tekstai.lt

Alice Munro. Mails Sitis, Montana. Apsakymas. Vertė Laimantas Jonušys

Alice Munro. Iliustracija - Vikipedia
Alice Munro. Iliustracija - Vikipedia

Kanadiečių rašytoja Alice Munro, pernai tapusi Nobelio premijos laureate, gimė 1931 m. Ontarijo provincijoje. Retas atvejis, kai rašytojas gauna tokį aukštą įvertinimą už apsakymus. Nuo 1968 m. A. Munro išleido keliolika apsakymų rinkinių. Daugumoje jų vaizduojama autorei pažįstama aplinka – paprastų kanadiečių gyvenimas provincijoje, kartais didmiestyje. Kaip ir čia pateiktame apsakyme, neretai peršokama per gana didelį laiko tarpą, netikėtai įprasminant skirtingus išgyvenimus. Apsakymas „Mails Sitis, Montana“ („Miles City, Montana“) pirmą kartą publikuotas žurnale „New Yorker“ 1985 m., o metais vėliau įtrauktas į rinkinį „Meilės prieaugis“ („The Progress of Love“).


 

Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys

Mano tėvas atėjo per lauką nešdamas nuskendusio berniuko kūną. Iš paieškų kartu grįžo dar keletas vyrų, bet skenduolį nešė jis. Vyrai buvo purvini, išvargę ir ėjo nuleidę galvas, tarsi susigėdę. Net šunys buvo nusmurgę, nuo jų lašėjo šaltas upės vanduo. Jiems išsiruošus prieš kelias valandas, šunys įsiaudrinę amsėjo, vyrai buvo įsitempę, ryžtingai nusiteikę, ir apskritai tvyrojo slopinamas, neišsakomas jaudulys. Buvo manoma, kad jie gali rasti ką nors siaubingo.

Berniuko vardas – Stivas Golis, aštuonerių metų. Dabar jo plaukai ir drabužiai buvo purvo spalvos, aplipę lapais, šakelėmis ir žole. Jis atrodė kaip šiukšlių krūva, užmiršta visą žiemą. Veidas buvo atgręžtas į mano tėvo krūtinę, bet aš įžiūrėjau šnervę, ausį, užsikimšusias žalsvu dumblu.

Nemanau taip. Nemanau, kad iš tikrųjų visa tai mačiau. Galbūt mačiau jį nešantį tėvą, kartu einančius kitus vyrus ir šunis, bet manęs nebūtų prileidę taip arti, kad įžiūrėčiau, tarkim, dumblą šnervėje. Tikriausiai girdėjau ką nors apie tai kalbant ir įsivaizdavau, kad pati mačiau. Regiu jo veidą nepakitusį, tik susipurvinusį – pažįstamą, aštrių bruožų, šelmišką Stivo Golio veidą, – o juk taip neturėjo būti: po tiek valandų vandenyje jis būtų išpurtęs, pasikeitęs, galbūt visas apėjęs purvu.

Turėdami parnešti tokią žinią, tokį paliudijimą laukiančiai šeimai, ypač motinai, ieškotojai būtų sunkiai dilbinę, bet čia buvo dar blogiau. Atrodė dar gėdingiau (pasiklausius kalbų), kad motinos nėra, nėra jokios moters – nei senelės, nei tetos ir net sesers, – kuri pasiimtų Stivą Golį ir dėl jo deramai pasielvartautų. Jo tėvas buvo samdinys, mėgėjas išgerti, bet ne girtuoklis, plevėsa be linksmumo, nepasakytum, kad draugiškas, bet lyg ir ne skandalistas. Jo tėvystė atrodė atsitiktinė, kaip atsitiktinumas atrodė ir tai, kad motinai išėjus vaikas liko su juo ir jiedu toliau kartu gyveno. Gyveno jiedu prasčiokiškoje troboje su šlaitiniu pilkų malksnų stogu, vos geresnėje už lūšną – tėvas sutaisė stogą ir ramsčiais paspyrė verandą, vos pakankamai ir vos ne per vėlai, – panašiai turėjosi ir jų gyvenimas, tai yra vos taip, kad neprisišauktų vaikų globos tarnybos. Jiedu nevalgydavo drauge, negamindavo vienas kitam, bet maisto pakako. Kartais tėvas duodavo Stivui pinigų, kad parduotuvėje nupirktų maisto, ir žmonės matydavo, kad jis perka praktiškus produktus, kaip antai mišinį blynams arba makaronų patiekalą.

Aš gana gerai pažinojau Stivą Golį. Man jis patikdavo tik tiek, kiek patikdavo – ne per dažniausiai. Buvo dvejais metais vyresnis už mane. Šeštadienį zulindavosi apie mūsų namus, su panieka žiūrėdamas į visus mano užsiėmimus, bet negalėdamas palikti manęs ramybėje. Jei tik atsisėsdavau į sūpuokles, jis tuoj užsimanydavo jas išbandyti, o jeigu neužleisdavau, priėjęs taip mane pastumdavo, kad nueidavau susirietusi. Erzindavo šunį. Pridarydavo man bėdos, – vėliau manydavau, kad tyčia, piktybiškai, – sukurstydamas mane daryti tokius dalykus, kurie pačiai nė į galvą nebūtų šovę: iškasti bulvių, kad pasižiūrėtum, ar didelės, kai dar tėra pupos dydžio, arba iš rietuvės priversti malkų krūvą, kad nuo jos galėtume šokinėti. Mokykloje mudu niekada nesišnekėdavome. Jis buvo vienišius, nors dėl to nesikankino. Bet šeštadienio rytą, pamačiusi pro kedrų gyvatvorę įsmunkančią jo liesą, miklią figūrą, žinodavau, kad turėsiu bėdos ir jis nuspręs kokios. Kartais viskas būdavo gerai. Vaidindavome kaubojus, kuriems reikia sutramdyti laukinius arklius. Žaisdavome ganykloje prie upės, netoli tos vietos, kur Stivas paskendo. Būdavome kartu ir arkliai, ir raiteliai, šūkaudavome, žvengdavome, spardydavomės ir mojuodavome medžio šakų botagais prie bevardžio upelio, įtekančio į Sogino upę pietų Ontarijuje.

Šermenys buvo mūsų name. Stivo tėvo trobelėje neužteko vietos žmonių antplūdžiui, kurio tokiomis aplinkybėmis laukiama. Man atminty išliko pilnas žmonių kambarys, bet ne karste gulintis Stivas, ne kunigas ir ne vainikai. Prisimenu, kaip laikiau rankoje vieną gėlę – baltą narcizą, matyt, nuskintą iš vazono, kurį kažkas įgrūdo vidun, nes dar buvo per anksti net ir forsitijų krūmams arba miškuose augančioms trilijoms ir pelkinėms purienoms. Stovėjau gretoje su kitais vaikais, ir visi laikėme po narcizą. Sugiedojome vaikišką giesmę, kurią kažkas paskambino mūsų pianinu: „Kai Jis nužengs, kai Jis nužengs paimti brangenybių.“ Mūvėjau rumbuotas, ties keliais ir kulkšnimis apsmukusias kojines, nuo kurių bjauriai niežėjo. Tų kojinių lietimasis prie odos mano atminty sumišęs su kitu pojūčiu. Jį sunku nusakyti. Jis susijęs su mano tėvais. Su suaugusiaisiais apskritai ir su tėvais konkrečiai. Su tėvu, atnešusiu Stivo kūną nuo upės, ir motina, ko gero, daugiausia pasirūpinusia tomis šermenimis. Tėvas vilkėjo tamsiai mėlyną kostiumą, o motina – rudą aksominę suknelę kremine satino apykakle. Stovėdami greta vienas kito, jiedu žiojosi ir čiaupėsi pagal giesmės žodžius, o aš stovėjau atokiai nuo jų, vaikų gretoje, ir stebėjau. Jutau nartų, atgrasantį pasišlykštėjimą. Vaikus kartais užplūsta šlykštėjimasis suaugusiaisiais. Jų dydžiu, gremėzdiškumu, išpūsta galia. Burnos kvapu, šiurkštumu, plaukuotumu, kokčiomis išskyromis. Bet tai buvo ne viskas. Ir tai lydintis pyktis neturėjo aštrumo ar savigarbos paguodos. Negalėjau jo išlieti, kaip darydavau galiausiai pasilenkusi čiupdama akmenį ir mesdama į Stivą Golį. Pyktis buvo nesuprantamas ir neišreiškiamas, nors po kurio laiko aprimo, palikdamas tik sunkumą, paskui tik prieskonį, retai bepajuntamą – menką, gerai pažįstamą blogą nuojautą.

Po kokių dvidešimties metų, 1961-aisiais, mudu su mano vyru Endriumi įsigijome naujutėlaitį automobilį, mūsų pirmąjį, tai yra pirmąjį naują. Tai buvo „Morris Oxford“, pilkšvai baltas (prekybos agentas tą spalvą pavadino kažkaip įmantriau) – didelis mažas automobilis, puikiausiai talpinantis mus abu ir du mūsų vaikus. Sintijai buvo šešeri, o Megei – treji su puse.

Endrius nufotografavo mane, stovinčią prie automobilio. Buvau baltomis kelnėmis, juodu golfu ir su akiniais nuo saulės. Stovėjau atsišliejusi į automobilio duris, išrietusi klubus, kad atrodyčiau liekna.

– Nuostabu, – tarė Endrius. – Žavu. Atrodai kaip Džekė Kenedi.

Turbūt visame žemyne tamsiaplaukėms, apylieknėms moterims, stilingai apsirengusioms arba fotografuojamoms, buvo sakoma, kad jos atrodo kaip Džekė Kenedi.

Endrius daug fotografavo – mane, vaikus, mūsų sodą, mūsų iškylas ir įsigytus daiktus. Pasirūpindavo atspaudais, kruopščiai juos suskirstydavo ir siųsdavo į Ontariją savo motinai ir tetai bei dėdei. Atspausdindavo ir man, kad nusiųsčiau savo tėvui, taip pat gyvenančiam Ontarijuje, ir aš siųsdavau, bet ne taip reguliariai kaip jis. Pamatęs, kad namuose mėtosi nuotraukos, kurias jis manė mane jau išsiuntus, Endrius suglumdavo ir suirzdavo. Jam norėjosi, kad tie vaizdai būtų išplatinti.

Tą vasarą mes rodėme ne nuotraukas, o save. Naujuoju automobiliu važiavome iš Vankuverio, kur gyvenome, į Ontariją, mūsų vis dar vadinamą „namais“. Penkios dienos pirmyn, dešimt dienų ten, penkios dienos atgal. Endrius pirmą kartą gavo trijų savaičių atostogas. Jis dirbo „B. C. Hydro“* teisės skyriuje.

Šeštadienio rytą įkrovėme į mašiną lagaminus, du termosus – vieną su kava, kitą su limonadu, – vaisių, sumuštinių, paveiksliukų knygelių, spalvinimo knygelių, spalvotų pieštukų, piešimo bloknotų, vabzdžių repelentų, megztinių (jeigu kalnuose būtų šalta) ir abu savo vaikus. Endrius užrakino namą, o Sintija iškilmingai tarė:

– Sudie, name.

Megė atitarė:

– Sudie, name. – Paskui paklausė: – Kur mes dabar gyvensim?

– Sudie ne visam laikui, – paaiškino Sintija. – Mes sugrįšim. Mama! Megė manė, kad mes niekada nebegrįšim!

– Nemaniau, – tarė Megė ir įspyrė į mano sėdynės atlošą.

Mudu su Endriumi užsidėjome akinius nuo saulės ir išvažiavome – per Liūtų Vartų tiltą, per pagrindinę Vankuverio dalį. Palikome savo namą, savo rajoną, miestą ir – perėjimo punkte tarp Vašingtono ir Britų Kolumbijos – savo šalį. Važiavome per Jungtines Valstijas, nusistatę šiauriausią maršrutą, ir ketinome grįžti į Kanadą per Sarniją, Ontarijuje. Nežinau, ar šį kelią pasirinkome todėl, kad tuo metu Transkanados magistralė dar nebuvo visai užbaigta, ar tiesiog panūdome pasijusti važiuojantys užsienio, tik vos vos užsienio, šalimi – kad būtų kiek įdomiau ir nuotykingiau.

Abu buvome pakilios nuotaikos. Endrius kelis kartus pasidžiaugė automobiliu. Sakė, kad jį vairuodamas jaučiasi daug geriau, negu važiuodamas mūsų senąja mašina, 1951-ųjų „Austina“, kuri įkalnėse apgailėtinai sulėtėdavo ir turėjo įnoringos senos ponios įvaizdį. Taip Endrius sakė dabar.

– O kokį įvaizdį turi šita? – paklausė Sintija.

Ji mūsų atidžiai klausydavosi ir mėgdavo pabandyti naujus žodžius, kaip štai „įvaizdis“. Paprastai ištardavo gerai.

– Žvalų, – tariau aš. – Truputį sportišką. Visai be pasipūtimo.

– Praktiškas, bet kartu ir geros klasės, – tarė Endrius. – Kaip mano įvaizdis.

Sintija apgalvojo tai ir pasakė su atsargiu pasididžiavimu:

– Tai reiškia, tėti, tu manai, kad norėtum toks būti?

Na, o aš buvau laiminga, kad viską palieku. Man patikdavo išvažiuoti. Namie aš dažnai tarsi ieškodavau, kur pasislėpti – kartais nuo vaikų, bet dažniau nuo padarytinų darbų, nuo skambančio telefono ir nuo kaimynių draugingumo. Norėdavau pasislėpti, kad galėčiau įnikti į savo tikrąjį darbą, tai yra vilioti atokias savo pačios dalis. Gyvenau apsiausties sąlygomis, vis prarasdama kaip tik tai, ko norėdavau laikytis įsitvėrusi. Bet kelionėse sunkumų nebūdavo. Šneku sau su Endriumi, su vaikais ir žiūriu, kur jie nori, kad žiūrėčiau, – į kiaulę iškaboje, į ponį lauke, į „Volkswageną“ ant besisukančios platformos, – pilstau limonadą į plastikinius puodelius, ir visą laiką tos visos nuotrupos manyje plūsta draugėn. Reikalinga kompozicija susidarys. Tai man suteikdavo vilties ir pakeldavo ūpą. Dėl to, kad aš tapdavau stebėtoja. Nebe saugotoja, o stebėtoja.

Nuo Evereto pasukome į rytus ir ėmėme kilti į Kaskadinius kalnus. Parodžiau Sintijai mūsų kelią žemėlapyje. Pirmiausia parodžiau visų Jungtinių Valstijų žemėlapį, ten matėsi ir apatinė Kanados dalis. Paskui atverčiau atskirus visų valstijų, per kurias ketinome važiuoti, žemėlapius. Vašingtonas, Aidahas, Montana, Šiaurės Dakota, Minesota, Viskonsinas. Parodžiau taškinę liniją per Mičigano ežerą – mūsų kelto maršrutą. Paskui ketinome važiuoti per Mičiganą iki tilto, jungiančio Jungtines Valstijas ir Kanadą prie Sarnijos, Ontarijuje. Ir jau namie.

Megė irgi norėjo pasižiūrėti.

– Tu nesuprasi, – tarė Sintija. Bet pasiėmė kelių atlasą į užpakalinę sėdynę.

– Atsilošk, – ji paliepė Megei. – Sėdėk ramiai. Parodysiu.

Girdėjau, kaip ji nusako maršrutą Megei, labai tiksliai, visai kaip aš jai. Atsivertė visus valstijų žemėlapius, žinodama, kaip juos susirasti pagal abėcėlę.

– Žinai, kokia čia linija? – paklausė. – Čia kelias. Šita linija yra kelias, kuriuo mes dabar važiuojam. Judam kaip tik šita linija.

Megė nieko nesakė.

– Mama, parodyk man, kur mes esam šią minutę, – paprašė Sintija.

Paėmiau atlasą ir bakstelėjau pirštu į kelią per kalnus, ji atsiėmė jį ir parodė Megei.

– Matai, kur kelias toks vingiuotas? – paklausė. – Vingiuotas todėl, kad jame tiek daug posūkių. Vingiai yra posūkiai. – Ji pervertė kelis puslapius ir luktelėjo. – Na, – tarė ji, – parodyk man, kur mes esam. – Paskui šūktelėjo man: – Mama, ji supranta! Ji parodė kelią! Megė supranta žemėlapius!

Dabar man atrodo, kad mes sugalvojome savo vaikams charakterius. Tvirtai nustatėme joms vaidmenis. Sintija buvo gabi ir stropi, jautri, mandagi, pastabi. Kartais ją paerzindavome, kad pernelyg sąžininga, pernelyg stengiasi būti tokia, kokią mes ją norime matyti. Bet koks priekaištas ar nesėkmė, bet koks atkirtis ją giliai užgaudavo. Ji buvo šviesiaplaukė, šviesiaodė, greitai pasimatydavo, kaip ją veikia saulė, žvarbus vėjas, pasididžiavimas arba pažeminimas. Megė buvo tvirčiau sudėta, labiau užsisklendusi – ne maištinga, bet užsispyrusi, kartais paslaptinga. Mums atrodė, kad jos tylėjimo tarpsniai rodo charakterio tvirtybę, o spyriojimąsi laikėme nepalaužiamo savarankiškumo ženklu. Jos plaukai buvo rudi, ir mes juos patrumpindavome lygiais kirpčiukais. Akis turėjo rusvas, skaidrias, kerinčias.

Mus visiškai tenkino šie charakteriai, džiugino ne tik jų patvirtinimai, bet ir prieštaravimai. Mums nepatiko sunkiasvoris, neišradingas požiūris į tėvų vaidmenį. Šiurpau nuo minties, kad galiu pavirsti tam tikro tipo motina – tokia, kurios kūnas išpleręs, kuri kepurnėjasi vilna ir pienu atsiduodančioje migloje, susireikšminusi dėl buities naštos. Maniau, kad visas perdėtas tų motinų dėmesys, jų poreikis užsikrauti naštą sukelia vaikams vidurių skausmus, šlapimo nelaikymą, astmą. Teikiau pirmenybę kitokiam požiūriui – apsimestinei desperacijai, išpūstai ironijai, reiškiamai profesionalių motinų, kurios rašo žurnalams. Tuose žurnalų straipsniuose vaikai būdavo šauniai įnoringi, kietakakčiai, kaprizingi, nesutramdomi. Nesutramdomos ir tos motinos su savo sąmoju. Gyvenime mane labiausiai patraukdavo tokios moterys, kurios, būdavo, paskambina ir sako: „Ar kartais mano gemalo Hitlerio nėra pas tave namie?“ Jos kvaknodavo iškilusios virš pieniškos miglos.

Pamatėme negyvą elnią, pririštą prie pikapo priekio.

– Kažkas nušovė jį, – tarė Sintija. – Medžiotojai šaudo elnius.

– Medžioklės sezonas dar neprasidėjo, – pasakė Endrius. – Matyt, jie partrenkė jį ant kelio. Matėt elnių perėjos ženklą?

– Aš verkčiau, jeigu mes partrenktume, – griežtai tarė Sintija.

Vaikams buvau paruošusi sumuštinių su riešutų sviestu ir marmeladu, o mums su lašiša ir majonezu. Bet neuždėjau salotų lapų, ir Endrius buvo nusivylęs.

– Aš jų neturėjau, – paaiškinau.

– O negalėjai gauti?

– Būtų tekę pirkti visą salotų gūžę, o tereikėjo sumuštiniams, tai nusprendžiau, kad neverta.

Tai buvo melas. Aš tiesiog pamiršau.

– Su salotom jie daug skanesni.

– Man neatrodė, kad čia toks didelis skirtumas. – Po tylos pauzės pridūriau: – Nesiusk.

– Aš nesiuntu. Man patinka salotos ant sumuštinių.

– Man tiesiog neatrodė, kad jos tokios svarbios.

– Kas būtų, jeigu aš nebūčiau pripylęs į baką benzino?

– Tai juk ne tas pats.

– Padainuokim, – pasiūlė Sintija ir uždainavo:

Išplaukė penkios antytės toli,

Vaikščiojo jos už kalvų pabaly.

Antis viena sakė

„Kva kva kva“.

Keturios grįžo tėkme lengva.

Endrius spustelėjo man ranką ir tarė:

– Nesiriekim.

– Tu teisus. Turėjau paimti salotų.

– Nieko baisaus.

Man norėjosi, kad mano jausmai Endriui susilietų į vieną praktišką ir patikimą jausmą. Net pabandžiau sudaryti du sąrašus: viename man patinkančios jo savybės, kitame nepatinkančios – tai, kas man miela ir kas atgrasu intymaus gyvenimo sūkuryje, – taip lyg ir tikėdamasi ką nors įrodyti, prieiti prie vienokios ar kitokios išvados. Bet atsisakiau šio užmojo, pamačiusi, kad taip galima įrodyti tik tai, ką aš ir šiaip žinojau, – kad manyje siautėja prieštaravimai. Kartais vien jo žingsnių garsas man atrodydavo tironiškas, jo lūpų sučiaupimas pasipūtėliškas ir aršus, jo stamantrus tiesus kūnas – barjeras, visći sąmoningai, net pareigingai, bjauriai mėgaujantis savo vyrišku autoritetu, įterptas tarp manęs ir viso mano gyvenime galimo džiaugsmo bei lengvumo. Paskui, beveik be perspėjimo, jis tapdavo mano geru draugu ir reikalingiausiu partneriu. Jausdavau jo lengvo kūno ir rimtų minčių meilumą, jo meilės trapumą, įsivaizduodavau, kad jis myli daug tyriau ir atviriau negu aš. Mane didžiai jaudindavo nelankstumas, griežtas padorumas, kuriuos kitais atvejais niekindavau. Galvodavau, koks jis vis dėlto nuolankus, prisiimdamas tokį standartinį sutuoktinio, tėvo, duonpelnio vaidmenį, o aš, palyginti su juo, esu slapta egotizmo pabaisa. Ne tokia jau ir slapta – bent jam.

Įsijautę į savo rietenas, išsakydavome tai, ką laikydavome bjauriausia tiesa.

– Aš žinau, kad iš esmės tu esi savanaudė ir nepatikima, – kartą pasakė Endrius. – Visada žinojau. Taip pat žinau, kad dėl to ir įsimylėjau tave.

– Taip, – pritariau apgailestaudama, bet rami dėl savęs.

– Aš žinau, kad be tavęs man būtų geriau.

– Taip. Sutinku.

– Ir tau būtų geriau be manęs.

– Taip.

O galiausiai – galiausiai – sugniuždyti ir apsivalę, suėmėme vienas kito rankas ir juokėmės, juokėmės iš dviejų tamsuolių – savęs. Iš jų pagiežos, jų nuoskaudų, jų teisinimosi. Mes nustūmėme juos. Pareiškėme, kad jie melagiai. Sakėme, vakarieniausim su vynu arba nuspręsim sukviesti vakarėlį.

Endriaus nemačiau jau daug metų, nežinau, ar jis tebėra liesas, ar pražilo, ar reikalauja salotų, ar sako tiesą, ar yra padūkęs ir nusivylęs.

Nakčiai apsistojome Venačyje, Vašingtono valstijoje, – ten keletą savaičių nelijo. Vakarieniavome restorane, pastatytame aplink medį – ne sodinuką kibire, o aukštą, tvirtą tuopą. Ankstyvo ryto šviesoje iškopėme iš drėkinamo slėnio ir kilome sausais, uolėtais, stačiais šlaitais, atrodė, kad jie veda į kitas kalvas, ir štai viršuje atsivėrė plati plynaukštė, kertama didžiųjų upių – Spokanų ir Kolumbijos. Javų laukai ir pievos – mylia po mylios. Čia buvo tiesūs keliai ir žemdirbių miesteliai su grūdų elevatoriais. Netgi buvo skydas, skelbiantis, kad Daglaso apygardos, per kurią važiuojame, kviečių derlius yra antras pagal dydį iš visų Jungtinių Valstijų apygardų. Miesteliai buvo prisisodinę medžių dėl paunksmės. Bent aš maniau, kad jie pasodinti, nes užmiestyje tokie dideli medžiai neaugo.

Visa tai buvo nuostabiai malonu matyti.

– Kodėl man čia taip patinka? – paklausiau Endriaus. – Gal todėl, kad nėra vaizdinga?

– Tai tau primena namus, – atsakė Endrius. – Sunkios nostalgijos priepuolis. – Bet jis tai pasakė draugiškai.

Sakydami „namai“ su mintimi apie Ontariją, galvoje turėdavome labai skirtingas vietas. Mano namai buvo kalakutų paukštynas, kur gyveno tėvas našlys, ir nors tai buvo tas pats namas, kuriame anksčiau gyveno motina, jį tapetavusi, dažiusi, valiusi, apstačiusi baldais, dabar jame matėsi apleistumo ir šėlionių ženklų. Čia buvo gyvenama taip, kaip mama nebūtų galėjusi nei numatyti, nei pakęsti. Buvo keliami baliai kalakutininkų brigadai, mėsinėtojams ir pešėjams, o kartais ten laikinai apsigyvendavo vienas ar du jauni vyrai, jie kviesdavosi draugus ir susimanydavo savo balių. Aš maniau, kad šitaip gyventi tėvui geriau negu sėdėti vienišam, ir nesmerkiau – juk ir neturėjau teisės smerkti. Endriui, visai suprantama, ten nepatikdavo lankytis, nes jis buvo ne toks žmogus, kuris sėdėtų virtuvėje prie stalo su kalakutininkais ir pasakotų anekdotus. Jiems jis kėlė baugesį ir panieką, ir man atrodė, kad jiems esant tėvas tikriausiai būdavo jų pusėje. Ir ne tik Endrius turėjo bėdos. Aš pati tuos anekdotus suvirškindavau, bet nelengvai.

Ilgėdavausi laikų, kai buvau maža, kai mes dar neturėjome kalakutų. Auginome karves ir parduodavome pieną sūrių fabrikui. Kalakutų ūkis anaiptol ne toks gražus kaip pienininkystės arba avių ūkis. Taip ir matai, kad kalakutai kaipmat virs šaldytomis skerdenomis ir valgoma mėsa. Jie neturi pretenzijos į savarankišką gyvenimą, į ganymosi idilę, kurią turi karvės arba kiaulės tame mirguliuojančiame sode. Kalakutų tvartai būna pailgi efektyvūs pastatai – skardinės pašiūrės. Jokių ten sijų, šieno ar šiltos kūtės. Net mėšlo kvapas atrodo skystas ir bjauresnis už įprastinį tvarto kvapą. Čia nė ženklo šieno ritinių, karčių tvoros ir žydinčios gudobelės. Kalakutai suleidžiami į vieną ilgą lauką ir tą jie nulesa švariai. Ten jie atrodo ne kaip didingi paukščiai, o kaip plevėsuojantys skalbiniai.

Kartą, netrukus po motinos mirties, jau susituokusi, – tada kaip tik kroviausi daiktus ruošdamasi kraustytis pas Endrių į Vankuverį – porą dienų pabuvau namie viena su tėvu. Visą naktį neregėtai smarkiai lijo. Ankstyvoje šviesoje pamatėme, kad kalakutų laukas patvinęs. Bent jau žemesnės jo vietos patvinusios – atrodė kaip ežeras su daugybe salelių. Kalakutai buvo susigrūdę tose salelėse. Jie labai kvaili. (Tėvas sakydavo: „Tu pažįsti vištas? Žinai, koks kvailas padaras višta? Tai va, višta yra Einšteinas palygint su kalakutu.“) Bet jie sugebėjo susispiesti aukštumėlėse ir neprigerti. O paskui gal būtų nustumdę vieni kitus, uždusinę, sušalę ir nugaišę. Negalėjome laukti, kol vanduo nuslūgs. Išplaukėme sena valtimi. Aš irklavau, o tėvas traukė sunkius šlapius kalakutus į valtį, ir mes nešėm juos į tvartą. Dar truputį lynojo. Darbas buvo sunkus, absurdiškas ir labai nesmagus. Mudu juokėmės, aš jaučiausi laiminga dirbdama kartu su tėvu. Pajutau artumą visam sunkiam, monotoniškam, pasibaisėtinam darbui, kuris galiausiai išsekina kūną, susilpnina protą (nors dvasia kartais išlieka stebuklingai lengva), ir jau iš anksto ėmiau ilgėtis šio gyvenimo ir šių namų. Pamaniau, kad jeigu Endrius būtų mane ten pamatęs – lietuje, paraudusiomis rankomis, purviną, besistengiančią išlaikyti už kojų kalakutą ir tuo pat metu irkluoti, – tebūtų norėjęs ištraukti mane iš ten, kad visa tai užmirščiau. Tas šiurkštus gyvenimas jį pykdė. Pykdė ir mano prisirišimas prie to. Ėmiau galvoti, kad man nereikėjo su juo tuoktis. Tačiau su kuo? Su kuriuo nors iš kalakutininkų?

O ir nenorėjau ten pasilikti. Nors buvo gaila išvažiuoti, bet būčiau dar labiau gailėjusis, jeigu kas nors mane būtų privertęs pasilikti.

Endriaus motina gyveno Toronte, bute su vaizdu į Mjuro parką. Kai Endrius ir jo sesuo būdavo namie, motina miegodavo svetainėje. Jos vyras, gydytojas, mirė, kai vaikai dar nė mokyklos nelankė. Ji įstojo į sekretorių kursus, pardavė namą už krizinę kainą, persikėlė į tą butą ir sugebėjo užauginti vaikus, padedama giminių – sesers Karolinos ir svainio Rodžerio. Endrius ir jo sesuo lankė privačias mokyklas, o vasarą važiuodavo į stovyklą.

– Tai, matyt, čia buvo per „Gryno oro fondą“*, – kartą pasakiau, šaipydamasi iš jo teiginio, kad gyvenęs skurdžiai. Man atrodė, kad Endriaus miestietiškas gyvenimas buvo jaukus ir ištaigingas. Jo motina pareidavo namo skaudama galva, visą dieną dirbusi universalinės parduotuvės kontoros triukšme ir raižioje šviesoje, bet man nešovė į galvą, kad jos gyvenimas buvo sunkus arba pasigėrėtinas. Neatrodė, kad ir ji pati manė esanti verta pasigėrėjimo – veikiau tik nelaiminga. Nerimavo dėl savo darbo kontoroje, dėl drabužių, valgio gaminimo, vaikų. O labiausiai dėl to, ką pamanys Rodžeris ir Karolina.

Karolina su Rodžeriu gyveno rytinėje parko pusėje, dailiame mūriniame name. Rodžeris buvo aukštas vyras plika strazdanota galva, storu, tvirtu pilvu. Kažkokia gerklės operacija jam atėmė balsą – jis kalbėjo šiurkščiu šnabždesiu. Bet visi klausydavosi. Kartą per vakarienę tame mūriniame name – kur visi valgomojo baldai buvo milžiniški, tamsiai blizgantys, prašmatnūs – kažko jį paklausiau. Atrodo, kažko apie Vitakerį Čeimbersą**, kurio istoriją tuo metu publikavo „Saturday Evening Post“. Klausimas buvo nuosaikaus tono, bet jis nuspėjo jo maištingą užmojį ir ėmė vadinti mane ponia Gromyko, turėdamas minty mano tariamas „simpatijas“. Gal jis tikrai troško turėti priešą ir negalėjo tokio rasti. Per tą vakarienę pamačiau, kad Endriaus ranka, motinai uždegdama cigaretę, virpa. Dėdė Rodžeris mokėjo už jo mokslus, buvo kelių bendrovių direktorių tarybos narys.

– Jis tiesiog kategoriškas senukas, – vėliau man pasakė Endrius. – Kokia prasmė su juo ginčytis?

Prieš mums išvažiuojant iš Vankuverio, Endriaus motina parašė: Atrodo, Rodžerį visai suintrigavo jūsų sumanymas pirkti mažą automobilį! Šauktukas rodė, kad ji nuogąstauja. Tuo metu, ypač Ontarijuje, sprendimas rinktis mažą europietišką, o ne didelį amerikietišką automobilį kartais būdavo traktuojamas kaip tam tikras pareiškimas – tokių tendencijų, kurias Rodžeris visada ir siekė iššniukštinėti.

– Ta mašina ne tokia jau maža, – irzliai tarė Endrius.

– Ne čia esmė, – atsakiau aš. – Esmė ta, kad tai visai ne jo reikalas!

Antrąją naktį praleidome Mizuloje. Degalinėje Spokane mums pasakė, kad 2-ojoje magistralėje yra daug remontuojamo kelio ir mūsų laukia labai karšta, dulkina kelionė su ilgais laukimo tarpais, tad mes pasukome į valstijų kelią ir per Ker d’Aleną bei Kelogą atvažiavome į Montaną. Po Mizulos pasukome į pietus Bjuto link, bet padarėme lankstą, kad pamatytume Heleną – valstijos sostinę. Automobilyje žaidėme „Kas aš esu?“

Sintija buvo kažkas miręs, mergina, amerikietė. Galbūt ponia. Ji nebuvo pasakojimo veikėja. Jos nerodė per televiziją. Sintija neskaitė apie ją knygoje. Tai nebuvo kas nors, kas apsilankė vaikų darželyje, arba kokių nors Sintijos draugių giminaitė.

– Ar ji žmogus? – paklausė Endrius su staiga nušvitusia įžvalga.

– Ne! To jūs užmiršot paklausti!

– Gyvūnas, – pamąsčiau aš.

– Ar čia klausimas? Šešiolika klausimų!

– Ne, čia ne klausimas. Aš galvoju. Negyvas gyvūnas.

– Čia elnias, – tarė Megė, nedalyvaujanti žaidime.

– Taip neteisinga! – sušuko Sintija. – Ji gi nežaidžia!

– Koks elnias? – paklausė Endrius.

– Vakar, – priminiau aš.

– Užvakar, – tarė Sintija. – Megė nežaidė. Niekas neatspėjo.

– Elnias ant sunkvežimio, – tarė Endrius.

– Ten buvo elnė, nes neturėjo ragų, ir ji buvo amerikietė, ir negyva, – paaiškino Sintija.

Endrius tarė:

– Man atrodo kažkaip depresyvu – būti negyva elne.

– Aš atspėjau, – tarė Megė.

– Aš, atrodo, žinau, ką reiškia „depresyvu“, – tarė Sintija. – Tai didelis liūdnumas.

Helena, senas sidabro kasybos miestas, mums atrodė graudžiai net ryto saulėje. Paskui Bozmanas ir Bilingsas, nė kiek negraudūs – energingi pailgai išsidriekę miestai, su myliomis akinančių blizgučių, plazdančių virš naudotų automobilių aikštelių. Mes buvome taip sukaitę ir pavargę, kad net nebenorėjome žaisti „Kas aš esu?“ Tie šurmulingi, proziški miestai man priminė panašias vietas Ontarijuje, ir aš pagalvojau, o kas gi iš tikrųjų ten mūsų laukia: didingi it antkapiai baldai Rodžerio ir Karolinos valgomajame, vakarienės, kurioms aš turėsiu išlyginti mergaičių sukneles ir perspėti jas dėl šakučių naudojimo, o paskui tas kitas stalas už šimto mylių, mano tėvo kalakutininkų anekdotai. Malonumus, apie kuriuos galvojau, – žvelgti į kaimo peizažą arba gurkšnoti kokakolą senamadiškoje krautuvėlėje su ventiliatoriais ir aukštomis, iškalinėtos skardos lubomis, – teks gaudyti protarpiais.

– Megė miega, – tarė Sintija. – Ji tokia sukaitusi. Man nuo jos karšta ant tos pačios sėdynės.

– Tikiuosi, ji nekarščiuoja, – tariau neatsigręždama.

Dėl ko mes tai darome, pagalvojau, ir atėjo atsakymas – kad pasirodytume. Kad Endriaus motinai ir mano tėvui suteiktume malonumą pamatyti anūkes. Tai buvo mūsų pareiga. Tačiau, be to, norėjome jiems kai ką parodyti. Kokie mes uolūs vaikai, Endrius ir aš, kaip nepalenkiamai siekiame pritarimo. Sakytum, kažkuriuo metu buvome gavę neužmirštamą, nesuvirškinamą žinią – kad esame nepatenkinamo lygio ir paprasčiausia gyvenimo sėkmė mums turbūt nepasiekiama. Žinoma, Rodžeris dalino tokias žinias – tai buvo jo stilius, – bet Endriaus motina, mano motina ir tėvas negalėjo turėti tokių minčių. Jie tenorėjo pasakyti: „Saugokis. Ženk pirmyn.“ Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, tėvas mane paerzino sakydamas, kad manausi esanti tokia protinga, jog niekada nesusirasiu vaikino. Po savaitės tikriausiai užmiršo. Aš niekada neužmiršau. Mudu su Endriumi nieko neužmiršdavome – jausdavome nuoskaudą.

– Gaila, kad nėra pliažo, – tarė Sintija.

– O gal yra, – tarė Endrius. – Tuoj už artimiausio posūkio.

– Čia nėra jokio posūkio, – atsakė ji įsižeidusiu balsu.

– Tą aš ir sakau.

– Gaila, kad nebėra limonado.

– Aš mostelėsiu burtų lazdele ir sukursiu, – pasakiau. – Gerai, Sintija? O gal norėtum vynuogių sulčių? Kad jau pradėjau, tai gal ir pliažą padaryti?

Ji tylėjo, ir netrukus aš ėmiau gailėtis.

– Gal kokiame mieste bus baseinas, – paguodžiau ir pasižiūrėjau į žemėlapį. – Mails Sityje. Bent jau gausim atsigerti ko nors šalto.

– Dar toli? – paklausė Endrius.

– Ne, nelabai, – atsakiau. – Apie trisdešimt mylių.

– Mails sityje, – progiesmiu prakalbo Sintija, – yra gražus žydras baseinas vaikams ir parkas su dailiais medžiais.

Endrius man tarė:

– Matyt, kažką pradėjai.

Bet baseinas buvo. Buvo ir parkas, nors ne visai kaip Sintijos fantazijos oazė. Prerijų medžiai plonais lapais – didžiosios ir paprastos tuopos, skurdi žolė ir aukšta vielų tvora aplink baseiną. Už tvoros – cementinių plokščių siena, dar nebaigta. Nesigirdėjo nei šūksnių, nei pliuškėjimo, virš įėjimo pamačiau iškabą su užrašu, kad kasdien nuo vidurdienio iki antros valandos baseinas uždarytas. Buvo dvidešimt penkios po dvylikos.

Vis dėlto sušukau:

– Ar kas nors čia yra?

Maniau, kad turėtų būti, nes prie įėjimo stovėjo sunkvežimiukas. Ant jo šono buvo žodžiai: Mūsų rankos jūsų vamzdžiams. (Nes mes esame Roto-Rooter*).

Išėjo mergina, vilkinti raudoną gelbėtojos palaidinukę virš maudymosi kostiumėlio.

– Atsiprašau, mes užsidarę.

– Mes tik važiuojam pro šalį, – tariau aš.

– Mes užsidarom kasdien nuo dvylikos iki dviejų. Čia užrašyta.

Ji valgė sumuštinį.

– Aš mačiau tą užrašą, – paaiškinau. – Bet mes taip ilgai nematėme jokio vandens, vaikai baisiai sukaitę, ir aš pamaniau, gal jie galėtų tik įlįst į vandenį – vos penkioms minutėms. Mes juos prižiūrėsim.

Jai už nugaros pasirodė vaikinas. Jis vilkėjo džinsais ir marškinėliais, ant kurių buvo užrašas Roto-Rooter.

Ketinau sakyti, kad važiuojame iš Britų Kolumbijos į Ontariją, bet prisiminiau, kad Kanados vietovardžiai amerikiečiams paprastai nieko nereiškia.

– Mes važiuojame per visą šalį, – tariau. – Neturime laiko laukti, kol baseinas bus atidarytas. Tiesiog tikėjomės, kad vaikai galės atsivėsinti.

Prie manęs pribėgo basa Sintija.

– Mama, mama, kur mano maudymukas?

Tada nutilo, nujausdama, kad vyksta rimtos suaugusiųjų derybos. Iš automobilio išlipo Megė – ką tik pabudusi, su pasikėlusiais marškinėliais ir apsmukusiais šortais, matomu rausvu pilviuku.

– Tik šitos dvi? – paklausė mergina.

– Tik dvi. Mes jas prižiūrėsim.

– Suaugusiųjų negaliu įleisti. Tik šitas dvi, manau, galėsiu jas prižiūrėti. Aš pietauju. – Sintijos paklausė: – Nori į baseiną?

– Taip, labai, – tvirtai tarė Sintija.

Megė žiūrėjo į žemę.

– Tik trumpam, nes baseinas iš tikrųjų uždarytas, – paaiškinau. – Mes jums labai dėkingos, – tariau merginai.

– Na, aš galiu pietauti tenai, jeigu tik šitos dvi.

Ji pažiūrėjo į automobilį, lyg manydama, kad užkrausiu jai dar kelis vaikus.

Kai suradau Sintijos maudymosi kostiumėlį, ji nusinešė jį į persirengimo kambarį. Matyti savęs nuogos neleis niekam, net Megei. Aš perrengiau Megę, stovinčią ant priekinės automobilio sėdynės. Ji turėjo rausvą medvilninį maudymuką su sukryžiuotomis, užsagstomomis petnešėlėmis. Apačią puošė rauktinukai.

– Ji sukaitusi, – tariau. – Bet nemanau, kad karščiuoja.

Man patikdavo padėti Megei apsirengti ir nusirengti, nes jos kūnas tebeturėjo tą solidų nesivaržymą, mielą abejingumą, šiek tiek pieniško kūdikio kūnelio kvapo. Sintijos kūnas buvo seniai aptašytas, susiformavęs ir persimainęs – į Sintiją. Mums visiems patikdavo Megę apkabinti, prispausti ir pabaksnoti nosimi. Kartais ji raukydavosi ir atstumdavo mus, ir ši tiesmuka nepriklausomybė, šis nartus drovumas ją darė tiesiog dar patrauklesnę, dar labiau gundė kamuoti ir kutenti reiškiant šeimos meilę.

Mudu su Endriumi sėdėjome automobilyje su atvirais langais. Girdėjau grojantį radiją ir pamaniau, kad tai tos merginos arba jos vaikino. Buvau ištroškusi ir išlipau iš mašinos paieškoti kur nors parke kiosko arba gaiviųjų gėrimų automato. Mūvėjau šortus, ir pakinkliai buvo šlapi nuo prakaito. Kitoje parko pusėje pamačiau geriamojo vandens fontanėlį ir ėjau link jo lankstu, laikydamasi medžių paunksmės. Jokia vietovė nėra tikra, kol neišlipi iš automobilio. Apsvaigusi nuo kaitros, saulei plieskiant ant apsilaupiusių namų, šaligatvio, susvilusios žolės, ėjau iš lėto. Atkreipiau dėmesį į sumaigytą medžio lapą, basutės kulnu sutryniau ledinuką, pašnairavau į šiukšlių dėžę, pritaisytą prie medžio. Šitaip žiūri į skurdžiausias išnirusio pasaulio smulkmenas, kai ilgą laiką esi važiavęs automobiliu, – jauti jų atskirumą, tikslią vietą ir gailų atsitiktinumą, kad esi čia ir jas matai.

O kurgi vaikai?

Apsigręžiau ir sparčiai pasileidau, kone bėgte, prie tos tvoros dalies, kur cementinės sienos dar nebuvo. Man matėsi dalis baseino. Mačiau Sintiją, stovinčią vandenyje iki juosmens, pleškenančią rankomis paviršiuje ir žiūrinčią į kažką man nematomame baseino gale. Iš jos pozos, diskretiškumo, veido išraiškos pamaniau, kad tikriausiai stebi kažkokią gelbėtojos ir jos vaikino scenelę. Megės nemačiau, bet pamaniau, kad ji tikriausiai žaidžia sekliame vandenyje – ir seklusis, ir gilusis baseino galai buvo už mano regos lauko.

– Sintija! – turėjau sušukti du kartus, kol ji susigaudė, iš kur ateina mano balsas. – Sintija! Kur Megė?

Prisimenant šį epizodą man visada atrodo, kad Sintija labai gracingai atsigręžia į mane, paskui apsidairo vandenyje – man primindama balerinos puantus – ir išskečia rankas scenos gestu.

– Pra-din-go!

Sintija buvo iš prigimties gracinga, be to, lankė šokių pamokas, tad šie judesiai galėjo būti tokie, kokius aprašiau. Apsidairiusi po baseiną ji tikrai pasakė „pradingo“, bet keistai dirbtinis kalbos būdas ir neskubumas veikiausiai yra mano kūryba. Dėl mano jaučiamos baimės nematant Megės – nors ir sakiau sau, kad ji tikriausiai seklesniame vandenyje, – Sintijos judesiai man, matyt, atrodė nepakeliamai lėti ir nederami, o tonas, kuriuo ji ištarė „pradingo“, dar nesuvokdama, ką tai gali reikšti (o gal ji jau maskavo kokį nors visada prikimbantį kaltės jausmą?), man pasigirdo kaip visai rafinuotai, baisingai šaltakraujiškas.

Pašaukiau Endrių, ir mano akyse pasirodė gelbėtoja. Ji ranka parodė į gilųjį baseino galą ir paklausė:

– Kas ten?

Ten, vos man matoma, po vandeniu pasirodė rausvų rauktinukų gniūžtė, puokštė. Kodėl gi gelbėtoja stovi ir rodo, kodėl ji klausia, kas ten, kodėl tuoj pat neneria į vandenį ir neplaukia ten? Ji neplaukė – ji nubėgo aplink baseino kraštą. Bet tuo metu Endrius jau buvo įveikęs tvorą. Tiek daug dalykų atrodė nelabai įtikimi – Sintijos, paskui gelbėtojos elgesys, – o dabar man susidarė įspūdis, kad Endrius vienu šuoliu peršoko per tą tvorą, kuri atrodė kokių septynių pėdų aukščio. Tikriausiai jis labai greitai perlipo ją, stverdamasis vielos.

Aš negalėjau nei peršokti, nei perlipti, tad pasileidau prie įėjimo, kur buvo kažkokie grotiniai vartai. Jie nebuvo aukšti, tad persiverčiau per juos. Nulėkiau cementuotais koridoriais, perbėgau per dezinfekavimo balą kojoms ir atsidūriau prie baseino krašto.

Drama buvo pasibaigusi.

Endrius prie Megės prišoko pirmas ir ištraukė ją iš vandens. Jam tereikėjo ištiesti rankas ir sugriebti ją, nes ji kažkaip plaukė panėrusi galvą po vandeniu – yrėsi į baseino pakraštį. Dabar jis Megę nešė, o gelbėtoja bidzeno iš paskos. Sintija buvo išlipusi iš vandens ir bėgo jų pasitikti. Vienintelis į situaciją neįsitraukęs žmogus buvo vaikinas, pasilikęs ant suoliuko prie sekliojo galo gurkšnodamas pieno kokteilį. Jis nusišypsojo man, ir man tai pasirodė beširdiška, nors pavojus jau ir buvo praėjęs. O gal jis šypsojosi geraširdiškai. Pastebėjau, kad radijo neišjungė, tik pritildė.

Megė nebuvo prarijusi nė gurkšnio vandens. Ji net neišsigando. Plaukai buvo prilipę prie galvos, o akys plačiai atmerktos, kupinos auksinės nuostabos.

– Aš norėjau paimt šukas, – tarė ji. – Nežinojau, kad ten gilu.

Prabilo Endrius:

– Ji plaukė! Ji plaukė pati. Pamačiau vandeny jos maudymuką, o tada pamačiau, kad plaukia.

– Ji vos nepaskendo, – tarė Sintija. – Ar ne taip? Megė vos nepaskendo.

– Nesuprantu, kaip taip galėjo atsitikti, – aiškino gelbėtoja. – Ką tik ji buvo čia, ir staiga jos nebėra.

O atsitiko taip, kad Megė išlipo iš vandens sekliajame gale ir palei baseino kraštą nubėgo prie giliojo galo. Pamatė ant dugno gulinčias kažkieno įmestas šukas. Atsitūpusi tiesė ranką prie jų, visiškai apsigavusi dėl vandens gylio. Persilenkė per kraštą ir įslydo į baseiną, taip lengvai pliūkštelėdama, kad niekas neišgirdo, nei gelbėtoja, besibučiuojanti su vaikinu, nei tuodu stebinti Sintija. Tikriausiai tai ir buvo ta akimirka, kai aš medžių paunksmėje pagalvojau: o kurgi vaikai? Tikriausiai kaip tik ta akimirka. Tą akimirką Megė nustebo slystanti į apgaulingai skaidrų žydrą vandenį.

– Viskas gerai, – pasakiau gelbėtojai, vos neverkiančiai. – Ji yra gana greita.

(Nors apie Megę paprastai visai ne taip sakydavome. Sakydavome, kad ji viską apgalvoja ir niekur neskuba.)

– Tu plaukei, Mege, – tarė Sintija sveikinimo tonu. (Apie bučiavimąsi ji mums papasakojo vėliau.)

– Aš nežinojau, kad ten gilu, – teisinosi Megė. – Aš nepaskendau.

Papietavome, išsineštinai nusipirkę mėsainių ir bulvyčių, prie pikniko stalo netoli nuo plento. Per susijaudinimą pamiršau paimti Megei gryną mėsainį ir turėjau nugramdyti pagardą bei garstyčias plastikiniais šaukšteliais, paskui nušluostyti mėsą servetėle – tik tada ji sutiko valgyti. Pasinaudodama ten esančiu šiukšlių konteineriu išvaliau automobilį. Paskui toliau važiavome į rytus, prasidarę priekinius langus. Sintija ir Megė užmigo ant užpakalinės sėdynės.

Mudu su Endriumi tyliai šnekėjomės apie tai, kas nutiko. O jeigu aš nebūčiau gavusi impulso kaip tik tą akimirką patikrinti vaikų? O jeigu mes, kaip iš pradžių ketinome, būtume nusigavę į miestą nusipirkti gėrimų? Kaip Endrius įveikė tvorą? Jis šoko ar lipo? (Pats neprisiminė.) Kaip jis taip greitai prišoko prie Megės? Tik pagalvokim, kad gelbėtoja vaikų nestebėjo. O juk Sintija buvo įsistebeilijusi į bučiavimąsi. Daugiau nieko nematė. Nematė, kaip Megė įkrito į vandenį.

Pradingo.

Bet ji plaukė. Sulaikė kvapą ir išsilaikė plaukdama.

Kokia sėkmingų jungčių grandinė.

Tik apie tai mes ir kalbėjome – apie sėkmę. Bet mano mintis prikaustė priešinga galimybė. Jau šią akimirką mes, ko gero, būtume pildę anketas. Megė atimta iš mūsų, Megės kūnelis ruošiamas transportuoti. Į Vankuverį – kur mes net nebuvome pastebėję tokios vietos kaip kapinės – ar į Ontariją? Jos šį rytą pakeverzoti piešinėliai būtų tebegulėję ant automobilio užpakalinės sėdynės. Kaip visa tai tuo pat metu galima ištverti, kaip žmonės ištveria? Putlūs mieli petukai, rankytės ir kojytės, dailūs rudi plaukai, gana patenkinta, slapukiška mina – viskas visai taip pat, kaip jai esant gyvai. Tiesiog paprasčiausia tragedija. Saulėtos dienos vidurdienį baseine nuskendo vaikas. Viskas greitai sutvarkyta. Baseinas, kaip įprasta, atidaromas antrą valandą. Gelbėtoja truputį sukrėsta, tad gauna laisvą popietę. Ji išvažiuoja su savo draugu „Roto-Rooter“ sunkvežimiuku. Kūnas saugiai uždarytas kokiame nors pervežimo karste. Raminamieji, telefono skambučiai, suderinimai. Tokia ūmai atsivėrusi spraga, aklas grimzdimas ir kitimas. Pabundi apdujusi nuo tablečių, akimirką galvoji, kad tai netiesa. Galvoji – tik kad nebūtume sustoję, kad nebūtume važiavę šituo keliu, kad mūsų būtų neįsileidę į baseiną. Turbūt niekas nebūtų sužinojęs apie tas šukas.

Tokios mintys kažkuria prasme yra šiukšlės, ar ne? Kažkokios gėdingos. Pridedi pirštą prie laido, kad gautum saugų smūgį, mažumą pajustum, kas tai yra, o paskui atitrauki. Maniau, kad Endrius dėl tokių dalykų skrupulingesnis už mane ir tuo metu tikrai stengėsi galvoti apie ką nors kitką.

Kai per Stivo Golio laidotuves stovėjau atskirai nuo savo tėvų ir juos stebėjau, ir man užėjo tas naujas nemalonus jausmas jų atžvilgiu, pamaniau, kad pirmą kartą imu apie juos kai ką suprasti. Tai buvo mirtinai rimtas dalykas. Ėmiau suprasti, kad jie bendrininkai. Jų dideli, nelankstūs, išpuošti kūnai nestovėjo tarp manęs ir staigios mirties arba bet kokios mirties. Jie davė sutikimą. Taip atrodė. Jie davė sutikimą vaikų mirčiai ir mano mirčiai ne ką nors sakydami arba galvodami, o tiesiog tuo, kad pagimdė vaikus – kad pagimdė mane. Jie pagimdė mane, ir dėl šios priežasties mano mirtis – kad ir kaip jie sielotųsi, kad ir kaip tvardytųsi – jiems anaiptol neatrodys neįmanoma arba nenatūrali. Tai faktas, ir jau tada žinojau, kad jų negalima kaltinti.

Bet aš kaltinau. Kaltinau juos įžūlumu, veidmainyste. Dėl Stivo Golio ir dėl visų vaikų, žinančių, kad pagal teisybę turėjo atsirasti laisvi, gyventi naują, pranašesnį gyvenimą, nebūti įkliuvę į pralaimėjusių suaugusiųjų, su jų seksu ir laidotuvėmis, žabangas.

Žmonės kalbėjo, kad Stivas Golis paskendo todėl, jog buvo kone našlaitis, galintis laisvai sau lakstyti. Jeigu jis būtų buvęs laiku perspėtas, gavęs darbų ir prižiūrimas, nebūtų nukritęs nuo nepatikimos medžio šakos į pavasario kūdrą, vandens pilną žvyrduobę netoli nuo upės, – nebūtų paskendęs. O jo tėvas tai vertino kaip nelaimingą atsitikimą – tokį, koks gali atsitikti šuniui. Jis neturėjo laidotuvėms gero kostiumo ir nenulenkė galvos per maldas. Bet jis buvo vienintelis suaugusysis, į kurio daržą aš nemečiau akmens. Vienintelis, kurio nemačiau duodant sutikimą. Jis niekam negalėjo užkirsti kelio, bet ir nebuvo joks bendrininkas, – nebuvo toks, kaip kiti, kurie kalbėjo „Tėve mūsų“ nenatūraliai svariais balsais, liejančiais religingumą ir nešlovę.

Glendaive, netoli nuo Šiaurės Dakotos ribos, galėjome pasirinkti – arba toliau važiuoti valstijų keliu, arba patraukti 16-uoju keliu į šiaurės rytus, Vilistono link, o paskui šalutiniais keliais grįžti į 2-ąją magistralę.

Sutarėme, kad valstijų keliu būtų greičiau ir kad mums svarbu neeikvoti per daug laiko, tai yra pinigų, kelyje. Vis dėlto nusprendėme kirsti į 2-ąją magistralę.

– Man šis sumanymas tiesiog labiau patinka, – tariau aš.

– Tai todėl, kad iš pradžių buvome taip suplanavę, – pasakė Endrius.

– Praleidom progą pamatyti Kalispelį ir Havrą. Ir Vulf Pointą*. Man patinka pavadinimas.

– Pamatysim juos grįždami atgal.

2014-nr-2.jpg

Endriaus frazė „grįždami atgal“ man suteikė netikėtą malonumą. Žinoma, aš tikėjau, kad mes grįšime atgal išsaugoję savo automobilį, savo gyvybes ir šeimą, įveikę visą tą atstumą, kaip nors susitvarkę su tais prieraišumais bei problemomis, pasitikrinę save šitaip rizikingai. Bet vis tiek buvo miela tai išgirsti.

– Man niekaip neišeina iš galvos, – tarė Endrius, – kaip tu gavai tą signalą. Čia jau bus kokia nors motinoms būdinga nepaprasta nuojauta.

Iš dalies man norėjosi tuo tikėti, mėgautis savo nepaprasta nuojauta. O iš dalies norėjosi jį perspėti – visus perspėti – niekada ja nepasikliauti.

– O aš niekaip nesuprantu, – tariau, – kaip tu įveikei tvorą.

– Aš ir pats nesuprantu.

Taip mes ir šnekėjomės, o tiedvi užpakalinėje sėdynėje mumis pasitikėjo, nes neturėjo pasirinkimo, o mes patys tikėjomės, kad ilgainiui mums bus atleista už viską, ką pirmiausia turėjo pamatyti ir pasmerkti tie vaikai: kas tik buvo lengvabūdiška, nemotyvuota, aplaidu, beširdiška – už visas mūsų natūralias ir ypatingas klaidas.

 

* Didelė elektros energetikos bendrovė, dominuojanti Britų Kolumbijos provincijoje (čia ir toliau – vertėjo pastabos).

* Fresh Air Fund – garsi JAV labdaros organizacija (veikianti ir Kanadoje), organizuojanti vasaros stovyklas neturtingų šeimų vaikams.

** Whittakeris Chambersas (1901–1961) – amerikiečių žurnalistas, literatas, jaunystėje įstojęs į komunistų partiją ir vienu metu šnipinėjęs Sovietų Sąjungai, bet 4-ojo dešimtmečio pabaigoje savanoriškai išsižadėjęs šios veiklos ir tapęs aktyviu antikomunistu.

* Roto-Rooter – didelė JAV santechnikos paslaugų bendrovė.

* Wolf Point – Vilkų Vieta.