Ričardo Šileikos nuotr.
Ričardo Šileikos nuotr.

Įtariamasis

Jam atrodė, kad tokio vakaro dar niekada nebuvo, nes viskas aplinkui dvelkė pavargusios vasaros ramybe, nes vasara – tai moteris, gyvenanti kaime tarp laukų, miškų ir upių, jos šiltos rankos glosto karvių nugaras ir šlaitinius stogus, o kai kada – ir medžių viršūnes, bet žmonėms regisi, jog ten supasi išdykęs vėjas, kartais sukeldamas balzgano vieškelio dulkes. Ir ką reiškė tos nepažįstamos mergaitės, kuri už metų kitų subręs lyg jaunutė vyšnia tėvų sode, žvilgsnis, ir kodėl ji nustebo išvydusi nepažįstamąjį, žingsniuojantį basą, išsišiepusį, lyg būtų apgirtęs? Bet jis iš tiesų svaigo nuo gaivių kvapų, nuo mirgančių atspalvių ir subtilių garsų, kurių niekur kitur neišgirsi, o tik šičia, senelio gimtinėje, kur prisiliesi prie jo daiktų ir senos namo palangės, prie pakrypusios obels. Tai kodėl šis vakaras toks ypatingas ir neapsakomas, svarstė jaunuolis, kol priėjo pažįstamą sodybą, kurioje gyveno nusenusi teta – neprigirdinti ir pusaklė, nuolat besišypsanti, lyg pozuotų prieš fotoaparatą. Kai išvydo giminaitį, parodė kreivus dantukus ir, džiugiai dūsaudama, tuoj sodino prie stalo vakarieniauti. Rūgpienis ir bulvių košė su spirgais jam labai patiko, paskui ant stalo padėjo lauktuves – saldainių dėžę, nes teta mėgo šokoladą. Juodu gardžiavosi saldainiais su arbata – „Tikra arbata, iš mano surinktų žolelių“, – tikino teta, todėl ir jis gėrė arbatą, žvilgsniu lėtai slinkdamas per sienas ir baldus. Čia niekas nepasikeitė, pagalvojo ir tuoj pasiteiravo, kokia jos sveikata. Teta lengvai mostelėjo ranka, suprask tą gestą kaip nori, nes turbūt nenorėjo skųstis savo ligomis, kurias kiekvienas gauna dovanai. „Tai kas tu būsi, vaikeli, daktaras ar koks viršininkas“, – nuoširdžiai domėjosi primerkusi akis. Kadangi teta neišmanė, kas yra „vadybininkas“, garsiai ištarė, kad būsiąs viršininkas. Ji supratingai palingavo galvą daugiau nieko neklausinėdama, tarsi vaikaičio žodžiai būtų iš karto atsakę į visus klausimus.

Išsitiesęs kvepiančioje lovoje prie atviro lango, prisiminė tėvo pasakojimą apie studentišką jaunystę, kai tekdavo važiuoti į kolūkio talkas. Jam tai atrodė visiškai nesuvokiama, nors, anot tėvo, studentus gerai maitino, o vakare, po darbo, jie krisdavo ant šieno lyg pašauti... Jo ausis pasiekė šuns amsėjimas, tolimas karvės baubimas ir seniokiškas tetulės kosėjimas. Šie garsai buvo neįprasti, nes didmiestis iki vidurnakčio ūždavo tarsi gigantiška gamykla. Teta šitą baugų ūžesį turbūt pavadintų „pragaru“. Tačiau ir jis, grįžęs į namus, ne iš karto vėl priprasdavo prie tokio įkyraus triukšmo, kuris jautresnį išvestų iš pusiausvyros.

Jaunuolis klausėsi kažkokio paukščio čirškėjimo, obelų šakas sujudino vėjas, atnešė džiūstančio šieno kvapą, ir jam buvo taip gera, kad nenorėjo greitai užmigti, juolab ryte nereikės anksti keltis, skubėti į darbą. Nereikės bijoti, jog pavėluosi ir kad visą dieną būsi įsitempęs kaip styga. Jam atrodė, kad tapo lengvas lyg rūkas, ir šitas rūkas pagaliau užmerkė akis.

Staiga pajuto, kad kažkas purto petį, paskui išgirdo įsakmų vyro balsą, raginantį keltis, prasimerkęs išvydo prie lovos kresną policininką. „Kelkis, vyruti“, – paragino ir kitas policininkas, stovintis prie durų. „Ką mano anūkėlis padarė?“ – virpančiu balsu klausinėjo teta. „Išsiaiškinsim. Rajone jūsų anūkėlis kalbės su prokuroru“, – atsainiai tėškė vienas iš jų. O gal aš sapnuoju, dingtelėjo mintis nustebusio jaunuolio galvoje, bet greitai įsitikino, jog visa tai baisi tikrovė, nes ant jo rankų policininkas uždėjo antrankius ir nusivedė į mašiną. „Aš būtinai sugrįšiu, teta!“ – šūktelėjo atsisveikindamas išsigandusiai senutei, kuri taip virpėjo, tarsi būtų ne vasara, o speiguota žiema.

Baisus, nesuvokiamas jausmas, kai tau žemė slysta iš po kojų, kai tamsi properša atsiveria staiga, nes šioje šalyje esi nesaugus, niūriai svarstė, kol važiavo automobiliu, o mašina, atrodo, judėjo pernelyg ilgai, kol galop suprato, kad įvyko lemtinga klaida, ir jį supainiojo su kuo nors kitu. Tik vėliau iš pagyvenusio prokuroro lūpų išgirs, jog tą patį vakarą, kai atsipalaidavęs žingsniavo pas tetą ir sutiko mergaitę, vėlai vakare ją surado išrengtą ir pasmaugtą už kelių šimtų metrų nuo tetos sodybos. Kažkas iš vietinių tąsyk pastebėjo ir jaunuolį, ir tą mergaitę, vadinasi, nusikaltėlis atvyko iš miesto, ieškodamas žiaurių pramogų. Jis atkakliai neigė primetamą kaltę, tačiau prokuroras kreivai šypsojosi kartodamas, kad patikrins jaunuolio asmenybę, ar anksčiau nebuvo teistas. „Jeigu iš karto prisipažinsi, gausi mažiau, o jeigu spardysies...“ Šitie žodžiai skambėjo kaip grasinimas, o su prokuroru nepakovosi. Tikėjosi, jog teta praneš apie suėmimą jo tėvams, o jie pakels triukšmą. Deja, šitoje valstybėje teisiami ir nekalti.

Slinko neramios dienos: kol kas jo nemušė ir nevertė prisipažinti, nes galbūt vylėsi, kad užteks grasinimų, nes ir voras iš pradžių neskuba nugalabyti musės, jam turbūt patinka musės cypimas.

Kai užmigo jo kameros bendras, akyse sumirgėjo šviesūs ir tylūs vasaros vakarai tetos sodyboje. Dabar jie atrodė tokie nerealūs, lyg buvę sapnai, kurių niekada neužmirši. Tetą aplankydavo žilas ir nekalbus vyras, kuris, išgėręs arbatą, įsmeigdavo žvilgsnį į grindis ir visas sustingdavo, rodos, net nealsuodavo. Ji papasakojo, kad šitą sodietį prieš penketą metų taip sumušė policininkai, kad jis neteko kalbos ir pražilo. Teta žinojo vyro vardą ir pavardę ir pas ką yra prisiglaudęs. Nei nukentėjusiojo artimieji, nei jis pats neieškojo teisybės, nesikreipė į teismą, nes policija niekada neklysta, visuomet kalti esą kiti.

Tyliai pasėdėjęs ir nuolankiai linktelėjęs galva, vyriškis iškiūtindavo sau. Teta giliai atsidusdavo, persižegnodavo ir taip pat tyli išeidavo į kiemą, tarsi būtų norėjusi jį pasivyti. Bet nesivydavo, o, paėmusi laistytuvą, palaistydavo gėles, kurias itin mėgo ir puoselėjo. Pavargusi atsisėsdavo ant kėdutės ir žvelgdavo, kaip skraido kregždės, ar tik jos nepranašauja orų permainos. Juk dabar gamta pamišo, todėl sulauksi ne vien perkūnijos, bet ir stipraus škvalo. Tokių netikėtų pokštų jos jaunystėje nebūta, žmogeliai gyveno ramiau. Kartais ją aplankydavo Barbora Venckienė, buvusi mokytoja, kuri paaiškindavo gamtos reiškinius, o ilgiausiai jos šnekučiuodavosi apie vaistažoles. Jaunuolis ne kažin ką suprato, bet vis vien būdavo įdomu klausytis, nes mieste šito neišgirsi. Vietinė tarmė, neįprasti žodžiai ir patarlės sukurdavo įspūdį, kad svečias nejučiomis pateko į devyniolikto amžiaus kaimą. Tačiau tokiame kaime sodiečiai jautėsi kur kas saugiau nei dabar.

Visam laikui palikęs daboklę, pajuto didelį palengvėjimą, todėl viskas aplinkui viliojo akis, maloniai glostė klausą. Jį apkabino motina, paskui – tėvas. Tą akimirką nereikėjo žodžių, viskas atrodė labai paprasta. Vėliau iš jų išgirs, kad laiku spėjo išsigelbėti, nes prokuroras jam būtų sukurpęs bylą, o tuomet...

Senovėje vilkduobes kasdavo žvėrims, o dabar jos spendžiamos žmonėms ir visa tai daroma neva remiantis Baudžiamuoju kodeksu ir įstatymais, mąstė jis, kai veidrodyje pamatė keletą žilų plaukų smilkiniuose. Tuosyk neskubėdamas nusiskuto barzdą, nusiprausė ir atsisėdo prie virtuvės stalo. Kitą dieną privalėjo pasirodyti darbe, bet jau dabar įsivaizdavo, kaip jį sutiks kolegos, jiems taip ir bus tik „įtariamasis“, kuriam pavyko išsisukti. Gal ateityje teks pakeisti darbą, o kol kas jį lydės mįslingi žvilgsniai ir nepasitikėjimas.

Ir jis neapsiriko: nė vienas nesišypsojo išvydęs nebuvėlį, o skyriaus vedėjas, ilgai į jį spoksojęs, pagaliau pasiteiravo, kaip jaučiasi, ar galės dirbti. Tarsi būtų neįgalus, keliantis nepatogumų, tačiau didžiausiu nepatogumu jis tapo pats sau, nes bjauriausia savijauta prislėgdavo tuomet, kai grįždavo pavargęs į namus. Ėmė svarstyti, ar nereikėtų apsilankyti pas psichologą, bet šį vizitą nukėlė vėlesniam laikui.

Kartą, kai nespėjo laiku užbaigti darbo, vedėjas įgėlė, girdi, esąs gabus ir ne tokiems darbeliams, o čia netikėtai paslydo... Jis paraudo, bet nieko neatsakė, nes žaibiškai suprato užuominą. Teks palikti šią vietą, nes daugiau neįmanoma tverti. Tėvams apie tai neužsiminė, nors jie, kaip ir kasvakar, klausinėjo, kaip jam sekėsi. Pavalgęs nuslinko į savo kambarį ilsėtis, tačiau dar ilgai neįstengė užmigti, todėl ryte vos atsikėlė. Tą pačią dieną susikivirčijo su vedėju ir jam išklojo viską, kas buvo susikaupę širdyje.

Žiemos pavakarę, kai speigas siautėjo miesto gatvėse, vienoje sankryžoje troleibusas mirtinai sužalojo jaunuolį. Praeiviai policininkui liudijo, kad troleibusas užlėkė ant vaikino, tačiau vairuotojas dievagojosi, jog bėdžius pats netikėtai puolė po ratais.

Alyvų žydėjimas

Netikėtas bičiulio Mykolo skambutis privertė Antaną susimąstyti, ar nevertėtų susitikti su žmonėmis, su kuriais kartu mokėsi prieš keturiasdešimt metų, juolab kad savaitgalis jam buvo laisvas. Į šitą kelionę jis pasiėmė tik portfelį su kukliomis dovanomis, automobilį paliko garaže, nusprendė važiuoti traukiniu. Juk vakare prie vaišių stalo nesivaržys, pakilnos stikliuką, skambiai padainuos, nes mėgo liaudies dainas. Beje, ir bičiulis Mykolas taip patarė, nes savaitgalį keliuose tyko priekabūs kelių policininkai.

Kad traukinyje neužmigtų ir nepralėktų savo stotelės, nuobodžiaudamas sklaidė laikraščio puslapius. Jam atrodė įdomesnės užsienio naujienos nei tos pačios mūsų krašto bėdos: bedarbystė, kylančios kainos ir įvairūs skandalai. Kaip sakė Šekspyro Hamletas: „Nieko naujo Danijos karalystėje...“ Antanui buvo nesmagu, jog dėl savo nepaslankumo vis nerasdavo laiko susitikti su kurso bičiuliais, tarsi šie būtų jam nusikaltę. Jie atsiųsdavo kvietimus, bet Antanui lyg tyčia kas nors sutrukdydavo – arba liga, arba giminaičiai. Bičiulis Mykolas jam dėl to nepriekaištavo. Ką gi, šiandien įsistatysiu kiaulės akis ir vaizduosiu aplinkybių auką.

Įdomu, kiek kilometrų per visą gyvenimą nuvažiavau traukiniu? Jeigu norėčiau, suskaičiuočiau, bet tingisi… Mano flegmatiškumas ne kartą išvesdavo žmoną iš kantrybės. Anot jos, tiktai lovoje nežiopsodavau. Bet visa tai buvo anksčiau, kai nesiskundžiau nei sveikata, nei vyriška potencija. O kas dabar? Atvėsę pelenai... Antanas sulankstė laikraštį ir tyčia paliko traukinyje, kad kitas keleivis jį perskaitytų, o pats netrukus išlipo ir atidžiai apsidairė. Stoties pastatas buvo nudažytas kita spalva, neliko rusiško stoties pavadinimo, o medžiai per tuos dešimtmečius gerokai ūgtelėjo. Ir daugiaaukščius namus iš karto atpažino, ir senąją maisto prekių parduotuvę, kurioje nė karto nieko nepirko, nes gyveno kitoje miesto pusėje. Netoli stoties riogsojo medinis gėrimų paviljonas, kurį vadino „snargline“, nes čia rinkosi šio rajono valkatėlės bei girtuokliai. Prisimaukę alaus, jie nesidrovėdavo už kampo ir nusičiurinti. Tačiau niekas tuo nesistebėjo, nes tokių paviljonų mūsų šalyje stovėjo daugybė. Jų liko kaimiškose gyvenvietėse.

Turėjo keletą laisvų valandų, todėl nesėdo į maršrutinį autobusą, o lėtai žingsniavo gatvėmis, kurios atrodė nepasikeitusios. Sušilęs užsuko į jaukų, nedidelį barą atsigaivinti. Čia sukosi simpatiškos ir mandagios mergaitės. Ak, būčiau jaunesnis ir žvalesnis, nusiminė jis, gerdamas šaltą alų. Neskaičiuodamas laiko ir žiopsodamas pro langą į praeivius, pasijuto kaip poilsiautojas, kuriam niekas nerūpi. Staiga akis užkliuvo už kitoje gatvės pusėje žydinčio alyvų krūmo šalia seno dviejų aukštų namo. Toptelėjo, kad šičia atvažiavo per patį alyvų žydėjimą, kai baltų, melsvų, violetinių ir kitokių atspalvių žiedai sirpsta ant visų šakų ir šakelių. Kaip tik tokiu metu kadaise jis ilgam išvyko iš šio miesto, kai svaiginamai kvepėjo alyvos, kai vaikščiojo jauni ir dailūs, lyg antikos dievai. O kur dabar tie „ereliai“, ironizavo Antanas, gal kitų jau nėra gyvų? Štai jis žiopso pro baro langą ir stengiasi prisiminti pavardes. Sklerozė nuosekliai geni atminties šakas. Ko reikia, kad iš atminties gelmių pasigirstų kažkada ištarti žodžiai? Ir kokia palaima niekur neskubėti. Toks įspūdis, lyg būtum pabėgęs iš beprotnamio.

Antanas išėjo iš baro ir lėtai patraukė gatve žvalgydamasis į namus, bet kai priėjo autobusų stotį, nustebęs net stabtelėjo...

Nebuvo likę nei senosios autobusų stoties, nei medinio bendrabučio, kuriame praleido keletą metų, kai mokėsi aukštesniojoje profesinėje mokykloje. Senas, aptriušęs ir vėjo perpučiamas bendrabutis nepuošė miesto, bet jame skambėjo gaivališkas juokas, nes moksleivių neganė nei budinčioji, nei kitas prievaizdas. Sykį tik dėl laimingo atsitiktinumo jame nekilo gaisras, nes didžioji krosnis, apie kurią sukosi gyvenimas, žiemą būdavo iki raudonumo kūrenama anglimis. Medinės kambarių sienos buvo plonos, tad prisiklausė įvairiausių garsų. Retsykiais čia vykdavo studentiškos puotos su dainomis ir lažybomis, bet jose Antanas nesipainiodavo dėl savo drovumo. Juk atvyko iš provincijos, be to, ir tėvai griežtai įspėjo, kad „nelatravotų“. Siaurame kambarėlyje gyveno su tokiu nedrąsiu jaunuoliu Pauliuku, todėl kiti juos pravardžiavo „triušiais“. Antanas nepyko ant savo bendramokslių, nes visiems buvo priklijuotos pravardės. Kartais bendrabutyje netikėtai pasirodydavo mokyklos direktorius su pavaduotoju, tačiau keisčiausia, kad jie nė karto neužklupo studentiško baliaus. Tais laikais nebuvo mobiliųjų telefonų, tiesiog tarp moksleivių nepasitaikė skundikų.

Po penkerių metų, kai baigs mokslus, Pauliukas jį pakvies į savo vestuves pabūti piršliu. Kad ir kaip Antanas piršliavo, jo bičiuliui vedybinis gyvenimas nenusisekė. Žmona Pauliukui įstatė ragus, nors, tiesa, pagimdė jam sūnų ir dukrą, o pati anksti mirė nuo vėžio. Todėl jo bičiulis pats vienas augino vaikus ir plūkėsi negailėdamas savęs. Turbūt padėjo kietas žemaituko charakteris, nes jis neištižo nuo vargo naštos. Bet anomis dienomis jie net nesapnavo ateities, tik svarstė, kokie laukia egzaminai ir diplominiai darbai. Kambarėlyje pavasarį visuomet pasimerkdavo šviežių alyvų sruogą. Jos kvapas tarsi įkūnijo pačią jaunystę su iliuzijomis ir viltimis, jaunystę, kuri, atrodė, niekada nesibaigs. O ji vieną dieną išėjo ir negrįžo...

Antanas atsitokėjo tebestovintis prie sankryžos ir spoksantis į tą pačią erdvę, kurioje anksčiau stovėjo neišvaizdus medinis bendrabutis. Saulė vidurdienį plieskė negailestingai, tarsi norėdama viską išdžiovinti, o gatvių asfaltą paversti tamsiu plastilinu. Jis gailėjosi, kad nepasiėmė šviesios kepurėlės, todėl nedelsdamas pasitraukė į medžių pavėsį. Paskui pasuko siaura gatvele ir pagaliau pasiekė upę, įkvėpė gerai pažįstamo vandens ir dumblo kvapo. Tie patys apsamanoję akmenys, valtelės, o toliau – vaikų tramplynas iš storų lentų. Tarsi nieko nebūtų įvykę... Antanas žengė dar keletą žingsnių ir staiga už penkiasdešimties metrų pamatė melsvai žydinčių alyvų krūmus. Nejaugi tai tos pačios alyvos, nusistebėjo, kol, arčiau priėjęs, įsitikino, jog nesuklydo. Ir kaip nesistebėsi, kad per šitiek metų jų niekas neiškirto.

Susiradęs patogesnę vietą, atsisėdo įkvėpti gaivesnio oro ir pasimėgauti alyvomis. Jo kurso draugė Adelė, su kuria čia vaikštinėdavo, taip pat mėgo alyvas, čia pirmą kartą ją pabučiavo virpėdamas iš susijaudinimo, nes iki tol nebuvo prisilietęs prie jokios mergaitės lūpų. Juk su Paulium jie buvo „triušiai“, vengiantys įžūlesnių merginų žvilgsnių. Suprakaitavusiais delnais jis glostė Adelės plaukus, pečius ir liemenį, bet žemiau nedrįso „keliauti“, nors labai norėjo. Nedaug trūko, kad būtų nualpęs, tačiau išgelbėjo merginos žodžiai, girdi, jau vėlu, eime į bendrabutį. Ir Antanas neprieštaravo. Jis taip pat neatsisakė, kai Adelė, kuri buvo vyresnė, pakvietė į lovą, nes kambarėlyje liko vieni, be jos smalsių draugių. Nepatyręs vaikinas iš pradžių neišmanė, ką su mergina veikti, tačiau ji tapo gyvenimo mokytoja, nes buvo labiau patyrusi. Paskui pailsę klausėsi vėjo ūžesio ir lietaus barbenimo į skardinį bendrabučio stogą. Bendramoksliai greitai suuodė, jog dėl Adelės jis neteko galvos. Tačiau ir kiti buvo ne šventieji. Net kelios merginos iki diplominio gynimo spėjo pasidaryti abortus, o viena porelė susituokė paskutiniame kurse.

Antanas ilgai žvelgė į aptriušusius namus, prisiglaudusius prie aukštų medžių, tačiau jų nefotografavo. Regėjosi, kad šičia laikas ėjo, nuėjo ir niekas nėmaž nepasikeitė. Gal tik šių namų gyventojai paseno, kiti numirė arba išvyko į kitą miestą. Bet nuo laiko, lyg nuo dulkių, niekur nepasislėpsi. Nepasislėpsi ir nuo praeities, kaip nuo savo šešėlio. Užtenka mažos smulkmenos ir atmintis atkuria vaizdą, o kartais – netgi kvapus. Antanas tikėjo, kad visa jaunystė dvelkia įvairiausiais kvapais, bet vėliau jie pamažu išnyksta lyg nebuvę...

Netikėtai išgirdo įkyrų mobiliojo telefono zirzimą, nes bičiulis Mykolas jau pasigedo.

Ar žinai, kur gyvenu?

Turiu tavo adresą, atsakė jis.

Ateik. Mes tavęs laukiame. Tau bus siurprizas...

Koks siurprizas?

Ateik, pamatysi...

Išsitraukęs fotoaparatą, keletą kartų nufotografavo alyvų krūmus ir upės pakrantę, tada pasuko į miesto centrą. Jam atrodė, kad šitas miestas kadaise skendo tarp žydinčių alyvų, ir jos atsispindėjo melsvame danguje.

Provincijos ruduo

Pro tą seną Žemaitijos gyvenvietę esu pravažiavęs ne kartą, tačiau netikėtai, saulėtą rugsėjo šeštadienį pakvietė čia apsilankyti giminaitis Zigmas, visą gyvenimą atidavęs mokyklai. Dabar, būdamas pensininkas, norįs susipažinti su visa savo gimine, kuri lyg žirniai išsibarstė po margą pasaulį, girdi, vieni leidžia dieneles didmiesčiuose arba išlėkė į užsienius, bet kiti, kaip Zigmutis, džiaugiasi senatve provincijoje, kur nepasiekia beprotiško pasaulio gaivalai. Humoro jausmas jam padėjo atlaikyti ilgus, ganėtinai nuobodžius pedagoginius dešimtmečius, bet apie tai papasakos vėliau, kai svetainėje gersime pagerintą kavą: šalia manęs sėdės orus Zigmo katinas, o kitoje pusėje – pats šeimininkas su maža ir liesa žmonele, kuri visą laiką šypsosis rodydama metalinius dantukus… Kai pagaliau giminaitis pavargo nuo gausybės žodžių, aš išsižiojau norėdamas jį paakinti, kad imtųsi rašyti memuarus, nes kitiems būtų įdomu juos paskaityti, bet Zigmas atsainiai mostelėjo ranka ir pasiūlė paragauti jo stipraus vyšnių gėrimo, panašaus į likerį. Zigmienė vaišino obuolių sūriu ir kepta žuvimi, paskui parodė šeimos nuotraukas – vaikus ir anūkus, kurie juos aplanko, apdalija saldainiais ir dovanėlėmis. Ir aš atidariau kelioninį krepšį, padėjau ant stalo „rimtą“ butelį su dideliu šokoladu, kad, girdi, gyvenimas būtų saldesnis, paskui užrašiau jiems savo knygą ir atidžiai pažvelgiau į giminaičius. Zigmas nuoširdžiai džiaugėsi, o jo žmonelės delnai truputį virpėjo. Nors abu šeimininkai buvo itin vaišingi, stengiausi nepadauginti, norėjau dar pasivaikščioti po gyvenvietę, ką nors įdomaus pamatyti, ko neišvysi jokiame Lietuvos didmiestyje, todėl, pagyręs margus Zigmienės gėlynus, netrukus atsidūriau asfaltuotoje gatvėje, kurią iš abiejų pusių spaudė žalios gyvatvorės ir obelys su raudonais ir geltonais obuoliais, retsykiais amteldavo koks šunelis, nes čia vilkšunių niekas nelaikė. Atrodė, čia viskas likę taip, kaip prieš keletą dešimtmečių. Pasukau pro pagrindinę mokyklą, pro nedidelę parduotuvę, mūrinį tiltelį, po kuriuo tekėjo upelis, ir tuoj už puskilometrio išvydau medinės bažnyčios frontoną su kryžiumi, akmenų tvorą, o paskui ir pravertus metalinius vartus. Apžiūrėjau neaukštą, negrabiai išmūrytą varpinę, kurioje kabojo geras varpas, nes jo skambesys sklido plačiai. Kadangi man labai patinka senos medinės bažnyčios, įlindau pro šonines duris, persižegnojau ir atsisėdau į suolą. Gedulingos mišios už velionę Eleną jau buvo įpusėjusios, tačiau nenoromis teko išklausyti klebono greitakalbes litanijas, kurių nesupratau, išskyrus paskutinį žodį „Viešpatie“. Atrodė, kad kunigas labai skuba, tikriausiai laukia dar dešimtys velionių, o aš stebėjausi, kaip toks dvasininkas galėjo baigti kunigų seminariją, tarsi ten niekas nebūtų dėstęs oratorystės meno. Truputį susinervinęs išspūdinau į lauką ir atsisėdau ant medinio suolo, esančio netoli akmeninės tvoros. Staiga suskambo varpas, iš bažnyčios lėtai išėjo procesija su velionės Elenos karstu: kryžių nešė tikriausiai zakristijonas, o už jo ėjo pats klebonas su maldynu rankoje, apsisiautęs balta kamža. Šioje eisenoje žengė velionės kaimynai ir negausūs giminaičiai, bet, kai varpas nutilo, išgirdau liūdną išskrendančių ančių gagenimą, tarsi ir jos išlydėtų paprastą provincijos moterėlę į amžino poilsio vietą. Grįžtelėjęs kairėje pamačiau ant kito suolo sėdinčią jauną moterį juodais rūbais ir dailiu pablyškusiu veidu; tuosyk man pasirodė, kad ji kažko laukia, tačiau grįžęs į Zigmo namus išgirdau tos moters istoriją. O kol kas žiopsojau į rudens debesis, spėliojau, koks galėtų būti šios bažnytėlės amžius, paskui atsistojęs priešais bažnyčią apžiūrėjau tris įspūdingus kunigų antkapius. Kai neskubėdamas tolau nuo bažnyčios, mane pasivijo varpo skambėjimas iš akmeninės varpinės, tikriausiai į bažnyčią vėl įneš kitą karstą, o klebonas savo greitakalbe atbels visą gedulingąją litaniją. Kitaip ir negali būti...

Kai grįžęs šitai pasakojau Zigmui, šis tik nusišypsojo, nes žinojo klebono įpročius, be to, žinojo ne tik jis, bet ir kiti parapijiečiai. Ta jaunoji našlė, Dalytė, labai mylėjusi vyrą, kurį palaidojo prieš pusmetį, pasakojo jis, todėl kiekvieną dieną lankydavusi jo kapą, kol kažkas ją perspėjo, kad šitaip nedarytų, nes gyvenimas – gyviems, o kapai – mirusiems, tai dabar kiekvieną šeštadienį arba sekmadienį lanko pamaldas ir ten sėdi net joms pasibaigus, tarsi ją kas būtų užbūręs... O ką ten žinosi, atsiliepė Zigmienė.

Atsisveikinęs su giminaičiais, gavęs krepšelį prinokusių obuolių ir pažadėjęs, kad galbūt juos aplankysiu vasarą, sėdau į „Volvo“. Prieš išvažiuodamas spėjau pamatyti, kaip iš po jų namo pamatų galvą iškišo didelis žalias driežas, tarsi aitvaras ar kita mitologinė būtybė.

Važiuodamas pro rudenėjančius laukus, bandžiau įsivaizduoti jaunos našlės dienas, moters, kuri atrodė nešiuolaikinė, nes dabar daugelis yra praktiški, todėl greitai susituokia antrą kartą, juk dviese lengviau gyventi. Paskui įsijungiau radiją, kad pasiklausyčiau muzikos ir negalvočiau apie išvaizdžią našlę.

Antaninis obuolys

Albertui ši diena atrodė neapsakomai sunki, tarsi visą kūną būtų prislėgęs cementinis blokas. Jis lėtai tupinėjo po nedidelį sodą, prisiminė visas obelis, kurias kažkada sodino bemaž vienu metu, ir kai pavargo, dūsaudamas atsisėdo ant suoliuko, prisišliejusio prie medinio namelio, kurio lentos suaižėjo, o dažai nutrupėjo, nes paskutinį kartą lentas dažė prieš dešimtmetį. Dabar su žmonele Stefanija, sulaukę solidaus amžiaus, jau neturėjo spėkų, kaip seniau sakydavo, plušėti šitame išpuoselėtame sodelyje. Atsisėdęs ant mielo suoliuko, viską atminė iki smulkmenų. Vėliau priėjo žmona, siūlydama prinokusį antaninį obuolį, kurį pauostęs tuojau prakando ir lėtai ėmė kramtyti klausydamas jos dejavimų, kaip, girdi, sunku buvę parduoti šitą sodelį, tačiau labai reikėję pinigų, kad, žmogus, galėtum save oriai palaidoti. Ir nuo šitos ceremonijos niekur nedingsi.

Staiga prie jo kojų prisišliejo murkiantis padaras, kurį čia visi pažinojo, nes katinas sugebėjo pelnyti žmonių malonę, todėl buvo apvalainas lyg pyragas. Stefanija murklį paglostė ir jos veidas iš karto pasikeitė, atrodė, kad pradės ašaroti. Juk visada, atvažiuodama į sodelį, katinui paimdavo dešrelių, o dabar lyg tyčia atvyko tuščiomis, vien sopančia širdimi, todėl matė, kad ir vyro veidas nesavas, papilkėjęs, lyg būtų išsigandęs. Ji taip pat apėjo visus kampelius atsisveikindama. Iš pradžių pravėrė šiltnamio duris ir paėmė plastmasinį kibirą lyg norėdama pasemti vandens, tačiau tik pastovėjo su juo prie šulinio. Paskui pravėrė medinio namelio duris, o ten, prie vienintelio lango, stovėjo sena ruda sofa ir poliruotas staliukas. Taigi ant šitos sofos, kai su Albertu buvo jauni, jie atsigulė... O po devynių mėnesių gimė dukra Elenytė. Kiek čia praleista įstabių dienų, kai dar sveikata buvo geležinė, kai visko užteko ir kai gyvenimas tekėjo pro pirštus lyg šviežias medus.

Iš namelio grįžo pas Albertą, kuris, suvalgęs antaninį obuolį, rankoje laikė baltą nuograužą ir žvelgė į aukštą gyvatvorę, už kurios matėsi į dangų pasistiebusios tuopos ir šviečiantis beržas. Ar tau nešalta, paklausė ji, bet Albertas tik mostelėjo ranka, tarsi vydamas musę. O šitą šulinį kasė toks kresnas vyras Pipiras, kuris pirmiausia su virgule rankose apėjo sodą ir pagaliau, kaip įbestas, sustojo netoli antaninės obels. Tiesa, kasėjas turėjo daug vargo, bet jam pagelbėjo Albertas, žemes reikėjo kelti su virve, kuri sukosi ant skriemulio. Vakare jie būdavo tokie pavargę, kad iš nuovargio rankose virpėdavo šaukštai, kai valgydavo košę su lašinukais ir agurkais, o stikliuko net neimdavo. Jie atsiguldavo ten, kur būdavo paklota, ir tuoj užmigdavo. Stefanija stengdavosi paruošti geresnį valgį, tačiau nei Albertas, nei Pipiras nė karto jos nepagyrė, nes tuosyk vyrams ne tas rūpėjo. Galop, suleidę rentinius ir savaitę palaukę, iš naujo šulinio pasėmė pirmą kibirą gardaus vandenėlio, iš kurio ji paruošė arbatos. Pipiras įspėjo, kad esąs toks paprotys: jeigu nenori, jog šulinyje išnyktų vanduo, negalima, atidarius jo dangtį, šūkauti ir pykti. Mes ne tokie žmonės, kurie kaukia kaip šunys, atsiliepė Albertas, meistrui tiesdamas stikliuką.

Iš tiesų, Stefanija su Albertu buvo tylūs sodo gyventojai, jie nė vienam kaimynui neatsisakydavo padėti, tačiau vis tiek kartą atvažiavę rado išplėštas namelio duris, paimtus konservuotų agurkų stiklainius ir tranzistorių „VEF“, kurį Albertas buvo paslėpęs po ruda sofa, bet ilgapirščiai vis vien surado. Po šitos vagystės jis įstatė ąžuolines duris ir ėmė galvoti apie mūrinio namelio statybą, nes medinis neatsparus nei gaisrui, nei įsilaužimui, juk tie begėdžiai į namelį įlįstų pro langą, jeigu neįsibrautų pro ąžuolines duris.

Taip ir padarė: buvo iškasti pamatai mūriniam nameliui, atvežtos silikatinės plytos ir prasidėjo ne atostogos, bet labai rimti darbai. Ačiū Dievui, kad tą vasarą saulė ridinėjosi žeme, kad buvo surasta keletas vyrų prie šitos statybos. Ir Stefanijai rūpesčių užteko per akis, tiktai spėk suktis.

Tuo laiku žmonių gyvenimas regėjosi ramus, visi turėjo darbus, ir niekas po šiukšlių konteinerius nesirausė. Užteko Alberto ir jos uždarbių, ligos nekamavo, su kaimynais ir giminėmis sutarė. Gyvenk ir žvenk, tačiau nepastebimai atslinko senatvė, rodydama kreivus dantis ir išsukiotus sąnarius...

O kiek buvo šnekų, kol jie ryžosi parduoti mielą sodelį, ir čia jiems padėjo apsispręsti dukra Elenytė, siūliusi persikelti gyventi pas ją, nors tėvai turėjo dviejų kambarių butą. Anot jos, galėtų jį taip pat parduoti ir daugiau neturėtų rūpesčių. Gal taip būtų ir padarę, bet kaimynės Stefaniją atkalbėjo, sakė, neskubėk plika į dilgėles, parduoti visada spėsi. Iš tiesų, ko aš viduriuoju, suabejojo ir ji, ką mes veiksime svetimoje vietoje, o čia – kaimynai ir pažįstami. Ir tas dukros primygtinis raginimas viską parduoti jai pasirodė kažkoks nenatūralus. Tikriausiai Elenytei reikėjo tūkstančių, o čia – tokia proga... Bet juk žentas – ne ubagas, Dieve mano, su kokia mašina važinėja. Jos abejonėms pritarė ir Albertas, kuris, kad ir sulaukęs tokio amžiaus, neprarado sveikos nuovokos, visuomet kalbėdavo protingai, gerai apsvarstęs. Taip, miela Stefute, dabar visi galvoja tik apie pinigus, lingavo jis žilą galvą, kai anksčiau turėjo mažiau, tai dėl jų taip nesidraskė... Stefanija nieko neatsakė, tyla buvo jos pritarimas, nors anksčiau ji agitavo, kad reikia parduoti butą ir keltis pas dukrą.

Albertas nustebęs žiūrėjo į baltakamienį beržą ir tuopas netikėdamas savo akimis, kad šitie medžiai taip užaugo, bet – juk praslinko tiek dešimtmečių, vos ne visas gyvenimas. Nejaugi jau viskas, liko tik mūsų gyvenimo trupiniai, pagalvojo ir net išsigando šitos minties, tuoj reikės išeiti į amžinybę suvalgius paskutinį antaninį obuolį, o sodelyje šeimininkaus kiti žmonės, ir nežinia, ką jie čia padarys. Galbūt viską apvers aukštyn kojomis, nes jauni visuomet nepatenkinti, jiems maloniau griauti. Ar prisimeni, kaip šiame namelyje šventėme tavo penkiasdešimtmetį, išgirdo netikėtą žmonos klausimą. O kaipgi, šyptelėjo Albertas, regisi, kad visa tai buvo vakar... Matai, ir vėl tas katinas prie mūsų atslinko, tarsi ir jis nujaustų, kad daugiau čia neatvažiuosime, vėl susigraudino ji ir išsitraukė nosinę iš rankinuko.

2014-nr-2.jpg

Dabar jie tylėjo stebėdami, kaip žaidžia spalvingi vakaro spinduliai pageltusiose beržo šakose. Jis prisiminė, kad Elenytės prašęs nufotografuoti šitą beržą atminimui, bet... Ką padarysi, Stefute, ne mus vienus senatvė suka į ragą, galop ištarė Albertas, ateis laikas ir mano pasodintiems medžiams, tačiau dar negreitai. Jeigu nesugalvos nauji sodelio šeimininkai jų nupjauti, atsiliepė ji. Nekalbėk taip apie žmones, kurių nepažįsti, atsidūsėjo vyras ir pasilenkęs paglostė katinui nugarą, o šis patenkintas sumurkė. Čia nepastebimai praslinko visas mūsų gyvenimas, tęsė ji. Taigi, Stefute miela, mes pardavėme ne tik sodelį, bet ir savo gyvenimus. Abu vėl patylėjo. Gal jau važiuosime?.. Dar truputį pasėdėkim, atsiliepė jis ir apkabino ją per pečius; taip darydavo retai, Stefanija pamėgino prisiminti, kada taip buvo apkabinęs paskutinį kartą, turbūt kai su kaimynais šventė jos gimimo dieną, kai šiek tiek daugiau išgėrė. Tačiau Albertas niekada nebuvo stikliuko mėgėjas, nors jį daugelis gundė, juk sovietmečiu gėrė bemaž visi – partijos sekretoriai ir darbininkai. Tačiau jos tylus Albertukas nesiveržė į didelius viršininkus, dirbo techninės priežiūros inspekcijoje ir į namus pareidavo savo kojomis. Kitaip sakant, neįdomus vyras, niekada triukšmo nekeldavo, ir nežinojai, ką jis galvoja – keikia valdžią, o gal turi kokią simpatiją? Stefanija buvo priešingo charakterio: ji negalėjo gyventi be draugių, todėl mėgo linksmas kompanijas. Tačiau dažniausiai plušėdavo sodelyje, šalia jos būdavo ir Albertas, nuolatos kažką statantis, dažantis, tvarkantis. Ne vyras, o svajonė, sakydavo kaimynės ir, aišku, Stefanijai patiko, kad šitaip giria jos vyrą.

Nuo suoliuko ji pakilo pirmoji, nes saulė seniai nusileido už Alberto sodinto beržo, atsidūsėjęs pakilo ir jis, o pakeliui eidamas nuo pievelės pakėlė didelį antaninį obuolį ir įsidėjo į lietpalčio kišenę, tarsi kokį suvenyrą atminimui, o rainas katinas juos palydėjo iki vartelių. Stefanija dar sykį jį paglostė ir delnu nubraukė ištryškusią ašarą.

Vėliau, netikėtai aplankiusi parduotą sodą, ji neteko žado: viskas čia atrodė surausta ir suknista, lyg naktį būtų siautęs didelis šernų būrys, o senos obelys gulėjo ant žemės nupjautos. Tačiau grįžusi namo apie tai Albertui nieko nesakė.