tekstai.lt

Balys Sruoga. Laiškai iš Štuthofo

b_200_264_16777215_0___images_iliustracijos_2014_metai_SruogaBalys.jpg

Atsiminimai. Dienoraščiai. Laiškai

 

Šios publikacijos šaltinių tyrimas atliekamas vykdant Lietuvos mokslų tarybos finansuojamą projektą „Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“.


 

1943.III.21

Mielas Vanduk! Kaunan atvažiavom kovo 18, o į Tilžę geru autobusu kovo 19 d. Jaučiamės gerai. Kaune Gestapo valgydino puikiai, elgės labai korektiškai. Tilžėj maitina gerai, elgiasi su mumis labai mandagiai ir humaniškai. Sako, ketvirtadienį, kovo 25, reikės važiuot iš čia. Kur – nežinia. Aš tikiuos, gal leis į Kauną – nes aš niekuo nesu nusikaltęs. Vilniuje Gestapo pareigūnas pareiškė kameroje, kad mes esame suimti už paskutinius įvykius Lietuvoje sąryšy su Lietuviško legiono reikalu. Bet čia aš visiškai niekuo nekaltas. Jei manęs iš čia ketvirtadienį neišleistų namo, būtų gerai, kad Tu mano vardu paduotum Kauno Gestapo viršininkui prašymą, prašydama mano bylą iš nauja peržiūrėti, – ir jei man neleistų grįžt į Vilnių – kad leistų gyventi Mažeikių apskrity. Išdėstyti teisybę, kaip buvo: per paskutinius 2½ mėn. verčiau Vilniaus Teatrui pjesę „Apsiautalas“, rašiau studiją apie tą veikalą, – buvau visiškai nuo gyvenimo atitrūkęs ir niekas kitas man nerūpėjo. Esu poetas – politika iš viso nesidėmiu. Nesu nei Universiteto, nei fakultetos administracijoj, šiame semestre su paskaitom pavėlavau, – jas pradėjęs studentų maža beradau, – su jais niekuomet politinėmis temomis nekalbėjau – jų nuotaikas paveikt negalėjau. Niekuomet nebuvau priešingo vokiečiam nusistatymo. Priešingai, organizuodamas studentų ekskursijas į Vokietiją, organizuodamas lietuvių–vokiečių draugiją Kaune – stengiaus vokiečių kultūrą skelbti tarp lietuvių, – žadinau lietuviuose meilę vokiečių kultūrai. Dabar mane suėmė, matyti, dėl kokios nors klaidos ar kokio nesusipratimo. Sužinoję padėtį – vokiečiai nesusipratimą atitaiso. Reikia, kad tu parašytum prašymą ir Kaune kad kas jį įteiktų.

Deja, aš negaliu nieko padėti tvarkytis tau. Šiame laiške siunčiu Tau įgaliojimą ir kvitą nuo batų dirbtuvės – Dalės batai atiduoti taisyti: Vilniaus gatvė, N. 19–23, tikrai nepamenu, – tarp Uosto ir Liejyklos gatvių, lange išstatytas užliejamas kaliošas, o ant durų parašas: „Čia ne Rūta – Tu nie Ruta“ (mano pavardė pas juos knygoj įrašyta). Mano geltoni batai atiduoti taisyti pas kampinį senį.

Butas Vilniuj turbūt reikės likviduoti. Parduok mašiną ir kitus daiktus. Mano ir namų dokumentai papkėj ant stalo tarp knygų. Iš knygų saugok tiktai teatro ir rusų literatūros istoriją, visa kita likviduoti.

Kauno Gestapo labai stebėjosi, kad Vilniaus Gestapo nedavė mum daiktų pasiimti. Sakė: žmonom į Vilnių parašyti, kad jos su Vilniaus Gestapo susitartų, kaip pristatyti mum daiktus.

1) Man labai reikia kojinių, – turiu vienas – ir tos suplyšo, 2) Kelnių ir marškinių. Gal vilniškė Gestapo leistų man atsiųsti mano didįjį Rücksack’ą? Tuomet į jį įdėk: 1) kojinės ir skalbiniai, 2) senas juodas-dryžas kelnes, 3) batus, kuriuos senis taiso – geltoni, 4) Skutimos aparatą ir pastos „Skutal“ (spintoj, aukštai, kairėj) ir peilukų – 2 pakeliu, 5) Sportinę kepurę, 6) Adatą ir siūlų, 7) Rašalo, vokų ir bloknotų – laiškam ir šiaip raštam, 8) Windjacką, 9) Tabokos iš medinės dėžės – ir pypkę (ir papirosų), 10) Jei galėsi – ir maisto, kokios dešros kiek. Bet tuos dalykus išaiškink Vilniuje, Gestapo – kaip ir kur siųsti.

Didžys mum skolingas apie 120–150 Mark, į mėnesį moka 26 Mrk, o Pronskus 18 Mr.

Būtinai atsiųsk man savo ir Dalės fotografijas – be jų man ilgu. Šiaip čia Tilžėj gyvenam labai gerai, jaučiamės, kaip ekskursijoj, juo labiau, kad mūsų prižiūrėtojai ir Gestapo valdininkai, su kuriais turėjom reikalo, visur buvo labai korektiški, mandagūs žmonės.

Iki šiol individualaus kaltinimo iš mūsų niekas neturi. Per tą skubotumą dėl manęs turbūt bus klaida kokia padaryta, reikia, kad tu judintum reikalą iš Kauno (Vilnius čia mažai gelbės). O iš Kauno – galima judinti ir teikti pagalbos. Pinigų turiu gana.

Bučiuoju Tave ir Dalią –

Būkit laimingos ir stiprios. Tikiuos, greit pasimatysim. Jūsų Balys

 

Pastaba: Visuose laiškuose B. S. vaizduoja padėtį kur kas geriau, negu buvo – iš baimės cenzūros. Kaip vėliau teko sužinoti, Kaune ir Tilžėj su suimtaisiais dar elgtasi žmoniškai, betgi jau važiuodami iš Vilniaus į Kauną manė, kad juos veža sušaudyt.

Atrodo, kad jų likimas iš karto vokiečių nebuvo nuspręstas: tik po suėmimo jie perėjo tiesioginėn Himmlerio žinion kaip įkaitai – Lietuvos Gestapo viršininkas Jager man tiesiai pareiškė: „Jei jūsų jauni vyrai eis į kariuomenę, jūsų vyras ir kiti bus laisvi, jei ne – <…>“, – nebaigė sakinio…

Mes ilgai nežinojom, kad suimtieji yra Himmlerio žinioj – tik vėliau supratom, kodėl jokie bandymai išpirkt ar kitaip išliuosuoti nesisekė… V. S.

 

 

Stutthof

[1943.IV.30]

B. Sruoga

Nr. 21319 Block VI

Mano brangiosios Vanduk ir Daliuk! Aš gyvenu Stutthofe ir esu sveikas. Aš labai rūpinuosi Jūsų likimu. Gal mes turime butą Vilniuje likviduoti? Parduok mūsų mašiną. Paimk pinigus iš teatro už mano vertimą ir iš Universiteto (Taupomosios kasos). Man galima siųsti paketus su maistu. Vienas asmuo gali siųsti 2 klg. kas savaitę. Taip pat gali siųsti giminės ir pažįstami. Į kiekvieną siuntinį galima įdėti dėžutę cigarečių. Aš norėčiau gauti 2 nosines, 1 rankšluostį, 1 mėlynus sportinius marškinius, 2 poras stiprių kojinių, 1 apatines kelnes ir mano senus geltonus pusbačius (jie buvo taisyme pas seną batsiuvį Uosto gatvės kampe). Dalios batukus aš esu atidavęs taisyti Vilniaus g-vėj – numerį pamiršau, – kažkas tarp 19 ir 20, – lange yra didelis kaliošas nutapytas ir duryse parašyta „Tu nie ruta – čia ne rūta.“ Batai yra mano vardu įrašyti.

Aš labai laukiu laiško iš Tavęs. Taip pat būtų labai įdomu gauti siuntinius. Tarp maisto dalykų gali būti ir keli svogūnai. Apie save neturiu ką daug pranešti. Šiandie – Velykos.

Balys

 

Pastaba: Į laišką įdėti du siauri popieriukai, viename, geltoname, parašyta: „Į mėnesį leidžiama gauti tik 2 laiškai.“ Antrame, baltame, parašyta: „Į savaitę leidžiama gauti tik vienas 2 klg. paketas.“

 

Pastaba: Iš Tilžės 48 kalinių grupė, kurioje buvo B. S., buvo nuvežti į Stutthofo koncentracijos stovyklą prie Dancigo. Tai buvo laikyta griežtoje paslaptyje. Per visą mėnesį neleista nei laiškų rašyti, nei siuntinius gauti. Kaliniai perėjo per sunkiausią laikotarpį, badu marinami, mušami, verčiami dirbti virš jėgų, visaip niekinami. Per 1½ mėn. keli numirė, buvo nužudyti, kas liko gyvas, sirgo oedema, visiškai nusilpę, buvo praradę viltį ištrūkti iš to pragaro. Kai vokiečiams nepavyko išlaikyti paslapties, kur ir kaip kaliniai laikomi, kai kam dedant pastangas jų būklei palengvinti, jie buvo perkelti į „garbės suimtųjų“ kategoriją, jiems leista rašyti laiškus, gauti siuntinius (bet nebūti lankomiems) ir jie nuolat buvo viliojami greitu išleidimu. Ir šiuo laikotarpiu laiškai neatskleidė artimiesiems viso jų padėties klaikumo. V. S.

 

Balys Sruoga

Nr. 21319 Blokas VIII B Stutthof

[1943.V.19]

Mano brangios, geros Vanduk ir Daliuk!

Pas mane viskas gerai. Esu sveikas. Visur yra gerų žmonių. Aš turėjau ypatingos laimės. Aš turiu labai gerą tarnybą stovyklos raštinėje, – mano viršininkai yra geri, protingi žmonės. Dėl mano sveikatos gali būti visai rami. Mano ypatingas rūpestis yra tavo gyvenimas. Kaip tu tvarkais? Kur tu gyveni ir kur dirbi? Ar pakeitei butą, ar gyveni sename bute? Kaip Tėvo reikalai? Kaip su mūsų brangiu Daliuku: ar ji baigė mokyklą, kur ji gyvena ir ką ji daro? Iš Tavęs neturiu jokios žinios. Tu gali man vokiškai rašalu rašyti (aiškiai). Aš turiu pakankamai pinigų. Yra leista man siuntinėti maisto paketus. Atskiras asmuo gali man kas savaitę po vieną paketą siųsti iki 2 klg. Netto (įpakavimas neįskaitomas). Ar tu gali man ką nors atsiųsti? Paketus gali siųsti ir kiti žmonės – giminės ir pažįstami [šis sakinys perbrauktas mėlynu cenzoriaus pieštuku]. Būtų gerai gauti kiek svogūnų. Kai tu man siųsi pakelį – gal galėtum man įdėti ir rūkalų? Truputį taboko ar papirosų 1–2 dėžutes pakete? Jei negali – aš apsieisiu. Man svarbiausia gauti iš tavęs laišką. Kažkas iš Berlyno man atsiuntė 50 RM.

Pabučiuok švelniai mūsų Dalią, – aš dažnai jus abi sapnuoju. Pasveikink visus kaimynus mūsų namuose ir pažįstamus.

Bučiuoju tave, mano geroji.

Tavo Balys

Pastaba: laiško pabaigoje iškirptas kvadratukas – gal ten buvo Balio parašyta data, nes laiško pradžioj nėra.

 

 

Stutthof

1943.VI.3

 

Mano brangi Vanduk,

gali įsivaizduoti mano džiaugsmą, kai aš gavau iš tavęs tavo atvirutę. Tu man pridavei daug jėgų. Aš labai džiaugiuosi, kad Dalia tokia puiki – pabučiuok ją nuo manęs labai širdingai. Po tavo laiško aš pasidariau daug ramesnis. Dabar gerai jaučiuosi. Mes gyvenam visi kartu kaip kokiame viešbuty ypatingoj mūsų gydytojo priežiūroje, kuris rūpinasi mūsų sveikata ir taiso kiekvieną mažmožį. Aš esu visiškai sveikas. Kiekvienas iš mūsų gali pagal savo norą dirbti ar nedirbti – namie sėdėti. Mes turime valgomajame radiją, šachmatus, kortas ir tt. Aš pasirinkau darbą: aš dirbu savanoriškai stovyklos raštinėje, mano viršininkai labai geri, protingi žmonės ir turiu labai gerus darbo draugus. Prie darbo laikas greit praeina ir pasiilgimas ne taip skaudžiai jaučiamas. Mūsų maistas yra geras. Nuo šio laiko aš turiu teisę kas savaitę rašyti laišką ir gauti. Tokiu būdu per mėnesį aš galiu iš tavęs gauti 4 laiškus. Taip pat man leidžiama kas savaitę gauti paketą su maistu (iki 2 klg. netto). Vieną paketą iš tavęs esu gavęs pilnoj tvarkoj. Paketas per Tilžę iki šiol nėra atėjęs. Vieną pakelį iki 1 klg. galima siųsti apdraustu – tokie paketėliai ateina labai greit [šis sakinys užbrauktas raudonu cenzoriaus pieštuku]. Aš labai džiaugiuosi, kad pas tave viskas tvarkoj. Atsiųsk man savo ir Dalios mažas nuotraukas – aš turiu teisės jas gauti [šis sakinys perbrauktas mėlynu pieštuku]. Dėl mano sveikatos gali būti visiškai rami. Net mano nervai nėra taip blogame stovy, kaip tu galėtum laukti. Rašyk man daugiau apie savo gyvenimą. Taip pat tu gali man kiek daugiau rūkalų siųsti. Tave ir Dalią labai dažnai sapnuoju. Bučiuok ir sveikink Dalią nuo manęs – aš neturiu žodžių mano jausmams jum abiem išreikšti.

Linkėjimai visiems mūsų kaimynams ir pažįstamiems. Rašyk man aukščiau nurodytu adresu.

Dar kartą sveikinu ir bučiuoju tave.

Tavo Balys

Šiandie, birželio 3 d., gavau tavo du paketu. Viskas tvarkoj. Tik duona kiek pažaliavo. Labai, labai ačiū. Dabar riebalų turiu pakankamai, užteks ilgam. Taip pat pyragaitis labai geras. Labai ačiū, mano brangioji. Riebalų tu pati labai mažai turi! Taip pat duona labai skani.

Ačiū tau ir bučiuoju tave, ir dar kartą dėkoju!

Tavo Balys

Vakar, birželio 5 d., atėjo tavo laiškas iš gegužės 24 d. – labai, labai ačiū! Jis man atnešė daug pergyvenimų! Aš irgi tikiuosi greit pasimatyti, bet tikrai nieko nežinau. Siųsk man apdraustus paketėlius (iki 1 klg.) kaip laišką, – aš norėčiau gauti skutimo pastos tūbelę „Skutal“ (yra mano spintoj, iš kairės, viršuje). Pabučiuok nuo manęs Dalią ir padėkok jai.

Tavo Balys

 

Stutthof

1943.VI.14

 

Brangios Vanduk ir Daliuk!

Šiandie Sekminės – antroji diena. Sveikinu Jus širdingiausiai. Mano jausmams jums išreikšti neturiu tinkamų žodžių. Fiziškai jaučiuosi gerai, bet dvasiškai – labai sunkiai. Namų ilgesys beveik nebepakeliamas. Gal būtų buvę geriau, jei aš būčiau nusikaltęs – tuomet galėčiau lengviau su mano likimu susitaikinti. Bet dabar, aš – senas poetas, kuris per 20 metų skleidė vokiečių kultūrą Lietuvoje, kuris per 20 metų mokė Lietuvos jaunimą vertinti ir gerbti vokiečių kultūrą, kuris prieš Vokietiją ir vokiškumą niekad niekuo nesireiškė, net negalvojo – mane, seną poetą, visiškai nekaltą, išvarė iš mano tėvynės, uždarė į kalėjimą – pasidariau visai nereikalingu ir nenaudingu. Taip, tokioje padėty galima iš proto išeiti. Kaip ilgai aš tą ilgesį išlaikysiu, nežinau, bet jaustis nenaudingu daiktu yra labai sunku. Atsimeni, kaip Stefan George sakė:

Ką aš dariau, Kaip koks ūkas,

Ką aš kentėjau, Kurs išnyksta,

Ką aš galvojau, Kaip koks garsas,

Kas aš esu? Kurs nutyla!

Yra gandų, kad aš greit būsiu išleistas. Aš esu linkęs manyti, kad visa tai yra tik kalbos ir niekai. Laiškus mes gauname kiekvieną šeštadienį, paketus – kiekvieną pirmadienį. Laiškai ir paketai sudaro man didelį džiaugsmą (taip pat – duona!). Nesiųsk man apdraustų paketų – su jais per daug vargo. Į paketus gali dėti viską, ką turi, aš viską gausiu. Ko man reikia – tu pati žinai.

Stovyklos administracija yra mūsų atžvilgiu labai humaniška, ji daro viską, kad mūsų gyvenimą palengvintų, bet apie mano tolimesnį likimą, kaip man atrodo, nežino daugiau už mane, o aš nieko nežinau!

Dabar aš dirbu raštinėje – dirbu savanoriškai ir daug, kad vakare būčiau pavargęs ir išsisėmęs, kad nustelbčiau ilgesį.

Sveikink nuo manęs tėvą, visus kaimynus ir pažįstamus, – ir Emilijos* nepamiršk. Ir Dalia – apkabink ją švelniai ir tyliai – ji supras mane be žodžių.

Atsiųsk man skutimosi pastos „Skutal“ (mano spintoj, iš kairės, viršuje) – tūbelė.

Atsiųsk taip pat Baltrušaičio knygutę – jo eilėraščiai mane paguos.

Būkite abi sveikos ir tvirtos – mano gerosios, mano mylimos!

Atsimeni Sekmines, kai mudu buvome kartu Bavarijoj, Tiroly?

Taip, dabar irgi Sekminės!

Bučiuoju tave stipriai!

Tavo Balys

 

Stutthof

1943.VI.21

 

Vanduk ir Daliuk!

Aš esu rašęs jums laiškus birželio 7 ir 14 d. – ar juos gavote? Nuo birželio 1 d. mūsų padėtis pasikeitė, mes gyvename panašiai kaip viešbuty, turime radiją, šachmatus ir tt. Mūsų gydytojas stebi mūsų sveikatą ir taiso kiekvieną mažmožį. Aš jaučiuosi gerai – fiziškai. Aš turiu teisę kas savaitę po vieną laišką parašyti ir gauti. Taip pat paketus. Laiškai ateina pas mus kiekvieną šeštadienį, paketai – kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį. Iš tavęs esu gavęs tik vieną laišką ir vieną atviruką. Taip pat esu gavęs 4 paketus (keturius) – paskutiniame buvo tavo kavos mišinys – labai labai ačiū! Gali įsivaizduoti, kokį džiaugsmą visa tai man sudaro! Paketai ateina tvarkoj, tik būtų geriau kiek stipriau įpakuoti. Duona iš Būgių blogai ateina: pusė jau pažaliavus. Paskutinio paketo turinys buvo geriausias. Kai dar kartą siųsi paketą, pridėk ta proga vėl tos pačios kavos, aš gausiu. Pridėk taip pat savo ir Dalios nuotraukas. Man reikia skutimosi pastos „Skutal“, norėčiau ją kuo greičiausiai gauti. Pas mus taip pat kalbama apie tai, kad netrukus mus išleis, bet tiksliai nieko nežinau. Vieną dieną aš tikiu tomis kalbomis, kitą vėl galvoju, kad visa tai – tik niekai. Aš dirbu savanoriškai lagerio raštinėje (galiu ir nedirbti) – dirbant laikas trumpesnis ir ilgesys ne toks skaudus. Dalia – gal jau ji turėjo savo egzaminus – priglausk jos galvelę tyliai ir švelniai prie širdies – ji supras mane be žodžių – taip ir žodžių aš neturiu. Poryt – tavo vardinės. Dieve mano! Mano ilgesys yra neišpasakytas. Kaip aš galiu tau laimės linkėti, kaip galiu tave paguosti?! Mano ilgesys yra begalinis, o per tavo vardines bus… na, taip! Sveikink visus kaimynus, gimines ir pažįstamus (neužmiršk ir Emilės). Ačiū tau labai už viską. Pabučiuok nuo manęs širdingai ir švelniai Daliuką – savo jausmų jum abiem negaliu išreikšti. Ačiū, ačiū!

Tavo Balys

 

Stutthof

1943.VI.27

 

Vandukai! Kaip man liūdna, kad aš tau tiek rūpesčių darau! Aš jau esu gavęs iš tavęs 6 paketus, ir vakar, birželio 26 d., – 2 (du) laišku (8 ir 15 birželio). Kaip aš galiu tau išreikšti mano dėkingumą?! Aš pasidariau jau daug, daug senesnis. Pas mus jau pusiau oficialiai kalbama apie mūsų paliuosavimą – kada tai įvyks, niekas nežino. Greičiausiai iki liepos 15 d. niekas neatsitiks, – kalbos gali ištisus mėnesius tęstis. Kai aš atvažiuosiu namo, visos sielos žaizdos išgis. Bet jeigu aš važiuosiu į Berlyną, tai iš esmės nebus joks paliuosavimas. Pas mane dar vienas blogas dalykas: įvyko mainai: iš mano senų daiktų beturiu tik žieminį paltą, kepurę ir apatines kelnes. Visa kita iškeičiau (kostiumą, megztinį, batus, marškinius, spinkas, pirštines ir kt.). Visa, ką aš esu gavęs, bus pakankama kelionei į namus, bet gyvenimui Berlyne visi naujai gautieji daiktai iš viso netiks. Čia man nieko daugiau nereikia, bet būdamas Berlyne norėčiau kai ką gauti iš namų (kostiumą, batus, marškinius ir kt.).

Aš vis dar dirbu senoje vietoje, bet mūsų gydytojas nori man tai uždrausti. Su mano nervais ir širdimi ne viskas tvarkoje. Vienintelė mano laimė – tavo laiškai (paketai labai daug ką keičia mano gyvenime). Kaip man skaudu, kad aš negaliu Daliukui duot jokio džiaugsmo, net neturiu tinkamų žodžių! Priglausk jos galvelę prie širdies – ji matys mano ašaras. Daugiau aš nieko neturiu. Širdis skausmo perpildyta, ilgesys beveik nebepakeliamas. Ačiū Daliukui, kad ji tokia tvirta! Sveikink ją, sveikink nuo manęs visus kaimynus ir pažįstamus, ypatingai tėvą. Iš tavęs nesu gavęs jokių pinigų (man čia ir nereikia), bet iš Rapolo aš vėl gavau 50 markių. Aš žinau, kad tu rašei lagerio vadovybei užklausimą dėl manęs (apie tai man buvo oficialiai pranešta).

Būk sveika! Atleisk man už viską! Aš tau rašau kiekvieną sekmadienį.

Bučiuoju tave širdingai.

Tavo Balys

 

Stutthof

1943.VII.4

 

Vanduk! Aš rašau tau reguliariai kiekvieną sekmadienį (ev. pirmadienį). Iš tavęs esu gavęs vieną laišką ir vieną atviruką tik 26 birželio. Laiškai pas mane ateina kiekvieną sekmadienį, bet vakar, liepos 3 d., nebuvo iš tavęs jokio laiško. Paskutinį paketą (su skutimo pasta) esu gavęs 21 birželio ir toliau neturiu iš tavęs jokios žinios. Kalbama apie tai, kad mane netrukus išleis iš lagerio, bet kada tai gali įvykti – neturiu jokio supratimo. Tas gali greit būti, bet gali savaites, mėnesius ar metus užsitęsti. Aš nieko apie tai nežinau. Nežinau taip pat kur, jei mane išleistų, turėsiu važiuoti. Dabar fiziškai esu sveikas. Liepos 2 d. buvome prie jūros – maudytis, pakeliui miške rinkome ir valgėme daug mėlynių. Oras buvo geras ir maudymasis puikus. Kitą savaitę vėl eisime prie jūros maudytis, turbūt liepos 5 ir 9. Aš vis dirbu savo seną darbą – be darbo negaliu gyventi, tik dirbu kiek mažiau – kaip savanoris. Sielos išgyvenimų padėtis dažnai keičiasi. Aš žinau, kad tu man esi parašiusi laišką, tik jis kažkur pakely užkliuvo. Aš tikiuosi, kad po liepos 15 d. būsiu iš šito lagerio išleistas (mano viltis gali būti netikra). Aš nežinau, ar verta man paketus siųst į Stutthofą, bet gauti paketus yra labai malonu. Kaip aš norėčiau būti kartu su tavim, su Daliuku – koks tai pragariškas dalykas – tėvynės ilgesys! Nėra žodžių tam jausmui išreikšti!

Bučiuok širdingai mūsų Daliuką – padėkok jai už tai, kad ji tokia tvirta. Sveikink visus kaimynus ir pažįstamus, kurie jums yra geri. Labai gaila, kad tavo pavasaris ir vasara pagadinti – kad tu turi tiek rūpesčių, o aš nieko negaliu tau padėti. Bet aš nesu savo padėties ponu – ką gi aš galiu padaryti! Labai, labai tau ačiū! Būkit tvirtos ir neliūdėkit – nenustokite ryžtingumo – aš jo nenustoju!

Bučiuoju tave stipriai ir dėkoju. Tavo Baliukas.

 

Stutthof

1943.VII.12

 

Vanduk! Vakar, liepos 11 d., aš gavau du tavo laišku (iš 28 ir 29 birželio) – tai buvo laiminga diena! Pinigai iš tavęs dar neatėjo, bet man pinigų nereikia. Iš tavo laiško seka, kad du paketai yra pakeliui, gal rytoj, liepos 13, visus kartu gausiu. Šiaip ar taip, tris savaites gyvenau be laiškų ir siuntinių iš tavęs – tai buvo truputį liūdna. Iki liepos 7 mūsų lagery buvo įvestas karantinas – niekas negalėjo išeiti. Karantinas dabar panaikintas, bet aš vis sėdžiu. Iš visų ženklų atrodo, kad mūsų čia ilgai nelaikys, bet tiksliai nežinau. Gali ir daugiau laiko praeiti. Ilgesys, tėvynės pasiilgimas sunkiai slegia. Fiziškai esu sveikas, mūsų gydytojas rūpinasi manimi, taip pat ir nelaimės draugai man padeda. Tikiuosi netrukus pasimatyti. Bet jeigu aš turėsiu važiuoti į Berlyną – tai bus man dar sunkesnis smūgis, negu suėmimas. Vis dėlto aš nenoriu tikėti, kad seną ir visai nekaltą poetą galima būtų iš tėvynės išvaryti ir gyvenimą sugriauti. Tavo laiškai yra man įspūdingi kaip šventė! Man daug lengviau, kad judvi su Dalia susitvarkote. Man tai didelis džiaugsmas, kad Dalia tokia tvirta ir kad ji su mano mokiniais draugauja. Priglausk jos švelnią galvytę prie širdies – ji girdės mano širdį. Visos mano dienos eina vienodai, be įvykių – aš laukiu, laukiu ir laukiu…

Aš nenustoju vilties, bet visa taip skaudu! Sveikink mūsų gerus kaimynus, tėvą, nepamiršk Emilės. Aš nuolat galvoju apie jus visus ir tave ir Dalią dažnai sapnuoju. Aš negaliu išdėstyti mano vidaus išgyvenimų viename laiške, bet tu mane suprasi be žodžių. Dėkui tau už visus tavo rūpesčius, ir prašau man atleisti, kad dėl manęs tu turi pakelti tiek skausmo!

Bučiuoju tave ir Dalią širdingai – tebūnie jum gera!

Jūsų Baliukas

 

Stutthof

1943.VII.18

 

Vanduk! Pereita savaitė buvo man ypatingai laiminga. Liepos 12 d. gavau du, 15-tą – siuntinį iš tavęs ir 17 d. – du tavo laišku (iš 3 ir 11 liepos). Laiškai buvo turiningi – jie mus visus pradžiugino. Tu, vargšas vaikeli, siunti man visa, ką turi, o judviem su Dalia nebelieka kas valgyti! Žinoma, aš labai džiaugiuosi, bet aš galėčiau su mažiau daiktų apsieiti. Palaikyk daugiau maisto sau! Mūsų padėty neįvyko jokių pasikeitimų – apie mūsų tolimesnį likimą nieko nežinome. Žinoma, tokia padėtis labai veikia į nervus, kurie pas mane niekad nebuvo geri. Ir mano širdis duoda save pajausti. Mano suėmimo ir gyvenimo čia beprasmiškumas gali privesti prie desperacijos. Kas per temą pasiėmė profesorius Stegemanas? Dabar aš negaliu jokio mokslo darbo dirbti, net jokios knygos negaliu skaityti. Galva visai nedirba – bet žinoti apie temą būtų labai įdomu: aš negaliu prisiminti, kokias aš buvau pasiūlęs.

Aš tau rašau kiekvieną sekmadienį, – bet tu turi man rašyti ne daugiau kaip 60 eilučių [užbrauktas sakinys] – bus nupjauta. Raštinėj aš dabar dirbu kiek mažiau – jau 4 kartus esu buvęs prie jūros maudytis. Apie mano vidaus gyvenimą nerašysiu – ne tu viena laiškus skaitai. Gal jau šią savaitę išsispręs mūsų likimas – yra kai kurių nežymių ženklų, tačiau panašūs ženklai jau ne kartą mane apgavo. Dvasiniai esu vėl tvirtas, laikina silpnybė praėjo, aš vėl sveriu 72 klg., su kuriais atėjau į lagerį.

Sveikink tėvą, kaimynus, taip pat Emilę, – ir ypač švelniai mūsų Dalią. Aš neturiu žodžių mano dėkingumui tau išreikšti – na, laiške neminėsiu reikalingų žodžių. Tavo rūpesčiai gi kada nors atneš vaisių, gal poetinėj formoj.

Likit sveikos! Mano Vandukai, būkit sveikos!

Bučiuoju tave širdingai.

Tavo Baliukas

 

Stutthof,

1943.VIII.1

 

Vanduk! Tavo atviruką iš liepos 21 d. esu gavęs, tik vienas laiškas pakely pražuvo (iš pereitos savaitės). Pereitą ketvirtadienį taip pat esu gavęs vieną siuntinį, – tokiu būdu visi siuntiniai yra čia – tvarkoj. Geroji Vanduk! Aš džiaugiuosi kiekvienu daiktu siuntiny, – aš žinau, su kokiais jausmais tu viską paruošei. Kartu man liūdna: aš žinau, kad kiekvienas maisto gabaliukas yra atimtas nuo tavo ir Dalios burnos. Tu neturi man tiek daug siųsti – palik daugiau sau – aš išsiversiu! Geroji Vanduk! Aš esu gavęs gerą laišką iš Valiukėno (irgi iš liepos 21 d.). Taigi, anksčiau ar vėliau ateis emigracija. Po velnių! Jeigu aš turėsiu likti Vokietijoje, aš turėčiau turėti iš universiteto pažymėjimą, ar, geriau, iš Švietimo ministerijos, kad aš dirbu universitetinį darbą. Be tokio pažymėjimo kiekvienas darbo biuras gali mane įkišti į kiekvieną fabriką, kur aš su savo sveikata neilgai išlaikysiu. Pereitais metais aš esu pasiūlęs įvairias temas, – aš nežinau, kokią tu esi parinkusi. Tokiu būdu, tame pažymėjime turėtų būti taip pat tiksliai tema išvardinta. Dresdene būtų geriau gyventi, negu Berlyne. Tiktai mano nervai yra taip sudraskyti, kad aš šiuo laiku esu nedarbingas – kaip aš galėsiu atlikti mano universitetinį darbą? Bet šis pažymėjimas man yra būtinai reikalingas.

Pas mus labai karšta, ypatingai mūsų raštinėje, kur aš dirbu, bet jau trys savaitės, kaip mes neturėjom galimybės išeiti jūroj pasimaudyti. – Mes ten esame buvę tik keturius kartus.

Geroji Vanduk! Atleisk man, kad tu dėl manęs turi tiek rūpesčių, bet juk tu gerai žinai, kad aš esu visiškai nekaltas – kad mano suėmimas yra kaip ant galvos nukritusi plyta.

Pabučiuok mūsų brangią Dalią, pasveikink tėvą ir kaimynus. Už tavo rūpesčius gal aš galėsiu anksčiau ar vėliau geriau atsidėkoti.

Lik sveika, mano geroji Vanduk! Pabučiuok Dalią!

Tavo Baliukas

 

Stutthof,

1943.VIII.8

 

Vanduk! Vakar vėl iš tavęs nebuvo laiško, – gal pakely koks juokdarys jį nukniaukė. Ką gi! Bet rugpjūčio 5 d. gavau 2 pakeliu: iš tavęs ir iš Dalios! Kaip aš buvau laimingas! Kiekviename daikte jaučiu jūsų mylinčias rankas – vėl nesu vienas pasmerktųjų urve. Ačiū, labai, labai ačiū! Bet nesiųskite man tiek daug – prie mano gyvenimo be judėjimo ir beprasmiškoj egzistencijoj man tiek daug nereikia – jūs pačios neturite badauti. Juk jūs pačios nieko neturite! Vakar atėjo iš tavęs pašto perlaida 100 markių – ačiū! Bet čia man pinigų nereikia ir nereikia baltinių – viso to kaliniams nereikia. Pranešk Valiukėnui, kad aš jo laišką esu gavęs ir padėkok jam. Jam rašyti aš negaliu, nes tokiu atveju mano laiškas tau iškristų. Jis jau man pasiūlė Berlyne kambarį – tai labai daug. Mūsų padėty nėra jokių pasikeitimų (tik jau visą mėnesį neturėjom galimybės nueiti jūroj pasimaudyti), atrodo, kad mes sėdime tvirtai ir stripriai, kad visos šnekos apie paleidimą yra vieni niekai, skiriami lengvatikiams. Vis dėlto dėl visa ko atsiųsk man dabar į Berlyną pažymėjimą iš Švietimo Valdybos, kad aš turiu Vokietijoje dirbti universitetinį darbą (tikslus temos pavadinimas ten turi būti) – be tokio pažymėjimo gali kilti visokie nesusipratimai. Man čia reikalingas skutimuisi muilas, – kurį galėtum įdėti sekančiame pakely – ir pastos „Skutal“. Geriausi siuntiniai yra mažesni, kaip paskutinysis (dabar siuntinių kiekis ir svoris nebėra aprėžti, galima siųsti tiek, kiek nori). Pridėk taip pat truputį mano tabokos, – ji dar gera, aš turiu pypkę. Ir išgelbėk taboką iš rūsio – ji ten neturėtų pražūti. Fiziškai jaučiuosi vidutiniškai, bet ilgesys, tėvynės pasiilgimas labai stipriai veikia į mano padėtį. Bet ką gi – ką aš apie tokius dalykus pasakosiu!

Pabučiuok mūsų mielą Daliuką, švelniai ir širdingai – ji turėtų jausti, kaip aš ją myliu. Ir tave, geroji Vanduk! Ach, būtų geriau jokių žodžių nerašyti – žodžiai niekuomet neatatiks tikrovei. Ačiū tau, labai ačiū!

Sveikink tėvą ir kaimynus. Bučiuoju Tave, geroji Vanduk, širdingai.

Lik sveika, lik sveika!

Tavo Baliukas

 

Stutthof

1943.VIII.15

 

Mano Vanduk! Tik šiandie, 15.VIII, gavau tavo atvirutę iš 26-7. Atvirukas keliavo tris savaites! 12-8 atėjo tavo apdraustas paketėlis (nereiktų siųsti apdraustų paketų!). Labai ačiū! Vargšas vaikeli! Aš jaučiu, kad tu siunti man paskutines atsargas, ir Jūs pačios su Dalia turite badauti. Man dėl to labai skaudu. Nesiųsk man taip daug – jūs pačios turite būti sočios ir sveikos – tai svarbiausia. Dėl mūsų paleidimo čia nėra jokių ženklų. Mes esame tiktai kaliniai, mes neturime nieko žinoti apie mūsų likimą, mes neturime jokių teisių. Aš asmeniškai labai mažai tikiu į mūsų paleidimą. Visi pažadai – tai tik žodžiai, kurie neturi jokios reikšmės. Apie tai jau kalbama daugiau kaip tris mėnesius ir nieko nedaroma.

Pas mus jau ruduo, šaltas, liūdnas ruduo. Ploni berželiai už vielų sienos verkia šaltomis ašaromis. Rudenį gyvenimo beprasmiškumas yra dar skaudesnis. Betgi šiandie – rugpjūčio 15 diena. Mano brangi, mano geras draugas Daliukas! Šiandie – tavo gimimo diena. Kaip aš norėčiau šiandie būti kartu su tavimi! Jau visą savaitę dieną ir naktį galvojau apie tą dieną – galvojau apie Tave, Daliuk! Su šia diena kai kurie rūpesčiai nuo manęs atkrito. Šiandie Tu jau visai suaugusi, nuo šios dienos nebeturiu daugiau pareigos Tavo jaunąjį džiaugsmą savo tėviškais pamokslais naikinti. Man labai skaudu, kad Tavo jaunystė pereina tokiais sunkiais laikais. Daliuk, aš suprantu Tave, Tavo išgyvenimus – aš nesu tiek senas, aš dar galiu suprasti. Mano sieloj tebėra kažkas iš jaunystės – mano siela vėl poezijos pilna. Tik čia aš nerašysiu jokių eilėraščių. Betgi kada nors aš būsiu vėl kaip visi žmonės – aš būsiu laisvas. Ir tada aš parašysiu Tau, šiam Tavo gimtadieniui dainų knygą. Naujų dainų, su nauja jėga – apie jaunystę ir išmintį. Sveikinu Tave, Daliuk – užtenka šiai dienai!

Mano brangus Vandukai! Mano siela yra pilna poezijos Tau, aš vėl jaučiu tokią poetinę jėgą – jos užteks ilgiems laikams. Aš išmokau žiūrėt į pasaulį su išminties šypsena, aš vėl galiu minioje būti vienas, aš vėl gyvenu ritmų, nuostabių garsų ir spalvų pasauly. Per tėvynės ilgesio, pasiilgimo kančias aš pasidariau jaunesnis, kaip aš buvau prieš dvidešimtį metų. Beteisis kalinys – tai tik tuščios kalbos!

Širdingai bučiuoju Jus abi, – būkit sveikos – būkit sveikos!

Jūsų Baliukas, Stutthofo kalinys

 

Stutthofas

1943.VIII.22

 

Mano Vandukai! Pereita savaitė buvo man ypatingai laiminga: aš esu gavęs: 1) siuntinius iš tavęs ir Dalios, 2) laišką iš rugpjūčio 5 d., – laišką su pažymėjimu – atviruką, pažymėjimo korektūrą. Aš esu tau begaliniai dėkingas už tavo gerumą ir rūpesčius. Pasiremdamas šiuo pažymėjimu tuojau parašysiu prašymą. Bet Tavo prašymai yra svarbesni. Čia man pusiau oficialiai patarta, kad pasiremdamas tuo pažymėjimu rektorius turėtų parašyti prašymą. Šiaip mūsų gyvenimas yra be pasikeitimų. Atrodo, kad mus visai pamiršo ten aukštai, kažkur tarp žemės ir dangaus. Ką gi, tai visai suprantama karo laikais. Po šitų atsilankymų ir prašymų turiu daugiau vilties. Būtų jau aukščiausias laikas iš čia išvažiuoti. Čionykštis klimatas menkai tinka mano sveikatai. Darbingumas (protinis darbas) dar man negrįžo. Be to, esu gavęs reumatiškus skausmus kairiame pety – na, dar galima išturėti, būk rami. Mano Vanduk! Už pinigus (mano honoraras) parūpink kurą ir daržoves žiemai, – tai svarbiausias dalykas. Jūs abi neturite šalti ir badauti. 100 markių iš tavęs gavau – dėkui! Daugiau man nereikia. Ateis gi pagaliau diena, kada aš būsiu laisvas – po pirmosios gyvenimo mokyklos. Į ateitį žiūriu ramiau ir su pasitikėjimu. Žinoma, dvasia piktinasi neteisingumu, kurs mums padarytas per mano suėmimą. Bet po lagerio patyrimo charakteris bus stipresnis. Aš dažnai išgyvenu lyriško pakilimo momentus – ir nelaimėj galima rasti laimę: filosofiškai lyriškoj pasaulėžiūroj, su ramia išmintim žvelgiant į įvykius! Būk rami, mano Vanduk, aš išlaikysiu. Visi tavo žingsniai yra labai geri. Nesiųsk man degtukų (draudžiama) ir duonos (genda). Dabar siuntinių svoris nėra aprėžtas, bet man visiškai užtenka, ką Tu siunti. Ačiū, Daliuk, už obuolius! Bučiuoju Tave ir Daliuką širdingai ir myliu begaliniai, sapnuoju Jus, mano gerosios dvasios! Likit sveikos.

Jūsų Baliukas, Jūsų poetas –

Stutthofo kalinys

 

Stutthof,

1943.IX.7

 

Vanduk! Vanduk!

Rugpjūčio 30 d. gavau 3 siuntinius (iš tavęs, Jadzės, iš Būgių) – ačiū, ačiū!

IX.4 ir VIII.28 neatėjo iš Tavęs laiškai. Tavo paskutinis atvirukas buvo rašytas rugpjūčio 10 d. Daugiau aš nieko neturiu. Tavo laiškai yra vienintelė paguoda mano beprasmiškame gyvenime.

Ar atsimeni poeto žodžius:

Tu esi kaip sveikata!“

Vanduk! Tu!

Bučiuoju širdingai Jus abi.

Tavo Baliukas

Stutthofo kalinys

 

Stutthof

1943.IX.19

 

Vandukėli mano mieliausias!*

IX.15 gavau du siuntiniu – iš tavęs ir iš Rimkienės – labai ačiū! Atrodė, kad mano pažįstami pradeda jau mane pamiršti… Ir pagaliau, po 4 savaičių laukimo atėjo tavo laiškas IX. 18 d., rašytas rugpjūčio 30 d. Negali įsivaizduoti, kaip aš buvau laimingas! Ačiū, tūkstančius kartų ačiū Tau! Bet Stutthofe sėdžiu stipriai ir tvirtai. Mano atleidimas nepriklauso nuo lagerio administracijos, tik nuo generalinio komisaro Kaune. Priešingas tvirtinimas yra lengva neteisybė. Atrodo, kad lagerio administracija nežino daugiau už mane apie mano likimą. Visad pažadėt ir niekad žodžio netesėt – tai tokia politikos rūšis, kurios prasmės aš negaliu suvokti. Žinau tik, kad tai yra geriausias būdas nelaimingų žmonių nervus gadinti.

Aš žinau, Vanduliuk, kaip sunkus yra Tavo gyvenimas. Dažnai matau tave dvasios akimis labai aiškiai – kaip tu dirbi, kaip tu rūpiniesi, kaip tu kalbi… Aš matau Tavo veidą, tavo bruožus. Nuolatiniai sapnai skaidrina mano gyvenimą tais vaizdais. Kiek sunkiau man su Dalia. Nepavyksta man įsivaizduoti, kaip ji dabar atrodo, kaip ji dirba ir galvoja, ką gi, po mokyklos baigimo aš jos nesu matęs. Mano brangios, mano gerosios dvasios! Kad Jūs žinotumėt, kaip aš Jus myliu, kaip aš ilgiuosi!.. Na, apie tai nėr ką kalbėt, rašyt… Kokių man žodžių reikia? Abejoju, ar mane iš kalėjimo išleis – per dažnai tai jau buvo žadėta. Kai netikėtai kuomet mane paliuosuos, kurį laiką aš negalėsiu dirbti protinio darbo – mano dvasia, mano nervai yra visiškai išsemti. Abejoju, ar Tau pavyks mane aplankyti. Berlyne ar kur kitur aš esu nereikalingas – esu nedarbingas. Pasilsėt galėsiu tiktai namie, pas Tave ir Dalią. Todėl nedarau jokių planų ateičiai. Tebūnie kas bus. Aš jaučiu Jus abi taip arti – kad man atrodo, kad aš tik vakar su Jumis buvau – mano mielos, mano brangios! Pabučiuok širdingai Dalią!

Nerašyk man daugiau kaip 60 eilučių (eilučių ilgumas nenustatytas!).

Ačiū Tau, Vanduk, ačiū!

Ir bučiuoju Tave širdingai!

Tavo Baliukas

 

Stutthof

1943.IX.26

 

Vanduk, Rūpintojėle mano! [šitie žodžiai originale parašyti lietuviškai]

Vakar (IX.25) vėl gavau Tavo laišką, ir naktį vėl Tave sapnavau. Vanduk! Vanduk! Taip daug norėčiau Tau parašyti, bet per daug tave gerbiu, kad šitame laiške galėčiau apie mano jausmus rašyti. Nelaimėj reikia būti išdidžiam. Aš jaučiu ir suprantu Tavo rūpesčius, ypač sąryšy su pasauliniais įvykiais. Galima būti ramiems, velnias nėra toks baisus, kaip jį maliavoja. Ypatingai Vilniaus gandų nereikia rimtai imti. Aš sėdžiu stipriai ir tvirtai! Poryt persikeliam į žiemos barakus. Kai mus pagaliau paleis, greičiausiai ne į Berlyną, bet į Lietuvą. Gal tu gali man atsiųsti: 1) paliudytą pono Fritsch pažymėjimą, 2) pono Vilniaus gebietskomisaro raštą, kad jis leidžia man gyventi Vilniuje ir Vilniuje atlikti tą darbą, kurį man paskyrė Universitetas, kadangi Vilniuje yra mano per 20 metų surinktoji biblioteka, mano archyvas, mano mokslo medžiaga ir tt. Aš nebeturiu pirštinių. Žiemai man bus reikalingos senos sportinės kojinės – storos. Pereitą savaitę esu gavęs Tavo pakelį (su pyragaičiu), ankstyvesnis buvo su taboka. Atsiųsk man dar mano tabokos – draugai padeda man ją naikinti. Su rūkalais pas mus trumpa. Labai gaila, kad mūsų draugų siuntiniai nusiųsti atgal. Nereikia paketų siųsti apdraustu būdu (iš Rimkienės esu gavęs).

Mano miela, mano geroji Vanduk! Kaip aš norėčiau būti su Tavim – dirbti ir kurti. Dabar aš rasiu naujas spalvas, naujas melodijas – ir visa tai bus Tau ir Daliai, aš taip ilgiuosi kūrybos darbo. Mano dabartinio gyvenimo beprasmingumas mane stačiai pjauna. Mano miela, mano geroji Vanduk! Bučiuok Dalią, sveikink pažįstamus, kurie manęs dar nepamiršo! Geroji Vanduk!

Tavo Baliukas

 

Stutthof

1943.X.5

 

Adreso pakeitimas:

Block XI

Vanduk, Rūpintojėle!

X.2 esu gavęs 2 Tavo atviruku ir X.4 – paketėlę.

Vanduk, ar tu mane girdi?

Tavo Baliukas

 

Stutthof

1943.X.12

 

Vanduk, mylima!

X.7 esu gavęs paketėlį, X.10 – atviruką, pinigus ir obuolius iš Dalios ir vėl X.12 – du siuntiniu. Ačiū tūkstantį kartų! Aš esu labai susirūpinęs Tavo ir Dalios tolimesniu gyvenimu. Ar Jūs paliekate mieste? Deja, aš nieko negaliu Tau padėti – daryk viską kaip pati išmanai ir kaip jauti. Jeigu aš galėčiau būti dėl Jūsų ramus, mano gyvenimas būtų kur kas paprastesnis. Aš nežinau, ar aš galiu Tave dar apsunkinti paketų siuntimu. Aš spėju, kad Tu pati turi nedaug maisto, siųsk man ką gali, tik abi su Dalia nebadaukite. Žiemai norėčiau turėti: 1) kokias nors pirštines – neturiu jokių, 2) storas, vilnones kojines (senas sportines), 3) daugiau taboko (mano senojo), – draugai man padeda jį naikinti, 4) tavo specialų kavos mišinį – ją man gydytojai pataria, 5) rašalo plunksnai (Dalia žino kokio), 6) vieną pakelį languoto ir 1 pakelį rašomojo popieriaus iš mano knygų spintos, 7) mosties nuo egzemos (knygų spintoj, vidury, viršuj, už knygų). Man labai nemalonu, kad rašau Tau tokius reikalų laiškus. Dūšioje esu visad kartu su Jumis, nuolat jaučiu Jūsų rūpesčius ir vargus, visad norėčiau Jums padėti. Čia vis esu senoje vietoje raštinėje – prie darbo laikas greičiau praeina. Aš neišpasakytai Jūsų ilgiuosi, bet tam niekas man negali padėti. Apkabink, bučiuok mūsų mielą Dalią – aš didžiuojuos turėdamas tokią dukterį – aš myliu ją begaliniai. Sveikink tėvą ir pažįstamus, kurie manęs dar nėra užmiršę. Aš gana aiškiai įsivaizduoju Jūsų gyvenimą. Aš žinau, kaip Jums sunku yra per gyvenimą irtis. Na, ką gi. Bučiuoju Tave ir Dalią, mano gerosios dvasios, būkit sveikos!

Jūsų Baliukas

 

(Tęsinys kitame numeryje)

 

2014_1_metai_.png

* Mūsų tarnaitė Vilniuje – V. S.

* Vokiškai rašytame laiške išplėstinis kreipinys užrašytas lietuvių kalba. Tai – pirmasis laiškas, rašytas iš Štuthofo, kuriame B. Sruoga į žmoną kreipiasi lietuviškai.

* Kazį Borutą.

* Muzikas Antanas Krutulys – iš savo ūkelio Jerozolimkoj prie Vilniaus jis šelpė mieste gyvenusius lietuvius maistu, taip pat ir mus. – V. S.

* Vladimiras Zubovas – V. S.

** Mykolas Biržiška – V. S.

* Čia paminėtieji lenkų rašytojo Vyspianskio žodžiai: „Miales, chamie, zloty rog – ostal ci się ino sznur!“ (Turėjai, chamai, aukso ragą – pasiliko tau tik virvė!). – V. S.

* Antanas – Smetona, mirė 1944. I. 9 Clevelande, USA – V. S.

Jurgis – Baltrušaitis, miręs 1944. I. 3 Paryžiuje – V. S.

** Sakinį mėlynu tušinuku pabraukė ir šalia savo inicialus užrašė V. Sruogienė.