tekstai.lt

Rita Repšienė. Lietuvių ir lenkų tapatumų bendrybės: istorinės paralelės, sankirtos ir vizijos

Įžvalgos

Mūsų pasaulyje neįmanoma įteisinti tobulybės.

Negalima primesti jam dorybės, bet taip pat negalima

įtikinti jo elgtis dorai. Negalima padaryti pasaulio gero

ir malonaus žmonėms, kurie jame gyvena, ir tiek jo pritaikyti

jų svajonėms apie orumą, kiek idealiai trokštum. Tačiau būtinai reikia mėginti.

 

Zygmunt Bauman

 

Susiaurėjusi vaizduotė neleidžia regėti pasaulio

kaip susisiekiančių indų sistemos ir ištrūkti

iš to, kas jau pažįstama.

 

Czesław Miłosz

 

Šiais nacionalumo atgimimo laikais, įvertinus globalizacijos ir eurointegracijos padarinius, iššūkius ir pavojus, yra akivaizdu, kad naujausios tendencijos, tautiniai prioritetai, vertybių pasirinkimai bei demografinė situacija verčia keistis ir kalbėti apie kultūrinius bei socialinius kataklizmus tapatybinio su(si)naikinimo fone. Ieškojimų ir praradimų pasaulyje svarbu visada atrasti tinkamas jausenas ne tik formuojant savo tapatybę, bet ir siekiant sprendimų tarpkultūrinio sąstingio aklavietėse.

Bendrystės požiūriu paraleliniuose pasauliuose susikirtimai neįmanomi. Paralelėms apibūdinti dažniausiai pasitelkiamas geometrinis „lygiagrečių“ terminas (gr. parallēlos). Lygiagretės, eidamos horizonto link, linijos, kuri tolsta nuo mūsų tolygiai, kaip mes prie jos artėjame, optiškai kertasi. Kaip ir mūsų, lietuvių ir lenkų, – šimtmečius gyvenusių šalia ir kartu – kultūros, istorija, paveldas, tradicijos, realybė. Tiesa, mes galime ieškoti juodos katės tamsiame kambaryje, aiškintis, kas kaltas ir kas ne, kodėl šie santykiai dabar tokie įtempti, skęsdami politinėse peripetijose, užuot siekę bendro taikaus sambūvio*.

Tapatumų konfliktai priskirtini provokatyvios inercijos sferai. „priešo susikūrimas“ (Umberto Eco provokacija), kaip ir priešo paieškos, nesvarbu, kokiame – praeities, dabarties ar ateities laike, lemia tapatybių konfrontaciją. Konfrontuodami su kitais, mes konfrontuojame ir su savimi, nes suteikdami sankirtoms neigiamas konotacijas atsiduriame savo pačių sukurtuose spąstuose, taip pateisindami išankstinius nusistatymus, kuriame vertybines kolizijas, skaidančias vientisą pasaulio vaizdą į priešpriešas, antinomijas bei atskirtis. Kas jungia vienas tautas ir skiria kitas? Kur riba tarp mūsų ir kitų? Ar pasaulis nesikeičia ir mes stovime vietoje, užuot siekę mus vienijančių ir telkiančių dalykų?

Gente lithuanus, natione polonus, bendros Abiejų Tautų Respublikos piliečio identifikacijos modelis atskleidžia vertybines virsmo nuostatas, kilmės ir esaties, kaip priklausomybės, kodą. Išsaugoti tapatybę, atrodytų, buvo neįmanoma, pasirinkimą skatino laikas, aplinkybės ir sąlygos, o pilietinės indulgencijos turėjo laukti XIX ir XX a. sandūros.

Apskritai priešpriešų protegavimas, pasitraukęs iš vertybinių kultūros tyrinėjimų lauko, tapo bendru istoriniu požiūriu. Įvairovės vertinimas yra grindžiamas skirtybių iškėlimu, o ne bendrybės propagavimu. Neatsitiktinis 2011 m. išleistos knygos pavadinimas „Pamiršti Baltijos šalių istorijos puslapiai: įvairovė ir inkliuzai“ („Forgotten Pages in Baltic History: Diversity and Inclusion“), kurią parengė Martynas Housdenas ir Davidas Jamesas Smithas1. Serijoje „Ant dviejų pasaulių ribos: tapatybė, laisvė ir moralinė vaizduotė Baltijos šalyse“ („On the Boundary of Two Worlds: Identity, Freedom, and Moral Imagination in the Baltics“), kurios įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius buvo profesorius Leonidas Donskis, nuo 2004-ųjų jau išleisti trisdešimt penki leidiniai. šis leidybinis projektas „yra vertas pagyrimo“ (Edvardas Lucasas), „kaip iniciatyva skamba patraukliai“ (Zygmuntas Baumanas) ir turbūt yra „geriausia bei rimčiausia visų laikų mokslo darbų serija anglų kalba apie Baltijos šalis“ („Lituanus“, 2011, T. 57, Nr. 3)2.

Žvelgdami į socialinę ir politinę Baltijos šalių, esančių tarp dviejų pasaulių – Rytų ir Vakarų, situaciją, leidėjai ieško prasmingų atsakymų, siekia parodyti būdingiausius šiuolaikinės moralinės vaizduotės bruožus, kaip ji pasireiškia Baltijos šalių politikoje ir kultūroje. Siūlydami platų socialinių mokslų ir humanitarinių disciplinų taikymo spektrą, leidėjai siekia paskatinti kultūrų dialogą, taip pat tarpdisciplininius mokslinius tyrimus Baltijos studijų srityje.

Jau minėtame leidinyje „Pamiršti Baltijos šalių istorijos puslapiai: įvairovė ir inkliuzai“ priešpriešų kūrimo istorijai aktualus istorikų Rimanto Miknio ir Dariaus Staliūno straipsnis, kuriame jie svarsto „senojo“ ir „naujojo“ lietuvių kolektyvinės tapatybės tipus Lietuvoje XIX ir XX a. sandūroje („The „Old“ and „New“ Lithuanians: Collective Identity Types in Lithuania at the Turn of the Nineteenth and Twentieth Centuries“) ir teigia, kad priešpriešos tarp šių lietuvių nėra, tai galima įrodyti remiantis dominuojančiomis nuostatomis kaip natio lithuania. Įtikinamesnei argumentacijai pasitelkiama ir Gdansko universiteto profesoriaus Dariuszo Szopperio knyga „Gente Lithuana, Natione Lithuana. Myśl polityczna i działalność Konstancji Skirmuntt (1851–1934)“3, kurioje atskleidžiama Konstancijos Skirmuntaitės gyvenimo istorija ir politinė veikla, teikiant jai bendrosios tapatybės charakteristikas. Užmirštąja vadinama K. Skirmuntaitė buvo išskirtinė to laiko asmenybė, nors „savo jausmais, dvejonėmis tarp lietuvybės ir lenkiškumo ji nebuvo vienintelė, neradusi sau vietos nei lenkų, nei lietuvių politinėse grupuotėse“4, pasižymėjo originaliu mąstymu, netikėtomis įžvalgomis ir reikšmingais pareiškimais, kurie išlieka aktualūs taikiam sambūviui ir šiandien. Konservatyviojo Varšuvoje leidžiamo „Kurier Polski“ puslapiuose K. Skirmuntaitė rašė, kad „tautiniai skirtumai esant politinei vienybei, individualumo raiška broliškoje, neišardomoje sąjungoje, kova su lenkiškuoju ir lietuviškuoju šovinizmu sveiko tautinio patriotiškumo ir kilnių krikščioniškųjų jausmų vardan – tai principai, kurių laikausi ir kurie, tikiu, taps visos lietuvių tautos principais, nuslūgus šovinizmo karštligei ir likus vien tik nuoširdžiam, tyram, Dievo įkvėptam patriotizmui. Tačiau, kad šioji trokštama akimirka išauštų, reikia, kad vyresnieji broliai Lenkijoje ir Lietuvos lenkai savo poelgiais jos neatitolintų“5. Didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Pinske, Polesės krašte, aktyviai bendradarbiavo to meto spaudoje. Nors ir nemokėjusi lietuvių kalbos, laikė save lietuve ir teigė: „priklausau lietuviškajam gaivalui, gyvuojančiam ir be paliovos veikiančiam paprastus žmones, taip pat bajoriją Vytautų ir Gediminų žemėje. Gente Lithuana, natione Lithuana6.

Sugebėjusi pakilti virš kasdienybės, K. Skirmuntaitė paliko ir nemažai tarpkultūrinės ateities vizijų: „Lenkų literatūra yra puikus rūmas, kuriame esama daug lietuviško vardo ir dvasios darbų, o lietuvių literatūra – kuklus dvarelis, kuriame rūmų gyventojai nei sutilptų, nei pasitenkintų juo. Tačiau tie, kurie trokšta pastatyti būsimą lietuvių literatūros rūmą (jeigu jo buvimas įrašytas Apvaizdos sprendimuose), o tuo labiau tie, kuriems rūpi tautos sluoksnių susibroliavimas, turi nuodugniai pasikalbėti, esmingai pažindami savo išteklius ir pačius save.“ K. Skirmuntaitės manymu, lietuviai su lenkais turi „nuodugniai pasikalbėti“, tačiau tikėti atskiros lietuvių literatūros galimybėmis sunku – jos žinomos „Apvaizdos sprendimams“7.

Bendrumų paieškos šiais laikais populiaresnės negu priešpriešų kūrimas. Varšuvos universiteto Lenkų kultūros instituto doktorantė Nicole Dołowy-Rybińska paskelbė įdomų ir savitą kultūrų lyginamąjį darbą „Języki i kultury mniejszościowe w Europie: Bretończycy, Łużyczanie, Kaszubi“, kurį 2011 m. išleido Varšuvos universiteto leidykla. Tyrimų objektu pasirinkusi bretonų, lužitėnų ir kašubų tautas, ji pateikė originalią tapatybinę viziją, kuri ne skiria tautas, o jas jungia.

Kultūrų sankirtos vertinamos kaip galimybė rasti bendrus taškus, pjūvius ir ryšius, kurie atveria naujus horizontus ir leidžia kalbėti ne tik apie praeitį, bet ir apie ateitį.

Tapatybių dilemos

Iškilios, nepaprastos asmenybės neretai atsiduria tautinių kolizijų sankirtose. Savasties ieškojimuose Adomas Mickevičius išlieka mįslinga, paslapčių kupina duotybe. Prisiekęs meilę Lietuvai kaip tėvynei, jis peržengė nacionalinės tapatybės ribotumą ir atvėrė platesnės priklausomybės galimumą.

Paryžiuje, Adomo Mickevičiaus muziejuje saugomas popieriaus lapas, kuriame poetas, būdamas emigracijoje, 1851 ar 1852 m. strofomis užrašė trijų lietuvių liaudies dainų fragmentus. Tai paskatino profesorius Zigmą Zinkevičių ir Aleksą Girdenį ryžtis ištirti šių fragmentų istoriją. Buvo žinoma, kad abu A. Mickevičiaus vaikai – sūnus Vladislovas ir duktė Marija Gorecka – aprašė to teksto atsiradimo istoriją. Jokių prieštaravimų aprašyme nesama. Vaikai pasakojo, kad jų auklėtoju buvęs A. Mickevičiaus bičiulis lietuvis Liudmilevas Korilskis. Kartą jis dainavęs lietuvių liaudies dainą, bet A. Mickevičius užginčijo, esą L. Korilskis dainuojąs klaidingai. Šiam nenusileidus, poetas ėmęs plunksną ir parašęs strofas, dėl kurių po daugelio metų kilo nemažai ginčų8. 1927 m. du Vilniaus profesoriai – bibliografas ir kultūros istorikas Mykolas Eustachijus Brenšteinas ir kalbininkas, indoeuropeistas ir lituanistas Janas Otrembskis išleido knygelę „Dajny litewskie zapisane przez Adama Mickiewicza“, kurioje pateikė kategorišką išvadą: „Teksto braukymai esą rodo, kad Adomas Mickevičius lietuvių kalbos nemokėjęs, žodžiu, nesupratęs, ką rašo. O poeto vaikų prisiminimais, girdi, taip pat reikią remtis atsargiai“9. 1982 m., tirdamas A. Mickevičiaus užrašus, Z. Zinkevičius pastebėjo, kad šie braukymai atsiradę dėl žemaitiškų tarmės formų keitimo aukštaitiškomis ir atvirkščiai. Mat vaikų auklėtojas L. Korilskis (tikrasis vardas ir pavardė Liudvikas Kobeckis) buvo žemaitis ir, kaip manoma, „A. Mickevičius žemaitiškai tikrai nemokėjo, tad abu ginčytis galėjo iki iškritimo“10.

Be abejonės, poeto akiratis buvo kuriamas kultūrų sąsajų, sankirtų ir sampynų atmosferoje. Manoma, kad A. Mickevičius galėjo mokėti ne tik tas kelias liaudies dainas, kurias girdėjo L. Korilskį dainuojant. Tėvų namuose Naugarduke būta samdinių lietuvių, tad nuo vaikystės Adomas tikriausiai girdėjo jų kalbą ir dainas. Pagaliau juk netoli gimtųjų A. Mickevičiaus vietų yra Zietelos apylinkės, kuriose mūsų kalbininkai lietuviškai kalbančių sutikdavo kone iki pat mūsų dienų. Mokydamasis Vilniaus universitete, mokytojaudamas Kaune, klajodamas po apylinkes, kurias labai mėgo, aišku, girdėdavo daug lietuviškos kalbos. Profesoriaudamas „Paryžiuje specialiai studijavo lietuvių kalbos tyrinėjimus ir 1843 m. kovo 24 d. ta tema net skaitė paskaitą“11.

Lietuvių kalbos žinias liudija ir A. Mickevičiaus sukurtas lietuviškas moters vardas – Gražina, kuris sėkmingai prigijo ne tik lietuvių, bet ir lenkų tautoje. „Sunku įsivaizduoti, kad visai nemokėdamas lietuvių kalbos, nejausdamas jos dvasios poetas, tegu ir talentingiausias, būtų gebėjęs tokį vardą sukurti. Kitas klausimas – kiek gerai jis išmanė lietuvių kalbą, kiek suprato, o gal net galėjo susikalbėti? Į šiuos klausimus atsakymo neturime, ir vargu ar koks eksperimentas bepagelbės. Poeto vaikai taip pat negalėjo į šį klausimą atsakyti“12.

Gilindamasis į tautos praeities dvasią, prof. Z. Zinkevičius naujoje savo knygoje „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“ toliau tęsia lietuvių kilmės lenkų indėlio į lenkų kultūros lobyną ir jų vaidmens lenkų literatūros raidoje tyrinėjimus. „Tai didieji poetai Adomas Mickevičius ir Julijus Slovackis, daug žymių rašytojų, sukūrusių nemirtingus šedevrus, kuriuose ryškūs lietuviški motyvai, senosios Lietuvos idealizavimas. Iš Lietuvos valstybės teritorijos kilo ar joje išaugo daug žymių Lenkijos visuomenės veikėjų ir mokslininkų, tarp jų Juzefas Pilsudskis (Jozef Piłsudski), pirmasis Lenkijos prezidentas Gabrielis Narutavičius (Narutowicz), Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas (Czesław Miłosz; nesulenkinta pavardė Milašius) ir kiti“13.

Tapatybės jausena glaudžiai susijusi su kilmės istorijomis.

„Iš namų išsinešiau savitą Didžiosios Kunigaikštystės patriotizmą, ir jis mane jungė su rytinių žemių kilmės žmonėmis, tokiais kaip Jurgis Giedraitis, Jerzy Stempowskis ir Stanisławas Vincenzas“14, – taip Cz. Miłoszas atskleidžia vieną svarbiausių autentiškumo sugestijų – bendrumo jausmą.

Suvokdamas istorinės būtinybės nelaisvę, siekė išsilaisvinti iš jos.

„Charakteringa, kad Jūsų asmeniniu mitu tampa Lietuva. Netgi Prancūzijos kraštovaizdžius matote per lietuvišką prizmę“, – Cz. Miłoszui pasakė Krokuvos universiteto profesorius Aleksandras Fiutas. Pripažinęs tapatybės pagrindus, Cz. Miłoszas tęsė: „Žmogus savyje ir savo išorėje ieško tam tikro centro, atskaitos taško. Manau, kad tokio atskaitos taško nebuvimas kenksmingas netgi biologine prasme. Vaizduotė ieško tam tikro stabilumo“15, – konstruodama praeities vaizdus ir tikėdama ateitimi.

Iš santykių istorijos

Dabarties istorija išsaugojo bendrystės ieškojimų liudijimus.

1989 m. lapkričio 16 d. „Gimtasis kraštas“ išspausdino Lietuvos intelektualų laišką „Bičiuliams lenkams“, kurį pasirašė kun. Vaclovas Aliulis, Virgilijus Čepaitis, Gediminas Jokūbonis, Česlovas Kudaba, Bronius Kuzmickas, Vytautas Landsbergis, Bronius Leonavičius, Meilė Lukšienė, Justinas Marcinkevičius, Vytautas Nasvytis, Juozas Tumelis ir Juozas Urbšys. Jame rašoma: „Lietuva ir Lenkija neturi jokių priešiškų jausmų. Lietuva gerai žino, ką per šimtmečius ji gavo iš Lenkijos, kaip ir Lenkija – ką ji gavo iš Lietuvos. Nepakeičiamas mūsų praeities paveldas įpareigoja mus ir ateičiai. Praeities nuoskaudų demonstravimas, sąskaitos ir pretenzijos vestų į aklavietes. Mūsų nesutarimai yra ypač dėkinga medžiaga trečiosioms jėgoms statyti tarp mūsų naują nesantaikos sieną ir skleisti klastingą informaciją. Problemos, spręstos už mus ir be mūsų, tapo rimtas mūsų šiandienos ir ateities stabdys. O krikščioniškai santarvei ir bičiuliškai kaimynystei yra daugybė mus jungusių aplinkybių ir darbų. Mūsų tautų santarvė tebūna didesnė ir patvaresnė už nesutarimus“16.

Pasitikėjimas, draugiškumas, teisingas tautinių mažumų problemų sprendimas lietuviams Lenkijoje ir lenkams Lietuvoje, abiem mažumoms garantavus sąlygas savo tautinei tapatybei išlaikyti ir kultūrai puoselėti, prielaidas pilietinei integracijai skatinti, „praturtins valstybes, kuriose gyvena, prisidės prie jų kultūros, gerovės kūrimo ir nuoširdžių draugiškų santykių palaikymo“17. Ir, kaip rašoma laiške, „atvirumas, tarpusavio pažinimas ir supratimas, pakantos ir palankumo nuolatinis ugdymas“ – tai kelias į ateitį, kuris aktualus ir šiais laikais.

Dabarties perversijos

Prieš dvejus metus Varšuvoje vėl ieškota būdų, kaip „išjudinti šiuo metu atvėsusius Lietuvos ir Lenkijos santykius ir išspręsti kylančias problemas“, visiems sutarus, kad tai darytina laipsniškai, o „Lenkija turi aiškiai pareikšti neremsianti lenkų mažumos reikalavimų, neatitinkančių ES standartų“18. Deja, Lenkijos valdžia tik dar labiau spekuliuoja vadinamąja „lenkų korta“, kartais prasilenkdama su „diplomatiniu tonu“, ji perspėja, kad geležinkelio ir bendrų „energetinių tiltų“ statybos tiesiogiai priklausys nuo to, ar su visais „išskirtinės mažumos“ reikalavimais Lietuva sutiks.

Mūsų šalies intelektualai, savo ruožtu siekdami sušvelninti santykius tarp lietuvių ir Lietuvos lenkų, prieš porą metų bandė įkurti „vietinį“ forumą: „Kaip DELFI pasakojo vienas šio projekto iniciatorių, istorikas Eligijus Raila, labai blogai, kad į diskusiją įsijungė Lenkija, nes Eišiškių arba Lavoriškių problemas turi kartu spręsti Lietuvos lietuviai ir lenkai, o ne Lietuva ir Lenkija“19. Iniciatyvą parėmė net daugiau nei šimtas intelektualų, bet ar šis forumas ką nors apčiuopiamo nuveikė, stiprindamas tarpusavio supratimą? Ar tai ir liko tik gražiomis iniciatyvomis?

Santarvė tarp lietuvių ir lenkų turėtų būti puoselėjama ne spontaniškai, netyčia prisiminus, kokie prasti artimiausių kaimynų santykiai, o kruopščiai ir nuosekliai taisant abipuses jau padarytas politines, ideologines, socialines klaidas ir nuolatos tariantis, kaip išvengti naujų.

2012 m. pavasarį Lenkijoje buvo įsteigtas Jerzy’io Giedroyco forumas, kurio steigiamąją deklaraciją pasirašė šimtas Lenkijos rašytojų, istorikų, menininkų, žurnalistų ir kunigų: „Įsipareigojame remti visus veiksmus, kurie prisideda prie tarpusavio supratimo, sutarimo ir bendradarbiavimo tarp Lenkijos ir Lietuvos visuomenių ir tautų“20. siekiama kurti naują bendrą intelektualinę erdvę: „Lenkijos ir Lietuvos santykiai negali apsiriboti oficialiais kontaktais. Tarpusavio sutarimu turime kurti geros kaimynystės bendriją, demokratinės kultūros ir pilietinės civilizacijos bendriją. Mums reikia veiksmų pilietinės visuomenės, nevyriausybinių organizacijų ir bažnyčių lygmenyje, reikia sąžiningos informacijos. Reikia jaunimo mainų, turizmo plėtros, bendradarbiavimo meno, kultūros, mokslo, švietimo srityse, reikia istorinių ir visuomeninių debatų. Reikia bendrų ekonominių sumanymų. Reikia žinių vieniems apie kitus“21.

Prieš metus Jerzy’io Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumas lietuvių ir lenkų intelektualų susitikimą surengė Druskininkuose. Žinomi kultūros, mokslo, žiniasklaidos ir politikos atstovai iš abiejų šalių tarėsi, kaip išelektrinti politinių išlydžių pritvinkusią atmosferą, siekiant tarpusavio supratimo ir santarvės. Jaunųjų žurnalistų iš Lenkijos ir Lietuvos grupė, vykdžiusi projektą „Susitikimo idėja“, pristatė, ką Lietuvos laikraščiai („Lietuvos rytas“, „Respublika“) rašo apie Lenkiją ir lenkus, o Lenkijos dienraščiai („Gazeta Wyborcza“, „Rzeczpospolita“) – apie Lietuvą ir lietuvius. Vienas projekto sumanytojų Jakubas Halcewiczius-Pleskaczewskis vylėsi, „gal šis tyrimas bent maža dalimi prisidės prie rašymo apie Lietuvos ir Lenkijos reikalus kokybės“22.

Iniciatyvų esama, bet susvetimėjimas, priešiškumas ir priešų kūrimas tebevyrauja tarpusavio santykiuose. Ką reikėtų daryti, kad situacija imtų keistis iš esmės? Gal intelektualams, kuriantiems kilnaus tikslo siekiančius sambūrius, vertėtų paieškoti ir kitokių svertų, kad sumanymai ir ketinimai būtų realizuoti, užuot likę amžinai plūduriuoti idėjų lygmenyje? Žinoma, ir steigiant forumus galima priminti apie problematišką sambūvį, bet situacija darosi vis sunkiau valdoma, pritvinkusi abipusės neapykantos, tad reikia kuo skubiau ieškoti adekvatesnių sprendimų, nes vien intelektualūs tarpusavio pašnekesiai, saugiai užsidarius dramblio kaulo bokšte, primena vėjo gaudymą laukuose.

Vizijos kaip galimybės

Pernai antrąją spalio savaitę Vilniuje viešėjo JAV Berklio universiteto profesorius Davidas Frickas ir skaitė paskaitas apie XVII a. kasdienybę ir pakantumą: „Pakęsti nepakenčiama: koegzistencija septynioliktojo amžiaus Vilniuje“. Taip Vilniaus universitete jis pristatė savo naują studiją apie senąjį Vilnių, vieną reikšmingiausių per pastaruosius dešimtmečius knygų apie Lietuvos istoriją anglų kalba – „Pažįstami, giminės ir kaimynai: bendruomenės ir konfesijos septynioliktojo amžiaus Vilniuje“ (išleido „Cornell University Press“). Knygos recenzentas, Niujorko universiteto profesorius Larry’is Wolffas pažymi, kad ši knyga „yra neįprasta, nieko panašaus Rytų Europos istoriografijoje nėra, tai turbūt pilniausia, detaliausia, ryškiausia ir apskritai sėkmingiausia gyvenimo ankstyvųjų moderniųjų laikų mieste rekonstrukcija, kokią esu skaitęs“.

Knygoje gatvė po gatvės, namas po namo, kaimynas po kaimyno atkuriama įspūdinga Vilniaus tautinės ir konfesinės įvairovės topografija, ir skaitytojas drauge su autoriumi priartėja prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės kasdienybės, pradeda suprasti, kaip galėjo ir mokėjo sugyventi lietuviai, rusėnai, lenkai, vokiečiai, žydai, totoriai, katalikai, stačiatikiai, unitai, liuteronai, reformuoti evangelikai, musulmonai, judėjai. Įspūdingas knygoje panaudotų šaltinių lobynas: informacija iš unikalaus 1636 metų Vilniaus gyventojų ir namų surašymo gretinama su ypač kruopščiai surinktais biografiniais duomenimis apie vilniečius iš įvairių bažnytinių, teisminių, cechų bei miesto savivaldos dokumentų bei rašytinės kūrybos. Toks senasis Vilnius neabejotinai turėjo kelti didžiulę nuostabą ir to meto keliautojui, kai šis, pasak autoriaus, susidurdavo su „varpų kakofonija, besivaržančiomis bei susikertančiomis religinėmis ir pasaulietinėmis procesijomis, aprangos, puošimosi ir kalbėsenų įvairove bei kartais pasitaikančia daugiau ar mažiau švelnia abipuse pašaipa, puotavimo ir pasninko vienalaikiškumu bei pojūčiu, kad keliauji iš kaimynijos į kaimyniją, kurių kiekvienoje dominuoja savi papročiai, tačiau gali egzistuoti ir skirtingų elementų požymiai kartais net vienoje giminėje, taip pat suvokimu, kad visa ši įvairovė galėjo būti išreiškiama viešai“.

2014_1_metai_.png

Kultūrinės atminties, kasdienybės, miesto gyvenimo tyrimai grindžiami pozityviu požiūriu, tolerantiškomis nuostatomis, kurios atsiskleidė ankstesnėje D. Fricko knygoje „Vilniečiai, gyvenimas kaimynystėje“ („Wilnianie, Żywoty siedemnastowieczne“), išleistoje 2007 m. Varšuvoje „Bibliotheca Europae Orientalis“ serijoje: „Mano tyrimo tikslas – rasti Vilniaus vietas, kuriose skirtingos tautos, konfesijos ir kalbos susidūrė ir gyveno viena šalia kitos, darniai ar konfliktiškai. Naudojuosi krikštų metrikomis, mokyklų, mišrių santuokų, cechų, brolijų, prievolinių ir laisvų bažnyčios lankymų, viešų procesijų, teismų bylų duomenimis, vyraujančiais stereotipais viešajame diskurse, ligonių ir vargšų globa, laidotuvėmis. Siekiu bent maža dalimi atkurti to meto sąveikaujančių tautų, tikybų ir kalbų visuose socialiniuose Vilniaus sluoksniuose ankstyvaisiais moderniaisiais laikais vaizdinį. Remiuosi – bet dar labiau joms prieštarauju – dviem istoriografijos tradicijomis: viena, kuri savo dėmesį telkia į nesantaiką lenkų ir lietuvių visuomenėje ankstyvuoju modernybės laikotarpiu, ir kita, kuri koncentruojasi ties konfesinę toleranciją studijuojančiais istorikais teoretikais ir praktikais“23. Siūloma religinė istorinė miesto geografija ankstyvosios moderniosios Europos pakraštyje su nepaprastai didele tikėjimų įvairove yra puikus pavyzdys, kaip Vilniaus mieste buvo įmanomas legalus ir įteisintas (nors ne visada be įtampos) ilgalaikis tautų, tikėjimų, kalbų sambūvis.

Mes negalime perkelti praeities į dabartį. XVII a. rekonstrukcija, kaip utopinis sambūvio modelis, XXI a. realybėje išlieka tam tikra geidžiamybe. Bendrybių paieškos nėra ribojamos laiko ir erdvės, pasirinkdami tai, kas mus jungia, mes atsiduriame bent jau toje pačioje barikadų pusėje.

* Publikacija parengta pagal to paties pavadinimo pranešimą, skaitytą LKTI respublikinėje konferencijoje „Tautinės mažumos: virsmai ir atmintys“, kuri vyko Vilniuje 2013 m. gegužės 4 d.

 

1 Forgotten Pages in Baltic History: Diversity and Inclusion. (Series: On the Boundary of Two Worlds: Identity, Freedom, and Moral Imagination in the Baltics) / Edited by Martyn Housden and David James Smith. – Amsterdam / New York, N.Y.: Edition Rodopi, 2011. – P. 342.

2 http://www.rodopi.nl/senj.asp?SerieId=baltic [žiūrėta 2013-10-05].

3 Szopper D. Gente Lithuana, natione Lithuana. Myśl polityczna i działalnośc Konstancji Skirmuntt (1851–1934). – Gdańsk: Arche, 2009.

4 Pukšto A. „Gente Lithuana, natione Lithuana“: užmirštoji Konstancija Skirmuntaitė (1851–1934) // Darbai ir dienos. – 2010. – T. 53. – P. 262.

5 Ten pat.

6 Ten pat. – P. 263.

7 Dirkstytė J. Maironis: vakar ir šiandien // Ateitis. – 2012. – Spalio 25. http://ateitieszurnalas.lt/index.php/lt/main/newpage/jurga-dirkstyte-maironis-vakar-i [žiūrėta 2013-10-05].

8 Po Adomo Mickevičiaus ženklu / Parengė ir fotografavo Gediminas Zemlickas // Mokslo Lietuva. – 1998. – Nr. 22. http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/1998-2000/182/po_Adomo3.htm [žiūrėta 2013-10-05].

9 Ten pat.

10 Ten pat.

11 Ten pat.

12 Ten pat.

13 http://www.voruta.lt/z-zinkevicius-apie-busima-knyga-lietuviai-praeities-didybe-ir-sunykimas/ [žiūrėta 2013-05-02].

14 Miłosz Cz. Gimtoji Europa / Vertė Juozas Tumelis. – Vilnius: Apostrofa, 2011. – P. 7.

15 Maištingas Czesławo Miłoszo portretas: pokalbiai su Aleksandru Fiutu. – Vilnius: Alma littera, 1997. – P. 314.

16 Bičiuliams lenkams // Landsbergis V. Mūsų patriotizmas, jų šovinizmas: pokalbiai su Mariuszu Maszkiewicziumi / Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2013. – P. 148.

17 Ten pat.

18 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-09-01-lietuvos-ir-lenkijos-intelektualai-kylancias-problemas-reikia-spresti-palaipsniui/68033 [žiūrėta 2013-03-17].

19 Intelektualai kuria lietuvių–lenkų forumą ir nepageidauja savo gretose politikų. http:// www.delfi.lt/news/daily/lithuania [žiūrėta 2013-03-17].

20 Lenkijoje įsteigtas Lenkijos–Lietuvos bendradarbiavimo ir dialogo forumas. http://www. alfa.lt [žiūrėta 2013-03-17].

21 http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/susirupine-prastejanciais-tarpvalstybiniais-santykiais-lietuvos-ir-lenkijos-intelektualai-kuria-bendra-jerzio-giedroyco-foruma-56-220611 [žiūrėta 2013-03-17].

22 http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietuviu-ir-lenku-intelektualai-druskininkuose-bande-spresti-abieju-saliu-santykiu-problemas.d?id=59702751; http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/is-druskininku-lietuviu-ir-lenku-santarves-balsai.htm [žiūrėta 2013-03-17].

23 Frick D. Vilnius 1640: sąveikaujančios tautos, tikėjimai ir kalbos. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-06-13-david-frick-vilnius-1640-saveikaujancios-tautos-tikejimai-ir-kalbos/102592 [žiūrėta 2013-10-06].