tekstai.lt

Linor Goralik. Eilėraščiai. Vertė Benediktas Januševičius

Linor Goralik. Foto wikipedia.org
Linor Goralik. Foto wikipedia.org

Linor Goralik (gimė 1975 m. Dniepropetrovske, Ukrainoje) – poetė, prozininkė, žurnalistė. Nuo 1989-ųjų gyveno Izraelyje. 1991–1994 m. Beer Ševoje, Ben Guriono universitete studijavo kompiuteriją. Nuo 2000-ųjų gyvena ir dirba Maskvoje. Išleido poezijos, prozos, komiksų knygų. Bendradarbiauja spaudoje, surengė keletą personalinių parodų. Apdovanota „Triumfo" premija už poeziją (2003) ir „Portalo" premija už trumposios prozos ir eilėraščių rinkinį „M1 sektoriaus gyventojų tautosaka" (2012). Linor Goralik Vilniuje 2013-ųjų liepą dėstė Vasaros literatūros seminaruose.

 

Iš rusų k. vertė Benediktas Januševičius

 

*

Keliauja siela, supasi
ir atsidūsta eidama:
„Ak, tuoj užmušiu ir nuknisiu,
ir užsigeisiu, – jau geidžiu! –
juk siela aš gyva.

 

Diena dienon, iš baimės kvapą vos atgaudama
einu einu, aš siela paklusni, aš dar gyva,
jau tirpsta man kojelės,
kad tik aš nepargriūčiau (netyčia žengus dešinėn),
kad tik aš nepargriūčiau (netyčia žengusi kairėn) –
kad tik aš nepamesčiau nurodyto takelio
nuo namo lig metro,
nuo namo lig metro
pro šaltus tamsius kiemus.

 

Aš leisgyvė esu – ogi lentutė supas,
pamiršti negaliu, kad baigiasi lentos galiukas, –
ir aš – vis tiek! – aš greit parkrisiu.

 

Tuomet verčiau užmušiu ir nuknisiu,
išsiųsiu šulinius į Puatu,
ir Ukrainą alinsiu badu.

 

Manęs jau neišgąsdins pragaras."

 

*

Po valandėlės siela padeda pieštuką ir užsimano gerti,
uždegti šviesą prašo kūną, kad jai netektų tamsoje blaškytis,
paprašo leist numigti, bet nemiega, į skendą žvelgia vandeny,
į savo atspindį artėjančios tamsos žiede.

 

Po valandų dviejų siela pabaigia suskaityti vardus,
ir ištaria: „Na na",
atverti langą prašo kūną,
o kūnas šnabžda: „Na...",
tačiau negirdi siela, – kelias, padeda pieštuką,
apsiauna batelius ir ima krepšį šovinukų,
prie stalo artinasi. Laukia vakarienė.
O kūnas tylutėliai stovi viršum jos, kol šioji plaunasi rankas
ir į kepurę renka lapelius, pamiršta ženklus,
simbolius, pieštuką, lempą, sūnus, žmonas.

 

Po valandų trijų siela pabaigia gerti kraują, užkanda kūnu,
apsivelka paltuką ir eina link slenkstelio,
kur jiedu, pagaliau, su kūnu skirias,
nerangiai sėsteli
prieš kelią.

 

Dar sėdi kūnas, o ji jau prie vartelių, pačiam gale takelio.

 

*

Tamsiai mėlynas tampa žydras.
Blyškus prasimuša ir lėtai lydosi iki baltumo.
Žalias, dar birželį tapęs geltonas,
dabar tampa rudas,
bloškia šviesiai violetinę
ant juodų,
metalinių.
Blyškus pelenis išspjauna raudoną.
Du dėmėtieji apžiūrinėja neaprėpiamai geltoną.
Mikliai vieną dviem, kad besvoris, pieninis
sumištų su skaisčiu raudoniu
ir visa taptų kiek ryškiau,
ypač – žalia ir žydra.

 

Kaip viskas buvo paprasta, kai raudonieji vaikėsi baltuosius,
žalieji – ruduosius.

 

Blyškus pelenis dar įsižiūri
į nesuvokiamai žydrą
raudonomis nuo skausmo ir nemigos –
staiga išnyra sidabrinis
akinamam pasiutusiam gausme
arba auksinis
spindinčiame sparnų šnarėjime.
Du dėmėtieji
kilsteli juodus aliejinius.

 

Viskas galėjo būti paprasčiau,
jeigu ne bespalvė, vangi, kasdienė
ilgainiui nepaverstų raudonų rudais,
mėlynų ir pilkų – žaliais,
visko drauge – dėmėtais,
skubančiais,
vieną dviem,
kol žydra palaipsniui tampa mėlyna,
kol balta blykšta ir traukiasi už neaprėpiamai geltonos krašto,
užliedama ją raudoniu,
išsiliejančiu iš mažyčio juodo
kiek žemiau sulipusių rusvų.

 

Du dėmėtieji geria drumzliną
iš patamsėjusios geležinės.
Mėlyna greitai juoduoja.
Jie eina lėtai,
vienas jų netikėtai išvemia rudą.

 

Bręsta Viešpaties vynuogynai,
per smėlynus teka Jo vynas.
Raudonas nepersiskiria.
Baltas lieka miręs.
Miręs – pernelyg sūriu.
Juodas – pilku.

 

*

Naktį
pačioje nuostabiai šilto mėnesio pradžioje
jis apėjo visus likusius
ir liepė ruoštis.
Kai kurie buvo įspėti iš anksto.
Daugelis – ne.

 

Iš pradžių jis bijojo,
kad juos išduos
baikštus sutrikęs šurmulys,
dulkėtų spintų trinksėjimas,
isteriškas peilių skimbčiojimas.

 

Paskui tai tapo nesvarbu.

 

Išgąstingai rypavo ilgos senos silkinės,
virkavo nieko nesuprantančios mažutės taurelės,
lygintuvai susispietė prie durų
į padėrusią, nuolankią bandą.
Blaškėsi lėkštės,
nesuprasdamos, kaip galima mesti
visą tą priplėkusią mantą, –
patamsėjusias staltieses,
purvinus virtuvinius rankšluosčius,
švenčiausias močiutės servetėles.
Nutukusi troškintuvė, vogčia dairinėdamasi,
mikliai rijo sidabrinius šaukštelius.
Druskinė purtė savo apmusijusią, nutermentą sesę,
isteriškai kartojančią:
„Ji pasivys mus ir išmuš!
Ji pasivys mus ir išmuš!.."

 

Jis negrabiai trenkė jai
medine riebaluota rankena.
Ji nutilo.

 

Kada jie pagaliau leidosi žemyn nuo kalvelės,
visa apylinkė juos girdėjo,
visas kaimas pro langus žvelgė į juos.
Kada jie pribėgo upę,
nuo Fedoros žingsnių jau virpėjo
jo blausūs nuo įsisenėjusio purvo
variniai šonai.

 

Paskutinės gretos prakeikė jį,
ritosi į griovius, atsiliko.
Vidurinės verkė, prakeikė jį, bet ėjo.
Priekinių nebuvo –
tik jis,
linkstančiomis senomis kojomis,
apimtas tylaus atsakomybės ir
abejonių siaubo.

 

Kada jie vis dėlto pribėgo upę –
išsekę, skilę, įdaužti, –
jis atsigręžė ir tarė jiems: „Štai pamatysite,
mes žengsime į vandenį – o išlipsime iš jo kitokie."

 

Tačiau vandenys buvo perskirti.

 

*

Akmuo prilaiko popierių, žirklės kerpa iš jo parašą
ir antspaudą.
Liko visai nedaug.

 

Akmuo galvoja: „Na koks aš medbrolis?
Kodėl į mechmatą nestojau.
Nagi vėl imsiu vemti ir svaigti.
Metas šį reikalą baigti."

 

Žirklės galvoja: „Viešpatie, kaip noris rūkyti!
Kitam daktariūkščiui paliksiu tvarkyti.
Tai bobos – gulas po kiekvienu spaudu,
kai teks atsakyti – bus baisiai graudu."

 

Popierius galvoja, kad liko visai nedaug
ir stengiasi
nerėkti.

 

*

Kodėl Tėvynei kraujo neduodi?
Kodėl tu, vištele, nepagimdai jautuko?
Štai karvelė barsuką atsivedė,
paršeliokas kiaušinį padėjo,
o briedis katės susilaukė,
kumelė kiškiu pasivertė,
o džeiranas jį auklėja,
o kabarga prie staklių stovi,
o briedis garvežį vairuoja,
o sibiro kurmis rašinėja,
o sparnuotoji lapė smaukinėja,
viatkos šeškas pakampėse stumbrus laužia,
o muksunas ant dykūno pavarė,
o jūrų kiškį ūdra išpiso,
o kiaunė narvalui nurovė galą,
o ruonis damranui šikninis vilkas,
o vagiušis liuskai dėdelis,
o siniavskis vaskai senelis –
tiktai tu, kudakuojanti šliundra,
negali padvėsti iš reikalo,
pagimdyti Tėvynei glušo,
vardan Viešpaties apsigalvoti.

 

Metai-2014-03_.png