tekstai.lt

Mykolas Karčiauskas. Iš „Geomitologinio žemėlapio“. Eilėraščiai

Arnoldo Baryso nuotr.
Arnoldo Baryso nuotr.

 

Parlėvenai

*

ką jūs sukūrėt negimdę negimę

skandenę lėvenio dugno danguj

upes ir ežerus

                       skalių kalnas skalioja

plačiai ir giliai

                       suskalojusios šaknys

apsiverkę šaltiniais

prakiurusios žemės paviekės iškrenta

į šiaurės atvaizdą

                           mitai apie rojų

ir pragarą

               čiužteli mūšos atodanga

atsiveria karstai karstuose

                                         arčiau vis

arčiau prie manęs žvilga leduos

tirpstančiuos žemės viduriuos

spindkarklių lapų lediniam karste

įšalęs šlamesys

                         nervais pasklinda

kaip jaunas vynas mėnulio šviesa

čiulkena per akmenis prie perkūno

nudževinto medžio

                               dar nebuvo lėvens

tik parlėvenai augo aukštumėlėse

šildėsi tirpsmo vanduo

                                     jau meldžiaus

maldavau čiužavau su nendrėm

nuplauk mano nuodėmes

ne vien tiktai veidą

 

*

                         žinau kaip prasideda vasara

vakaras liejasi blyški mėnesiena nulaido

rupūžės karves

                         gryčios prie vieškelio

kaip sunkios žąsys sutūpę

                                         laikas nuo laiko

laikas nuo laiko rišti rugius laitą pašluot

išklot ajerais mylėti vilkdalgiais žydinčias

moteris

           kaip vyges iškloti sapnus jų

atsispaudžia moly ugniavandenės

lelijos inkliuzams išsiskleidžia

žiedai kaip ledo graviūros panuovaliuos

užsiveria lelijos

                         priima sėklas kaip įsčios

dabar jau rūpestis vienas gimdyt

ir žydėti

             žydėt ir žudyti ateina

laisvės sesuo neapykanta

lesinėja rožių žiedlapius

žebelioja žodžudžiai        

                                 palinksta smilgos

nuo lietaus

                 linksta į rudenį

                                          linksta pašaliai

nuo išskrendančių paukščių į pietus

pro stebeikėlius

                         tu jau su jais nepabėgsi

esi pažadėtas molžemiui

                                       pradėtas jo

grumstuose kančiai

                               tau lygūs laukai

atadainuoja

                   kalasi krūtys rugiais ir miežiais

dabar tik stovėk ir klausykis

                                             lapais apvynių

parodyk be žodžių tikėjimą

                                            įskiepiai bus

nuodėmių atleidimas

                                 mąstyk išpažindamas

tiesą lai sprogsta žiedai tavo sodai eina tave

lenkdami

               vienodai sunku pakelt ir prikelti meilę

kol meldiesi

                    tirpsmo vanduo              

                                               padeda

šulnį iškasti paukščiai atneša duonos

apvaisintas vėjas iš geomitologinių šnervių

sūpuoja molžemį ir vandenį rieškutėse

tikėjimo mėnesienoj kedenamos šakos

linkčioja kas vaikšto po aslą dar neatėjęs

taip kaip plazda širdis dar negimus            

kvapsi krisluoja dangūs peisais palaidais

lietus kaip moteris priima viską

                                                   stojasi į akis

įdrimba į širdį

                      išplaukėja prausias prieš pirmą

gegutės kukavimą

                             teka saulelė

į vainikėlį

 

*

atneša pirštai palaimą dabar išskaitys jie

kas parašyta vienatvėj

                                   apvynioja siūlą

tris kartus apie galvą

                                   šešis apie kojas

ir juosmenį paspjaudo nuėmus pro šakumą

sudegina plašina dūmus vėjas apsuka

apie blauzdas

                       gildina širdį

veriančiai klykia aukojasi žodis

jau gyvas kryžmėje akmenys leidžia šaknis

gysločių lūpose virpa einančių pėdos

mirgena marškinių pašukinių pridurkai

diminis užaudimas žičkų ant rankogalių

nosinės puoštos skaistgijų kuteliais

sulankstytos po maldaknygėm

 

*

bet tai tik pradžia

                            vėl ateina ledynmetis

iš ledynmečių mūsų be pabaigos

eina kaip saulė nakčia iš romos griuvėsių

sibiro požemiuos atsiliepia senieji dievai

ištremti

           požemio upėse gargalioja vandenys

plukdo garsus iš lietuvos į lietuvą pro lietuvą

tolsta pro tolminkiemį putuojantį ugnim

dreba karpatai po kvartero nuogulom virpanti

žvakės šviesa

                     atsižadėję klaupiasi gyvuliai

prie vandens

                     džesija lietus

                                           nuplauna nuodėmes

ne vien tiktai veidą lange

 

*

gyvuliniuos vagonuos

                                   šauksmai į dangų

kurio jau nėra

                       pro langus mirgena pakelės

tarytum karklai atsimušę vandeny

naujagimių balsai

                             paskaityti tarp šventųjų

po pabėgiais nagais prakalvota žemė

prakasta          

                         kamašėliais rudais

                                           mergaitė gėles

procesijoj barsčiusi po viešpaties kojomis

prie klykiančios motinos

                                     vandenys jau nuėjo

sėdėdama ant maišų

                                 su duona ir fotografijom

mataškuoja kojelėm čiulpauna dantis prarėkdama

geležies bildėjimą

                             per džiaugsmelį kalbėjau

sau dienelėm grožėjaus

                                       senelis lyg iš kantičkos

ramina visus

                   dievulis neužmaršus

kiekvieną žino pasotint            

                                     ale su pilnom saujom

mus vis šert nežadėjo

iš atminties ant medžio abišalės

kaip ant abišalos duonos piešia tėviškę savo

jeniselis piešia pyvesą mielą piešia tolstantį

motinos veidą eilėraščiais nori išgiedoti jos meilę

sibiro dykvietėj išgiedoti nakčia kurs kentėjai

klausantis kaip rauda medžio sprogusi šerdis

 

*

amžino įšalo ledokšniuos atsiliepia

senieji dievai mielaširdingi ir pikti

požemių upėse gargaliuoja nubėgę vandenys

susisiekia garsai iš neries regyklos gumbinės

ir tolminkiemio

                         dreba karpatai

kalnai putuojantys ugnim slūgso po kvartero

nuogulomis

                   prižada atžada atsižadėję

žadeikiai

               klaupiasi prie verdenių gyvuliai

giliai jie mato skandenėse tvyrantį dangų

džesija lietus

                    nuplauk mano nuodėmes

ne tiktai veidą

                       pro langus mirgena

pakelės lyg karklai atsimušę vandeny

ten lieka paskaityti tarp šventųjų gimusieji

kelyje viesulas keliasi užkanda žadą

rimsta moteris rami skaisti lyg išsimetusi

iš laužo žarijėlė klausosi nežemiškai tylių

garsų iš giedančių gimusios lūpų                          

už langų retkur matosi medžiai sodybų

nė garso prakalnuota žemė

geležis vis dundena maldavimą seną

nuplauk mano nuodėmes

ne vien tiktai veidą

                              lyg primirimas koksai

o jaučia visa širdimi kad pradėjo jau miršti

 

 Metai-2014-03_.png