tekstai.lt

Alfredas Guščius. Apie ribas savyje ir kosmose (P. Venclovo „Peržengti ribą“)

Recenzijos, anotacijos

b_200_299_16777215_0___images_iliustracijos_2014_metai_Petras-Venclovas-PERZENGTI-RIBA.jpg

 

Petras Venclovas. Peržengti ribą. – Kaunas: Kauko laiptai, 2013. – 296 p.

Petras Venclovas į savo kūrybinį kraitį įdėjo dar vieną knygą, kurioje išspausdinti du nedideli romanai. Pirmasis – „Peržengti ribą“ – realistinis, tiesiog iš kasdienybės trauktas kūrinys apie dabartį; netgi kiek neįprastas šiam autoriui, kadangi parašytas be jo prozai būdingų magikos, pasąmoninio laiko sureliatyvinimo, sapnų ir tikrovės supynimo bei kitų literatūrinės technikos ypatybių. Papasakota istorija gali atrodyti pasiskolinta iš televizijos laidų apie netikėtus vaikų susitikimus su tėvais, brolių, seserų atsiradimus… Iš jų, manau, kiekvienas talentingas rašytojas galėtų sukurti romaną ar apysaką.

P. Venclovas „pasigautoje“ istorijoje (vieną gražią dieną prie banko darbuotojo, pietaujančio Kauno Laisvės alėjos lauko kavinėje, prieina nematyta mergina ir pareiškia esanti jo sesuo) nesitenkina eilinio kriminalo ar muilo operos burbulo pūtimu. Autoriaus, atrodo, daug galvota, kokiam protagonisto tipui šią istoriją užkrauti ant pečių, kokį pasakojimo būdą parinkti, kaip traktuoti visą istoriją, kokiomis meninėmis priemonėmis sudominti skaitytoją. Pasirinko, manau, gal ir geriausią – iš gyvenimo tirštumos ištrauktą faktą traktuoja realistiškai, laikosi pasakotojo (kuris kartu yra ir romano pagrindinis herojus) „išpažinties“ chronologinių rėmų, kuriuose gana tiksliai žymimi herojaus Arūno Aimanto biografiniai faktai: Salomėjos Nėries mokykla Vilniuje, pionierių draugovės tarybos pirmininko pavaduotojo pareigos, Sąjūdžio metai, tėvų pakrikimas po Kovo 11-osios, jų psichologinė būsena Sausio 13-osios metu („tėvas, jeigu neklystu, priklausė Nacionalinio gelbėjimo komitetui“), išvykimas į Kauną, KPI įgyta inžinieriaus specialybė, darbas banke ir t. t.

P. Venclovo romano originalumu laikyčiau tai, kad rašytojas netikėta žinia apie seserį prislegia buvusio partinio funkcionieriaus, o vėliau ir „platformininko-perversmininko“ Liudo Aimanto vienturtį sūnų. Tas funkcionierius rodomas kaip atspindys sūnaus sąmonėje, nors jaučiama, kad autorius „žino“ apie šį žmogaus tipą daugiau ir galėtų parašyti apie jį atskirą kūrinį... Sūnus pasitiki savimi, yra racionalus, stačiokiškos kalbos, gana familiariai elgiasi su sužadėtine. Jį kurdamas autorius siekia atskleisti kai kuriuos šiuolaikinio jaunimo psichologijos bruožus.

Komunistinė tėvo praeitis velkasi paskui Arūną tarsi Hamleto šešėlis, ką jis pats ironiškai įvardija, ir nors tėvas jau prieš dešimt metų miręs ar žuvęs autokatastrofoje neaiškiomis aplinkybėmis, sūnus nesijaučia psichologiškai laisvas. Jį ima baimė, kad išlįs buvę tėvo draugeliai ir, persivertę judošiais, paliudys, kad obuolys nuo obels netoli tenurieda, sugadins jo tarnybinę reputaciją. Štai būdinga šito „jaunuolio su šešėliu“ savianalizė: „Kai pradėjau snausti, staiga tvinktelėjo mintis: ar gyvas būdamas tėvas nebūtų nusitempęs manęs į dugną kartu su savim? Nesusivokėlio, atgailaujančio, smerkiančio buvusius draugus, gal net išduodančio juos sūnus negali būti kitoks! Jam negalima leisti pakelti galvos, nes gali konkurencinėje kovoje pastumti į šalį mūsų susipratusią patikimą atžalą! Tėvo mirtis pasiteisino: padėjo išlikti, pasiekti tai, ką dabar turiu. Ciniška, bet turbūt teisinga. Dabar esu tik ponios Aimantienės vienintelis sūnelis, nors ir šiaušiuosi prieš ją. Tad išnyk, „tėvo šmėkla“, nes gali įklampinti į neišbrendamus sąžinės liūnus! O aš geidžiu patogaus, pasiturimo ir nerūpestingo buvimo. Kaip ir daugelis kitų. Nenoriu būti atstumtas, paženklintas, praradęs pasitikėjimą“ (p. 108).

Gilindamasis į tėvo praeitį, Arūnas atidengia sau pačiam mažai težinomus partinės nomenklatūros naktinių orgijų suomiškose kolchozų pirtyse vaizdelius. Gal tuomet jo tėvas su agronome Motuzaite ir pradėjo dabartinės pretendentės į seserį gyvybę. Kitas galvosūkis – o gal motina, kerštaudama „laidokui“ vyrui, meilužio Norberto pagalba suorganizavo autoavariją, kurioje tėvas žuvo? O gal Arūnas apskritai yra visai ne Aimantas, ir tokiu atveju Rūta, primygtinai piršdamasi į seseris, visai ne sesuo? Žodžiu, klausimų, versijų griūtis užgriūna dar jaunus Arūno pečius, ir šlovė autoriui, kad jo racionalusis herojus ciniškai nenuslysta tų klausimų paviršiumi, bet yra „priverstas“ gvildenti juos gana aukštu psichoanalizės lygmeniu. Tiesa, kartais autorius Arūnui kelia per sunkius filosofinius bei psichologinius klausimus, kurių jo išsilavinimas bei mentalitetas negali pakelti (jis sakosi nemėgstąs metafizikos, nelabai skaitąs knygų, išeitų, kad yra abejingas savianalizei, tačiau samprotaudamas vis dėlto remiasi Biblijos, žymių žmonių išmintimi). Taigi, psichologinio netikrumo autoriaus ir jo protagonisto santykiuose kai kur pasitaiko. Tačiau meninės tiesos stygių gelbsti paties autoriaus mintys, samprotavimai, papildantys protagonisto paveikslą.

Romano atomazgoje atverčiamos visos kortos – bet telieka šitas malonumas skaitytojui. Detektyvinę intrigą („aš esu tavo sesuo“) praplečia, o kartu visą romaną į aukštesnį meninį lygmenį pakylėja autoriaus požiūris į sudėtingą žmogaus–istorijos–politikos–socialinio laiko–visuomenės sanpyną. Ir klausimas, kada galima, kada ne „peržengti ribą“, romane įgauna dramatišką ir originalų skambesį. Autorius nesitenkina paviršutinišku juridinio bei moralinio kazuso narpliojimu, bet lenda į gilesnius minėtos problematikos klodus. Atrodytų tik asmeninio kazuso aiškinimasis nejučiom suauga su bendresnės reikšmės pasakojimu apie sudėtingą komunistinės nomenklatūros šeimos palikuonio vadavimąsi iš tėvų politinio ir psichologinio palikimo. Vadavimosi procese būta visko – ir prisitaikymo prie sistemos („<...> metams bėgant tėvų veikiamas tikriausiai būčiau siekęs karjeros partinėje veikloje“), ir kompromisų, ir tikrų atsivertimų – „Lietuva atsilaikė, nors už laisvę iš tikrųjų sumokėjo krauju: atsirado tokių, kurie plikomis rankomis atsistojo prieš tankus. Tą naktį kažkas apsivertė manyje“ (p. 34, 35).

2014_1_metai_.png

XXI amžiuje amžini lieka ir perdėto jausmingumo, romantiškumo, ir racionalumo, pragmatizmo, cinizmo recidyvai. Donkichotai, verteriai, romeo, kaip ir otelai, gobsekai, čičikovai, donžuanai niekada neišnyks, kol nebus sukurta naujos kokybės žmonija. Tokią žmoniją P. Venclovas „surado“ romane „Jauni ir nemirtingi“. Romanas, supratote, – fantastinis. P. Venclovui nebereikėjo peržengti jokios žanrinės bei tematinės ribos, kadangi ir apie amžiną jaunystę, ir apie nemirtingumą, ir apie sielos dingimą iš kūno, ir apie mirusių sutuoktinių, pavirtusių smėlio saujomis, ginčus, ir apie laiko nebuvimą, ir apie skirtingų epochų istorinių personažų bendravimą per sapnus, per mitus jis jau yra rašęs daug. Jo kontempliacinių, sąlygiškų ir magiškų kūrinių kontekste (nekalbu apie realistinius) naujasis romanas nieko naujo nebebyloja. Tai laisvas improvizavimas ir kontempliavimas ateities žmonijos, visuomenės, žmogaus prigimties, tarpplanetinių kelionių temomis. O improvizuoti bei kontempliuoti P. Venclovas moka. Gal atsiras jo fantastinį romaną vertinančių labiau nei pirmąjį – realistinį-psichologinį; kaip sakoma, dėl skonio nebūtina ginčytis. Belieka įvardyti mano skonį, t. y. „galutinį nuosprendį“: romanas „Jauni ir nemirtingi“, kaip meninė visuma, kaip „daiktas savaime“ (su sava menine tiesa bei psichologine logika, architektonika, stilistika), gerokai nusileidžia kitiems šio autoriaus kūriniams, pavyzdžiui, novelių apysakai „Susapnuoti gyvenimai“, apysakai „Tremtis“ (apie poetą Ovidijų), novelėms bei apsakymams „Apie sielą“, „Senosios Japonijos poetė“, „Pokalbis dviese“, „Nemirtingumas“ ir kai kuriems kitiems. Kaip minėjau, jokios esminės žanrinės ar tematinės ribos naujame kūrinyje jis neperžengė. Taip pat ir prasminės / problematinės – jau pirmajame fantastiniame romane „transliavo“ rašytojų fantastų, futurologų idėjas, svajones, utopijas. Žinoma, prasminga, kad autorius dar nerado tobulesnės už žemę civilizacijos ir visai nesižavi atrastąja, netgi ironiškai, groteskiškai vaizduoja jos politinę santvarką, moralę, meną. Tačiau pasikartosiu – literatūros kūriniui, kaip „daiktui savaime“, idėjų, kritikos, tendencijos arba vien autorinės pozicijos neužtenka.

Nusižengdamas viešųjų ryšių etikai, drįstu rašytojui pasufleruoti – manau, iš jo magiškų bei sąlygiškų kūrinių stipriausia yra novelių apysaka „Susapnuoti gyvenimai“, iš realistinių – romanas „Kartybių taurė iki dugno“. Šiomis kryptimis eidamas autorius gali pavyti save arba net pralenkti, spėti sugiedoti vieną, gal dvi „gulbės giesmes“...