Mykolas Sluckis

1928 10 20–2013 02 25

Ne nuo mūsų priklauso, kada į šį pasaulį ateinam, kada iš jo pasitraukiam. Tačiau gyvenimo kelionę renkamės patys. Kad ir kokie vėjai siautėtų, kad ir kraujas aplink lietųsi, stengiamės įsiklausyti į save ir pirmų pirmiausia žengiame širdies vedami, žvelgdami į ateitį, tačiau, deja, neretai matydami jos iliuzinį vaizdą, todėl patiriame sukrėtimų.

Kiekvieno žmogaus, o tuo labiau kūrėjo kelias savitas, ne vien aštriais akmenėliais pabarstytas ar rožėmis klotas.

Prisipažįstu, šios mintys ir aibė kitų galvoje blaškėsi tą vasario 28-osios popietę, kai sniegu apklotose Kairėnų kapinėse susibūrėme atsisveikinti su mūsų literatūros klasiku Mykolu Sluckiu, kai urna su velionio palaikais buvo nuleista į kapą šalia anksčiau išėjusios žmonos Reginos.

Ir tom dienom, ir vėliau ne vienas manęs teiravosi: infarktas ištiko rašytoją, insultas, o gal vėžys? Aš vis kartojau: ne, ne. Suprantu, norime aiškumo, ieškome priežasties.

M. Sluckio gyvenimas nuo pat vaikystės, nuo paauglystės dienų buvo kupinas ne tik vargo, bet ir skausmo, vidinės įtampos, kančių. Likimo duotybė lydėjo brendant per karo dienų pragarą, o iš jo ištrūkus reikėjo pakilti ir atvirai ištarti: aš esu, aš būsiu ne vien pats sau, bet ir kitiems, savo gimtosios žemės broliams, sesėms. Šita mintis, manau, persmelkia visą rašytojo gyvenimą ir kūrybą. Į žmogų, į skaitytoją, į jo širdį ir protą – kelionė ilga, tikra, esminė, o jos vaisiai savo apimtimi ir verte tiesiog stebina. Dešimtys romanų ir apysakų, novelių rinkiniai, literatūros kritikos darbai, pjesės, esė… Rašytojas siekė aprėpti kuo įvairiausias gyvenimo sritis, drąsiai kėlė žmogaus egzistencijos klausimus, ypač giliai užkabino sovietmečio inteligentijos moralinį nuosmukį, analizavo tėvų ir vaikų santykius, atskleidė vešantį susvetimėjimą, karjerizmą. O kur dar daugybė knygų jaunimui, mažiesiems skaitytojams!

Pastangos savo kūryboje pasinerti į dvasinį personažų pasaulį, iškelti ne tik krizines žmogaus būsenas, bet ir romantinę gyvenimo sampratą, mano galva, buvo rašytojo duotybė, jo paties turtingo vidaus atvertis. Nėra jokios abejonės, M. Sluckio kūrybiniai ieškojimai, gebėjimas meniniu žodžiu įveikti visokiais būdais kūrėjams peršamas dogmas, vidinio monologo plėtojimas ir įtvirtinimas, psichologinės analizės gelmė turėjo gana didelę įtaką visai to meto mūsų prozai, ypač jaunajai rašytojų kartai. Jis daugelį jaunų talentų nuo pirmųjų žingsnių ugdė, lydėjo žengiančius į kūrybos lankas, negailėjo jiems tiesaus, gero žodžio. Jis ir mano pirmąją knygą, apysaką „Beržai svyruokliai“, sutiko labai palankiai, kaipmat ją recenzavo.

Mudu su Mykolu artimiau susipažinome dar tada, kai aš, antrakursis studentas, apsigyvenau Tilto gatvės trečiu numeriu pažymėtame name ir jau kitądien pro langą išvydau jį išeinantį iš penkiaaukščio. Tad tame kieme neretai susidurdavome. Mykolas niekuomet nepraskuosdavo nepakalbinęs, net pasakydavo, kad „Švyturyje“ ar „Jaunimo gretose“ skaitęs mano apsakymą. „Žinai, visai nieko, gali rašyt“, – tarsteldavo. Jo akys lydėjo ir kitas mano jaunystės metų knygas, tačiau apie jas neužsimindavo, nebuvo už ką manęs girti. Ir tik kai pasirodė mano pirmieji romanai, jis atvirai prabilo. Ypač apie „Po vasaros dangum“. Nepagailėjo laiko ilgam pokalbiui, atvirai pasidžiaugė ir linkėjo romanui „gražią ateitį“. Vėliau taip nutiko, kad ir mano knygos buvo pradėtos versti į vokiečių kalbą, tad buvome pakviesti į Rytų Vokietiją. Labiausiai atmintin įstrigo susitikimas Erfurto architektūros instituto bibliotekos salėje. Nemaža dalis susirinkusiųjų buvo susipažinę su mudviejų romanais, todėl mielai klausinėjo. Mykolas net į klausimus atsakinėdamas vis užsimindavo apie mūsų literatūros visumą, ypač apie klasiką, kurios ne viena knyga buvo išversta į vokiečių kalbą.

Vėliau ilgą laiką buvau paskendęs darbuose, apsėstas savo rašomų romanų. Nors mudu su Mykolu Antakalnyje gyvenome viename name, tačiau bendravome gana retai. Net ir Atgimimo metais. Jis niekad man neužsiminė apie Sąjūdį, o aš irgi nesiėmiau jo „apšviesti“. Mykolas pritilo, slinko metai po metų be naujų knygų. Kodėl? Aš matyčiau dvi priežastis. Vieną jų pats nusakė klausiamas žurnalisto: „Daugumai mano kartos menininkų reikėjo daug ką persvarstyti, iš atsivėrusios perspektyvos perkratyti pusės amžiaus „kraitį“ – laimėjimus, nesėkmes, gerus darbus ir tai, ko niekad nedarytum, turėdamas tiek laisvės, kiek jos dabar turi jaunesnių kartų menininkai…“ Antra priežastis – jo žmoną Reginą užgriuvo negalia. Mykolas ją slaugė ne vienus metus. Kol ji dar vaikščiojo, bet jau geso jos aplinkos suvokimas, matydavau, kaip Mykolas, atsivedęs į teatrą, prie rūbinės sušukuodavo, aptaisydavo drabužius ir nusivesdavo į salę. Jis gyveno vien jos gyvenimą. Supratau – ne nauji romanai rūpėjo. Gerokai vėliau, kai pasiliko vienų vienas, nesyk pas jį užeidavau, pakalbėdavom apie literatūrą (tik ne apie politiką), džiaugėsi savo poezijos knyga, o kai perskaitė mano „Balandžio plastėjime“, pasakė tai, ko kiti gal ir nebuvo įžvelgę: „Nors tavo, Vytautai, romano veiksmas rutuliojasi Balkanų karo žemėje, aš jame matau pokario Lietuvą.“

Paskutinė knyga, kurią man padovanojo su nuoširdžiu autografu, buvo „Laiko sūpuoklėse“. Vienoje gretoje su kitų mūsų rašytojų „portretiniais bruožais“ aptikau ir jo gražų žodį apie mano du naujausius romanus.

Pastarieji metai M. Sluckiui buvo lemtingi, teko pakelti pačią sunkiausią naštą – netikėtai jis palūžo. Fizine, tik ne dvasine prasme. Savo dvasią, savo meilę artimiesiems – dukrai medikei Snieguolei, anūkei ir žentui jis dalijo ligi paskutinės akimirkos.

Taigi tą vasario pabaigos popietę atsisveikinome su mūsų prozos Meistru. Atsisveikinome tikėdami, kad jis lieka mūsų atmintyje ir širdyse, lieka tuose meninio žodžio turtuose, kuriuos sukrovė per ilgus intensyvaus gyvenimo metus.

Vytautas Bubnys