tekstai.lt

Leszek Bugajski. Lenkų literatūros piramidė

Tėvynės varpai

 

Dar keli ar keliolika mėnesių ir bus praėjęs ketvirtis amžiaus nuo tada, kai Lenkijoje (o kaimyninėse šalyse šiek tiek vėliau) pasikeitė santvarka ir socialinė, ūkinė sistema. Teoriškai tokios permainos neturėtų turėti ir neturi tiesioginės įtakos literatūrai kaip kūrybinei veiklai, vis dėlto jos daro ryškų poveikį ir netgi iš esmės daug ką keičia. Visų pirma buvo panaikinta cenzūra ir atsivėrė durys užsienio literatūrai, kuri iki to laiko – dėl įvairiausių priežasčių – buvo laikoma anapus „geležinės uždangos“. Pradėti leisti solidūs verstiniai veikalai, ankstesnės valdžios laikyti politiškai ydingais, o šalia jų ėmė laisvai plaukti visa pramoginės literatūros, ar greičiau – rašliavos, – upė. Kad ir kaip būtų nemalonu, reikia pripažinti, kad ji sukėlė akivaizdų, keletą metų trunkantį susidomėjimo tėvynine literatūra nuosmukį. Nėra ko stebėtis: išrankūs skaitytojai skaitė tai, kas anksčiau buvo neprieinama, o tie mažiau išrankūs staiga suvokė, koks mielas žaidimas gali būti literatūra, kiek jos įvairiausių formų pasaulyje siūloma. Kiekvienas galėjo rasti sau ką nors įdomaus. Leidėjai, žinoma, aiškiai tai suvokė ir vis nenoriau leido lenkų rašytojų kūrinius – šiems atėjo „didžiojo liūdesio“ laikas.

Po kelerių metų ta padėtis pasikeitė, nes juk kiekvienos šalies kultūra privalo turėti savo literatūrą ir ja užsiimantys sąmoningai ar nesąmoningai šitai suvokia. Kas nors turi kūrybiškai analizuoti tikrovę, kurioje gyvename, ir pakišti mums veidrodį, kad pasižiūrėtume, kaip atrodom. Pamažu, pamažu, o paskui vis intensyviau ėmė kilti nauji, ambicingi lenkiškai parašyti kūriniai. Šalia jų audringai išsiveržė tautinė pramoginė literatūra, nes dalis rašytojų ir literatūros gerbėjų apsvaigo nuo žinių apie grishamų, ludlumų ir kitų autorių uždarbius – žinoma, nieko čia blogo: normaliai funkcionuojanti literatūra privalo turėti tam tikras lentynas, kuriose atsiranda įvairi, mažiau ir labiau išlavintą skonį patenkinanti produkcija.

Kalbu apie tai, nes tais „didžiojo liūdesio“ metais nedovanotinai suiro literatūrinių procesų vientisumas, – dingo ir nutilo daug lenkų literatūrai svarbių rašytojų, o daugybė iškilių, reikšmingų kūrinių taip ir nebuvo skaitytojų deramai pastebėti. Pasikeitus santvarkai, kažkur, pavyzdžiui, prašapo Jerzy’io Andrzejewskio knygos, Andrzejaus Kuśniewicziaus (jo netgi anksčiau, nei buvo paviešintos jo bendradarbiavimo su komunistine Lenkijos valdžia tamsiosios pusės), Władysławo Terleckio ar naujų literatūrinės išraiškos formų ieškančių autorių, tokių kaip Leopoldas Buczkowskis, Teodoras Parnickis ir dar jaunesnis – Józefas Łozińskis, kūryba. Iš dar vis kuriančių, vyriausių socialistinės Lenkijos laikų rašytojų kartos žmonių sąmonėje išliko turbūt (šalia Nobelio premiją gavusios Wisławos Szymborskos) tik Jarosławas Iwaszkiewiczius, bet ir tas ne kaip puikus poetas ir prozininkas, o kaip įdomių dienoraščių autorius. Taip pat Tadeuszas Konwickis, bet jis jau seniai pasakė tai, ką norėjo literatūroje pasakyti, ir daugiau nerašys. Jis visų gerbiamas, skaitomas, vis dar populiarus, bet jeigu dar kas nors jo išleidžiama, tai tik pokalbiai su juo arba žurnaluose rastų, anksčiau niekada knygose nespausdintų straipsnių rinkiniai. Konwickis, anksčiau gyvai reagavęs į tai, kas vyko šalyje, ir ano šimtmečio penktajame dešimtmetyje aktyviai dalyvavęs kuriant naujus kultūros procesus, paskui tapo vienu iš tų procesų kritikų ir buvo spausdinamas tik pogrindyje, kur jo raštų nepasiekė cenzūra. Sulaukęs garbaus amžiaus, jau neberanda jėgų „meniškam“ boksui su nauja tikrove. Be prieš tai išvardytų, literatūros scenoje, tiesą sakant, teliko vienas Wiesławas Myśliwskis, keleriais metais jaunesnis už Konwickį ir daugiau nei viena karta už Iwaszkiewiczių.

Ir štai Myśliwskis yra šiandien tarsi lenkų literatūros imperatorius, rašytojas, esantis literatūros, tokios, kokią turime, piramidės viršūnėje. Niekas nesikėsina į jo vietą. Tai, ką rašo, yra unikalu, gilu ir išmintinga, tai turi gilias tradicijas ir kartu siejasi su šiuolaikybe, kitaip tariant: yra vertinga. Myśliwskis turi nepaprastą Dievo dovaną: rašydamas apie paprastus dalykus, sugeba užčiuopti ir iškelti jų filosofines gelmes ir tą daro nepriekaištingai meniškai. Todėl nenuostabu, kad du kartus (1997 ir 2007 metais) gavo Nikės premiją – prestižiškiausią lenkų literatūros premiją, o tai sustiprino jo autoritetą visuomenės akyse ir išgarsino pavardę. Šiuo metu jo naujas romanas „Paskutinis išdalijimas“ – o jis labai retai išleidžia naujus kūrinius – yra viena iš sėkmingiausiai Lenkijoje parduodamų knygų.

Antroje šios piramidės lentynoje yra nedidelė grupelė rašytojų, kurie buvo žinomi dar prieš santvarkos pasikeitimą, ištvėrė tylos laiką ir į knygynus grįžo su naujomis knygomis, kitaip tariant, prisitaikė prie naujosios tikrovės ir dar išlaikė savo kūriniuose tai, kas buvo geriausia, nepasiduodami komercinės knygų rinkos spaudimui. Jų tik saujelė, bet visų pirma reikėtų paminėti Józefą Heną, labai populiarų anų laikų prozininką, aprašiusį per karą patirtus išgyvenimus, ir taip pat puikų eseistą. Pastaraisiais metais jis, ko gero, rašo tik puikius prisiminimus. Toliau – Marianas Pilotas. Iš vadinamosios kaimiškosios lenkų prozos išaugęs rašytojas, sugebantis sėkmingai kurti po to, kai visa šios rūšies literatūra, nuolatos besiilgėdama dingstančios kaimo kultūros, jau seniai išsikvėpė. Jis savo stebėjimų lauką plečia pasitelkdamas sapnus, vizijas, skaitytoją užgriūva išraiškingos kalbos lavina, kuri plūsta paskui srautais besiveržiančias veikėjų mintis. Ankstesnis romanas pelnė Pilotui Nikės premiją, naujausias, ką tik pasirodęs – „Individas“ – jau sulaukė nemažai pačių geriausių vertinimų. Na, ir galiausiai Januszas Głowackis – rašytojas, jau kelis dešimtmečius ironiškai aprašinėjantis lenkų papročius, o kai buvo nuvykęs į JAV – ir tenykščius. Bet jis nėra koks nors paprastas pašaipūnas, šis autorius sugeba ironija ir tariamu cinizmu persunktu kalbėjimu parodyti savo prozoje visą žmogaus kančių, nevilties, taip pat ir uzurpavimo, veidmainystės gamą. Turbūt galima pasakyti, kad tai toks truputį linksmas Dostojevskis. Prieš santvarkos pasikeitimą debiutavęs ir išgarsėjęs, jauniausias iš šios grupelės Eustachy’is Rylskis nekeičia savo rašymo būdo, dėl kurio anuomet buvo pastebėtas: klasikiniu stiliumi rašo meistrišką, kruopščiai sunarstytą prozą, preciziškai parinkdamas kiekvieną detalę.

Kita labai išsiskirianti grupė – rašytojai, kurie debiutavo santvarkos permainų metais ir šiandien, jau būdami vidutinio amžiaus, taigi sulaukę pilnos brandos, sudaro pačią aktyviausią ir ryškiausią lenkų literatūros kartų formaciją. Menine prasme nedaug kas juos jungia, bet visi jie yra patyrę esminius „formavimosi“ išgyvenimus, taigi santvarkos pasikeitimo euforiją, nepaprastą laiką, kada tauta net springdama ryte rijo laisvę. Jie žvelgia – taip man atrodo – į šiuo metu vykstančias permainas, į naują tikrovę su augančiu nusivylimu, o jeigu ne su nusivylimu, tai su pojūčiu, kad jaunystėje išgyventa euforija grimzta į stabilią pilką kasdienybę ir apmiršta. Jie tarsi laukia, kaip gi toliau keisis ir formuosis mūsų pasaulio veidas, kad galėtų jį pažinti ir aprašyti. Nes to iš jų ir tikimasi – tokia, kas be ko, padėties, kokioje jie atsidūrė, logika – jie turėtų atspindėti literatūros, kaip visumos, galią, jų prašoma pasisakyti įvairiausiais su literatūra susijusiais ir nesusijusiais klausimais. O jie – laukia. Toks įspūdis, kad jie mano, jog tikrovė, kurioje jie kuria, yra dar iki galo nesusiformavusi, dar per daug nestabili, todėl jos analizavimas literatūriniais metodais vargu ar galėtų būti vainikuotas ir pažintine, ir menine sėkme.

Naujausia Nikės premijos laureatė Joanna Bator geriausią prozą rašo tada, kai pagrindinė jos kūrinių pasakotoja grįžta į gimtąjį miestą ir jame tyrinėja sudėtingą savo giminės ir visuomenės praeitį. Stefano Chwino elegantiškuose, klasikiniuose romanuose su pasimėgavimu, labai efektingai grįžtama į istoriją, taip pat ir Jerzy’is Pilchas savo puikiuose kūriniuose eksploatuoja tai, ką vadiname „mažosiomis tėvynėmis“, kitaip tariant, jį kaip žmogų suformavusį regioną: kultūrų paribį, liuterišką gyvenimo būdą, prieš keletą dešimtmečių tą visuomenę valdžiusius santykius. O Andrzejus Stasiukas, persikėlęs iš Varšuvos į Lenkijos pietus, dalijasi su skaitytojais užburiančiu naujojo krašto žavesiu arba pusiau reportažiniais metodais aprašinėja savo keliones po Europos „provincijas“ – tuos jos regionus, kurie yra pasilikę didžiųjų civilizacijos ir kultūros permainų, prievarta sukeltų kuriant kontinentinę bendriją, paribiuose. Andrzejus Sapkowskis dar radikaliau nusisuko nuo tikrovės – labai sėkmingai pradėjo kurti fantastinį pasaulį, ir tai, kaip rašytojas, daro itin meistriškai. Savo keliais eina ir Olga Tokarczuk, rašydama tai apie praeitį, tai apie keliones, užkabindama feminizmo temas arba įpindama kokią nors ekologinę kriminalinę istorijėlę. Literatūros kokybės prasme dėmesį patraukia Michało Witkowskio proza, bet šis autorius išgarsėjo visų pirma todėl, kad rašo apie homoseksualų gyvenimą. Jaunesni, bet jau turintys gana neblogą, puikiai įvertintą kraitį, – Dorota Masłowska ir Jacekas Dehnelis. Jis – taip pat vertinamas ir kaip geras poetas – savo proza drąsiai žengia į pasaulio meno istorijos (Balzacas, Goya) gelmes, ji – jauniausia iš čia minimų – labai įdėmiai stebėdama mūsų tikrovę, o jau ypač klausydamasi tos tikrovės kalbų, pasiekė didelių laimėjimų (itin įdomus jos romanas „Karalienės povas“), tačiau pastaruoju metu ji pasuko prie populiarios kultūros klišių ir, atrodo, šis sprendimas menine prasme nėra sėkmingas.

2014_1_metai_.png

Šią rašytojų grupę labai sėkmingai vejasi jaunesni, bet talentingi autoriai, parašę vieną arba daugių daugiausia dvi knygas. Daug tarp jų intriguojančių individų ir kol kas sunkoka kalbėti apie jų kūrybą apibendrintai, nes kiekvienas šių rašytojų dar gali ir privalo nustebinti savo dar iki galo neatskleistu talentu. Čia pirmauja – bent jau skaičiumi – jaunos ponios, tarsi patvirtindamos sociologinius tyrimus, kad ir tarp skaitytojų yra daugiau ponių nei ponų. Na, o jeigu ponios skaito daugiau, tai ir jų atstovės daugiau rašo. Ir tai atitinka sveiką protą. Pavardės, kurias jau dabar galima ir reikia garsiai ištarti kaip vertas dėmesio ir daug žadančias (žinoma, su aiškia pastaba, kad tarp neišvardytų lieka nemažai reikšmingų), yra: Justyna Bargielska, Katarzyna Gondek, Zośka Papużanka (jau nominuota Nikės premijai), Małgorzata Rejmer bei Bohdanas Sławińskis. Visi jie ieško literatūroje savo kelio, originalių temų ir savitų būdų, kaip tas temas pateikti, o kai reikia – paleidžia fantazijos vadžias. Jie atstovauja tai kartai, kuri, manau, po poros metų labai stipriai pasireikš lenkų literatūroje.

Šioji jau nemažai metų laukia visiškai naujo, šviežio kraujo, laukia nekompleksuotų, drąsių rašytojų, sugebančių stoti akis į akį su pasauliu, kuriame gyvena. Jau be jokios nuostabos, kad įmanoma gyventi apynormalėje šalyje, bet su žinojimu, jog laisvė yra kažkas natūralaus, kad knygų rašymas – tai ne vien romantiškas sielos šėlsmas, bet ir sunkus darbas, turintis tikslą liudyti tai, kas nutinka žmogui pasaulyje, kuriame jis gyvena, kad literatūra privalo siekti ne politinių, o tik meninių tikslų. Baigdamas rašau gana banalius dalykus, bet mane apėmęs jausmas, kad lenkų literatūra, nors ir žydi „tūkstančiais žiedų“, yra kažkokia įsibaiminusi. Autoriams trūksta drąsos bandyti kurti „panoraminius“ romanus – buitinius, šiuolaikinius, kurie paprastai sudaro pagrindinę sveikai besivystančios literatūros srovę. Mūsų žmonės sugeba rašyti, ir daugelis rašo puikiai, bet man jų rašyme trūksta platesnio žvilgsnio, bandymų aprėpti Visumą. Jeigu jau vaizduoja mūsų pasaulį, panašiai kaip kad tą darė Naujoji banga praeito šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje, tai vaizduoja jį nosimis žemę ardami – neturi drąsos pasižiūrėti į jį iš paukščio skrydžio. Ir tai kaip tik ir yra užduotis jauniesiems, nes jie jau neprisimena senųjų kartų genotipo persmelkusios baimės, jie yra nuo užgimimo laisvai kvėpuojantys pasaulio piliečiai.

Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė