Marijus Gailius 13 bjKažin ar pavyks autentiškai ir vaizdingai parašyti apie kaimą, jo darbus ir buitį, jei kaime esu gyvenęs vieną savaitę vaikystėje.

Atvežė mane ten kaip į perauklėjimo stovyklą. Draugų senelių namai – troba, juodlenčių kluonas, o gal svirnas, prigrūstas įvairiausių padangų – vietinio verslelio vienetų, lauko išvietė ir didelis sodas, kuriame buvau įkinkytas rinkti obuolių jau pirmąjį tremties vakarą, iki pat sutemstant. Kitą dieną pristatė skusti bulvių, ką ten bulvių – bulvyčių, didumo sulig nykščio galu, o būdamas akiplėša, miesto vaikis, mandagiai atsiprašiau senolės, namų šeimininkės, su tokia smulkme „nesicackinsiąs“: duokit žmonišką bulvę, kad būtų ką į ranką paimt ir kur skuteklį įrėžt, o tokiai pajuokai pasiieškokit naivesnių pelenių, noriai rankiojančių pelus iš grūdų.

Kruopos dydžio bulvikių panaudojimas liko nežinomas, bet tikėtina, kad suvalgėm. Kuo užsiėmiau vėliau, neatsimenu, tačiau paskutinę atostogų kaime dieną uoliai plovėm tas padangas, dvokiančias juodas gumas su skyle viduryje, valėm dulkes skudurais, vėl ridenom ir krovėm į melgų ar kemių vertą stirtavietę.

Štai ir viskas. Tiek to kaimo. Ką ir pridursi. Norėčiau iš atminties iškapstyti tą įspūdį apie savaitę sodžiuj ir panaudoti kokiam vaizdingam siužetui ar įmantriam epizodui kaip Mariaus Katiliškio: „Tai buvo vakaras iš tokių, kurių metų bėgyje nepasitaiko daugiau kaip trys ar keturi. Koks nutinka prieš pjūtį, prieš didžiuosius darbus, išeinant į lauką sėjai.“ Norėčiau, bet neišeina.

Užtat drąsiai galiu kalbėti apie motyvą: kaiman juk mane išsiuntė atlikti bausmės už vagystę. Iki šiol net artimam draugui gėda prisipažinti, kad anuomet, kai ekonominį nepriteklių kentė dažna šeima, aš, dar pradinukas, įsigudrinau apšvarinti pas mus Palangoje apsistojusias pinigingas viešnias iš Vilniaus, – tobulai paprastas planas, bet suaugusieji, be abejonės, mane netruko pričiupti – baisi gėda! Tačiau, nepaisydamas nemalonaus jausmo ir garbės nedarančio atsiminimo, šit aprašiau potyrį solidžiame leidinyje, ir dar prieš tokią garbią auditoriją! (Juk per tekstą – laišką, redakcijos skiltį ar skolos raštelį – sukuriama saugesnė distancija nuo Kito.)

Skubu skaitytojus įspėti, kad tai dar ne blogiausia, ką esu padaręs, o po nederamo poelgio vis tiek tekdavo atkentėti, atsiimti, atsipirkti, ir taip iš naujo, ir vėl: prasižengi – susilauki bausmės, kad ir netiesioginės, kol išsivysto tam tikras skrupulas, refleksas, įgyjamas instinktas; klysti, klumpi ir šitaip mokaisi.

Šis mažytis prisiminimų koliažas iš vaikystės suaugusiojo gyvenime gali būti atgamintas jau pagražintas, negrynas ir trapus lyg popierius iš antrinių žaliavų. Bet reikšmingas ir šiandien. Pirma reikšmė – psichologinė. Jeigu mane dar iš ano meto pasiveja gėdos jausmas, vadinasi, sąžinės programoje yra išlikusi svarbi norma, padorumo elementas tarp kertinių kitų, per bausmę įskiepytas septintasis įsakymas iš Dekalogo. Tabu. Antra reikšmė, žinoma, literatūrinė. Jeigu dar neparašytos knygos pavadinimas būtų „Kaimas ir kaltė“, tuomet pirmas (arba paskutinis) sakinys skambėtų maždaug šitaip: „Ir vagį iš pyplio išgujo sodo krituoliai, kelių hektarų plote pabirę ant rasotos vejos, kurią jis arė keliais, tuos obuolius pirmąjį gyvenime vakarą kaime kantriai rinkdamas ir kraudamas į didelius krepšius ir dėžes, į šimtus didelių dėžių ir krepšių.“

Kaipsyk vartau Kazio Sajos apsakymų rinktinę (tiesa, nuobodoką), kur tekste „Rudasis ir žaliasis“ vienas vaikis iškeičia sumuštinį į alkano vokiečių belaisvio rašiklį ir čia pat pasibaisi savo godumu. Nejučia mano tikras–netikras liudijimas susisieja su šiuo netikru– tikru pasakojimu ir abu sueina į vieną universalią paradigmą.

Jeigu psichoterapija ar išpažintis padeda suvesti sąskaitas su savo sąžine, tai literatūra – tarsi nenutrūkstamas ir atsinaujinantis visos visuomenės sąskaitų suvedinėjimas. Nuo „Karaliaus Oidipo“ iki „Otelo“, nuo „Marčios“ iki „Dievų miško“, nuo „1984-ųjų“ iki „Salos galimybės“ – literatūra vis nagrinėja žmogaus prigimtį ir iš gelmės atsijoja tai, kas patvariausia ir prasmingiausia. Išgauti ar bent numanyti žmogaus egzistencijos tonaciją yra pamatinė literatūros užduotis, o vaizdingumas ir skaitymo malonumas – jau antraeiliai dalykai. Iš žurnalistikos pasukęs į literatūrą pirmiausia taikiausi užčiuopti šitą, pavadinkime, skrupulo reikalą – sugriebti ir užspausti standartinio ir net statistinio individo dvasios šauksmą, pabandyti jį suturėti, sulaikyti it plūstantį vandenį. Žinia, pirmieji literatūriniai kodai dažniausiai susideda iš meilės reikalų. Kažkada perėjau ir aš tą egzaltacijos poligoną:

 

                                   Mintim laižau nuo palangės ledą vanilinį

                                   Ošiant jūrai. Jiems ištirpus gitaros skambesys

                                   Nuskandino mano naivias eiles jos stiliumi.

                                   Iš superšypsenų šimtų į širdį it šaulys!..

                                   Q q, kvaily, suku savo smilkinį smiliumi,

                                   Užlietas karamelės bangomis... Ar atsakys?..

                                   Einu žaliu kibiru supilta pilimi.

 

Nors šitas kaip reta naivus 2003-iųjų paeiliavimas su keliais asmeniškais įvaizdžiais ir net akrostichu dar ir šiandien gali man sužadinti vieną kitą sentimentą (jė, jis šit net publikuotas!), jau tada susivokiau, kad saldi personifikuota poezija patiks nebent pačiai Monique. Ir gerai. Nieko blogo ir tai, kad beveik nieko autentiško negaliu pasakyti apie kaimą, užtat sodraus gyvenimo aplinkui apstu, tik spėk stebėti.

Būtent – stebėti. Pvz., kodėl žiniasklaidoje taip maža esmės ir sąžinės. Kodėl beveik nėra laikraščių ir TV kanalų, kurių darbuotojai pirmiausia stengtųsi dėl visuomenės intereso ir būtų jam ištikimi, o ne tarnautų savininkų interesams ir pūstų auditorijai miglą. mano vis didesnį pagreitį įgaunantis traukimasis iš žiniasklaidos yra natūralus instinktas vengti neskaidrios Tomkaus ir Vainausko sukurtos lietuviškos žurnalistikos tradicijos, kurią naujesnės kartos medijos, deja, neretai atkartoja, tik dar gudriau adaptavusios.

Lapkričio „Metų“ numeryje publikuotame interviu Ernestas Hemingway’us sako, kad „darbas laikraštyje negali pakenkti jaunam rašytojui ir gali padėti, jei jis laiku iš spaudos išeis“. man tarsi net pasisekė, kad spauda pati mane iš savęs išmėžė – aš dar turiu šansą.

Kartu vis nerimstu, kad daug, pernelyg daug mano bendraamžių neturi šanso arba jo nė neieško. Suprasčiau, jei į susitaikėliškumo situaciją pakliūtų vyresnės kartos, sovietinės propagandos ištreniruoti visuotinių informavimo priemonių kadrai, bet kad į šitą „Pink Floyd“ dainos „We Don’t Need No Education“ vertą melo mėsmalę taip laisvai ir niekieno neverčiami pasineša jaunučiai, ką tik universitetus baigę profesionalai, kuriems, atrodo, net per ausis turėtų garuoti maksimalizmas, didžiai stebina ir net baugina. Kalbu apie neseną žiniasklaidos įvykį, kurį pats įskėliau viešai prisipažindamas, kad viename mafijos valdomame laikraštyje iš arti mačiau, kokiu melo kuru varomi propagandos reaktoriai ir kokiais latakais ten plūsta juodi pinigai. Kad teisėsaugos institucijos ne visada pastebi didžiausią sukčių prieš pat nosį, dar suprantu, bet negaliu rasti atsakymo, kodėl jauni žmonės nenori matyti, kokiems niekšams uoliai vergauja už skatikus iš privogtos kasos. Tad praėjusį rudenį įsitikinau, kad mano karta dar nepakeis sovietmečiu įsigalėjusių papročių, žlugdančių šalies modernumą ir laisvumą, o gaila.

Nuostaba – tikrasis impulsas rašyti. Žurnalistinės kūrybos dėsnis toks: pirmiausia susiduriama su įdomiu ar sukrečiančiu įvykiu, paskui randamas dokumentas ar kvalifikuotas kalbėtojas, kuris atsakytų į klausimus ir svariai išplėstų rengiamą medžiagą. Telieka surinktus faktus ir nuomones nuosekliai pateikti vientisu pasakojimu. Bet dažnesnė situacija, kai jauni žmonės susitaiko su atviru melu, kai pirma įjungia saugumo, o ne sąžinės refleksus, kai pasiduoda dvasinės pajėgos nereikalaujančio konformizmo vilionei, – štai tokia praktika irgi kelia nuostabą, tačiau ji įdomi nebent specializuotam psichologijos žurnalui. patys „įvykio herojai“ tikriausiai negalėtų apibūdinti, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi tam tikromis aplinkybėmis, ar atpažįsta baimę ir sąžinės ūžesį, o jeigu ir galėtų, tai turbūt slėptų savo išgyvenimus ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs pačių.

Voila³, ir čia pakyla prozininko plunksna. Štai mano novelės „Atsuktuvas“ pagrindiniai veikėjai Skaistė ir Tomas turi prototipus tikrame gyvenime, po Lietuvos dangumi, jais pasinaudojau iš užsispyrimo aprašyti tipišką „tuštutę“ ir „budulį“ – išsikėliau užduotį sukurti šiokį tokį šios lietuviškos floros ir faunos nuostatų bei išgyvenimų skerspjūvį literatūrine kalba. Kitados Šiauliuose pats esu ne kartą, kaip ten sakoma, gavęs į snukį, bet niekuomet nesupratau – už ką. Bandau piktuosius pasimetėlius suprasti bent dabar, suėjus senačiai, – tai jokiu būdu ne pavėluotas kerštas, o nuoširdi pastanga po patirtos nuoskaudos ir nuostabos išsiaiškinti: kodėl.

Be abejo, kol kas šią užduotį įgyvendinti man sekasi gana paviršutiniškai, dažnai per detalę, nors pamažu vis tirščiau, kad ir šitaip: „Jai patikdavo ir kiti klubiniai vaikinai, bet jie, merginos akimis, buvo pernelyg tiesmuki ir grubūs, nors žavučiai, o štai Tomo rankose plaktuvai, taurės ir bokalai, rodės, tapdavo lyg gyvi, tad ji kartais užsisvajodavo pasikeisti su tais indais vietomis ir ištirpti barmeno delnuose nelyginant ledo gabalėlis iš mochito kokteilio.“

Užmojis parašyti knygą ir pateikti rankraštį Pirmosios knygos konkursui kilo grynai iš tuštumos, kai palikęs studijas Stokholme papuoliau į Paryžių ir rimtai pritrūkau protinės veiklos. Galima sakyti, kurti prozą 2011-ųjų pavasarį pradėjau tik todėl, kad Švedijos sostinėje neradau darbo ir turėjau spjauti į solidžią komunikacijos mokslų magistrantūrą.

Niekam šito nelinkėčiau. Jeigu studijos anglų kalba nemenka galvaskaudė, tai pradedančiojo proza – jau tikra kankynė. Po kažkurio ano rudens vakaro, kai knapsojau prieš monitorių ir niekaip negalėjau išrutulioti „Atsuktuvo“ siužeto, tą naktį jis pats mane išvertė iš lovos – buvau priverstas keltis, įjungti šviesą, kompiuterį, sąmonę, o tekstą baigti jau tik įdienojus...

Rimti prozininkai kaipsyk šyptels per ūsą ar lūpdažį: pakliuvai, vaikine! Pirmoji prozos treniruotė buvo varginanti ir kartkartėm net nemaloni, bet literatūrinė veikla ima šviestis kaip pagrindinė, nors jos tarsi ir privengiu, lyg tas vienišius heilobopas, kuris švytėdamas tai pasineša artyn saulės, tai vėl nuo jos pasprunka...

 

______________________________________

Marijus Širvinskas-Gailius (g. 1983) – pirmosios prozos knygos „Šlapias spalis“ (2012) autorius.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2013 m. Nr. 1 (sausis)