Renata Šerelytė. Vėjo raitelis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 136 p.

 

Asta Skujytė

 

Šuoliavimas siaura linija

 

Renatai Šerelytei pasukus į vaikų literatūrą ir pradėjus krakatukiadą pasigedau jos knygų suaugusiems. 2010 m. pasirodęs „Vėjo raitelis“ ankstesnio romano „Mėlynbarzdžio vaikų“ (2008) iškeltos kartelės neperšoko, nors kultūrinę spaudą ir privertė paraibuliuoti. Kelias bangeles pabandysiu sukelti ir aš, po trejų metų (tiek laiko man prireikė susitaikyti su mintimi, kad nuo šios knygos vis tiek nepabėgsiu) atsiversdama romaną, kur nuo sąmonės iki pasąmonės – vienas žingsnis.

 

(Pa)sąmonė

 

Ne vieno kritiko pastebėta ir aptarta betėvystės problema – „Vėjo raitelio“ ašis. Nors iš pradžių skaitytojui atskleidžiamos tik Sašos – stepių vaiko pastangos rasti tėvą, tačiau po truputį vystantis naratyvui (taip, tam pačiam, kurio desperatiškai per visą istoriją ieško žurnalistė Ženia!) autorė išdėlioja visas kortas ant stalo: kažkur Vilniaus rajone, prie rąstinės dviejų galų trobos, kuri „lyg atkelta iš Rumšiškių“ (p. 8), vyksta kone tarptautinis betėvių suvažiavimas. Tėvo ne(be)turi ir grimuotoja Sigutė, ir operatorius Kipsas, žurnalistės Ženios buvęs vyras Pavelas taip pat netampa tėvu, o Jacekas, Sašos senelis, jo žmonos plikbajorės Jadzios akimis, taip pat nevertas tėvo vardo: „Tėvas, panstwo?.. Koks dar tėvas?.. Nei Marysia, nei Sašunia neturi tėvo“ (p. 119).

Tačiau kad kiti romano personažai suvoktų turį tokią pat traumą kaip ir Saša, veiksmas perkeliamas į kitą realybę. Sašai parodžius „siaurą žole užžėlusį keliuką tarp siūbuojančių svėrių, kiečių ir pelynų“ (p. 8), Ženia palygina save su Alisa Stebuklų šalyje: „žinoma, pakliuvau čia per klaidą, visi stebuklai pagrįsti klaidomis, kurių nebeįmanoma ištaisyti“ (ten pat). Kaip ir Stebuklų šalyje, čia neveikia įprasti logikos dėsniai, todėl, anot posakio, si fueris Romae...

Saša atvykėlius skuba įvesti į savo erdvę suteikdama jiems naujus vardus:

– Aš – žurnalistė Že...

– Ženia, – nutraukė ją Saša. – Žurnalistė Ženia. Žinau.

Taip pat abejingai pasižiūrėjusi į operatorių pridūrė:

– Ten – operatorius Kipsas, o mašinoje sėdi Sigutė.

(p. 10)

Nauji vardai – naujos tapatybės. Ženia prisimena rusišką filmą „Laimingoji Ženia“, kurio centre buvo visų mylima medicinos seselė „tirštai tušu apvedžiotomis akimis, panaši į pandą“ (ten pat). Tačiau pati žurnalistė, net gavusi laimingosios Ženios vardą, kaži ar tokia tampa, nors, atrodytų, ir bando sau tai įteigti.

Grimuotoja, pakrikštyta Sigute, perima „bendravardės“ pasakos veikėjos vaidmenį: plikbajorė Jadzia tampa piktąja pamote ir liepia jai eiti plauti grindų (p. 16), o kiek vėliau ir Ženia įsitraukia į intertekstinį žaidimą. Operatoriui Kipsui naujas vardas taip pat suteikia kitokios, jam neįprastos elgsenos galimybes: jo išvaizda („ant tokių pečių – ne kamerą nešioti, o kontrabandą, ar bent jau pavogtus bronzinius biustus iš kapinių“, p. 63) kontrastuoja su jo vidumi („Kai gydžiausi depresiją – psichiatras įvardijo tai kaip tėvų dėmesio stoką vaikystėje ir baimę atskleisti jausmus“, p. 65), tačiau prie laužo, kurį Sašos daina paverčia ugniniu geismu, Kipsas stveria Ženią ir taip atskleidžia savo sublimuotą prigimtį („Tai, kad jį prie laužo buvo apnikusi tokia ūmi ir plėšri aistra, galima paaiškinti nebent prakeikto testosterono pertekliumi, tas perteklius, sakė daktaras, kada nors pasireikš“, p. 66).

Šalia betėvystės problemos romane brėžiama ir neryški, kardinaliai priešinga pedofilijos linija. Apie tai užsimenama jau dvidešimtame puslapyje, kai Saša pasakoja apie savo senelį Jaceką: „Visas mažas mergaites, prie kurių senelis prisilietė, senelė pavertė kiškio ašarėlėmis <...>, nors jos, vargšės, niekuo dėtos, betgi aukų ir kaltininkų mano senelė neskiria.“ Romano pabaigoje Saša kiek plačiau papasakoja apie šį senelio „pomėgį“: „senelis Jacekas – šiaip ne taip sulenkintas lietuvis, prasčiokas svogūnas, taip ir neišsižadėjęs savo chamiškų įpročių – glostyti mažas mergaites, tikri bajorai glostydavo tik dideles, tokias kaip panelė Odeodata, bet ir ta glostymo neištvėrė, prisirijo aršeniko“ (p. 111). Tačiau aiškiausiai tai matoma Sigutės prisiminimuose, kuomet motinos abejingumas savo sugyventiniui („Bet motinai jo reikėjo, gal kaip priedo prie martinio taurės“, p. 44) šiam atveria galimybes patenkinti savo iškrypimą: „Matyt, išskaitęs baimę jos akyse, Edvardas pralinksmėja. Braukia liniuote per rankos linkį, kokia oda, tikras abrikosas, sako švelniai, nors imk ir atsikąsk. Ir kanda, ką tu pasakysi, irgi labai švelniai <...>, ak tu abrikosėli, dejuodamas sako Edvardas, Sigutė neišlaiko ir pravirksta, o jis, prispaudęs ją ant grindų, šluosto ašaras savo ūsais, dvelkiančiais miežių salyklu, ir šnabžda – neverk, saule mano, nusiramink“ (ten pat).

Sigutė svarsto pasipriešinimo galimybes, tačiau iš motinos ji negali tikėtis pagalbos („ar jai baisu pasirodys tai, kad Edvardas tik guli ant manęs ir bejėgiškai stena“, p. 49), o Edvardo žmogžudystei trūksta ryžto ir valios. Todėl Sigutė bando nukreipti savo emocijas kitur ir taip gimsta tarsi Jono Biliūno „Kliudžiau“ parafrazė, kuriai labiau tiktų vadintis „Nepataikiau“: „Jis buvo mažas ir trapus lyg grumstelis, tokių žemės spalvų ir atspalvių, kokių tik begalėjo būti – šlapio smėlio, sauso smėlio, raudono ir pusjuodžio molio, žvirgždo, šlyno ir durpių“ (p. 46). Pasiryžusi pati gydyti vargšą kačiuką netrukus padaro lemtingą klaidą ir jį nužudo: „adata pataikė nebe į kuprą, o į kažką kietą, turbūt į kaulą, net įlinko, ir žemės grumstelis, nežmoniškai suklikęs, <...> ėmė raitytis, kol pastiro letenėlės ir staiga išsiplėtė akių vyzdžiai“ (p. 47).

Sigutė, droviausia ir trapiausia romano herojė, vėliau atsiskleidžia kaip trauminės patirties kamuojamas individas, trokštantis padėti, bet tuo pačiu metu ir kankinti kitą subjektą. Kadangi ji neturi pakankamai drąsos to daryti su suaugusiais žmonėmis, jos taikiniu tampa silpnesni už ją – gyvūnai: „Ji negalėjo atsispirti kilnumo apraiškoms, ypač susijusioms su gyvūnais. Ėjo į prieglaudas, išvesdavo šunis pasivaikščioti, kiekvieną paglostydavo, tuos, kurie nesileisdavo glostomi ir šiepdavo dantis, paslapčia šerdavo žaliu mėsos faršu, bet ne visus apnikdavo tryda, tik jauniklius, bet seniai irgi pasiduodavo, užėdę ricinos arba „Florax“, kuriuos sumaniai įvyniodavo į mėsą, skyrė du procentus savo uždarbio nelaimingų gyvūnų maistui ir netgi numezgė porą megztukų nuo neaiškios ligos nuplikusiam taksui“ (p. 91).

Todėl ir romano pabaigoje nuskambantis jos susižavėjimo klyksmas vėjo raitelio atneštu kūdikiu („Baltas ir pūkuotas kaip triušelis. Ir akys turbūt mėlynos kaip trijų savaičių kačiuko“, p. 123) skamba kaip naujos aukos įvertinimas (tai akivaizdu iš vaiko lyginimo su gyvūnėliais).

Autorė subtiliai parodo žmogaus, patyrusio psichologines traumas, psichikos ir charakterio vystymąsi, bandymus praeitį pamiršti, vienas emocijas pakeisti kitomis ir vis tiek kažkuriame gyvenimo taške laukiantį didesnį ar mažesnį fiasko – sąmonės lūžį, kai sublimuotos emocijos įgauna netikėtas išraiškas, kurios vėliau arba bandomos racionaliai paaiškinti (Kipso atveju), arba taip ir lieka nereflektuojamos (Sigutė).

Dar vienas „Vėjo raitelio“ probleminis klodas – žmonių susvetimėjimas, jo vėliavnešė – Kipso motina, kuri „plaukia per naktį lyg dramblių nešamas plokščias Žemės padėklas, nesutikdamas jokių kitų pasaulių“ (p. 95).

Visi knygos veikėjai sukasi savo orbitose, į kurias kiti nepatenka, o jei taip nutinka – šie gana greitai iš jų išskrieja (taip atsitinka su Ženios vyru Pavelu). Net ir patys komandos, atvažiavusios filmuoti Sašos istorijos, nariai su savo prisiminimais ir nuoskaudomis susiduria vieni, su niekuo nesidalija. Kaip galime matyti, darbas komandoje yra primestas, o ne pasirinktas būvis, todėl vos tik turėdami galimybę visi veikėjai vėl užsidaro savo pasauliuose, net ir pati Saša, kuri turėtų kalbėti ir lieti savo nuoskaudas kamerai.

Romano autorė šaržuoja ir pašiepia nūdienos žurnalistus ir jų darbą: Ženia – blondinė (su tamsiomis plaukų pašaknėmis), mūvinti leopardines timpes (p. 6), galinti leptelėti nesąmonę, bet dėl to nesukanti galvos („Jausmas, kad pasakė nesąmonę, jos jau kuris laikas nebeslėgė. Tatai ji laikė savo profesiniu įdirbiu“, p. 7), desperatiškai ieško naratyvo, be kurio – nebus laidos, o to jos gyvenime dar nėra buvę („Dar nesugadinau nei vieno reportažo. Vieni išeidavo geresni, kiti – prastesni. Bet girdit, po velnių – nesugadinau nei vieno!..“, p. 67). Televiziją žmonės įsivaizduoja kaip trampliną į geresnį gyvenimą, todėl ir dvylikamečio Antano noras, kad operatorius nufilmuotų jo mamcės daržinę, skamba kaip išties galimas asocialios šeimos vaiko prašymas.

„Vėjo raitelis“ plonomis gijomis jungiasi ir su kitais tekstais: tai ne tik minėta pasaka apie Sigutę ar J. Biliūno „Kliudžiau“. Sigutei užmaunama kurpaitė (p. 126) – aiški nuoroda į „Pelenę“, o Ženia nuolat mato paraleles su „Hariu Poteriu“: „Ženia pagalvojo, kad senis panašus į profesorių Sneipą, po turbanu slepiantį kažkokią bjaurybę, tik ar ta bjaurybė – Voldemortas, vargu, veikiau – nušašusi plikė“ (p. 103); „dabar paaiškės, kad jis – Voldemortas, ir ką aš darysiu, juk neturiu žaibo ženklo kaktoj!..“ (p. 107). Tačiau ar tai ką nors, ypač šios citatos, duoda tekstui?

 

Ne-sąmonė

 

„Vėjo raitelyje“ iš tiesų gausu nemotyvuotų ir tam pačiam šventam naratyvui mažai ką duodančių elementų. Jau kiti kritikai atkreipė dėmesį, kad ypač neaiškus panelės Odės pasirodymas, tačiau mažai motyvuoti man atrodo ir broliai Zlumskiai, kurių pagrindinė paskirtis, atrodo, tėra saugoti vyną nuo „pagiriojančių chlopų“ (p. 72). Ir nuo pusės romano teliko pritarti Ženios minčiai, kad „prarandu logikos jausmą“ (p. 73).

Autorė aiškiai daug stipresnė kurdama subtilaus žvilgsnio reikalaujančias psichologines situacijas, nei bandydama į suaugusiųjų pasaulį atvesti vaikų literatūrai būdingą nonsensą. Stipriausiu epizodu iš tokių autorės integracijos bandymų laikyčiau Sašos tėvo – vėjo raitelio pasirodymą, kai vien pasirodymo laukimas kuria mistišką nuotaiką.

Vienintelė motyvacija, kodėl tekste pasirodo du keisti, trečiąsias akis turintys ir laikui nepavaldūs senukai, yra „dėl skaičiaus“ (p. 109), bet pasakojimui apie jų atėjimą, beprasmiams pseudofilosofiniams pokalbiams su jais („Mirę, – pakartojo. – Tai nieko nereiškia. Pasąmonėje nėra laiko“, p. 105) skiriamas nemažas puslapių skaičius. Kone identiškas ir panelės Odės aprašymas, kuriuo taip nieko ir nepasakoma. Susidaro įspūdis, kad autorė bet kokia kaina stengiasi į tekstą patalpinti veikėjus, kurie iš pradžių atrodo reikalingi, tačiau vėliau praranda funkcionalumą ir tampa nebesuvaldomi, tačiau jų kažkodėl neatsikratoma (taip svarstydama neturiu omenyje populiariausio būdo pradanginti veikėją jį nužudant). Todėl minėti epizodai su Odeodata, broliais Zlumskiais ar Triakiais senukais savo meniškumu kontrastuoja su Ženios, Sigutės, operatoriaus pasakojimais, kurie nėra kone jėga įmontuoti į tekstą. Pasąmonės lygmens nelogiškumą galima pabrėžti kitais būdais, nebūtina kurti teksto organiką ardančių ir menką motyvaciją turinčių personažų.

Iš teksto visumos iškrito ir tokie epizodai: „Na, ar ne bjaurybės. Šitiekai žmonių užkerta kelią į alternatyvų būvį!.. Ir kuo? Formulėmis ir skaičiais! Tarsi jais nebūtų įmanoma pagrįsti didžiausio absurdo. Nueikit į mokesčių inspekciją ir įsitikinsite“ (p. 120). Neaišku, kaip į tai reaguoti: kaip į bandymą pajuokauti, ar siūlomas dar ir kitoks požiūrio taškas, kurio, deja, nesugebėjau įžiūrėti (o gal čia jo ir nėra?..).

Arba kad ir šis epizodas: atvažiavusi Ženia skenuoja sodybos aplinką: „ūksmingas obelų sodas priešais gryčią ir išdegęs žolės ratas kiemo vidury – gal seneliai kūreno senus batus ar krepšelius nuo laidotuvių“ (p. 9) – skaitant niekaip nepavyko suprasti, kokiais loginiais ryšiais susiejamas išdegęs ratas ir laidotuvių krepšeliai, kurie turi būti paliekami kapinėse, o iš jų, kaip žinome, nieko namo negalima neštis.

Galiausiai – dar vienas aspektas, kuris ilgai trukdė skaityti romaną – tai metaforos ir palyginimai. Žinoma, norisi paploti autorei už vaizduotę, tačiau skaitydama klupinėjau už kone kiekvieno „naujadaro“: „Naktį praėjęs lietus, kaip sidabro amalgama padengęs žolę“ (p. 5); „Apvaliame tvenkinėlyje tarp plaukiančių paviršiumi viksvų bolavo dvi gipsinės gulbės kaip užšalę vyzdžiai“ (ten pat); „<...> į naktį nusklendė tik didelė kandis, švytėdama radioaktyviu sidabru“ (p. 16) ir t. t. Kad ir kokie nebanalūs būtų šie junginiai, tačiau skaitant negali nepajusti kažkokio dirbtinumo: žinoma, visos metaforos ir palyginimai yra konstruktai, tačiau jie su tekstu susijungia į organišką vienį ir suteikia skaitymo malonumą. „Vėjo raitelyje“ – atvirkščiai, jie kyšo kaip grumstai ir nepulsuoja jokia gyvybe.

„Vėjo raitelis“ išskleidžia problemas, kurios dabartinėje visuomenėje yra aktualios. Pasakojama jautriai ir atidžiai, tačiau ar galima kitaip? Pirmą kartą skaitydama šį romaną draugams sakiau, kad šalia reikia turėti pasidėjus buteliuką valerijono ar kitų nervus raminančiųjų vaistų. Skaitydama antrą kartą supratau, kad, nepaisant visų iš pusiausvyros ir kantrybės vedančių teksto aspektų, tai vis dėlto – knyga apie žmones. Apie dramą, kuri vyksta šiandienos visuomenėje ir apie kurią reikia kalbėti. Tai ir daro autorė, pasirinkusi šuoliavimą labai siaura linija...