalavimų pašto, galbūt net ir viso miestelio valdžiai. Atsirado netgi mačiusių anądien Silvą keistai susikaupusį ir paslaptingai besišypsantį. Kuliešas nelindo į miestelėnų batalijas – jis savo darbą gerai išmanė.
       Pirmoji prie medžio atbėgo vienmarškinė Silvos žmona Zosytė. Ji apsikabino kamieną ir ėmė raudoti:
       – Silvestrėli mieliausias!.. Silvestrėli tu mano-o-o! Kas dabar bus!.. Kodėl į tą medį įlipai-ai-ai!..
       – Nesisielok taip, motin... – susigraudino Silva. – Grįšiu... Kada nors...
       – Man šiandien reikia!
       – Ir man. Bet yra svarbesnių dalykų. Girdite? Jėzus buvo moteris!
       Zosytė akimirksniu nustojo raudoti.
       – Moteris? Bobą susiradai?! Paškustva tu senas! O namuose laukia keturi vaikai-ai-ai!..
       – Ne apie bobas jis, – mėgino įsiterpti pareigūnas.
       – Tai iškelk jį iš medžio, jeigu jau esi policininkas! Pasikarsiuuuu!..
       – Nereikia, motin!
       – Tada išlipk!
       – Negalvok, kad man nerūpi tavo sveikata. Dar ir kaip! Bet pasėdėsiu dar... Anava! Klebonėlis ateina!
       – Viskas Dievo valioje, mano vaikai!
       – Jėzus buvo moteris!
       – Kiekvienas mes savaip mylim Aukščiausiąjį. O ir jis mus globoja tokius, kokie esame.
       – Jeigu globoja, tai kas mano Silvą į medį įvarė?
       – Viešpaties keliai nežinomi...
       – Atrodo, kad jis turi kažkokių religinių motyvų, – tarė pareigūnas Kuliešas.
       – Silva! – klebonas kreipėsi oficialiai. – Ar turi ką nors prieš bažnyčios mokymą? Tik nemeluok!
       – Nieko...
       Ir iš kurgi?
       – Klebonėli! Negalvokite nieko bloga... – atsiprašė į jokią religinę doktriną anksčiau nesigilinęs Silva. – Bet man taip reikia... Man labai reikia žinoti, kad Jėzus buvo moteris...
       – Ar tau manęs maža? – vis dar įtarė klastą moteriškė.
       – Užtenka... Bet Jėzaus irgi reikia.
       – O, nelaimingi mūsų vaikai-ai-ai!..
       – Nusiramink, moterie! Kalbėk, Silva. Mes tavęs klausome.
       – Suprantat, klebonėli... Jėzų aš myliu... Garbės žodis! Man taip gražu bažnyčioje... Taip iškilminga... Visur kryžiai... Žvakių jūros... Jėzus kenčiančiu veidu... Man jo labai gaila... Kai pagalvoji, kad galėjo pasakyti tik vieną žodį – ir gyventų sau... Ir nekentėtų... Bet juk už mus... Juk už mane... Kaip gali po to jo nemylėti?
       Paštininkas susigraudino ir nurijo dvi ašaras.
       – Tęsk, Silva. Tęsk.
       – O iš kitos gi pusės... Kai pagalvoju, kad jis buvo vyras... Man negera. Aš negaliu taip... Moterį – galiu. Tarkim, savo Zosytę... Čia viskas aišku. Bet vyrą... Kaip? Štai, pavyzdžiui, pašto viršininko aš nemyliu. Neįsižeiskite, pone, bet aš jūsų bijau... Jus, klebonėli, – gerbiu. Policininko Kuliešo – klausau. Miesto mero – klausausi. Kartais renku...
       – Silva! – neiškentė pareigūnas. – Nepolitikuok! Sakyk, ko nori, o tai nupjausiu medį!
       – Taip, Silva, – sutiko klebonas. – Mes supratome tavo problemą. Kaip ją būtų galima išspręsti?
       – Man užtektų...
       Paštininkas susimąstė, ko jam užtektų. Minia susikaupusi laukė. Zosytė išsižiojo. Šventoji Aldona persižegnojo, o ką tik atvykę miestelio meras su pašto viršininku net nedrįso pasiteirauti, kas čia vyksta.
       – Jeigu jūs patvirtintumėt, kad Jėzus buvo moteris...
       – Kas patvirtintų?
       – Jūs, klebonėli... Ir jūs, pašto viršininke... Ir miesto meras, ir policininkas Kuliešas, ir šventoji Aldona...
       – Mh-m-m-m-h-h-h... Reikia pasitarti...
       Garbingiausi miestelio asmenys susirinko pas šventąją Aldoną ir tarėsi keturiasdešimt minučių. Pirmas išėjo pareigūnas Kuliešas. Jis įlipo į medį, padavė Silvai voką ir piktai tarė:
       – Štai, Silva. Bet žiūrėk – kad būtų paskutinis kartas!
       Paštininkas perskaitė:
       „Jėzus buvo moteris.
       Pasirašo: Klebonas, Miesto meras, Pašto viršininkas, Policininkas Kuliešas, Šventoji Aldona.“


       Vyras, geriantis alų

       Būna visokių žmonių.
       Netgi dailininkų.
       Paštininkas Silva sėdėjo „Rūkytoj ausy“ ir gėrė savo tris bokalus alaus. Staiga į smuklę įėjo niekada anksčiau nematytas žmogus.
       Kaip čia dabar, pagalvojo Silva. Kakaly taip nebūna, kad nepažįstamas atsirastų niekam iš anksto nežinant. Silva juk paštininkas, visokias smulkmenas išgirsta pirmas, o čia žmogus iš kažkur atsirado!
       Nepažįstamasis, tarsi jam nusispjaut į Silvos nuostabą, užsisakė bokalą alaus ir rūkytų begemoto ausyčių (toks firminis patiekalas).
       – Paštininkas Silva, – prisistatė žmogui.
       – Dailininkas Pėčius.
       – Dailininkas?!
       – Aha. O ką?
       – Nieko, – garsiai ištarė Silva, o pats pagalvojo: „Oho!“ Ir prisipažino: – Aš pirmą kartą matau dailininką, Pėčiau.
       – O aš, Silva, niekada anksčiau nesu matęs gyvo paštininko.
       – Tuomet išgerkim. Už pažintį, taip sakant.
       Silva užvertė smakrą, ištraukė apatinį žandikaulį ir atvėpino lūpą. Alui beliko tik subėgti į ištrauktą stalčių. Baigėsi alus – stalčius užsidarė. Pėčius susidomėjo paštininko profiliu.
       – O ar galėtum, Silva, šitaip sustingęs papozuoti?
       – Kaip?
       – Gerdamas alų.
       – Nežinau – reikia pamėginti.
       Paštininkas vėl užsivertė bokalą.
       – Na? Ar gerai?
       – Puiku!
       Dailininkas pasiėmė popieriaus lapą, anglies gabalėlį ir piešia.
       Silva užsivertė trečią, paskutinį, savo bokalą. Pėčius brūkštelėjo kelis štrichus, alus baigėsi – stalčius užsidarė.
       – Na, Silva! Gerk, gerk toliau!
       – Tai kad... alus baigėsi...
       – Daryk viską taip, lyg gertumei alų. Man įdomus tik tavo profilis.
       Silva pakėlė tuščią bokalą, užvertė smakrą, bet žandikaulis – nejuda.
       – Neišsitraukia...
       – Tai liepk jam! Juk tavo žandikaulis!
       – Aš ir liepiu... Bet neklauso...
       – Pamėgink gerti vandenį.
       Silva pakėlė bokalą vandens, užvertė smakrą... Veidą iškreipė bjauri grimasa, ir tiek.
       – Nieko nebus, – pastatė bokalą. – Neklauso...
       Pėčius pastūmė jam savo alaus bokalą.
       – Negaliu... – paštininkas nutaisė rimtą veidą. – Be Zosytės žinios daugiau negaliu nė lašo.
       – Kas ji tokia?
       – Mano žmona.
       – Žmona?.. Tai koks tu vyras?
       – Nepyk, Pėčiau. Aš – toks. Negalima man daugiau. Paskui į medį įlipu ar šiaip visokių kvailysčių išsigalvoju... Zosė nervinasi... Aš ją į kapus varau, mirties jos trokštu... Vaikus našlaičiais palikti noriu... Jai tada pilvą skauda... Tris dienas nieko rūkyto nevalgo... Ketvirtą neiškenčia ir atsipjauna bryzą lašinių, ba žmogus vis vien nežinai, nuo ko mirsi... Nepyk, Pėčiau. Aš – toks.
       – O rytoj?
       – Prašau. Būsiu čia lygiai pusę šešių.
       Kitą dieną po miestelį pasklido gandas apie iš kažin kur atklydusį dailininką. Jau po penkių, kai Silva baigia darbą, į „Rūkytą ausį“ susirinko koks tuzinas žiūrovų ir apspito Pėčių. Čia buvo ir policininkas Kuliešas.
       – Atsitraukit! Atsitraukit toliau nuo menininko! – šaukė pareigūnas. – Žmogus juk dirba! Jam reikia daugiau vietos! Daugiau erdvės! Jūs ką – menininko nematę? Atsitraukit! – nors pats atsistojo už Pėčiaus nugaros, kad pirmas matytų, kaip gimsta kitas Silva.
       Seansas truko tik kelias minutes.
       – Gaila... – nusivalęs rankas apmaudžiai tarė Pėčius. – Labai gaila, Silva, kad negali daugiau išgerti... Dirbsime visą savaitę. Gal net ilgiau.
       – Girdi, motin? Kur tu ten pasislėpei! – sušuko žmonai Silva.
       Visi piktai atsisuko į Zosę.
       – O aš – ką?.. Aš – nieko... Ko jūs čia visi?..
       Pirmas į akis šoko girtuoklis Piliulė:
       – Taigi tu neleidi alaus išgerti! Tu vis gąsdini, kad vaikai liks našlaičiai! Dabar matai? Per tave žmogaus net nupiešti negali!
       – Eik tu, girtuokli! – nepasidavė Zosė. – Tau tai kas – šviesios dienos nematai! Nori, kad ir mano Silva toks būtų!
       – Vajėzau! Tik pamanyyykit! – užstojo vyrą Piliulės moteriškė. – Jos Siiilva! Jau, matai, jos Siilva – tai brangakmenis kažkoks! Atsirado čia!..
       – Atsirado! – Zosė išdidžiai pakėlė galvą. – Tavo girtuoklio niekas nepaišo, o mano Silvą – prašom!
       – Ale kad nupiešti negali! – neatslūgo Piliulienė. – Nes boba vyrą po sijonu laiko. Alaus išgert neduoda! Cha cha cha!
       – Tylos, vištos! – neapsikentė pareigūnas. – Tylos! Ne jūsų čia reikalas!
       Visi pagarbiai nutilo ir sužiuro į Kuliešą.
       – Sakyk, Silva, tiesiai – kiek pakeli?
       – Nežinau... Gal trisdešimt...
       – Trisdešimt užteks? – policininkas labai dalykiškai paklausė Pėčiaus.
       Šis drąsiai linktelėjo galvą:
       – Turėtų.
       – Pilk, Jefimai! – Kuliešas mostelėjo smuklininkui ranka.
       – O jeigu mano diedas vėl ims karvę jodyt?
       – Nusiramink, moteriške, – aš atsakau!
       Priešais paštininką išdygo pirmi penki bokalai. Pėčius pasiraitojo rankoves ir palinko prie molberto. Kuliešas visus nutildė. Silva pakėlė bokalą. Išgėrus dešimt, dailininkas paskelbė pertrauką, uždengė portretą ir išsitraukė pypkę. Silva nubėgo už kampo, o Piliulė vis sukinėjosi aplink Pėčių.
       – Klausyk, dailininke, – nutaikė progą, kad niekas negirdėtų. – Na jeigu ir mane taip, a? Aš tai, žinok, ne toks! Aš galiu tiek, kiek reikia, a?..
       Pėčius įdėmiai pažvelgė į jo veidą.
       – Tu ir be alaus įdomus.
       – Be alaus? – nusivylė Piliulė. – Koks čia dabar portretas be alaus?.. Man, žinok, labai prie veido tinka...
       Dailininkas iškratė pypkę ir vėl ėmėsi darbo. Kai liko tik dešimt bokalų, Silva jau sunkiai apvertė liežuvį:
       – Paskubėk, Pėčiau!.. Paskubėk!.. Man jau silpna...
       Tuščią dvidešimt penktą bokalą paštininkas ant stalo padėjo kartu su galva:
       – Viskas... – teištarė.
       Ir užknarkė. Jis sapnavo Vilnių. Katedros aikštę. Kaimą vaikystėje. Pienių pievą. Ir kad valgo margariną „Rama“.