tekstai.lt

Balys Sruoga. Laiškai iš Štuthofo (Tęsinys)

Atsiminimai. Dienoraščiai. Laiškai

b_200_264_16777215_0___images_iliustracijos_2014_metai_SruogaBalys.jpg

 

Tęsinys. Pradžia 2014 m., Nr. 1

 

Stutthof

1943.X.17

Block XI

Vanduk, Gyvenimėli! [šitie žodžiai originale parašyti lietuviškai]

Vakar, X.16, neatėjo iš Tavęs laiškas. Taip! Pereitą savaitę esu gavęs: 1) pinigus (200 mr.), 2) du paketu su obuoliais, 3) 6 įvairius paketėlius (paskutinis įpakuotas į mėlyną popierių). Tiek daug meilės iš Tavęs, tiek rūpesčių, tiek pasiaukojimo! Aš žinau Tavo minčių eigą. Kaip tik tokias mintis turėjau tuo momentu, kada Tu ruošei siuntinius. Aš Tave ir Dalią aiškiai mačiau, kaip tikrovėje, Jūsų judesius, Jūsų rūpesčius, Jūsų meilę. Kaip tik tuo momentu Jūsų gyvenimas buvo toks be paguodos. Aš nesu vertas tiek daug meilės! Likusi mano gyvenimo dalis bus pašvęsta tik Judviem, Judviejų atminimui! Dabar aš papratau apsieiti su mažiau daiktų. Tu pati turi taip mažai maisto, nesiųsk man taip daug – jūs abi turite būti sočios ir sveikos, tai daug svarbiau. Aš daugiau nebetikiu pažadais ir duotais žodžiais. Žiemai man reikia: 1) kokias nors pirštines (neturiu jokių), 2) storų vilnonių kojinių (tas, kurias man atsiuntei, saugau, nenešioju), 3) tavo kavos mišinio – ją man gydytojai pataria, 4) rašalo auksinei plunksnai, 5) popieriaus – vieną pakelį languoto ir vieną juodraščiams – iš mano spintos – aš noriu dirbti, 6) tepalo nuo egzemos (mano spintoj, vidury, aukštai, už knygų), 7) taboko. Taboka esi mane gerai aprūpinusi. Bet aš turiu padėti mano draugams ir tiems, kurie man padėjo sunkiais laikais. Jeigu daugiau nėra supjaustyto, duok supjaustyti ir atsiųsk man. Tai labai svarbu. Su tais daiktais galiu laukti žiemos ir rerum naturae logikos išsivystymo. Aš stiprinu savo dvasią, kad Jūsų sielas sustiprinti. Kaip aš jaučiuosi, kokios mano mintys? Mano darbovietėje mano viršininkai ir darbo draugai yra labai geri ir protingi žmonės – su jais man gerai. Taip pat mano nelaimės draugai labai man geri – geresni, negu galima buvo laukti. Ką gi, Tu ir Dalia turite būti sveikos ir tvirtos. Aš žinau jūsų susirūpinimą. Aš esu su Jumis kartu. Bučiuoju. Myliu Jus neapsakomai.

Jūsų Balys

 

Stutthof

1943.X.31

 

Vanduk, Gyvenimėli! [šitie žodžiai originale parašyti lietuviškai]

Tavo atviruką iš X.19 ir 3 paketus (su duona ir kt.) esu gavęs pereitą savaitę – pilnoj tvarkoj! Ačiū, tūkstantį kartų ačiū! Tik siunta su 2 oficialiais raštais iki šiol nėra atėjusi. Tu gerai padarei, kad leidiniui „Kūryba“ nedavei jokių mano eilių. Kol aš esu Stutthofo kalinys, negaliu būti jokio žurnalo bendradarbiu. Redaktorius, jei jis nori, gali parašyti straipsnį apie mano kūrybą (pav., apie „Sapiegą“) ir ten jis gali cituoti ką tiktai nori, bet nieko daugiau. Tu mane jau taip gerai aprūpinai, kad aš jau galiu ilgai be rūpesčių gyventi. Dabar aš nedaug ką naudoju, bet karo metu gali atsirasti visokie trukdymai susisiekime, yra gera ką nors turėti. Dabar aš esu turtingas. Mane labai džiugina, kad mano draugai ir kolegos manęs nepamiršo. Nuoširdžiai jiems padėkok nuo manęs. Kaip tėvas gyvena? Ar Emilė rimtai serga? Kur tavo gimnazija persikėlė? Aš taip aiškiai jaučiu Tave ir Dalią, kad man atrodo, kad aš dar vakar buvau su Jumis. Dabar aš nežinau, kurioj gatvėj dirbi Tu ir Dalia. Parašyk man tai – aš vėl turėsiu pilną Jūsų vaizdą. Labai esu dėkingas už rašalą ir popierių. Pirštinės pakankamos. Duona ypač skani. Mes čia turime pakankamai visokių vaistų. Tik trūksta mosties prieš mano ekzemą ir Ol. skaidrini, kurias tu man atsiuntei. Prieš peršalimą dar geriau veikia Ol. Trei Devyneri – gal atsiųsti galėtum (geriausiai su šaknimis). Su rūkalais esu turtingiausias žmogus lageryje, bet aš turiu kitiems padėti ir ypač tiems, kurie man anksčiau įvairiu būdu padėjo. Duok supjaustyti mano senąjį taboką – jis geras. Čia tai didelis turtas. Taip pat tavo specialus kavos mišinys yra mano sveikatai ypač naudingas (ji pagydė kojų patynimą). Savo darbovietėje jaučiuosi gerai, mano viršininkai, SS žmonės man yra geri ir malonūs, darbo draugai taip pat geri žmonės. Visi mane supranta. Stutthofe sėdžiu tvirtai, esu pasiryžęs čia karo pabaigos laukti. Tu nežinai, kaip begaliniai daug tu man esi padariusi. Tu išgelbėjai mano sielą, mano dvasios jėgas. Aš įrodysiu darbais ir eilėraščiais, kad aš galiu būti dėkingas.

Bučiuok širdingiausiai Dalią. Sveikink mano mokinius ir padėkok jiems. Bučiuoju Tave, mano geroji, geroji Vanduk!

Tavo Baliukas

 

Stutthof,

1943.XI.7

 

Vanduk, miela, mylima! [šitie žodžiai originale parašyti lietuviškai]

3 paveikslus, knygą ir kt. per ponią Blažienę esu gavęs. Tai buvo man didelis džiaugsmas! Bet – Dieve mano, Vanduk, kaip tu liūdnai atrodai! Šiandie atėjo 2 laiškai iš tavęs ir vienas iš brolio Juozo. Tokie ilgi, tokie geri laiškai! Pereitą savaitę atėjo 2 siuntiniai iš tavęs, 1 iš Maciūno ir vienas iš tėvo. Pereita savaitė buvo ypatingai laiminga! Aš nežinau, kaip aš galėčiau Jums mano dėkingumą išreikšti! Megztinis yra puikus! Aš norėjau tau tavo 2 poras pirštinių atgal nusiųsti, bet aš negalėjau to padaryti. Dabar esu pilnai aprūpintas šiltais drabužiais – daugiau man nieko nebereikia. Visi siuntiniai ateina pilnoj tvarkoj. Maistu esu taip pat gerai aprūpintas. Tuos produktus paprastai vartoju per pietus, kadangi mano skonis nesutinka su čionykščio virėjo skoniu. Taip pat ir pinigai vėl atėjo (200 mr.). Oficialūs dokumentai manęs dar nepasiekė – ištirk, kas juos nukniaukė. Žurnalui „Kūryba“ neduok nei vienos eilutės mano kūrybos: kol aš esu Stutthofo kalinys, negaliu būti tokio žurnalo bendradarbiu. Taip pat mano veikalą „Apyaušrio dalia“ norėčiau duoti leidėjui tik tuo atveju, jeigu Jūs visai neturėtumėte pinigų ir kitos išeities neturėtumėte… Kaipo Stutthofo kalinys aš negaliu skaityti korektūrų ir jų taisyti: jeigu aš negaliu savo darbo atlikti, mano menininko sąžinė neleidžia man mano kūrinių skelbti. Aš esu poetas, noriu ir paliksiu poetu iki paskutinės mano gyvenimo valandos, apie jokią politiką nenoriu girdėti. Ol. Trei Devyneri prieš peršalimą atėjo kaip tik laiku: aš jau seniai turiu bronchitą – tas man padėjo. Esančiomis čionai sąlygomis bronchitas mane dažnai lankys – šitų vaistų man reikia. Aš gyvenu Tavo laiškais ir siuntiniais kaip sapne. Esu bejėgis mano jausmus Jums išreikšti, mano gerosios, mano begaliniai mylimos dvasios. Bučiuoju Jus abi.

Jūsų Baliukas

Pastaba: Šio laiško vokas adresuotas į Vilnių, cenzūros atplėštas, be Vilniaus pašto štampo ir datos – Vanda Sruogienė.

 

Stutthof

1943.XI.28

Vanduk, mylima! Šiandie esu laimingas, gavau 2 tavo laišku (iš XI-12 ir XI-17). Ačiū! Ačiū! Pereitą savaitę atėjo paketai: 2 iš tavęs, 2 iš Tėvo (nepaisant blogo įpakavimo – tvarkoj – tabokas labai geras), 1 – iš Dalios (su medum) ir 1 iš prof. Tulabos (obuoliai). Mėlyną megztinį jau senai turiu. Su tokiu pastiprinimu mano sveikata paskutiniu laiku žymiai pagerėjo. Gaila, kad taboko atsarga namuose jau išsibaigė. Galbūt galima kiek gauti iš Jono tėvo (seną rūšį)? Blogiausia, kad mano kolegos gauna labai mažai rūkalų iš namų. Aš dar kiek turiu, bet bijau pasilikti be rūkalų. Taip pat tavo kavos mišinys yra labai naudingas – stiprina širdį. Yra tam tikrų ženklų, kad mano likimas gali pasikeisti, net prieš Kalėdas, net mes galėsim pasimatyti [čia dalis laiško cenzūros iškirpta]. Mano vargšas vaikeli! Dabar, šitokiais laikais, viskas krito ant tavo pečių! Kaip ten bebūtų, Vanduk, mūsų biografijos bus turtingesnės: būsimos kartos skaitys mūsų knygas, mūsų kūrinius – jie neprisimins mūsų su blogomis mintimis. Nusikaltėliais niekad nebuvom, mūsų sąžinės grynos kaip krištolas, – ir tai svarbiausia. Visa kita – tik Vanitas Vanitatum. Sveikink tėvą ir padėkok jam, prof. Tulabai, pažįstamus ir mano mokinius – ypatingai keturiasdešimties metų jaunuolį Kazį*. Jisai, be Tavęs ir Dalios, geriausiai mane supranta. Bučiuok Dalią, priglausk jos jauną galvelę prie krūtinės – aš ją mačiau tokiuose gražiuose sapnuose. Sapnai atgaivina mano sielą. Aš nežinau, kur daugiau tikrovės: prasminguose sapnuose ar beprasmiškame dienos gyvenime. Aš esu laimingas gaudamas Tavo laiškus, Vanduk. Aš esu vėl, nepaisant visų vėjų, pilnas tikėjimo.

Dėkoju Tau, Vanduk, ir bučiuoju.

Būk palaiminta, Vanduk!

Tavo Bal

 

Stutthof

1943.XII.12

 

Vanduk, mano miela! [originale lietuviškai]

Tu negauni visų mano laiškų. Laiškas, rašytas 43.12.5 tavęs irgi nepasieks. XII.4 neatėjo ir tavo laiškas. XII 11–12 atėjo laiškas, rašytas XI.26. Tavo apdraustas laiškas su dokumentais manęs nepasiekė. Aš spėju, kad pasiėmė dokumentus. Taigi, nesiseka man su laiškais. Bet, Vanduk, aš jaučiu Tave, aš žinau, ką Tu galvoji, aš visad esu su Tavim. Man širdis plyšta iš rūpesčio dėl Tavęs ir Dalios, aš esu labai nusiminęs, kad tikrai nieko Tau padėt negaliu. Aš tik galiu visad ir visad apie Jus galvoti. Tu turi mane jausti, Vanduk! Tavo sprendimai bus mūsų bendri – taip realiai, taip gyvai Jus jaučiu. Galvojimas apie Jus, kentėjimas su jumis – tai vienintelis mano, kaip kalinio, gyvenimo turinys. Jeigu aš žinočiau, kad Judvi turėsit kiek džiaugsmo per Kalėdas, būčiau laimingas. Paguosk Dalią, kaip tik gali, paguosk pati save – tik nebūkit liūdnos! Apie save patį mažai ką turiu pasakyti. Pereitą savaitę gavau 2 paketėlius (1 su kojinėmis, duona ir tt.), kitame buvo pyragaitis. Mano dienos begaliniai pilkos ir beprasmiškos. Mano sveikatos padėtį tu žinai gana tiksliai, prie to galiu tik pridėti, kad esu Stutthofo Lagerio kalinys. Tu jau esi man atsiuntusi visus paketus, dėžutes, maišiukus ir kt. – daugiau tu pati nieko neturi. Nesiųsk man taip daug – mano beprasmiška egzistencija neverta tiek daugelio rūpesčio. Būtų gerai, jei Tu galėtum man taboko parūpinti ir tavo kavos. Tik paketai dabar eina labai ilgai. Man labai liūdna dėl tėvo, dabar aš būčiau galėjęs jam būti labai naudingu ūkyje, betgi aklas likimas mane uždarė Stutthofe. Man taip sunku Tau oficialius laiškus rašyti. Taigi, Kalėdos artėja – Dieve mano! Būkit palaimintos, būkit tvirtos! Per Kalėdas dar stipriau apie Jus galvosiu, matysiu Jus savo vidaus regėjimu, matysiu, ką Jūs darote, kaip Jūs sėdit, ką kalbat. Per ilgą tylėjimą išsivysto manyje vidinis matymas ir klausa, kurie nežino jokių sienų ir ribų. Atsiųsk man stipresnius akinius. Aš stiprinsiu savo dvasią, kad Dalia turėtų pasisekimą koncerte. Bučiuok nuo manęs mūsų brangią, brangią Dalią – tebūnie ji palaiminta! Kad Jūs turėtumėte kiek džiaugsmo per Kalėdas! Būk palaiminta, Vanduk!

Tavo Balys

P. S. Kiek seniau aš Tau jau esu rašęs, kad mėlynąjį megztinį esu jau gan seniai gavęs.

 

Stutthof

1943.XII.26

 

Vanduk, mano mylima! Kalėdos! Šiandie, XII.26: lygiai prieš 9 mėnesius esu atgabentas į Stutthofą! Tavo apdraustas laiškas su dokumentais neatėjo. XII.18 negavau jokio laiško iš Tavęs. Mano laiško iš XII.19 Tu irgi negausi. Šita nelaimė su dingstančiais laiškais man taip skaudi, kad aš visą savaitę negaliu nusiraminti. XII.24 atėjo Tavo laiškas iš XII.5: ačiū, ačiū! Aš buvau laimingas! Tavo laiškai man – vienintelė paguoda, vienintelis ryšys su gyvuoju pasauliu. Paskutinis siuntinys iš Tavęs atėjo XII.13 (su duona, išsiųstas turbūt lapkričio pabaigoje). XII.17 atėjo siuntinėlis iš brolio Juozo – padėkok jam: tai mane labai pradžiugino, bet jis neturėtų man siųsti – jis pats neturi ką valgyti. Man labai liūdna, kad tėvo padėtis tokia sunki. Šitais laikais aš būčiau galėjęs jam būti labai naudingu ūkyje – o aš sėdžiu Stutthofo lageryje! Kaip tik buvo dainuota per radiją: „Viskas praeina, viskas išnyksta“ [toliau eilutė iš laiško cenzoriaus iškirpta]… jautrumas, kalinio gyvenimas yra tragiška nelaimė, bet aš esu taip tvirtai įsitikinęs, kad ateis mums geresni laikai, kad aš rasiu savyje vidinių jėgų, kad galėčiau kantriai pakelti visus likimo kvailumus. Gaila, žinoma, kad mano nervai nėra pakankamai stiprūs. Vis dėlto, gal, ir tai gerai. Laikas nuo laiko išgyvenu ypatingą vidaus nerimą. Šitomis valandomis ir dienomis jaučiu Tave ypatingai gyvai – aš esu įsitikinęs, kad tuo laiku Tu apie mane galvoji. Taip buvo, pav., per visą Kūčių vakarą.

Aš žinau, Vanduk, kiek rūpesčių Tu turi, aš neturiu drąsos naujais Tave apsunkinti. Bet, jeigu Tu dar gali, gal mane aprūpinsi: 1) taboka – gal gausi iš Jono* tėvo (senąją rūšį) – to jau man trūksta, 2) popierių papirosams (aš esu turėjęs keletą sąsiuvinėlių spintoj), 3) Tavo kavos mišinį (ją man gydytojai pataria vartoti), 4) atsiųsk man stipresnius akinius (tvirtesniais rėmais). Ar Tu dar gauni mano algą iš Universiteto? Tu žinai, Vanduk, kaip sunku man rašyti Tau oficialius laiškus, bet reikia viską pakelti, – „Viskas praeina, viskas išnyksta…“ Bučiuok ir sveikink Dalią – tebūnie ji palaiminta. Būk ir Tu palaiminta, Vanduk, mano miela!

Tavo Bal

 

Stutthof,

1944.I.2

Blokas XI.

 

Vanduk, Rūpintojėle miela! [visi pirmieji kreipimaisi laiške rašyti lietuviškai] Šiandie atėjo Tavo laiškas iš XII.12, – ačiū, ačiū! Tu negali įsivaizduoti, kaip man brangus yra kiekvienas žodis iš gyvųjų pasaulio! Dieve mano, kaip mažai mano laiškų Tu esi gavusi! Aš rašau kiekvieną sekmadienį, o Tu vietoje 5 (penki!) laiškų tik pradžią ir galą vieno laiško tesi gavusi! Man dėl to baisiai skaudu, kad aš stačiai iš proto einu iš to nusiminimo. Tavo sumanymas mane aplankyti nėra teisingas: jeigu Tu atvyksi – 1) aš nežinau, ar Tau bus leista su manim pasimatyti, 2) jeigu tai ir būtų leista – pasimatymas truks 10–15 minučių prie liudininkų – aš nerasiu žodžių, 3) atsisveikinimas prie mano nervų stovio bus toks skaudus, kad aš nežinau, kas su manim gali atsitikti. Geriau neatvyk – neverta judinti žaizdų. Pereitą savaitę esu gavęs iš Tavęs siuntinį: 43 XII.27 – ilgesnis įpakavimas su namie padarytais papirosais ir XII.30 (su pyragaičiu) – ačiū! Ženklai, iš kurių galima buvo tikėtis išmintingesnio posūkio mano likime, pasirodė neteisingi: aš nežinau, kas ir kodėl juos iš piršto iščiulpė. Aš daugiau netikiu į išmintį ir teisingumą. Visą laiką esu tarp žmonių, bet kalbu labai mažai, atrodo, kad iš viso užmiršiu kalbėti. Per Kūčias buvau vienas – juk turėjai mano balsą girdėti. Naujųjų Metų išvakarėse sėdėjau prie lango: buvo daug žvaigždžių danguje ir girdėjosi tolimos, audringos jūros ūžimas. Tai buvo naktis! 1944 metai prasidėjo! Taip. Juo daugiau aš tyliu, juo giliau įeinu į patį save, juo daugiau galvoju apie Jus! Aš jaučiu Tave, aš žinau visus Tavo rūpesčius ir mintis… Tai tokia nelaimė šiais laikais būti poetu – ir kaip kalinys sėdėti lageryje! Vanduk! Vanduk! Aš manau, kad Tu girdi mano balsą! Jei gali, atsiųsk man: 1) seno taboko, gal iš Jono tėvo, 2) rūkomojo popieriaus, 3) Tavo kavos mišinio, 4) akinius (stipresniais rėmais). Viskas būtų kitaip, jeigu mano nervai būtų geresnėje padėty. Kai ilgesys virsta liga, jis darosi pas mane sunkesnėj formoj. Jis veikia į visas mintis ir jausmus. Ką gi – nėr prasmės daugiau apie save rašyti. Ar manęs nepamirš Tėvynėje? Aš dabar žinau, ką tai reiškia liūdėti. Gana. Bučiuoju ir laiminu mūsų Dalią: bent ji turi geresnius išgyvenimus. Vanduk, ar Tu mane išgirsi? Ech! – bučiuoju Tave širdingai.

Tavo Bal

P. S. Tavo laiškas su dokumentais manęs nepasiekė.

 

Stutthof

1944.I.9

 

Vanduk, mano miela! Šiandie atėjo Tavo laiškas iš XII.24 – kokia man laimė! XII.24 aš tą patį dariau ir jaučiau, ką ir Tu. Mes buvome kartu! I.4. atėjo Tavo 2 paketu (ilgesnis įpakavimas su papirosais, duona – Kalėdinė siunta su obuoliais), I.6 – pakelis su duona ir taboka. Ačiū, tūkstantį kartų ačiū! I.8. esu gavęs iš Starkaus iš Akmenės truputį sviesto. Viskas, ką Tu siunti, yra labai gera. Tavo paramą daugiausia naudoju per pietus. Ateity turėtum kaip nors siuntinius numeruoti ar išsiuntimo datą įrašinėti, kad aš galėčiau paprastesniu būdu pakvituoti. Kas darė papirosus? Paskutinis tabokas puikus. Bet ypatingai džiaugiuosi obuoliais. Apie mūsų būklės pasikeitimą nėra jokių ženklų. Viskas lieka po senovei. Aš jaučiu, kad aš atvyksiu pas Jus kovo mėnesį. Šitam mano jausmui neturiu jokio logiško pagrindo, jokių žinių. Aš turiu tik neaiškų nujautimą, kuris man yra daug įtikinamesnis, negu visos logikos ir realybės. Pas mus čia labai švelni žiema – tai tikra laimė. Žiemos metu tolima jūra pas mane daugiau girdima. Nakties valandomis ilgai klausaus audringos jūros ūžimo. Šitomis valandomis man atrodo, kad jūra dainuoja man begalinę ilgesio dainą apie laisvę, apie mano Tėvynę… Man atrodo, kad aš girdžiu tos dainos žodžius. Čionykštė žiema panaši į ankstyvąjį pavasarį. Man atrodo, kad aš jaučiu pavasario dvelkimą – audringoji jūra man apie tai dainavo. Aš grįšiu pas Jus kovo mėnesį – su pirmomis tikrojo pavasario gėlėmis. Mūsų lagerio administracija yra humaniška ir nuolat rūpinasi kalinių gyvenimą pradžiuginti. Žmonės su sveikais nervais neturi daug pagrindo skųstis. Žinoma, bendros taisyklės yra visur privalomos, ir kalinys yra kalinys. Aš vis savanoriškai dirbu senoje vietoje, ten man nereikia kalbėti, mano darbas nereikalauja mano mokslo žinių ir mano poetinių gabumų – darbo metu gyvenu mano mintimis – Jums. Studerui aš nerašysiu – aš noriu visad Tau rašyti. Tavo laiškai man yra kaip didelė šventė – jie priduoda man jėgų visai savaitei. Ačiū Tau, ačiū!

Atsiųsk man mano akinius (stipresniais rėmais). Jei gali, kiek taboko, tavo kavos mišinio ir Ol. Trei Devyneri (nuo peršalimo). Gerai, kad Tu taip butą sutvarkei, aš jaučiuosi, lyg aš dar vakar buvau namuose – taip arti aš jus jaučiu. Rašyk man daugiau apie Jūsų gyvenimą, apie pažįstamus. Bučiuok ir sveikink Dalią. Tau, Vanduk, neturiu jokių žodžių, tu gyveni mano sieloje, tuo esu gyvas ir stiprus dvasia. Ačiū Tau, ačiū tūkstančius kartų! Būk palaiminta, Vanduk!

Tavo Bal

Sveikink nuo manęs Mariją ir kitus pažįstamus, nepamiršk ir Emilės.   Bal

Mūsų gydytojas labai rūpinasi mano sveikata – jis noromis man padeda.   B

 

Stutthof

1944.I.16

 

Vanduk, mano miela! Tikras man stebuklas: šiandie esu gavęs iš Tavęs 2 laišku (I.1 ir I.4) – aš esu toks laimingas! Aš vėl įgavau gyvenimo sultis, aš vėl esu… na, taip! Ypatingai džiaugiuosi tuo, kad mudu abu tiksliai tuo pat laiku turime tas pačias mintis ir tuos pačius jausmus. I.15 esu gavęs man oficialiai atsiųstus „Varpus“ – yra puikių žmonių, padėkok už tai geram draugui gydytojui iš Šiaulių. Apie „Kūrybą“ aš galvoju tą patį, ką ir Tu. I.10 esu gavęs – siuntiniu: 1) iš Dziuteko* apie 1/2 klg. cukraus ir 2 iš Liutikienės (Būgiai) – deja, tik dėžutę be turinio – atsirado kažkas, kas pakeliui turinį nukniaukė! Pranešk ir padėkok tiem geriem žmonėm (iš J. Starkaus iš Akmenės 2 dieni prieš tai esu gavęs kiek sviesto). Vakar, I.15 esu gavęs 3 paketus iš Tavęs – gaila, nenumeruotus: 1) vien duona, 2) su obuoliais – deja, medus ištekėjo, 3) su papirosais ir riebalais. Ačiū! Muilo ir dantims pastos turiu pakankamai.

Aš nenustoju vilties, kad kovo mėnesį būsiu namuose – gaila, kad dėdė Mykolas** pasidarė tokia sena teta. Mano viltims, žinoma, neturiu jokio logiško ir faktiško pagrindo – turiu tik nujautimą – juo labiau juo tikiu. Aš gerai žinau, ką Tu išgyveni šiais laikais – man tik skaudu, kad nieko Tau padėti negaliu – ne tik veiksmu, bet ir patarimu. Tavo sprendimai bus ir mano sprendimais – juk ir dabar mes kartu galvojame. Mūsų lagery nuo mano atvykimo (1943.III.26) daug daug pasikeitė – gera ir geriausia prasme. Aš manau, kad iš įvairių kalinimo rūšių mūsiškė yra geriausioji. Prieš lagerio vadovybę nieko neturiu – ji man yra humaniška ir suprantanti mano padėtį. Tik slegia mane nuolat tai, kad esu nekaltai kalinamas – visai neaprėžtam laikui ir kad nėra jokio kelio, jokio būdo iškelti teisybę. Per suėmimą esu iš gyvenimo išjungtas, iš veiklos – ir aš taip ilgiuosi poetinio ir mokslinio darbo! Man didelis džiaugsmas, kai Tu rašai apie mūsų namus, Tavo gyvenimą, mūsų brangią Dalią. Aš skaitau ir skaitau Tavo laiškus, girdžiu audringos jūros staugimą, nuostabias dainas, kurias man jūra dainuoja – kai aš Tavo laiškus skaitau! Aš išmokau nesibijoti [keli žodžiai cenzūros išbraukti]. Na, taip! Sveikink ir bučiuok mūsų brangią Dalią – aš esu laimingas gaudamas apie ją žinias! Sveikink gerus kaimynus ir pažįstamus, neužmiršk ir Emilės.

Vanduk! Juk mes gi gyvensim! Nepaisant likimo!

Brangi, geroji Vanduk!

Tavo Balys

 

Stutthof

1944.I.23

 

Vanduk, mylima, miela! Šiandie vėl iš Tavęs joks laiškas neatėjo. Ką darysi, reikia save guosti: aš skaitau Tavo senus laiškus. Jau praėjo 10 mėnesių, kai aš iš Tėvynės esu išgabentas. Už kokius nusižengimus? Kam tai naudinga, kad šiais laikais mano žinios ir gabumai yra išbraukti iš apyvartos? Vis dėlto aš tikiu ir turiu vilties, kad kovo mėnesį grįšiu pas Tave. Aš netikiu į jokią išmintį ar teisingumą, tikiu į likimą. I.17 atėjo siuntinys Nr. 3 ir I.20 nenumeruotas ketvirtasis paketas: turinys buvo panašus, kaip 3-me, balta dėžutė. Ačiū labai! Nepamiršk siuntinius numeruoti ar bent išsiuntimo datą įrašyti, kad aš galėčiau geriau pakvituoti. Gal galėtum man kokį kelionės lagaminą atsiųsti? Anksčiau ar vėliau juk būsiu iš lagerio išleistas – per tuos 10 mėnesių Tu man esi daug atsiuntusi: baltinių, dėžučių ir kt. – aš neturiu tinkamo lagamino visam tam sudėti ir saugoti. Jeigu atsitiktų tokia nelaimė, kad kovo mėnesį nebūsiu išleistas – tai aš čia liksiu jau ilgesniam laikui – iki istorijos posūkio. Rudenį, pavasarį, vasarą galima kieme sėdėti, bandysiu kiek dirbti poezijoj. Tam man bus reikalinga: 1) popierius – ne toks geras – juodraščiams, 2) ilgesnius, siaurus bloknotus 2–3, 3) rašalo plunksnai. Atsiųsk man atskiru siuntiniu arijas iš mano operos „Radvila Perkūnas“ – jos yra žemai, po mano teatro knygomis. Taip pat man dar reikia rūkomojo popieriaus (geriausiai sąsiuvinėliai). Bet jeigu Tau sunku, nesiųsk, kaip nors apsieisiu. Man atrodo, kad aš tik prieš kelias dienas buvau su Jumis, aš žinau apie Tavo rūpesčius ir sunkumus daugiau, negu Tu manai, aš visiškai aiškiai įsivaizduoju kiekvieną Tavo elgesį ir žingsnį. Tik man begaliniai liūdna, kad aš Tau nieko padėti negaliu. Manimi per daug nesirūpink, aš nepražūsiu. Tu nieko negali padėti mano likime – tai nepriklauso nuo išminties – kiekvienas turi pats nešti savo žemišką naštą. Mano visas noras yra nukreiptas į tai, kad Judviem su Dalia būtų lengviau. Būk palaiminta, Vanduk! Bučiuok mūsų Dalią – aš neturiu žodžių mano meilei jums išreikšti. Aš dažnai kartoju poeto Vyspianskio žodžius*, kuriuos Tu dažnai cituodavai – ir šita mintis priduoda man daug jėgų. Na, taip, būkit palaimintos, mano mylimos! [paskutinis žodis čia, kaip ir visų laiškų kreipimasis, parašyti lietuviškai]

Bučiuoju Tave.

Tavo Bal

 

Stutthof,

1944.I.31

 

Vanduk, mylima! Šiandie atėjo Tavo laiškas iš I.13. Tai Tu vėl vieno mano laiško negavai! Ach, šitie žuvę laiškai, dėl jų man taip skaudu! [Pusantros eilutės cenzoriaus išbraukytos] reikia būti sveiku. Taip pat apie mano gyvenimą, kuriuo Tu taip domiesi, negaliu daug rašyti. Mano darbas raštinėje yra lengvas – jis mane gelbsti nuo ilgesio. Betgi kaip poetas aš negaliu dirbti: mūsų gyvenamoje patalpoje per daug žmonių, kad galima būtų kūrybiškai dvasią koncentruoti. Čia praleistas laikas yra išbrauktas iš mano gyvenimo. Taip, aš turiu keletą mokinių, kuriuos mokau poezijos paslapčių – du iš jų labai gabūs bernai. Aš pats nieko nerašau. „Varpo“ almanachui iš čia nieko negaliu nusiųsti. Gal Tu galėtum duoti: 1) Mano straipsnį apie renesansą Florencijoje, apie Sem Benelli poeziją – paimk tą nuorašą, kurį Gestapo paėmė mane areštuodamas (juk jį esi atgavusi?) – šitas nuorašas yra mano pataisytas – trumpą 1-jo akto mano vertimo iš Sem Benelli „Il Mantellacio“ – turinį ir pilną antrojo akto tekstą (turinio atpasakojime turi pasilikti „Apsiautalo“ gaujos daina, kuri yra dainuojama Akademijai atvykstant). Jeigu šitoji medžiaga netinka, tai Tu turėtum duoti: I aktą iš „Kazimiero Sapiegos“ ar, dar geriau, III-jį aktą iš „Apyaušrio dalios“ (taip pat bendrą turinį I ir II-jo aktų. Mano honoraro pinigus pati panaudok, man daug nereikia, dabar turiu pakankamai. Dabar man nereikia baltinių. Gaila, kad vėl nenumeruoji siuntinių. Nr. 3 seniai jau esu gavęs. Pereitą savaitę atėjo: 1) I.25 – paketas su duona ir papirosais, 2) I.27 – vertingas siuntinys iš tėvo ir didelis siuntinys iš tavęs (apie 5 klg. – su duona, obuoliais (gaila, beveik visi obuoliai buvo supuvę). Turėtum siuntinius numeruoti ar įrašinėti datą. Neturiu jokio pagrindo, jokių faktų, bet tvirtai tikiu, kad antroje kovo mėnesio pusėje grįšiu pas Jus namo. Jei gali, atsiųsk man kokį lagaminą – iš Tavo siuntinių esu pririnkęs daug įvairių dalykų. Ačiū labai už gėlę – ji atnešė man brangios tėvynės kvapą. Ačiū Tau. Šitais laikais aš nesu pasidaręs blogesnis, bet apie tai dabar nenoriu pasakoti. Bučiuok Dalią, sveikink ją ir pasakyk, kad aš žiūriu į ateitį su tvirtu pasitikėjimu – mano dvasia pasidarė tvirta ir kieta – ir išdidi. Pasakyk jai tai. Bučiuoju Tave, Vanduk, – ačiū, apkabinu – mes gi dar gyvensime!

Tavo Bal

 

Stutthof

1944.II.

 

Vanduk, mylima! Šiandie aš laimingas: atėjo 2 Tavo laiškai (iš I.19 ir I.27). Abudu tokie turiningi ir malonūs! Visa, ką man rašai apie mūsų Dalią, man taip malonu! Gaila, negaliu matyti jos jaunų džiaugsmų, bet – tai dar bus! Aš labai esu patenkintas, kad mano teatro mokykla daro tokią pažangą. Aš jaučiu mano teatralines idėjas „Varpe“ ir daugely kitų leidinių. Mano teatro mokslas neliks be pėdsakų. Pasveikink Adomėną dėl jo pjesės pasisekimo! Pasakyk Jurgiui, kad aš seksiu, stebėsiu jo pastatymus – aš žinosiu, ką jis padaro, – jis turi būti menininku ir tik menininku! Tavo noro aprašyti mano gyvenimą negaliu patenkinti. Šiaip taip gyvenam. Vaistų turime čia daugiau, negu Jūs ten, gyvųjų pasauly, – Tau nereikia man nieko siųsti. [apie 4 eilutės cenzoriaus išbraukytos] Šitame pasaulyje jaučiuosi kaip svečias, – kaip Užkaukazio Duchančiko svečias. Aš nesigilinu, aš lieku anapus psichologijos. Esu matęs įvairias tautas – kas tauta, tai kiti papročiai. Aš žemai lenkiu savo žilą galvą prieš Lietuvos valstiečio didybę, valstiečio, kurs tokiomis nepalankiomis aplinkybėmis išvystė tokią dvasios didybę [Mano pabraukta, – V. S.] [4 eilutės visiškai išbrauktos]. Šita prasme aš čia tikrai esu laimingas ir išdidus, kad esu gimęs lietuviu. [V. S.]

Anksčiau aš čia svėriau 68 klg., dabar sveriu daug daugiau. Pereitą savaitę atėjo tavo siuntinys (balta duona, taboka ir tt.) – nenumeruotas. Atrodo, kad dabar, dėl karo įvykių, su siuntiniais bus blogiau, na, ką gi, nieko nepadarysi. Mano gimimo dieną praleidau visai vienas. Aš nenustoju vilties kovo mėnesį grįžti į Tėvynę, – tik gal po 20 d. Yra gandų, kad mus išsiųs kažkur į Vokietiją, bet: 1) tais gandais aš netikiu, 2) jokiu būdu nepasidarysiu emigrantu, – aš nesu joks piktadarys, aš turiu būti paliuosuotas be jokių sąlygų. Mūsų radijas vėl dainuoja: „Viskas praeina, viskas išnyksta…“ Taigi! Gaila, kad šitomis valandomis aš Tau padėti negaliu. Dėl dėdės Juozo ūkiškųjų planų visiškai nesirūpinu: šitas kvailas senis iki kaklo yra prasiskolinęs, jis gali tik šokti pagal banko muziką, daug žalos jis Jums jau nebegali padaryti. Žinoma, jo būdas yra labai nemalonus, bet jo dienos jau yra suskaitytos. Tu neturėtum jo bijoti. Aš žiūriu į ateitį optimistiškai. Sunkiomis, atsakingomis dienomis, visad esu geriausiai nusiteikęs: atrodo, esu gimęs audros metu. Dėl manęs turi būti rami, mano balsas nepražus. Tu pati turi būti tvirta ir išdidi, mes esame gimę po laiminga žvaigžde. Sveikink mūsų draugus. Bučiuok mūsų brangią Dalią. Bučiuoju Tave, būk tvirta ir ryžtinga, mano mylima, mylima!

Bal

 

Stutthof

1944.II.13

 

Vanduk, mano miela, mano mylima! Šiandie atėjo: Tavo laiškas iš I.30, atvirukas iš II.2. Ačiū, ačiū! Pagaliau mūsų laiškų pasikeitimas vėl atstatytas! Aš rašau Tau visad sekmadieniais 13.30 val. (retai pirmadienį vakare). Toks didelis džiaugsmas gaunant Tavo laiškus! Su siuntiniais blogiau. Pereitą savaitę neatėjo nei vienas, savaitę prieš tai – tik vienas. Iš Albino, Alinos, Marytės neatėjo nei vienas. Gal jie dar pakely. Tavo paketas Nr. 3 atėjo prieš 4 savaites. Po to atėjo nenumeruoti, turbūt anksčiau išsiųstieji. Atsitinka, kad siuntinys keliauja 4–5 savaites, ką gi – turime karo laikus. Nr. 4 ir 5 dar neatėjo (vakar tik atėjo pranešimai). Aš nenustoju vilties gauti visus siuntinius.

Apie Antano ir Jurgio mirtį jau anksčiau žinojau*. Gyvenu taip, kaip turiu gyventi. Dirbu raštinėje. Mano darbas nesunkus, bet aš dirbu, kaip moku, gerai – aš noriu savo kalinio duoną užsidirbti – lageriui nelikti skolingas. Laiks nuo laiko kalinio gyvenimo beprasmiškumas mane taip slegia, kad vos galiu išlaikyti. Vis dėlto stengiuosi kaip nors save guosti ir rasti jėgų. [Keletas eilučių iš laiško iškirpta] aš ir tai praryti. Aš esu įsitikinęs, kad, kaip ten bebūtų, – greit būsim kartu. Aš jaučiuosi laimingas, kad Judvi su Dalia turiu taip arti.

Aš suprantu Dalią, kad šitas darbas jai nepatinka, bet juk geriau prie to darbo pasilikti. Labai gerai, kad ji mokosi muzikos ir kalbų ir kad ji draugauja su mano mokiniais. Esu bejėgis jai ką nors kitą patarti. Aš ją suprantu, myliu begaliniai, betgi labai mažai ką galiu padėti. Labai džiaugiuosi, kad Tau patinka mano paskutinio vertimo poezija.

Mano gimtadienis buvo toks, koks nelaisvėje galėjo būti: Jus aš girdėjau, Jums atsakiau. Man skaudu, kad Jūs tokios pilnos rūpesčių ir kad aš negaliu nei Jums padėti, nei paguosti. Aš neišpasakytai Jūsų esu pasiilgęs. Mano tėvynės ilgesys darosi nebeišreiškiamas nostalgija. Aš sveikinsiu mano tėvynės žemę ją bučiuodamas, aš apkabinsiu kiekvieną brolį, aš atsiklaupsiu prie kiekvieno Rūpintojėlio [V. S.]*. Vanduk, mano miela! Mano meilė jums priduoda man jėgų viską pakelti. Vanduk, kaip aš Tau esu dėkingas už dvasios paramą. Kad tik Tu su Dalia liktumėte sveikos ir ramios. Ką gi aš daugiau galiu? Sveikink visus gerus draugus.

Apkabink Dalią – aš negaliu pasakyti, su kokiais jausmais aš sau kartoju jos vardą. Ačiū Tau, ačiū, Vanduk, mano miela! Mes dar gyvensime! Vanduk! Vanduk!

Tavo Bal

 

Stutthof,

1944.II.20

 

Vanduk, mano miela! Šiandie atėjo Tavo laiškas iš II.10. Ačiū, ačiū! Mūsų laiškų turinys yra aprėžtas, vis dėlto kiekviename tavo laiške vis randu ką nors nauja, – aš jaučiu Tavo sielos stovį, – ir tai mane labai džiugina. Aš turiu tą patį jausmą, kaip ir Tu: kad mes maždaug po savaitės būsime kartu. Jokios sienos negali mūsų dvasių perskirti. Aš čia jaučiuosi kaip svečias, aš neįeinu į lagerio gyvenimą, visa, kas vyksta lagery, man nerūpi, aš čia esu svetimas ir išdidus. Aš esu toks, koks buvau, gal tik dar jautresnis. Mano santykiai su nelaimės draugais yra kuo geriausi. Aš taip aiškiai jaučiu, kad kovo mėnesį ateisiu pas Jus, kad tam nereikia man jokio realaus pagrindo. Kodėl Dalia atsisakė nuo stipendijos Muzikos mokykloje? Nenorėčiau dabar spausdinti mano dramų – juk aš negaliu skaityti korektūrų. Tas pat liečia ir antrąją „Giesmės apie Gediminą“ laidą. Koks leidėjas tai išleistų? Su „Sakalu“ galima būtų šnekėti, bet su nauju, man nežinomu – jokiu būdu. Žinoma, jei Tau reikia pinigų, tu gali duoti į spaudą viską, kas, tavo nuomone, geriausia būtų. Bet jeigu gali apsieiti, geriau nieko nespausdink. Pereitą savaitę atėjo paketai: Nr. 5, 6 ir 8, trūksta Nr. 4 ir 7. Siuntinys su rašomąja medžiaga ir su rūkalais neatėjo. Didelis kartonas taip pat neatėjo. Bijau, kad kartonas pakely visai sugrius. Taip pat nesu gavęs siuntinių iš Albino, Elenos ir Marytės (gal jie buvo apdrausti? Tokie yra draudžiami). Trūkstamieji paketai dar gali ateiti. Kartais tokie paketai ateina po 2–3 mėnesių, juk turime karo laikus. Akiniai atėjo, deja, ne tie, kuriuos aš norėjau turėti. Šitie yra žiūrėjimui į tolį, man reikia skaitymui (su paauksuotais rėmais). Ką gi, aš galiu iš tos medžiagos pataisyti senus akinius. Beveik kiekvieną dieną per pietus prisimenu mūsų bičiulę ponią Degląją – sveikinu ją, ji turi gerą skonį. Pasveikink taip pat mano draugus Dzingulį ir Murzą – manau, kad jie dabar gerai gyvena. II.16 turėjau pasisekimą – žinoma, buvo kiek liūdna, bet pakilu. Vidujiniai pasidariau ramesnis. Tvirtai tikiu į istorijos prasmingumą ir išmintingumą. Šimtmečiai sukūrė teisingumą, vienos kartos žmonės negali jo sunaikinti. Aš sapnuoju Tave ir Dalią, matau jus aiškiai kaip tikrumoje. Man be galo skaudu, kad Tu dėl manęs turi tiek daug kentėti ir aukotis, bet aš tikiuosi tau už tavo gerumą ir kančias atlyginti, – realybėje ir poezijoje. Kovo pabaigoje ateisiu pas Jus – gal dar anksčiau. Bučiuok Dalią. Būk palaiminta, Vanduk, mano miela! Miela, miela Vanduk!

Tavo Bal

Pastaba: pirmasis šio laiško puslapis skersai perbrauktas kažkokiu mėlynu chemikalu, matyt, cenzorius tikrino, ar nerašyta slaptu raštu.

Pastaba: Dzingulis – mūsų šuniukas, Murza – Būgių šuo… V. S.

 

Stutthof

1944.II.27

 

Vanduk, Vanduk, mano miela! Aš negalėjau suprasti, kodėl prieš 7–10 dienų kasnakt Dalią sapnavau. Aš nežinojau, kai sapnai pasibaigdavo. Dabar po Tavo laiškų (vakar atėjo rašytieji II.17 ir II.21) viskas aišku. Vargšas vaikelis, kaip tik tomis dienomis gulėjo su tokia aukšta temperatūra! Dalia serga! Tavo gyvenimas toks rūpesčių pilnas. Tau taip sunku, o aš turiu sėdėti uždarytas nuostabiame Stutthofe ir iš pasiilgimo staugti! Vanduk, dėl mano sveikatos visai nesirūpink, jeigu nieko ypatingo neatsitiks, aš išlaikysiu. Dabar aš daug geriau jaučiuosi. Dabar aš sveriu turbūt normaliai – mūsų gydytojas man labai daug padėjo. Jis žino, kaip taikytis prie to man netinkamo klimato. Mano kojos jau senai nebesutinusios (tas tęsėsi apie 6 mėnesius) [šis sakinys buvo cenzoriaus mėlynu pieštuku išbrauktas, bet išskaityti buvo galima]. Tu mane gausiai aprūpinai maistu. Didysis kartonas pagaliau atėjo – visiškoje tvarkoje, buvo ir paketėlis Nr. 7, atėjo ir Nr. 9. Dabar aš esu turtingas. Tik siuntiniai iš Albino, Marytės ir Alinos vis dar neatėjo, taip pat iš brolių (tik iš Juozo esu gavęs prieš Kalėdas vieną paketėlį). Aš esu taupus, net dėl viso ko pasidariau šiek tiek atsargos. Nesirūpink tiek manimi – aš išsiversiu (Tavo taboka, ypatingai šviesesnė rūšis, yra puiki!). Tik mano ilgesys ir tėvynės pasiilgimas nepagydomi. Vis dėlto aš manau, kad mano beprasmiškas buvimas daikto vietoj jau nebeilgai besitęs. Aš jaučiuosi išdidus dėl mano istorijos pajautimo. Kai aš Tau esu rašęs, kad kovo mėnesį sugrįšiu, turėjau tik nujautimą be jokio pagrindo. Nieko daugiau – šiandie mano nujautimas turi jau kiek ryšių su realybe. Anksčiau aš klydau dėl smulkmenų, bet dabar bent visumai iki šiol buvau teisingas. Dabar aš galiu klysti dėl kelių dienų ar savaičių, bet gal ne daugiau – nepaisant likimo. Po mano dabartinių patyrimų žiūriu į ateitį daug ramiau, negu seniau, mano nujautimai dar tvirtesni. Ach, mūsų radijas vėl dainuoja: „Viskas praeina, viskas išnyksta.“ Esu dėkingas nematomai melancholiškai dainininkei, bet priimu ją ne taip melancholiškai. Viskas praeina… Net ir mūsiškis jau praeina, – kvailiausias XX-asis šimtmetis. Aš jaučiu jau pavasario dvelkimą. Žinoma, dar bus šalti vėjai ir audros, bet ateis svaiginantis žemę išvaduojantis galas. Bus perkūnijos, bus šalčių ir purvo, betgi saulė ateis – saulė, miela, geroji, gyva ir gyvybę nešanti saulė. Broliai mano Tėvynėje išeis į laukus naujai sėjai. Aš čia senu papročiu dirbu iki vėlyvos nakties. Juokiamasi: kunigai žino, kad vyksta danguje pas gerąjį Dievulį. Tai ilgam nenutols nuo Tavęs. Po karo aš pasirūpinsiu, kad jūs pamatytumėt platųjį pasaulį – dėl to galite būti tikros, bet dabar turime atsilaikyti. Tegu Dalia nuo Tavęs ilgesniam nepasitraukia – pasakyk jai, kad aš ją suprantu, aš žinosiu, kaip jos jaunystę pagražinti. Tik dabar… Dabar aš bučiuoju ją broliškai – bučiuok mūsų brangų Daliuką!

Vanduk! Aš suprantu Tave, aš kenčiu kartu su Tavim… Na, taip… Kada nors būsiu laisvas, pasiimsiu visus rūpesčius ir vargus sau, kad Tu išlaikytum ir ką nors geresnio gyvenime pamatyt galėtum!

Vanduk, Vanduk, mano miela!

Tavo Bal

Pastabos: Paminėtieji šiame laiške asmenys: Marytė – Nemeikšaitė, Albinas – Rimka, Alina – Zubovaitė-Fledžinskienė. V. S.

 

Stutthof

1944.III.5

 

Vanduk, Rūpintojėle miela mano! Tavo paskutinis laiškas buvo toks pilnas susirūpinimo, o šiandie joks neatėjo. Kas darosi su Jumis? Kaip Dalia, ar ji vis dar serga? Ar ištiko kokia nelaimė? Sunku šiandie Tau laišką rašyti. Mano laiško turinys yra aprėžtas – kaip aš galiu Tau kartoti jau virtusius trafaretu sakinius apie mano ilgesį, mano tėvynės pasiilgimą, mano beveik lagerio psichozę, beprasmišką kalinio būtį?! Vanduk, aš tiksliai žinau, aš suprantu Tavo dvasios stovį – jaučiu, kokią herojišką kovą Tu turi vesti su gyvenimu! Deja, mano nelaimei – aš nieko negaliu Tau padėti! Už 10 dienų bus jau metai, kaip šita beprotybė ant mūsų galvų užkrito – gal bendrai dalykų eigai tai buvo reikalinga. Tavo kančios, Tavo pasiaukojimai veltui nepraeis. Aš dažnai galvoju apie mūsų gimines, kuriuos bolševikai taip be sąžinės ištrėmė iš mūsų tėvynės į rusų lagerius. Mes esame daug kuo gyvenimui skolingi. Aš nepavydžiu pasenusiai tetai Mykolui* ir vėlyvojo rudens paukščiams**. Aš nežinau, ar aš galėsiu grįžti iki mūsų jubiliejaus [mūsų vedybų. – V. S.] – kovo 20 dienai. Jeigu aš dar čia būsiu – aš tą dieną šventiškai apdainuosiu – tavo drąsą, Tavo vardą, tavo dvasios didybę įamžinsiu. Aš būsiu kartu su Tavim – Tavyje dainuosiu ir gyvensiu. Kaip ten bebūtų, mūsų susitikimo diena jau nebetoli. Aš grįšiu int Jus su didesniu gyvenimo patyrimu – aš susipažinau su naujos tvarkos prasme. Pereitą savaitę atėjo Tavo siuntinys nr. 10 ir vakar laiškas iš brolio Juozapo. Jis man labai geras, bet jo laiškas – ne tas, kas tavasis. Padėkok jam ir broliui Kaziui už jų rūpesčius. Vakar, kovo 4 d., buvo mūsų vilniškė šventė, garsusis „Kaziukas“ – o šiandie dar daugiau pavasaris kvepia. Saulė šviečia, saulė apšildo net dvokiančią žemės skylę, mirusiųjų karalystę, gaivus vėjas ateina ir dainuoja man apie laisvojo pasaulio grožį. Juk yra pavasaris, po šimts velnių. Šiandie visai aiškiai girdžiu, kaip vėversiai gieda mano tėvynėje. Jeigu aš galėčiau laišką rašyti mūsų nepalyginamoje kalboje – tai būtų pakilus eilėraštis – apie pavasarį, apie laisvąjį pasaulį, apie Tavo dvasios didybę. Kartais man atrodo, kad aš stoviu anapus pasaulio – kaip ant aukštos, aukštos viršūnės, iš kur galima plačiai žiūrėti – į tolį, į amžinybės – dabarties ir ateities – gelmes. Aš esu nugalėjęs slenkstį tarp gyvenimo ir mirties, aš regėjau amžinybei į akis. Vanduk, kaip aš norėčiau Tave paguosti, tau padėti! Aš tikiuosi greit pasimatyti. Gaila tiktai, kad žmogaus prigimtyje yra: visa, kas protinga ir gera, per vėlai daryti. Tu taip daug išgyvenai ir iškentėjai… Būk, Vanduk, tvirta ir ryžtinga, sergėk mūsų vargšę Daliuką. Dieve mano, kaip aš laukiu Tavo laiško! Bučiuok, apkabink, priglausk prie krūtinės jauną Daliuko galvelę! Būk palaiminta, Vanduk, mano miela, mano mylima, Rūpintojėle mano!

Tavo Ba

 

Stutthof

1944.III.12

 

Vanduk, mano miela, mano mylima! Kovo 14 atėjo Tavo laiškas iš II.27 Dalios gerumas mane iki ašarų sujaudino. Ačiū, mano gerosios, ačiū! Apie Albino mirtį aš jau žinojau*. Negalėjau atsisveikinti su mūsų geriausiu draugu, galiu tik jį apverkti ir jausmus giliai širdy paslėpti. Tai nepraeina taip paprastai. III.16 bus jau metai, kaip aš esu suimtas ir III.26 kaip aš esu uždarytas – kaip Stutthofo kalinys. Jeigu su tuo terminu aš nebūsiu laisvas (mažas pavėlavimas gali atsitikti), tada jau nebus jokios prasmės apie tai kalbėti – mažiausia iki karo pabaigos. Turbūt mūsų su Tavim auka yra labai reikalinga, Vanduk, istorijos eigai. Kaip ten bebūtų, mūsų jubiliejui, 20–23 d. turbūt pas tave neatvyksiu – ir šitą auką mes turime atnešti. Bet aš jau ruošiuosi šiai šventei – aš ją švęsiu, – Tu mane jausi! Apie mano gyvenimą neturiu daug ką pranešti: aš esu labai vienišas žmonių minioje, mano dienos pilkos, begaliniai pilkos, be gyvybės, visos vienodos, kaip akli kirminai. Jau ištisi metai praėjo kaip aš nedirbu poetiškai ir moksliškai. Šis neveiklumas negali linksmų minčių atnešti, – ką tai reiškia poetui – to nesupras joks valdininkas. Aš žinau, Vanduk, kad judviem su Dalia likau daug skolingas – gal galėsiu Jums tai atlyginti. Gaila, kad pavasarį negaliu girdėti jūros iš mano lango, esu dar labiau vienišas. Mūsų pavasaris lietingas, purvinas, liūdnas kaip milžiniškas laukinis alkanas paukštis, kurio paunksmėje kaip dievų sutemose gyvenimas virsta dvokiančiu prūdu. Mano Dieve, kaip aš ilgiuosi gyvųjų pasaulio! Tam nėra tinkamų žodžių! Pereitą savaitę atėjo paketai: Nr. 11, 12 ir 13 – labai ačiū! Tavo pagalba labai matosi mano sveikatos pagerėjime – jaučiuosi geriau. Gaila tik, kad man ne visai tinka čionykštis klimatas. Rašyk man daugiau apie Jūsų gyvenimą, jei tai įmanoma, apie mūsų pažįstamus, įvykius, mažmožius: kiekviena žinia iš tėvynės yra kaip gydomasis balzamas mano, kaip kalinio, sielai. Kaip aš dėkingas esu Daliai už tas porą eilučių, kurias ji laiške parašė. Nežinau kodėl, bet man sunku Dalią įsivaizduoti, kaip ji atrodo būdama suaugusi. Jos sielos stovį jaučiu aiškiai, bet jos fizinius bruožus matau miglotai. Kokią ji turi suknelę? Kaip atrodo jos plaukai? Kaip ji sėdi prie darbo? Vanduk, Vanduk, kaip aš myliu mūsų Dalelę! Laiškai duoda man vienintelę galimybę kalbėti iš širdies, juk aš esu kalinys. Širdis kaip išgąsdinta lakštutė slepiasi lapų tankumyne, tyli, tik plaka kaip karštligėj. Giesmės lieka negiedotos, skausmas neišsakytas. Vargas žmonėms, kurie mylėjo teisybę! Aš meldžiausi dievams, kad tik Tu būtum sveika ir tvirta. Bučiuok mūsų Dalelę, pasakyk jai… Na, taip – gana! Vanduk! Vanduk!

Tavo Bal

 

Stutthof

1944.III.19

 

Vanduk, mano miela, Rūpintojėle mano! Prieš dvidešimt metų šiomis dienomis esame pradėję mūsų naują gyvenimą. Šiandie tu sėdi ašarodama, aš esu Stutthofe… Ach! Geriau apie tai daugiau nekalbėti – ateis ir mūsų diena! Vakar gavau tavo siuntinį iš III. 1 d. (pirmąjį beveik per 3 savaites!) ir jokio laiško. Pereitą savaitę atėjo paketai Nr. 14 ir Nr. 15 ir „Kūryba“ Nr. 1, – atrodo geriau, kaip pereitais metais. Vakar gavau paketą iš brolio Kazio: tokiam brangiam ir turiningam turiniui jis paėmė labai blogą įpakavimą, dėžutė buvo jau visiškai iširusi, nebeliko jau adreso, tiktai siuntėjo vardas – stebėtina, kad aš tą siuntinį esu gavęs: atrodo, kad turinys išliko visai sveikas. Padėkok Kaziui širdingai! Mūsų dabartinė lagerio administracija yra humaniška mūsų atžvilgiu ir mus supranta, daro mums ką gali gero. Betgi čia yra privalomi bendri nuostatai ir kalinys yra kalinys. Prieš tą nelaimę lageris neturi jokių priemonių. Ji negali jokio kalinio guosti ar išvaduoti jį iš jo prakeikimo (pasmerkimo). Vakar, šiandie ir rytoj aš stengsiuos savęs nebeguosti. Tebūnie, kas turi būti. Aš esu jau taip toli nuėjęs, kad iš liūdesio stiprybę semiu. Mano širdy jau tiek sunkumo prisikrovė, kad esu jau netekęs skausmo masto. Aš žinau, Vanduk, kaip Tau sunku gyvenime tvarkytis, kokia liūdna našta, kokia našta prislėgė tavo pečius. Aš esu dar nelaimingesnis, kad aš negaliu Tau nieko padėti. Aš galiu tik… Ach, po velnių! Iš tikrųjų – ar žino dangus ar velnias, kodėl kaip tik mes esame kaip auka išrinkti!

Kovo mėnesį turėjau pas Tave sugrįžti. Vilties dar nenustoju, – tam turiu ypatingą apskaičiavimą. Juk gali įvykti pavėlavimas: karo metu popieriai labai lėtai keliauja. Mums leista gauti lietuviškas knygas, – betgi aš turiu labai maža noro skaityti. Aš neskaitau – man gana – aš esu visad vienas su savo mintimis: juo skaudžiau, juo geriau. Pasidaroma jautriais mažiausiam laisvės – iš laisvojo pasaulio – dvelkimui. Man yra aišku: jeigu aš grįšiu namo, niekad, niekados neišvyksiu iš mano tėvynės. Liūdni mano tėvynės laukai, laukai ir vyšnių sodai, ilgesio pilnos dainos ir ūžiantieji miškai man reikalingesni už orą – jie yra mano gyvenimas!

Nuoširdus ačiū ir sveikinimai prof. Jurgiui* – jis tiksliai žinos apie mano gyvenimą. Ypatingai širdingi sveikinimai gretimo namo kaimynams, dėdei Vincui**. Aš bijau, ar Daliukas mane supras, aš esu toks pasenęs (čia mane vadina „seniu“), o ji – tokia jauna. Bet aš Daliuką suprantu, aš matau jos sielą ir džiaugiuosi. Pasveikink jaunąją kartą – ji spiečiasi apie Tave. Aš esu kartu su Jumis.

Vanduk, šiandie ir rytoj yra mūsų jaunystės dienos. Šiąnakt aš turėsiu Tave sapnuoti – aš tuo pasirūpinsiu. Bučiuok mūsų Daliuką. Būk palaiminta – Tu ir Daliukas – būkit palaimintos! Mes dar gyvensime, mūsų skausmas dar pražydės skaisčiu žiedu! Būk palaiminta, Vanduk!

Tavo Bal

Ar negalėtum man kiek arbatos atsiųsti?

BSr

 

(Tęsinys kitame numeryje)

 

* Kazį Borutą – V. S.

* Muzikas Antanas Krutulys – iš savo ūkelio Jerozolimkoj prie Vilniaus jis šelpė mieste gyvenusius lietuvius maistu, taip pat ir mus – V. S.

* Vladimiras Zubovas – V. S.

** Mykolas Biržiška – V. S.

* Čia paminėtieji lenkų rašytojo Vyspianskio žodžiai: „Miales, chamie, zloty rog – ostal ci się ino sznur!“ (Turėjai, chamai, aukso ragą – pasiliko tau tik virvė!) – V. S.

* Antanas – Smetona, mirė 1944.I.9 Clevelande, USA – V. S.

Jurgis – Baltrušaitis, miręs 1944.I.3 Paryžiuje – V. S.

* Sakinį mėlynu tušinuku pabraukė ir šalia savo inicialus užrašė V. Sruogienė.

* Mykolui – Biršiškai – V. S.

** Jonas Paukštys, darbo tarėjas prie vokiečių, atrodo, kad dėl jo kaltės Stutthofo kaliniai nebuvo išleisti 1944 m. Kalėdoms – V. S.

* Albinas Rimka, miręs 1944 m. II.27 Vilniuje – V. S.

* Prof. Jurgis – profesorius Gerulis, nacis, bet nepamiršęs savo lietuviškos kilmės – V. S.

** Dėdė Vincas – Putinas Mykolaitis, jis buvo pas save pakvietęs keletą profesorių ir vokiečius iš Šviet Vad, mus su Dalia <…> – V. S.

 

2014-nr-2.jpg