tekstai.lt

Romualdas Granauskas. Žodžio paglostymas

Benedikto Januševičiaus nuotr.
Benedikto Januševičiaus nuotr.

Baigdamas man skirtą laiką ir vis dar šį tą rašinėdamas, kažkodėl nejaučiu nei didelio liūdesio, nei aitraus kartėlio. Yra daugybė mažų darbų, kuriems anksčiau neturėjau laiko, vis stumdamas juos nuo savęs, vis atidėdamas kitam kartui, o to kito karto kaip nebuvo, taip nebuvo. Todėl mažųjų darbų susikaupė tiek, kad net pradėjo bauginti: jau nebespėsiu!.. jau nebeįveiksiu!.. Veik – ir įveiksi. Nepalik kitiems išeidamas kaip kokių šiukšlių pakrūmėj. Jos rodo, kad tavo čia būta, bet būta netvarkingo ir neprotingo. Susirink viską ir išsinešk, šitaip padarysi daugiau vietos pasiliekantiems.

Kas tie mažieji darbai? Oi, ir apsakyti nemoku!.. Tai ne tik visokie popieriai. Pradėta – ir nebaigta, prirašyta du trys lapai, o kur ketvirtas?.. Svarbiausia – tai tavo nebaigtos galvoti mintys. Kodėl neišgalvojai visų iki galo? Juk nebaigta mintis – kaip nulaužtas medelis. Gal būtų išaugęs lapotas gražus klevas, gal – vešlus krūmas paukščio lizdui. O dabar kas? Kyšo plikas stagaras šalia tako, kuriuo protingesni už tave ėjo ir nuėjo tolyn...

&

Mintys mintimis, bet ar protinga norėti, kad ir visus jausmus būtum išjautęs?..

Man atrodo – neduok Dieve!.. Geriau tegu išneša su visais būtais jausmais. Jie – tavo, jų niekam nepaliksi, jų kitiems niekuomet neprireiks, nes visi turi savuosius. Man skamba visai ne makabriškai: „Palaidojo žmogų su visais jo jausmais...“ O kaip su prisiminimais? Ar tai nėra svarbiausia, ką mes turim? Kuo skiriamės vienas nuo kito, kas yra tartum pati mūsų esmė. Niekas negali prisiminti tavo gyvenimo, tiktai tu. Kiti žino tavo biografijos faktus, tačiau biografija nėra gyvenimas. Ir niekada nebuvo. Gyvenimas yra tai, ko negalì užrašyti, ką galì tiktai gyventi. Mes nežinojom, kada gimsim, mes nežinom, kada mirsim, – tas nežinojimas ir yra tavo valia gyventi. Tik savižudžiai žino savo mirties valandą, bet jų mažai, jie mus baugina, nes nesuprantam, kas iš jų atėmė tą norą ir valią.

Giliai giliai savyje suprantam, kad valia gyventi yra kažkas šventa, kažkieno mums duota, ne mūsų pačių iš kažkur pasiimta. Laikui bėgant ji negęsta, jos nemažėja, ji kaip pati gyvybė, kuri viename tavyje laikina, o visur aplinkui – amžina. Kartais šita mintis tave paguodžia: ir aš priklausau prie tos amžinosios gyvybės, nors esu laikinas. O kai nebebūsiu – vis tiek priklausysiu, nors nežinau nei kaip, nei kokiais būdais, nes negali būti, kad visai nebepriklausyčiau. Nežinojimas, kaip ar kodėl mes ir mirę priklausom amžinajai gyvybei, yra viena iš paslapčių, ant kurių laikosi pasaulis. Adomas, išvaromas iš rojaus, šitos paslapties su savim neišsinešė. Jos nebuvo tame obuolyje, kurio atsikando. Ji buvo kitame, kurį Dievas tuo metu laikė apgniaužęs saujoj ir iki šiol tebelaiko. Todėl Adomui sunku buvo gyventi, bet lengva numirti, – jis tikėjo, kad dar sugrįš ten, iš kur buvo su gėda išvarytas. Mes ne budistai, ne induistai, – mums nereikia atgal į žemę, mums reikia – į Ten, į Amžinai, nes čia jau atbuvom. Buvom iš paskutiniųjų, kabinomės nagais ir dantimis, o... Kas – „o“? O tas, kad mūsų laikinumas yra visos gyvybės pamatas. Mes laikini – gyvybė amžina. Ar tai mus paguodžia? Kai ką – taip, kai ko – ne, bet dažniausiai tokios mintys šiaip trumpam ateina į galvą ir dingsta. Nedrįstam jų išgalvoti iki galo. Mums atrodo, kad gyventi – tai veikti, dirbti, judėti, spurdėti, o kad ramiai galvoti – ne. Tik patys protingiausi supranta, kad pirmiausia – mintys, paskui – visa kita. Jas užrašo, sudeda į knygas, bet kiek lieka neužrašytų!.. Kur jos dingsta, tos mažosios?

&

Nuo pat jaunumės gerbiau filosofus ir net jų bijojau. Kur jau man su savo eiliniu proteliu prie tokių išminties bokštų! Jie turi net savo kalbą, sudėtingesnę už paukščių ir delfinų, ja tarp savęs ir kalbasi, nėmaž nesirūpindami, ar kiti ką nors supras. Perskaitai net visai nedidelio filosofėlio straipsnį – ir išpleti akis iš nuostabos: šitas vaikšto žeme, susikimšęs į galvą tris storiausius tarptautinių žodžių žodynus!.. Kodėl tu, žmogau, negali kalbėti kaip žmogus? Ar tau nerūpi, kad būtum kitų suprastas, ar tyčia to sieki? Jeigu nerūpi – tu ne mokslininkas. Tai gal tu – dabartinis lietuvių poetas, toks maždaug tarp trisdešimties ir keturiasdešimties metų, išleidęs dvi knygeles, mįslingu veidu pasirodantis Poezijos pavasaryje ar kokiame alaus festivalyje, išmurmantis iš suglamžyto lapo neįmanomai suraitytas žodžių virtines ir vėl kažkur mįslingai dingstantis... Abudu vienodai nereikalingi: vienas – mokslui, antras – menui.

Arvydas Šliogeris, bulvės dainius, man yra geriausias mūsų eseistas. („Esesininkas“ reikėtų sakyti taisyklingai lietuviškai, bet taip bjauriai nesakysiu.) Esu žiūrėjęs net į tam tikrą knygelę – yra ar nėra Rašytojų sąjungos narys? (Nėra. O galėtų.) Jo žodis sakinyje visuomet yra kaip tik toje vietoje, kur ir turi būti: nei pastumsi, nei patrauksi, nei pakeisi kitu. Gramatikos rašo, kad lietuvių kalboje žodžių tvarka sakiny esanti laisva. Geram prozininkui – nelaisva, Šliogeriui – nelaisva, o kam laisva – tas gal ir nėra geras prozininkas? Ir pats esė žanras turi savo kanonus, tik vieni mūsų eseistai nenutuokia juos esant, o kiti mano, kad neprivalu jų laikytis, – dabartinis žanrų sumaišymas ir susimaišymas leidžiąs rašyti kas ant seilės užeina. Todėl jiems ir nepasirašo esė, tik impresijų krūvelė: kai buvau mažas, turėjau raudoną triratuką; senutė pareina iš parduotuvės; praskrido varna, atsitūpė į medį ir dabar valosi snapą; ketvirtą valandą žadėjo ateiti santechnikas... Aš nesakau, kad šitaip negalima, aš tik pats savęs klausiu: vardan ko šitaip reikia? Žodis tik tada išmintingas, kai vardan to „ko“ parašytas. Čia galima perfrazuoti vieną posakį: tiktai tikslas pateisina žodžius.

Kaip aprašysi tikslą netiksliais žodžiais? Poetai žino, jog kartais pats tiksliausias būna ne žodis – epitetas, o metafora. Kaip perduoti murkšlotos dienos, žemo dangaus, toli besiganančių karvių įspūdį? Būčiau poetas, imčiau ir parašyčiau: karvės mūkė debesimis. Ar būtų gerai? Man būtų, nes aš ne poetas, o tikram poetui – ką aš žinau? Gal jis parašytų visai kitaip: debesys mūkė karvėmis... Poetai gali taip parašyti, nors tai, kas yra už vaizduotės ribų, savaime nėra poezija. Netoli to, bet ne tai.

&

Vieni žmonės sakosi atsimeną save nuo pačios mažystės, kiti – ne. Esu iš tų kitų. Teatsimenu šį tą gal nuo penkerių. Pirmasis atsiminimas – kaip po manim dreba ir kilnojasi žemė. Mes gulim, sukritę ant pilvo, kažkokiame miškelyje, išversto medžio duobėje, o į tą miškelį krenta rusų bombos... Paskui vėl važiuojam toliau ratuose. Žvyrkelio balose telkšo rudas rudens vanduo, jame plaukioja šonu žalia žuvytė – gluosnio lapas...

Kokie čia kūdikystės prisiminimai? Nei motinos veido, nei patėvio kepurės. Nei to arkliuko, kuris traukė mūsų ratus. Ne kartą valios pastangomis bandžiau kastis gilyn į atmintį: juk jau gyvenau, jau buvau, vis tiek turėčiau daugiau atsiminti... Kur tau! Pilka migla, o toje migloje – tamsesnis kažkas: lyg vienaaukščiai namai, lyg aukšti krūmai... Dar neatakusio kačiuko kūdikystė, daugiau nieko. O yra žmonių, kurių atmintis siekia nuo daug anksčiau. Viena moteris man pasakojo, kad atsimena save nuo trejų metų. Ne tiek save, kiek savo pirmąją suknytę. Buvusi žalia su baltais žirneliais. Specifiškai moteriška atmintis, kad tave kur galas! O aš ir dabar, priėjęs prie spintos, negaliu prisiminti, kokios spalvos mano žieminė striukė, kuri ten kabo jau dešimtį metų... Kiek žmonių – tiek ir atminčių. Kiekvienam savoji. Už aukso kalnus nesutiktume jomis apsikeisti. Mūsų atmintyje gyvena mūsų dvasia, ten jos namai.

Apie kūdikystę, kurios neatsimenam, mums pasakoja mūsų motinos. Ne kartą pasakoja, ne du, – joms malonu prisiminti save jaunas, o mus – tokius mažus, tokius mielus, tokius!.. Pasakoja, kol nebeatskiriam: čia mūsų prisiminimai ar mūsų motinų, tik įdėti mums į galvas?

Vienas toks prisiminimas susijęs ne su kokiais ten veidais, vaizdais, o su žodžiu. Su vienu tiktai žodžiu – „laikrodis“.

Motina pirmą kartą nusivedė mane į svečius. Pas kaimynus į kitą gatvės galą. Vesdamasi prisakė, kad būčiau geras ir nerodyčiau ožių. Vos įvestas į vidų, motinai nespėjus nė pasilabinti, pamačiau ant sienos laikrodį su švytuokle ir su nupaišytais raudonais obuoliais ant ciferblato. Rodydamas pirštu pradėjau šaukti:

– Vaikūdys!.. Vaikūdys!..

Motina pasilenkusi pataisė:

– Ne vaikūdys, o laikrodis. Laikrodys.

– Vaikūdys!..

– Romaldėli, reik sakyti: laik-ro-dis.

– Vaikūdys!.. – ir net treptelėjau į žemę koja.

– Neužsispirk, o būsi parvestas namo.

– Vaikūdys!..

– Kad taip – namo!.. Šeputiene, aš tuojau pargrįšiu.

Tempiamas per slenkstį apsibridau, nes galva buvo atsukta atgal į tą obuolėtą laikrodį su švytuokle ir pasvarais. Gal aš jau supratau, kad suaugusių žmonių laikas eina vienaip, o mažų vaikų – kitaip? Todėl ir laikrodžiai turi būti skirtingi. Vaikūdys rodė vaikų laiką, todėl tik šitaip ir tegalėjo būti vadinamas. Pavadintas kitu vardu, daiktas supyksta ir jau nebėra, koks buvo. Svarbu žinoti tikruosius daiktų vardus, o sužinojus kitaip nevadinti.

&

Augdamas kasdien sužinai daug naujų žodžių ir be jokių pastangų įsimeni visam gyvenimui. Vaiko atmintis imli, talpi, tik ir laukianti, kad į ją būtų kas įdėta. Ausys klausios kaip apuokiukų, pagauna net tuos žodžius, kurie visai ne joms skirti, tik suaugusieji dažnai apie tai užmiršta.

– Nekalbėk šitaip prie vaiko!.. – staiga susizgrimba, bet kad jau pakalbėta.

Kai mes gyvenom Šimkaus ūkyje, aš dar nėjau į mokyklą. Didelis ūkis, didelis kiemas, net du kiemai: gerasis ir prastasis. Juos skyrė troba ir ilga gyvatvorė. Kai išgirdau tą žodį, net apšalau visas, – aš juk tik vakar visai prie pat jos žaidžiau!.. Daugiau aš ten nė už ką neprisiartinsiu!.. Gyvačių baimė užkoduota žmogaus genuose, įdėta amžinai, giliai, nebeišimamai. Galì būti jokios gyvatės dar nė iš tolo nematęs – pats žodis jau savaime baugina. Niekam niekada nesakiau, kad nešiojuosi savyje šitą baimę. Po daugelio metų, kai buvau senas ir žilas, kažkaip prasitariau profesoriui Aleksui Girdeniui. Tas kad sušuks į ragelį:

– Ir man tas pats buvo!.. Gal lig pat dvylikos metų bijojau tų gyvatvorių!..

Kam jas ir sodina prie namų? Naudos iš jų kaip ir nėra, o mažus vaikus gąsdina baisiausiai.

Kitas toks žodis buvo „šonkauliai“. Pjovė Šimkienė kiaulę ir į mūsų galą atnešė šviežynos. Motina išvirė sriubos su bulvėm, o vieną šonkaulį padėjo man:

– Valgyk mėselės, taip retai tegaunam... Nugraužk tą šonkaulėlį.

– Ne! – šukte sušukau. – Ne!

Žemaitiškai „šuo“ – „šou“. Ir durnam aišku, kad „šonkaulis“ – tai šuns kaulas. Matyt, pasišlykštėjimas šuns mėsa taip pat užkoduotas žemaičių genuose. Juk žinojau, kad čia ne šuns, o kiaulės kaulas, bet vis tiek negalėjau prikišti prie burnos. Šitaip pavadinta mėsa turi atsiduoti šuniena, be reikalo taip nevadins. Tačiau kaip, mažas būdamas, tu tai paaiškinsi suaugusiems? Niekaip nepaaiškinsi, gali tik užsispyręs kartoti: „Ne!.. Ne!.. Ne!..“ Už tokius ožius būsi pavarytas nuo stalo ir iki vakaro vaikščiosi alkanas. Alkanas, bet šuns kaulo nė už ką negraužęs.

Tas laikas, kai dar nėjau į mokyklą, kai naujų žodžių nugirsdavau ne tiek daug, man buvo geras. Su nauju žodžiu galvoje bėgiojau po kiemą, žaidžiau, kartojau jį, kol išgirsdavau kitą. Už kiekvieno juk slėpėsi arba daiktas, arba vaizdas. O ir jie patys, garsiai tariami, man skambėdavo tai liūdnai, tai linksmai, tai labai juokingai. Ilgai kartok „upulėlis, upulėlis“, ir išgirsi, kaip dejuoja senas žmogus: u ju jui... u ju jui... O sakyk „žiogspiros“ – ir akys pamatys, kaip dideli žali žiogai pasipirsčiodami šokinėja pievoje, nors pats žodis reiškia pjuvenas. Dar ir dabar mano senoje galvoje yra žodžių, apie kuriuos galiu pasakyti: štai šitą išgirdau iš to ir to, o aną – tada ir tada.

Gražus yra laikas, kai žydi bulvės. Lietus, lijęs kelias dienas, staiga nusprendžia būti geras ir atsitraukęs žiūri, kaip spindi saulėje šlapi medžių lapai, kaip garuoja baltų ėriukų nugaros. Senos moterys eina „paieškoti“ bulvių. Įsiklaupusios į kelius, kiša kumpus pirštus po kerais, o žemė minkšta, lengvai lenda tie pirštai, – eidamos namo jau žino, ar geras bus rudenį derlius, gal net mato aukštus bulvių košės vėpūtinius vaikų lėkštėse ant stalo.

Žaidžiau kiemo viduryje prie iškinkyto vežimo. Žaidžiau, žaidžiau, kol pasidarė nuobodu. Už kiemo ganėsi ožka ir ožiukas. Nuėjau, atsitūpęs prisikalbinau mažąjį artyn, tada stvėriau į glėbį ir nešiaus atgal. Iš žydinčių bulvių pasigirdo Šimkienės balsas:

– Pūslaini, a pūslaini! Kur tu neši tą ožkelę?..

Tik du kartus gyvenime ir girdėjau tą žodį: tada – iš Šimkienės, ir daug vėliau – iš savo babunės, kuri buvo Tirkšlių, o ne Mosėdžio patarmės atstovė. O Didžiajame Žodyne jis užrašytas apie Žemaičių Kalvariją. Ir tik vieną kartą. Gal net paties Mato Untulio. Bet dingo iš kalbos tas žodis, nebėr. Taip ir matau: stovi liūdnas Untulis su bloknotėliu rankoj ir žiūri į žemę. Ten, už bulvių dirvelės galo, tyliai nusimirė Pūslainis, ten jis ir palaidotas...

&

Anksti supratau, kad į žmogų, kuris moka kelias kalbas, reikia žiūrėti aukštyn užvertus galvą. Jis protingesnis už tave, jis daugiau supranta ir apie gyvenimą, ir apie viską.

Patėvis mokėjo rusiškai, vokiškai, lenkiškai ir žydiškai. Dar vaikas buvo atiduotas į didelį miestą batsiuviui mokytis amato. Didelis miestas – tai didelis katilas, jame kunkuliuoja daugybės žmonių darbai ir gyvenimai, maišosi kalbos ir likimai. Jame jaunas žmogus gali suvirti kaip bulvė, o gali ir ne.

Tada mes gyvenom Gaubėse pas Kaubrienę. Visą laiką baisiai dundėjo šiaurėje apie Skuodą, paskui nugrumėjo tolyn į Liepojos pusę. Per Kaubrienės kiemą, trumpindami kelią, vis eidavo ir eidavo rusų kareiviai. Už upės, dideliame ūkyje, buvo jų karo ligoninė. Gal dėl to Kaubrienė ir įsileido mus gyventi. Kaip būti jaunai moteriai su trimis vaikais, kai keletą kartų per dieną nepasibeldęs išdygsta tarpdury rusų kareivis ir įremia į tave akis:

– Choziaika, daj papit’!.. Salo jest’?..*

Kai namuose yra vyriškis, o dar mokantis rusiškai, nepalyginti drąsiau. Bet kareiviai norėdavo užeiti ne tik dieną, bet ir naktį, tada bildindavo į langus:

– Samagon jest’?..**

Naktį frontas beveik negrumėdavo, ir mes užmigdavom zuikio miegu. O tą naktį du kareiviai ne tik bildino į langą, bet spardė ir lauko duris, paskui priėjo prie mūsų lango ir bandė jį atlupti. Gal su kokiu durtuvu ar su kuo? Patėvis, sėdėdamas ant lovos, pradėjo šaukti tamsoj:

– Tovarišč major!.. Tovarišč major!..***

Paskui, pakeitęs balsą, kiek tyliau ir storai:

– Seičias ja im vyjdu!..****

Staiga stojo tyla, ir toje tyloje išgirdom, kaip dvi poros kojų bėga į liepto pusę... Rytą įėjo Kaubrienė ir kad dėkojo patėviui, kad dėkojo, vos nebučiavo rankos.

– Jėzau, mislijau, kad numirsiu iš baimės!..

O kitą kartą girdėjau, kaip patėvis kalbasi vokiškai, bet mes tada jau nebegyvenom Gaubėse pas Kaubrienę, o Šaukliuose pas Šimkienę. Buvo pirmoji vasara po karo, Liepojos pusėj niekas nebegrumėjo ir nebedundėjo, rusų kareiviai nebevaikščiojo per kiemą, todėl Kaubrienė ir nebebijojo gyventi viena su dviem savo mergaitėmis ir kiek vyresniu Kaze, o to Kazės niekada nemačiau be kokio nors gelžgalio rankose. Tai jis ką nors kalė, tai jis brūžino su dilde, tai, nebenusitverdamas nieko įdomesnio, pasidėjęs ant akmens, tiesino ilgą vinį. Manęs gelžgaliai anei kiek nedomino, o Kazė negalėjo praeiti pro jokį, nekišęs artyn nagų. Todėl ir nenustebau, kai po kokių trisdešimties metų sužinojau, jog jis yra gretimo kolchozo mechanikas. Nebaigęs didesnių mokslų, apie techniką nusimanė geriau už visus inžinierius. Ar mes patys pasirenkam daiktus, ar daiktai pasišaukia mus? Ne tik daiktai. Ką – muzika, ką – paišymas, ką – žmonių žodžiai, kaip mane. Nežinau, kodėl taip yra, bet yra. Juk visa tai ir vadinasi „žmogaus pašaukimas“. Pašaukė – ir eini, ir nebegali sustoti, ir eisi, kol pavargusios kojos pagaliau išsities ant lentos.

Buvo pats liepos vidurdienio karštis, kai nuleipsta net krūmų lapai, kai žmogus, parvedęs iš ganyklos karvę ir uždaręs vėsioj kūtėj, pats atsigula pokaičio, o kuris neatsigula, šiaip sau sėdi prie stalo, tingėdamas net kalbėtis, – tokį vidurdienį ir mes sėdėjom savo troboj. Bet ir tylėdami ne iš karto išgirdom, kaip kažkas pasikrebždeno į duris. Šitaip krebždendavosi Šimkienės katė, norėdama įeiti į vidų. Pirmoji išgirdo motina:

– Prašom, prašom!

Durys pradėjo vertis pamažu ir kažkaip nedrąsiai, vis per plaštaką, per plaštaką, ir dar negalėjom matyti, kas priemenės prietemoj šitaip jas veria. Pirmiau iš ten pasigirdo balsas, negu kas įėjo:

– Guten Tag...*****

– Guten Tag! – atsakė patėvis.

Tik tada peržengė slenkstį aukšta skarmaluota moteris ir maža mergaitė, aiškiai mano amžiaus, kuri tuoj pat ir užlindo už motinos sijono. Moteris pasakė kelis sakinius vokiškai, ir patėvis – kelis, tada liepė motinai:

– Pasemk vandens atsigerti!

Moteris pilną puodelį pirmiau padavė savo mergaitei, o kas liko – išgėrė pati, tada atkišo puodelį atgal:

– Danke schön.******

Supratau, kad „danke šion“ – vokiškai „dėkui“. Patėvis dar pakalbėjo vokiškai, paskui parodė į kėdę prie stalo. Nebuvau matęs, kad kas taip lėtai, taip nedrąsiai, kaip ta vokietė, sėstųsi ant pat kėdės kraštelio, o atsisėdęs teužimtų tiek mažai vietos, – maždaug tiek, kiek ir ten atsitūpusi Šimkienės katė. Dabar mergaitė nebegalėjo slėptis už motinos sijono, tik stovėjo šalia kaip prisiūta. Kol patėvis kalbėjosi su jos motina, aš galėjau ją apžiūrėti. Ir ji žiūrėjo į mane. Aš – į ją, ji – į mane, tik nežinau, ką apie mane galvojo. Jos susivėlę plaukai, krentantys ant kaktos, buvo atšalusių pelenų pilkumo, pro juos švietė mėlynos akys. Linų mėlynumą jau buvau matęs, žibučių – buvau, bet šios buvo dar mėlyniau mėlynos ir pilnos baikštumo. Plaukai yra buvę geltoni, tik dabar pilki nuo purvo ir žvyrkelio dulkių.

– Rožele, – pasakė patėvis, – virk greitai ruginės košės.

Aš išgirdau, kaip motina vos nesušuko. Kaip galėjau išgirsti, jei nieko nepasakė? Iš išplėstų akių išgirdau, iš staiga prasivėrusių lūpų. Ir supratau kodėl. Mes beturėjom pusmaišį ruginių miltų ir bryzelį rūkytų lašinių. Nelabai jau ir be bryzelį. Kai patėvis pakalė Stončaičio batams puspadžius, Stončaitis atnešė gabalą lašinių: tokio didumo kaip knyga. Ir tokio storumo. Iš tos knygos jau bebuvo likusi tik maldaknygė. Jei motina dar atpjaus tai vokietei ir jos mergaitei... Ir patėvis iš motinos akių suprato tą patį, ką ir aš.

– Virk, virk, – liepė dar kartą. – Mes kaip nors. Juk pati matai.

Motina atsitūpė prie mūriuko ir ėmėsi kurti ugnį. Tokioj dienos karštybėj – ir vėl ugnį! Mes čia užtrokšim visi kaip karosai!.. Tegu motina barasi kiek nori, bet paskui aš bėgsiu prie kūdros ir lįsiu į vandenį. Vienam neleidžia, sako, varlė įtrauks. O aš atsakysiu: „Varlė negali įtraukti! Dėl to, kad maža!..“

Patėvis vis kalbėjosi su vokiete. Tokia keista ta vokiečių kalba, – klausykis kiek nori, o nesuprasi nė žodžio. Dabar mergaitė sėdėjo ant motinos kelių, priglaudusi galvą jai prie krūtinės, ir troboj nebemėlynavo akys. Tik tada, kai pasklido kepamų lašinių kvapas ir šioks toks dūmas, jos plonas kaklelis pradėjo trūkčioti, lyg miegodama gertų vandenį ar kažką rytų dideliais kąsniais. Bet akių vis tiek neatmerkė.

Kaip jos keistai valgė tą košę! Sėdėjo prie stalo tiesios tiesiausios, anei kiek nesilenkdamos prie lėkštės, ir abiejų veidai buvo kaip bažnyčioj. Vokietė pakabindavo tos košės ant pat šaukšto galelio ir atsargiai keldavo prie burnos, kitos rankos delną laikydama po apačia. Tartum lydėdavo ligi pat lūpų. Ir mergaitė taip darė, tik tas jos delniukas pats buvo šaukšto didumo.

Paskui jos ėjo per kiemą. Mergaitė, vedama už rankos, du kartus atsigręžė į langą, pro kurį aš į ją žiūrėjau. Pirmą kartą – kiemo vidury, o antrą – jau prie klėties kampo. Du kartus dar sumėlynavo du taškeliai, o paskui viską užstojo klėtis.

Kai jos išėjo, troboj liko tyla, pilna prikalbėta vokiškai. Patėvis sėdėjo prie stalo, nuleidęs galvą, niauresnis už juodą debesį, sunertas rankas padėjęs prieš save ant lentos. Girdėjau, kad jo pirštai kelis kartus trakštelėjo. Nuo lango galėjau matyti tik vieną jo žandą, o po žandu judėjo toks gumbas.

– Ar žadą prarijai? – paklausė motina.

Sunertas rankas patėvis prisitraukė arčiau savęs, maniau, kad ant jų pasidės galvą.

– Tikrai esi žadą prarijęs!

Paskui motina susizgribo:

– Romaldai, bėk į lauką! Ar su ožkele pažaisk, ar ką kita susimislyk.

Patėvis pakėlė galvą:

– Lai žino vaikas, kas per žvėrys rusų kareiviai!.. Ką darė tame Karaliaučiuj!..

– Romaldai, kam sakiau eiti pas ožkelę?

Išėjau, bet vėliau vis tiek susidariau galvoje „bendrą vaizdą“, ką patėviui pasakojo vokietė. Nugirdau šį tą, kai patėvis apie tai pasakojo Šimkienei, kitą kartą – kai Stončaičiui, ir su motina juk dar ne kartą apie tai kalbėjosi, abudu negalėdami užmiršti nei tos vokietės, nei jos mergelės. O ir man, kai netyčia pasukdavau galvą į langą, kieme sumėlynuodavo du taškeliai. Be veido, be nieko, tik du taškeliai, pasirodantys ore visai neaukštai nuo žemės.

Pagaliau susidėliojau savo galvoje tokią mozaiką. Jos buvo vokietės iš Karaliaučiaus, kurį subombardavo ir užėmė rusai. Gyveno griuvėsiuose ir labai bijojo kareivių, kurie ten darė ką norėjo. Neturėjo ko valgyti, todėl ėjo per žmones. Įėjusios nemokėjo pasakyti, ko nori. Todėl pirštu rodė į kibirą su vandeniu, bet atsigėrusios nėjo lauk, stovėjo prie slenksčio, žiūrėjo į šeimininkę ir akimis prašė valgyti. O vieną dalyką patėvis pasakė tokį, kad ne iškart galėjau ir patikėti. Pasirodo, tos mergaitės tėvas prieš karą turėjo Karaliaučiuje visą saldainių fabriką! Suprantu – pilnas rieškučias, suprantu – pusę popierinio maišelio, bet – fabriką?! Kokia laiminga turėjo būti ta mergaitė, galėdama valgyti vien saldainius! Norėjo – „paduškėles“, norėjo – su popieriukais. Būtų užaugusi neapsakomo gražumo, dabar jau nebeužaugs.

– O kuo vardu buvo ta mergaitė?

– Kristina.

– O pavardė?

– Pele.

– Pelė?

– Ne pelė, pel-le.

Gali tęsti tą „l“ burnoje kiek nori, vis tiek išeina „pelė“. Juk ir pati mergaitė buvo panaši į mažą pelytę mėlynomis akimis. O pelių ar būna mėlynomis akimis?.. Juk buvau matęs tų pelių ne vieną, gyvų ir negyvų, – kaip aš nepasižiūrėjau? Reikės pasitikrinti.

Šimkienės katė buvo neapsakoma medžiotoja. Vos ne kiekvieną rytą, tik praaušus, ir bepareinanti nuo daržinės, įsikandusi pilką pelę. Niekam jos neduodavo, tik Šimkienei. Padėdavo prie kojų ir imdavo glaustytis į blauzdą. O Šimkienė: „Ai, mano katelė!.. Ai, mano darbininkė!..“ Ir eidavo į kamarą. Katė, iškėlusi uodegą, – iš paskos. Šitaip ji peles mainydavo į pieną. O pelė likdavo gulėti ant tako. Prisitaikęs vieną tokią suėmiau už uodegos ir pasinešiau toliau apžiūrėti akių. Nė iš tolo ne mėlynos buvo tos akys! Juodos, piktos, mažytės ir šiek tiek išsprogusios. Kažkuo labai nusivyliau, pats nežinau kuo.

&

Gal gerai, o gal ir nelabai, kad mūsų atmintyje niekas nesudėliota tvarkingai. Ką tik prisiminei vaikystės šunelio ištikimybę, o po minutės – rusų kalbos pamoką septintoj klasėj.

Paskutiniame suole sėdėjo du Paulauskai, Justis ir Kastis. Rodos, pusbroliai, bet tai nesvarbu. Mokytoja Dovydaitienė, nekviesdama prie lentos, tikrino, ar išmokom vakar užduotus žodžius:

– Kostai, kaip rusiškai grandinė?

– Lenciūg! – nemirktelėjęs atsakė.

Kažkas sukrizeno, bet labai trumpai. Dovydaitienės veidas pradėjo rausti.

– Kepti?..

– Kepit’!

– Nešti?..

– Nešit’!

Dovydaitienė nuleido galvą, kad nematytume vis labiau raustančio jos veido. Plaštakos, kurios ramiai gulėjo ant stalo, susigniaužė į kumščius. Dabar trenks į stalą ir pradės šaukti. Paulauskas tebestovėjo suole, nežinodamas, ar jam sėstis, ar ir toliau kyšoti.

Kai Dovydaitienė vėl pakėlė galvą, veide nebebuvo raudonio, buvo išblyškusi ir suspaudusi lūpas, kad nevirpėtų. Užmiršo Kasčiui pasakyti „sėskis“, tas atsisėdo pats. Dabar kažką pasakys. Ir pasakė, žiūrėdama virš mūsų visų galvų. Ir ne savo balsu, o lyg kitos moters, kurios čia net nebuvo:

– Galima neišmokti pamokos. Galima išmokti ir užmiršti. Bet išmoktas melas neužsimiršta niekada. Žmogus ima meluoti vis lengviau ir dažniau.

Ir nutilo. Matyt, laukė, kol jai grįš jos pačios balsas. Kai sugrįžo, pasakė:

– Eik iš klasės!.. Aš negaliu vesti pamokos matydama, kaip tu mano akyse virsti melagiu!

Kastis ilgai rangėsi suole, visu kuo nuduodamas, jog yra išvaromas nekaltai. Kai išėjo, anoji moteris atsiminė dar ne viską pasakiusi:

– Visas pasaulio blogis prasideda nuo melo! Visi žiaurumai, baisumai ir neteisybės!

Ir staiga Dovydaitienė mums nusišypsojo:

– Pakelkit rankas, kas neišmokot.

Visa klasė pakėlė rankas. Ir aš pakėliau, nors buvau išmokęs, – man pasirodė, jog kažkas atsitiks negerai, jeigu nepakelsiu.

– Tai kas geriau? – žiūrėjo į mus Dovydaitienė. – Prisipažinti ar sumeluoti?

– Prisipažyyynti!.. – subliuvom.

&

Mes kalbėjom, klegėjom ir šnibždėjomės tarmiškai. Mokykloje tik tarmės nereikėjo mokytis, ji visuomet buvo su mumis lyg kokia mūsų kūno dalis: lūpos, burna, liežuvis... Ja kalbėdami niekuomet neužsikirsdavom ir neraukydavom kaktų, ieškodami tinkamo žodžio. Kiekvienas žodis tą patį mirksnį atsirasdavo ant liežuvio galo, kai tiktai jo prireikdavo. Tarmė – lyg apatiniai marškiniai, prigludę prie kūno, mes jų net nejaučiam. O bendrinė kalba – visai kas kita. Tai jau kelnės ir švarkas, kuriais būtina apsivilkti, kai eisi atsakinėti.

Niekas mums nedraudė kalbėtis tarmiškai, tai buvo taip natūralu ir suprantama, kaip alsuoti. Tarmėje mes buvom laisvi ir laimingi, ir niekada nesusimąstėm, kodėl taip yra. Niekada jos nesimokę, visi puikiausiai mokėjom.

O lietuvių kalbos reikėjo mokytis. Kaip rusų ir anglų. Kai kam už tas dvi ji buvo net sunkesnė. Pavydėjom suvalkiečiams, – kaip kalba, taip ir rašo. Kad mums taip būtų!.. Bet kad nebuvo. Nuo užsienio kalbų ji mums skyrėsi nebent tuo, kad lietuvių kalbos mokytojas kiekvienos pamokos pabaigoje neužduodavo išmokti penkiolikos ar dvidešimties naujų žodžių. O galėjo. Net dubuo, kibiras, rankšluostis, veidas mums buvo nauji ir negirdėti. Su šitais žodžiais vargu ar būtume sudarę rišlų sakinį, o žemaitiškai ko čia nepasakysi:

– Pasisiemiau so viedro ondėns, prisipyliau į bliūdą, nusiprausiau borną, vo so abrūso nusėšloustiau!..

Juokais būtume tokius sakinius rašę, bet kad mums neleido. Todėl ir būna sunku, kai galvoji vienais žodžiais, o rašyti turi kitais. Stenkis kiek nori – vis tiek nebus rašiny sklandumo. Išeis kaip su akėčiomis per kiemą. Man buvo lengviau. Gal dėl to, kad labai daug skaičiau. Kai reikėdavo rašyti – tie bendrinės kalbos žodžiai savaime besą susidėję į galvą.

Mes žinojom, kad reikia mokytis lietuvių kalbos. Ir kodėl – žinojom, bet visą laiką tartum kas pasišiaušdavo širdyje. Lyg iš mūsų norėtų kažką atimti, o mes negalim to atiduoti, nė už ką negalim. Niekas mums nesakė, kad tarmė yra mūsų turtas. Mokėmės ir apie kitas tarmes, visokius ten rotininkus, žalininkus, žadininkus, bet tie mums nelabai rūpėjo. Išmokom – ir užmiršom, o savo tarmėje mes gyvenom, buvom, augom, – kur kitur galėjome būti? Bet lietuvių kalba palengva mus iš jos varė. Jutom, kad varo, ir labai nenorėjom eiti.

Klasėje buvo toks Narkus. Trisdešimt šeštų gimimo, porą metų vyresnis. Šukavo aukštyn plaukus su sklastymu per vidurį. (Dar mokyklos direktorius taip šukavo, daugiau niekas.) Per kiekvieną pertrauką eidavo prie geriamo vandens bako koridoriuje. Tame bake buvo čiaupelis, po čiaupeliu – paplavinis kibiras. Dar buvo aliumininis puodelis, viela prisuktas prie karvės grandinės galo. Vos vos atsukęs čiaupelį, Narkus kišdavo šukas po plona srovele ir čia pat šukuodavosi. Dar turėjo apvalų veidrodėlį, kuris visas tilpdavo delne. Toks susilaižęs ir sėdėdavo kiekvienos pamokos pradžioje, o pabaigoje jo plaukai vėl būdavo sausi. Ir Narkus vėl eidavo prie čiaupelio.

Tegu šukuojasi, tegu žiūri į tą savo veidrodėlį kaip merga, – ne dėl to pradėjau jo nemėgti. Paskui pastebėjau, kad ne aš vienas. Ir kiti, net mergaitės. Nežinau, kas jam pripūtė į galvą arabų, kad žemaičių tarmė negraži, niekam netinkama, kad turime net tarp savęs kalbėtis bendrine kalba. Turime ją išmokti taip gerai, kad niekas net nesuprastų, jog esame žemaičiai. Kai išvažiuosim iš čia, kai įstosim į aukštąsias, juk visi juoksis iš mūsų, rodys pirštais!.. Paskui sužinojom, kad jis net namuose su tėvais nebekalba žemaitiškai, o tėvai šituo tik patenkinti. To jau buvo per daug. Mes buvom konservatoriai. Jauni, karšti konservatoriai. Patiko viskas, kas nauja, neregėta, kas per kitus sužinota, bet dėl savo kalbos, dėl tarmės!.. Geriau su mumis neprasidėti. Atsimenu, kaip paklausiau Narkaus prieš pamoką:

– Ontė, vo to a ėšsprėnde?

Narkaus veidas pasidarė toks rimtas, lyg aš jį būčiau įžeidęs. Prieš tai sėdėjo, o dabar atsistojo:

– Prašyčiau visada vadinti mane Antanu! – ir atsisėdo.

Atsistojimas reiškė, kad jo pasakyti žodžiai svarbesni ir už mokyklos direktoriaus. „Šūdą aš tave taip vadinsiu!“ Per kitą pertrauką, kai jis vėl šukavosi prie bakelio, priėjau ir išdeklamavau:

Ontė, Ontė, trauk iš ontė!

Trauk iš ontė – diek ont dontė!

Sutrumpintas vertimas skambėtų taip: „Trauk iš ančio – dėk ant dančio.“ Ką – trauk iš ančio? Savo utėles, ką daugiau.

&

Parašiau apie tą Narkų, bet ir toliau galvoju apie savo tarmę. Ir apie visas kitas. Kodėl tokioje mažoje tautoje šitiek tarmių ir patarmių? Kas parapija – vis nauja patarmė?

Dievas ar likimas paskyrė mums gyventi pačią geriausią, gražiausią, nuostabiausią žemę. Nedidelį jos plotelį, užtat kokį! Nėra čia nei rūsčių aukštų kalnų su amžinų ledynų kepurėmis, nei karščio išdegintų dykumų, neatūžia cunamiai ir taifūnai, viską šluojantys sau nuo kelio, nežinom, kas yra amžinas įšalas ar tropinės liūtys. Geroji Kažkieno ranka paklojo mums gyventi net ne lygią žemę – minkščiausią kilimą su žaliomis pievomis, mėlynais ežerais, įaudė žydras upių gijas, tamsesnius miškų raštus, nudažė besikeičiančiomis keturių metų laikų spalvomis, kad visi galėtume matyti ir džiaugtis. Gyvendami tokiame lygiame krašte, galėjome lengvai susisiekti vieni su kitais: vaikščioti, jodinėti, plaukioti laiveliais, nepamiršdami vieni prieš kitus nukelti kepurės.

Bet ir kitiems reikėjo tokio gražaus krašto. Svetimieji veržėsi iš visų keturių pusių. Kol galėjom, gynėm jį kelis šimtmečius. Šimtmečius, o ne mėnesį ir ne pusę metų!..

Archeologai, kurie dabar kasinėja kritusių mūšiuose kapus, kurie tyrinėja jų kaulus, sako: vidutinis kario amžius tada buvo maždaug dvidešimt treji metai. Viešpatie! Tai juk dabartiniai mūsų studentai ir abiturientai!.. Vaikeliai, kas jus tada išmokė kovos meno, kas įpūtė į širdis drąsos ir Tėvynės meilės?..

Kodėl mums nebereikia patriotinio ugdymo? Kas dabar – neduok Dieve! – gintų mūsų žemę? Atskristų du bombonešiai iš už vandenyno ir numestų dvi bombas? Vieną – ant Didžiasalio, kitą – į Šauklių ganyklas? Tauta, kuri nebenori pati ginti savo laisvės, jau ir nebe tauta. Ji – tik kilimėlis prie durų atėjūnų kojoms nusišluostyti. Iškeitusi laisvę į gerovę, ji bėra verta kitų tautų pajuokos ir paniekos.

Sakiau ir sakysiu: kalboje gyvena tautos dvasia. Ne vienas aš taip sakiau, daug kas taip sakė, ir būtų užvis liūdniau, jeigu šitą ištarčiau paskutinis. Bet gal ne. Gal tikrai dar ne.

Spalio mėnesį pasirodė nuostabi profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus knyga „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“. Vargu ar ją rasite knygynuose, nes pasirodė kažkaip kukliai, nedrąsiai, lyg ko bijodama savo laisvoj valstybėj. Be reklamos, anonsų, aptarimų, nepaminėta doru žodžiu ir nepalinkėta gero kelio pas žmones. Bet ji yra, ir norint ją vis tiek galima gauti. Tai knyga ne tiek apie mūsų Lietuvą, – kaip ją dalijosi ir urgzdami plėšė į gabalus, – o apie lietuvius ir pačią jų gyvastį – kalbą. Kodėl ją reikėjo persekioti, drausti, trypti, naikinti. Kad tik nebūtų, kad tik nebeliktų. Kapoti šakas, kirsti per šaknis, laužti kiekvieną ūglį ir atžalą. (Koks vis dėlto esu naivus ir kvailas, – tartum dabar taip niekas nebedaro...)

Gera proga prisiminti paskutinįjį didįjį mūsų sukilimą už laisvę, jei neminėtume pokario partizanų kovų. Jį pralaimėjom kaip ir kitus du prieš tai buvusius: švilpė kazokų nagaikos, kartuvėse sūpavosi vadai, dešimttūkstantinės lietuvių voros nutįso snieguotais Rusijos keliais į Sibiro pusę... Į Sibiro... Į Sibiro... Vėl į Sibiro... Pasižiūrėkim į trijų paskutinių sukilimų datas: 1794, 1831, 1863. Juos skiria maždaug trisdešimties metų tarpas. Tiek laiko reikia užaugti naujai kartai. Kol tėvai kankinasi Sibire, jų sūnai auga Lietuvoje. Užaugs – ir vėl bus naujas sukilimas. Nepalaužiamas laisvės troškimas, neužgesinamas noras gyventi patiems, be svetimųjų! Kol pagaliau Rusija suprato: yra tik vienas būdas užgesinti tą norą – padaryti lietuvius nelietuviais. Kol jų lūpos tars gimtosios kalbos žodžius, jie tokie ir bus. Iš kalbos vis semsis valios ir stiprybės. Užrišti jiems burnas, surakinti žandikaulius, tegu mykia kaip gyvuliai!

Kur turėjo slėptis kalbos dvasia, kai viešumoje jau niekur nebebuvo jai vietos? Ji nuėjo į tarmes, į šnektas, į patarmes, ten jai buvo saugu. Ten jai ir dabar saugiausia.

Kas nori pamatyti, kaip atrodo nužudyta kalba, gali atsiversti „Zietelos šnektos žodyną“ arba „Zietelos šnektos tekstus“. Bet tai ne žodynas ir ne tekstai. Tai – kalbos agonija. Šitaip merdės lietuvių kalba, kai mes liausimės saugoję ją ir mylėję.

&

Puiki yra Henriko Čigriejaus apsakymų kalba. Ten jos yra tiek, kiek reikia, ir tokios, kokios reikia. (Ne Čigriejui, – apsakymui.) Turtinga, nes santūri, o santūri dėl to, kad Čigriejus žino kiekvieno žodžio vertę, – žodyje visuomet telpa daugiau, nei galime parašyti. Ko negalime – ir yra gražiausia. Visa jo tarmė kvepia obuoliais ir apyniais. Jais kvepia ir visi Čigriejaus apsakymai. Myli jis savo tarmę ir didžiuojasi. Manau, nešis ją su savim ir į kapą. Nenusineš visos. Tik tą dalį, kuri buvo jam duota kaip oras ir kaip alsavimas. Liks ir tau, Braziūnai, ir visiems kitiems iš to krašto. Strielkūnas irgi tik savo dalį tenusinešė. Visai mažą.

Patiko ir pats Čigriejus, kai viename interviu pasakė: „Man galima sakyti bliūdas, nes aš žinau, kaip yra taisyklingai. Kai reikės, tai ir pasakysiu.“

Kaip padaryti, kad ne tik Čigriejus, bet ir kuo daugiau žmonių žinotų? Tada nebebūtų baisu.

Kalba – jautresnis dalykas ir už laikrodį. Kai jis sugenda, neiname jo taisyti su plaktuku rankoje. Už vėlavimą – kaukš! – vieną kartą per ciferblatą, už skubėjimą – du!.. Šitaip visus valdininkus, visus žurnalistus, visus ministrus ir seimūnus išmušinėtume. Nebebūtų kur laidoti. Liktų ne Lietuva, o dyka Valstybinės lietuvių kalbos komisijos žemė, kur plonais taisyklingais balseliais – kaip zuikiai – bandytų susiūbauti tarp savęs kalbininkai.

Tą vasarą Vilniuje vyko Dainų šventė. Ji man visus nervus paėdė. Ne ji pati, o šimtus kartų per radiją ir televiziją kartojami žodžiai: „tautiniai rūbai“, „tautiniai rūbai“, „tautiniai rūbai“... Paskui susitikau lietuvių kalbos mokytoją iš provincijos, kuri ten ir šoko, ir dainavo. Sakau:

– Kaip rusiškai „dirbti“?

Rabotat’.

– O ukrainietiškai? Baltarusiškai?

– Kažkaip ro... ro...

Robiti!.. Kaip tu vadintum savo apdarą, kuriuo apsivilkusi eini šerti kiaulių ar mėžti mėšlo? Tuos prasčiausius savo lupatus?

– Nežinau.

– Roba.

– Oi!.. – ji užsidengė delnu burną. – Rūbai!.. Būčiau žinojus – nebūčiau taip sakius!..

Tai ji, lietuvių kalbos mokytoja, nebūtų taip sakius, o būdama ne mokytoja? Juk vis tiek sakytų.

Neseniai kalbininkė Danguolė Mikulėnienė pasakojo, kad, važinėdama po Lietuvą, niekur nepamatė iškabos „Vyriški drabužiai“, tik visur – „Vyriški rūbai“. Ir nepamatys. Todėl, kad žodis „rūbai“ keturiomis raidėmis trumpesnis už „drabužiai“. Mažiau iškaboj raidžių – trumpesnė ir pati iškaba. O kuo trumpesnė, tuo ir pigesnė, gal net keliasdešimčia litų. Keliasdešimt litų krautuvininko galvoj yra toks svarus argumentas, kad jo niekuomet nepersvers jokios pãgarbos ir meilės gimtajai kalbai.

Daug žmonių, net jaunų ir pačių jauniausių, norėtų kalbėti švaria ir gražia gimtąja kalba, bet nežino kaip. Užmirškim vidurines. Iš ten išeina beraščiai ir puskalbiai. Tai kur dar? Kur jiems išmokti? Aukštosiose?

Ačiū Vandai Juknaitei, – vieną kartą vos pats nesužinojau!..

Gulėjau ligoninėj, ir atėjo manęs aplankyti tėvas Vaclovas Aliulis su dviem klierikais. Neilgai tepabuvo, bet vieną dalyką pastebėjau: kokia gražia, aiškia, taisyklinga lietuvių kalba tie du klierikai kalbėjo! Likau susimąstęs kaip tamsus Nevėžis: kodėl kunigų seminarijos dar gali išmokyti lietuvių kalbos, o pasaulietinės įstaigos – jau nebe? Kas atsitiko? O paskui taip įsisvajojau, kad iki pat ryto negalėjau užmigti. Visą naktį mačiau akyse vieną ir tą patį nuostabų vaizdą.

...Virš Vilniaus išaušta gražus sekmadienio rytas. Matyti jis ir pro švietimo ministro langą. Žvalus atsikelia ministras, skuba į tualetą, prausiasi, šukuojasi, kvėpinasi, paskui šūkteli žmonai:

– Pačius balčiausius marškinius!..

Jau sėdėdamas mašinoj, smakru parodo vairuotojui:

– Į Jeruzalės kunigų seminariją!

Pasibeldęs į rektoriaus duris, sustoja prie slenksčio, – ir baisu, ir nedrąsu, ir neįprasta. Vos neužmiršta pasakyti: „Garbė Jėzui Kristui!“ Bet pasako, prisiartina prie rektoriaus krėslo, priklaupia ant vieno kelio ir puola bučiuoti rankos:

– Gerbiamiausiasis rektoriau! Duokit nusirašyti lietuvių kalbos mokymo programas!..

Ot būtų ministras! Tikrai protingesnis už visus buvusius...

O dabar – už ką dėkui Vandai Juknaitei. Paskambino, pasakė, kad viena jos studentė rašo darbą iš mano kūrybos, ar negalėčiau priimti?

– Žinai, Vanda, kad niekaip ne! Pats dirbu, sveikata šlubuoja, tai tas, tai anas... Neišeis.

– Žemaitė. Iš Rietavo.

– Iš kur, iš kur?..

– Iš Rietavo.

– Iš Rietavo... Hm. Gal tada lai atvažiuoja?..

Atvažiavo jauna mergina, vardu, rodos, Dainora, neužmiršusi nė vieno savo tarmės žodžio. Nabnuoro, nabjimk, nabijau... Pasikalbėjom žemaitiškai apie mūsų tarmes ir patarmes, apskritai apie kalbą, kad negali³ jos išmokti vien iš „Kalbos praktikos patarimų“. Vieną patarimą daviau ir aš:

– O jūs klausykitės, kaip dėstytojai kalba.

– Dėstytojai? Jie kalba dar prasčiau nei mes!

Papasakojau jai apie tuos du klierikus.

– Kas iš to? – nuliūdo. – Kur mes juos išgirsim?

Tada daviau jai ir antrą patarimą. Nepaprastai protingą:

– Prisikalbink draugę, perlipkit naktį per seminarijos tvorą, atsitūpkit už krūmo ir klausykitės, kaip jie ten kalba...

– Neee... – visa išraudo. – Sugaus...

&

Kažkada seniai susitikau profesorių Aleksą Girdenį. Gatvėj. Rudenį. Kaip visada: ką dirbi? ką rašai?

– Tyrinėsiu, – sako Girdenis, – kurios tarmės atstovų kalbos padargai per tą patį laiko tarpą suformuoja daugiausia kalbos garsų.

– Kas kalba greičiausiai?

– Panašiai.

– Neturi tu ką veikti. Juk ir taip aišku, kad dzūkai.

– Moksle iš anksto niekas neaišku.

– Ar nesi girdėjęs, kaip kalbasi susitikusios dvi dzūkės? Kad mala... Kad mala...

– Aparatai parodys.

Rimtas, protingas žmogus, o tyrinės tokius dalykus, kurie aiškūs ir mažam vaikui. Būčiau lažinęsis iš kepurės, bet jau sakiau, kad susitikom gatvėj, rudenį, ir abudu skubėjom. O kai susitikom vėl, jau buvo pavasaris, abudu sėdėjom prie stalo, ir švietė už lango graži saulė. Girdenis, matyt, visą žiemą rimtai tyrinėjo tuos savo garsus, o aš visą žiemą rimtai bimbinėjau.

– Ir kaip?.. – paklausiau, jau iš anksto pašaipiai prisimerkęs.

– Dabar galiu pasakyti. Greičiausiai už visus kalba... žemaičiai.

Pajutau, kad mano lūpa palengva vėpsta žemyn...

Gerai, kad nesilažinau iš kepurės. Bet Girdenis ir nebūtų ėmęs. Jo kepurė – šešiasdešimt antro numerio, o mano – tik penkiasdešimt aštunto. Ta jo snapuotoji man graužtų pečius, o manoji jam niekaip neužtilptų. O po teisybei – žemaičių girnos nors ir sukasi lėtai, miltai byra smulkesni.

&

Tik aną savaitę nusipirkau naują televizorių, o šiandien vos nepaleidau į jį sunkios peleninės. Suprantu, kad naujasis televizorius niekuo dėtas, bet per senąjį TOKIOS NESĄMONĖS niekada negirdėjau. Visokių – taip, bet tokios – ne. Matyt, tik vakar sugalvojo, o šiandien ir pasakė. Ir sakys kasdien gal metus, ir bus ne vienas sudaužytas televizorius, ir koks tūkstantis lietuvių vien dėl to emigruos į užsienį, nebegalėdami čia daugiau apsikęsti. Nebėra mums vietos nei Tėvynėj, nei gimtojoj kalboj. Tėvynėj darkosi valdančioji kiaulicija, o gimtojoj kalboj – reklamų davėjai.

„Mūsų parduotuvėse galite nusipirkti PRIEŠPIENIO.“ Žmogau, kuris sugalvojai šitą žodį, į kokią dvasios ubagystę esi įkritęs, kokiose nežinojimo tamsybėse paskendęs! Nėra ir niekada nebuvo tokio žodžio nei Lietuvos žemėje, nei po jos dangum, nei Didžiajame Lietuvių Kalbos Žodyne! Tik visai apkvaišusioj ar apkvaišintoj sąmonėj gali gimti visokie „priešpieniai“.

Paskui ėmiau pats save raminti: „Nesišakok, nesiardyk šitaip, senas besi, gali jau daug ko ir nebesuprasti...“

– Ką čia suprasti?! – kažkas šaukte šaukė manyje, niekaip negalėdamas nutilti. – Ką čia dar suprasti?!.

Toks žodis yra kaip bjauri žiurkė, paskui kurią sulenda į kalbą visa virtinė dar bjauresnių. Kas mus apleido tomis žiurkėmis? Su žiurkėmis kovoti beviltiška, visi žino, kovoti reikėtų su jų paleidėjais. Šiuo atveju labai lengva Kalbos inspekcijai išsiaiškinti ir to paleidėjo pavardę, ir tą reklamos agentūrą, kurioje jis taip „plačiai reiškiasi“. Jeigu aš įmesiu kaimynui į miegamąjį prieš savaitę suvažinėtą katę, ar mane baus, išsiaiškinę, kas įmetė? Baus. O jei įmesiu į kalbą pastipusią žiurkę, kurios dvoką paskui uostys tūkstančiai?.. Turėtų bausti. Turėtų bausti Kalbos inspekcija ir jos viršininkas Donatas Smalinskas, kuris ten viršininkauja nuo pat maro metų.

Nusisvajojau visai į pamiškes. O taip niekada nebus, nes to nebus niekada. Čia Lietuva, čia virš kalvų mums žiurkėm lyja ant galvų. Jei nesat dar paralyžiuoti, laisvai sau galit išvažiuoti. Juk tiek pasaulyje šalių, kur daug mažiau tėra kvailių.

Kai praėjo poetinis šišas, ėmiau svarstyti kitaip. Kas tas PRIEŠPIENIS? Ar tik nebus visiems nuo kūdikystės žinomos krekenos? Gal Valstybinei lietuvių kalbos komisijai apsisuko galva ir krekenas ji priskyrė prie mirtiniausių kalbos klaidų? Jei taip – jergutėliau, kas čia bus!.. Krekenavos miestelį teks skubiai pervadinti Priešpieniais, o visus miestelio gyventojus – priešpieniškiais ar priešpieniečiais, – kaip jiems labiau patiks. Bet nemanau, kad patiktų. Perpykę gali atvažiuoti į Vilnių ir sušalusiomis bulvėmis išdaužyti komisijos langus. O reikėtų tai reklamos agentūrai. Visus! Nepaliekant sveikos net orlaidės.

Kodėl tos reklamos agentūros viena už kitą įžūlesnės? Ar jos turi bent vieną kalbininką? Vos ne kas antra lietuviška reklama prasilenkia ne tik su kalbos normomis, bet ir su sveiku protu. „Rūšiuoji – vadinasi, mąstai.“ Nerūšiuoji – nemąstai? Šiukšlių rūšiavimas yra būtina sąlyga mąstymui? Ir čia pat parodo tą savo „mąstytoją“. Sėdi ant grindų klimaksinis storulis ir dulkių siurbliu... valosi dantis. Prisimąstė. (Įtariu, kad šitaip bus įsiamžinęs pats tos reklamos agentūros direktorius.) Tiesa, dabar „mąstai“ ištaisė į „galvoji“.

Ir kiekvieną dieną, kiekvieną valandą – šitaip! Per televiziją, radiją, spaudą, per visus galus ir kanalus.

&

Kai žinai, kad jau nieko nebepadarysi, ar reikia dar ką nors daryti, ar jau tik bejėgiškai nuleisti rankas? Reikia. Pirmiausia – atsisėsti ir pagalvoti: ar taip darai, ar tą darai, ar iš to galo? Ne reklamos labiausiai teršia kalbą. Niekas jų nemėgsta, visus jos tik nervina, todėl ir nėra pačios paveikiausios. Stebina kitkas. Kaip solidžias firmas, įstaigas, įmones tenkina tokios kiaušingalviškos reklamos? Po šito jų prestižas juk ne kyla, o smunka! Aš nebenoriu nieko pirkti „Iki“ parduotuvėse, nes man kasdien bado akis jų baisi reklama: „Mes visi mylim maistą.“ Kas tie „mes“? „Iki“ parduotuvių tinklo darbuotojai?..

Lietuviai negali „mylėti“ maisto. Niekaip! Gali rusas, jis myli ir moterį, ir Tėvynę, ir uošvės blynus. Net savo guminius batus yra mylinčių. Lietuvis maistą gali tik mėgti arba nemėgti, bet ne „mylėti“. Nesu kiemo šuo, kad „mylėčiau“ viską, kas ėdama.

Reklamos per televiziją tiesiog siautėja. Prekybininkai kartu su vaistininkų mafija ten daro ką nori. Nejaugi į prekybą sulindo pati nekultūringiausia visuomenės dalis? Tamsiausi, neraštingiausi, akiplėšiškiausi? Kodėl gimtoji kalba turi nuo jų kentėti? Reklama su didžiausiomis kalbos klaidomis neturėtų pasirodyti televizijose. Pirma tegu ištaiso, nes tai nėra problema, dėl kurios visiems nusvirtų rankos.

Oi, prisiminiau!.. Visai neseniai net Delfi.lt „suskėlė“: „Maksimaliausio moliūgo konkursas.“ Ačiū Dievui, labai greit ištaisė į „didžiausio“.

Gyvenau, gyvenau, gyvendamas pasenau, bet vieno dalyko, matyt, taip ir liksiu nesupratęs: kaip Lietuvoje į pareigas, kurioms reikia bent kokios kalbinės kultūros, patenka šitie „maksimaliausi moliūgai“? Ar kitokių jau ir nebeliko? Jau visai nebėra iš ko rinktis?

&

Yra žodžių, kurie, išsprūdę iš kieno nors lūpų, tuoj pat, kaip Sosnovskio barštis, pasiunta augti, plisti, keroti, goždami šalia kitus, kol – nori verk, nori dainuok – pasidaro nebeišnaikinami. Kartais net galima atsekti, kas ir kur juos pasėjo. Rusai paliko mums kad su bendratimi ir sekančioj lipsit. Gal nepaliko, gal patys pasikandom ir dabar lakstom visur su tuo kaulu dantyse, manydami, kad gražu ir skoninga. Pirmą kartą „sekančioj lipsit“ išgirdau tik 1972 metais Vilniaus troleibuse. Išlipęs drožiau tolyn svarstydamas, kas čia man taip nepatiko. Žemaičiai per amžius „sekančioj“ nelaipiojo, todėl tas žodis man rėžė ausį. Ne tik žemaičiui, jokiam lietuviui neįmanomas pasakymas: „Aš seku pirma tavęs.“ O pasirodo – įmanomas, ir jau kone pusšimtį metų lietuvis „seka“ pirma ko nors. Ir „seks“ dabar karta po kartos, kol „priseks“ nežinau ką.

Šitokios klaidos kuša gramatikoje ir leksikoje kaip utėlės plaukuose. Bet yra klaidų-neklaidų, kurios ne vienam jau baigia paėsti protą. Ypač tiems, kurie sėdi aukštai valdžioje, todėl tuo savo proteliu privalėtų rūpintis kasdien. Žinau du kirminus, jau giliai įsigraužusius kone į visų valdininkų, seimūnų ir ministrų galvas. (Ir į pačių mažųjų valdininkėlių.) Tai pakankamai ir šiandien dienai bei šiai dienai.

Kalboje svarbu ne vien tai, kas pasakyta. Ne mažiau svarbu, kas, kur ir kada pasakė. Kieme viena bobutė sakė kitai:

– Aš, ponička, vakare visuomet užsitraukau firankas.

Galime būti ramūs: nei „ponička“, nei „firankos“ niekuomet nebegrįš į kalbą. Todėl, kad buvo pasakyta bobutės, todėl – kad kieme.

Tai buvo tais metais, kai mūsų mokytojai, išblyškę nuo neprivalgymo, ruošėsi skelbti visuotinį streiką. Klausiausi radijo. Aukšta valdininkė Šalaševičiūtė (ji ir dabar, rodos, ne žema) mokytojus „gynė“:

– Mūsų mokytojai iš tikrųjų uždirba pakankamai mažai!..

Netvirtinu, kad ji pirmoji paleido šį „perlą“, – iš jos aš tik pirmąkart išgirdau. O paskui prapliupo kiti:

– Savaitgalį Lietuvos keliuose įvyko pakankamai daug avarijų...

– Vidurines baigia pakankamai neraštingi abiturientai...

– Maisto produktuose randame pakankamai daug kenksmingų medžiagų...

Būtumėt kiemo bobutė, ponia Šalaševičiūte, niekas čia jūsų pavardės neminėtų.

O Irena Degutienė buvo pasikandusi „šiandien dienai“. Taip ir pradėdavo Seimo posėdį:

– Šiandien dienai savo darbotvarkėje turime...

Kol suspėjau sugalvoti, kaip vienas šaukštas Degutienės gali sugadinti visą Seimą, liovėsi taip sakyti. Nebesako ir dabar. Bene vienintelė.

&

– Atsimink, vaikeli: Žodis sukūrė Lietuvą!

– Vau!

– Ir tai yra stebuklas!

– Nenormalus kažkoks tas jūsų stebuklas...

&

Dalykai, kurių negalime įvardyti žodžiais, baugina. Tačiau ir tarp žodžių, kurių prasmės nesuprantam, jaučiamės nejaukiai. Kaip svečiuose, kur nėra nė vieno pažįstamo. Tik savo gimtojoj kalboj pasijuntam kaip namie, čia šilta ir gera, čia katinas trinasi į koją. O visokie ten tarptautiniai žodžiai, mokslo terminai, vaistų pavadinimai, – velnias žino, kas jie tokie! Įsileisti ar neįsileisti kaip kokius valkatas, pasibeldusius į duris? Maža kas šlaistosi po svietą!..

Stovim (kartais sėdim), šnekamės draugiškai, o visuomet atsiras vienas, norintis pasirodyti pats protingiausias. Tai jis pasakys kokią visų užmirštą nereikšmingą datą, tai įvels beveik nebevartojamą literatūros terminą ar negirdėtą tarptautinį žodį. Tokiais atvejais Vytautas Skripka nutaisydavo patį protingiausią savo veidą ir įremdavo į „mokslinčių“ akis:

– O kaip tu žiūri į repunzijas Bložės kūryboje?

– Nuuu... Naaa... Žiūrint kur, žiūrint kaip jos pavartotos...

Ir visi kiti ima linksėti galvomis: teisingai, teisingai! Žiūrint kur, žiūrint kaip... Nepatogu tokioj kompanijoj pasirodyti paskutiniu „ablium“, nežinančiu net, kas yra repunzija poezijoj... Parėję namo, visi griebiasi žodynų.

Tas žodis man iškart pasirodė įtartinas. Labai jau panašus į reptiliją, repeticiją, hortenziją. Kažkoks „išvestinis“ skambėjimas. Nutylėjau. Bet ieškojau!.. Net Kazio Borutos tarptautinių žodžių žodyne! Jeigu jau ir ten nėra...

Su ta savo „repunzija“ Skripka terorizavo mus gal pusmetį, kol pagaliau pats išsidavė:

– Užeinam pas Šabaniauskienę, padarysim po kokią repunziją.

Kad tave kur galas, Smuike tu!

&

Šitiek metų rašau – ir šitiek metų džiaugiuosi: kokia gera mūsų kalba! Esu dėkingas likimui, kad „paskyrė“ mane rašyti lietuviškai.

Nuo mokyklos suolo įkalta: sinonimai – tai žodžiai, rašomi skirtingai, bet reiškiantys tą patį. Jei sakinyje vieną tokį žodį pakeisi kitu, sakinio prasmė nepasikeis. Šita sinonimų ypatybe džiaugiasi visi vidurinių mokyklų ir gimnazijų poetai. Jei tau „gražu“ neskambiai rimuojasi, pakeisk jį į „puiku“ ir rimuok toliau nors užsimerkęs: puiku–pulku–laiku–vaikų... (Bėda tiktai ta, kad šiais laikais niekam nebereikia nei tobulų rimų, nei tobulos poezijos. Visus tenkina pusiau įvaldytas verlibras ir vos ne beprasmiška atsitiktinių žodžių vėmalynė. Jei kada užeitų noras visai dienai susigadinti nuotaiką, atsiversčiau kokio jauno poeto knygelę, perskaityčiau puslapį – ir susierzinimas man iki vakaro garantuotas. Bet nesu toks durnas, kad būčiau protingas, – nei aš skaitysiu, nei aš erzinsiuosi.)

Kad vieną sinonimą galima pakeisti kitu – reikėjo pasakyti Jonui Strielkūnui. Būtų pasižiūrėjęs kaip į paskutinį beraštį.

Atsimenat Salomėją?

Apie trečią brolį Joną –

Koks jis raitelis puikus...

O dabar pakeiskit „puikus“ į „gražus“. Kas išėjo? Nei šis, nei tas išėjo, daugiau nieko. Prasmė pasikeitė.

Ir prozoj tas pat. Nepakeisi vieno žodžio kitu. Bandai, braukai, kol vėl įrašai tą, kurį patį pirmąjį išbraukei. Žodis tartum įsimūrija į sakinį. Vidurinėj nugirsta sinonimų taisyklė čia negalioja, – į išlupto vieno sinonimo vietą kitas atgal nebelenda, ką jau kalbėti apie žodžius – ne sinonimus. Bandai ir bandai, nors puikiausiai žinai: nėra sakinyje nei geresnių, nei blogesnių žodžių, yra tik tas vienintelis. Bet vis tiek dėkui sinonimams. Jie kaip tas žemas krėsliukas trumpam prisėsti. Prisėdi ir pailsi, nes iš šimto galimų žodžių bereikia rinktis tiktai du ar tris.

&

Ne man vienam televizija yra paėdusi gyvenimą. Sako, nenori – nežiūrėk, o kaip nežiūrėsi, kad rodo krepšinį?

Kai atsidarė lietuviškas „Sporto“ kanalas, apsidžiaugęs nusprendžiau: viskas, metu rašęs. Užtenka, nusipelniau gyventi geriau, sėdžiu per dienas prie televizoriaus ir žiūriu, kaip Kleiza grumiasi po lenta su juodaodžiu, didumo kaip trijų durų spinta su antresolėmis, o Kalnietis praneria pro keturis ir įmeta į krepšį. Štai kaip aš dabar gyvensiu!

Pagyvensi tu...

Iš pat pradžių „Sporto“ kanale pradėjo „reikštis“ net du energingi, gerklingi komentatoriai, abu metaliniais, nemoduliuotais balsais, nusprendę „duoti forų“ tam Linui Kunigėliui ir parodyti, kaip iš tikrųjų reikia „kietai“ komentuoti krepšinį. Dėl tų balsų – ką padarysi, kokius Dievas davė, tokius ir turi, – šiais laikais, jeigu nesi šveplas ar neturi kitokių kalbos defektų, televizijoje darbo negausi. Bet lietuviškai, vyrai, vis dėlto reikia mokėti! Kalba – ir jūsų duona, ir sviestas ant jos. Dėl mažų kalbos riktų niekas nieko nesako, kam nepasitaikytų, beriant žodžius kaip iš kulkosvaidžio?

– Tikslus metimas!

– Pocius meta tiksliai!

– Pirmoji bauda tiksli!

– Tikslus šūvis iš tritaškio zonos!..

Lašas po lašo ir akmenį pratašo. O aš dėl kalbos dalykų – visai ne akmuo. Minkštas molis: baksteli pirštu – ir lieka duobutė. Jau po pusmečio, kumščius sugniaužęs, pradėjau rėkti atgal:

– Durniau!.. Ne tikslus, o taiklus!.. Šitie žodžiai nėra sinonimai!..

Širdis sakė, kad nėra, kad nebuvo, kad negali būti. O gal yra, kad žmonės taip sako? Kur nors apie Biržus, Kybartus, Didžiasalį. Einu pasiimti Didžiojo Žodyno.

Kaip tad! Penktoji žodžio tikslus reikšmė, taiklus. Bet pateiktas tik vienas pavyzdys, ir tas pats – ne iš gyvosios kalbos: „Tikslus šūvis BŽ91“.

BŽ tai BŽ. BŽ – „J. Baronas. Rusų lietuvių žodynas. Antras naujai parašytas kirčiuotas leidimas. Kaunas 1933.“ Tai dėl ko aš čia putoju? Dėl to, kad daugiau niekur tikslus nėra nei sakytas, nei rašytas, dėl to, kad rusas gali sakyti ir točnyj vystrel, ir metkij vystrel, o lietuvis negali. Mūsų žodynininkai tą „Tikslus šūvis BŽ91“ tik nurašinėjo iš vieno žodyno į kitą, per daug nesukdami sau galvos.

– Daina Gudzinevičiūtė – tiksliausia Lietuvos šaulė!..

– Mano laikrodis eina taikliai!..

Eina tai eina. Gaila, kad ne į tą pusę.

&

Tarmėse niekas nesuka sau galvos, kad pasakys ne tą žodį, kad pasakys ne taip. Žodis pasisako pats, lyg alsuote išsialsuoja. Ten jis lengvas kaip pūkas, o bendrinėj kalboj – jau iš galvos trauktas. Kartais net ilgai raukant kaktą, gerai nebeatsimenant, kur pasidėjai.

Nebūčiau tada kaktos raukęs, ieškodamas tinkamiausio – nebūčiau ir nukentėjęs. Anais metais buvau lūžęs stuburą. Jau vaikščiojau, bet dar sunkiai. Labai priveikė tas važinėjimas troleibusu į polikliniką. Didžiausioj skardinėj dėžėj, prikimštoj žmonių, – per visą miestą. O skauda, kai ta dėžė kresteli! Prakeikiau tyčia paliktą akmenų grindinį prie Arsenalo. Paskutiniausiais žodžiais!..

Čia būtų ne Vilnius, jeigu tau, senam ir ligotam, užleistų kas vietą sėstis. Tą kartą troleibusas net nebuvo sausakimšas, beveik visi keleiviai sėdėjo. Kai aš su savo dviem lazdomis įsibraklinau per priekines duris, atsirėmiau žvilgsniu į bobą, sėdinčią ant išilginio suolelio už vairuotojo kabinos. Paprastai ant jo sutelpa trys, o šįkart ji viena pati vos tilpo. Išsidrėbusi per vidurį, dar ir du purvinus turginius krepšius užsikėlė iš abiejų šonų. Tikėdamasis užuojautos ir supratimo, į ją visą laiką ir žiūrėjau. Boba kaip troba, gal ne vieną vyrelį yra lovoj nugulusi.

Kai važiavom per tą Arsenalo „vibratorių“, man iš akių net juodos kibirkštys pasipylė. Tada nebeištvėriau:

– Ponia, gal jūs atsisėstumėt kaip nors... ne taip?

– O kaip ne taip aš tau sėdžiu?

– Kad jūs ne sėdit, o... o...

Pradėjau raukyti kaktą, ieškodamas tinkamo žodžio. Žemaitiškai iškart būčiau pasakęs „plerpsot“. O dabar „vibratoriaus“ sukratytos smegenys niekaip negalėjo rasti. Pagaliau radau:

– ...o telkšot!

Ir dabar tebesu įsitikinęs, kad šitas žodis buvo pats tinkamiausias. Bet – vajergau! – kas prasidėjo!.. Pirmiausia, kaip viename žmoguje gali tilpti tiek daug spigaus ir šaižaus balso? Antriausia, kodėl aš, praėjęs sovietų kariuomenę, statybas ir statybininkų bendrabučius, teturiu tokį skurdų rusiškų keiksmažodžių fondą? Stovėjau priešais ir jaučiau, kaip tas fondas čia pat pilnėja...

Išlipau aš vis dėlto prie poliklinikos. Tik ne prie tos, kur Antakalnio gale, o prie tos, kur viduryje. Ir buvau net šiek tiek patenkintas, kad radau labai tinkamą žodį sėdėjimui nusakyti. O šiaip... Kur jau ten labai patenkintas būsi.

&

Lengva ir malonu bendrauti su žmogumi, kuris turi humoro jausmą. Iš kur žmonės jį gauna? Ar jis – likimo dovana, ar visi gimstam su juo, tik paskui kai kurie netenkam? Gal jis pats vėliau mus palieka, pamatęs, kad ne ten pataikė? Tie paliktieji vaikšto tarp mūsų, susiraukę kaip naginių galai, ir, susitikęs su tokiu, niekuomet nežinai, kaip elgtis. Net jų žvilgsnis į pasaulį savotiškas: lyg visi būtų jiems skolingi po du šimtus litų, kuriuos užpernai pasiskolino ir ligi šiol neatiduoda. Pastebėjau, kad jie neturi nė kalbos jausmo. Apie poeziją nekalbu:

– Normalus žmogus eilių nerašo! – ir kaip su kirviu.

Rašte jie nepripažįsta daugtaškių, kalboje – nutylėjimų. Kiekvienas žodis jiems gali turėti tik vieną prasmę.

Ai, kaip lengva buvo bendrauti su Albertu Rosinu!..

Visi trys – Girdenis, Rosinas ir aš – pradėjom kaip literatai ir susipažinom kaip literatai, – Papilėje ar Kuršėnuose vyko Žemaitijos zonos Jaunųjų literatų konkursas. Visi trys laimėjom pirmąsias vietas. Daug vėliau pastebėjau, kad iš gerų literatų išeina patys gerieji kalbininkai, o atvirkščiai kažkodėl nebūna.

Girdenis su Rosinu universitete pasuko į kalbą, o aš niekur nepasukau, mane pasuko. Vis dėlto ketveri su viršum metų sovietų kariuomenėj – ne braškės su plakta grietinėle. Kai po keturiolikos metų vėl pasimatėm Vilniuje, – apsidžiaugiau baisiausiai!.. Lyg būčiau du dvasios pusbrolius susitikęs. Abudu ne ką ir pasikeitę. Girdenio akinių stiklai vis taip pat moksliškai blizga, o Rosino humoras vis toks pat pritinkamai šiltas.

Anais metais ir tarp kalbininkų, ir net tarp studentų buvo kilęs ginčas. Kaip sakyti? Profiliuojanti disciplina ar profilinė disciplina? Iki tol visi sakė profiliuojanti – ir niekam neužkliuvo, tai kam čia dabar ta profilinė? Argumentai už ir prieš, kaip visada, pasiskirstė vienodai. Bet pasirodė nedidelis Rosino straipsnelis, rodos, „Gimtojoj kalboj“, – ir nugriaudėjo toks juokas, kad net aš, stovintis toliausiai nuo mokslo, jį girdėjau. Per daug neagituodamas nei už, nei prieš, Rosinas tiktai pasiūlė suvienodinti ir kitų panašių žodžių vartojimą. Jei jau sakom profiliuojanti disciplina, sakykim ir viduriuojanti mokykla, ir Viduriuojanti Azija... Per minutę visiems tapo aišku, kaip sakyti, o kaip ne. Ak, Albertai! Kad tu ir dabar galėtum šitaip išsityčioti iš daugybės spaudoj ir televizijoj pasikąstų žodžių!..

Žemaitį, ilgiau nekalbėjusį savo tarme, apima depresija. Todėl, susitikę mieste, būtinai eidavom „pasirokoutė žemaitėška“. Dažniausiai pas Girdenį. Užeidavau aš ten ir vienas, ir kiekvienas užėjimas baigdavosi tuo pačiu: susisėsdavom su jo mamate greta ant sofos ir užtraukdavom jos mylimą „Jūzupą Jūzupėlį“:

Pamatyčiau ir pažinčiau,

Kas ateina keleliu,

Su geltonais kamašėliais

Ir su pilku švarkeliu...

Kai tą sekmadienį vėl ten užėjau, prie stalo besėdįs Rosinas. Ir butelys baltos bestovįs ant stalo, jau iki pusės „nusirokuotas“. Supratau, kad Albertas ir bus jį atsinešęs. O kompanija buvom tokia žemaitiška, kad žemaitiškesnės ir būti negali: du žemaičiai kalbininkai ir aš, nors nė joks ne kalbininkas, bet iš visų pasaulio kalbų tik žemaitiškai ir temokantis. Arba kitaip: du žemaičiai dounininkai ir Albertas – dūnininkas nuo Šaukėnų. Pusvalandį „pasirokavus“, butelys kategoriškai atsisakė pilti. Atsistojau nuo stalo, nuėjau į virtuvę ir paprašiau Girdenienės krepšio, – maisto parduotuvė tame pačiame name. Jau įsikibęs į buto durų rankeną, dar perklausiau:

– Tai ką paimti?

– Paimk vyna, – išgirdau Rosino balsą.

Lipau laiptais žemyn nesuprasdamas, ko Rosinas užsinorėjo to vyno, jeigu prieš tai gėrėm degtinę? Rytoj tik skaudės galvas, daugiau nieko. Parėjęs sustačiau ant stalo tris rūgščiausio „Rislingo“ butelius. Kitokio nebuvo. Albertas išraudo:

– Kū čia parnešei kaip pymū!..

– Ko sakei – to ir parnešiau.

– Aš sakiau – vyna!

– Aš i parnešiau vyna!

Įsikišo Girdenis:

– Tavo tarmėj, Albertai, nėra skirtumo tarp „vienas“ ir „vynas“.

– Kaip tau nėr, jeigu yr!

– O kaip tau yr, jeigu nėr!.. – ir susiginčijo.

Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad trys žemaičiai gali tarp savęs nesusikalbėti. Neišgėrėm tada mes to rūgštalo, ir nepadainavau dainos su senąja Girdeniene.

&

Išgirdęs naują žodį per radiją ar televiziją, beveik neklysdamas gali pasakyti, kieno galvoje tas žodis atsirado pirmiausia – paprasto žmogaus ar valdininko. Valdininkai turi savo kalbą, kasdien ją turtina ir papildo, rūpinasi, kad aiškūs, paprasti, visiems suprantami žodžiai būtų iš jos išguiti. Vietoj jų kuria savus. Naujų žodžių daryboj jiems lygių nėra. Dalykas tas, kad jų kalboje kiekvienas žodis turi būti panašus į vatos gumulą, kad nesimatytų, ar yra jame koks prasmės grūdas, ar nieko. Netinka net tokie žodžiai kaip eiti, važiuoti, skristi, juos turi atstoti vienas vatinis žodis vykti: „Išvyko į susitikimą su rinkėjais“, „Išvyko į Briuselį“, nors į susitikimą išvažiavo automobiliu, o į Briuselį išskrido lėktuvu. Arba dar geriau: „Išvyko į turistinį žygį dviračiais.“ Koks idiotas, užsėdęs ant dviračio, žygiuoja?! Mums – nežygiuoja, valdininkams – žygiuoja. Ir nesustabdysi!

„Dirbti“ – vienas iš pačių netinkamiausių žodžių. Per trumpas. Per aiškus. Reikia sakyti: „atlikti darbus“, „vykdyti darbus“.

Iš tribūnos:

– Balandžio mėnesį atlikome teritorijos švarinimo darbus.

Kokius darbus, pusgalviai! Išėjo į kiemą kontoros bobos, pamojavo šluotomis palei slenkstį – ir visi tavo darbai... Bet iš tribūnos taip nepasakysi. Kiekvienas valdininkas, į ją įlipęs, staiga užmiršta motinos kalbą ir pereina į kažkokį čiulbesį: visi garsai – lyg ir artikuliuoti, o prasmės nėra. Bet vis tiek valdininkas!.. Lietuvos!.. Jų dešimtys tūkstančių, ir visi jie mus valdo. Valdykit, pasiuskit, būkit tais valdininkais, o ne paprastais tarnautojais, bet nors gimtosios kalbos taip nedarkykit ir iš jos nesityčiokit!

Dabar pats naujausias vatinis jų „perlas“ – sveikatinimas. Net pats sveikatos ministras, šiaip jau išprusęs žmogus, galintis iš atminties deklamuoti Justiną Marcinkevičių, kad sveikatina visus, kad sveikatina!..

Ir pats sukau galvą, ir kitų klausinėjau, kas tas sveikatinimas. Niekas negalėjo pasakyti, ką jis reiškia. Bet juk ką nors reiškia, jeigu į jį kišami milijonai! Ir bus kišami kaip į kiaurą maišą, – kas paskui patikrins, davė jie kokios naudos ar ne? Sumažės mirtingumas? Dėl to sveikatinimo ar dėl ko kito?.. Gal kada prokurorai ir išaiškins. Pats žodis, reikia manyti, valdininkų kalboje išliks, tiktai įgis kitą prasmę. Jis reikš naują gydymo būdą. Tokį tarpinį: tarp kasymo ir kutenimo.

&

Nei valdininkai, nei politikai nesupranta, kad žodis ne paslepia, o išduoda. Protingos mintys nebūna daugiažodės. Protingiausiam iš mums žinomų žmonių, Einšteinui, nereikėjo net žodžių, užteko trijų raidžių, kas ir iškalta jo antkapyje.

Vis dėlto valdininkija nėra tokia kvaila, kad pati nesuprastų savo kvailumo. Todėl svarbiausias jos rūpestis – ne kaip pasidaryti protingesnei, o kaip tą savo kvailumą paslėpti. Todėl ji tokia imli tarptautiniams žodžiams ir visokiausiems naujadarams, imlesnė net už akademinį jaunimą. Norėdamas gali jai įsiūlyti net Vytauto Skripkos „repunziją“. Praris kaip kažką. Tai kas, kad tas žodis nieko nereiškia, užtat kaip „moksliškai“ skamba! Prigalvos jam kokių tik nori reikšmių, gal net patys save ims vadinti „repunzoriais“. Juk skamba išdidžiai! Beveik kaip revizorius, auditorius ar inspektorius. „Dabar kalbės mūsų departamento vyriausiasis repunzorius Aras Gaidys!..“ Nepalyginsi! O lyginti reikia: protingą – su kvailiu, liežuvmalį – su tyliai dirbančiu ir padirbančiu.

„Liežuvmalį“ pats ką tik dabar sugalvojau, bet širdis sako, kad valdininkams jo neįsiūlysi. Nė už ką.

&

Dievas nedavė man ramaus filosofiško proto, tiktai tokį labai jau šiaip sau. Ir dar prie tinginio. Kai aš, emocijų pagautas, staiga nusprendžiu ko nors imtis, griebtis, stvertis, jis nepakelia aukštyn savo įspėjančio piršto, tik abejingai numoja ranka: „Dirbk kaip išmanai. Juk vis tiek manęs neklausysi...“ Ir neklausau. Ir dirbu. Ir prisidirbu.

Kai aš apie tai pasisakiau senam protingam žmogui, jis man patarė:

– O tu apie savo planus pasipasakok pats sau. Garsiai.

– Ir kas bus?

– Gerai bus. Pasakytas žodis atšaldo protą.

– Ir tegu visi pagalvoja, kad durnas!.. Jau pats su savim kalba!..

– Tada nors krutink lūpas, išleisk žodžius į orą.

Tą patarimą įsidėjau į galvą. Iš principo jis man pasirodė geras, bet tiktai iš principo. Kažkodėl nedrąsu buvo net pabandyti. Geriau aš juos užrašysiu. Gal ne taip juokingai atrodys. Bet kad juokingai! Ir dar kaip juokingai!.. Tokios lėkštos mintelės, tokie skysti būsimų darbų planeliai! Pro visus taip ir prasišviečia mano paties tuštybė. Nusprendžiau: nė velnio! Darysiu, klysiu, trinsiu sumuštus gumbus ir vėl darysiu iš naujo. Neduota žmogui neklysti. Jau buvo tokių, kurie neklysdami vedė mus į laimę. Bėda ta, kad ne vedė, o varė, įrėmę į nugaras šautuvus. Štai dabar ir trypiam vietoj, nebežinodami, ką daryti toliau: ar patiems eiti, ar laukti, kol vėl kas nors bakstels į tarpumentę. Varomas nesuklysi, klysi ir klupsi savo noru eidamas. Bet kad baisu! Kad nesi taip įpratęs!..

Klysk, žmogau! Didžiausia tavo klaida yra klaidos baimė. Kas taip pasakė? Manau, pats Ponas Dievas. Kartu ir palaimino visus klysti drįstančius.

&

Esu juokavęs, kad gyvenu iškart dviejose vietose: kūnas – Lietuvoj, dvasia – kalboj. Ten ji saugi, ten jai gerai, iš ten ji išeis vienintelį kartą, kad daugiau nesugrįžtų. Kartais būna baisu, kai žmogus niekina, žemina savo kalbą – šitaip jis muša ir spardo savo dvasią. Kojomis, akmeniu, pagaliu, – kaip varganą šunį! Jaučiasi esąs stiprus ir protingas, galintis daug nuveikti. Tiktai dvasios ubagai niekada daug nenuveikė. Pristatę galybę barakų, nesugebėjo pastatyti net mažos bažnytėlės.

Kur glaudžiasi dvasia, išvaryta iš gimtosios kalbos? Nežinau. Gal kur įnamiauja, gal šąla po tiltais. Aš jos niekuomet neišvarysiu. Iki pat, iki pat. Paskutinį savo žodį ištarsiu lietuviškai. Kokį – dar nežinau.

&

Kažkada buvom kaimynai su poetu Vincu Giedra. Iki penkerių metų augo Viekšniuose, jo tėvas buvo garsus Žemaitijos puodžius, bet paskui išsikėlė į Dzūkiją, gal ten molis geresnis? Gražus man vardas – Viekšniai. Ten kuršių žemė. Gal, sakau, žemaičiai, atjoję į svečius pas kuršius, ten ilgai viešėdavo po vinkšnomis?.. Kartais Giedra užeidavo pas mane:

– Pasėrokoukiav žemaitėška.

Pirmąjį kartą taip ir pagalvojau: „Ką tu gali rokuotis, penkerių metų išvažiavęs iš Žemaitijos? Vieną kitą žodį gal ir atsimeni...“ O kai pravėrė burną – išgirdau puikiausią Viekšnių tarmę! Kaipgi tu, toks mažas, sugebėjai ją visą suimti galvon ir per tiek dešimtmečių neužmiršti? Įsiklausiau į priegaides – gal tos bus pasikeitusios? Kur tau! Visos keturiolika žemaitiškų priegaidžių skamba taip, lyg aš jas girdėčiau Viekšnių gatvėje kur nors prie senosios vaistinės.

Visada su pašaipa žiūrėjau į tuos, kurie, pagyvenę keletą metų dideliame mieste, sako: „Žinai, aš jau ir užmiršau žemaitiškai...“ Dabar į juos žiūrėsiu dar ir su panieka.

Ir Alfredas Bumblauskas, ir Juozas Erlickas iš to paties viešių miestelio po vinkšnomis. Tarmių metais Bumblauskas net iš televizoriaus prakalbo žemaitiškai, o Erlickas – kažkodėl niekada nė bū. Bet gal tik vienas aš niekada negirdėjau? Tada persiprašau.

&

Ir aš pažinojau poetą Vidą Marcinkevičių. Ramus, tykus jaunas žmogus. Labai tvarkingas. Labai tvarkingai mokėjo nešioti savo vienintelį kostiumą, nors gyveno kaip tas caro kareivis: „Močiut, gal duotumėt atsigerti, nes taip norisi valgyti, kad ir pernakvot nėra kur.“ Ir visuomet su kaklaraiščiu. Tai ne mes iš to paties būrio, sutartinai nekenčiantys šitos mirties kilpos ant sprando. Buvo išmestas iš universiteto. Tada jų daug išmėtė, visą pundą dabar visiems žinomų rašytojų ir poetų. Negrįžo į savo gimtąjį kraštą, nes gimtasis kraštas jo anei kiek ir nelaukė. Kabinosi į Vilniaus akmenis kaip žolė, tyliai ir atkakliai, ir vis rašė eilėraščius, vildamasis, kad gal ir jis išleis knygelę. Nesulaukė. Neišleido. Nusižudė. Nežinau, kodėl Rimantas Šavelis – pats iš to būrio – taip nejautriai, lyg kirvio kotu, aprašė jį savo nuodingų dujų romane.

Vidas turėjo šikšnosparnio klausą žodžiui. Daugiau tokių nebesutikau.

Centriniame pašte buvo kampinė patalpa, kur galėjai nemokamai skaityti visą tos dienos spaudą. Laikraščiai, pritvirtinti prie lazdų, atrodė kaip pilkos vėliavos, tik labai trumpais kotais. Su tokia vėliava rankose Vidas dažnai ten ir sėdėdavo. Visą dieną, kuri alkanai begalinė, kai neturi kur eiti.

– Einam, Vidai, į rašytnamį, išgersim po puoduką kavos.

– Kavuką puodõs... – vos šypteli Vidas, jis moka šyptelėti kaip Mona Liza. Vos vos.

Antrą kartą šitaip šypteli, kai mes jau laikom rankose po taurelę, būtinai prie tos kavos priklausančią, – plikos kavos gėrėjai ten likdavo nesuprasti:

– Aš geriu, tu geri, mes abudu geri.

Mes ir buvom geri, tik to nežinojom.

Po didžiaisiais rašytnamio laiptais buvo ir tebėra „kampelis, širdžiai brangus“. Tada jis dar nesivadino nei „Suokalbiu“, nei „Trečiu broliu“, o buvo tiesiog Bùfetas. Ten galėjai sutikti Paulių Širvį, draugiškiausią žmogų, tik nereikėjo jam girdint deklamuoti šitų eilučių:

Už Bufeto pateka saulė,

Už Bufeto leidžias toli,

Už Bufeto mūsų pasaulis,

Už Bufeto mūsų šalis.

Už Bufeto ašarą plovėm,

Už Bufeto griovėm stabus,

Už Bufeto buvom senovėj

Ir būsim, kol Bufetas bus!..

Metai-2014-03_.png

Dažnokai ir plovėm, ir griovėm, ir kumščiais sau į krūtines bildinom, o ką?.. Ten bailių nebūdavo, – vieni drąsuoliai.

Du kartus per mėnesį ten dėdavosi keisti dalykai. Brolių literatų ir jaunų žurnalistų – kaip pritutinta. Kitomis dienomis – normaliai. Iš pradžių maniau, kad čia mėnulio fazių įtaka, bet priežastis pasirodė besanti pati banaliausia – tomis dienomis redakcijos mokėjo atlyginimus. Negerai, kai nebelieka nei paslapties, nei jokios mistikos. Nusivili ir prisijungi prie kitų nusivylusiųjų.

Kai tą kartą įėjom, sustojom prie durų su savo „kavukais puodos“ rankose, ieškojom akimis, gal bus kur neužsėstas staliuko kampas, gal bent neužtūpta palangė? Viskas atrodė kaip po didelio mūšio: išvargę, svirduliuojantys karžygiai, buvo jau ir paguldžiusių jaunas galvas ant stalų paviršiaus. Vidas grįžtelėjo į mane ir vėl šyptelėjo kaip Mona Liza:

– Šalis, kur miega kampuos didvyriai...

&

Kam aš čia rašinėju tokius niekus, – nei čia gilios mintys, nei čia būto prisiminimai. Pats nežinau. Ar tik nebus šitoj vietoj įsimaišiusi baimė: užsirašyk, kas atėjo į galvą, nes rytoj neprisiminsi, ką vakar buvai prisiminęs... Gal ir taip. Ilgai gyvenant pavargsta atmintis, juk tiek į ją visko prikimšta! Tai ji nenori įsileisti naujų prisiminimų, sakydama, kad nebėra vietos, tai pati neatsimena, kur ką nukišusi. Žinai, kad buvo, o kai reikia – ir nėr. Vladas Šimkus rašė: „Mąstyti reikia kiparisais arba akmenimis krante.“ Kiparisais? Senas būdamas?.. Džiaukis, jei dar šį tą išmąstai žvirbliais tuose kiparisuose.

O gal viskas dėl to, kad skauda širdį? Dieve, kaip skauda širdį, kai naujasis lietuvis mindo kojomis gimtąjį žodį!.. Toks menkas pasijunti, toks pažemintas, tegalintis tik paimti tą žodį ant rankų, prisispausti prie širdies ir glostyti. Glostyti, tikėdamasis, kad nuo šito jis dar kaip nors atsigaus, kad pasijus vėl mylimas ir reikalingas.

* Šeimininke, duok atsigerti!.. Lašinių yra?.. (Rus.)

** Naminės yra?..

*** Draugas majore!.. Draugas majore!..

**** Tuoj aš jiems išeisiu!..

***** Laba diena... (Vok.)

****** Labai ačiū. (Vok.)