tekstai.lt

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

Nuotr. iš asmeninio archyvo
Nuotr. iš asmeninio archyvo

 

Tavo paties

Išėjau ne į kelią kur titnago nuolaužos blyksi
į kiemą pažliugusį kur duobėje žiburys
atsispindėjęs ištykšta – pavakarys
aršus žiemrytys ir paukščių tolstančių klyksmas

Rankom apglėbęs pečius jaučiu kad nežinoma
man šita galia – pakibus virš debesų
liečiant žvaigždynus sparnais apsvaigt – nebaisu
pasiduot begalybei kuri šviesą grąžina

Grįšiu vidun – ant stalo žvakę uždegęs
stebėsiu kaip atsispindi lango nakty
vargani žiburėliai – laikinųjų varganas takas
klausysiuos spengimo – jį siųs išduotiems išduoti

Kažkas išdavė mus – aukštas žvaigždėtas bekraštis
ir niekad neatsišauks – bevardis tyliu
žvakė užges – dvelks karštas vaškas
nelyg sodo atokaitoj iš vasaros avilių

Gal išgirsim kas laukia – grėsmingas ar linksmas
dabarty atskubėjęs iš praeities?
Neišsigąsk jei atrodys – tolstančių riksmas
tavo paties – – –

 

Paskui pasaką

Klėstenės dvelksmas nelauktai
taps degančiu vardu – Inferna
ir raktai zomšinėj kamziūlėj
kuriuos atradęs pamatai –
kad laiko juos ant delno tarnas –
šilkų žabo auksinės siūlės

Įspėsiu ką uždengs rūkuos
Klėstenė rudenio sulaukus
ir seną galvą jaunas kaukas
paslėpęs užanty kukuos

 

Skausmas nuščius

Pasiliks kas nekinta – kas nevirs pelenais
skausmas nuščius – už skausmą mainais
spalis švies paauksuotas – takus lapai užklos
prisiminsi akis negrąžintos skolos

jaunatis vis lieknėja – mėnesienos skara
sidabrinė tamsėja – su šešėliais visais
virpesys smelkia sielą – ir nieko nėra
ko su vėju klausais

pralaimėsi – jaučiu – Kunigaikšti tamsos
net spalio gūdžioj tamsoje pralaimėsi
skausmas nuščius – į planetos pavėsį
atsirems begalybė ir ramiau sualsuos

 

Aš nebijau

O vakaras ateis skubėdamas – paguodos
nelydimas – paskubomis ateis
nelauktas vakaras – neklaus – kvietei?
tik žvelgs kaip priekaištas jo akys juodos

o vakaras ateis skubėdamas – paguodos
nelydimas – paskubomis ateis
nereikia kaltinti – nereikia guosti
kada gyvenimas švytėdamas gilės
aš nebijau – atstums užmirš mylės
aš tiktai ašarų bijosiu

 

Be žodžio ir ugnies

Nelygink niekad Žodžio ir Ugnies
abu lenki vergauti ir abiem ginies
nuo laikinumo ir tamsos beribės

gal ir gerai jog dar nesupranti
ką reiškia ta gelmė – drąsi kantri
ir kas joje per amžių amžius slypi

Gyvenimo nelygink su Žodžiu
arba Mirtim – abu ne visagaliai –
tik palydovai primenantys Kelią
kur mano vardą taria – aš girdžiu
kas mūsų laukia – apsupty šviesų –
ne tvinkstanti Ugnis ne Žodis prislopintas –
o tai kas buvo sieloj užauginta
be Žodžio ir Ugnies – savastimi ESU

 

Regėsi

Pasiekus krantą kruvina puta
nudegina rankas – ir reikia keisti
mitus sakmes legendas – užburta
pavirsta rugiaveide sesė Aistė

išduoti reikia žodį su kuriuo
galėsi dar akimirką laimėti
ir kelio dulkėse ir žvaigždžių sūkuriuos
bent gurkšnį vandenio liepiniam rėty

ir grumtis už visus kuriais tikiu
nuščius pasiekus slenkstį sopulys iškęstas
ir palikimas teks – skarelė ant akių
pakvipus Tėviškės nuvytusiom radastom

kai melsiu atpirkimo – kūną sugrąžink
ir atmintį suskaldytą į nuostabą iškeitęs
regėsi – įsikūnijus tiesa netiesą atpažins
pavirtusią karste stikliniam karalaite

 

Jis neišblyškęs

Ar buvo Hamletas išblyškęs?
Pastūmęs blykštančius kitus
kur pradžios pamažu ištykšta
į pabaigas – kartus lietus
nelyg šešėlis slinks be garso
tarp antkapių sunkių gėlių
vaiduoklių kuždesio pilių
su bokštais griūvančiais – išbarsi
po klausimo sunkaus kaip varis
nelaukęs atsako – ledės
ir akins sužaibavęs ties
žiedais Saturno – kris sušnaręs
Ofelijos dangus – ir obelisko
viršūnę šerkšnas dengs – ten Tėvo
alsavimas rūkais pasklis
ir durklą duobkasys atėmęs
iš princo tars – jis neišblyškęs
atrodo man – kilnus kvailys

 

Kas žadėjo?

Be kaltės ta pagunda baisi
nieks nesikeitė – vien tu keiteis
papasakok – šerkšno rytais
sakme tapo medžiai visi

tai viduržiemis – pats sau primink
sušnabždėk mėnesienai – aš čia
papasakok – tuščia aplink
tavo žodis – kriauklelė tuščia

aš iš naujo Tave atrandu
Tu mane – kol gyvybė alsuos
rankos gražios ir be žiedų
rankos tos – iš gerumo šviesos

lyg žaltytis žolėj nuvirvens
likučiai dienų ir pražus
vis dažniau lūpos neprasivers
pasakyti lemtingus žodžius

gaubs tyla ir tamsą ir alsą
tų žodžių skubių nebylių
kas žadėjo – viską iškelsiąs
lig rugpjūčio žvaigždžių didelių?

 

N portretas su peizažu

Kelias – mylių mylios
vasaros lietus
akys tamsiai gilios
lūpos – kaip medus

debesis plieninis
valtis apversta
rankos ant krūtinės
kaip – vėliau – karste

 

Paskutiniai

Šešėliai mus rengs kaip milinės
šešėliai tamsuos paakiuos
mes – visados paskutiniai
pridengę kur prieky žygiuos

po dulkėmis paslėpėm randus
mus uždengia dulkės – tegu
kad liktum pirmi prie išgąsdintų
prie tų kam pristigo jėgų

ištvert neišduot nepaklysti
įspėt kas kalti nekalti
lydės mus tiktai bejėgystė
tikėt tais kurie pašaukti

 

Metai-2014-03_.png