tekstai.lt

Lietuvos rašytojų sąjungos premija Aidui Marčėnui

b_200_320_16777215_0___images_iliustracijos_2014_metai_2014_nr_2_Aidas_Marčėnas_Tuščia_jo.jpg

Rašytojų klube 2014 m. sausio 6 d. įvyko tradicinė Trijų karalių šventė. Žybsėjo papuošta eglė, rūpestingoji klubo direktorė Janina Rutkauskienė didžiuodamasi rodė, kurie žaisliukai yra seni, unikalūs, dar iš mūsų vaikystės laikų. Rinkosi pirmojo metų renginio atlikėjai ir klausytojai, tačiau pačių karalių – Kasparo, Baltazaro ir Merkelio – nesulaukėme, radome tik jų paliktą dovaną naujajam laureatui. Šventė buvo graži ir turininga, linksma ir iškili. Trys karaliai pažvelgė į talentingą Lietuvos poetą, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Aidą Marčėną, paskaitė jo eilėraščių knygą „Tuščia jo“ (2013) ir paskelbė jį karaliūnu – Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureatu. Ši premija teikiama nuo 1992 m. ir poetas Aidas tapo dvidešimt antruoju jos laureatu.

Lietuvos rašytojų sąjungos premija teikiama už didelės meninės vertės knygą, išleistą per paskutiniuosius dvejus metus. Šios premijos skyrimas yra tuo ypatingas, kad „teisėjai“ būna kolegos rašytojai. Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba kasmet sudaro vis kitą komisiją iš penkių asmenų, jie ir išrenka stipriausią knygą, nors šį žingsnį žengti teisingai išties nėra lengva. Bet šių metų komisija tokio vargo tarsi ir neturėjo. O komisija buvo štai tokia: literatūrologai Kęstutis Nastopka ir Marijus Šidlauskas, rašytojai Alvydas Šlepikas, Danielius Mušinskas ir šių eilučių autorė, kurią vyrai išrinko komisijos pirmininke. Tad man teko garbė važiuoti iš gimtojo A. Marčėno Kauno, per šventę iškilmingai byloti komisijos nutarimą, įteikti diplomą ir paspausti laureatui ranką. Taip pat keliais posmais priminti, kad Lietuvos poetų dialektinis judėjimas yra įmanomas, kad mūsų visų pirmtakas, šių metų didis jubiliatas Kristijonas Donelaitis yra gyvas ir alsuojantis, kad jo atsidūsėjimų galima rasti ir A. Marčėno knygoje „Tuščia jo“. Kaip antai:

„Atplevėsuoja vasara liesa ir šypsosi... (A. M.) / Sveiks ir tu, žmogau! Sulaukęs vasarą mielą; (K. D.)“, arba „Kai senis vėjas susuktas reumato nusišypsos tau... (A. M.) / Pjauk avių kelias, nečėdyk aviną luiną; (K. D.)“, arba „Bėkit, skubinkitės ben kartą dar pasilinksmint. (K. D.) / Per trumpas ilgas gyvenimas prabėgo pro šalį... (A. M.).“

Dar grįžtu prie komisijos darbo. Susirinkę į posėdį, komisijos nariai pasitiesė prieš akis ilgus sąrašus, informuojančius, kokios knygos išleistos per pastaruosius dvejus metus. Tyrinėjome ir diskutavome. Pasiūlymų būta įvairių, tačiau juos gryninant, eilę trumpinant, draugiškai pasitariant ir balsuojant, į protokolą buvo įrašyti šie autoriai ir jų knygos: Juozo Erlicko „Išeinu iš krašto“, Viktorijos Daujotytės „Laisvo mąstymo properšos“ bei „Lašas poezijos“, Romo Daugirdo „Ir trečią valandą po finišo“, Agnės Žagrakalytės „Eigulio duktė“ ir Aido Marčėno „Tuščia jo“. Pastaroji knyga surinko daugiausia balsų ir tapo nugalėtoja. Beje, komisijos nariai suabejojo, negi poetas dar nėra Rašytojų sąjungos premijos laureatas, tad akylai ir stropiai pasitikrinome dvidešimt vieno laureato pavardes... Ne, Aido tarp jų neradome, o eilėraščių knyga „Tuščia jo“ yra stipri, įdomi ir visaip kitaip teigiama kaip literatūros kūrinys.

Šventė išties buvo linksma, intriguojanti, auksu ir mira apibarstyta, smilkalais apkvėpinta, gerą nuotaiką sukūrė pats laureatas ir jo talkininkai. Poetas Rimvydas Stankevičius ne tik puikiai vakarą vedė, bet ir A. Marčėno eilėraščius deklamavo atmintinai arba skaitė iš naujosios knygos, vis liepdamas klausytojams susikaupti, suvokti Aido vieno ar kito eilėraščio grožį, gelmę ar kosmines erdves. Rimvydas giliai jaučia A. Marčėno poetinį žodį, jį patį laiko savo kūrybos mokytoju, vyrai pasidalijo jų pažinties prisiminimų nuotrupomis.

K. Nastopka visada rimtus žodžius įvelka į žaismingą formą ir šį kartą profesorius savaip interpretavo laureato knygos pavadinimą: „Tuščia jo“ – tai nereiškia tuščia, tai greičiau – pilnas nieko...

Aktorius, bardas Gediminas Storpirštis ir poetas, dainų autorius ir atlikėjas Domantas Razauskas A. Marčėno laureatystę apdainavo, tai yra atliko dainų jo eilėraščių žodžiais. Nepakartojamas reginys, net visi fotografai šoko įamžinti, buvo tuomet, kai G. Storpirštis niekaip nerado tinkamos vietos pasidėti Aido knygai, kad matytų teksto žodžius. Pagelbėjo autorius – jis kantriai, elegantiškai, su artistiniais gebėjimais laikė prieš Gedimino akis savo knygą, žiūrovai tuomet matė ne vieną, o jau du atlikėjus...

Į vakaro pabaigą eilėraščių paskaitė ir pats poetas, o paskui dar gėlės, ilgos eilės gauti laureato autografą… sudiev, iki kitų metų, laikas sėsti prie lapo, prie stalo, prie kompiuterio ir skrebenti naujus kūrinius, tikintis gauti Rašytojų sąjungos premiją. To kolegoms rašytojams ir linkiu – kuo daugiau premijų!

Aldona Ruseckaitė