tekstai.lt

Čempiono rinkimai, arba Knygų skaitymo mugės belaukiant. Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai Elena Baliutytė, Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Dalia Kuizinienė, Jūratė Sprindytė, Valentinas Sventickas, Regimantas Tamošaitis

Svarstymai

 

Regimantas Tamošaitis. Metų knygos rinkimai vyksta nuo 2005 m. (suaugusiųjų knygos kategorija) ir jau tapo gražia Lietuvos literatūrinio gyvenimo tradicija. Ši akcija pagyvina kūrybinį procesą, sustiprina lietuviškos knygos vertę, motyvuoja autorius, balsavimas įtraukia gana platų skaitytojų ratą. Graži ir akcijos kulminacija – Metų knygos paskelbimas kasmetinėje Vilniaus knygų mugėje. Solidžios ir Metų knygos rinkimų atramos: juos rengia bei remia Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija. Šiai akcijai įsibėgėjus ir susilaukus sėkmės, suaugusiųjų metų knygos kategoriją nuo 2006 m. papildė ir vaikų metų knygos ir paauglių metų knygos kategorijos, o nuo 2012 m. gana logiškai šį pagal žanrą ir adresatą sudarytą sąrašą užbaigė ir poezijos metų knygos rinkimai.

2014-nr-2
2014-nr-2

Geriausių metų knygų sąrašas yra savotiškas kolektyvinio darbo rezultatas: ekspertai išrenka penkias išskirtines metų knygas, o iš jų skaitytojų auditorija balsavimu išrenka vieną geriausią. Šį apdovanojimą pelniusių knygų suaugusiems sąrašas yra toks: 2005 m. – Jurga Ivanauskaitė, „Miegančių drugelių tvirtovė“ (romanas). Tyto alba; 2006 m. – Galina Dauguvietytė, „Post scriptum“. Tyto alba (skaitytojų pasiūlyta knyga); 2007 m. – Sigitas Parulskis, „Sraigė su beisbolo lazda“ (esė). Baltos lankos; 2008 m. – Kęstutis Navakas, „Du lagaminai sniego“ (esė). Tyto alba; 2009 m. – Kristina Sabaliauskaitė, „Silva rerum“ (romanas). Baltos lankos; 2010 m. – Marcelijus Martinaitis, „Mes gyvenome“ (biografiniai užrašai). Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla; 2011 m. – Kristina Sabaliauskaitė, „Silva rerum II“ (romanas). Baltos lankos; 2012 m. – Alvydas Šlepikas, „Mano vardas – Marytė“ (romanas). Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Šių metų Vilniaus knygų mugėje geriausiąja bus paskelbta viena knyga iš šio sąrašo: Grigorijus Kanovičius, „Miestelio romansas“ (romanas); Aistė Kisarauskaitė, „39 salto mortale“ (noveletės); Sigitas Parulskis, „Tamsa ir partneriai“ (romanas); Undinė Radzevičiūtė, „Žuvys ir drakonai“ (romanas); Andrius Tapinas, „Vilko valanda“ (romanas).

Knygų rinkimo kriterijai jungia ir profesionalius vertinimus, ir konsenso principą. Išrinktosios knygos yra orientyras gerą literatūrą vertinantiems skaitytojams, taip pat šios knygos yra potencialios pretendentės į lietuvių literatūros kanoną.

Matyt, dėl šių knygų vertės nekyla abejonių, nors ne vienas skaitytojas galėtų teisėtai paklausti – ar tai tikrai buvo pačios vertingiausios knygos iš balsavimui pateiktų penketukų. Juk skaitymas yra ganėtinai subjektyvus dalykas, susijęs su unikaliomis asmens patirtimis, išankstinėmis vertybinėmis nuostatomis, skaitymo įgūdžiais, apskritai su „estetinio sprendimo galia“.

Siekdama apmąstyti Metų knygos rinkimų akciją, išryškinti įvairias nuostatas ir bendras literatūros vertybines tendencijas, „Metų“ redakcija surengė pokalbį, kurio klausimai galėtų būti sugrupuoti į tris teminius laukus:

1. Geriausios metų knygos: kiek jų meninė vertė yra objektyvi, galutinė, nenuginčijama? Ar geriausios knygos iškilimas nėra susijęs su kokiais nors tik jos pasirodymo laikui būdingais veiksniais (autoriaus populiarumas, madinga problematika, konjunktūrinės aplinkybės ir pan.)? Ar visos iš šio 2005–2012 m. sąrašo knygos būtų perrinktos kaip geriausios ir šiandien? Kurios knygos iš šio sąrašo mums asmeniškai svarbios, kurias iš jų norėtume matyti mokyklų programose, rekomenduotume vertimams – kaip reprezentuojančias mūsų literatūrą ir kultūrą? Kiek šis sąrašas yra „lietuviškas“, susijęs su tradicija, ir kiek jis „europietiškas“? Juk vadinamasis euroromanas taip ir prigeso, literatūra eksportui lyg ir neteko populiarumo?

2. Koks yra leidybinės konjunktūros ir leidyklos vaidmuo kuriant geriausios knygos titulą? Koks čia reklamos, televizijos, spaudos poveikis skaitytojui? Nuo ko priklauso knygos rinkėjo sąmonė? Kas mums formuoja vertybes, kas jas padeda atpažinti? Mokykla? Televizija? Skaitymo įgūdžiai?

3. Ką rinkėjui reiškia autoriaus vardas? Geros knygos yra kaip artimi žmonės, kaip asmenys. Vargu ar visi dalyvaujantys Metų knygos rinkimuose skaitytojai tikrai būna perskaitę visas nominuotas knygas. Bet jeigu jau dalyvauja, neabejotinai žino autorius – kaip jiems artimus ir svarbius asmenis. Todėl juk galima balsuoti už geriausią knygą dar jos neskaičius, jei tik žinai autorių ir esi skaitęs jo ankstesnę kūrybą. Paprasčiau pasakius, kiek mes balsuojame už knygas ir kūrybą, ir kiek už autorius, už vardus, kurie mums žinomi kaip artimi asmenys?

Jūratė Sprindytė. Kaip atrodo visuminis sąrašas? Beveik dešimt metų ir keturiasdešimt šešios knygos. Sunku kalbėti apibendrintai ir daryti galutines išvadas. Mano požiūriu, penketukai turi ne tiek atspindėti visuomenės lūkesčius, kiek kartu su lūkesčiais formuoti vertybinį literatūros horizontą. Jis šiandien ganėtinai miglotas, išsiklaipęs. Penketukų rinkėjai ir mes, čia kalbantys, tą vertybių formavimo funkcijos svarbą turime labiau įsisąmoninti. Gerai, kad linkstama demokratizuoti literatūros skaitymo procesą, visą jos gyvavimo eigą. Iš principo šitie ekspertų sudaromi sąrašai atkreipia visuomenės dėmesį, juos vertinu labai pozityviai. O atidžiai patyrinėjus sąrašus, galima išvysti ir bendresnį literatūros žemėlapį. Tačiau čia turėtų ryžtingiau dalyvauti profesionali kritika. Ji reikalinga tam, kad pavienius kūrinius pamatytume juos jungiančiame procese, kad išryškėtų bendrosios literatūros tendencijos. Nes kūrinių plūsmas dabar toks didelis, kad procesą labai sunku aprėpti, vertinti. Mūsų spaudoje nebeliko literatūrą ir jos žanrus apžvelgiančių straipsnių, išnyko analitinės kritikos praktika, panoraminis žvilgsnis tiesiog dingęs – dabar stambūs literatūrologiniai straipsniai pasirodo tik turint tikslą demonstruoti kokias nors metodologines naujoves. Todėl šie geriausių knygų sąrašai padeda bent jau apytikriai įsivaizduoti naujausios literatūros proceso struktūrą ir dinamiką.

Kasmetiniai penketukų deriniai iškyla ne iš pačios visuomenės, o yra inicijuojami ekspertų grupelės. Vardų ir kūrinių hierarchija priklauso nuo to, kas įeina į metų knygų penketuko rinkimo komisiją, taip pat ir nuo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto dvyliktuko sudarytojų. Tai profesionalūs literatūros tyrėjai, ir jų atsakomybė yra ypač didelė. Renkant knygas reikia demonstruoti ne savo subjektyvų skonį, bet literatūrą pristatyti kaip vertybinį reiškinį. Pasižiūrėjusi į kiekvieno knygų penketuko vidinę struktūrą, matau, kad jame visada yra elitinis tekstas, tai labai gerai, yra „meninis vidurkis“ normaliam vidutinio rango skaitytojui, tai irgi pagirtina, ir atsiranda tekstas, skirtas daugmaž masiniam skaitytojui. Tokia penketukų struktūra, manau, tenkina visuomenės lūkesčius, nes aprėpiama plati kūrybos ir skaitytojų skalė, knygos orientuojamos į gana įvairų adresatą. Su tokiomis penketukų rinkimo nuostatomis aš sutinku.

Tačiau matyti besikartojanti praktika, kad į penketukus visada patenka žinomas ir produktyvus rašytojas, vos išleidęs naują knygą. Galima lengvai nuspėti, kad į tuos sąrašus vėl pateks konkretūs autoriai: Jaroslavas Melnikas, Grigorijus Kanovičius, Kęstutis Navakas, Sigitas Parulskis. Penketukuose matome visus tris Andriaus Jakučiūno romanus. Toks knygų įtraukimo į sąrašus principas – tai jau savotiškas subjektyvumas, kuris neleidžia sąrašo laikyti be priekaištų autentiško.

Man išliekamąją vertę (knygos vertę man pačiai, niekam neprimetant savo požiūrio) iš tų sąrašų turi knygos, kurias laikyčiau artimesnes dabartinės literatūros kanonui: pirmiausia – tai Dalios Staponkutės „Lietumi prieš saulę“ (2007). Ši knyga iškelia ir reflektuoja labai aktualius globalizacijos, dvikalbystės, emigracijos, vaikų tautinės tapatybės ir kitus problemiškus kultūros procesus, kurie dabar yra svarbūs, o ateityje darysis dar svarbesni. Ši knyga pati savaime yra labai kokybiška, tai tikroji filosofinė esė, taip pasakius, knyga su perspektyva. Kita svarbi knyga – Marcelijaus Martinaičio „Mes gyvenome“ (2010), joje sukauptas didžiulis kultūrinių reiškinių konglomeratas. Valdo Papievio „Eiti“ (2010) už grakštų stilių ir egzistencinį žmogaus matmenį, kuris vis neišnyksta ir negali išnykti. Danutės Kalinauskaitės „Niekada nežinai“ (2008) žavi kasdienybės ontologizavimu, čia epinė pagava, sensualistinis jautrumas ir neabejotinas kalbos jausmas sudaro kokybišką kombinaciją. Vienintelė penketukų viešnia iš kasmet pasirodančių Romualdo Granausko knygų „Trys vienatvės“ – klasikinio kalibro proza. Už originalias inovacijas kokiuose nors profesionalų tekstuose bus pozityviai linksniuojama Andriaus Jakučiūno „Lalagė“ (2012), knyga, pasiekusi kraštutinę sintaksės galimybių ribą. Taip pat manau, kad prie istorinės prozos korpuso bus prišlieti abu Kristinos Sabaliauskaitės tomai („Silva rerum“, 2009, ir „Silva rerum II“, 2011), prie kokybiškų pramoginės literatūros kūrinių – Andriaus Tapino „Vilko valanda“ (2013). Tai populiariosios literatūros viršūnėlės. Undinės Radzevičiūtės romanas „Žuvys ir drakonai“ (2013) išsiskiria intelektualiu sentenciniu stiliumi ir neprovincialia problematika (Rytų ir Vakarų kultūrų difuzija prieš 200 metų ir šiandien). Už moteriškosios problematikos plėtrą kanonine klasika taps Giedros Radvilavičiūtės esė („Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, 2010), kuri šiuo metu yra labiausiai verčiama knyga ir užsienio vertėjams lieka geidžiamiausia.

Kokia tų keturiasdešimt šešių knygų žanrinė sudėtis? Iš jų – dvidešimt vienas romanas, septyniolika esė rinkinių, šešios apsakymų knygos, du memuarinio pobūdžio leidiniai. Na, riba tarp esė ir apsakymų – labai sąlygiška, tačiau kai esė tipo pasakojimai net trigubai viršija apsakymų knygas, to fakto negali nepastebėti. Matome, kad nedidele persvara dominuoja romanas, bet literatūroje jis yra strateginis žanras, o esė perprodukcija pas mus vis dėlto didžiulė. Galima samprotauti apie naratyvų prioritetus ir išlaisvintos saviraiškos gėrį, bet man atrodo, kad esė knygų tuose penketukuose per daug.

Akivaizdu, kad į kanoną braunasi ir savotiškos marginalijos. Tai, kad Paulinos Pukytės „Netikras zuikis“ (2009) ir nepernelyg reikšmingos Aistės Kisarauskaitės noveletės („39 salto mortale“, 2013) nugali R. Granausko kūrinius, yra visiškas nesusipratimas. Nes istorinės ir būtiškosios savimonės atsisakymas dėl šmaikštumo ar estetizuotos kasdienybės nerodo nei ekspertų atsakomybės, nei literatūrinės savivokos. Knygų penketukas visuomenėje yra labai matomas ir jo sudarytojai turėtų būti vertybiškesni. Nors sutarėme komisijos nekritikuoti, bet manau, kad čia prasilenkta su būtinais literatūros vertinimo standartais. Knygų rinkėjams ekspertams derėtų eliminuoti bičiulišką santykį su artimų draugų rato knygomis. To reiškinio nedetalizuosime, bet jis labai matomas. Reikėtų aprėpti visą literatūros panoramą, ne tik draugų ir bendraamžių kūrybą, ir orientuotis į platesnę, įvairesnę skaitytojų auditoriją. Knygas skaito ir vyresnio amžiaus žmonės, kuriems priimtinesnis klasikinis tekstas, kurie tiesiog nori skaityti visuotinesnės dimensijos knygą.

Dominuojančia tendencija, ypač eseistikoje, įvardyčiau individualizmo išaugimą. Čia nesibodima egocentriškos tematikos, išraiškos impresionizmo (priešingai minties prioritetui klasikinės esė žanre). Ir man visiškai nereikia laiko distancijos, kad svaresnę knygą atskirčiau nuo lėkštesnės. Antai 2005 m. penketuke K. Navako „Gero gyvenimo kronikos“ – gana smagi knyga, bet ji atspindi bohemišką gyvenimą, kultūros užkulisių šurmulį, vyno spalvas ir visa kita. Tam kartui pasiskaityti tai puiki knygutė, bet juk čia pat yra Juozo Apučio „Vieškelyje džipai“, visiškai kito svorio knyga. Arba 2006 m. penketuke atsiranda Galinos Dauguvietytės „Post scriptum“. Jos gal ir nereikėtų minėti, nes išrinkta skaitytojų pageidavimu, bet kai į sąrašą neįtrauktas Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas „Kvėpavimas į marmurą“ – knyga, verčiama į užsienio kalbas ir apskritai viena iš stipresnių šios autorės knygų! Arba vėl: penketuke atsidūrę K. Navako „Du lagaminai sniego“ (2008) ir į jį nepatekęs Vytauto Martinkaus „Žemaičio garlėkys“. Jokiu būdu nenoriu supriešinti autorių, visi penketukai pateikia dėmesio vertus kūrinius (gal tik „Netikras zuikis“ buvo kurioziškas pasirinkimas), bet ne visada dailus sakinys, mokėjimas grakščiai estetiškai ir efektingai rašyti garantuoja kūrinio išlikimą, o juolab reiškia didelės sklaidos būtinybę. Ar šmaikštus, virtuoziškas sakinys savaime nulemia literatūrinę vertę? Dabar visi žmonės raštingi, ir visi mes, čia esantys, galime parašyti tą grakštų sakinį, bet kas iš to? Ar renkant knygas neturėtų nusverti dalykai, svarbūs kultūros atminčiai? Visuomeniškumo matmuo, istorinė tematika, tiesiog žmogaus problema? Aišku, ne visos knygos penketuke turėtų būti tokios rimtos, bet kai kurių nereikėtų pražiopsoti. Pripažindama, kad nepražiopsotas M. Martinaičio pamatinis savivokos tekstas „Mes gyvenome“, skaudūs S. Parulskio ir Alvydo Šlepiko romanai, vis tiek protestuoju prieš tą „gražaus rašymo“ įsigalėjimą ir jo aukštinimą.

R. T. Po Jūratės žodžių iš karto sukirbėjo mintys ir norisi replikuoti. Aš knygų penketuko akciją matau kaip projektą „užbaik pats“. T. y. kai kurias pateiktas knygas priimu, kitas matau kaip konjunktūrines ir vietoj jų įsirašau savo prioritetinius autorius. Atvirai pasakius, nebepasitikiu abiem rinkimo principais: nei ekspertų estetiniu, nei masių konsensuso. Geriausios metų knygos rinkimo akcija darosi pavojingai artima reiškiniui, kurį galėčiau pavadinti „bičiulių ratelio muzika masėms“. Kad knyga atsidurtų penketuke, ji turi arba bičiuliautis su ekspertais, arba įtikti masėms. Literatūra masėms – tai komercinis reiškinys, kapitalistinio pasaulio grimasos. Abu šie reikšmės kriterijai tik primena, kokie vis dar esame provincialūs. Anapus sienos daugelis mūsų literatūrinių šviesulių kaipmat užgestų. Tik keletas žingsnių per sieną, tik keletas menkų kilometrų – ir mūsų literatūrinės žvaigždės nebėra. Žinau, ką iš tikrųjų vertina užsienio skaitytojai, nes Vilniaus universitete dėstau lietuvių literatūrą anglų kalba užsieniečiams, programos „Erasmus“ studentams. Jie visada nori rimtos lietuviškos knygos, kurioje atsispindėtų Lietuvos realybė ir jos žmonės. O individualistine bei estetizuota saviraiška jie bodisi, jiems tai įgrisę, neįdomu, nebenauja, net senamadiška. Taigi kas smagu ir miela bičiulių ratui, dar nėra reikšminga mūsų literatūrai.

Taip, ir man labai patiko K. Navako rašymas: sakinys virtuoziškas, skaičiau antai ir gėrėjausi. Bet jau kitą dieną nieko neprisiminiau, ką skaitęs, kas ten buvo rašoma. Kokia esmė, kokia prasmė? Užmušk, nepasakyčiau nė vieno motyvo. Tai kaip strazdo giesmininko trelės: gražu jų klausytis, bet nėra į ką gilintis. Užtat R. Granausko teksto, regis, kiekvieną sakinį prisimenu, nes jo sakinys veda į žmogų. Naujausioje „virtuoziškos saviraiškos“ literatūroje tarsi išnyko, išgaravo žmogus, liko tik ekstravagantiška saviraiška, neįpareigojantis pseudointelektualus flirtas su skaitytoju, arba tiesiog madingo autoriaus monologai prieš veidrodį su pačiu savimi, toks literatūrinis ekshibicionizmas. Kartais su studentais aptariame profesionalią grafomaniją. Jeigu knygų rašymas darosi profesija, su laiku, žinoma, atsiranda tas rašymo virtuoziškumas, bet mažėja gyvybės, nelieka minčių. Kažkada susigundę kūryba dabar tie autoriai grandinėmis prirakinti prie leidybinės komercijos uolų ir atiduoda masėms paskutines savo kepenis. Ne iš įkvėpimo visa tai... Štai taip randasi ironiškoji literatūrologija – masių sąmonės ir kūrybinio autizmo anatomija. Nes kai nėra nieko rimta, nieko kita ir nebelieka...

Manau, kad geriausius kūrinius autoriai parašo tuomet, kai dar supratimo neturi apie honorarus, leidybines sutartis ir premijas. Bet tas nekaltybės amžius anksčiau ar vėliau pasibaigia, o žmonėms reikia gyventi. Reikia tiesiog dirbti, kasdieniu rašymu užsidirbti duoną.

Beje, kai galvoju apie ekspertų komisijas, ima kirbėti toks klausimas: ar nebūtų galima atskirti literatūros kritikų ir pačių literatūros kūrėjų, rašytojų? Eliminuoti kūrėjus iš komisijų, kad nebūtų „interesų konflikto“? Gal tada baigtųsi tie draugystės rateliai? Bet rask dabar tų kritikų, kurie patys nesusigundytų kūrybine saviraiška, juk tokių kaip ir nebėra...

Elena Baliutytė. Jūratė padarė turiningą penketukų žanrinę apžvalgą ir priėjo prie išvados, kad pernelyg daug dėmesio teko esė knygoms. Bandysiu eseistiką apginti: pirmiausia jos skalė labai plati, esė pavadinami įvairiausi tekstai. Kitą kartą sunku (o ir nebūtina) atskirti, ar tekstas esė, ar apsakymas, novelė, noveletė ir pan. Peržvelgusi į penketukus pakliuvusius dvylika eseistikos rinkinių, nė dėl vieno iš jų nesuabejojau, ar jam verta ten būti. Beje, tos pačios esė knygos sinchroniškai kartojasi ir instituto dvyliktukuose. Tai patvirtina jų meninę vertę. Lietuvių literatūrai svarbus jau pats šio žanro iškilimas, turiu omenyje kokybiškas esė knygas. Jas išskirčiau kaip organiškai jungiančias europietiškumą ir lietuviškumą. Pagal į penketukus pakliuvusias eseistikos knygas galima teigti, kad žanro apogėjus buvo apie 2004-uosius: antai 2005 metų penketuke trys esė knygos: K. Navako „Gero gyvenimo kronikos“, S. Parulskio „Miegas ir kitos moterys“, Gintaro Beresnevičiaus „Pabėgęs dvaras“. O tų metų geriausia dvyliktuko knyga (LLTI) išrinkta Rolando Rastausko „Kitas pasaulis“. Vėliau keletą metų eseistikai teko po dvi pozicijas, būta ir „tuščių“ metų. Iš reikšmingų eseistikos knygų minėčiau D. Staponkutės „Lietumi prieš saulę“, G. Radvilavičiūtės „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“. Pastaroji autorė ypač aktualizavo esė žanro ribas, jas konceptualiai transformuodama. Ji savo eseistikoje sąmoningai žaidžia autobiografiško tikrumo ir fikcijos skirtimi: viena vertus, ji suteikia pasakotojai daug autobiografiškų detalių, kita vertus, taip konstruoja savo esė siužetus, kad nuolat griautų tą naiviojo skaitytojo susikurtą autobiografiško teksto iliuziją. Galima sakyti, kad autorė ir pasakotoja čia nuolat keičiasi vaidmenimis. Kaip tik šį G. Radvilavičiūtės tekstų žanrinį originalumą pabrėžė JAV kritikas Danielis Greenas, recenzuodamas pernai anglų kalba išleistą jos eseistikos rinktinę. Iš esmės patirtinės tikrovės ir fikcijos sandūra, triumfuojant vaizduotei, būdinga ir K. Navako, Regimanto Tamošaičio eseistinei prozai. R. Rastausko tekstai neretai artėja prie memuarinio pasakojimo: intrigą juose kuria ne tik jo, kultūros piligrimo, atminties diskuose esantys nebanalūs Europos didmiesčių siužetai, bet ir retoriškai intensyvus, „natūraliai manieringas“ stilius. Gyvenimas talentingai verčiamas į tekstą ir Eugenijaus Ališankos eseistikos rinkinyje „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“.

Manau, kad ne viena esė iš šių į penketukus patekusių knygų jau teisėtai atsidūrė mokykloms skirtose literatūros chrestomatijose, o vienas kitas autorius – ir literatūros mokymui skirtose programose. Šiame kontekste dar noriu priminti G. Beresnevičiaus įvairiažanrę knygą „Pabėgęs dvaras“, kuri linksmai, su humoru ir fantazija interpretuoja Lietuvos istorijos ir kultūros faktus. Tarkim, mokykloje vargstant su Kristijonu Donelaičiu, „Pabėgusio dvaro“ tekstukai apie „būrų dainių“ būtų labai reikalingi – kaip geras poilsis ir intelektualus žaidimas.

Dar iš penketukuose atsidūrusios trumposios prozos minėčiau D. Kalinauskaitės „Niekada nežinai“, kuri, kaip ir A. Šlepiko „Lietaus dievas“, mūsų akyse jau tampa novelės žanro klasika. Kai žiūriu į knygų penketukus žanro požiūriu, jų sąrašas man pasidalija į du segmentus – romano ir trumposios prozos, kuri apima ir eseistiką. Penketukus renka ekspertų komisija, kuri kreipia dėmesį ne tiek į žanrą, kiek į knygos meninę vertę. O renkant geriausią penketuko knygą, kurią lemia skaitytojų balsai, atsitinka visko. Nes skaitytojas, manyčiau, pirmiausia renkasi ne knygą, o autorių. Taip nutiko 2006 metais, kai skaitytojai ir pasiūlė, ir išrinko kaip geriausią metų knygą G. Dauguvietytės „Post scriptum“, kuri ir parašyta ne visai jos pačios.

Gerai, kad ilgokai diskriminuota poezija jau antrus metus taip pat turi savo atskirus poezijos knygų penketukus.

Dalia Kuizinienė. Taip, eseistikos apeiti, matyt, neįmanoma. Tai dabar vienas populiariausių žanrų. Nežinau statistikos, ko leidyklos išleidžia daugiau: romanų, smulkiosios prozos ar esė. Pastaruoju metu esė žanras klijuojamas net ir toms knygoms, kurios kartais yra žanro požiūriu svarstytinos – tai dienoraščių, memuarų knygos. Kai tik knygos žanras neapibrėžtas, ji dažniausiai įvardijama kaip eseistika. Matyt, tai yra tapę ir mados reikalu, eseistika darosi lyg ir dominuojančiu žanru. Esė reikšmingai įsitvirtino ir knygų penketukų sąrašuose, nuo pat 2005 m.

Kitas dalykas, svarstant knygų penketukus, knygas išrenkančius ekspertus ir balsuojančią auditoriją, tai populiarioji literatūra. Mes turime nepamiršti ir kokybiškos populiariosios literatūros, jos svorio. Kai į penketuką patenka K. Sabaliauskaitės „Silva rerum“, pirmoji ir antroji knyga, tai kitos knygos, pripažinkime, kaip ir nebeturi šansų.

Viktorija Daujotytė. Turite galvoje populiariąsias ar apskritai visas kitas knygas, kurias nukonkuruoja „Silva rerum“? Ką nukonkuruoja?

D. K. Turiu galvoje, kad tame penketuke skaitytojų auditorija šią autorę pamato kaip ryškiausią. Tiesiog taip atsitinka, toks yra faktas, ir mes galime svarstyti, kas tai nulemia: viešieji ryšiai, reklama, leidyklos kuriamas piaras, autorės interviu žiniasklaidoje ir pan.? Bet tame penketuke, į kurį patenka K. Sabaliauskaitė, kaip tik viskas baigiasi taip – jos knygos išrinkimu.

V. D. O kaip galvojate – ar dar yra tokių autorių, kurie irgi jei tik pasirodo, tai ir laimi be konkurencijos?

D. K. Na, galvoju, kad jeigu G. Dauguvietytė dar išleistų memuarų knygą ir pakliūtų į penketuką, gal irgi būtų panašiai...

R. T. Kažin, ar mes čia kalbame apie literatūros ekspertus, ar apie masių skonį? Faktas, kad „Žmones“ liaudis skaito labiau nei, tarkim, „Literatūrą ir meną“... Juk eilinis skaitytojas renkasi tai, kas jam atpažįstama ir kasdieniška. Bet abi K. Sabaliauskaitės knygos, mano nuomone, nėra šiaip masinis skaitalas. Abi skaičiau, net norėjau šį tą gero apie jas parašyti, tik kad autorė yra truputį nenuspėjama. Net jos laišką į universitetą esu gavęs. Toks mielas atsiliepimas apie mano kompetencijas...

Laimantas Jonušys. Anksčiau tokia buvo Jurga Ivanauskaitė.

R. T. Taip, jos „Miegančių drugelių tvirtovė“ nedaug skiriasi nuo dramatiškų istorijų, kokias matau publikuojamas moterų žurnaluose. Ten juk irgi visko yra.

D. K. Dar galvodama apie knygų rinkimo teigiamus aspektus ir silpnybes norėčiau pasakyti kelis dalykus, kurie gal ir savaime suprantami. Be abejonės, knygų rinkimo procesas, jų nominavimas reikšmingai suaktyvina literatūrinį gyvenimą. Randasi pakankamai daug recenzijų, yra ir jų konkursas, skatinamas skaitytojų susidomėjimas, reflektuojamos svarbios temos. Tačiau šalia tų teigiamų dalykų matau ir minusų. Metų knygos rinkimas tampa savotišku sportiniu azartu. Antai nominantė A. Kisarauskaitė vienoje savo knygos dalyje gražiai rašo apie vynų trisdešimtuką, mėgina ironiškai apibūdinti geriausią nominuotą vyną. To knygos rinkimo azarto arena tampa ir socialiniai interneto tinklai. Tarkim, veidaknygė, vadinamasis feisbukas. Juk gerai žinome, kad sausio ar vasario mėnesį, artėjant rinkimų finalui, dažnas rašytojas savo feisbuko draugų prašo balsuoti už jo knygą.

V. D. Bandant prisijungti prie pokalbio: gal tiktų tokia mintis – naujas reiškinys, mano supratimu, yra tai, kad nominuoti autoriai, kaip Dalia sako, azartiškai dalyvauja savo knygų rinkimuose. Kiek galėdami prisideda prie to reiškinio.

R. T. Šiais laikais kai kurie autoriai net ir vienos ar kitos premijos sau reikalauja – atvirai ir be jokių skrupulų. Tai tampa lyg ir norma, blaiviu gyvenimišku požiūriu į kūrybos reikalus. Nors mane tai glumina, ir gana smarkiai.

V. D. Bet pageidautina, kad autorius būtų toks, na, olimpietis. Žiūrėtų sau į pasaulį sub specie aeternitatis. Vertintų pasaulio reikalus ramiai: jei mane išrinksite – ką gi, padėkosiu, jei neišrinksite – nieko tokio, nesuksiu galvos... Labai norėčiau tokios laikysenos, bet, matyt, ji jau yra praeities dalykas.

J. S. Rašytojo savivoka jau visai kita.

V. D. Taip. Būtų labai įdomu ištirti tuos rašytojo laikysenos pokyčius, kokia buvo kūrybos motyvacija anksčiau ir kokia – dabar. Kas šiandien yra rašytojas ir kaip mes jį atpažįstame iš jo laikysenų. Aišku, kad man jau yra šiek tiek keblu, rašytojo laikysenos standartas jau kitas. Bet ne visų. Yra dar galinčių pakilti virš konkursų. Tačiau tuos konkursus neabejotinai reikia vertinti teigiamai. Jie iš tikrųjų vyksta, jie reikšmingai pagyvina mūsų literatūrinį gyvenimą, svarbus ir jų žaidybinis momentas. Bet žaidybinis momentas ar rinkimų azartas kontrastuoja ir kertasi su tais dalykais, apie kuriuos kalbėjo Jūratė. Tai vertybinis pasaulis, reikšmių pasaulis, kuris vis tiek yra formuojamas literatūros – kaip kalbos meno, – jis literatūroje darosi pažįstamas, reflektuojamas, perimamas. Toji sankirta tarp azarto ir vertybių kartais jaučiama kaip labai dramatiška. Kaip pasisuks svarstyklės, ką jos nulems? O jos pasisuka labai įvairiai. Nuo akcijos pradžios, nuo 2005 m. iki dabar sąraše nėra J. Apučio. Ir tai jau skylė, kurios, tikiuosi, sąžiningesni literatūros istorikai, norintys suvokti mūsų laiką literatūroje, negalės nepamatyti. Kad knyga „Vieškelyje džipai“ nebuvo mūsų, akylųjų vertintojų, ekspertų, pamatyta. Jau kalbėta apie R. Granauską. Ačiū Valentinui Sventickui, kad jis apie tai šmaikščiai pasisakė spaudoje, nelabai ką ir pridursi. Kiek galimybių duoda R. Granausko knygos aptariamai situacijai suvokti? Ir „Šventųjų gyvenimai“, ir „Išvarytieji“. Būtų daugiau galimybių, grįžčiau prie Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymo“ ir R. Granausko „Išvarytųjų“, pabandyčiau suvokti, ką vis dėlto įrėmina abu pavadinimai. Bet R. Granauskas penketukų sąraše nepasirodo. Turėčiau pasakyti, pasigendu ir V. Martinkaus. Jau minėjo Jūratė ir „Žemaičio garlėkį“, ir „Šuns mazgą“. Gerą įspūdį yra padariusios jo kalendorinės novelės, „Dvylika lieptų“. Tai intelektuali, gera proza, daug išradingumo, pastabumo, intelektinio žaismo, intrigos, pasakojimo vidinio judrumo. Taip pat, kadangi jau kalbėta apie esė, V. Martinkaus tekstuose yra gražių esė ir novelės jungimo variantų. Manau, kad esė, kur kaip veikiantysis asmuo dalyvauja Czesławas Miłoszas, yra tiesiog pavyzdinė. Pasakojimas tikslus, konkretus, o kartu – minties perspektyva. Kiekvienas mūsų tų neįvertintų vardų rastume ir daugiau, ir mūsų pageidavimai, manau, yra teisėti. Nes už ką nors pasakydami „už“, prieš kurį nors kartu pasakome „prieš“, nors ir neįvardydami. Jei pasirenki šitą, reiškia, nepasirenki kito. Kodėl šitaip atsitinka, kodėl tai, kas mūsų literatūroje yra svarbu, kelių balsavimu yra lyg pašalinama, eliminuojama. Bet gal tiesa ir tai, ką pasakė jauna ekspertų komisijos pirmininkė, kažkur tai buvo pacituota: o niekas ir nesako, kad čia yra geriausios knygos. Tai tik kelių konkrečių žmonių nuomonė, kokios, anot jų, geriausios knygos pasirodė per metus. Kelių konkrečių žmonių...

J. S. Įsiterpsiu su viena replika: ar neatrodo, kad tie keli žmonės yra per mažai tokiam atsakingam uždaviniui? Panašūs prancūzų komitetai turi būti sudaryti iš mažiausiai dešimties žmonių. Tie konkretūs žmonės – jų per mažai, ant jų negalima užkrauti visos atsakomybės. Komisija turėtų būti didesnė ir įvairesnė. Ir iš įvairių kartų, įvairių institucijų. Turėtume platesnę nuomonių, požiūrių skalę.

V. D. Taip, ji bent jau turėtų būti tokio skaičiaus, kaip nacionalinės kultūros ir meno premijos komitetas. Keliolika, bet ne keturi ar penki.

L. J. Taip yra porą metų, anksčiau buvo septyni.

J. S. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto knygų dvyliktuko komisija – vienuolika žmonių. Susidarė tokia nuostata, kad mažiau negali būti. Iš pradžių mūsų buvo septyni, dabar – vienuolika.

V. D. Daugiau nuomonių, daugiau ir objektyvumo. Su tais asmenimis, kurie čia paminėti, ir aš galėčiau solidarizuotis, bet iš populiariosios literatūros rūpėtų paminėti ir J. Ivanauskaitę, atrodo, ji literatūroje įsitvirtins. Tai matau iš to, kas iš jos kūrybos prasitęsia: daromi filmai, kažkas susiję su dailės žanrais. Suprantu ir vertinu A. Šlepiko „Marytę“, tos knygos aktualumą, bet labiau vertinu jo noveles – „Lietaus dievą“. Tai netikėtas klasikinės novelės įvykis. Tos mažosios prozos pasakojimo linijos, kurias rūpi atsekti, eina per „Lietaus dievą“, per D. Kalinauskaitę, per V. Papievį. Neabejotina rinkimų sėkmė, kad į penketukus spėjo patekti M. Martinaitis. Dar vienas autorius – R. Tamošaitis, jo „Vitaminų pardavėjas“ (2007) – kaip žanras, kaip pasakojimo būdas – man yra palikęs įspūdį, kad tai mūsų literatūroje naujas dalykas. Būtų gerai, kad jis dar kaip nors būtų pratęstas. Gerai, kad pastebėjome J. Melniką, kad jis įsirašė į mūsų literatūrą. Donaldas Kajokas – kaip ir savaime suprantamas, čia jo vieta. Labiau, žinoma, nei „Kazašas“ svarbus yra „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. Dar iš nepaminėtų norėčiau priminti Vladą Kalvaitį, „Sustiprinto režimo baraką“ (2012). Esu tikra, kad tokio pobūdžio literatūra turės savo vietą ir išliks.

Klausimas: kiek mūsų penketukų sąrašas yra lietuviškas ir kiek – europietiškas. Jis sunkiai atsakomas, arba lengvai atsakomas. Kai jau yra lietuviška, tai juk ir europietiška. M. Martinaičio knygą „Mes gyvenome“ prisieis ir Europai kada nors pažinti, suvokti. Sprangu tai sprangu, bet... kaip sakė vienas rimtas paveldosaugininkas: Europa saugo dvarus, o aš keleri metai negaliu uždengti vieno iš trijų likusių dūminių gryčių stogo. Klausia, ar tai Europa? Atsakau, taip, tai irgi Europa. Ir dūminių gryčių Europa.

J. S. Žinau, kad prancūzai saugo kiekvieną savo krašto detalę – šaukštelį, rankeną, kokią nors „klemką“ nuo kokių durų. Ir kaimiškų pastatų – kiekvieną plytą.

V. D. Taip, ir šiuo požiūriu knyga „Mes gyvenome“ dar gali daug kam atverti akis į mūsų buvusią tikrovę. Kokių čia dar daiktukų yra, kurių prancūzai jau nebeturi nė vieno, neišsaugojo. Todėl nemanau, kad šis lietuviškumo ir europietiškumo klausimas būtų skausmingas. Euroromanas? Imitacija ilgai ir negyvena. Jokia imitacija ilgai neištveria.

Valentinas Sventickas. Aš irgi manau, kad penketukų rinkimai yra dėsninga šių laikų iniciatyva, norėčiau ją priskirti prie rinkos visuomenės reiškinių ir šiaip prie gyvenimo žaidimų. Reikia išlaikyti distanciją su tuo procesu, ypač dėl to, kokiu būdu jis vyksta. Panašias akcijas turi lydėti tokie pokalbiai, kuriuose jau kažką pasakome apie vertybes, paminime kūrinius, kurie nepagrįstai nutylimi ir apeinami. Tai, kas yra iš dalies žaidimas, iš dalies – rinkos visuomenės reiškinys, aptarti reikia kiek atsitraukus, o jeigu kalbėtume apie tuos rinkimus pagal jų taisykles, būtume įsipainioję ir susipainioję. Jūratės mintis, kad išnyko literatūros apžvalgos žanras, kad procese sunku įžvelgti tendencijas, yra teisinga. Ir apžvalginės kritikos stoką galime kompensuoti kol kas tik tokiais pokalbiais. Man atrodo, kad rimčiau knygas ekspertuoja institutas. Prieš šį pokalbį prisiminiau ir senoką bandymą. Kai 2002 m. buvo rengiamas Rašytojų sąjungos suvažiavimas, paleidau per susirinkusius rašytojus tokią apklausą, kurioje klausiau, kaip jie įsivaizduoja XX a. lietuvių rašytojų dešimtuką. Toks sąrašas buvo suformuotas, paskui kilo visokių svarstymų, tęsinių. Savo apklausas padarė ir „Kultūros barai“, „Omni laikas“, „Naujasis židinys-Aidai“. Mūsų sąrašas iš pradžių buvo išvadintas konservatyviu, „senelių“ sąrašu, bet po minėtų leidinių apklausos rezultatų pasirodė, kad vis dėlto septyni vardai sąrašuose (Rašytojų sąjungos ir tų leidinių) sutapo. Šį apklausos veiksmą irgi suvokiau kaip šiek tiek žaidybinį, bet buvo ir praktinis elementas. Rašytojų sąjunga tada dar galėjo veikti procesus, siūlyti, ką versti į užsienio kalbas, ką dėti į antologijas, todėl toks sąrašas buvo pravartus. Negaliu atsitraukti nuo ekspertų komisijos klausimo, kaip sakė Jūratė ir Viktorija, į komisiją reikėtų pažiūrėti rimčiau – jeigu norime rimto, subalansuoto knygų rinkimo rezultato. Kai matai komisijoje tik keturias pavardes, pasitikėjimo mažiau nei iš didesnio būrio žmonių. Juk pagal jų pasiūlymą ir įsibėgėja visas veiksmas. Pradinis vaidmuo labai svarbus. Taigi kaip ta komisija parenkama ar deleguojama, kas ją parenka, kuo remiasi ir pan. Žinome mes dabartinių pasitarimų frazeologiją, ji dažnai būna gana familiari, draugiška, lengvai išskleidžiamos burės ir laivas ima plaukti. Pokalbyje iškilusios pavardės, žinoma, yra svarbios, jos liks literatūrinėse refleksijose. Taip pat svarbios ir tos pavardės, kurios nebuvo nominuotos. Mano atmintyje taip pat nuolat išnirdavo tas pats J. Aputis, tas pats R. Granauskas, V. Martinkus, D. Kajokas, Aidas Marčėnas ir kiti. Įdomų ir įtikinamą savo sąrašą, dešimtuką, buvo sukūręs Laimantas Jonušys. Nežinau, esate girdėję, ar ne, bet yra rašytojų, kurie nenori dalyvauti tame metų knygos rinkimų procese. Nenori būti minimi, renkami, svarstomi, balsuojami. Juos, matyt, ir reikėtų priskirti tam olimpinės laikysenos tipui.

V. D. Gal bent vieną tokį paminėtum? Maniau, kad tokių žmonių nebėra...

V. S. Yra! O jei nori, kad tavo knyga dalyvautų šiame procese, ji turi būti išleista ne vėliau kaip rugpjūčio viduryje.

J. S. Bet jei išleista vėliau, gali dalyvauti kitais metais.

V. D. Paprastai ją užmiršta.

V. S. Kai leidome A. Marčėno knygą „Tuščia jo“, jis pats pasiūlė dailininką, pasakiau, kad tas dailininkas ilgai dirbs ir knyga nespės patekti į šias akcijas, tai jis atsakė: labai gerai, labai gerai! Man ir nereikia.

D. K. Bet ar autoriaus valios čia paisoma?

V. S. Na, jo galima nepaisyti, bet jei tokia laikysena parodoma, ji irgi šį tą sako. Ar ji yra rimta nuostata, ar susijusi su ankstesnių metų patirtimis – apie tai galima samprotauti. Be minėtų bičiuliškumų, kurie gali pasireikšti ekspertų darbe, matau dar vieną tendenciją, susijusią ir su kitais dalykais – su premijų, prizų skyrimų procesais. Šią tendenciją vadinu „tyčia kitaip“. Duokit naujovių, darykim kitaip, kiek čia galima tas pačias pavardes kartoti ir t. t. Tokios nuostatos ir praktika vertybių supratimą labai suvelia. Vertybė tada jau neturi reikšmės, o reikšminga gali pasidaryti tai, kas atvirkščia. Neva pademonstruosime šiuolaikiškesnį požiūrį ir tada atrodysime geriau.

L. J. Peržvelgęs tuos knygų penketukų sąrašus pabandžiau surasti, kas iš tikrųjų vertinga, nors laiko distancija yra ir per maža. Kas man buvo sąraše vertinga 2005 m., taip pat atrodo vertinga ir dabar, iš esmės niekas nepasikeitė. Bandžiau susirašyti, kas yra vertingo sąraše, ir man išėjo netikėtai daug. Kaip autoriai: G. Radvilavičiūtė, R. Rastauskas, R. Granauskas, G. Beresnevičius, V. Kalvaičio „Sustiprinto režimo barakas“, Herkaus Kunčiaus „Nepasigailėti Dušanskio“ (2006), A. Jakučiūno visi trys romanai. Gal tai mano subjektyvi nuomonė, bet manau, kad jie visi išskirtinai vertingi. Kiekvienas unikalus lietuvių literatūros istorijoje, ir kiekvienas išskirtinio aukšto lygio. O kad jie tokie skirtingi – tai irgi stulbinantis faktas. D. Kajoko abu romanai, D. Kalinauskaitės „Niekada nežinai“, K. Navako „Du lagaminai sniego“, J. Melniko „Tolima erdvė“ (2009), Renatos Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikai“ (2009), M. Martinaičio „Mes gyvenome“, V. Papievio „Eiti“. S. Parulskio – ne viskas, bet jis tuose penketukuose dažnas svečias. Geriausi būtų „Murmanti siena“ (2009) ir „Tamsa ir partneriai“ (2013). Dėl K. Navako – knygoje „Du lagaminai sniego“, manau, yra du tekstai, veikiau novelės negu esė, kurie yra ypatingi. Suprantu tą kritiką, kad parašyti grakštų sakinį nėra didelė vertybė, tačiau reikia pažiūrėti, į kokią visumą kūrinyje susideda tie sakiniai. Taigi tie du jo tekstai – „Laiškas“ ir „Ten jūra“ – visoje lietuvių novelistikoje nepranokstami. Gal prilygstami, bet nepranokstami, ypač antrasis – išgryninta laukimo kvintesencija. O prie platesnio vertybių klausimo prieičiau taip: mes kartais linkę įsivaizduoti, kad gelmė randasi tada, kai ryškus tragizmas ar vargų vaizdavimas. Neseniai skaičiau latvių literato Paulo Bankovskio straipsnį apie tai, kokia literatūra dėstoma latvių mokyklose: tai esanti purvabridžių ir vargdienių literatūra. Tas pats yra ir Lietuvoje. Vargdieniai, tragizmas, mirties akcentavimas ir pan. Visa tai, žinoma, yra rimta, tai yra gerai, bet juk literatūra neturi būti ir nėra vien tokia. Joje gali būti ir didingi, įspūdingi ir visokie kitokie dalykai, kitaip reikėtų iš pasaulinės literatūros išmesti kokį nors Borgesą, Vladimirą Nabokovą ir daug kitų XX a. rašytojų. Sutinku ir su čia išsakyta kritika, bent jos dalimi. Į penketukus yra patekę ir atsitiktinių dalykų, ir komisija turėtų būti didesnė. Gal šiemet per didelį svorį įgijo jauni balsai. Bet vis dėlto, jeigu šiemet penketuką būtų rinkusi ir didesnė komisija, ar instituto žmonės, tai į penketuką būtų patekusios mažiausiai trys knygos, kurios yra išrinktos dabar. Pagaliau per metus ne tiek jau daug tos geros literatūros ir pasirodo.

J. S. Taip, Laimantas yra teisus...

L. J. Jeigu knygų penketuką dabar rinktume mes, čia susirinkę, tai mus kritikuotų iš kitos pusės, kad tai yra pernelyg konservatyvu.

R. T. Manau, kad menas neturi amžiaus. Aš renkuosi ne senus, bet gerus kūrinius, kurie turi galios mane veikti. Ir aprioriškai esu įsitikinęs, kad didžiausią galią turi kūrėjų jaunystės kūriniai. Todėl ir stebina R. Granauskas, kaip nepasiduodantis nei laikui, nei konjunktūrinėms sąmonės ir visuomenės permainoms. Literatūroje senatvės, purvabridžių ar skausmų neieškau. Ir visi mūsų vardyti „seni“ autoriai juk išryškėjo kaip tik savo jaunystės laikais. Patys geriausi iš jų taip niekada ir nepaseno. Ne už senatvę čia balsuojame, nebūkime tokie demografiški ir sociologiški. Senatvė pati savaime jokiam normaliam žmogui nepatinka. Beje, jeigu K. Navakas parašė tuos du, anot Laimanto, stebuklingus kūrinius, už visus kitus estetizmo ištvirkavimus jam turėtų būti atleista, kaip anam piktadariui ant kryžiaus.

L. J. Bet tiesa tokia, kad literatūros procese kartų kaita ir kartais net jų susipriešinimas yra neišvengiamas. Be konflikto nebus pažangos. Kas kita, kad tame kartų konflikte jaunimas kartais būna pernelyg kategoriškas, skubantis neigti autoritetus ir t. t. J. Aputis ir R. Granauskas? Na, R. Granausko viena knyga yra patekusi į penketukus, ji verta to, galbūt ir kitos vertos, bet iškyla minėtų abejonių. Jų apsakymuose vis dėlto atsiranda tokių dalykų kaip didaktiškumas ir iliustratyvumas. O tai gerai literatūrai gali daryti neigiamą poveikį...

J. S. Turiu tokį įtarimą, kad komisijos nariai nėra taip tinkamai apsiskaitę, kaip reikėtų. Dėl šių penketukų rinkimo nieko negaliu pasakyti, bet ne kartą yra tekę būti kitose premijas skiriančiose komisijose. Žmonės, komisijos nariai, ateina į svarstymus neskaitę knygų, tai yra pasibaisėtina. Ir tada pasiūlo arba savo draugą, arba labiausiai tuo metu linksniuojamą autorių.

V. S. Dar norėčiau įterpti tokį pasvarstymą, abejonę. Tai abejonė dėl populiariosios, arba pramogų, literatūros buvimo penketukuose. Juk tai atskira lektūros grupė, kuri turi savo sėkmes, savo užtikrintą pasisekimą, taip pat kitą, daug didesnį skaitytojų ratą, ir balsavimo metu šios knygos paprastai laimi, nors vertintinos pagal kitokias taisykles.

R. T. Lieka rasti kriterijus, kurie leistų atskirti rimtąją literatūrą nuo populiariosios. Žinome, kokia tai sudėtinga problema. Visi autoriai nori būti populiarūs, bet kaip velnias kryžiaus bijo būti priskirti populiariosios literatūros kūrėjams, štai koks paradoksas. Ir ant eglutės pasėdėti, ir užpakalio nesusibadyti, tai žmogiška...

L. J. Su tuo tikrai sutinku, tenka abejoti, ir komisija visuomet abejoja. Bet yra toks dalykas. Tarkim, geriausiomis išrinktos K. Sabaliauskaitės knygos nėra kokie primityvūs bulvariniai romanai. Primityviąja literatūra reikėtų visiems pasidomėti, bet neturime laiko. O Jūratė antai yra pasidomėjusi ir turbūt pripažins, kad „Silva rerum“ nėra tiesiog pramogų knygos...

V. S. Tai aš jos ir nepriskirčiau prie populiariosios...

J. S. Ir J. Ivanauskaitės knygos nėra tiesiog pramoginės... Jeigu dalyvaučiau komisijoje, taip pat būčiau rinkusi į penketuką ir A. Tapino „Vilko valandą“ – tai labai žvaliai parašytas kūrinys. Tokia knyga gali sugrąžinti ir nuo mūsų literatūros nutolusius skaitytojus. Žinoma, yra ginčytinų dalykų, kai kurios knygos išrenkamos pagal kitas taisykles. Galima numanyti, kad šiemet laimės „Vilko valanda“, taip pat buvo iš anksto žinoma ir apie J. Ivanauskaitės, ir apie K. Sabaliauskaitės kūrinių sėkmę. Bet „palikti už borto“ viešumoje garsių žurnalistų kūrinius būtų neteisinga. Juk knygų penketukas vis dėlto renkamas ir pagal skaitymo kriterijus, ne vien pagal aukštuosius literatūrologinius standartus.

R. T. Taip, dirbtinai atskirdami populiariąją literatūrą nuo kažkokios tradicinės, pašalintume ir skaitančiosios visuomenės masyvą, liktume savo filologiniame ratelyje... Visa akcijos idėja netektų prasmės...

V. D. Gal ir vadinti tada reikėtų kitaip: ne geriausios, bet skaitomiausios metų knygos rinkimai?..

R. T. Manau, abi sąvokos implicitiškai susijusios: jeigu jau skaitomiausia, tai kaip ir geriausia – sunku šitokią reikšmę paneigti nepaniekinant skaitančiosios visuomenės daugumos, o tai kažkaip problemiška...

L. J. Skaitomiausias knygas parodo bestselerių sąrašai, jų nereikia nė rinkti. Tai objektyvūs faktiški duomenys.

V. S. Skaitomiausias metų knygas nustato tiksli statistika. Pardavimas, knygų panauda bibliotekose, tie duomenys yra tikslūs.

J. S. Taip, ten turėtume Elenos Buivydaitės (Elenos de Strozzi), Indrės Jonušytės knygas, dar kokius meilės romanus. Tai knygos, kurios mūsų penketukuose net nefigūruoja.

V. S. Šioje literatūroje būna ir netikėtų atvejų, bet kol kas neturime kuo pasidžiaugti.

E. B. Tarkim, „Vilko valanda“: bandžiau šią knygą užsisakyti Mažvydo bibliotekoje, eilėje prie jos buvau vienuolikta. Mokslų akademijos bibliotekoje – šešta eilėje. Taigi žmonės skaito...

V. S. Vis dėlto kolizija tarp populiarumo ir meninės vertės lieka.

V. D. Kas gali abejoti, kad populiarumą daugiausia lemia jos didenybė televizija. Ir A. Tapino populiarumas labai susijęs su tuo.

J. S. Ir visų rašančių žurnalistų populiarumas iš čia pat.

V. D. Visi populiarūs rašytojai yra tie, kurie nuolat šmėžuoja ekrane, be abejonės. Nomedos Marčėnaitės knygos...

V. S. Algimanto Čekuolio, Editos Mildažytės, Beatos...

V. D. Taip, jų tiražai kitiems nepasiekiami, visi jie – neįsivaizduojami rašytojai. Kad ir ką būdamas toje terpėje parašytum – kad ir receptų knygą, vis tiek būsi bestselerio autorius, tai tiesiog neišvengiama. Jokios konkurencijos.

R. T. Populiari knyga kaip televizijos tęsinys? Kaip priedas prie populiarių programų? Jei tavęs nėra televizijoje, tai nebus ir literatūroje...

V. D. Labiausiai viską lemia televizija, niekada nemaniau, kad ji tokia galinga. Ir kodėl taip yra?

R. T. Ji nereikšmingiausius veidus paverčia svarbiausiais. Šiaip koks nors žmogelis būtų visiška vidutinybė, bet televizijos technologijos ir visa šita pramonė taip jį moka parodyti, kad jis pradeda atrodyti neva gilus, neva išmintingas. Dalijasi savo patirtimis, atsiskleidžia kaip dramatiška asmenybė. Juokingiausia, kad ir jis pats tuo ima tikėti, neva kuklinasi, bando atrodyti kaip visi žmonės. Ir susilaukia užuojautos, pritarimo. Belieka tokiam tik knygą apie save parašyti ir jau šlovės kapitalas garantuotas. Kas jį gali sukritikuoti? Ką gali kritikas, jeigu televizijoje jo nėra, jeigu ten racionalaus proto apskritai neįsileidžia. Iliuzijų fabrikas, tuštybių mugė. O iš esmės tie visi veideliai reikalingi prekėms reklamuoti. Dabar televizijos substancija yra reklama, ir ji suinteresuota ugdyti vartotojo, o ne kūrėjo sąmonę. Net ir tikrus meno kūrinius pirmiausia paverčia preke.

V. D. Televizija suformuoja reikšmes ir būtent veido reikšmę, tikra yra tai, kas tiesiogiai ir dažnai matoma.

V. S. Gal čia Lietuvos fenomenas?..

J. S. Ne visur taip. Antai žiūriu naktimis vieną prancūzų kanalą, ten kas savaitė įdomiai ir profesionaliai aptariamos keturios penkios knygos. Nebūtinai grožinės, bet tikrai rimtos (filosofinės ir biografinės esė, premijuoti romanai, poezijos rinkiniai, net knyga apie atomų fiziką). Pokalbiai nėra akademiškai sofistiški, bet koks puikus objektų pasirinkimas, prieinamai paskleidžiama rimta kultūrinė informacija.

L. J. Buvo per Vokietijos televiziją prieš kokius dvidešimt metų toks literatūrinio kvarteto žanras, kurį vedė literatūros kritikas Marcelis Reichas Ranickis, ir jis tapo televizijos žvaigžde. Nors ten keturi žmonės kalbėdavo visada tik apie rimtą literatūrą. Kitur tas yra, pas mus to nėra...

V. D. Mūsų televizijos kultūros kanalai visuomenei įtakos nedaro.

J. S. Tikrai nedaro, ypač provincijai jų net netransliuoja. Bet mane nustebino štai toks naujas terminas – savęs vadybinimas. Tai jau kultūros industrijos terminas, visiškai įsigalėjęs. Kai kuriems mūsų aptartiems autoriams (vardų neminėsime) jis labai tinka.

V. S. Tai autoriaus gebėjimas efektyviai įsibrauti į tuos procesus, apie kuriuos čia kalbame, taip pat gebėjimas surasti, kas tave pasiūlys vienai ar kitai premijai. Pažiūri į kandidatų reikšmingai premijai sąrašus ir darosi aišku, kas pats savimi pasirūpino. Tie reiškiniai jau yra, ir juos ramiai priskirkime rinkos visuomenės gyvenimo taisyklėms. Buvo konkretus klausimas, susijęs su leidyba, tai aš, kaip leidėjas, norėčiau pasakyti šiokių tokių banalybių, gal jos ką nors reikš. Kas veikia žmones, renkančius knygas? Aišku, autoriaus vardas, konkretus kūrinys, bet gali daug reikšti ir leidėjas. Galbūt tos ekspertų komisijos kai ką apie knygas sprendžia ir pagal jų leidėją. Jeigu leidėjas įtvirtina žinią, kad jis leidžia ne bet ką, tai tokia žinia visus ima veikti, taip pat ir potencialų pirkėją, knygynus, bibliotekas. Taigi leidyklos, jeigu jos nori uoliai dalyvauti tuose penketukų rinkimuose, turi rūpestingai planuoti savo darbus, žiūrėti, ką išleisti prieš Poezijos pavasarį, ką – prieš Poetinį Druskininkų rudenį, ką – prieš Vilniaus knygų mugę, ką iki maždaug rugpjūčio dešimtos dienos (nes rugsėjo pirmoji yra penketukų formavimo riba). Išleidžia reikiamas knygas tinkamu laiku, jas pareklamuoja, užtikrina žiniasklaidos dėmesį, surengia garsias knygos sutiktuves. Taigi leidėjai gali paveikti komisijas, procesus ir visą įvykių eigą. Kam leidykloms to reikia? Pirma, rinkos visuomenėje jos pasirūpina prekės pardavimu, kuris naudingas leidyklai, o dažnai ir autoriui. Antra, paskleidžia gerąją žinią apie save. O ar tai siejasi su knygos verte? Visai nebūtinai. Bet kovotojų niekada nestigs. Laimingomis penketukų knygomis aprūpinamos bibliotekos, išauga pirkimų apimtys, o laimėjęs autorius kurį laiką patiki, ar dedasi patikėjęs, kad jo žirgas greičiausias – tai irgi malonus procesas. Leidyklos, kurios turi daugiau ryšių su žiniasklaida arba daugiau lėšų reklamai, turi daugiau galimybių iškelti savo knygą kaip geriausią. Amerikoje, pavyzdžiui, ne mažiau kaip dešimt procentų knygos sąmatos yra skiriama jos reklamai, gali būti skiriama ir daugiau. Ypač sėkmingai dirba tos leidyklos, kurios turi savo knygynų tinklą. Tada reikiama knyga guli prie kasos, šviečia vitrinoje – ji yra gerai matoma. Reikia nusiteikti, kad kada nors ateis ir ekspertų papirkinėjimo laikas.

V. D. Tas faktas, kad autoriams dirba samdomi recenzentai, tikriausiai nėra naujiena?

V. S. Tai jokia naujiena. Dar vienas aspektas. Leidėjų akimis žiūrint, kai kurie dalykai penketukų rinkimuose stebina. Antai G. Dauguvietytė – juk ji nėra knygos autorė! Aišku, kad ji svarbiausia kalbėtoja, bet juk svarstome knygos kaip kūrinio vertę...

J. S. Ką tik suskaičiavau, kad daugiausia penketukuose juk yra Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygų...

L. J. Bet vis mažėja...

J. S. Taip, mažėja, ir šiais metais jau – nė vienos.

L. J. Bet užtat išlieka poezijos knygos...

V. S. Neturime dėl ko skųstis. Turime daug gerų autorių, gerų knygų, o per knygų mugę iš žmonių susilaukiame daug gerų žodžių.

L. J. Šio proceso yra dvi dalys. Viena, kai ekspertų komisija išrenka knygų penketuką. Kita, kai iš to penketuko skaitytojai renka geriausią knygą. Taigi antrosios dalies tikslas – ne surasti objektyviai gerą knygą, bet skatinti skaitymą, patraukti žmones prie knygos, prie naujausios lietuvių literatūros. Svarbesnė dalis yra penketuko atranka, nes skaitytojai tikrai ne viską skaitys, ne viskas jiems bus priimtina, o ir laiko dažnas neturi, bet iš penketuko jie jau visuomet ką nors ras sau. Štai toks yra tos akcijos tikslas – skaitymo skatinimas. Kiek jis atliekamas sėkmingai, tai jau kitas klausimas. Bet poveikis yra. Įsitraukė ir televizija, ir pirmoji radijo programa, kuri gana gausiai klausoma.

V. D. Kalbant apie instituto dvyliktuką, jis ir galėtų būti tiesiog geriausių knygų dvyliktukas – be vieno kurio nugalėtojo. Kaip galima išrinkti geriausią knygą, geriausią autorių? Realiai žiūrint, tokio negali būti.

V. S. Čia, Viktorija, yra tokių procesų, kurių niekad nesuprasi...

L. J. Čempionas turi būti vienas.

J. S. Taip, tada jau įsijungia tie sportiniai dalykai, apie kuriuos kalbėjome. O iš tikrųjų visuomenė jau yra labai fragmentuota, skirtinga. Net viename skyriuje dirbančių žmonių nuomonės apie knygas kartais taip išsiskiria, kad bendro sutarimo rasti kaip ir neįmanoma. Ir kuo toliau, tuo labiau.

V. D. Neįtikėtina. Profesionalų nuomonės turėtų kažkaip sueiti...

R. T. Gal šia pozityvia mintimi ir baikime pokalbį? Tegul literatūra bus įvairi, nes ir žmonės yra įvairūs, bet toje įvairovėje turėtų ryškėti esminiai prasmės centrai, kristalizuotis klasika. Ją čia ir bandome atspėti, dėl jos susitarti.

Parengė Regimantas Tamošaitis