tekstai.lt

VIKTORIJA DAUJOTYTĖ. Poezija iš lemiamosios nuosakos (Liūnės Sutemos „Tebūnie“)
       VIKTORIJA
       DAUJOTYTĖ
tebunie.jpg


 

       Poezija
       iš lemiamosios

       nuosakos


 

       Liūnė Sutema. TEBŪNIE. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 47 p.


       Kokio savito poetiškumo esama pačiame žodyje nuosaka – į gramatikos sąvoką sustingęs sakymo, pasakymo, nusakymo būdas, artimos darybos kaip pasaka. Jono Aisčio geidimas metaforai rasti lietuvišką žodį – netuosaka. Netiesioginis sakymas, perkeičiantis ir tai, kas sakoma tiesiogiai. Kas sakoma ir kas slepiama. Būsena, kuri kristalizuojasi kaip vidinė kalba, grindžianti patį pasakymą kaip savaiminį būtinumą
       Poezija iš lemiamosios nuosakos – pirmasis įspūdis apie pačioje praėjusių metų pabaigoje pasirodžiusią Liūnės Sutemos poezijos knygą „Tebūnie“. Tokios nuosakos gramatinėse klasifikacijose nėra; nebėra net geidžiamosios nuosakos, kuri būtų artimiausia poetiniam santykiui, išreikštam šios knygos pavadinimu. Tik liepiamoji, apimanti daug modalumo (kalbėtojo santykio su sakymo ar pasakymo turiniu) atspalvių. Subtiliausi iš jų – lėmimas būti, geidimas lemti, kad kas nors būtų (pirmiausia pati būtis), geidimas sutikti, susitikti, net jei tai neįmanoma, geidimas paklusti tam, kas neišvengiama, kas turi likimo ar Dievo veidą. Nelengva pasakyti, kuris modalumo turinys yra svarbiausias Liūnės Sutemos rinkinio pavadinime – gal persveria maginis lėmimo gestas, kalbinė įtaiga: „man tik reikia ištarti: / Tebūnie –“ („Ne blanksta, o vis aštriau ryškėja...“).
       Liūnė Sutema, prabilusi po gana ilgo laiko (nuo „Graffiti“ praėjo trylika metų, panašiai ir nuo „Vagos“ išleistos „Poezijos rinktinės“), išlaiko, o atskirais atvejais ir sustiprina poetinio kalbėjimo kompetenciją. Atrodo, kad tyla, kaip kažkada sakė serbų poetė Desanka Maksimovič, poetui yra būtina. Kas nepatiria tylos, negalėjimo rašyti, nepatiria ir tikros galios tai daryti – mokėjimas eilėraštį parašyti nebūtinai yra įgalintas. Įgalinimas sukabina poeziją ir gyvenimą abipuse priklausomybe, leidžia kitaip suvokti tai, kas atrodo tik biografiška.
       Dabartinėje Liūnės Sutemos lyrikoje atsiveria kažkas rūsčiai neišvengiamo, asketiškai sukaupto; tarsi pasisakoma dar iki eilėraščio, pačiu apsisprendimu rašyti. Lyg įgyjama sunkiai apibrėžiamos laisvės būsena – gyventi jau nieko nebijant, nes nieko, kas jau nebūtų įvykę, įvykti nebegali. Grįžimas ir grąžinimas – dar pereiti patirties keliais, kurie atsiveria, pasirodo. Jau ne tiek iš to, kad yra, labiau iš buvo. Būtasis laikas – būties pilnybės, sodinamų medžių, kelionėms braižomų žemėlapių, augančių vaikų, pasakų knygų, Lietuvos, lyg gilios sietuvos, žiburiuojančių jonvabalėlių. Būtieji laikai, įgalinantys ir lemiamąjį liepinį – tebūnie. Poetinis žingsnis, kuris sąmonę atgręžia į būtojo laiko gyvybę ir gyvybingumą. Būtojo laiko esamumas ir jo perkėlimas į būsimumą – tebūnie, teesie.
       Rašymas, kaip atskira tema išryškėjęs „Graffiti“ (1993), naujame rinkinyje darosi daugiau nei žodis, rašymu patvirtinama ir įtvirtinama, parašytas žodis įsakmiau įbrėžiamas sąmonėje, buvusioje ir tebesančioje man. Ko nors buvimas man yra amžinas, amžinas esamasis laikas, tebesitęsiančio pokalbio laikas:

Mariau,
sakau ir sakau,
nežinau ar tu girdi –
dabar užrašau,
skaityk –
tavo sodinti medžiai miršta
mirtim lėta –
     
(„Mariau…“)


       Poetinis kreipinys į realų ir jau nerealų asmenį, į Marių Katiliškį, pirmąjį rašytoją išeivį svetimoje Lemonto žemėje užsimojusį atsikurti lietuvio namus – su medžiais ir lieptais, su namo langais, kuriuose tekėtų ir leistųsi saulė. Kreipinys yra įgalintas stipraus egzistencinio lauko, sąmonės saugomo ir slepiamo, – lėta mirtimi mirštantys medžiai yra būtinoji dingstis kreiptis. Iš atvertų, juolab viešiau eksploatuojamų jausmų taip kreiptis nebūtų įmanoma.
       Graffiti stilistika: kas viešai parašyta, nuplaunama lietaus, nutrinama. Graffiti uždraustas: „Negalima savo jausmų / rašyt, braukyt viešai –“. Liūnės Sutemos poezijoje kalbama ne apie jausmus ir ne iš jų – kalbama iš patirties ir patirčiai. Iš to giliausio sąmonės klodo, kuriame šaknis suleidžia tik tai, kas neišnyksta, kas galiausiai sudaro ir pačios sąmonės turinį. Gyvoji patirtis neišnyksta ir nesunyksta net tada, kai būtis ledėja, virsta ledu, – tai tik kitas jos pavidalas, geliančiai šaltas. Vienas stipriausių rinkinio eilėraščių – „Toks geliančiai baltas speigas...“:

Toks geliančiai baltas speigas
už lango ir manyje –
bijau prakalbėti,
kad mano žodžių kruša
nesužeistų tavęs.
Raudonplaukis berniukas rėmuose
prispaudęs prie lūpų armonikėlę
bijo groti, pamatęs mane,
kad nesušaltų jo daina.
Užspaudžiu atodūsį savyje,
kad neapledėtų langai aklinai
ir neatskirtų manęs
nuo laukiančių paukščių palangėje.



       Vidinis ledėjimas apibūdinamas kaip geliančiai baltas; suvokiama, kad jis kelia grėsmę būčiai, būtina ledėjimą sulaikyti; kulminacijos frazė – „Užspaudžiu atodūsį savyje“; atsileidžianti intonacija, minkštėjantis garsynas, pasikartojantys sąskambiai. Jei dar kas laukia (nors tik paukščiai palangėje), būtis atšildoma, atpučiama lyg aklinai apledėjantys langai...
       Iš kur ši vaizdinė patirtis – aklinai apledėję langai – ar tai begalima turtingoje civilizacijoje, miestų buityje? Tolimas sąmonės atliepinys – nežinome, ar buvo, ar nebuvo, ar žiūrėjome pro aklinai šalčio užmūrytus mažus trobelių langus, ar ėjome giliai nugrimzdusiomis žemaičių kūlgrindomis, ar ieškojome jų, kartimis badydami vandenį, ar tik jas sapnavome – slaptą protėvių kelią, kuris leis ir mums išeiti: „Jeigu rasčiau žemaitišką kūlgrindą, / išeičiau slaptai nematoma, / palikdama vielom apraizgytą, / dangoraižiais apaugusią, / dūstančią aplinką –“ („Jeigu rasčiau žemaitišką kūlgrindą…“).
       Dabartinė Liūnės Sutemos poezija yra kūlgrindiška; giliųjų, slaptųjų sąmonės kelių. Paviršiuje lyg ir nieko, bet tai slaptos gelmės paviršius; tokia kūryba laukia interpretacijos, bet atsargios, sustojančios ties riba – iš kūlgrindos pavojinga išsukti.
       Lyrika, kuriai būdingas vidinis programiškumas. Kiekvienas Liūnės Sutemos rinkinys pagrindinėmis intencijomis pažymi tai, kas sąmonėje pasirodę, lyg tam kartui paaiškėję, ką jau galima pasakyti: „Tebūnie tarytum pasakoj“, „Nebėra nieko svetimo“...
       Dalykinio laiškelio, lydraščio, faksimilė, išspausdinta kaip paskutinis „Tebūnie“ tekstas – iškalbi, rodanti skirtingų kalbėjimo būdų suartėjimą lemties, lėmimo ženklais: „Išsiskiriu su savo rinkinėliu. Tepagyvena vienas. Kaip jau bus, tai tegu bus.“ Tepagyvena, tepagyvena vienas yra tebūnie paralelė: teįvyksta, kas turi įvykti. Tie patys lėmimo, geidimo ženklai, išreikšti kitomis kalbinėmis formomis: tepagyvena ar tepagyvenie, tegu bus...
       Kalbiniu požiūriu tebūnie yra senovinė trečio asmens forma, dabar jau retai tevartojama. Gyvesnės ir tėra tik veiksmažodžio būti formos: teesie, tebūnie.
       Rinkinio pavadinimas iškyla iš pačių eilėraščių, yra ne kartą pavartotas kaip žodis, kaip nuostata ar intonacinis modusas, geidžiant, kad kas nors būtų, kad įvyktų tai, kas turi įvykti, kas yra neišvengiama: „Tebūnie – / ir taip yra“ („Visi mano laiškai ir telegramos grįžta“). Yra savitas ir savas, kaip sakinio pradžia pirmą kartą pavartotas prieš penkiasdešimt metų – pirmosios knygos pavadinimu „Tebūnie tarytum pasakoj“ (1955). Kaip programinė nuostata šis liepiamosios nuosakos sakinys lieka galioti ir rinkinyje „Tebūnie“. Pasaka neišnyksta iš žmogaus gyvenimo, kol jo sąmonė geba sakyti, geidžia sakyti – kaip būti, kartu girdėdama, kas iš pasakyto yra pasakyta jam. Eilėraščio „Žemė plokščia ir pikta“ pabaiga: „Grįšiu į savo pasaulį – į Pasaką.“ Sakymas įgalina sakymą, rašymas – rašymą; nuo mito, pasakos iki dabar rašomo eilėraščio.
       Žvelgdami į „Tebūnie“ pirmojo rinkinio pavadinimo „Tebūnie tarytum pasakoj“ akivaizdoje, galime suvokti suskliaudimo, redukcijos veiksmą, įvykdomą sąmonės. Sakinio kryptis užtvenkiama; kartu atveriama kita poetinės energijos tekėjimo galimybė. Iš dalies ta, kurią duoda su reta, nykstančia kalbos forma susieta tradicija (maldos, atodūsio, ypatingos, sutvirtinančios dvasinės nuolaidos), iš dalies ta, kuri atsiveria iš gilios kalbančiojo, tebūnie formą ženkliškai vartojančio asmens patirties. Būtį įgalina būti ne tik kova, priešinimasis, kaip dažnai galvojama, bet ir nuolaida, susitaikymas su tuo, kas neišvengiama. „Tebūnie“ prisiartino „Vendetą“ (1981) – iškalbaus pavadinimo, įsakmios nuostatos poeziją, persiimančią vyriško balso intonacijomis: „Jeigu būčiau gimęs Korsikoje, / giminė mano ramiai ilsėtųs / atkeršyta, po krūmokšniais dygiais.“ Kraujo keršto, vendetos akivaizdoje nuskaidrėjęs tebūnie įgyja naujų poetinės prasmės atspalvių. Dar: „Vendetos“ (knygos dailininkė Rita Kavolienė) priešlapyje panaudotas poetės autografas – ranka užrašyta Liūnė Sutema. „Tebūnie“ ranka užrašytas poetinis vardas ir knygos pavadinimas matomi ant knygos veido, ant viršelio. Kaip kinta rankos raštas, net pasirašant, kokia sunkiai įskaitoma akivaizdybė, kokie ryškūs liudijimai, kaip keičiasi žmogaus sąmonė, ranka vedžiojanti raides. Kaip paaštrėjo tų pačių raidžių kontūrai, kaip prasitęsė brūkšniai (ū, t), sudarydami lyg stogo atbrailos įspūdį. Eilėraščius reikia rašyti ranka. Ranka rašyti visa, kas yra svarbu, vienkartiška.
       Rūpestingai parengtos knygos (redaktorius Valentinas Sventickas, dailininkas Romas Orantas) antroje viršelio pusėje redaktoriaus pateikiamas lakoniškas įvadas. Tarp biografinių žinių apie Liūnę Sutemą (Zinaidą Nagytę-Katiliškienę) pažymima, kad pastarųjų metų poetės kūryba paveikta sunkių netekčių; per kelerius metus poetė neteko artimiausių žmonių, abiejų vaikų. Į dešimtmečio netekčių lauką reiktų įrašyti ir Vytautą Kavolį bei Rimvydą Šilbajorį, savitais būdais kalbėjusius apie šios poetės kūrybą, vietą ne tik egzodo, bet ir visoje lietuvių poezijoje.
       Bet ar kada buvo kitaip? Ar poezija nėra itin intensyviai žadinama to, kas miršta, nyksta, palieka, apleidžia? Ar poezija nėra galia, įgalinanti dar gyventi, gyventi pasisakant, išsisakant, tiesioginės nuosakos galimybes paverčiant liepiamosios nuosakos būtinybėmis. Tiesioginiai liepiniai – kaip lėminiai, kaip egzistenciniai perspėjimai:

Neatsigręžk,
tave seka sena Mažeikių stotis –
šniokščia ir švilpia suodini garvežiai,
trinksi ir dunda vagonų ratai –
tau niekur nebereikia važiuoti,
jau išvažiavai –

Neatsigręžk,
tave vejas užmiršta gatvė
su paliktom tavo skubančiom pėdom –
nebereikia jų,
tu ir taip per toli nuskubėjai –

Neatsigręžk,
už tavęs nieko nėra ir nieko nieko nebuvo,
tik migla tarp dangaus ir žemės,
tik migla.
     
(„Neatsigręžk…“)



       Trys eilėraščio dalys – į atmintį grįžta gimtinės miestas, vietos, susietos su važiavimu, judėjimu (seka stotis, vejas užmiršta gatvė), bet visa jau įvykę (išvažiavai, nuskubėjai), egzistencinė tuštuma (nieko nėra ir nieko nieko nebuvo), atsiremianti į neperkalbamą Ekleziastą: tik migla, tik migla.
       Liūnė Sutema bendriausia prasme yra poetė egzistencialistė, ir tai „Lietuvių egzodo literatūroje“ įžvalgiai yra pažymėjusi Dana Vasiliauskienė. Tai, kas eilėraštyje gali būti atpažįstama kaip biografiška (dedikacijos artimiesiems, detalės, kurias gali identifikuoti geriau poetę pažįstantys), yra tik kontakto su pasauliu būdas, pretekstas rašyti tekstą, kuris pirmiausia rašosi iš patirties rašyti, gyventi rašant. Rašant arba matant–mąstant, neišvengiamai priartėjant prie mačiusių – mąsčiusių – rašiusių. Visa, kas atsitinka rašančiojo žmogaus patirtyje, atsitinka ir rašymui; jei atsitinka, jei kūrybos galia įgalina perėjimą iš faktų į likimus. Tada eilėraščio forma savaime nebėra aktuali, tai tik būdas kalbėti, kalbėti kaip tik taip. Tai forma, kuri pasirodo Ekleziasto akivaizdoje; forma, kuri neleidžia nei apgaudinėti, nei apsigaudinėti. Nebėra galimybės tai daryti, nes nebėra prasmės: aiški, šalta, negailestinga šviesa apšviečia viską – nebėra net šešėlio: „sakau šešėliui: pabusk, / jau pats vidudienis, ir tavęs nėra.“ Tai vieno įdomiausių knygos eilėraščių „Mano šešėlis miega ir sapnuoja mane“ pabaiga. Sapnuojantis šešėlis – lyg dviguba nerealybė, pabaigoje dar sustiprinama: nėra ir to, kuriuo reiškiasi sąmonė, ieškanti pati savęs, nežinanti, „kieno išsigandus siela / pasislėpė manyje“.
       Rašymas pagal Liūnės Sutemos asmeninį šifrą yra raganavimas; nepaliaujamos transgresijos, keičiančios pasaulį, santykius, netgi, atrodo, nepajudinamai su mirtim ir mirusiais siejamus apibūdinimus: baugu, sunku, neramu. Savo naujaisiais eilėraščiais ji įveikia dar vieną egzistencinį slenkstį – nebijoti likimo vienai. Ir mirusiųjų kalbinimas suteikia galimybę kalbėti kitiems. Kalbėti poezijos būdu. Eilėraštis, kuriuo knyga pradedama:

Taip gera kalbinti tuos, kurių nebėra –
jie šypsos atlaidžiai ir pritaria,
kad tau būtų ramiau ir saugiau –
kad nebijotum
ateinančio, pasislėpusio, tykančio,
ir viso, kas gąsdina tave –
kalbink, kalbink tuos, kurių nebėra,
jie šypsos raminančiai ir saugoja tave.
     
(„Taip gera kalbinti tuos, kurių nebėra…“)


       Gera kalbinti nebesančius, kalbinimas yra pokalbis, pokalbis yra raminimo ir saugos būdas. Būdas būti. Išlaikyti bendravimą, komunikavimą. Kaip tik ši dvasinė žmonių pastanga yra padėjusi, leidusi išsikristalizuoti sakraliosioms kalbos formoms, išlikusioms senuosiuose religiniuose raštuose ar jų pirmuosiuose vertimuose, giesmėse, maldose. „Tebūnie“ forma priklauso ir sakraliniam lietuvių kalbos fondui, ištariama poteriuose, sunkiausiuose, bet jau dvasios būseną lengvinančiuose atodūsiuose: tebūnie Tavo valia, tebūnie, kaip man buvo lemta... Poezija vis dar palaiko šį nykstantį kalbinio sakralumo matmenį, nors vis silpniau, mažiau, menkiau. To negalima pasiekti jokiomis programomis, jokiais įsipareigojimais. Dabarties literatūra – literatūrėlė – jų ir neturi. Tai patirties gilumo, patirties kalbinio sąryšingumo problema.
       Liūnės Sutemos eilėraščių knyga išlaiko kalbinio sakralumo matmenį – stebindama ir tuo, kad lietuvių kalbą, gyvenimą praleidusi emigracijoje, ji tebemoka. Tikrai nėra lengva susidoroti su tebūnie stilistika, pasiekti jos paveikumo. Gal čia susitinkame su panašiu atveju kaip lietuviškoje Jurgio Baltrušaičio poezijoje, kai, vartojant pirminės patirties kalbą, atsargiai ją plečiant perkeltinių reikšmių kryptimi, buvo pasiektas archaizuoto kalbinio įspūdingumo lygmuo.
       Kiekvienas Liūnės Sutemos rinkinys – „Tebūnie“ septintas – žymi egzistencinį slenkstį, tam tikrą dvasinę įveiką. Itin ryškiai – „Vendetoje“, „Graffiti“. „Graffiti“ pasirodo trapus būties pavidalas – leidimas būti, pabūti: „Gyvenu graffityje – / dar neištrinki, neužlieki mano namų / savo baltu potvyniu – / dar leisk man pabūti –.“ Leidimas pabūti pačioje laikiniausioje būtyje yra pratęsiamas. Poezija (kaip ir apskritai menas) yra prasitęsianti ir pratęsianti – ji sustoja ties kalbos riba, bet dvasinė transgresija persilieja į kitas gyvybės formas – į žolę, paukščius – ir kalba įveikia kliūtį: „ir žolė ir paukščiai ir akmuo / kalba už mane“ („Kai pritrūksta žodžių išsakyti save...“).
       Naujas Liūnės Sutemos rinkinys savitai sudarytas. Kontrapunktinė linija eina nuo pirmojo eilėraščio – kalbinimo tų, kurių nebėra, iki baigiamojo „Emigruosiu į šalį, kurios dar nėra...“:

Emigruosiu į šalį, kurios dar nėra
ir duosiu jai vardą
   S U T E M A ,
ir ji bus nepriklausoma
nuo dangaus ir žemės,
neperkama, neparduodama,
ir ne pasaka –
Kai Didysis Magas
ranka debesį palies,
upelė Liūnė sroventi pradės,
nusinešdama visus paskendusius –
emigruosiu į šalį,
kuri vienąkart bus –


       Žaidimas poetinio vardo stilistika, grąžinant jos žymenis į gamtines ištakas, į sutemų laiką, į upelės Liūnės vandenis, amžinus ir skandinančius, nusinešančius ir prikeliančius. Į šalį, nepriklausomą nuo dangaus ir žemės, neperkamą ir neparduodamą, valdomą Didžiojo Mago.
       Savitas poetinės utopijos variantas, šaltosios, priverstinės emigracijos į svetimą šalį sušildymas magine transgresija – perėjimu, kuris žmogiškajai būčiai yra neišvengiamas.