tekstai.lt

Ramūnas Kasparavičius. Eilėraščiai

Vlado Braziūno nuotr.
Vlado Braziūno nuotr.

 

 

Tarp dviejų vakarų

 

Tavo šešėlis dygliuotas
kalbos, ne žmonių kelyje –
sutrešęs durpyne luotas
su kaulais viduryje.

 

Tavo kažkas neišsakoma,
rankomis nepadaroma,
tai, kuo tiki kaip pasaka,
kur įprasta nesiderina.

 

Lažą, žinoma, lažą...
Kam man kaitini skruostą?
Kam gi blakstienomis glostai,
glostai kaip Žilį Blazą?

 

Niekas tavęs čia nesunkia,
varškyte baltų grūdelių –
dainuojam dainelę nesunkią
ant keltiškų kojelių.

 

Bulvelių, avelių, knygelių,
velniukams dangaus avinėlių.

 

 

Juodoji vyšnia

 

Virš šalto sniego ji juoda
po dangumi pilku juoda
vėli rudenė valanda
dar ne žiema

 

Vyšnia visų viso kiemo
vyšnia visų ir niekieno
vyšnia kurios ir nėra
kada jos nieks neatsimena

 

Plonom šakelėm nuteka lašai
žiūri pro langą ir kažko prašai
kažko kažko – tik du dažai
juoda ir balta

 

Vyšnia o vyšnia juoda
galbūt tu jau nevaisinga
vyšnia kurios ir nėra
kada jos nieks neatsimena

 

Ji užmiršta lieka vasarom
kada jos uogų nedaug
rudenį žiemą ir vakarą
po žiemiško lietaus...

 

 

Trys eilėraščiai, rasti Romo Oranto dirbtuvėj

 

TAU JAUNO ALKSNIO
LAPŲ ŠLAMĖJIMAS

 

Jaučiu krauju tave
atkaklią,
aštriaake mano,
tie šąlantys pirštai...

 

Žalvarnis į mane,
staiga dešinėn už medžių.

 

ATVIRKŠČIAS SPROGIMAS

 

Mažas maniau,
kad žemės kraštas –
žvirgždėtas skardis.
Dabar pagalvoju –
taip būtų galima suskaičiuoti
Žemės metus –
kaip sekvojos rieves.

Viršum skardžio dangus
dar žydras,
žemiau – vis tamsyn, ten –

Nieko ir baisėliai
iš knygos
apie Don Kichotą...

Tačiau netoli kalvės augo grūšia,
rudeny žali vaisiukai
voliojos ant keluičio smėlio,
vidury papuvę.

 

JEI BŪČIAU ŽALIAS MAURAS,

 

tai būčiau švelnus vandeny.
Imčiau ir – iššoku iš vandens kaip varlys.
Einu žaliais plaukais, gyvas saulės šviesa.
Sugalvoju stogo pavidalo stalą,
prie jo nepatogu valgyti,
bet gera rašyti vienas kitam laiškus,
susėdus priešais,
žiūrint Vienas Kitam į akis.

 

 

Daina apie dundančią Rygą

 

Ėjo izvergas rojaus,
iš tos dundančios Rygos,
atidunda iš ramovės
aizsargas jam iš paskos.

 

Aizsargas jam iš paskos.

 

– Aš žydelis sėlių žemės,
va, einu su krepšeliu,
pasiilgęs baisiai mamės,
ba labai aš ją myliu.

 

Ėjo izvergas iš rojaus,
iš tos dundančios Rygos,
atidunda iš ramovės,
aizsargas jam iš paskos.

 

Aizsargas jam iš paskos.

 

– Aš šlėktelė ramūnėlis,
pakrikštytas Juozeliu.
Man patinka pievų gėlės
su visokiu kvapeliu.

 

Ėjo izvergas iš rojaus,
iš tos dundančios Rygos,
atidunda iš ramovės,
aizsargas jam iš paskos.

 

Aizsargas jam iš paskos.

 

– Aš krievelis kareivėlis,
pakrikštytas Jureliu,
aš esu labai pamėlęs
nuo išgertų butelių.

 

Ėjo izvergai iš rojaus,
iš tos dundančios Rygos,
nešėsi krepšeliuos duonos
be pradžios ir pabaigos.

 

2014-nr-2.jpg