Laurynas Katkus. Judantys šešėliai. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 196 p.

 

Laurynas Katkus, rašantis eilėraščius ir mokslo straipsnius, prieš porą metų išleidęs rinkinį „Sklepas ir kitos esė“ dabar prisistato (ne)tikėtu romanisto amplua. Pirmą kartą su šia jo tapatybe susidūriau dar 2010 m., kai būsimo romano ištraukos buvo skaitomos Šiaulių prozos festivalyje „Po šiaurės dangum“ ir įvardytos kaip „Iš romano Šešėliai“. Identifikacijų kaita būdinga ir naujajam romanui kiek pakoreguotu pavadinimu – „Judantys šešėliai“. Knygoje susitinka du filologai – „grynasis“ XX a. pradžios ir šiuolaikinis. Patraukė L. Katkaus siūlomas istorinis žaidimas – paraleliai brėžiamas šių veikėjų panašumas ir tuo pačiu skirtis. Buvo įdomu stebėti, kaip per šimtmetį nutolusios asmeninės ir bendruomeninės herojų dimensijos viena su kita susikerta ir viena kitą apibrėžia.

Daugiausia teko skaityti ir girdėti neigiamų, netgi gana įžeidžių atsiliepimų apie „Judančius šešėlius“, todėl panašu, kad skaitytojai neįžvelgė, o gal neįvertino romano šešėliavimo. Galbūt skaitytojai filologai linkę tapatintis su vidutinio kalibro literatu Vytautu – o kam gi tokia identifikacija galėtų būti patraukli? Bet suinteresuotam skaitytojui be išankstinių nuostatų romanas atsiveria įvairiais rakursais ir jame imponuoja kiti dalykai – istorinis medžiagos klodas, autentiška ir įdomi dokumentika, lietuvių nevisavertiškumo kompleksai Vakarų atžvilgiu ir vyriškumo koncepcijos kaita.

Knyga parašyta kontrasto principu: Baltijos vokietis Heinrichas – genijus, keliautojas ir poetas, mėlynakraujis aristokratas vs lietuvis Vytautas – nuolankus posovietinis subjektas. Vienas atstovauja dominavimo, o kitas – subordinavimo santykiams. Bet romane išryškėja ir objektyvus tokio lietuvių nepasitikėjimo savimi pagrindas: lietuvių tapatybė neišvengiamai iškreipta disciplinuojančios sovietinės istorijos, su dar neišsivadėjusiu posovietiniu sindromu. Iki šiol lietuvius tebekamuoja „istorijos žagsulys“ ir „laiko pagirios“ (p. 94).

Be to, dviejų linijų paralelė akivaizdžiai parodo dabartinės filologijos kaip disciplinos nuvertinimą, inteligento, literatūrologo apgailėtiną būvį. Heinricho paveikslas sugestijuoja, kad anais laikais žmonės būdavo universalūs, asmenybė išsiskleisdavo visapusiškai, gyvenimas nebuvo tiek specializuotas. XX a. pradžiai būdingas siekis užvaldyti techniką, tikėjimas technologiniu progresu (dirižabliai, požeminiai traukiniai), žmogus įsijungdavo į aistringą broliją, vyravo socialinės vyriško ryšio formos (korporacijos, karas, kilni draugystė), o dabartinis humanitaras susmulkėjęs, vienišas, įstumtas į kampą mažėjančių etatų grėsmės, besiilgintis oraus, veiksmingo ir veiklaus gyvenimo. Popierinio darbo prasmė darosi diskutuotina, ypač kai spaudžia universiteto valdžia ir terminai – artėja „mirties linija“, kaip sako autorius (p. 33).

Filologijos marginalizacijos problema reali, bet kyla klausimas, ar utriruotas tokio silpno filologo vaizdavimas nemenkina profesijos prestižo, savotiškai nediskredituoja mūsų bendruomenės ir nesuteikia pagrindo dar labiau traukti per dantį filologus kaip menkystas?

Be kita ko, šį romaną perskaičiau kaip kintančio vyriškumo studiją ir šiuolaikinio žmogaus vyriškumo paieškas. Gretinant abi linijas, įdomu stebėti, kad vyrų saviraiškos poreikiai išlieka panašūs, nors abu veikėjus skiria reikšminė šimtmečio distancija. Vyrų troškimas dalyvauti žygiuose, pasižymėti kare ir gyventi dinamišką gyvenimą nekinta, o šiuolaikinį filologą ištinka krizė dėl neturėjimo kaip save išreikšti. Heinricho vyriškumas – kultūriškai idealizuota forma, jis pasižymi savarankiškumu, pasitikėjimu savimi, drąsa, proto ir kūno tvirtumu. Tai visas vyriškumo vertybių arsenalas. Palyginus su militaristiniu, techniniu ano meto vyriškumu, net, sakyčiau, supervyriškumu, šiuolaikinis vyriškumas, atstovaujamas filologo Vytauto, jau nebe herojinis, o blankus, šešėlinis, netenkantis reprezentacinės veikimo galios. Vytautas romane – mamytės sūnelis, lepūnėlis, nesociabilus, iš nuosavo buvimo trūkumo imantis gyventi svetimo žmogaus – prieš šimtą metų kūrusio poeto, kareivio, lakūno Heinricho gyvenimą. Kaip lytinis subjektas Vytautas irgi lieka užribyje – vien kaip pasyvus stebėtojas klausosi kaimynų skleidžiamų meilės garsų. Vyriškumo kategorija romane suprobleminama, parodoma, kaip kinta vyriškumo formos ir raiškos sferos. Savo avantiūrišką prigimtį Vytautas realizuoja emigruodamas į Vokietiją juodadarbiu – obuolių skinti ir savo „mirties liniją“ peržengia sąmoningai kirsdamas judrų plentą:

„Staiga jis prisiminė žaidimą, kurį jaunimas žaidžia Prancūzijos didmiesčiuose: nesidairant lėkti per gatvę – kuo judresnę, tuo geriau. Negalėjo atkapstyti, iš kur apie jį sužinojo, bet esmė buvo aiški: jaudulys, adrenalinas ir taip toliau. Savo Fortūnos, arba Tichės, kaip graikai vadino lemties deivę, patikrinimas. Kad nesnaustų, nesileistų užmigdoma dabarties, kuri, kaip žinoma, tiesiog pamišus dėl saugumo“ (p. 149).

Turbūt neatsitiktinė Vytauto lemties sutaptis su užsienyje prieš keletą metų žuvusio lietuvių filologo biograma? Prototipą turi ir XX a. pradžios poetas Heinrichas – Antakalnio kapinėse dar šiandien galima rasti jo kapą su akmenyje iškaltu ketureiliu, o Mažeikių rajone iš tiesų stovi Gaurų dvaras (dabar vadinamas Renavo), garsėjęs didele biblioteka. Šie empiriniai atitikmenys sustiprina kūrinio istorinį matmenį. Romane šmėkščioja personažai ir iš šiuolaikinės humanitarinės aplinkos, nors tiksliai neįvardyta, bet akademinėje Lietuvos terpėje besisukantiems nesunku identifikuoti pedagoginę įstaigą, kurioje romano autorius yra dirbęs.

Po truputį aiškėja, kad romano Heinrichas yra Vytauto vaizduotės fantomas, o jo rašomi laiškai, kurių adresatas nenurodomas – tai Vytauto laiškai sau, savo neįgyvendintam vyriškumui, nerealizuotam rašytojo talentui ir trokštamai idealiai bičiulystei (kreipiniai – mielas Drauge, didžiai gerbiamas Bičiuli, godotinas Bičiuli – implikuoja, kuo Vytautas iš tiesų norėtų būti). Galiausiai abu veikėjai „susitinka“ ir įvyksta galios vaidmenų reversas, kai kūrėjas (Vytautas) tampa viršesnis už sukurtąjį (Heinrichą), kuris, pasirodo, tebuvo tik antrinis kūrybos produktas:

„Įsivaizduok sau, sukūriau. Išgalvojau, ko pats neturėjau! Ko nepatyriau, o norėjau patirti! Ir ne originaliai, o pagal eilėraščius, knygas – jau pamiršau, kaip jos vadinasi! Žinai, kas tu esi? Tu esi kopijos kopija – devintas vanduo nuo kisieliaus!“ (p. 175).

Kaip su baltistika susijusiam žmogui man romanas buvo įdomus ir savo latviškomis kultūrinėmis aliuzijomis. Ir čia laikomasi principo nenukrypti nuo istorinių faktų – iš tikrųjų egzistavo Baltijos vokiečių studentų korporacija „Curonia“, įkurta Tartu 1808 m. ir vadovaujama kuržemiečių. Iš tikrųjų jos būstinė kurį laiką veikė Rygoje ir vykdavo garbės dvikovos tarp skirtingų korporacijų narių. Šios korporacijos turėjo savo herbą ir devizus. Latvijoje apskritai korporacijos labai populiarios – tai iš vokiečių kultūros perimta tradicija susirinkti, aptarti tam tikras, dažniausiai tautiškas, vertybes, jas saugoti ir puoselėti. Dauguma Latvijoje veikiančių korporantų jau nebe studentai, bet vis tiek nešioja spalvotas kepuraites, segasi atributiką, per Nepriklausomybės dieną eina į kapus – štai ir romano sąšaukos su dabartimi.

Kad ir kiek romane būtų realių faktų, vis dėlto keistoka girdėti, kai jis kaltinamas autobiografiškumu. Kaip šiuolaikinės humanitarikos tipažas L. Katkus man atrodo „karingasis filologas“, savo daugiakrypte filologine veikla (įskaitant ir projektinius darbus, ir įvairiažanrę kūrybą) kaip tik atstovaujantis Heinricho linijai ir einantis prieš lepšiško filologo egzistenciją.