Liūnė Sutema

1927 07 05–2013 01 16

 

2013 m. sausio 17-osios vakare liūdna žinia – Lemonte mirė Liūnė Sutema.

Eilėraščio prisiminimas: „Emigruosiu į šalį, kurios dar nėra / ir duosiu jai vardą / SUTEMA, / ir ji bus nepriklausoma / nuo dangaus ir žemės, / neperkama, neparduodama, / ir ne pasaka – / Kai Didysis Magas / ranka debesį palies, / upelė Liūnė sroventi pradės, / nusinešdama visus paskendusius – / emigruosiu į šalį, / kuri vienąkart bus –“.

Paskutinė Liūnės Sutemos emigracija.

Didžioji jos poezijos rinktinė, pačios poetės sudaryta, išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, pavadinta vienu žodžiu „Sugrįžau“ (2009).

Savo kūryba Liūnė Sutema yra sugrįžusi į Lietuvą.

Bet ar buvo iš jos kada išėjusi?

Išpildyti vėlyvojo eilėraščio moraliniai teiginiai:

Neišsižadėjau ir neužmiršau,

tebeturiu tave tokią, kokia buvai,

kai mane auginai...

Gyvenimo pradžia: 1927 metų liepos 5 diena Mažeikiuose: Zinaida Nagytė. Augo su dviem vyresniais broliais. Itin artima su Henriku, poetu, paskatinusiu seserį rašyti. Su tėvais pasitraukė iš Lietuvos, gimnaziją baigė Vokietijoj, studijavo vokiečių literatūrą Insbrucko ir Freiburgo universitetuose. Pamėgo R. M. Rilke’ę – visam gyvenimui. Persikėlė į Ameriką. Ištekėjo už Mariaus Katiliškio. Išleido septynis poezijos rinkinius: „Tebūnie tarytum pasakoj“ (1955), „Nebėra nieko svetimo“ (1962), „Bevardė šalis“ (1966), „Badmetis“ (1972), „Vendeta“ (1981), „Graffiti“ (1993), „Tebūnie“ (2006).

Lietuvių literatūros procese įsitvirtino kaip bežemių, egzodo augintinių kartos kūrėja, bendriausia prasme – egzistencialistė, transformuotos patirties reiškėja. Liūnės Sutemos reikšmė lietuvių literatūrai suvokta – paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Tankus literatūros tinklas: brolis – vienas iš ryškiųjų „Žemės“ poetų, vyras – talentingas prozininkas, pasakojimo meistras. Gyvenimo gniaužtai – neįgalus sūnus, pačios augintas, globotas, slaugytas, sunki vyro liga, ankstyva dukters mirtis. Artimiausius palaidoti, likti vienai.

Ten pat, Lemonte, kur vyro statytas namas, sodinti medžiai, kur nutrūkęs dukters gyvenimas.

Gyventi sukurtoje ir susikurtoje vietoje, tai jau savoje.

Teisinga Broniaus Vaškelio mintis: „Sutema, kaip poetė, niekam nei artima, nei gimininga. <...> Sutema atėjo į poeziją viena. Jos generacija nusibarstė ar nuklydo pakelėse.“

Jei kūrėjas nėra atskiras, jo nėra. Neliks.

Bežemių kartos brolis – Algimantas Mackus kitas, kitoks poetas.

Bežemių sesuo Lietuvoje – Janina Degutytė, šiltai Liūnės Sutemos paminėta.

Vėlyvuosiuose Liūnės Sutemos eilėraščiuose (2011 metų paskutinis „Metų“ numeris) – netikėtas pirminio gamtiškumo grįžimas. Šatrijos – mitinio Žemaitijos kalno prisiminimas: „lyg paklydusi ragana, ieškanti savo namų“ („Nėra aukštesnio kalno už Šatrijos...“). Pienių žydėjimo trapi gyvybės seserystė, gyvybės susikvietimo į savo pasaulį:

Žydėkit, pienės, žydėkit –

Mano pasauly jūsų niekas neskriaus

nekeiks nenuodys ir neišraus

tik nelaukit ir pražydėkit –

jau dievaitis Patrimpas

siaučia su vėju laukais,

sušiauštais plaukais

pribirusiais gėlių pumpurais,

ir juokias –

pavasarį atnešu,

žydėkit žydėkit, pienės.

Imperatyvus raginimas žydėkit žydėkit – pirminis solidarumas su augančiais, žydinčiais, su ujamais, raunamais, purškiamais, visais būdais naikinamais. „Žydėkit, pienės, žydėkit...“

Susilietimas su lietuviškąja gamtojauta, persmelkusia tautosaką, poeziją.

Janinos Degutytės priartėjimas: Piene piene, šviesuliuk, su manim kartu pabūk... Salomėjos Nėries „Pienė“, iš čiurlioniškojo ciklo.

Imperatyvi poetinė laikysena – nuo „Aš esu“ pirmojoje knygoje iki „Tebūnie“, paskutiniojo rinkinio. Rūsti, asketiška. Uždara. Vengė viešai eilėraščius skaityti. Vengė scenos. Brangino artimus žmones – seseriškai bendravo su Rita Kavoliene, savo knygų dailininke. Apie save atskirai nuo poezijos Liūnė Sutema tėra prasitarusi labai nedaug. Lyg ir gyvenimas būtų toks pat nenusakomas kaip ir kūryba. Gyvenimo negalima užrašyti; jis tik įsirašo. Įsirašo perkeisdamas savo pavidalus, jau kitas, kitoks. „Mano kūrybos procesas nenusakomas. Aš tarsi girdžiu man sakomus žodžius, tada galvoju, nešioju juos savyje. Neskubu tuojau atsisėsti ir užrašyti... Vaikštau ir žodžiai bręsta viduje“, – sakė viename interviu.

Stipriai jaustas dramatiškas žodžio ir daikto ryšys. „Metas sudeginti, metas sudeginti / žodžius, kuriems daiktų nebėra...“, – ištarta „Niekieno žemėje“. Kalbėjimas lyg artėjant į poetines formules ir prie jų sustojant: „Nebėra nieko svetimo“; „Niekados neišeisiu. Niekados nesugrįšiu“; „dabar ir vėl esu laisva / ir galiu abejoti“; „mano atsineštiniai žodžiai / nebeturi daiktų“; „Taip gera kalbinti tuos, kurių nebėra – / jie šypsos atlaidžiai ir pritaria...“; „Jeigu rasčiau žemaitišką kūlgrindą, / išeičiau slaptai nematoma...“; „Gyvenu kartu su tyla – / nekalbinu jos...“

Prigimtosios kultūros jutimas, moteriškųjų senųjų veiksmų (vilnų dažymo, siūlų vijimo, apeiginių veiksmų), Eglės ir Žilvino poetinės parafrazės, giluminė sąsaja su vandeniu. Vanduo ir ugnis pagrindinės vaizdinės priešpriešos. Poezija – ne iš noro kalbėti. Labiau – iš draudimo sau kalbėti. Poezijos knygoje „Tebūnie“: „bijau prakalbėti“; „užspaudžiu atodūsį savyje“.

Užtvenkta, kad žodžiai neplūstų.

Kad nebūtų lieptų, tiltų, tik kūlgrindos.

Nenorėti kalbėti, tik kalbinti.

Neturėti atsakymų, tik atsakinėti.

Žemaičių ainė. Pusiau latvė.

Poezija iš lemiamosios nuosakos – taip, didžioji Liūnės Sutemos poezijos dalis iš lemties ir lėmimo. „Tebūnie“ ir pavadinimo gramatine forma lėmimą sustiprino. Tebūnie prasmėse persveria maginis lėmimo gestas, kalbinė įtaiga: „man tik tereikia ištarti: / Tebūnie –“ („Ne blanksta, o vis aštriau ryškėja...“).

Vėlyvojoje Liūnės Sutemos lyrikoje vėrėsi kažkas rūsčiai neišvengiamo, asketiškai sukaupto; tarsi pasisakoma dar iki eilėraščio, pačiu apsisprendimu rašyti. Lyg įgyjama sunkiai apibrėžiamos laisvės būsena – gyventi jau nieko nebijant, nes nieko, kas jau nebūtų skaudžiai įvykę, įvykti nebegali. Grįžimas ir grąžinimas – dar pereiti patirties keliais, kurie atsiveria, pasirodo. Ne iš to, kad yra, labiau iš buvo. Būtasis laikas – būties pilnybės, sodinamų medžių, kelionėms braižomų žemėlapių, pasakų knygų, Lietuvos, lyg gilios sietuvos, žiburiuojančių jonvabalėlių. Būtieji laikai, įgalinantys ir lemiamąjį liepinį – tebūnie. Poetinis žingsnis, kuris sąmonę atgręžia į būtojo laiko gyvybę ir gyvybingumą. Būtojo laiko esamumas ir jo perkėlimas į būsimumą – tebūnie, teesie.

Ko nors buvimas man yra amžinas, amžinas esamasis laikas, tebesitęsiančio pokalbio laikas:

Mariau,

sakau ir sakau,

nežinau ar tu girdi –

dabar užrašau,

skaityk –

tavo sodinti medžiai miršta

mirtim lėta –

Poetinis kreipinys į jau mirusį Marių (skaitytojas žino, kad tai Marius Katiliškis – rašytojas), artimą, mylimą, svetimoje Lemonto žemėje užsimojusį atsikurti lietuvio namus – su medžiais ir lieptais, su namo langais, kuriuose tekėtų ir leistųsi saulė. Kreipinys yra įgalintas stipraus egzistencinio lauko, sąmonės saugomo ir slepiamo, – lėta mirtimi mirštantys medžiai yra būtinoji dingstis kreiptis. Iš atvertų, juolab viešiau eksploatuojamų jausmų taip kreiptis nebūtų įmanoma.

Gyvoji patirtis neišnyksta ir nesunyksta net tada, kai būtis ledėja, virsta ledu, – tik kitas jos pavidalas, geliančiai šaltas. Eilėraštis „Toks geliančiai baltas speigas...“:

Toks geliančiai baltas speigas

už lango ir manyje –

bijau prakalbėti,

kad mano žodžių kruša

nesužeistų tavęs.

Raudonplaukis berniukas rėmuose

prispaudęs prie lūpų armonikėlę

bijo groti, pamatęs mane,

kad nesušaltų jo daina.

Užspaudžiu atodūsį savyje,

kad neapledėtų langai aklinai

ir neatskirtų manęs

nuo laukiančių paukščių palangėje.

Vidinis ledėjimas apibūdinamas kaip geliančiai baltas; suvokiama, kad jis kelia grėsmę būčiai, būtina ledėjimą sulaikyti; kulminacijos frazė – užspaudžiu atodūsį savyje; atsileidžianti intonacija, minkštėjantis garsynas, pasikartojantys sąskambiai. Jei dar kas laukia (nors tik paukščiai palangėje), būtis atšildoma, atpučiama lyg aklinai apledėjantys langai...

Iš kur ši vaizdinė patirtis – aklinai apledėję langai – ar tai begalima turtingoje civilizacijoje, miestų buityje? Tolimas sąmonės atliepinys – nežinome, ar buvo, ar nebuvo, ar žiūrėjome pro aklinai šalčio užmūrytus mažus trobelių langus, ar ėjome giliai nugrimzdusiomis žemaičių kūlgrindomis, ar ieškojome jų, kartimis badydami vandenį, ar tik jas sapnavome – slaptą protėvių kelią, kuris leis ir mums išeiti: „Jeigu rasčiau žemaitišką kūlgrindą, / išeičiau slaptai nematoma, / palikdama vielom apraizgytą, / dangoraižiais apaugusią, / dūstančią aplinką –“.

„Tebūnie“ lyg jungiasi prie pirmojo rinkinio pavadinimo „Tebūnie tarytum pasakoj“ – ratas, gyvybės gyvatė pagaliau sučiumpa savo uodegą. Būtį įgalina ne tik kova, priešinimasis, kaip dažnai galvojama, bet ir nuolaida, susitaikymas su tuo, kas neišvengiama. Tebūnie – kas lemta, kas neišvengiama.

Lėtai išeina mano žiema

ledine žvake pasišviesdama

sau kelią į šiaurę,

kad nepaklystų

ir kviečia mane –

eičiau lydėčiau ją,

tik įšalo kojos žemėje

giliai giliai –