tekstai.lt

Mario Benedetti. Eilėraščiai. Vertė Aistė Kučinskienė

b_200_234_16777215_0___images_iliustracijos_2014_metai_2014_nr_2_Mario_Benedetti.jpg

 

Mario Benedettis (1920–2009) – garsiausias Urugvajaus rašytojas bei vienas populiariausių XX a. ispanakalbių poetų, rašęs ir trumpąją prozą, romanus. Kartu su Idea Vilarińo ir Juanu Carlosu Onetti'iu atėjęs į literatūrą, M. Benedettis vienas pirmųjų Lotynų Amerikos literatūroje ėmėsi kurti „prozišką poeziją", kasdienybės žodyną ir tonacijas perkeldamas į poetinius tekstus. Išleido daugiau nei šešiasdešimt knygų, kūryboje gausu autobiografinių motyvų. Vienas stipriausių gyvenimo sukrėtimų – pasitraukimas iš Urugvajaus 1973 m. po valstybės perversmo, dešimtmetį trukęs atsiskyrimas nuo tėvynės ir žmonos. M. Benedetti'io eilėse atsiranda personažai, autoriaus vadinami „otros" (kiti), kurie iš eilėraščio gali pereiti į prozą, keliauti per kelis rinkinius. Toks yra Martķnas Santomé – pagrindinis „Paliaubų" personažas, patekęs į „Kitų eilėraščius" („Poemas de otros", 1973–1974), čia ir kalbantis, ir kitų minimas. Vienas geriausių tokių kitų balsų pavyzdžių – eilėraščių ciklas „Trylika žiūrinčių vyrų".

 

Iš ispanų k. vertė Aistė Kučinskienė

 

Džiaugsmo apgynimas

                                     skirta trini

 

Apginti džiaugsmą kaip apkasus
apginti jį nuo skandalų ir rutinos
nuo vargo ir vargingųjų
nuo laikinų ir amžinųjų
nebuvimų

 

apginti džiaugsmą kaip principą
apginti jį nuo šoko ir košmarų
nuo neutraliųjų ir nuo neutronų
nuo saldžių paklydimų
ir rimtų diagnozių

 

apginti džiaugsmą kaip vėliavą
apginti jį nuo žaibo ir liūdesio
nuo naiviųjų ir padugnių
nuo retorikos ir širdies smūgių
nuo endemijų ir akademijų

 

apginti džiaugsmą kaip likimą
apginti jį nuo ugnies ir nuo gaisrininkų
nuo savižudžių ir žmogžudžių
nuo atostogų ir nuovargio
nuo prievolės būti laimingam

 

apginti džiaugsmą kaip teisybę
apginti jį nuo rūdžių ir nuo purvo
nuo įstabiosios patinos nuo laiko
nuo įžūlumo ir nuo išskaičiavimo
nuo išlaikytinių nuo juoko
apginti džiaugsmą kaip teisę
apginti jį nuo dievo ir nuo žiemos
nuo didžiųjų raidžių ir nuo mirties
nuo pavardžių ir gailesčio
nuo atsitiktinumų
                    ir taip pat nuo džiaugsmo.

 

Pavakario meilė

 

Man tikrai gaila kad tavęs čia nėra
kai žiūriu į laikrodį ir būna keturios
o aš mąstau dešimt minučių pabaigęs sąskaitas
kaip ir kiekvieną vakarą ištiesęs kojas
patraukau pečiais atpalaiduoju nugarą
ir sunėręs rankas patraškinu pirštais.

 

Man tikrai gaila kad tavęs čia nėra
kai žiūriu į laikrodį ir būna penkios
o aš tik palūkanas skaičiuojantis sraigtelis
mano dvi rankos ant keturiasdešimties mygtukų
mano ausys klausos telefono lojimo
ir aš iš skaičių kalkuliuoju teisybę.

 

Man tikrai gaila kad tavęs čia nėra
kai žiūriu į laikrodį ir būna šešios
galėtum netikėtai prisiartint prie manęs
ir tarti: „Kaip laikaisi?" ir taip mes pasiliktume
aš su tavo raudonų lūpų dėme
o tu su melsvais mano kalkių suodžiais.

 

Dabar tai verta

 

Dabar tai verta.
Dievas
ėmė ir užmigo.
Visi žinome
kad tai
ne visam laikui
kad tai pakvaišusi sėkmė
gal vos tik trumpas
kliedesys.

 

Dabar tai verta
gyventi
nors ir šalta
nors ir atskrieja vakaras.
Ar neatskrieja.
Tai tas pats.

 

Dabar taip
bet vėliau
jei Dievas neatsibus
kas gi nutiks
odievemano.

 

Vyras, žiūrintis pro miglą*

 

Man daug sunkiau nei bet kada
         įvardyti medžius ir langus
         taip pat ir ateitį ir skausmą
varpinės nesimato ji nebyli
         bet jei išsikalbėtų
         jos gaudesys
atrodytų kaip sielvartingo vaiduoklio

 

kraštai netenka aštrių kampų
niekas nepasakytų kad žiaurumas egzistuoja

 

o kankinys kraujas yra tik
       išblyškusi pagiežos dėmė

 

kaip viskas pasikeičia
       migloje

 

godieji tėra
       savimi pasitikintys vargetos
sadistai yra ironiški nevykėliai
savimylos tik išžengę į priekį
       priešais kažkieno kito drąsą
kuklieji atvirkščiai yra nematomi

 

bet aš žinau kas yra kas
      po šita netikrumo uždanga
žinau kur yra bedugnė
     žinau kur nėra dievo
žinau kur yra mirtis
     žinau kur nėr tavęs
migla yra ne užmarštis
     bet suplanuotas vilkinimas

 

norėtųsi kad šis laukimas
    neiššvaistytų mano svajų
o ši migla
    nepasiektų mano plaučių

 

ir kad tu mergaite
    iš jos išnirtumei
kaip gražus prisiminimas
    įgyjantis veidą

 

ir kad aš pagaliau suprasčiau
    jog amžiams palieki
    šito prakeikto oro tirštumą
kai tavo akys ras ir švęs
mano atvykimą be sustojimų.

 

* Visi „žiūrinčių vyrų" eilėraščiai yra iš ciklo „Trylika žiūrinčių vyrų".

 

Vyras, žiūrintis į mėnulį

 

Tiksliau sakant į jį žiūrėjęs anksčiau nes
šis pasislėpė po debesų šydu ir tiek
nes šio pasaulio meilužiai taip rafinuotai
nustojo į jį kreipti dėmesį

 

blausiai šviesdamas mėnulis
per ilgus amžius sugebėdavo paversti
meilę paširdžiuose į iškreiptas beskones linksmybes
o žemės neteisybes į perlamutrinį skaudulį

 

kai turtingi meilužiai į jį žiūrėdavo nuobodžiaudami
šis palydovas per paviljonus rodydavosi
koks yra gražus ir girdėdavo
kad mėnulis yra kultūrinis fenomenas

 

bet jeigu jį stebėdavo vargšai meilužiai
susirūpinę ir išalkę
tada atoslūgiu primerkdavo akis
nes šita kančia jam nepatiko

 

ir štai vieną įprastą mėnuliui naktį
su švelniais šikšnosparniais su vaiduokliais ir viskuo
šitie vargšai meilužiai susižvalgė ir duetu
ištarė          atsibodo         šitas šūdinas mėnuo
nuėjo į lovas su priplėkusia patalyne
su aštriu išmėnulinto akto kvapu
į savo girgždančias virpančias sustumiamas loveles

 

ir išlaisvinti amžiams nuo lunatiko mėnulio
santykiavo atsitiktinai tokia dievo valia
tiksliau sakant toks dievo pasiūlymas.

 

Vyras, žiūrintis į mergaitę

 

Kad nebūtų jokių nesusipratimų
kad niekas mums nesukliudytų
paaiškinsiu tau iš ko mano meilė susideda

 

tavo akys pilnos sumišimo
o kartais skvarbios ir blyškios
yra tokios svarbios kad net pats apstulbstu

 

tavo gražios stebuklingos rankos
kartais galinčios daugiau nei žodžiai pasakyti
tokios svarbios kad jų nedrįstu net lytėti

 

ir jei kurią dieną paliečiu tai tik
kad perduočiau kokią žinutę

 

tavo švytuokliškas kūnas
abejojantis atsiduoti ar pasiduoti
jis toks jaunas ir pamokantis nors nenorom
ir yra toks faktas apie kurį man trūksta faktų
bet vis dėlto aš padedu tau jį pažinti

 

tavo lūpos gerai nusiteikusios
piešia žodžius ir žada pažadus
jos man tavo portrete yra kaip herojai
nors taip pat ir piktieji angelai
mano meilėje būni visa arba beveik visa
man trūksta skaičių bet juos skaičiuoju
trūksta pėdsakų bet juos atradinėju

 

kita vertus mano meilėje yra ir kitko
pavyzdžiui sapnų kad judinu žemę
kad vargingi kovojom ir išsilaisvinau bei išsilaisvinom
sapnų apie geras neapykantas po kurių tampu kilnesnis
sapnų apie nenutrūkstantį pokalbį su savais žmonėm
veriantį klausimą kurį man uždavė
patikrintus atsakymus kurių nedaviau

 

mano meilėje taip pat yra įvairių narsumų
ir baimė kuri dažnai juos apibendrina
yra vyrų kaip aš žiūrinčių pro grotas
į mergaitę kuria galėtum būti tu

 

mano meilėje yra darbas ir yra poilsis
paprastas atpildas ir sudėtingos bausmės

 

yra dvi ar trys moterys
tavo praeitis
ir yra daug metų pernelyg daug metų
kai kuriami džiaugsmai ir vėliau jais
tikima aklai

 

norėčiau kad mano meilėje matytum visa tai
ir kad tu mergaite
kantriai ir atsargiai
nesužeisdama manęs ir nesusižeisdama
išlaisvintum iš ten mėnulį upę
apeigų simbolius
bučinių ar atsisveikinimų planus
ir širdį kuri vis laukia nepaisant visko.

 

Versta iš:
Antologķa poética / Introducción de Pedro Orgambide. Buenos Aires:
Editorial Sudamericana, 2000; Inventario uno. Poesķa completa 1950–1985.
Buenos Aires: Editorial Sudamericana, 2000

 

2014-nr-2.jpg