tekstai.lt

Taras Prochasko. FM Galicija. Vertė Vytas Dekšnys

Akiratis

 

Tarasas Prochasko. Foto - vikipedia
Tarasas Prochasko. Foto - vikipedia

Tarasas Prochasko (Тара́с Богда́нович Проха́сько) (g. 1968 m.) – ukrainiečių prozininkas ir eseistas. Lvovo universitete baigė botanikos studijas. Dirbo gimtojo miesto Ivano Frankivsko Karpatų miškininkystės institute, vėliau mokytojavo, dirbo barmenu, sargu, radijo laidų vedėju, žurnalistu. Romano „Nepaprastieji" („Непрoсти ", 2002, išleisti vertimai į lenkų ir rusų kalbas), apysakos „Iš šito būtų įmanoma padaryti kelis apsakymus" („З цього можна зробити кілька оповідань ", 2005, išversta į vokiečių ir lenkų kalbas), kelių eseistikos rinkinių autorius. Esė cikle „FM Galicija" („FM Галичина ", 2001) surinktos to paties pavadinimo radijo laidai rašytos miniatiūros.


 

11.18 Tikram tradiciniam Europos miestui pagal apibrėžimą būtini du elementai, iš tikrųjų paverčiantys jį miestu. Mieste gali nebūti net kanalizacijos, bet jis vis tiek bus miestas. Tačiau jis negali apsieiti be sienos ir bokšto – dviejų vienas kitam prieštaraujančių dalykų, kurių paslaptinga dvikova yra miesto egzistavimo požymis. Siena jam reikalinga, kad išsiskirtų iš laukų, kad atsiribotų nuo likusios teritorijos ir taptų konkrečiu, visaverčiu žemėlapio tašku. Bokštas reikalingas tam, kad prieštarautų priverstiniam miesto uždarumui. Iš bokšto privalu nors retkarčiais pasižvalgyti už sienos į apylinkes, tolimus kraštovaizdžius ir dar tolimesnį horizontą. Juk būtina žinoti, iš kur pateka saulė ir kur ji pradingsta, o ne būti tikram, kad ji tam tikrą akimirką tiesiog įsižiebs, o paskui vėl užges tau virš galvos.

Saulei būdinga savybė tekėti ir leistis gražiose, svarbiose vietose – virš jūros, miškų, kalnų ir upių. Dairydamiesi iš bokšto į šias vietas, miestiečiai supranta, kad ir jie pajėgūs ten atsidurti, kad šiapus sienų užsidarė savo valia ir gali nors kartais išeiti už jų. Ivano Frankivskas turi sienas. O bokšto ten nėra, todėl kiekvienas iš mūsų privalo susirasti savo bokštą, nuo kurio įžiūrėtų kalnus. Juk mes – ne šiaip duobė tarp dviejų upių, o vieta šiek tiek žemiau gretimų kalnų. Tik išmokę mąstyti kalnų artumo kategorijomis, ivanofrankivskiečiai įgis savo bokštą, o tai reiškia, kad Frankivskas taps miestu pagal apibrėžimą.

Kalnai gali tapti mūsų miestietiškos pasaulėjautos gatvėmis, kiemais, aikštėmis. Mes kalnams nereikalingi. Jie patys savaime vertingi ir tobuli. Jie siaubingai reikalingi mums – bent jau kaip vizija ir orientyras. Juk mums Karpatai – tai pietų kryptis, kryptis į šilumą ir kunkuliuojantį gyvenimą. Karpatai mums – toks dalykas, kurio iš mūsų atimti neįmanoma. Jie – žinia apie pačią patikimiausią slaptavietę, apie paprasčiausią išeitį, apie tobulą galimybę prisiglausti iškilus būtinybei. Kalnai – mūsų pačių apleistas sodas už miesto ribų. Sodas, kurio mes kurį laiką neprižiūrime. Tačiau visi šio sodo medžiai sveiki ir nokina vaisius. Jo egzistavimas sugeria visus smūgius. Tu žinai, kad jis, jei tik prireiks, laukia tavęs ir visada tave priims...11.19 Kas matė žiemą, pavasarį, vasarą ir rudenį, tas jau nebematys nieko radikaliai nauja.

Metų laikai egzistuoja tam, kad niekada neįgristų, būtent todėl taip greitai juos pamirštame. Praėjusio metų laiko bruožai veikiai išblėsta ir kitų metų ruduo bus toks pat įspūdingas, kaip ir pernykštis.

Tačiau metų laikams reikia skirti dėmesio. Negalima suversti subtiliausių metų laiko permainų vien orų kaitai – atšalo, pradrėko – ar dar kokiems nors nemaloniems virsmams.

Mes elgiamės lengvabūdiškai. Net mūsų kalba atskleidžia mūsų abejingumą. Arabai vartoja keletą dešimčių žodžių smėlio atspalviams apibūdinti. Vien smėlio. O eskimų kalboje yra apie šimtą žodžių įvairiausioms sniego būsenoms pavadinti – spalvoms, kietumui, išbrendamumui. Jie apskritai neturi žodžio „sniegas“, jų kalboje yra, tarkime, junginio „rytinis spindintis sniegas, kuriuo sunku eiti, nes paviršius kietas, o po juo gilu“ vieno žodžio atitikmuo. O mes, įsivaizduodami, kad kalbame poetiškai, sakome: lapai pagelto, pageltę lapai. Nejau jie visi tokie vienodi? Argi jie tik šiaip geltoni? Negi jie tokie pat gelsvi ant medžio, krisdami ir nukritę ant žemės? Ir negi jie nekeičia spalvos, nuplevenę ant žemės po vieną ar sušluoti į krūvą, pagulėję kelias minutes ar porą dienų ir naktų? O jei tuo metu dar pašalo arba nulijo?

Rudenį išskiria ne vien lapų atspalvis. Tokių skiriamųjų bruožų ruduo turi begalę. Tai, kad jie pasimiršta, nepateisina to, kad jų nematome ir nemėginame įsiminti. Nėra patikimesnio kasdienio gyvenimo organizavimo metodo, kaip tik išmintingai paklusti fenologijai – metų laikų permainų tėkmei. Kas laikosi šio būdo, tas gali būti ramus dėl savo galvos – jokie nesusipratimai jai negresia, o viskas, ką darai, įgyja ypatingą neprarastos prasmės atspalvį. Valgis darosi skanesnis, sapnai įdomesni, vynas – kaip vaistas. Reikia tik pajusti, kaip per tave praeina žiema, pavasaris, vasara ir ruduo.

11.22 Kažkodėl nepastebime, kad gyvename vaisių krašte. Jei vaisiai – tai Užkarpatė, Moldavija, gal dar Kosovo kraštas. O mūsuose – gal bulvės, pupos, kokie nors baklažanai ir svogūnai. Tačiau Prieškarpatė, prieškalnės – tai obelų rojus. Niekur kitur nesunoksta tokie žieminiai obuoliai, gal dar kur nors šiaurinėje Prancūzijoje, tačiau žiemą ten vis tiek sunku jų rasti, nes visas derlius sunaudojamas kalvadosui. O mūsų renetai patys vertingiausi, jie gali išgulėti – jei elgsiesi su jais rūpestingai – iki pat vasaros, nepraradę skonio ir kvapo, net ir nuolat atiduodami savo kvapą patalpoms, kuriose yra laikomi.

Žiemą kalnų sodų gyventojai klampoja per pusnis į geležinkelio stoteles, kad traukiniais atvežtų į Frankivsko turgų nors šiek tiek obuolių. Jei toks maišas pakeliui prairtų, rausvai gelsvas biliardas per vasarą sukaupta saule sušildytų visą paniurusį traukinio „Raudonoji rūta“ vagoną arba šerkšnotais šonais aptirpdytų beviltišką sniegynų įšalą.

Kartais taip ir nutinka. Tada obuolius tenka surinkti. Tačiau kartą atsitiko taip, kad niekas nė nepajudino palei bėgius išbirusių „Jonatano“ obuolių. Jie taip ir gulėjo, paskui pratirpdė visą sniego sluoksnį, o vėliau susmego į žemę, galbūt net nesupuvę – niekas negali pasakyti, kaip iš tiesų buvo, nes, sniegui nutirpus, jų ne-buvo likę nė pėdsako. Obuolių niekas nesurinko, nes jie išbyrėjo iš pono Boiko maišo. Ponas Boiko nešė į stotį maišą raudonų jonatanų. Buvo dar tamsu ir labai šalta. Ausinę kepurę buvo tvirtai susirišęs, galva ir sprandas palinkę nuo svorio. Jis taip ir nepastebėjo, kad iš paskos atvažiuoja traukinys ir obuoliai išbiro palei bėgius.

Niekas nenurinko obuolių ne tik todėl, kad žiemą nėra gėlių, kurių būtų buvę galima padėti toje vietoje, bet ir todėl, kad jie priminė, kaip sunku pabėgti nuo likimo. Prieš tai Boiko jau kelis kartus buvo pakliuvęs po traukiniu, kai jo furgonas vis užstrigdavo pervažoje. Daugiau niekam taip nėra nutikę. Jis pats nė karto nenukentėjo, nors visi jo furgonai buvo sutraiškyti į šipulius. Tikriausiai traukiniai jam visiems laikams tapo tokiu dalyku, kaip kitiems žaibai.

Nežinau kodėl visa ši istorija man atrodo siaubingai optimistiška, nors ir primena, jog niekad nežinai, kas baigs valgyti tavo nurinktą derlių.

11.23 Iškritus sniegui, jau sunku pasakyti, koks buvo šis ruduo. Tik šiandien atvykęs į kalnus supratau, kad jis tikrai buvo labai sausas. Net ten, kur visada daug vandens, šį kartą jo buvo mažai.

Kibirą teko nuleisti per visą grandinės ilgį, bet jis vis tiek vos siekė vandens paviršių. Ar todėl, kad nuo medinio veleno biro spaliai, ar dėl kokios nors pačiame šulinyje glūdėjusios priežasties vanduo kvepėjo medžiu – tarsi būtų ilgai laikytas vandens nepraleidžiančio medžio inde.

Maždaug taip laikomi konjakas, kalvadosas ir romas. Tačiau medžio prieskonis manęs neatbaidė. Aš ketinau išgerti kuo daugiau vandens būtent iš šio šulinio.

Jei devyniasdešimt procentų mano kūno sudaro vanduo, akivaizdu, kad visos šios sistemos būklė priklauso nuo to, koks tai vanduo. Net didžioji dalis smegenų yra vanduo. Vadinasi, ir mintys turėtų skirtis pagal vandens rūšį ir kokybę.

Tokiu atveju būtina keisti vandenį, tarsi paprasčiausioje vandens saugykloje, – keisti nešvarų švariu. Tiesa, yra vienas keblumas: jei į tyro vandens indą įpilsi nešvaraus, visas vanduo pasidarys nešvarus, o jei į nešvarų įpilsi švaraus, jis nenustos buvęs nešvarus. (Tai vienas pirmųjų mano mažamečio sūnaus suformuluotų gyvenimo dėsnių.) Tačiau kad ir kokios iškiltų kliūtys, verta pamėginti pakeisti vandenį nors iš dalies.

Reikia tik susirasti labiausiai tau tinkantį šaltinį, nes gerti tą patį vandenį kaip ir visiems yra nesaugu: ims visi ir taps vienodi, tarsi du kibirai vandens. Aš savo šaltinį radau. Poezija kaip poezija, bet išgėręs to vandens tikrai pasijuntu kitaip, ir dar ilgam. Juk jei pripilsiu jo visus savo vidinius vamzdžius, jis ims darytis beveik manimi, o aš – beveik juo. Prisigėrus to vandens, galima ilgai dirbti. O paskui – vėl iš trobos į kalnus, prie savo šulinio. Tuo metu nutirps sniegas ir į šulinį pritekės daugiau vandens. Jis nebekvepės mediena. O aš iki to meto būsiu pastebėjęs, ar nuo šiandien manyje kas nors pasikeitė.

11.24 Nuolat gyvenant kalnuose, malkos tampa svarbia gyvenimo dalimi, kaip ir duona, pienas, lova, marškiniai, vatinis. Malkos tampa tavo tąsa – tarsi dar viena kūno dalimi. Įžiūri šiuose tašeliuose susikaupusią šilumą, be kurios tavo kūnas nustoja būti tavo. Juk nuo jų priklauso pats tavo egzistavimas. O pliauskų rietuves galima suvokti kaip keistą tavo organizmui priklausančią anatominę struktūrą. Būtent todėl tau nė į galvą nešauna laikyti jas neįprastu, magišku dalyku – tau rūpi tik tiek, kad jų būtų daug.

Tvarkingai palei sieną sukrautos pliauskos paverčia trobą tikra tvirtove. Tokiame urve ramiai išgyvensi bet kokią pūgą. O jų tikrai bus. Speigas taip spaus sienas, kad viduje traškės medžio konstrukcijos, pūga būtinai bent kelis kartus užpustys duris taip, kad teks išlįsti pro langą, nurėplioti per pusnį iki durų ir nukasti sniegą. Vėjas pavers langus vibruojančiomis membranomis, o kaminą ir palėpę – įvairiausių nepažįstamų padarų gyvenama teritorija.

Štai tada pasirinkimas aiškus: arba nekūrenti ir pačiam tapti vėjo, šalčio ir sniego dalimi, arba kūrenti ir paversti malkas savo kūno šiluma.

Taip būna tada, jei ilgai gyveni kalnuose. Žiemos eiga, jos kalendorius, dienų įrėžiai – visa tai matyti iš vis menkstančios malkų rietuvės.

Jei tik kartkartėmis atvažiuoji į kalnus, malkas suvoki ne kaip kasdienį maistą, bet kaip kokius nors gardumynus, prašmatnius valgius ir svaigiuosius gėrimus. Mano malkos iš tikrųjų veikiau primena išlaikytą konjaką, nes, be pernykščių eglinių, turiu sandėliuke jau daugiau kaip dvidešimt metų išlaikytų buko pliauskų. Jos visiškai baltos, beveik perregimos ir skambios. Jų šiluma stipri ir švelni, o visų svarbiausia – tvari. Jos išmoko neskubėti. Atrodytų, vien palaikius tokią pliauską rankose, darosi šiek tiek šilčiau.

Austrijoje iš tokio išlaikyto buko gaminamos be galo svarbios smuikų detalės. Iš vienos mano pliauskos jų išeitų gal dvidešimt. Suprantu, kiek smuikų aš sukūrenau per tuos metus ir kiek uždirbčiau, nuvežęs į Vieną vos vieną lagaminą malkų. Tačiau žinau ir tai, kad vis tiek pamažu jas kūrensiu, vaišinsiu jomis draugus ir vaikus, kaip vaišinama šneka ir vynu. O pelenus pilsiu į lysvę, kur visą žiemą laukia savo valandos česnakai. Tegu ir jie pasišildo.

11.25 Kai iškritęs sniegas jau laikysis nuolat, aš pasijusiu savo ūkyje labai tvirtai. Žinau, kad pailsės rankos. Ir pečiai pailsės, nes atsiras transportas. Sniegas ir pats savaime yra tam tikra transporto priemonė. Juo galima vežti bet ką: žmones, statines, maišus, medžio stuobrius. Tiesa, transportu jis tampa tik iškritęs ant nuožulnių plokštumų. Tačiau ten, kur šeimininkauju aš, visos plokštumos šiek tiek nuožulnios. Be sniego ir kalvų, dar turiu roges. Štai jos – mano viltis palengvinti rankų ir pečių naštą.

Nežinau, kaip elgiasi kiti, bet aš savo rogių niekada nepalieku pakelėje. Jos gyvena mano troboje, pačioje garbingiausioje vietoje. Taip kadaise būdavo elgiamasi su gyvuliais – žiemą žmonės juos įsileisdavo į trobą. Rogės stebėtinai keičia ir trobos vaizdą, ir jos nuotaiką. Ypač malonu nubusti vidurnaktį ir raudonai įkaitusių krosnies koklių atšvaituose (o kito šviesos šaltinio tiesiog nėra) išvysti kambaryje rogių griaučius. Iš pradžių nesusivoki, kur esi, kokioje pakelės prieglaudoje keliaudamas atgulei nakvoti. Paskui imi suvokti, kad tai tavo rogės pačios apsinakvindino tavo troboje, ir labai maloniai vėl užmiegi, žinodamas, kad rytoj vėl bus diena, sniegas ir rogės. Su jomis teks nudirbti kelis labai svarbius darbus: nuvežti už upės pasiskolintą kopūstų smulkintuvę, pakeliui namo paėjėti palei bėgius ir paieškoti kokio nors akmens supjaustytiems kopūstams suslėgti. Teks važiuoti į mišką ir, barstant nuo eglių debesis sniego, prikapoti vešlių eglišakių. Jų prireiks uždengti visokioms žemėje pasilikusioms šaknims. Nors šakos nesunkios, nešti visą jų glėbį labai nepatogu. O vežti rogėmis – kaip tik. Tiesa, būtina surišti jas virvute. Eglišakės sniego fone neįtikėtinai gražiai atrodo. Norėčiau paleisti šį ekipažą nuo kalno, kad pats ilgai leistųsi žemyn, kad šis žalias judantis taškas pervažiuotų visą didžiulį sniegino šlaito ekraną. Tačiau aš pats užsėdu ant viršaus, vairuodamas auliniu nušliuožiu iki pat trobos ir įlekiu į šieno kupetą, kurią, priešingai negu roges, palikau žiemoti lauke.

11.26 Seniai supratau, kad kiekvienam žmogui būtina pažinti smulkiausias dviejų ar trijų kraštovaizdžių detales. Šių konkrečių kraštovaizdžių pakaks, kad jis pajėgtų mąstyti. Žmogus negali mąstyti nedėliodamas tam tikrų visiems laikams smegenyse įsispaudusio kraštovaizdžio vaizdinių. Šių reljefo apmatų pakanka ir sapnams sudarinėti. Sapnai visada remiasi itin savu, įsišaknijusiu, pirminėje vaikystėje kartu su kalba užsifiksavusiu kraštovaizdžiu. Sapnų alchemijos esmė tokia, kad begalė skirtingų, įvairiais laikais įvairiose vietose regėtų fragmentų „uždedami“ ant tavo gimtosios teritorijos fono.

labai dažnai prisisapnuoja mano kalva kalnuose, troba, visa kas aplink ją, aplinkiniai miškai, kalnų viršūnės ir prarajos. Tiesa, mano vietos išsiplečia, įgyja keistų detalių, priestatų, išauga nauji medžiai, padidėja kambariai ir padaugėja įėjimų, išėjimų bei koridorių – atsiranda nauji judėjimo keliai. Žinoma, čia apsigyvena daugybė žmonių, ir jie, pasiskirstę į kokias nors grupes, daro ką nors sava. Aš pats dažniausiai vaikštau nuo vienų pas kitus.

2014_1_metai_.png

Dar vienas archetipinis motyvas. Aš vienas troboje arba su kuo nors labai artimu. Šalta, tyli naktis. Tačiau mes žinome, kad aplinkui – daubose, už medžių, galbūt jau ir pasieniais – tyko kokie nors ginkluoti priešai. Mes nedegame šviesų, klausomės ištempę ausis, spaudžiame rankose kokius nors po ranka pasitaikiusius ginklus – peilius, dalgius, virveles, šakes. Kartais dviese turime vieną senovišką vienu šoviniu užtaisomą šautuvą. Šiuose sapnuose mums visada pavyksta pasitraukti iš apsuptos trobos per vieną iš tikrovėje neegzistuojančių išėjimų ir beveik iš pat nebylių siluetų panosės per sodą nusigauti kur nors miško link. Vieną kartą net teko pneumatiniu šautuvu iššauti užpuolikui tiesiai į akį, kai šis mėgino pasižiūrėti pro tamsų langą, veidu prisispaudęs prie stiklo. Tačiau šiąnakt prisisapnavo tikras siaubas. Išėjau naktį prie sienos parūkyti. Staiga iš tamsos išniro automobilis ir pralėkė tarp manęs ir artimiausio medžio, paskui pravažiavo dar ir dar vienas. Tada man paaiškėjo: kol manęs nebuvo, per mano sodą buvo nutiesta tarptautinė autostrada. Tiesiai per sodą. Mano atoki troba pamiškėje staiga atsidūrė prie kelio. Tai buvo baisiau negu šimtai užpuolikų su šautuvais. Tai buvo manojo pasaulio žlugimo siaubas. Nubudęs pasimeldžiau, kad nenugyvenčiau iki tokių laikų, kad numirčiau pirmiau, negu mūsų pasaulis taip pasikeis.

11.29 Kai pradeda atrodyti, kad jau keletą dienų mano gyvenimas primena susiraizgiusį plonos vengriškos gumytės kamuolį iš gausybės atšakų su daugybe galų – susimąstau apie žmones, nugyvenusius gerokai sudėtingesnį gyvenimą. Tokių dauguma. Ramiai, be emocijų palyginus, pasirodo, kad mano biografija bet kokios kitos fone atrodo visai giedra. Kadaise tėvelis man pasekė seną huculų pasaką apie vyrą, kuris siaubingai pavargo gyventi ir ėmė melsti Dievą, kad šis skirtų jam kokią nors lengvesnę dalią. Dievas, žinoma, išklausė nelaimėlio maldų ir atvedė jį į didžiulį sandėlį, kur buvo sukrauti kryžiai – po vieną kiekvienam žmogui. Žmogelis apsidairė ir išsirinko patį mažiausią ir lengviausią. „Bet juk čia tavo paties kryžius, tavo dalia, žmogau“, – nusistebėjo Viešpats.

Taip ir yra.

Mes pernelyg veikiami savimeilės ar veikiau pernelyg gailimės savęs, kad suprastume, jog nereikia nieko kita, tik būti dėkingiems Kūrėjui už kiekvieną egzistavimo dieną. Gerbiu dėkinguosius. Jie linksmi ir geri. Tie, kas moka būti dėkingi Kūrėjui, supranta, kad to paties reikia ir kitiems jo broliams kūrinijoje. Mano teta sakydavo, kad žmogui pats reikalingiausias būtent dėkingumas. Vėliau įsitikinau, kad ji buvo teisi. Galiausiai dėkingumu laikosi beveik viskas, todėl suprantu žmones, kurie lengva širdimi priima dovanas. Šiame lengvume glūdi dėkingumas, o ne pasitikėjimas savimi. Būtent todėl aš suprantu ir tuos, kurie duoda, nesitikėdami net dėkingumo. Jie žino, kad kiti žino, kam turi būti dėkingi. O jei ir ne, tai ačiū Dievui, kad yra tokių, kuriems reikia to, ką tu gali duoti. Beje, apie gyvenimo painumą. Jis praskaidrėja, kai supranti, kad kiekviena diena yra dovana tau, kad šia diena esi apdovanotas, nes ją nugyvenai ir patikėjai, jog tavo diena geresnė už kitas įmanomas tokias pat dienas. Reikia žinoti, kad jei esi alkanas, tai tik todėl, kad vakar buvai sotus ir rytoj būsi sotus. Taip pat ir šaltis, skausmas, neviltis, baimė ir visi kiti tikri dalykai, leidžiantys suprasti, kad esi dar gyvas. Tuomet kaip didžiausia išmintis nuskambės paprasta kasdienė malda: Viešpatie! Tebūnie Tavo valia, o ne mano.

Versta iš:

Тарас Прохасько. Ботакє. Івано-Франківськ: Лилея-НВ, 2010

Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys