tekstai.lt

Bernard Werber. Reliatyvaus ir absoliutaus pažinimo enciklopedija. Vertė Lanis Breilis

foto lt.wikipedia.org/wiki/Bernard_Werber
foto lt.wikipedia.org/wiki/Bernard_Werber

 Bernard'as Werberas (g. 1961 m.) – vienas populiariausių pasaulyje šiuolaikinių prancūzų rašytojų, išgarsėjęs praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje. Jo kūryba jungia įvairius žanrus – detektyvą, nuotykių romaną, mokslinę fantastiką ir filosofinę utopiją.

„Reliatyvaus ir absoliutaus pažinimo enciklopedija" – tipiškas šio eklektiško autoriaus kūrybos pavyzdys. Nors pirmąkart ji buvo išleista 1993 m., tačiau nuorodų ir užuominų apie ją B. Werbero romanuose būta gerokai anksčiau. Itin plačiai ji minima jo romane „Skruzdėlės" (1991). Pats autorius teigia, jog šią enciklopediją įtraukė į romaną paskutinę akimirką, kad suteiktų jam solidesnio mokslinio arba istorinio pagrindimo. Enciklopedijos autoriumi laikomas B. Werbero pramanytas Edmondas Wellsas, kurio prototipas buvo rašytojo senelis, visas pastebėtas įdomybes užrašydavęs į savo sąsiuvinius. Šios tradicijos laikėsi ir pats B. Werberas, įdomesnius faktus pradėjęs kaupti nuo trylikos metų, o vėliau tęsęs šį darbą ir dirbdamas kaip mokslo žurnalistas.

„Reliatyvaus ir absoliutaus pažinimo enciklopedija" yra neįprastų faktų ir linksmų istorijų šiupinys (knygą sudaro 245 trumpi enciklopedinio pobūdžio straipsneliai), neturįs kokios nors aiškesnės teminės tvarkos ar vientisos struktūros. Vis dėlto ją perskaičius galima suvokti tam tikrą vyraujančią kryptį – tai nuolatinės žmonijos pastangos siekti pažangos ir pagerinti savo gyvenimą. B. Werberas pateikia nemažai detalių apie idealių bendruomenių gyvenimo projektus ir eksperimentus, kuriuos bandė įgyvendinti ne tik žmonės, bet ir vabzdžiai ar žinduoliai. Būtent biologiniai ir psichologiniai straipsniai, mano galva, yra pati įdomiausia ir solidžiausia šios enciklopedijos dalis. autorius nemėgina primesti skaitytojui savo požiūrio; greičiau jis nori paskatinti skaitytoją stabtelėti, nustebti, pamąstyti ar nusišypsoti skaitant knygoje pateiktas istorijas, šitaip leisdamas per jas byloti daugialypei iki galo nepažinaus pasaulio įvairovei.

 

Vertėjas


 

 

Jūs

 

Perversdamas šį puslapį, jūs pastebite, kad smiliumi paliečiate tam tikrą popieriaus lapo tašką. Nuo šio sąlyčio tas taškas be galo mažai įšyla. Be galo mažai, tačiau realiai. Be galo mažų dydžių pasaulyje šita šiluma priverčia elektroną iššokti iš savo orbitos, palikti atomą ir susidurti su kita dalele.

Tiesą pasakius, vis dėlto ši dalelė yra reliatyviai milžiniška. Ir elektrono smūgis jai – tikras šokas. Lig tol ji buvo inertiška, tuščia ir šalta. Dėl jūsų šokinėjimo nuo puslapio prie puslapio ją ištinka krizė. Savo judesiu jūs sukėlėte permainas, apie kurių pasekmes niekada iki galo nesužinosite.

Sprogimas be galo mažų dydžių pasaulyje.

Išsilakstantys į šalis materijos gabalai.

Išsiskyrusi energija.

Galbūt per sprogimą užgimė mikropasauliai, kuriuose gyvena žmonės; galbūt jie išras metalurgiją, valgių gaminimo meną ir tarpžvaigždines keliones. Galbūt jie pasirodys esą protingesni nei mes. Jie niekada nebūtų atsiradę, jeigu jūs nebūtumėte į rankas paėmęs šios knygos ir jūsų pirštas nebūtų įšildęs kaip tik šitos lapo vietos.

Panašiai mąstant, ir pati mūsų visata, ko gero, yra atsidūrusi kokios nors gigantų civilizacijos milžiniškos knygos lapo kamputyje, bato puspadyje ar alaus skardinės putoje. Mūsų karta jau niekada nesužinos, tarp kokių be galo mažų ir didelių dydžių esame. Bet mes žinome, jog kadaise mūsų visata ar bent ją sudaranti dalelytė buvo tuščia, šalta, juoda ir nejudri. O paskui kažkas sukėlė krizę. Pervertė puslapį, užmynė ant akmens, nupūtė alaus putą nuo atidarytos skardinės. Vis dėlto buvo kažkoks „pažadinantis“ veiksnys. Mūsų atveju, kaip žinome, tai buvo didžiulis sprogimas – Didysis sprogimas.

Taigi įsivaizduokite bekraštę tylos erdvę, kurią staiga pabudino titaniškas žybsnis. Kodėl kažkas aukštybėse pervertė puslapį? Kodėl nupūtė alaus putą?

Vien todėl, kad viskas vystytųsi lig tos pačios akimirkos, kurią jūs, skaitytojau, skaitote štai šitą knygą kaip tik ten, kur dabar esate.

Ir galbūt kiekvienąsyk pervertęs šios knygos puslapį jūs duodate pradžią naujai visatai kurioje nors be galo mažų dydžių pasaulio vietoje.

Įvertinkite tokią neišmatuojamą savo galią.

Parkinsono dėsnis

Parkinsono dėsnis (neturįs nieko bendro su to paties pavadinimo liga) teigia, kad auganti įmonė vis dažniau ima samdyti pernelyg brangiai apmokamas vidutinybes. Kodėl? Tiesiog todėl, kad joje dirbantys žmonės nori išvengti konkurencijos. Geriausias būdas nesusidurti su pavojingais priešininkais – įdarbinti nekompetentingus darbuotojus. Geriausias būdas nuslopinti jų norą kelti vėją – jiems permokėti. Šitaip vadovaujančios kastos užsitikrina amžiną ramybę. Priešingai, remiantis tuo pačiu dėsniu, visi idėjų, originalių sumanymų ar noro patobulinti įmonės darbą kupini žmonės yra nuosekliai varomi lauk. Taigi nūdienos paradoksas įrodo, kad juo įmonė didesnė, kuo ilgiau ji veikia, tuo atkakliau ji atmeta energingus, mažai uždirbančius kadrus, pakeisdama juos inertišku, bet brangiu personalu. Ir visa tai – vien kolektyvo ramybės labui.

Sapnų tauta

XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje du amerikiečių etnologai Malaizijos miškų glūdumoje aptiko pirmykštę tautelę – senojus. Visas jų gyvenimas priklausė nuo sapnų. Gentį taip ir pavadino – „sapnų tauta“.

Kasryt per pusryčius, ratu susėdę prie ugnies, jie pasakodavosi, ką sapnavę naktį. Jei vienas iš senojų sapne buvo pakenkęs kuriam nors kitam, jis turėjo nukentėjusiajam ką nors padovanoti. Jei kuris nors sapne buvo užpuolęs gentainį, privalėjo atsiprašyti ir įteikti šiam dovaną, kad pelnytų atleidimą.

Senojų sapnų pasaulis buvo turiningesnis už kasdienybę. Jei vaikas sakydavo sapne sutikęs tigrą ir pabėgęs, jam liepdavo kitą naktį vėl susapnuoti plėšrūną, susikauti su juo ir nudobti. Senoliai paaiškindavo jam, kaip tai padaryti. Jei vaikui nepavykdavo sapne įveikti tigro, visa gentis jį smerkdavo.

Remiantis senojų vertybių sistema, jei sapnuoji lytinį aktą, tai būtina pasiekti orgazmą, o paskui tikrame pasaulyje atsidėkoti partneriui dovana. Jeigu sapnavai košmarą, derėjo nugalėti priešą, o paskui pareikalauti iš jo dovanos, kad susidraugautų su tavimi. Geriausia buvo susapnuoti, kad skrendi. Visa gentis sveikindavo saviškį, sklandžiusį sapne. Vaikui pirmasis skrydis sapne būdavo lyg krikštas. Jį apipildavo dovanomis, paskui aiškindavo, kaip nuskristi į tolimas šalis ir atgabenti iš ten visokių neregėtų lauktuvių.

Senojai sužavėjo etnologus. Jų bendruomenė nežinojo, kas yra smurtas ir psichinės ligos. Tai buvo visuomenė be stresų ir be siekio kariauti. Gentis dirbdavo tik tiek, kiek reikėjo pragyvenimui. Senojai išnyko iškirtus jų gyvenamus miškus. Vis dėlto mes galime pamėginti pasinaudoti jų žiniomis. Visų pirma, rytais reikėtų užrašyti naktinį sapną, jį užvardyti ir nurodyti datą. Paskui, pavyzdžiui, už pusryčių stalo papasakoti sapną artimiesiems. Tada žengti kitą žingsnį: pritaikyti pagrindines sapnininkystės taisykles. Prieš guldamiesi miego pasirinkime, ką norėtume daryti sapne: ar judinti kalnus, keisti dangaus spalvą, aplankyti egzotiškas šalis, ar sutikti trokštamus gyvūnus.

Sapnuose mes visagaliai. Pirmasis sapnininkystės išmėginimas yra skrydis – ištiesti rankas, sklęsti, smigti suktuku, vėl pakilti aukštyn: viskas yra įmanoma.

Sapnininkystės mokomasi pamažu. „Skraidymo“ valandos skatina savikliovą ir lavina vaizduotę. Vaikai įvaldo savo sapnus po penkių savaičių, o suaugusiems kartais prireikia ištisų mėnesių.

Paulis Kamereris

Kartą rašytojas Arthuras Koestleris sumanė veikalą, skirtą mokslinei apgavystei. Jis apklausė tyrinėtojus, ir tie užtikrino autorių, kad begėdiškiausia iš mokslinių apgavysčių yra, be jokios abejonės, ta, kurios griebėsi daktaras Paulis Kamereris.

Kamereris buvo austrų biologas, pagrindinius atradimus padaręs 1922– 1929 metais. Nestokodamas iškalbos, žavesio ir entuziazmo, jis gražbyliavo, kad „visos gyvos būtybės moka prisitaikyti prie aplinkos pokyčių ir perduoti įgytas savybes palikuonims“. Ši teorija buvo visiška Darwino mokymo priešybė, tad, siekdamas įrodyti savo teiginių pagrįstumą, daktaras Kamereris surengė vieną įspūdingą eksperimentą.

Paėmęs kalnų rupūžės, besidauginančios sausumoje, kurkulų, įleido juos į vandenį. Iš kiaušinėlių išsiritę buožgalviai prisitaikė prie naujų sąlygų ir įgijo ežerų rupūžėms būdingų savybių. Ant nykščio joms susiformavo juodas kopuliacinis gumbas, kuriuo vandeninių rupūžių patinėliai galėjo prisitvirtinti prie slidžios patelės odos, kad susiporuotų vandenyje. Prisitaikymas gyventi vandenyje persidavė palikuonims, kurie gimė jau su tamsios spalvos gumbu ant nykščio. Taigi buvo įrodyta, kad gyvi organizmai gali keisti savo genomą, kad prisitaikytų gyventi vandenyje.

Kamereriui neblogai sekėsi demonstruoti savo teoriją visame pasaulyje. Vis dėlto mokslininkai ir universitetų bendruomenė kartą panūdo objektyviai ištirti jo bandymą. Auditorijoje susirinko gausus būrys žmonių, tarp jų ir daug žurnalistų. Daktaras Kamereris vylėsi ir šįkart įrodyti nesąs šarlatanas.

Eksperimento išvakarėse laboratorijoje kilo gaisras ir visos rupūžės, išskyrus vieną, žuvo, todėl Kamereriui teko visuomenei pademonstruoti vienintelę gyvą likusią rupūžę su tamsia karpa. Mokslininkai, apžiūrėję varliagyvį po padidinamuoju stiklu, prapliupo juoktis. Puikiausiai matėsi, kad juodos dėmės ant nykščio gumburo buvo netikros ir gautos įšvirkštus tušo po oda. Apgavystė išaiškėjo. Visa salė kvatojo.

Akimirksniu Kamereris prarado ir pasitikėjimą, ir viltį, kad jo darbai bus pripažinti. Žiūrovams tyčiojantis, jis paliko auditoriją. Visų atstumtas, jis buvo pašalintas iš mokslininkų tarpo. Darvinistai šventė pergalę.

Netekęs vilties, jis pasitraukė į miškus ir paleido sau kulką į burną; tiesa, paliko priešmirtinį laišką, kuriame dar kartą patvirtino savo tyrinėjimų tikrumą ir teigė „norįs mirti gamtos prieglobstyje, o ne tarp žmonių“. Savižudybė užbaigė jo diskreditaciją.

Vis dėlto Arthuras Koestleris, rinkdamas medžiagą savo knygai, pavadintai „Rupūžės gniaužtuose“, susitiko su buvusiu Kamererio padėjėju, ir tas prisipažino tapęs nelaimės priežastimi. Būtent jis, mokslininkų darvinistų grupės sukurstytas, padegė laboratoriją ir paskutinę rupūžę mutantę pakeitė kita, paprasta, kuriai iš anksto buvo įšvirkštęs tušo į nykštį.

Ideosfera

Idėjos primena gyvas būtybes. Jos gimsta, auga, skleidžiasi, susiduria su kitomis idėjomis ir galų gale miršta.

O kas, jeigu idėjos tarytum gyvūnai evoliucionuoja? O kas, jeigu idėjų pasaulyje veikia natūralioji atranka, kur silpnosios žūsta, o stipriosios dauginasi, kaip ir dera pagal Darwino dėsnius? Jacques’as Monod 1970 metais išleistoje knygoje „Atsitiktinumas ir būtinybė“ iškėlė mintį, kad idėjos egzistuoja savarankiškai ir kaip organinės būtybės gali veistis ir daugintis.

1976 metais Richardas Dawkinsas veikale „Savanaudis genas“ iškėlė ideosferos sąvoką. Mintijos ideosfera atitinka gyvūnijos biosferą.

Dawkinsas rašo: „Kai mano protui įskiepijate produktyvią mintį, jūs tiesiog panaudojate mano smegenis tarsi maitinamąją terpę šiai minčiai paskleisti.“ Kaip pavyzdį jis pateikia Dievo sąvoką, idėją, kuri užgimė vieną gražią dieną ir nuo to laiko nepaliauja vystytis ir plėstis žodžiu, raštu, per muziką ir meną, o šventikai ją atkartoja ir aiškina pritaikydami konkrečiai vietai ir laikui.

Bet idėjos, kitaip negu gyvūnai, greit mutuoja. Pavyzdžiui, Karlui Marxui protą nušvietusi komunizmo idėja sparčiai paplito erdvėje ir užkariavo pusę planetos. Ji evoliucionavo, mutavo, o paskui sumenko, vis mažiau ir mažiau jaudindama žmones kaip kokia nykstanti gyvūnų rūšis.

Bet kartu ji privertė mutuoti „senojo kapitalizmo“ (capitalisme ā l’ancienne) idėją.

Ideosferoje vykstanti idėjų kova davė pradžią mūsų civilizacijai.

Nūnai idėjų mutaciją spartina kompiuteriai. Internetas suteikia galimybę mintims labai greitai pasklisti erdvėje ir laike bei dar greičiau susidurti su savo varžovėmis ar žudikėmis. Deja, žiniatinklis vienodai palankus tiek geroms, tiek blogoms mintims, nes idėjos sąvoka yra nemorali.

Biologijoje evoliucija taip pat nėra pavaldi moralei. Štai kodėl mes iš pradžių turime ilgai pamąstyti, o tik paskui išsakyti „patrauklias“ mintis, nes jos vėliau sustiprėja, pranokdamos jas sugalvojusius ar paskleidusius žmones.

Bet tai tik dar viena mintis…

Menkės mutacija

Neseniai mokslininkai atrado vieną menkių rūšį, nustebinusią juos gebėjimu itin sparčiai mutuoti. Paaiškėjo, kad ši šaltose platumose plaukiojanti rūšis yra labiau išsivysčiusi už savo giminaites, gyvenančias šiltuose vandenyse. Mokslininkai mano, kad menkės, nuolat patirdamos stresą žemos temperatūros vandenyje, įgijo nepaprastą sugebėjimą išgyventi skirtingomis sąlygomis.

Prieš tris milijonus metų žmonės įgijo tokių pat daugialypių sugebėjimų mutuoti, tik šie beveik nepasireiškia, nes paprasčiausiai nėra reikalingi. Bet dėl visa ko jie ir toliau glūdi mumyse. Šiuolaikinis žmogus turi didžiulių jo genuose snaudžiančių, lig šiol nepanaudotų išteklių, mat nėra būtinybės jais pasinaudoti.

Paradoksalusis prašymas

Kai mažajam Ericssonui buvo septyneri, jis kartą pamatė, kaip tėvas mėgina įvaryti veršelį į tvarto gardą. Tėvas iš visų jėgų tempė virvę, bet veršelis spyriojosi ir niekaip nenorėjo eiti. Mažasis Ericssonas ėmė juoktis ir šaipytis iš tėvo. Tėvas pasakė: „Tai pamėgink pats, jei toks gudrus.“ Mažasis Ericssonas nesutriko: užuot traukęs virvę, jis apėjo veršelį ir kad timpt už uodegos. Veršelis instinktyviai puolė į priekį ir atsidūrė garde.

Po keturiasdešimties metų šis vaikas (jau seniai tapęs suaugusiu) sugalvojo „Ericssono hipnozę“ – būdą, kai pacientas, į kurį kreipiamasi su mandagiu, bet paradoksaliu prašymu, priverčiamas elgtis geriau. Jo esmė tokia: tarkim, esate tėvas ir jūsų vaikas netvarko savo kambario net prašomas tai padaryti. Bet jei atsakydamas į tai jūs atnešite dar daugiau žaisliukų, drabužių, išmėtysite juos kur pakliuvo ir taip sukelsite dar didesnę netvarką, vaikas pasakys: „Tėte, taip negalima, reik sutvarkyt.“

Žmonijos istorijoje „paradoksaliojo prašymo“ metodas buvo nuolat sąmoningai ar nesąmoningai taikomas. Prireikė dviejų pasaulinių karų ir milijonų žuvusiųjų, kad susikurtų Tautų Sąjunga, o paskui Jungtinės Tautos. Teko kentėti tironų žvėriškumus, kad atsirastų Žmogaus teisių deklaracija. Prireikė Černobylio, kad žmonės įsisąmonintų nesaugių branduolinių jėgainių keliamą pavojų.

Bendradarbiavimas, abipusiškumas, dovanojimas

1974 metais Toronto universiteto filosofas ir psichologas Anatolis Rapoportas iškėlė mintį, kad veiksmingiausi žmonių bendravimo būdai yra: 1) Bendradarbiavimas, 2) Abipusiškumas, 3) Dovanojimas. Žodžiu, jei individas, struktūra ar grupė susiduria su kitais individais, struktūromis ir grupėmis, jiems naudingiausia siekti sąjungos. Paskui, remiantis abipusiškumo principu, atsimokėti partneriui tuo pačiu. Jeigu jis jums padeda, padėkite jam ir jūs, jeigu užpuola jus, atsakykite tokiu pačiu būdu ir jėga. Ir galiausiai: reikia dovanoti ir vėl pasiūlyti bendradarbiauti.

1979 metais matematikas Robertas Axelrodas surengė konkursą, skirtą autonomiškoms kompiuterinėms programoms, gebančioms reaguoti kaip gyvos būtybės. Jis įvedė vienintelę taisyklę: kiekviena programa privalėjo turėti ryšio kanalą ir galimybę bendrauti su kaimynėmis.

Netrukus Robertas Axelrodas gavo keturiolika diskelių su programomis, kuriuos jam atsiuntė konkursu susidomėję kolegos iš kitų universitetų. Kiekviena programa siūlė skirtingus elgsenos modelius (paprasčiausios turėjo du elgsenos variantus, sudėtingiausios – šimtą). Programa, surinkusi daugiausia taškų, būtų skelbiama nugalėtoja.

Vienos programos stengėsi kaip galima greičiau išnaudoti kaimyną, pavogti jo taškus, o paskui pakeisti partnerį. Antros mėgino susitvarkyti pačios, akylai saugodamos savuosius taškus ir vengdamos kontaktų su kitomis programomis, pajėgiomis juos pavogti. Buvo programų su tokiomis elgsenos taisyklėmis: „Jei kitas elgiasi priešiškai, perspėti, kad jis pakeistų savo elgseną, paskui nubausti.“ Arba „bendradarbiauti, paskui staiga išduoti“.

Kiekviena programa du šimtus kartų susirungdavo su kiekviena iš kitų konkurenčių. Laimėjo Anatolio Rapoporto programa, aprūpinta elgsenos modeliu BAD (bendradarbiavimas, abipusiškumas, dovanojimas).

Maža to: BAD programa, atsidūrusi tarp kitų programų, iš pradžių pralaimėdavo agresyvioms kaimynėms, tačiau, gavusi daugiau laiko, ji galiausiai ne tik šventė pergalę, bet ir savo elgsena „užkrėtė“ kitas. Varžovės suprato, kad jos taktika yra našiausias taškų rinkimo būdas ir prisiderino prie jos. Ilgainiui metodas atsipirko. Jis grindžiamas ne geranoriškumu, o mūsų asmenine nauda, kurią atskleidė programinė įranga.

Žiurkių hierarchija

Su žiurkėmis buvo atliktas eksperimentas.

Siekdamas ištirti jų gebėjimą plaukioti, Didier Desoras, Nansi universiteto gyvūnų elgsenos ir biologijos laboratorijos mokslininkas, uždarė šešias žiurkes į narvelį, kurio vienintelis išėjimas vedė į baseiną. Kad pasiektų lovelį su maistu, žiurkėms reikėjo perplaukti baseiną. Labai greitai paaiškėjo, kad ne visos šešios žiurkės plaukia maisto. Vaidmenys pasiskirstė taip: du išnaudojamieji, du išnaudotojai, vienas nepriklausomas plaukikas ir viena žiurkė kaip atpirkimo ožys.

Du išnaudojamieji plaukdavo atnešti maisto. Sugrįžusius išnaudotojai skriausdavo ir murdydavo vandenyje tol, kol gaudavo ėdalo. Tik pamaitinusios abudu išnaudotojus, pavergtosios žiurkės galėdavo suėsti savo porcijas. Išnaudotojai niekada neplaukdavo per baseiną, jiems užtekdavo iškaršti kailį plaukikams, ir šie atiduodavo maistą.

Nepriklausoma žiurkė buvo gana stipri ir nepasidavė išnaudotojams. Galiausiai žiurkė atpirkimo ožys nemokėjo nei plaukti, nei pagąsdinti pavergtųjų žiurkių – ji tiesiog susirinkdavo per peštynes iškritusius trupinius. Tokia pat schema – du išnaudojamieji, du išnaudotojai, nepriklausomas plaukikas ir atpirkimo ožys – pasikartojo ir eksperimentuojant su kitais dvidešimt žiurkių narvelių.

Norėdamas perprasti hierarchijos mechanizmą, Didier Desoras suleido į narvelį šešis išnaudotojus. Jie pešėsi kiaurą naktį. Paryčiui vaidmenys pasiskirstė įprasta tvarka: du išnaudotojai, du išnaudojamieji, nepriklausomas plaukikas ir atpirkimo ožys. Eksperimento rezultatas su šešiais išnaudojamaisiais, šešiais nepriklausomaisiais ir šešiais atpirkimo ožiais buvo toks pat.

Dar vieną rezultatą Nansi universiteto eksperimentuotojai gavo paeiliui atvėrę laboratorinių žiurkių kiaušus ir ištyrę jų smegenis. Stresas labiausiai buvo pažeidęs ne atpirkimo ožių, ne išnaudojamųjų, o išnaudotojų smegenis. Jie bijojo, kad vergai liausis jų klausę.

Tibetas

Kinai, aneksavę Tibetą, perkėlė ten kinų šeimas, kad įrodytų visam pasauliui, jog šioje šalyje gyvena kinai. Tačiau Tibete nelengva ištverti sumažėjusį oro slėgį. Prie jo nepripratusiems žmonėms svaigsta galva ir tinsta kūno audiniai. Dėl nežinomos fiziologinės paslapties kinės tame krašte negali gimdyti, o tibetietėms tai nesunkiai pavyksta ir aukščiausiai esančiuose kaimuose. Regis, pati Tibeto žemė atstumia organiškai prie jos neprisitaikiusius grobikus.

Kiaušinienė

Tvarka kuria netvarką, netvarka kuria tvarką. Teoriškai samprotaujant, jei sudaužai kiaušinį, kad iškeptum kiaušinienės, egzistuoja galimybė, kad kiaušinienė įgaus sudaužyto kiaušinio formą. Tokia galimybė labai menka, tačiau ji egzistuoja. Ir kuo smarkiau suplaksi kiaušinį, tuo didesnė tikimybė atkurti pradinę tvarką – kiaušinį.

Taigi tvarka tėra vienas iš galimų netvarkos junginių. Kuo daugiau plečiasi mūsų darnioji visata, tuo labiau joje didėja netvarka – netvarka, kuri augdama duoda pradžią naujoms tvarkoms. Galbūt viena iš jų bus tapati pirminei tvarkai. Kas žino, gal tiesiai priešais mus, erdvėje ir laike, mūsų visatos gale yra pradinis Didysis sprogimas.

Patalinių blakių seksualumas

Iš visų gyvūnijos seksualumo formų labiausiai pribloškia patalinės blakės (Cimex lectularius) seksualumas. Lakiausia žmogaus vaizduotė nepajėgi suvokti tokio iškrypimo.

Pirmoji ypatybė: priapizmas. Patalinė blakė kopuliuojasi be galo dažnai. Kai kurie individai – du šimtus kartų per dieną.

Antroji ypatybė: homoseksualumas ir zoofilija. Patalinės blakės vargiai atskiria gentainius nuo svetimųjų, o tarp gentainių dar prasčiau skiria patinus nuo patelių. 50 proc. sueičių yra homoseksualios, 20 proc. jų vyksta su kitų rūšių individais ir tik 30 proc. – su patelėmis.

Trečioji ypatybė: penis perforatorius. Patalinių blakių varpa baigiasi aštriu galiuku. Patinai, naudodamiesi juo lyg švirkštu, perduria apsauginį kitos blakės kiautą ir įšvirkščia sėklą kur pakliuvo: į galvą, į pilvą, į kojeles, į nugarą ar net į damos širdį! Patelė nuo tokios operacijos visai nenukenčia, tačiau kaip jai pastoti tokiomis sąlygomis? Iš čia išplaukia…

Ketvirtoji ypatybė: nėščia skaistuolė. Išoriškai jos vagina atrodo nepaliesta, tačiau patelė yra gavusi penio dūrį į nugarą. Kaipgi patino spermatozoidai išgyvena kraujyje? Ir tikrai: imuninė sistema daugumą jų sunaikins kaip svetimkūnius mikrobus. Kad nors šimtas vyriškų gametų turėtų daugiau galimybių pasiekti tikslą, patinai išskiria nepaprastai daug spermos. Palyginimui: jei patalinių blakių patinai būtų žmogaus ūgio, tai kiekvienos ejakuliacijos metu jie išskirtų trisdešimt litrų spermos. Iš tokios gausos šis tas ir lieka.

Pasislėpę arterijų kampučiuose, prigludę venose, spermatozoidai laukia savo valandos. Patelė peržiemoja kupina neprašytų įnamių. Pavasarį, instinkto vedami, visi galvos, kojelių ir pilvo spermatozoidai būriu apspinta kiaušides, perveria jas ir įsiskverbia vidun. Tolesnis ciklas vyksta be jokių kliūčių.

Penktoji ypatybė: patelės su daugybe lyties organų. Kadangi nesivaržantys patinai bado jas kur papuola, blakių patelių kūnai ištisai nusėti randais, atrodančiais kaip rudi taškai šviesiame fone ir panašiais į taikinius. Juos suskaičiavęs gali tiksliai sužinoti, kiek santykių turėjo patelė.

Gamta paskatino šią gudrybę, sugalvodama keistą adaptacijos mechanizmą. blakių mutacijos davė neįtikėtinų rezultatų. Blakių patelės ėmė gimti su tamsiais, bet šviesios aureolės gaubiamais taikiniais ant nugaros. Kiekvieną dėmę atitinka makštis, „pridėtinis lytinis organas“, tiesiogiai sujungtas su pagrindine vagina. Dabar ši ypatybė išlieka per visas patelės vystymosi stadijas: nors ji neranduota, užtat nuo gimimo turi keletą makščių, tikrų antrinių vaginų ant nugaros.

Šeštoji ypatybė: „išsidūrimas“. Kas nutinka, kai vienas patinas įduria kitam? Sperma išgyvena ir kaip įprasta nuskuba kiaušidžių ieškoti. Jų neradusi, ji nuteka šeimininko sėklatakiais ir susimaišo su jo spermatozoidais. Išdava: pradūręs damos kiautą, pasyvusis patinas įšvirkščia jai ne tik savo sėklą, bet ir su juo santykiavusio patino spermos.

Septintoji ypatybė: hermafroditizmas. Gamtai nepabosta visaip eksperimentuoti su šiais keistais vabzdžiais. Blakių patinai taip pat mutavo. Afrikoje gyvenančios rūšies (Afrocimex constrictus) patinai gimsta su mažytėmis antrinėmis vaginomis ant nugaros. Bet jų neįmanoma apvaisinti. Atrodo, kad jos skirtos tik puošybai arba homoseksualiems santykiams skatinti.

Aštuntoji ypatybė: toliašaudė varpa patranka. Ją turi kai kurios tropinių blakių, kaip antai Antochorides scolopelliens, rūšys. Jų sėklinis latakas primena didelį, standų, sraigtišką, suspaustos sėklos sklidiną vamzdį. Specialiems raumenims susitraukus, sėkla didžiule jėga iššvirkščiama iš kūno. Vadinasi, patinas, už kelių centimetrų nuo savęs pastebėjęs patelę, nutaiko penį į vaginas taikinius ant jos nugaros. Čiurkšlė perskrodžia orą, o šūvio jėga tokia didelė, kad sėkla lengvai pramuša blakės kiautą, nes ten, kur yra vaginos, jis plonesnis.

Minties galia

Žmogaus mintis yra visagalė.

XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje anglų krovininis laivas, gabenęs iš Portugalijos butelius su madera, atplaukė į Škotijos uostą – paskyrimo vietą. Vienas jūreivis užsuko į laivo šaldyklą patikrinti, ar visos dėžės su buteliais iškrautos. Kitas jūreivis, nieko apie tai nežinodamas, užrakino duris iš lauko pusės. Įkalintasis iš visų jėgų daužė laivo pertvaras, tačiau niekas jo neišgirdo, o laivas pasuko atgal į Portugaliją.

Viduje jūreivis aptiko ganėtinai maisto, tačiau žinojo, kad, esant tokiai žemai temperatūrai, ilgai neišgyvens. Bet rado savyje jėgų metaliniu strypu ant pertvarų sienų valanda po valandos, diena po dienos užrašinėti savo golgotą. Jis matematiškai tiksliai užfiksavo savo agoniją: kaip ledėja kūnas, kaip šąla nosis, rankų ir kojų pirštai, kaip svilinte svilina nepakenčiamai šaltas oras.

Laivui nuleidus inkarą Lisabonoje, kapitonas atidarė konteinerį ir pamatė negyvą jūreivį. Žmonės perskaitė sienose išraižytą istoriją. Bet labiausiai pribloškė ne tai. Kapitonas išmatavo oro temperatūrą konteinerio viduje. Termometras rodė 19 laipsnių šilumos. Kadangi laivas atgal plaukė be krovinio, šaldymo sistema buvo išjungta. Žmogus mirė tik todėl, kad „tikėjo“, jog jam yra šalta. Jis tapo vien savo vaizduotės auka.

Schrödingerio katė

Stebėtojas pakeičia stebinį. Kai kurie dalykai įvyksta tik todėl, kad yra stebimi. Jeigu niekas jų nestebėtų, jų ir nebūtų. Kaip tik tokia yra „Schrödingerio kate“ vadinamo eksperimento esmė.

Katė uždaroma į hermetišką ir nepermatomą dėžę. Specialus įtaisas atsitiktine tvarka paleidžia jos gyvybei pavojingą elektros krūvį. Tarkim, įtaisas įjungiamas sekundei, paskui išjungiamas. Ar katė dar gyva? Klasikinės fizikos šalininkui vienintelis būdas tai sužinoti – atidaryti dėžę ir pažvelgti vidun. Kvantinės mechanikos specialistas pasakytų, kad 50 procentų katė yra mirusi, o 50 procentų – gyva. Kol dėžė uždaryta, laikomasi nuomonės, kad dėžės viduje katė yra pusiau mirusi ir pusiau gyva.

Be kvantinės mechanikos diskusijos dalyvių, egzistuoja dar viena būtybė, ir neatidarius dėžės žinanti, ar yra gyva, ar mirusi: pati katė.

Dovana žaliajai musei

Žaliųjų musių patelė per sueitį suryja patiną. Emocijos sužadina jos apetitą, ir pirmasis partneris, atsidūręs šalia jos, jai rodosi kaip sultingas pietų patiekalas. Nors patinas ir geidžia pasimylėti, bet visai nenori tapti traškia gražuolės užkanda.

Taigi, kad išsipainiotų iš Corneille’io tragedijos vertos padėties ir kad Eroto nevainikuotų Tanatas, žaliosios musės patinas sugalvojo gudrybę. Su savimi jis atsineša lauktuvių – gabalėlį maisto. Kai ponia musė praalks, ji turės kuo pasistiprinti, o partneris galės saugiai su ja pasimylėti. Dar pažangesnio šių musių porūšio patinas savo draugei atneša į permatomą kokoną susuktą vabzdį ir šitaip laimi dar šiek tiek laiko. Trečiojo musių porūšio patinas suprato, kad laikas, skirtas dovanai išvynioti, yra svarbesnis už jos turinį, todėl šios grupės suvyniotas kokonas yra storas ir... tuščias. Kol patelė atskleidžia apgaulę, patinas spėja atlikti savo darbą.

Nelygu aplinkybės, kiekvienas keičia savo elgseną.

Pavyzdžiui, Empis genties musių patelė pirma pakrato kokoną, kad įsitikintų, jog jis nėra tuščias. Tačiau... ir čia netrūksta klastos. Įžvalgus patinas užpildo kokoną savo išmatomis, kurios sveria tiek pat, kiek tikros mėsos gabalėlis.

Solidarumas

Solidarumas gimsta iš kančios, o ne iš džiaugsmo. Jums artimesnis žmogus, drauge su jumis patyręs sunkų išmėginimą, o ne žmogus, kartu pasidžiaugęs laimės akimirką.

Nelaimė solidarizuoja ir vienija, laimė – suskaldo. Kodėl? Todėl, kad bendro triumfo metu kiekvienas jaučiasi pelnytai neįvertintas. Įsivaizduoja, kad būtent jis yra vienintelis bendros pergalės kalvis.

Kiek šeimų susipyko gavusios palikimą? Kiek rokenrolo grupių iširo, nors ir sulaukė šlovės? Kiek atėjusių į valdžią politinių sąjūdžių subyrėjo? Etimologiškai „simpatija“ yra kilusi iš graikų kalbos žodžio „sympatheia“, reiškiančio „kentėti drauge“. Lygiai taip pat ir „užuojauta“ yra kilusi iš lotynų „compassio“, reiškiančio tą patį.

Tik įsivaizduodami mums artimų kankinių sopulius mes galime valandėlei užmiršti savo nepakeliamą individualumą. Tik prisiminimai apie drauge patirtą kančią sustiprina ir sutelkia grupę.

Dievas

Dievas pagal apibrėžimą yra visur esantis ir visagalis. Jeigu jis egzistuoja, vadinasi, jis yra visur ir gali viską. Bet jeigu jis gali viską, ar jis gali sukurti pasaulį, kur jo nėra ir kuriame jis negali nieko padaryti?

Rabino Nachmano iš Braclavo* pasaka

Kartą ministras tarė karaliui:

– Mūsų javai užkrėsti grybeliu, skalsėmis [vėliau iš jų bus pagaminta LSD]. Kas užvalgys tokios duonos, išprotės.

– Na, ką gi, reikia perspėti žmones, kad jie tos duonos nevalgytų, – pasakė karalius.

– Bet, – atsakė ministras, – daugiau nėra ko valgyti. Jeigu žmonės negaus šito užnuodyto maisto, mirs iš bado ar sukils.

– Na, ką gi, atiduokite jiems šitą užkrėstą derlių, o mes pasiimsime neužkrėstų grūdų iš mūsų atsargų.

– Bet, – atsakė ministras, – jei visi išprotės, o mes vieninteliai liksime sveiko proto, pamišėliai mus laikys pamišėliais.

Karalius pamąstė ir nusileido:

– Gerai, mums nėra iš ko rinktis. Mes irgi turėsime valgyti užnuodytą duoną, kaip ir visa tauta. Tačiau, – pridūrė jis, – mes pažymėsime vienas kito kaktą beprotybės ženklu, kad nepamirštume, jog esame pamišėliai.

Naktinė mįslė

Ją matai nakties pradžioje, dangaus vidury ir mėnulio pilnaty, bet ryte ji pradingsta. Paskui vėl pasirodo ugny, dukart – vandeny, o žemėje pranyksta.

Kas ji?

Atsakymas: raidė n.

Ateitis priklauso aktoriams

Aktoriai, kad juos gerbtų, moka pavaizduoti pyktį, kad garbintų – meilę, o kad jiems pavydėtų – džiaugsmą. Aktoriai įvaldė visas profesijas.

Ronaldo Reagano išrinkimas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu 1980 metais akivaizdžiai paliudijo aktorių valdymo pradžią. Nėra reikalo turėti idėjų ar mokėti valdyti, gana tik sutelkti apie save specialistų komandą kalboms rengti, o paskui šauniai atlikti savo vaidmenį priešais kamerų objektyvus.

Beje, daugelyje demokratinių šalių kandidato išrinkimą lemia ne jo politinė programa (visi puikiausiai supranta, kad nė vienas pažadas nebus įvykdytas, nes šalis laikosi globalaus politinio kurso, nuo kurio negali nukrypti), bet jo eisena, šypsena, aprangos stilius, nuoširdus bendravimas su spauda ir sąmojis.

Visose profesijose aktoriai neišvengiamai laimi. Geras tapytojas aktorius sugeba visus įtikinti, kad vienspalvė drobė yra tikras šedevras. Geram dainininkui aktoriui nereikia ir balso, jeigu jis moka sėkmingai nusifilmuoti klipe. Aktoriai valdo pasaulį. Problemiška tik tai, kad, iškėlus aktorius į priekį, forma ima viršų prieš turinį, o regimybė prieš būtį. Mes daugiau nesiklausome, ką žmonės kalba. Mums užtenka stebėti, kaip jie kalba, kokios jų akys jiems kalbant, ar jų kaklaraištis dera prie nosinaitės viršutinėje kišenėje. Tie, kurie turi idėjų, bet nemoka jų pristatyti, pamažu išstumiami iš debatų.

Atvirkštinis veiksmas

Bet kuri rutina pamažu sukelia sklerozę. Kartais būna įdomu pamėginti daryti ne tai, kas jums iš tiesų patinka, o atvirkščiai. Norisi miego – būdraukite. Norisi klausytis muzikos – likite tyloje. Norisi važiuoti automobiliu – eikite pėsčiomis.

Šis pratimėlis leis jums atrasti naujus pojūčius ir nežinomus kelius.

Pažeidėjas

Visuomenei reikalingi pažeidėjai. Ji kuria įstatymus, kad jie būtų pažeisti. Jei kiekvienas gerbia galiojančias taisykles ir laikosi nustatytų normų, jei ir mokyklinis ugdymas, darbas, pilietiškumas, vartojimas yra normalūs, tada pati visuomenė tampa „normalia“ ir sustabarėja. Pažeidėjai, vos atskleisti, yra pasmerkiami ir izoliuojami, bet juo labiau visuomenė vystosi, tuo labiau jai slapčiomis tenka kaupti nuodus, kurie jos organizmą priverstų gaminti antikūnius. Šitaip ji mokosi įveikti vis sudėtingesnius iššūkius, iškylančius jai kelyje. Nors pažeidėjai yra būtini, juos tenka paaukoti. Jie nuolat užpuolami, nušvilpiami tam, kad vėliau kiti „pusiau normalūs žmonės“, vadintini „pseudopažeidėjais“, galėtų pakartoti jų nusižengimus, tik prieš tai juos sušvelninę, apdoroję, susisteminę ir nukenksminę.

Bet neapsigaukime. Net jei kai kurie „pseudopažeidėjai“ ir pagarsėja, jų vienintelis talentas tėra tik tas, kad jie mokėjo atpažinti tikruosius pažeidėjus. Šie bus pamiršti ir mirs įsitikinę, kad buvo pirmtakais, tik deja, nesuprastais.

Diktantas

Išmėginkite su savo draugais tokį diktantą: „Lietuviais esame mes gimę.“ Tarkite viską vienu žodžiu, kad gautųsi maždaug taip: „Lietuviais esame mezgime.“

Dar kitas juokingas iki nukritimo diktantas: „Nelieka tautos mantos, kaita visa sujaukia savo eiga.“ Tarkite taip, kad gautųsi: Ne! Lieka tau tos, man tos, kai ta visa su jaukia savo eiga.“

Turingas

Alanas Mathisonas Turingas, gimęs Londone 1912 metais, buvo keisto likimo žmogus. Vienišas vaikas mokėsi vidutiniškai, bet buvo pamišęs dėl matematikos, kuri jo gyvenime atliko kone metafizinį vaidmenį. Būdamas dvidešimties, jis sugalvojo universalios mašinos – kompiuterio – metmenis, vaizduodamasis ją kaip žmogų, kurio kiekvienas organas buvo skaičiavimo mašina.

Antrojo pasaulinio karo metais jis sukonstravo automatinį skaičiuotuvą, sąjungininkams padėjusį iššifruoti nacių naudotą „Enigmos“ kodą.

Šis įrenginys leido iš anksto apskaičiuoti numatomų bombardavimų kryptis ir taip išgelbėjo tūkstančių žmonių gyvybes.

Kai Johnas von Neumannas Jungtinėse Valstijose pristatė būsimo kompiuterio koncepciją, Turingas plėtojo „dirbtinio intelekto“ sąvoką. 1950 metais jis išspausdina straipsnį pavadinimu „Ar mašinos gali mąstyti?“ Jam labai norėjosi suteikti mašinai žmogaus protą. Turingas manė, kad, stebėdamas gyvą organizmą, sugebės sukurti tobulai mąstančią mašiną.

Turingas įvedė anuometinei informatikai naują sąvoką – „mąstymo lytiškumas“. Jis sugalvojo testus žaidimus, kurių tikslas atskirti, kuris protas yra vyriškas, o kuris – moteriškas. Jis teigė, kad moteriškam protui trūksta strateginio mąstymo. Jo mizoginija atšaldė draugus, o tai paaiškina faktą, kodėl jis dabar yra šiek tiek primirštas.

Taip pat Turingas puoselėjo iliuziją, kad ateityje žmonija dauginsis partenogenetiškai, t. y. be apvaisinimo. 1951 metais teismas jį nuteisia už homoseksualumą. Jam tenka pasirinkti: kalėjimas arba cheminė kastracija. Jis pasirenka antrąjį variantą, todėl gydomas moteriškais hormonais. Injekcijos jį paverčia impotentu, be to, jam pradeda augti krūtys.

1954 metų birželio 7 dieną Turingas nusižudė atsikandęs kalio cianide pamirkyto obuolio. Šią mintį jam pakišo animacinis filmas „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Jis paliko raštelį su tokiu paaiškinimu: kadangi visuomenė privertusi jį virsti moterimi, tai jis nusprendęs mirti taip, kaip mirtų nekalčiausioji iš jų visų.

Žiurkių išangių siuvėja

XIX amžiaus pabaigoje Bretanėje visus sardinių konservų fabrikus užplūdo žiurkės. Niekas nežinojo, kaip atsikratyti šitos negandos. Katės buvo ne išeitis, nes jos verčiau būtų pasirinkusios nekrutančias sardines nei vikrius graužikus.

Kažkam šovė į galvą mintis užsiūti vienai gyvai žiurkei išangę arklio ašutu. Negalėdama normaliai tuštintis, toliau ryjanti žiurkė pasiusdavo iš skausmo ir įtūžio. Ji virsdavo maža plėšrūne, tikra savo gentainių pabaisa, kuri juos kandžiodavo, priversdama sprukti.

Darbininkė, apsiėmusi atlikti tokį purviną darbą, susilaukdavo direkcijos palankumo, jai pakeldavo algą, paskirdavo brigadininke. Bet kitos fabriko darbininkės „žiurkių išangių siuvėją“ laikė išdavike, nes ši atgrasi praktika tęsdavosi tol, kol būdavo nors viena darbininkė, sutikusi imtis tokio darbo.

Trikova

Ponai Balčius, Pilkis ir Juodka dalyvauja trikovoje, tai yra trijų priešininkų kovoje, šaudydami iš vienu šoviniu užtaisytų pistoletų.

Ponas Juodka yra puikus šaulys, beveik visada pataikantis į tikslą. Ponas Pilkis pataiko vieną kartą iš dviejų. Ponas Balčius, blogiausiai šaudantis iš visų trijų, pataiko kartą iš trijų.

Teisingumo dėlei priešininkai susitaria, kad ponas Balčius šaus pirmasis, antrasis – ponas Pilkis, o trečias, paskutinis, – ponas Juodka.

Ką daryti ponui Balčiui, kad galimybės likti gyvam išaugtų? Atsakymas: šauti į orą.

Kodėl? Jei ponas Balčius šaus į poną Pilkį ir jį nukaus, tuomet eilė šauti atiteks ponui Juodkai; šis yra puikus šaulys, todėl ponui Balčiui liks labai maža vilties likti gyvam. Jei ponas Balčius nepataikys, tuomet šaudys ponas Pilkis, o padėtis liks bemaž tokia pat, kaip pradžioje. Jei ponas Pilkis šaus į poną Juodką, jis arba jį nukaus, arba ne.

Paskui ateina eilė šauti Pilkiui, nes, susiklosčius tokiai situacijai, jis neišvengiamai bus gyvas. Jei ponas Pilkis bus pataikęs į Juodką, tuomet jis šaus į poną Balčių, o šiam išgyventi teks vienas šansas iš dviejų. Jei ponas Juodka liks gyvas, viskas grįš į pradinę padėtį.

Abiem pirmiau minėtais atvejais ponas Balčius gali pamėginti laimę… ir šitaip maksimaliai padidinti riziką žūti po antro šūvio!

Jeigu jis iššaus į orą, ponas Pilkis nusitaikys į poną Juodką, nes tas – pavojingesnis. Jei pataikys, pasikartos pradinė padėtis, tik vienu priešininku bus mažiau. Jei ponas Pilkis nepataikys, pradinė padėtis bus lygiai tokia pat, ir vis tiek vienu priešininku bus mažiau (mat ponas Juodka šaus į poną Pilkį kaip į pavojingesnį priešininką ir jį nukaus).

Taigi bet kokiomis aplinkybėmis šūvis į orą išgelbės poną Balčių per pirmą etapą, nes pradinė trikova virs dvikova, kurią valdyti lengviau.

Ateitis

Nežinia, koks bus ateities žmogus, tačiau jau dabar galima apmesti jo tikėtiną portretą. Jo apatinis žandikaulis bus smulkesnis, o dantų jis turės mažiau negu mes. Protiniai dantys jau nūdien linkę išnykti. Tai normalu: krūminiai dantys yra skirti mėsai kramtyti, o mes daugiausia valgome minkštą maistą, kurio nebereikia triauškinti. Ateities žmogus turės ne 32, o 28 dantis.

Jis bus aukštesnis. Tiesiog todėl, kad kūdikiai dabar maitinasi geriau, vadinasi, tvirčiau suręsti nei anksčiau. Vaistai apsaugo juos nuo ligų, stabdančių augimą. Pavyzdžiui, mes žinome, kad 1800 metais vidutinis prancūzų šauktinio ūgis buvo 163 cm, 1958 metais – 168 cm, o 1993 metais – 175 cm. Tai iškalbingas rodiklis.

Tikėtina, kad jis bus trumparegis. Mieste aštrus regėjimas nereikalingas.

Tikriausiai jis bus metisas. Paprasčiausiai todėl, kad išvystytas transporto priemonių tinklas sudarys sąlygas visų tautų žmonėms susitikti ir susimaišyti.

Jis gyvens ilgiau. Tai dėl higienos, medicinos pažangos ir geresnės mitybos.

Smegenų tūris turbūt didės, mat Homo sapiens kaukolės apimtis patrigubėjo per tris milijonus metų nuo pirmųjų žmonių laikų. Bet greičiausiai didės ne tiek tūris, kiek sudėtingės ir plėsis neuronų tinklas.

Vaikystė bus ilgesnė. Jau dabar žmogaus kaulai kietėja vis vėliau. Prieš trisdešimt tūkstančių metų visi žmogaus kaulai sukietėdavo sulaukus maždaug aštuoniolikos metų. Mūsų dienomis raktikaulių kaulėjimas, vainikuojantis organizmo brandos pabaigą, įvyksta sulaukus dvidešimt penkerių. Regis, ir fiziologiškai žmonės lieka vaikais vis ilgiau. Tai paaiškina, kodėl ir sąmonėje jie nori pratęsti vaikystę.

Priešingai, pirmosios moterų mėnesinės vis ankstės, o menopauzės pradžia bus vėlesnė. Taigi vaisingumo laikotarpis pailgės. Galbūt mes tapsime gašlesni, kad truputį paįvairintume šį ilgą periodą…

Vyro kūnas sumoteriškės. Medžiotojų bendruomenėse vyrų ir moterų veidų skirtumai yra ryškūs, o štai mūsų visuomenėje jau dabar moters ir vyro kaukolės yra labai supanašėjusios. Ateitis priklauso hermafroditams ir vaikiškos išvaizdos moterims. Beje, šie du estetiniai vaizdiniai pamažu tampa grožio etalonais, kuriuos vis daugiau reklamuoja mada, kinas ir popmuzika.

Palindromas

Ne tėvo šunį nušovė ten“ ir „o, norit, sūnūs, tirono?“ yra palindromai. Juos galime skaityti į priekį ir atgal. Jei įrašytume vieną iš šių frazių į juostelę ir paleistume ją klausytis iš kito galo, ji skambėtų lygiai taip pat, kaip ir klausantis normalia seka.

Susidaužkim

Susidaužti taurėmis yra senovinis frankų paprotys. Susidauždamas turėdavai kliūstelėti gurkšnį iš savo taurės į sugėrovo taurę, šitaip įrodydamas, kad gėrimas nėra užnuodytas. Kuo stipriau trinktelėdavai, tuo didesnę galimybę turėjai vyną sumaišyti ir patvirtinti savo sąžiningumą.

Laboratorijos

Moksliniuose žurnaluose skelbiami tik nusisekę moksliniai eksperimentai. Tačiau taip pat reikėtų pranešti ir apie tuos, kurie nepavyko. Neturėdami informacijos, kiti mokslininkai be perstojo kartoja bandymus, nė neįtardami, kad yra pasmerkti nesėkmei.

Slapukas

Barzdočius ar ūsuočius visados ką nors slepia. Kartais tiesiog smakrą ar viršutinę lūpą.

Kelios legendos apie žmonijos kilmę

Graikai. Deukalionas ir Pira graikams buvo vienintelė po tvano išlikusi žmonių pora. Tad dievai jiems paskyrė sukurti naująją žmoniją. Deukalionas ir Pira ėmė mėtyti akmenis už nugaros ir šie virto statulomis. Statulos uždainavo, o Deukalionui ir Pirai teko išsirinkti labiausiai patikusią dainą apie žmoniją. Jie išsirinko istoriją apie graikų herojus: Tesėją, Heraklį ir kitus pusdievius. Šitaip atgimė žmonių giminė. Kai Deukalionas ir Pira mirė, atstumtosios dainuojančios statulos pradėjo reikalauti iš dievų teismo ir teisingumo. Šie nutarė paskelbti nuosprendį, svarstyklėmis pasvėrę Deukaliono ir Piros sprendimą. Ir pripažino, kad pora buvo teisi! Žmonių giminė, apdainavusi graikų herojus, tapo vienintelė visoje žemėje.

Turkai. Turkų manymu, žmonija gimė juodame kalne. Jo oloje atsirado žmogaus pavidalo duobė, kurią užpildė lietaus suneštas molis. Devynis mėnesius molį kepino saulė, o jiems praėjus iš olos pasirodė pirmasis žmogus: Ay Ata, Mėnulio tėvas.

Meksikiečiai (VII a.). Čia senovės kultai persipynė su katalikybe. Dievas nulipdė žmogų iš puodžių molio ir pastatė degti į krosnį. Tačiau perlaikė, ir žmogus išėjo iš krosnies perdegęs ir juodas. Dievas tarėsi suklydęs, sviedė tvarinį žemėn ir pataikė į Afriką. Dievas nepasidavė ir nulipdė antrą žmogų, kurį paliko degti krosnyje kur kas trumpiau. Tas gavosi baltas. Vėl nesėkmė. Dievas vėl sviedė žmogų žemėn ir pataikė į Europą. Trečiąjį kartą Dievas nusprendė atidžiai stebėti savo kūrinį. Jis palaukė, kol molio lipdinys įdegs kaip reikiant. Šįsyk jam pavyko. Tuomet jis labai lėtai ir atsargiai padėjo žmogų ant Amerikos žemės. Taip atsirado meksikiečiai.

Sijai. Pasak sijų legendos, žmogų sutvėrė triušis pasaulis, pakeliui suradęs kraujo krešulį. Triušis bemat puolė su juo žaisti, ridendamas letena, ir krešulys virto žarnomis. Triušis linksminosi toliau, ir iš žarnų pasirodė širdis, vėliau akys ir galiausiai – tikras berniukas, pirmasis berniukas pasaulyje. Triušis pavadino šį pirmąjį žmogų triušiu berniuku. Tai buvo sijų protėvis.

Arabai. Arabai turi Senojo Testamento Pradžios knygą primenančią versiją. Jų kosmogonijoje žmogui sukurti reikia keturių skirtingų spalvų – mėlynos, juodos, baltos ir raudonos – žemės. Dievas siuntė angelą Džibrailą jos atnešti, tačiau, šiam pasilenkus paimti žemės, ši prakalbo klausdama, ko jis norįs. „Žemės, idant Dievas galėtų sukurti žmogų“, – paaiškino jis. Žemė atsakė: „Negaliu tau to leisti, mat žmogus bus nevaldomas ir norės mane sunaikinti.“ Angelas Džibrailas perdavė jos atsakymą Dievui. Tada Dievas pasiuntė angelą Mikailą. Ir jį ištiko lygiai tokia pati nesėkmė. Žemė niekaip nenorėjo žmogaus gimimo. Tada Dievas atsiuntė Azrailą, ypatingą tuo, kad jis buvo mirties angelas. Žemės atsakymas jo neįtikino. Taigi žmonės atsirado per mirties angelą, todėl yra mirtingi.

Iš atnešto gniutulo Dievas sukūrė Adomą. Tačiau tas keturiasdešimt metų nieko nedarė ir tiesiog tysojo ant žemės. Vieną angelą suglumino toks nejudrus žmogus. Jis pravėrė Adomo burną, kad pamatytų, kas yra jo viduj, ir įsitikino, jog nieko nuostabaus, kad šis nekruta. Žmogaus viduje buvo tuščia. Angelas viską persakė Dievui, ir šis nusprendė žmogui įkvėpti dvasią. Adomas atgijo, o Dievas, panūdęs suteikti pranašumo prieš žemę, gamtą, augalus ir gyvūnus, leido jam duoti vardus viskam, kas jį supo. Žmogus vienintelis turi teisę duoti vardus net dvasioms (džinams) ir kalnams. Ir kassyk, žmogui ištarus jų vardą, šie tampa jam pavaldūs. (Pasakojimas pagal Tabarį, IX amžiaus Abasidų kalifato arabų metraštininką.)

Mongolai. Žmogų sukūrė Dievas, iškasęs žemėje žmogaus pavidalo duobę. Paskui Dievas sukėlė audrą, ir purvo srautas užpylė duobę. Liūčiai praėjus, drėgmė išgaravo, ir žmogus lyg forminis pyragas išlipo iš duobės.

Navahai. Iš pradžių žemėje gyveno pusiau žmonės, pusiau gyvuliai. Jie perėjo trejas dausas, iš kur juos išvijo, mat buvo kvaili. Galiausiai nusileido į žemę, kur ketvertas dievų – mėlynasis, baltasis, juodasis ir geltonasis – atėjo jų pažiūrėti. Dievai mėgino juos šio to išmokyti gestais, tačiau pusžmogiai ničnieko nesuprato. Tada dievai, išskyrus juodąjį, juos paliko. O juodasis dievas pusžmogiams pasakė, kokie jie purvini ir pasmirdę mulkiai. „Kiti dievai grįš po keturių dienų, – tarė jis. – Nusiprauskite, ir mes imsimės kurti žmones.“

Dievai atsinešė visokių daiktų, stirnenų ir porą kukurūzų burbuolių – geltoną ir baltą. Tuomet dievai pradėjo burti. Iš baltos burbuolės išėjo vyras, iš geltonos – moteris. Jie ėmė mylėtis aptvare ir pagimdė penkias poras dvynių. Pirmoji pora buvo hermafroditai, todėl bevaisiai, tačiau kitoms poroms gimė vaikai, ir šie vaikai susiporavo su atėjūnais. Šitaip atsirado dabartiniai žmonės.

 

Iš prancūzų k. vertė Lanis Breilis

Versta iš:

Werber B. L’ENCYCLOPÉDIE DU SAVOIR RELATIF ET ABSOLU.

Paris: Albin Michel, 2000

 

* Nachmanas iš Braclavo, arba Braclavietis, (1772–1810) – chasidizmo (mistinės judaizmo srovės) braclavietiškos krypties kūrėjas. Vienas Ukrainos chasidų lyderių. Jo mokymą užrašė mokinys Natanas Sternhartzas (1780–1845). Itin reikšminga jo knyga „Rabino Nachmano istorijos“ („Sippurey Ma’asiyyot“, 1815) – mistinių alegorinių pasakojimų rinkinys, iš kurio ir paimtas šis atpasakojimas. Išsamesnę pasakos versiją pateikia Elie Wiesel knygoje „Chasidų išminčių portretai ir legendos“ („Célébration hassidique. Portraits et légendes“, 1972, liet. vert. 2002).

 

2014_1_metai_.png