tekstai.lt

„Lietuvoje ilgiuosi Armėnijos, o Armėnijoje – Lietuvos.“ Rašytoją Vahagną GRIGORIANĄ kalbina poetė Marytė KONTRIMAITĖ
      
       Rašytoją Vahagną GRIGORIANĄ kalbina poetė Marytė KONTRIMAITĖ

 
       Marytė Kontrimaitė. Neišvengiami klausimai: kodėl gyvenate Lietuvoje ir kaip čia jaučiatės?
       Vahagnas Grigorianas. Šiandien aš čia ne todėl, kad Armėnijoje būtų blogai, o Lietuvoje – gerai. Jo didenybė Likimas lėmė: pamilau lietuvę, susituokėm, ir štai – didžiąją metų dalį būnu čia.
       Dėl širdies pasirinkimo aš nesigailiu, tačiau jeigu mane dabar kas paklaustų, kur geriausia gyventi, atsakyčiau – Armėnijoj. O jei paklaustų – kur dar, be Armėnijos, gera gyventi, nedvejodamas atsakyčiau – Lietuvoje. Pirma mylėjau Lietuvą kaip svečias ir dėl to, kad ji žmonos Tėvynė, paskui susižavėjau krepšiniu, pamilau aukštas išlakias pušis ir žalią miško kilimą, Čiurlionį, Vilniaus Senamiestį, įgijau draugų, aptikau įstabių lietuvių ir armėnų istorijos paralelių. Vienas dalykas blogai: Lietuvoje ilgiuosi Armėnijos, o Armėnijoje – Lietuvos.
       M. K. Apsakymas „Lavonas“ visas persmelktas didžiulio Tėvynės ilgesio, o „Akimirkoje“ juntama beveik neviltis…
       V. G. Apie ilgesį jau kalbėjau, o dėl nevilties… Būdami jauni, mes gyvename, sakytum, amžinybėje, savo mirtingumą suvokiame kaip abstrakciją. Manau, visi prisimena, kokios ilgos vaikystėje būna dienos, metai – begaliniai… Turbūt šiuo atveju derėtų kalbėti ne apie neviltį, o apie nusivylimą. Apie nenumaldomą, aiškų suvokimą, kad nepadarei to, ką galėjai ar bent vyleisi galįs padaryti.
       M. K. „Akimirkoje“ gausu autobiografinių faktų. Padėkite skaitytojui juos atskirti nuo šio apsakymo pagrindinio veikėjo.
       V. G. Jaunystėje aš labai rūpindavausi, kad mano veikėjai, ypač kai rašydavau pirmuoju asmeniu, nebūtų sutapatinti su manimi. Visaip stengiausi pabrėžti, kad jie man – tolimi. Dabar esu įveikęs šią problemą. Rašydamas „Lavoną“ pagalvojau, kad tai, ką jaučiu, bus įtikinama, jei būsiu visiškai nuoširdus, o toks gali būti, kai kuo mažiau nutolsti nuo pirminio šaltinio. Nenutolau nuo šio šaltinio ir „Akimirkoje“.
       Neseniai perskaičiau Hermano Hese's „Demianą“. Ir nustebau, kai atvertęs paaiškinimus aptikau, kad apysakoje esama daug autobiografinių motyvų. Rašytojas instinktyviai pajunta, kuris jo biografijos faktas gali tapti grožinio kūrinio pagrindu, – faktas nėra vien atsitiktinis, jis gali būti apibendrintas.
       Skirtingai nuo savo veikėjo, parašiau apsakymą, kuriame išliko mano anų dienų „aš“, ir gyvenu toliau naujomis viltimis, pasiruošęs sutikti naujus gyvenimo netikėtumus.
       M. K. Pernai Jūs daug nuveikėte, kad Lietuva oficialiai pripažintų 1915-ųjų armėnų genocidą. Kiek šiai veiklai turėjo įtakos Jūsų tėvų biografijos?
       V. G. Kaip daugelis genocidą išgyvenusių „vakarinių“ armėnų, kuriems „pasisekė“ išlikti ir emigruoti, mano tėvai prarastos tėviškės ilgesį malšindavo leisdamiesi į prisiminimus. Iki šiol neužmiršau, kaip jiedu, būdami jau pagyvenę, lyg vaikai ginčydavosi, katro kaimas buvo geresnis. Kai svarstyklės pakrypdavo į motinos pusę, tėvas griebdavosi savo svariausio argumento: „Mūsų kaime buvo bažnyčia, o jūsų – ne.“ Jiedu buvo kilę iš Bitliso apskrities gretimų kaimų, per stebuklą išvengė skerdynių, pabėgo į Rytų (vėliau – tarybinę) Armėniją, užaugo našlaičių namuose. Ne, jie niekada nebandė savo vaikų sielose pasėti praradimo gėlos ir nenumaldomo liūdesio. Iš patirties žinojo, ką reiškia gyventi su tokia našta.
       Verta papasakoti mano tėvo išsigelbėjimo aplinkybes. Jį, dešimties metų berniuką, tėvas pasiuntė į kitą kaimą parvaryti poros paskolintų jaučių. Kai jis jaučiais varinas vakarop parėjo į savo kaimą, ten jau nieko neberado. Verkdamas, su rykšte rankoje, priešais save varydamas jaučius, jis klaidžiojo dvi dienas ir naktis, kol susitiko grupę pabėgėlių armėnų. „Berniuk, nebūk paikas, palik jaučius, eime su mumis.“ Ir kartu su jais – dieną slapstydamiesi, žygiuodami naktimis – jis galų gale pasiekė pasienio upės Arakso dešinį krantą ir išsigelbėjo.
       Dėl genocido pripažinimo tiek aš, tiek ir kiti mano draugai, čionykščiai armėnai, vargu ar būtume galėję daug nuveikti ir pasiekti laukto rezultato, jei mūsų nebūtų palaikiusi Lietuvos visuomenė. Mus rėmė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras bei Genocido aukų muziejus. Mums padėjo ir atskiri asmenys, taip pat ir Jūs. Ir dabar, kai Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė 1915 m. armėnų genocidą bei paragino Turkiją jį pripažinti, be savaime suprantamo dėkingumo, aš dar labiau didžiuojuosi Lietuva, kuri nepasuko prisitaikėlių keliu, tvirtai ir principingai stojo ginti aukščiausių žmogiškų vertybių.
       M. K. 2002 m. Jerevane išleistas Jūsų apysakų ir apsakymų rinkinys „Paukščio siela“ pelnė Armėnijos rašytojų sąjungos premiją už geriausią metų prozą. Bet „Akimirkoje“ yra užuomina, kad šia knyga esate nusivylęs. Naujausias Jūsų romanas „Lyderio gyvenimas ir mirtis“ – aštri visuomeninė ir politinė satyra. Ar tai reikštų, kad naujame kūrybos etape Jūs daugiau dėmesio skirsite visuomeniniams klausimams ir politikai, nutolsite nuo asmens ir kūrėjo (ypač rašytojo) problematikos?
       V. G. Ne, aš nesu taip labai nusivylęs šia knyga, o apysaka „Paukščio siela“ ir pora apsakymų – netgi patenkintas. Nepatenkintas esu tik pirmąja knygos apysaka, „Akimirkos“ veikėjas perskaito kaip tik šios apysakos pirmąjį sakinį – taigi neprasilenkiau su tikrove. Tiesiog apsakymo veikėjas suabsoliutina savo nepasitenkinimą. Jis suirzęs nustumia knygą į šalį, nes ką tik jam paaiškėjo, kad rašė ne taip, kaip norėjo, ir kaip, jo nuomone, galėjo parašyti. Jei kas nors, ypač kūrėjas, vertindamas savo veiklos rezultatus iš pasitenkinimo užmerkia akis, ką gi, jis, švelniai sakant, – laimingas žmogus.
       Jei užtektų jėgų ir laiko, man dar rūpėtų pasigilinti į beveik tris šimtus metų trunkančio Rusijos veikimo Pietų Kaukaze, ypač – Armėnijoje, padarinius. Beje, rašyčiau anaiptol ne istorinį romaną.
       Dvi kitas temas vienaip ar kitaip nulėmė mano gyvenimas Lietuvoje. Mano tautos likimas taip susiklostė, kad du iš trijų armėnų gyvena kitose šalyse, taigi armėnų žmogaus tema neapsiriboja vien Armėnija, tai aš patyriau ir savo kailiu, ir širdim.
       Iki šiol vis nesiryžau imtis Mec Jehern (Didžiųjų skerdynių, t. y. armėnų genocido – M. K.) temos. Bet jau beveik metus tyrinėjęs (daugybę kartų žūdamas ir prisikeldamas), pajutau tiesmuką vidinę būtinybę šia tema rašyti. Ne praeities, o nūdienos negandos požiūriu. Nes kol Turkija nepripažino savo nusikaltimo žmoniškumui, genocidas tęsiasi. Tai tarsi antkapis slegia mano ir kiekvieno šio pasaulio keliais žingsniuojančio armėno širdį, nors iš šalies atrodo, kad žingsniuojame taip kaip visi.
       M. K. Bene jau dvidešimt mūsų pažinties metų kalbamės armėniškai. Kaip Jums sekasi susikalbėti lietuviškai? Prieš septynerius metus parašytame apsakyme užsiminėte suprantąs kas trečią lietuvišką žodį. O dabar?
       V. G. Dabar jau du iš trijų žodžių suprantu. Didelė paskata mokytis lietuvių kalbos – noras gerai lietuviškai susikalbėti su vaikaite Goda. Mane slegia dažna būtinybė bendrauti su lietuviais rusų kalba. Esu tvirtai pasiryžęs gerai išmokti lietuvių kalbą. Beje, šiemet UNESCO užsakymu išverčiau į armėnų kalbą garsiąją lietuvių pasaką „Eglė žalčių karalienė“.
       M. K. Ką norėtumėte pasakyti savo skaitytojui lietuviui?
       V. G. Lietuvių skaitytojas mano kūrybą tik dabar pradeda skaityti, nenorėčiau jo nuvilti. Visiems linkiu, kad knygynuose, kuriuose mane džiugina literatūros gausa, kuo dažniau pasitaikytų gerų knygų. O jauniesiems skaitytojams – kad atmintų, jog, nepaisant visų naujovių, kuriomis vilioja paknopstom pirmyn lekiantis gyvenimas, knygos žmogui niekas negali atstoti.