Važiuokim namo
Šlapdriba drėbė nuo pat ryto. Medžių šakos apsunkusios, krūmokšniai ir gyvatvorės prisižardžiusios baltos šaltos putros. Tokią putrą, tik jau ne baltą, o pilką ir purviną plačiom paklodėm švaistė automobiliai. Tos ypač plačios, jei netoliese pasitaikydavo užsižiopsojęs praeivis.
Tik jau nekelk iš namų kojos.
Bet vakarop prasiblaivė, žvarbus vėjas tik grūdo tolyn debesis, o jau visai vakare pro jų properšas išdrįso žvilgtelt nors ir tolimas, nors ir poblyškis, bet savas saulėlydis. Tik sušvytavo languos.
Ėmė šalti. Ir gana smarkiai, šlapiasis sniegas greit virto dideliais kietais gurvuoliais, po pėsčiųjų kojomis klojosi ledas.
Visos galimybės susižaloti.
Na, kad ir kaip čia būtų, už sužvarbusių medžių, ten, prie saulėlydžio, rodos, jau sukinėjosi ne kas kitas, o pats pavasaris. Kodėl ne? Sausis jau baigiasi, žiūrėk, kokia ilga jau diena.
Apledėjusiu šaligatviu iš lėto iš lėto stumiasi senis Butka. Jis grįžta iš parduotuvės ir maišely nešasi pieno paką, du pakelius varškės ir porą batonų. Taip į parduotuvę tų smulkesnių produktų jis vis komandiruojamas. Kad bent nosį iš savo kambarėlio iškištų, gryno (koks tau čia grynas?) oro įkvėptų, kad nesijaustų kaip kalėjime uždarytas. Seniui tos komandiruotės labai patinka, nes prie dukters į popierėlį surašytų produktų jis dar prisideda ir skardinėlę ar porą pigaus alaus. O parduotuvė visai arti.
Bet šiandien senis Juozapas Butka juda sunkiai. Gal kad slidu – seni kaulai, kaip žinom, lūžta gan greitai, bet gal ir ne todėl. šitas žmogus dabar atrodo labai pavargęs.
Vis dėlto jis vargais negalais, aikštelėse sustodamas atsipūsti, užkopė į penktą aukštą. Ir kai tik įžengė pro duris, maišelį skubiai atidavė dukteriai, o pats, tik nusispyręs batus, nusimetęs striukę ir nusimovęs kelnes, virto į lovą.
Senioką smarkiai purtė šaltis. Priėjusi duktė net sunerimo:
– Tau bloga, tėte?
– Nieko, vaikeli, nieko, tik labai šalta, matai, kaip drebu aš visas. Užklok mane dar kuo nors.
– Taip, tėte, žinoma, aš tuoj užpilsiu kokių žolelių. Liepžiedžių. Labai gerai liepžiedžiai.
Duktė sukosi greitai, bet ir labai apklotas tėvas vis dar drebėjo. O arbatos gert atsisakė:
– Paskiau paskiau, Albinute, paskiau...
Senis norėjo kuo greičiau užmigti.
Netrukus, dar tarpdury keikdamas orą ir savivaldybę, nespėjusią visur pabarstyt smėlio („Išgirsim per „Panoramą“, kiek traumų“), iš darbo parėjo žentas. Galingas vyriškis su polinkiu į dukslumą ir noru vis apmalšinti savotiškos rūšies troškulį.
– Ne taip garsiai, Beniuk, tėtė susirgo.
– Eik tu. Galgi nesmarkiai? – žentas palieka žentas, jam tik svarbiausia, kad nereiktų gaišt prie ligonio, prasidėti su daktarais.
Jie tyliai praveria Juozapo kambario duris, seniokas, rodos, šnopuoja ramiai, ir duktė su žentu su palengvėjimu susižvalgo.
Prie durų su jais ir Jurgiukas, jis jau supranta, kad dieną jo suplanuotas grandiozinis žaidimas, į kurį turėjo įsitraukt ir senelis, žlugo. Ir, ko gero, ilgam.
Neblogai čia tam Juozapui Butkai, turi jis čia savo kampą – nedidelį, bet jaukų kambarėlį į pietų pusę. Ten jo lova, staliukas, televizorius.
Ant staliuko jo Milės storoji maldaknygė. Ne, Juozapas nėr labai pamaldus, greičiau atvirkščiai, seniau, kol dar Milė buvo gyva, jis, pamatęs, kaip toji po sunkių darbų nusiplūkusi dar skaito ir kokią litaniją, rasdavo jai ir nelabai palankų žodelį. Dabar maldaknygė – Milės prisiminimas ir palikimas. Juozapas ją kai kada paliečia, paglosto, pavarto. Žvilgtelėjęs į senį, vis iškrenta koks paveikslėlis. Skirtukas. Žmogus pakraipo galvą. „Tai kažin, Miliute, susitiksim tenai ar nebesusitiksim? Būtų gerai susitikti. Būtų gerai. Gyvenime gi labai nesipjovėm, kartais tik pasibardavom, kur tu čia žmogus išgyvensi baisingai šventai. Kas jau buvo, tai buvo. Tau sunkiau nei man. Kaip jau visom moteriškom... Galėjom gal ir geriau – negi nežinojom, kad iš dviejų vienas visada išeina pirmiau. O tam, katras pasilieka, tai tik mislys – reikėjo ne šitaip, reikėjo kitaip... Reikėjo reikėjo... Dabar šaukštai popiet, bet ką padarysi, kaip jau buvo, taip.“
Jis vis pasižiūri į savo rankas, jam taip lyg ir nei šis, nei tas: „Kaip kunigėlio ar kokio profesoriaus.“ O seniau būdavo tokios savos – įdiržusios, apibrozdintos, nuo tepalų pajuodusios.
Ant stalelio visada ir šiaip kokia knyga, Albinutė vis parenka, atneša ir padeda. Dabar ten Žemaitė, Juozapui ji patinka, ją skaitydamas vis nusijuokia: „Še – nei jai didelių mokslų, nei ko...“
Yra ten ir laikraščių, šitų parūpina žentas. Grįždamas iš darbo, tų jis parsineša glėbius.
O uošvis į šituos skaitymus žiūri savotiškai. Dažnai Juozapas su Benu, pasistatę po skardinėlę, gana intensyviai pasikeičia nuomonėm. Seniokas seniokas, bet kietas:
– Čiagi, Beniuk, vieni pliuškiai.
– Eik jau, tėte, kokie pliuškiai?
– Patys pliuškiausi, aš tau sakau. Kaip tos kaimo bobos – lekia ir rėkia, lekia ir rėkia: „Sudaučius ar ten Petraučius pačią baigia prismaugti!.. Dar negirdėjot, sesytės?..“
– Na taip – čia juk žiniasklaida.
– Žiniasklaida? Plepalynė. Štai kas čia.
– O ką padarysi – toks yra gyvenimas, visko jis pilnas. Žmonės tai nori žinoti, kas apie juos dedasi. Reikia žinoti, žmogus ne koks strutis, kur kiša galvą į smėlį, kad tik ko nepamatytų, kas jam nepatinka. Žmogus, tet, ne strutis. Negali juk gyventi užsidaręs ir užsirakinęs. Taip sakant – tarp savo bėdų ir ligų. Pasaulis verda, aplinkui tave knibždėlynas. Ir turi, taip sakant, orientuotis – kur, kas, kaip. Yra ten ir pletkų, žinoma, kad yra, bet yra ir daug teisybės. Gyventum sau vienas kaip pirštas, betgi taip tai negyveni...
– Taip, vaikeli, taip, ir mes kolkoze ar pieninėj suėję, ar ten brigadoj, visko prišnekėdavom. Kur, kaip, kas. Vyrai daugiau apie darbus, techniką. O ir apie politiką. Ir žinojom mes viską, ir supratom, ir nebijojom pasakyt tiesiai. Jums, inteligentams, gal ir baisiau, o mums kas? Ką tu mums labai padarysi? Reikia žinoti, bet ne taip, kaip čia tau pasakius, ne taip šokinėjant. Šitiems, rodos, tik ir geriau, kai kam blogiau. Tik ir uodžia, tik ir džiaugias. Tik ir ieško nelaimių, visokių apsiskandalinimų. Ai, kas pirmutinis pamatys, kas pirmutinis pasakys... Va ir per televizorių – jei tik koks valdžios vyras kiek pasismardino, tai tuoj su visokiais ten aparatais net griūdami vienas per kitą, vienas per kitą.
– Nereikia, tet, pasismardinti, gerai tu sakai. Nereikia, nieks paskui su aparatais ir nelakstys.
– Taip taip, pasismardinti tikrai nereikia, bet jei jau taip išėjo, tai nereikia ir džiaugtis, kad pasismardino.
– Gal jie ir nesidžiaugia, tiesiog tokia jau jų duona.
– Kad, man atrodo, džiaugias. Jei tik ne tos partijos, kuri jo, tai tik šypsos, tik šypsos. Ylos, matai, terboj nepaslėpsi.
– Nebūtų, tėte, tų žurnalistų, kiek ant mūsų galvų prisigrūstų visokių šmugelnikų.
– O dabar nesigrūda?
– Grūdas, bet ne tiek. Ir va, tėte, imam ir sužinom. Kas ten dedas paskiau, tai paskiau, bet mes va sužinom ir mūsų už nosies nebepavedžiosi. Bent jau tiek.
– Je. Žiūrėk, Benai, buvo čia taip jau gerai anksčiau – toks vienas, mano galva, razumnas vyras sako (girdėjau per televizorių), kad kitas vyras, didelis vyras, ne koks ten kaimelio seniūnas, turi išeiti su antrankiais... Stipriai pasakė?
– Labai stipriai.
– Ir ką? Nei tas išėjo su antrankiais, nei tas atsisėdo kur reikia. Už apšmeižimą. Tokiais, bra, žodžiais mėtytis gi negalima. Čia tau ne kokios bobos – tos seniau darže, būdavo, jei tik susipjaus dėl kokios vištos, tuoj andarokus atsiplėšia ir vienos kitom subines rodo. Še! Čia tau ne bobos, o valstybės vyrai. Kad ir kokie jau jie būtų, mes patys juos išsirinkom. Žodeliais, Beniuk, mėtytis negalima.
– Čia, tėte, jie taip reiškia tik savo nuomones. Taip jiems atrodo, taip pagal juos turėtų būti.
– Gal ir taip, bet vis tiek. Bet vis tiek... Oi lapės, oi lapės...
– O žurnalistai ir pamato... Ir mums parodo. Blogai?
– Kas čia galų gale bežino.
Jie gurkšteli iš skardinėlių.
– Aš, tėte, atnešiu dar sūrio.
– Atnešk.
Kai jie po savo aptarinėjimų kiek atsipalaiduoja, senis vėl pradeda:
– Man, žente, dar labai nepatinka, kad jie ieško visokių baisybių, visokių kriminališkų nusikaltimų, tegul apie tai žino policija, jos ten reikalas, kam žmonėms galvas sukti. Gąsdina tik moterėles, tos paskiau nemiega, duris visokiais brūkliais užsikišinėja, dreba.
– Ir gerai daro, kad perspėjinėja. Taip jau pasidarė, kad dabar priviso visokio brudo, oi, priviso.
– Na je.
– Ir dar žiūrėk – atsimeni, kai dar buvom vaikai, tik ir laukdavom, kad kas nors apie kokį baisų nuotykį papasakotų. Kuo baisiau, tuo būdavo gražiau. Ar ne? Jei nieko neatsitiko, tai ko čia klausytis?
– Tai vaikai. Reikia jau iš vaiko amžiaus galų gale ir išaugti.
– Kuo jau mes čia nuo tų vaikų labai skiriamės? Be to, gi visam pasauly tik šitaip. Prie sovietų tai tik apie planus, apie melžėjas, na, kartais kokį bazės vedėją patraukdavo per dantį.
– Be melžėjų, vaikeli, nė iš vietos, va ir aš kasdien einu parnešti, ko primelžė melžėjos.
– Ne, tet, melžėjų aš neniekinu, mano teta už melžimą net ordiną gavo. Ne ne, bet apie jas skaityti neįdomu, ir baigta.
– O kur ką prismaugė?
– Tai jau taip...
Jie šitaip šnekasi, vis patraukdami iš skardinėlių, ir apie valdžią, kuri dabar jau sava, o ne iš kokio ten kremliaus nuleista, ir apie turčius, ir ubagus, kurių dabar šitokia daugybė, ir vienas kitam paprieštaraudami, ir vienas kitam pritardami. Dažniausiai tai, kaip dabar sakoma, smūgiuodami į tuos pačius vartus. Toks variantas ar tik nebus geriausias.
– Kaip tau, Beniuk, tie paparčiai?
– A, paparacai. Ne, ir man jie labai nepatinka. Nepatinka.
– Ar tik ne nuo jų ta graži Anglijos princesė, ar kaip ji ten, bėgo ir užsimušė?
– Nuo jų.
– Mat kas daros.
– Chruščiovas kažkur ten užsieny srėbė sriubą, ir lašas jam išlašėjo iš šaukšto. Sako, paparacas tik cikt tą lašą ir nufotografavo. Gero pinigo už tokią nuotrauką, sako, susišlavė.
– Chruščiovui nieko blogo nereik sakyti. Mužikas jis jau buvo, kas teisybė, tai teisybė, bet va Stalinui kepurę ėmė ir numušė. O paparacas – kiaulė.
– Kaip čia pasakius – nei jūsų, nei manęs, kai srebiam barščius, nieks netyko. O jei kas nori būti aukštai, tai tegul ir būna, kaip aukštai būt pridera.
Bet šį vakarą jie nei diskutavo, nei politikavo. Senis miegojo, duktė vis praverdavo duris ir pasiklausydavo, prieidavo, pridėdavo delną prie kaktos. Lyg ir nėra labai karšta. Šilta tai šilta – gyvo žmogaus tokia ir turi būti. Kartą išgirdusi, kad jis subrazdėjo, greit įlėkė. Blausioje šviesoje, sklindančioje iš kito kambario, Albinutė pamatė, kad tėvas guli jau atsimerkęs.
– Na, tėte, kaip tu jauties?
– Nieko, vaikeli, neblogai, jau nebešalta man.
– Užplikysiu aš tau liepžiedžių, gerai? Ir ko tu norėtum valgyti? Atnešiu.
– Kad nori, atnešk. Bet gal ir ne. Tik tu man geriau pasakyk, kada mes važiuosim namo?
Ak štai kas. Jau nebe pirmas kartas, kai tėvas taip klausia. Prieina, būdavo, ir klausia: „O kada mes važiuosim namo?“ Tik tais kartais nė kiek nepasiligojęs. Albinutė ramiai jam atsakydavo, kad tokių namų, kur jis nori, jau nebėra, kad jau treti metai jo namai čia.
Bet šį vakarą ji nesiryžo jam taip atsakyti.
– Važiuosim, tėte, važiuosim, tik ne dabar tuoj, jau naktis, palauk, gerai išsimiegok.
– A, tai gerai.
– Ko tu, sakyk, norėtum?
– Tu pati pasižiūrėk ko nors, tu jau žinai. A, tai važiuosim... Balto sūrio atnešk. Ar Benas jau grįžęs?
Apie alaus skardinėlę jisai neklausė, bet buvo aišku, kodėl jam įdomu, ar jau parėjo žentas. Senis staiga pasirodė visai atkutęs. Tik dar gulėjo.
Vakarykštė diena pasibaigė blyškiu saulėlydžiu, o šios dienos rytas prasidėjo ryškiu saulėtekiu. Vis dėlto jau sausis, vėl viską tarsi pradedam, vėl naujos viltys, nauji sumanymai. Tai kas, kad metai mus vėl pastūmėję link tos neišvengiamos ribos. Juk šiandien tai dar gyvenam, ai, koks mielas yra sausis, kokia jau ilga diena.
Albina nuėjo pasižiūrėti tėvo. Kambarėly buvo tylu. Tylu kaip po laimingos mirties, kai dar spėji ką nors susapnuot. Na, kad ir savo kiemą.
2011 09 12
Sveikinimų koncertas
– Sauliau, ė, Sauliau, – Jurgita, sukračiusi į kibirą bulvių lupenas, atsistoja prieš vyrą.
– Na kas?
– Ar tau neatrodo, kad mamai per gimtadienį reikėtų siupryzo?
– Siurprizo, o ne siupryzo.
– Žinau žinau, aš čia taip tyčia.
– O kokio jau?
– Kokio? Žiūrėk, kaip gražiai Valeckienę vaikai pasveikino per televizorių. Ir nuotraukas gražiausias parodė – ir prie namo, ir kai Zosė dar jauna buvo. Daržely prie jazminų. Eik tu – kaip gražu. O paskui ir Paltinienė... Kaip apie mamą ir Mariją. Kaip kokią giesmę. Tai ar čia sunku, tu gi gal žinai, kaip tai reik padaryti? Kur, kas, kaip...
– A kol ne? Galima. O kaip reikia siupryzą šitokį suorganizuoti, tai jei dabar dar ir nežinau, tai sužinosiu. Kas jau čia? Valeckienės vaikai už mane galgi nėr labai gudresni.
Tik Valeckienės tai vaikai, o čia žentas.
– A kol ne? Galima, – Saulius tai pasako be didelio entuziazmo, bet ir neprieštaraudamas. – A kol ne?
Čia dar pasirodysi, kad uošvei esi ne tik lojalus, bet ir gerbi. Su tom uošvėm visiems ne pyragai. Iš kur tie visi anekdotai apie žentus ir uošves. Anekdotai tokie ne iš piršto laužti.
– Bet, Sauliuk, reikėtų gal ir pasiskubint, gal ten, televizijoj, eilės.
– Žinoma, eilės. Palauk, kas dabar? Vasaris. Eik tu, lig birželio suspėsim be vargo. Kada iš tiesų jubiliejus?
– Birželio dvidešimt antrąją. Mama vis prisimena, kaip tik tą dieną prasidėjo ruskių ir vokiečių karas. O jai tądien suėjo kaip tik dešimti, kai prasidėjo. Akurat. Ji sako, kad visi tada labai džiaugės.
– Neilgai.
– Tai kas, bet mama va taip sako. Aha, tai susitariam?
– Susitariam susitariam, koks čia susitarimas? Kaip jau tu pasakai, taip ir būna. Tu gi nesitari, tu pasakai.
– Ką jau čia pasakau – kada aš kaip blogai pasakiau?
– Niekad. Sakykim, kad niekad.
– Reikia kokią labai gražią dainą išrinkti.
– Paltinienės?
– Paltinienės. Mamai labai gražu, kai ji dainuoja.
– Gerai.
– Palauk, Sauliuk, o gal dar reikėtų ir kokio eilėraščio? Gal kas parašytų? Daug kas sveikina su eilėraščiu.
– O kas parašys. Aš nemoku.
– Pagalvok, gal ką pažįsti.
– Nieko aš nepažįstu.
– Va Šimonėliokas tai mokos būt žurnalistu, kažkokiam čia laikrašty matėm ir kelis jo eilėraščius. Gal jis?
– Kur tu Audrių dabar sugausi? O ir šiaip, negi jis imsis rašyt apie svetimą žmogų. Ir dar eilėraštį. Savo mamai gal dar, bet šičia, ką jau tu. Ne. Pagaliau jie ten patys toj televizijoj tikriausiai kokių sueiliavimų turi, parinks patys. Kaip laidotuvių kontorose – visokių gali pasirinkt užrašų ant kaspinų. Seniau, žinau, taip būdavo.
– Ir pasakei – kaip kokiose laidotuvių. Eik jau, eik. Ir juk reikėtų, kad būtų pritaikyta mūsų mamai, ne šiaip kokiai kitai moteriškei.
– Kas tau ten taip pritaikys? Kas jiems ta mūsų… – Sauliui vos neišsprūdo „boba“, – nepažįsta jie jos, nes ir negali pažinti. Baik tu, padainuos Paltinienė, ir užteks.
Jurgita kiek nusimena, bet erzinti vyro, bent jau kol kas, ji nedrįsta. Laiko dar bus.
O Saulius tik mosteli ranka ir pasuka į pašiūrę, kuri ir jo pežo garažas. Ten atsikelia automobilio variklio dangtį ir pradeda naršytis. Vis išmesdamas po stipresnį žodelį ir techninius samprotavimus pamaišydamas su muzikiniais. Kadangi, kaip tas sako, išėjo iš kalbos. „Dainuoja dainuoja, patys sau muzikas rašo, patys žodžius. Kartais vobolioja net angliškai. Bet man tada dar gražiau, kai nieko nesuprantu. Kad jį kur biesas – be Vido pagalbos aš jau neapsieisiu. Pasiutę prancūzai, kai tik jų mašinos, tai atsarginių dalių, nors tu pasikark, negausi. Paprašysiu aš jai Paltinienės, ji nedideliems ponams dainuoja. O tie visi kiti. Vidas sakė, poryt važiuos į Vilnių, tenai gal gaus. Man tai gražiau, kai dainuoja kokias mūsų dainas, kad ir tas senesnes. Turi juk jie prisirašę, ko neduoda. Ar tie gimtadienininkai neprašo?“
Vasaris jau eina į pabaigą, šiandien tai jau tikras pavasaris. Tiksi lašai nuo stogų, gaidys netoliese stovi ir žiūri į Saulių. Kiek galvą pakreipęs, gal ir klausos, gal ir supranta, ką tas žmogus ten balsiai su savim kalbasi. Kaip koks „mišiugenas“.
Laukai ligi miškų pamažu budinas. Kaip jie ten budinas, aiškiai nepasakysi, bet jauti, kad po sniegu kažkas daros. Kaip ir mums po marškiniais, kai jau esam ką geresnio sumanę. Ak, ateina laikas ir vėl praeis, pasižiūrės tik į mus, ar dar esam, ar dar krutam, ar jau visai...
Baisiai greitai, kaip žinom, laikas prašvilpia prie stalo – na, ne tuščio – nebent prasideda kalbos apie ligas – taip staiga pasijutau iš ryto, taip vakare, taip paskui kitą dieną, taip dar ir dar... Taip pas vieną daktarą, kitaip pas kitą. Vienas taip sakęs, kitas kitaip... „Anas, – sako, – tavęs visai nė negydęs, galėjo nugydyt, kaip tu dar gyvas?..“ Visai nebežinai, kuriam duot, kuriam neduot... Visai neduot neišeina... Nors susiimk už galvos ir kilk tik greičiau nuo stalo, ir mauk kuo toliau.
Bet didysis uošvienės balius dar už kelių mėnesių. Kaip ten dėl jo užsakymą į televiziją siųsti, kaip užsimokėti, bus dar laiko. Bus. O gal tuo internetu? Saulius kol kas nelabai juo moka naudotis, bet jo dvyniai – Egidijus su Aristidu – tai prie to vaidinuoklio tiesiog prisirakinę. Reiks kreiptis į juos. Jie, varliūzai, dar tik šeštokai, o kas bus toliau.
Praėjo ir tie keli mėnesiai. Ir viskas savo vietose – ir triobos nesugriuvo, nesudegė, ir uošvienė sveika gyva. Uošvienės ilgai traukia. Na, apie Jurgitos motiną Saulius nieko bloga negal pasakyti – gera jinai jam, gera jo vaikams. Gera, nes nei ji jam, nei jis jai per daug po kojomis nesimaišė. Ir turėjo moterytė protelio nekišt, kur nereikia, liežuvio. Ir neapuostinėt iš kur nors grįžtančio su tam tikrais kvapais. Ir, o tai gal svarbiausia, žento kišenėje neskaičiuot pinigo. Va štai šitaip gyvenant, galima ir sugyventi.
Ir pasirūpinti šventišku muzikiniu pasveikinimu per respublikos televiziją.
Šiaip visokių filmelių ar koncertėlių prifilmuoja kas tik netingi. Visokiausios aparatūros dabar per akis, laksto žmoneliai po platų pasaulį kaip po savo kiemą, prisiperka visko. Rodo filmuotas medžiagas susirinkimuose, rodo namie. Bet va – per respublikos. Per respublikos! Girdės ir matys visa Lietuva. Televizoriai įjungti, kur tik yra vienokio ar kitokio rango ar amžiaus sukaktuvininkų. Kur ant stalų buteliai, tortai, gėlės.
Visiems visiems: štai gyvena, sakysim, tokia Kazilionienė – plaukai jos šarma nubarstyti, bet tai visai nesvarbu, nes širdis, o tai jau svarbu pašėliškai – jos dar jauna. Visa tai palydi vaikų ar kitų artimųjų atsidusimai – ai, kaip jie ligi šiol nematę, nemokėję tos žilgalvėlės įvertinti, pagloboti, atjausti, užvaduoti...
Ar ne bestijos, po teisybei?
O vis tiek geriau vėliau, kaip sakoma, negu niekad.
Po plačiašake obelim netoli lango šonais sustatyti du dideli stalai. Be namiškių – pačios Agatos, Jurgitos, Sauliaus ir dvynių – bus dar ir svečių – dar viena Agatos duktė su vyru, sūnus, bet tas be žmonos, nes Agata šitos prielipos nenori matyti, dar šeši vaikaičiai, du jau kaip reik briedžiai. Ateis dėdė Ambrazas, vadinantis save Žirnių Dėde, ne Pupų, nes toks jau buvo gerokai seniau ir kitur; kaimynės, porą kaimynų. Vietos turėtų užtekti – Saulius su Vidmantu ir Pranu tai tik iš pradžių prisės, paskui jie vaikštinės šen ir ten, lyg tik pakildami parūkyti, lyg šiaip nei iš šio, nei iš to. Vis užeidinės už pirties. Mat iš stipriųjų lašelių ant stalo stovės tik vienas butelis brendžio. Labai brangaus ir gero. Bet tik vienas – toks sukaktuvininkės ir jos dukterų nuosprendis. Tą brangųjį savo žinion, be abejo, perims Žirninis. O šampano tai jau šampano – galėsi praustis. Pranas, jis didelis storžievis, šitą gėrimą vadina plirškalu, tinkamu tik nuo vidurių užkietėjimo.
Ir štai jie kaip tik jau prie to dvigubo stalo, kuris nuo gardėsių net lūžta. Ant atidaryto lango palangės televizorius. Labai netoli nuo susirinkusių – viskas čia gerai apgalvota. Agata pasodinta taip, kad matytų ir girdėtų geriausiai. Viskas čia šiandien dėl jos. Jai čia atnešti ir visi jos akiniai – ir skaitymo, ir mezgimo, ir į keliuką žiūrėjimo. Garsas paleistas kiek tik galima stipresnis.
Ilgoka laukti, kol pasirodys raudona rožė, kol pasigirs „Sveikinimų koncerto“ pradinė melodija.
Sauliui, Vidmantui ir Pranui – tai nieko. Jie jau. Jie jau pasivaikščioję, jau, taip sakyt, su avansu.
Pagaliau prasidėjo. Kažkokiai močiutei Elvyrai po priminimų apie žilus plaukus ir jauną širdį dailusis „Lietuvos“ ansamblis, žengdamas skersnu žingsneliu, padainavo „Lietuvą brangią“. Parodyta, žinoma, ir pati močiutė su gražia kompanija. Ir dar – kokia pana ji buvo kadaise. Kadaise kadaise.
Sauliui dabar po širdim tik dilgt: jaunos Agatos nuotraukos tai jie į televiziją nenusiuntė. Paprasčiausiai užmiršo. Užmiršo šitokį dalyką! Nusiuntė tik sėdinčią gėlyne.
Tada savo dainas dainavo gražus aukštas dainininkas. Gal kokias tris.
– Tas kai jau įlenda, tai nebeišlenda, – sako Pranas. Pranas yra žinomas storžievis. Ypač jei dar užsilašinęs.
– Ką jis kaltas, kad jį prašo. Kad prašo, tai gal patinka. Koks čia kieno reikalas? Ir ne įlenda, gal įkiša? Čiagi redakcijos įrašai.
Po ilgų reklamų – apie moteriškus įklotus (Pranas šitoj vietoj irgi mestelėjo žodelį), apie lūpdažius, apie visokius vaistus, prieš kurių vartojimą būtina įdėmiai perskaityti pakuotės lapelį, o paskui pasitarti su gydytoju arba vaistininku, ekrane pasirodė ir Nelė Paltinienė. Pagaliau. Ir daina kaip tik apie mamą.
– Pala pala! – šūktelėjo Jurgita. – Sveikinimas buvo dabar ne mūsų mamai. Kitai – kažkokiai Povilionienei. Kaip čia dabar taip? Kaip tu ten prašei?
– Kaip kaip? Kaip buvom sutarę. O ką aš dabar žinau. Gal dar dainuos.
– Gal...
Bet savotiškas šešėlis jau perčiuožė per stalą. Ypač kai, laikui užtikrintai bėgant, dar dainavo ir kiti, visiems žinomi dainininkai.
Ak, pranešėja jau pradėjo skaityti pagiriamąjį bei padėkos žodį ir Agatai Šimkuvienei. Apie jos atsidavimą, pasiaukojimą, žinoma, apie žilus plaukus, bet jauną širdį. Štai ir ji pati savo gėlių karalystėje.
– Mama, matai?
– Matau matau, išdykėliai jūs, išdykėliai...
Ir tada kad sutrenks būgnai. Energingai trypdami vietoje, gražias gitaras draskyte draskė ir baisiai garsiai pradėjo dainą keli gauruoti vyrukai.
Agatai Šimkuvienei aštuoniasdešimtmečio dieną.
Storžievis Pranas, baisiai „susižavėjęs“, tiktai pašoko ir parodė, kad yra didelis specifiško žodžio meistras:
– A...
Senoji sėdi ir nieko negali suprasti.
Pašoko ir Jurgita:
– Ką tu pridirbai? Ką tu, sakyk, čia pridirbai? – puolė ji suglumusį vyrą. – Gal tau jau visai nebe visi namie? Ką tu čia ištaisei?
– Ką pridirbau, ką pridirbau? Aš pats nieko čia nesuprantu...
Televizoriuje peklos triukšmas, o prie stalo kapų tyla.
Tik pro sodo medžius į laukus pažvelgę, galėjo jie visi užmatyti, kaip iš vasarojaus vis išlenda ir pasislepia, vis išlenda ir pasislepia dviejų drąsių zuikių galvelės.
2012 02 22