tekstai.lt

Kristijono Donelaičio suburta bendrija

Donelaičio portretas J. Varnas 1963
Donelaičio portretas J. Varnas 1963

Seimas 2014-uosius paskelbė Kristijono Donelaičio metais. Poetas gimė sausio pirmąją, tad pirmoji metų diena ir pasirinkta susiburti, paminėti K. Donelaičio 300-tąjį gimtadienį. Lituanistų sambūris ir Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia kvietė kartu pagerbti didžiojo lietuvių poeto atminimą. Nors sausio pirmoji nėra pati tinkamiausia diena organizuoti renginiams, į Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčią sugužėjo didelis būrys žmonių.

Vakarą pradėjo vyskupas Mindaugas Sabutis, kalbėdamas apie K. Donelaitį kaip apie krikščionį ir kunigą. Vyskupas, pabrėždamas krikščionišką poeto pasaulėjautą, teigė, kad „Metuose“ nėra iliuzijų dėl žmogaus, Dievo ir gamtos. Čia nusakyta krikščioniško tikėjimo esmių esmė, parodant, kad gėris prasideda žmogaus viduje, priklauso nuo jo santykių su kitais žmonėmis ir Dievu.

Po vyskupo kalbos skambėjo vargonų garsai, padėję sukurti pakilią nuotaiką: Leopoldas Digrys atliko visiems gerai žinomą Sebastiano Bacho kūrinį „Tokata ir fuga d-mol“.

Meistriškai „Metų“ ištraukas skaitė aktorius Rolandas Kazlas, per 2013-uosius su šiuo kūriniu aplankęs ne vieną auditoriją. Jis pastatė spektaklį „Ne pagal šio pasaulio madą“, pavadinęs jį fantazija apie Kristijoną Donelaitį. Pernai Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido „Metus“ su kompaktine plokštele, kurioje poemą įgarsina R. Kazlas. Tad iš to, kaip renginio metu natūraliai ir organiškai skambėjo tekstas, buvo galima pajusti, kad šis kūrinys aktoriui yra artimas ir prijaukintas.

Renginio kulminacija – literatūros tyrinėtojo Dariaus Kuolio pranešimas. D. Kuolys priminė K. Donelaičio tyrinėtojų įžvalgas, jas aktualizavo, svarstė, kuo poetas svarbus šiandien. Pradžioje apibūdintas politinis ir kultūrinis Prūsijos Karalystės kontekstas, pabrėžta K. Donelaičio intelektualinė aplinka (Karaliaučiaus universitetas), kurioje augo ir Immanuelis Kantas. Todėl „šiandien, žvelgdami į K. Donelaitį, mes turėtume matyti ne užguitą kaimo kunigą, bet Europos intelektualą, gerai išmaniusį antikos filosofiją, antikos literatūrą, Vergilijaus „Eneidą“ mokėjusį atmintinai, vokiškai rašiusį gerą filosofinę poeziją, besidomintį mechanika ir gamtos mokslais“.

Literatūrologas į „Metus“ pažvelgė kaip į rezistencinį, maištingą, politinio pobūdžio kūrinį. K. Donelaičio poemoje buvo prieš vokiečius nukreiptų eilučių, kurias Liudvikas Rėza išbraukė ir nedrįso spausdinti. D. Kuolys atkreipė dėmesį į Albino Jovaišos nuomonę, kad pats „Vyžlaukio“ vardas yra provokacija. Prūsijos karalius tuo metu buvo uždraudęs avėti vyžas, o K. Donelaitis aukština vyžas kaip lietuvių kultūros, tapatybės ženklą. Vyžos siejamos ir su „viežlybumu“. L. Rėza rašęs, kad „viežlybumas“ atitinka tai, ką senovės romėnai vadino žmogaus kilnumu, garbingumu. Tad klasikas lietuvių baudžiauninkui kelia Romos kilmingajam būdingą kilmingumo ir garbingumo imperatyvą.

Literatūros istorikas rėmėsi Dalios Dilytės įžvalga, kad K. Donelaitis daug ką perima iš senųjų epų. Klasikas kuria lietuvišką, tautinį epą, kuris, kaip Homero epas, sudaro tautos kalbos, mąstymo, vaizduotės, vertybinių nuostatų lobyną. Tai tradiciją saugantis, ją perduodantis tekstas.

Buvo pateiktas dar vienas žiūros kampas į „Metus“: K. Donelaičio epą šiandien galime skaityti kaip metafizinę poemą, kupiną lietuviškos mistikos. Poetas ginčijasi su Apšvietos pažangos mitu. K. Donelaičio žmogus, priešingai nei Apšvietos žmogus, siekia ne perkurti ar teisti pasaulį, o nori įžvelgti jo grožį, atrasti darną su pasauliu. Buvo primintas Vydūnas, kuris tokią K. Donelaičio nuostatą iškėlė išeivijai kaip tam tikrą tautos išlikimo programą.

Pasak D. Kuolio, šiandien žvelgdami į K. Donelaitį galime sakyti, kad esame jo sukurta bendrija. perfrazuodamas Tomą Venclovą, jis tarė: „Laimei, Donelaitis.“ Literatūrologas savo pranešimą baigė teigdamas, kad K. Donelaitis nepraranda aktualumo ir mūsų dienomis: jis padėjo apsispręsti bei rinktis tam tikras moralines laikysenas Atgimimo laikų lietuviams, Maironio kartai. Turbūt be pirmojo klasiko šiandien mes patys būtume kitokie. Šiandien savo tekstais, savo laikysena K. Donelaitis gali ir toliau kurti mūsų bendriją, su ja šnekučiuotis, kartu svarstyti iškilusius klausimus.

Giedrius Genys