tekstai.lt

Pašauktojo palikimas. Vanda ZABORSKAITĖ, Aidas MARČĖNAS, Rita TŪTLYTĖ, Robertas KETURAKIS

       Minėdami poeto Bernardo Brazdžionio šimtmetį „Metai“ pakvietė poetus ir literatūrologus pasvarstyti jo palikimo reikšmę. Pateikėme kelis klausimus:
       Ar galėtumėte apibrėžti, kokia šiandien atrodo vertingiausia B. Brazdžionio kūrybos dalis? Ką Jums asmeniškai reiškia B. Brazdžionio kūryba? Ką ji mums kalba apie mus?
       Kokios jo poezijos prasmės – individualios egzistencinės, socialinės, religinės, tautinės – atrodo gyviausios dabartinei mūsų sąmonei, kas tebekelia emocinį atsaką, nuostabą?
       Kaip šiandien vertinate lūžį tarp B. Brazdžionio Nepriklausomybės laikų ir emigracinės kūrybos?
       Kokį poveikį B. Brazdžionio poezija turėjo sovietinėje ir Atgimimo laikų Lietuvoje – literatūrai, tautiniam sąmoningumui – ir kur šis poveikis dabar?


    


       VANDA ZABORSKAITĖ

       Šiandien Bernardas Brazdžionis mūsų literatūrinėje sąmonėje beveik nefunkcionuoja, daugeliui jis atrodo beviltiškai pasenęs, svetimas dabarties žmogaus mąstymui ir jausenai savo iškilminga patriotine retorika ir tautos pranašo poza. Manau, kad nedaugelis šiandien jį skaito ir pažįsta. Jau tik vyriausioji karta beatsimena, ką jis reiškė jos jaunystės laikais, sakykime, ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Bet ar dabarčiai B. Brazdžionis iš tikrųjų yra prarastas? Vienaip į šį klausimą atsakys literatūros sociologas, kitaip – literatūros istorikas, orientuotas į poezijos estetines vertybes.
       Šių dienų skaitytojui, manau, tegali būti aktuali ikikarinė B. Brazdžionio poezija (su kelių eilėraščių išimtimi), tik ji apskritai ir tėra reikšminga lietuvių literatūrai. Jeigu reikėtų sudaryti B. Brazdžionio poezijos antologiją, parinkti keliasdešimt gražiausių jo eilėraščių, rinkčiausi tik iš ikikarinių knygų: ,,Krintančios žvaigždės“, ,,Ženklai ir stebuklai“, ,,Kunigaikščių miestas“. To meto jo kūryba yra poezijos auksinio paveldo dalis, šalia J. Aisčio, A. Miškinio, S. Nėries ji reprezentuoja ano laiko poezijos kanoną. Iki žemininkų kartos atėjimo į literatūrą jie kūrė poetiškumo, poetinio grožio etaloną ir buvo atsistoję į Maironio mokyklos vietą. Aišku, buvo ir kitų ryškių poetų, bet jie dainavo antraisiais balsais, pritardami, o ne vesdami. Tokie B. Brazdžionio eilėraščiai kaip ,,Mes neturime namų pas juodą girią“, ,,Keleiviai“ (,,Su tavim, aš su tavim kada svajoju…“), ,,Regėjimas“ (,,Aš matau tavo šviečiantį veidą / tyliame liūdesy –…“), ,,Mūsų metai“ (,,Pro lapus prabėgo šaltas vėjas…“), ,,Ugninis stulpas“ (,,Kieno gyvenimas kaip burinis laivelis…“), ,,Ateities paveikslas“ (,,Mūsų gyvenimas kaip samanė bitelė…“), ,,Tolimas kaimas“ (,,Ne pasakų tolimas kaimas / paskendo migloj pamažu…“), ,,Jei gyvenimas sapnas“ priklauso prie gražiausiųjų lietuvių poezijos tekstų. Tikriausiai reikėtų priskirti ,,Neregio elegiją“, ,,Per pasaulį keliauja žmogus“, gal dar kokią dešimtį. Šios poezijos muzikalumas ir melodingumas, jos dainiška intonacija, skausmingi atsidūsėjimai ir pakartojimai, detalių poetika, paremta vaizdinija, – visa tai yra sugulę į mūsų literatūros tradicijų lobyną kaip reprezentatyvūs jos poetinio žodžio kultūros pavyzdžiai.
       B. Brazdžionis – neatskiriama lietuvių poetinio pasaulėvaizdžio dalis. Jis praturtino ir savaip nuspalvino religinį jausmą gyvenimo trapumo pajautimu amžinybės perspektyvoje, ypatingu Dievo jautimo intymumu, Dievo imanentinio buvimo pasaulyje išgyvenimu. Jis praplėtė egzistencinę mūsų poezijos problematiką, kaip niekas kitas išsakė mirties realybės pajautimą, ištirpstančio, prabėgančio laiką jausmą. Žmogaus dužlumą pasaulyje ir kartu jo universalumą ir reikšmingumą amžinybės akivaizdoje. Jis bene pirmasis artėjant Antrajam pasauliniam karui kūrė katastrofizmo poeziją (,,Melas“).
       Nemažiau svarbūs yra ir tam tikri socialinio jautrumo momentai, kurie dabar beveik dingę iš literatūros – ne tik iš poezijos, ir tai jos spraga. B. Brazdžionio eilių socialumas susijęs su kaimo problematika, teminiu požiūriu artimas P. Cvirkos ,,Žemės maitintojos“ krypčiai, bet pasaulėžiūrine ir jausmine laikysena sutampantis su A. Miškiniu, ypač jo lyrine poema ,,Ant Lygajo ežero kranto“ (išvaržyto savanorio tragedija, kuri suvokta kaip skaudžiausioji nepriklausomos Lietuvos žaizda ir svarbiausioji valstybės kaltė prieš tuos, kurie tai pačiai valstybei iškovojo laisvę). Į kaimo vargo temą, įvairiausiai ir įspūdingiausiai A. Miškinio išplėtotą, įsijungė ir keli B. Brazdžionio eilėraščiai: jau minėtas ,,Tolimas kaimas“ su jo elegiška, nostalgiška nuotaika (,,Gal ežero gimto Širvėnos / pakrančių balti ajarai / šlamės per visas mėnesienas: / ne viskas, ne viskas gerai...“), o ypatingai – ,,Sunki ranka“, kuri į poetinę sąmonę atėjo per J. Kuosos-Aleksandriškio interpretaciją ,,Naujojoje Romuvoje“, paskui – ,,Dievuose ir smūtkeliuose“:   

Nebekalens garnys pakluonėje į klevą aukštąjį įskridęs,
Ir kalvio nebebus gale sodžiaus kaimyno,
Augs dobilų, augs kanapeikos kultūringas laukas didelis,
O smilga, vėjo pučiama, nebepalinks į žalią kmyną.
<…>
Viskas kitaip, moderniškai jau padaryta,
Be meilės – geležim ir cementu ir čili, –
Sunki ranka ant lauko ir ant pievų krito,
Sunki ranka švinu ir mano skausmą apipylė...



       Tačiau greta kaimo – ir platesnis socialinės tikrovės matymas. Bendras opozicinis nusiteikimas prieš valstybės valdžią, jos politiką. ,,Paskutinis pasmerktojo myriop žodis“ buvo daug kam iš anuometinio jaunimo programinis tekstas. Kartu jis reiškė besąlyginę meilę savo nepriklausomai valstybei – opozicija valdžiai kaip meilės valstybei išraiška buvo savaime aiškus dalykas. Kartu čia šliejosi ir atitinkamas požiūris į Bažnyčią, kur pagarba ir ištikimybė jos idėjai jungėsi su opozicija tam, kas buvo suvokiama kaip jos esmės išdavimas. Užtat svarbus eilėraštis ,,Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“ iš dar ankstyvesnio rinkinio ,,Jerichono rožė“ (1931) su jo drastiška leksika, šiurkščiais prozaizmais, nebūdingais neoromantikams, bet artimais ankstyvajam J. Montvilai ar K. Borutos poezijai.
       Žinoma, kad darė įspūdį ,,Giesmė kunigaikščių miestui“, išreiškusi tą patriotinį pakilimą, kurį visi išgyvenome, atgavus Vilnių, nors ji visiškai išsiteko tradicinėje patriotinėje retorikoje ir neprilygo savo dramatine gelme V. Mykolaičio-Putino ,,Grįžtančiam Vilniui“, kupinam tragiškų nuojautų, kuris, beje, sovietmečiu nepateko nei į jo poezijos rinktines, nei į septinto dešimtmečio ,,Raštų“ dešimties tomų leidimą, nes užuominos į Sovietų Sąjungos grėsmę buvo pernelyg akivaizdžios.
       Sovietmečiu B. Brazdžionio rinktinė ,,Per pasaulį keliauja žmogus“ (1943) išstovėjo mano knygų lentynoje visus penkiasdešimt metų, bet nepasakysiu, kad ji man anuo metu būtų buvusi labai svarbi. Žinoma, buvo apmaudu, kad sovietinė cenzūra išbraukė jo vardą iš literatūrinės apyvartos arba leido vien trumpai minėti su neigiama konotacija. Visuotinį pasipiktinimą sukėlė E. Mieželaičio bjauri parodija ,,Per pasaulį keliauja šuva“.
       Savaip aktualus B. Brazdžionis buvo pirmąjį pokario dešimtmetį. To meto kiaurai politizuota, retoriška poezija buvo absoliučiai nepriimtina ne tik pasaulėžiūros požiūriu, bet ir estetikos. Ji atrodė stačiai ne poezija. Jai priešinome pirmiausia – V. Mačernį. Mano aplinkoje kursavo per rankas artimų draugių Z. Pundziūtės ir P. Aukštikalnytės nuorašai. Taip pat galiojo ir atliko neginčijamo kriterijaus vaidmenį ketvirto dešimtmečio poetai, tarp jų ir B. Brazdžionis.Tais metais svarbūs buvo G. Jokimaičio eilėraščiai – jų autorius buvo ką tik nelegaliai sugrįžęs iš Sibiro tremties, kur drauge su tėvais atsidūrė 1941 m. birželį.
       Bet vėliau visą poetinę erdvę užėmė nauji autoriai – pradedant J. Degutyte. Neilgai trukus čia prisijungė Just. Marcinkevičius ir vėliau atėjusieji: J. Vaičiūnaitė, M. Martinaitis, J. Juškaitis, S. Geda, T. Venclova. Visa tai buvo taip neišsakomai svarbu ir gražu, kad nebuvo kitos ir kitokios poezijos ilgesio. Jų tekstais daugiausia grindžiau ir savo darbą su studentais.
       Atgimimo metais, Nepriklausomybės pradžioje poetinių B. Brazdžionio atradimų nebuvo. Žinoma, ,,Šaukiu aš tautą“, ,,Aš čia – gyva“ jaudino didžiuosiuose mitinguose, bet tai buvo ne literatūrinės, o daugiau visuomeninės, politinės emocijos. B. Brazdžionio triumfinį sugrįžimą stebėjau tarsi iš šalies – kaip įdomų visuomeninį fenomeną. Galvojau – kažin ar daug iš tų žmonių, miniomis suplūdusių pasveikinti poetą, jį pagarbinti ir jam nusilenkti, yra skaitę jo poeziją, žino daugiau, negu vieną kitą nuolatos viešumoje skambantį jo eilėraštį. Nepaisant to, gražus buvo tas tautos garbinimas. Nors jame jau slypėjo tie minios psichologijos pradai, kurie žymiai vėliau ir kitame kontekste įgaus politinės psichozės pavidalus.
       Dabar jau atslūgo, nutilo aistros, gal ir pats poetas vėl kiek primirštas. Turbūt atėjo laikas prisėsti prie jo kūrybos tyrinėtojams, leidykloms – pateikti visuomenei gerai parengtą jo eilėraščių rinktinę, atmetus visą tą daugiažodę retoriką, kuri slepia tikrai vertingą poetinio grožio branduolį. Apie B. Brazdžionį, manau, niekas nėra taip gerai parašęs kaip T. Venclova, nors tai atrodė labai netikėta, žinant, kokios yra jo poetinės preferencijos. Bet, matyt, distancija yra gera padėtis, kurioje atsiranda objektyvus ir įdėmus žvilgsnis, gal sau pačiam netikėtai atrandąs vertybių ir simpatijos nusipelnančių ypatumų.


       AIDAS MARČĖNAS

       Praėjusio šimtmečio aštuoniasdešimt septintieji ar šeštieji. Pulkelis Vilniaus jaunųjų poetų bilda traukiniu į Kauną viešinti savo kūrybos. Neseniai iš desantūros parėjęs S. Parulskis, jo kambariokas A. Tereškinas, rodos, V. Daškevičius, dar keli. Kyla diskusija apie neoromantikus. Nediskutuoju, nes nežinau, nei kas tie neoromantikai, nei juolab, kas tas vis linksniuojamas Bernardas Brazdžionis. Tik girdžiu, kaip gražiai girgžda išprususių kolegų tariami vardas ir pavardė. Taip, už lango kintant gamtovaizdžiui, suvokiu, kad šis poetas man yra svarbus. Bus svarbus. Ir net nenutuokiu, koks svarbus – buvo.

       Du tūkstančiai septintųjų važiuojame sutikti į Palangą – filosofijos kritikė Jūratė, edukologijos kritikė Violeta ir visa ko kritikas aš. Tuoj už Sitkūnų automobilyje kyla diskusija apie vaikų literatūrą, konkrečiau – poeziją vaikams. Galų gale diskutantės nutaria, jog, kad ir kaip ten būtų, jos, drauge su R. Rastausku, visai nesigaili išaugusios su gėrį ir grožį teigiančiais K. Kubilinsko eilėraščiais. Ką galiu atsakyti? Nieko. Vaikystėje nesu girdėjęs nė vieno K. Kubilinsko eilėraščio. Užtat būdamas trejų atmintinai mokėjau visą Vytės Nemunėlio „Rudnosiuką“. Be to, tai viena iš nedaugelio knygų, kurias man skaitydavo tėvas. Vien šis faktas iškelia „Rudnosiuką“ į svarbiausių mano gyvenimo knygų rangą. „O aš užaugau su Vyte Nemunėliu. Tuo iš esmės ir skiriuosi nuo visos mūsų generacijos“, – sakau pašnekovėms ties Kryžkalniu.
       Ir vis dėto... „Ką galėtum pasakyti apie Bernardą Brazdžionį? Kokios pirmosios asociacijos?“ – priėjus Žvėryno tilto vidurį klausiu siaubingojo postmodernisto Herkaus Kunčiaus. „Visų pirma – „Rudnosiukas“. Vaikystėje mokėjau atmintinai“, – atsako šis. Pasirodo, mūsų vaikystes sieja ne vien tik Kauno operetė. Ir tada pagalvoju, jog dėl meškiuko Rudnosiuko, „kuris buvo be kelnyčių ir bėgiojo tik namie“, sąmonėje turime epochas jungiantį tiltą, o ne granatos išmuštą duobę.

       Prieš porą mėnesių dainininkės Sigutės Trimakaitės kūrybos vakaras filharmonijoje. Per pauzes tarp muzikinių kūrinių aktorius paskaito dainininkės mėgstamų poetų (K. Navako, A. A. Jonyno, S. Parulskio) eilėraščių. Tuos, kurie Sigutei patinka – ji pati atrinko, ką skaityti. Tarp kitų aktorius padeklamuoja ir mano senovinį eilėraštuką „Miegantis dievaitis“: „kada jis miega pateka žvaigždynai / mergaitė eina prarajos kraštu / aš nubundu kaip atverstas žodynas / keistam laike kurio nesuprantu“ – ir taip toliau. Dabar jau nebepamenu, kokiais tiksliais žodžiais per pertrauką S Parulskis apibūdino šitą eilėraštį. Maždaug – juokingas, patetiškas, retrogradiškas. „Brazdžioniškas“, – ištariau. Ir čia mes abu sutikom. Tik nežinau, ar tas pačias prasmes sudėjom į žodį „brazdžioniškas“. Vienaip ar kitaip, tiek man, tiek galbūt Sigitui, „brazdžioniškas“ – neigiama prasme, pirmiausia – kiek daugiau, nei dera geram skoniui, pakylėtas, žinantis, teigiantis, pranašaujantis. Kažkuo panašus į blokinių namų statybas, ne – į brazauskinius valdovų rūmus, jei žvelgtume iš šių dienų perspektyvos. Visa tai – tiesa. Tačiau tiesa ir tai, ką kalba T. Venclova: „Nėra lietuvių poezijos be Brazdžionio pranašysčių, kurios siekė tiesiog biblinių aukštumų – ir, deja, išsipildė.“ Jis, jei gerai pamenu, B. Brazdžionį yra pavadinęs katastrofistu, tuo tartum gretindamas su Cz. Miłoszu. Mano galva, šią akistatą jaunasis B. Brazdžionis atlaiko. Turint omeny, kad Cz. Miłoszas operuoja susiformavusios literatūrinės kalbos instrumentais, o B. Brazdžionis blaškomas besiformuojančios kalbos gaivalo. Tai nelygi, banguota, tame pačiame tekste prasmenganti ir vėl iškylanti, labai energinga ir kai kur dieviškai stipri, gaivališka poezija. Iš čia ir pranašystės, ir per didelis atotrūkis nuo žemės. Pažįstu šias būsenas.
       Quod liced Jovi, non licet bovi. Kartą S. Parulskio buvau pavadintas banalybės dievu. Vis dėlto didysis lietuvių poezijos banalybės dievas yra B. Brazdžionis. „Juodos vyšnios apkrito man veidą, / juodos dienos man širdį apkris.“ Stipri banalybė. Ir dar stipresnė poezija, tą banalybę įveikianti. Taip vyksta iki poeto mirties maždaug tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt trečiaisiais metais. Po jos B. Brazdžionis dar ilgai, daug, o kartais ir techniškai įdomiai rašys, bet tai jau kūryba be poezijos gyvybės ženklų. Kas vis dėlto nutiko? „Emigracijoje ir Aistis, ir Brazdžionis nepakėlė šoko, kuriuo jiems virto nepriklausomybės netekimas“, – mano T. Venclova. Man atrodo, kad poeto B. Brazdžiono mirtis įvyksta kiek anksčiau. Ir ji vyko palaipsniui, užplūdus pripažinimui, premijoms etc. Tai mažos tautos didelio poeto tragedija. Poeto, įtikėjusio, kad tauta įtikėjo poetu. Poeto, užmiršusio žodžius iš savo pirmojo eilėraščio: „Ačiū Tau, ačiū, / Kad menkas ir mažas / Ir žydžiu, kaip saulės žiedelis.“ Ypač žodžius „menkas“ ir „mažas“. Jų nederėtų užmiršti visiems „laureatams“.
       Tąjį – Sigutės mėgstamą, Sigito pajuoktą – mano jaunystės eilėraštį galėjau pavadinti ne „brazdžionišku“, bet „radauskišku“. Mat parašytas jis derinant dvi priešingas raiškas – B. Brazdžionio pakylėtą šnekėjimą ir čia pat H. Radausko ironiją. Bet pavadinau „brazdžionišku“. Čia subtilus momentas, kurį derėtų labiau pajausti, nei suprasti. Pavadindamas eilėraštį „radauskišku“, tarsi pats prisiimčiau visą kaltę už nelabai nusisekusį tekstą ir Sigito akyse būčiau tik nevykęs plagiatorius. O H. Radauskas liktų šaltas ir abejingas, kaip kokia ne vieno alpinisto gyvybę nusinešusi viršukalnė. Tačiau eilėraštį įvardydamas kaip „brazdžionišką“, atsakomybę tarytum dalijuosi su B. Brazdžioniu, jis irgi lyg prisiima dalį mano kaltės. Štai toks paradoksas: H. Radauskas man yra artimesnis poetas, bet B. Brazdžionis – šiltesnis, žmogiškesnis, labiau žeidžiantis ir pažeidžiamas. Kažkoks gyvesnis. Kaip jau sakiau, gebantis prisiimti kaltes, gebantis primesti savąsias. Net H. Radauskas negali be savo priešingybės B. Brazdžionio. Nes jei niekas nešauktų tautos, nepatogu būtų sėdėti po akacija.
       Prieš keliolika metų B. Brazdžionis yra man dedikavęs eilėraštį, kur, mano nenaudai, lygino mane su H. Radausku. „Tu ne Radauskas“, – pranašavo. Bet ne literatūros kritikų, o šios nevykusios pranašystės buvau įtrauktas tiek į literatūros tradiciją, tiek į literatūros istoriją. Jei ne geras literatūrinis skonis bei prasilenkimas su laiku, lygindamas mane su B. Brazdžioniu, H. Radauskas galėtų pasakyti: „Tu ne Brazdžionis.“ Kad ir kaip ten būtų, manau, kad jiems abiem esu reikalingas. Ir kaip jų gyvybę sergintis poetas. Ir kaip ir bet kuris šį tą jaučiantis bei šiek tiek mąstantis skaitytojas. Reikalingas labiau ir labiau. Kaip ir jie man. Mes negalim vieni be kitų.

       „Gerai, pirma – „Rudnosiukas“. O – antra?“ – klausiu Herkaus Kunčiaus. Ir siaubingasis postmodernistas atsako: „Antra – kaip iššoko iš lėktuvo ir puolė deklamuoti.“ Štai jums ir desantūra, štai jums ir „trys sekundės dangaus“.
       Paskui jį bandė „prisiminimui“ sudraskyti lietuviai. V. Sventicko liudijimu – tiesiogine prasme. Aš irgi tai mačiau, tik iš toli, iš labai toli – per pirmąjį nusileidimą. Tad nelabai galiu ką pasakyti, nesu pasirengęs vertinti masinės psichozės. Man iškalbingesnis niekam per daug neįdomus (kaip, deja, ir turi būti) poetas Bernardas Brazdžionis tarp kitų niekam neįdomių poetų – per antrąjį nusileidimą. Vis dėlto paranojiškai įtikėjęs, kad ir tauta įtikėjusi poetu.
       Ir tai buvo graudu. Ir tai buvo dar viena, dabar jau žmogaus, seno, labai seno žmogaus, tragedija. Ir tai buvo taip, kaip ir turi būti.



       RITA TŪTLYTĖ

       Bernardo Brazdžionio poezija šiandien gana nutolusi nuo skaitytojo. Visuomenėje įsigalėjęs stereotipinis B. Brazdžionio kaip šauklio amplua, retas atsiverčia jo rinktinės puslapius, skaito naujai, smalsiai. O ir rinktinė „Poezijos pilnatis“, išleista 1989-aisiais, dabar atrodo kiek eklektiška, sunkiasvorė. Jau seniai pribrendęs poreikis išleisti geriausių B. Brazdžionio eilių rinktinę. Ji ne tik sugrąžintų poetą skaitančiai visuomenei, bet ir leistų pamatyti šios poezijos esmę, branduolį, gal net atsisakyti vertinimo stereotipų. Svarbiausia jo kūrybos dalimi laikau Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio ir pirmųjų emigracijos patyrimų eilėračius. Jie rašyti iš nežinojimo, iš klausimo, iš esmingo susilietimo su gyvenimu.
       Populiarumo laiką B. Brazdžionis išgyveno kelis kartus: anos Nepriklausomybės dienomis bei rusų ir vokiečių okupacijos (1940–1944) periodu, išleidęs rinktinę „Per pasaulį keliauja žmogus“. Minėtinas ir slaptasis B. Brazdžionio skaitymas sovietmečiu, masinantis kaip saldžiausias uždraustas vaisius. Jo poezija turėjo tuos matmenis, kuriuos sovietinė visuomenė (ir šiuolaikinė) yra praradusi – žmogaus krikščioniškąjį apsisprendimą, galutinį klausimą, gyvenimo meilę, renesansinį džiaugsmą.
       Mūsuose B. Brazdžionio poezija, nors ir pakankamai aptarta (prof. J. Girdzijauskas, prof. K. Nastopka), iki šiol lieka paslaptinga, mažai reflektuojama kritikoje. Klaidą daro ir mokyklų lituanistai, J. Aistį ir B. Brazdžionį beatodairiškai priskirdami emigracijos literatūrai. Sutelkus dėmesį tik į emigraciją, nematomas branduolys – ketvirto dešimtmečio poezija Lietuvoje, neapimama kūrybos visuma. Žinomiausiais eilėraščiais abu poetai yra pirmiausia anos, pirmos XX a. pusės, Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai, jos išauginti, jai įsipareigoję. Emigracijoje poezijos rašymas jiems turėjo jau kitą prasmę, ir literatūriniu požiūriu nusileidžia ankstyvajai kūrybai. Vienas kitas eilėraštis, ten parašytas, išties yra svarbus, reprezentuoja ir laikyseną, ir emigranto situaciją. Tokie yra: J. Aisčio „Vienas kraujo lašas“, B. Brazdžionio „Mylėsi Lietuvą iš tolo“.
       Atgimimo laikais didžiulį atgarsį turėjo B. Brazdžionio eilėraščiai, rašyti 1939–1944 m. laikotarpiu. Pilni atsparos idėjų ir patoso, jie tapo poetiniu ginklu ir prieš įsisenėjusią sovietinę okupaciją. Poeto šauklio, tautinio ir pilietinio susipratimo skatintojo, pilietinės savimonės stiprintojo vaidmuo vėl tapo aktualus (čia – ir S. Gedos „Septynių vasarų giesmės“). B. Brazdžionio poetas šauklys ne savimi didžiuojas, o skatina visuomenę: išeikit iš sutemų, pajuskit jėgą; jūs esate stiprūs, jūsų žemė gyva ir gyvastinga. Kviečiama atsibusti, veikti sutelktai, garbingai. Tautai bandoma įkvėpti pasitikėjimo, stiprybės, išdidaus atlaidumo. Šioji poezijos dalis buvo išties išgirsta ir gyvenimiškai išnaudota, interpretuota; poeto eilės labai praktiškai du kartus pasitarnavo tautos ir valstybės atsparai. Toks yra chrestomatinis patriotinis B. Brazdžionis.
       Religinė poezijos prasmė kiek mažiau interpretuota. Manau, kad šiuo kodu B. Brazdžionis dar nėra pakankamai perskaitytas. Tam veiksmui reikia specialaus pasirengimo. Bet atrodo, kad tokio pobūdžio studijai laikas jau nunoko. Juolab, kad ši poezijos prasmė nepaprastai įdomi, savitai susijungianti su donelaitiška, valančiška pamokslų, giesmynų tradicija, šventųjų gyvenimo istorijomis, su tradicine liturgija ir modernaus žmogaus jausena. Ir su nepaprasta pagarba žmogaus gyvenimui.
       Man pačiai B. Brazdžionio eilėraščiai reiškia daug. Visų pirma – vaikystėje skaitytos „kitokios“ poezijos patirtį. Ši poezija daug kalba apie žmogaus gyvenimo tėkmę ir esmę. Labiausiai prie B. Brazdžionio poezijos traukia jo poezijos pastanga suprasti gyvenimą: kaip procesą, kaip klausimą (kas esu, kodėl esu, kas yra mano gyvenimas, kur link jis teka). Itin intriguoja esmingai skleidžiamas gyvenimo filosofavimas. Jis nėra imitacinis ar pagrįstas kokių nors girdėtų teorijų aidais, bet kilęs iš asmens aktualizuoto santykio su savo gyvenimu ir Pasaulio Kūrėju. Šis B. Brazdžionio poezijos aspektas šiuolaikiniam skaitytojui galėtų būti pats gyviausias. Kalbama ne apie save, o iš patiriančio bendrą žmogišką likimą pozicijų. Vienu metu ir subjektyviai, ir objektyviai.
       Kitas įdomus aspektas – B. Brazdžionio poetika, kurios esmę sudaro simbolizmo, futurizmo, ekspresionizmo, imažizmo atšvaitai. Toks stilių mišinys kuria keistumo įspūdį. Šiame sandūrų lauke gerai tarpsta itin neaiški, neužbaigta metafora. Atsiradusi lyg ir atpažįstamoje aplinkoje staiga iš jos iššoka, – veda į nepaaiškinamus tolius, žymi ne minties užbaigtumą, o tik nukreiptumą. Metaforos neužbaigtumas, alegorizavimo, simbolinimo jėga – savičiausia B. Brazdžionio poetikos dalis. Buities vaizdo metaforinimas, simbolinimas, vertimas alegorija būdingas Biblijos stiliui. Šiuo požiūriu poeto eilėraštis priartina patį alegorinį mąstymo būdą. B. Brazdžionio poezijoje nėra tradicinio agrarinės kultūros vaizdo (sodžiaus peizažų, tipažų ir kt.), tik apibendrinti buities ženklai. Asociacijų jungtys grindžiamos krikščioniškos kultūros realijomis, todėl jos yra nuspėjamos, nors iki galo ir nepaaiškinamos. B. Brazdžionis sugeba sukurti visumos jausmą: žmogaus ir pasaulio, didžio ir mažo, smulkmenos ir esmės, kasdienos ir viso gyvenimo prasmės. Todėl jo poezija – kaip įveržta spyruoklė: konkretus eilėraštis skamba kaip dalinis klausimas, bet pro jį skamba visumos „balsas“.
       Sugrįžti turėtume ir prie klasikinės poeto retorikos, imtis ją tyrinėti. Apskritai B. Brazdžionio poezija primygtinai laukia naujo perskaitymo, aktualinimo.



       ROBERTAS KETURAKIS

       Kažin ar įmanoma taip patogiai Bernardo Brazdžionio kūrybą padėti greta tarpukario neoromantikų veikalų, nes tokiam patogiam skirstymui poeto asmenybė ir jo kūryba daug kuo kliudo. Visų pirma kliudo regimasis (žinoma, ir nujaučiamasis) ryšys su romantizmo literatūrine mokykla, kur slaptingi, mistiški siužetai, įtarus žvilgsnis dabartin ir sąskaitos dabarčiai, metafizika ir ezoterika buvo siuvami į tokius margus skiautinius, kad svaigdavo galvos ir poetinė raiška svirduliuodavo nelyg persmelkta kvaišalų.
       B. Brazdžioniui visa esatimi sutilpti neoromantizmo erdvėje kliudo daug kas, bet pirmiausia gebėjimas pasitelkti natūralizmus, drąsus kasdienybės teigimas, ramus prisilietimas prie racionalizmo ir pozityvizmo, nepriešinant jiems transcendencijos ir dvasingojo žmogaus viršlaikiškumo.
       B. Brazdžionio gyvenimas ir kūryba man pirmiausia atveria nuostabų reiškinį: per visą amžių (šitos aplinkybės – visas amžius – neturėtų užmiršti tie, kurie bejėgiškai kartoja: kažkaip visko per daug šio poeto pasaulyje) poetas ne tik atrado save kaip asmenybę ir kūrėją, bet ir augino (kiti veiksmažodžiai čia netinka) save beveik šimtmetį trukusiu darbu, kad istoriniais lūžiais, per bet kokias likimines pervartas, bet kokias išrinktojo pagundas būtų išsaugotas tikrumas: aš esu savojo gyvenimo ugdytojas, aš esu savojo gyvenimo gyventojas, todėl žinau savąjį pašaukimą ir juo tikiu.
       Todėl bene vienintelis lietuvių literatūroje tardamas paskutinius žodžius mums jis galėjo pasakyti: mano misija atlikta.
       Kada išgirdau tuos Poeto žodžius, ištartus ant mirties slenksčio, manęs lig šiolei nepalieka vis aštrėjantis suvokimas: B. Brazdžionis daugumai mūsų žinomas kaip atviras tautinių idėjų reiškėjas poezijoje, kaip aštrios retorikos ir ugningos publicistikos eilėraštyje poetas. Nedaugelis pajunta paslapties erdvę jo kūryboje – mažiau tarp pasakyto ir nutylėto, daugiau – tarp mūsų suprasto ir nesuprasto, pajausto ir nepajausto, pasiekto ir nepasiekto.
       Bandžiau nors kraštelį tos paslapties atverti, svarstydamas, kas B. Brazdžionį vedė, ugdė, neleido paklysti, retsykiais suteikdamas pranašišką įžvalgumą – 1936 m. pasirodžiusiuose „Ženkluose ir stebukluose“ („Grius valdžios kaip blankus šešėlis, keisis kabinetai / Ir milijonų bankai bankrutuos <...> / Patamsy tautos nematys tautos“); prieš tragiškiausius įvykius Poeto mums paliktoje 1943 m. rinktinėje „Per pasaulį keliauja žmogus“ (ją J. Grušas vadino tautinę dvasią palaikančia evangelija), ypač poemos „Viešpaties žingsniai“ skyrelyje „Mylimieji“ („Tavim tikėjau, kai buvai parpuolus, / Tavim tikėjau, kai buvai laisva“); 1947 m. Viurcburge išleistoje knygoje „Šiaurės pašvaistė“ („Jau paskutinį kartą žmogui duotas / Gyvybės ginklas Viešpaties kovoj <...> / Nukris nuo sosto velnio kaukė / Ir Viešpaties valia per žemę tartum rožių vėjas pūs“).
       Šimtmečio viršūnėje aiškėja: visur būta to B. Brazdžionio pranašiško įžvalgumo – eilėraščiuose, literatūros kritikoje, apžvalginiuose straipsniuose, pokalbiuose su žurnalistais, net, regis, atsitiktinėse pastabose, paliktose nuoširdžiam pašnekesy. Visur – dvasios rūpestyje, pareigoje, pašaukime, net ambicijose, kurios slenkant laikui virsta pasitikėjimu, suvokiant savojo talento ir pašaukimo galias (eil. „Karalius ir poetas“: „Mano žodžiai dygo <...> nežinomi – ramindami, nešventinti – šventi“).
       Norėčiau, kad nepraeitumėte akipločiu pro šitą Poeto tikėjimą: net jums nežinomi mano žodžiai gyvena jumyse – kaip dvasios alsavimas, kaip Tėvynės laisvė, kaip žinojimas, kur keliauja žmogus.
       Nejaugi šitas žinojimas kam nors gali būti tik bereikšmis žodžių gaudesys?
       Netikiu, kad gali būti.
       Tikiu tais, kurie prisipažįsta: B. Brazdžionio kūrybiniame palikime vis dėlto visko per daug – per daug pranašo intonacijų, per daug nuosprendžių rūstumo, per daug savo vietą mūsų literatūroje žinančiojo arogancijos, per daug tobulos raiškos (formos) ir kalbos visagalybės, per daug archajinių imitacijų, per daug to, ką lotynai vadino orantis, per daug pastovių idealų.
       Lengviausia tikėti ribotumu.
       Tokio neaprėpiamumo vardytojams derėtų pasakyti: šio Poeto atsivėrimuose per daug gelmės, kuri nepaklusni jokioms visatos formulėms, jokioms virtualioms vizijoms ir užuominoms, jokiems schematizuotų elektroninių galimybių toliams.
       Nuo tos gelmės prasideda visos B. Brazdžionio poezijos prasmės. Dažnai – ir šventumas.
       Neturint poetinio kodo, nelengva lyginti Nepriklausomybės laikų ir egzodo metų B. Brazdžionio kūrybą. Ir aš kol kas neturiu tokio kodo, nors, regis, esu pakeliui, pasirinkdamas kaip artėjimą prie jo vieną eilutę iš „Vaidilos Valiūno“: „Nekaskim kapo savo Motinai Tėvynei.“
       Man padėjo du patikėtiniai.
       Pirmasis – J. Aistis, praėjusio amžiaus penkto dešimtmečio pabaigoje rengęs spaudai legendinio partizano Daumanto, prasiveržusio pro geležinę uždangą į Vakarus, atgabentą Lietuvos partizanų kūrybos knygą.
       J. Aistis viename laiške prisipažino: buvau sukrėstas suvokęs, kad žūtbūtinėms grumtynėms už Tėvynės laisvę aš nieko nepalikau.
       Skaitydamas J. Aisčio redaguotas „Laisvės kovų dainas“ iškart pajutau, kas jį užgavo.
       Ilgesingas, dainingas, grakštus eilėraštis, išgyvenimų ir būsenų rafinuotumas, asonansais ir aliteracijomis sukuriantis kerimą muziką, netiko žūtbūtinių grumtynių, teroro, mirties, siautėjančio nužmogėjimo grėsmingam sūkuriui.
       Žūtbūtinių grumtynių realybė reikalavo žūtbūtinio aiškumo ir aštrumo žodžių.
       Partizanai stengėsi patys juos surasti ir ištarti.
       Žinojimas – ką ištarti – ir nežinojimas – kaip ištarti – buvo skaudus ir slegiantis.
       „Laisvės kovų dainos“ yra ir B. Brazdžionio bibliotekoje. Tikiu, kad jos Poetui sukėlė panašias (ir lemtingas) mintis.
       Ir vieno, ir kito kūryboje iškyla eilėraščiai, kuriuose viešpatauja ne poetinė, o realybės galia, apnuoginanti faktus, vertinanti istorinių prasmių ženklus.
       V. Kubilius tai pavadino slinkimu diminuendo kryptimi. Ir suklydo.
       V. Skrupskelytė „Lietuvių poezijos“ trečio tomo pratarmėje apie B. Brazdžionio kūrybą įžvalgiai pažymi, kad jis realaus pasaulio nelaiko poezijos priešingybe ir todėl atvirai reaguoja į kasdieninius įvykius, išlaiko glaudų ryšį su aplinka, suteikia meninio pastovumo ir universalumo praeinantiems jausmams.
       Tai, kas laikinume yra paliečiama didelio talento galios, įgauna istorinės atminties galią.
       Be to, aš jaučiu, kaip šio mūsų literatūros klasiko kūrybos visuma vis atnaujina poetinį kodą, kad esantys ir būsimieji būtų iš naujo persmelkiami poetinės energijos ir gilėjančių prasmių.
       Sovietinės okupacijos metais B. Brazdžionio poezija man (tikiu, kad ir daugumai kitų) turėjo užkeikiamąją ir pranašingąją galią. Atsimenate eilėraštį „Bėgimas iš tėvynės“? „Žus visam pasaulyje komuna, / ją kaip naktį krentančią regiu – / neteisybė greit pakyla, greitai žūna...“
       Atsimenate eilėraštį „Paskutinis pasmerkto myriop žodis“? „Mačiau, kaip brolis broliui laisvę vagia, bet tylėjau / kaip be burnos. Aš kaltas. Bauskite mane!“
       Lietuvos Atgimimo ir Lietuvos Sąjūdžio dvasia sutapo su B. Brazdžionio kūrybos dvasia. Viena kitą papildžiusios, atrodė, ims švytėti Amžinybės šviesa.
       Švytėjo tiek, kiek Atgimimui buvo būtina.
       Ir užgeso?
       Ne. Tik užsisklendė, kaip užsisklendžia plazmos lauke kamuolinis žaibas, laukdamas savo ženklo.
       Nemanau, kad tuo ženklu gali būti menkėjančios dvasios išdidinamos ir sureikšminamos laikinosios vertybės.
       Tikriausiai tai bus dar kartą prieita riba: išlikti savimi savoje Tėvynėje ar neišlikti?   

Tautų likimo Viešpatie, pasaugok,
Kad į bedugnę nenupultų mūs namai.
    („Tautų viešpačiui“, 1947)



       Mūsų literatūrai dar menkai rūpi žmogiškojo pasaulio pigimas, asmeninio likimo nuvertinimas, vienišumas ir nevisavertiškumas. Menkai rūpi ir Tėvynės likimas. Kas tuomet rūpi? Elegantiška savojo diminuendo raiška?
       Bernardui Brazdžioniui visados rūpėjo būties valandų pilnatvė – praeity, dabarty, ateity.
       Tas rūpestis ir leido jam ištarti tikrumu švytinčius žodžius: mano misija atlikta.
       Kada mūsų literatūra turės teisę tuos žodžius pakartoti?