Atsiminimai. Dienoraščiai. Laiškai

Tęsinys. Pradžia 2014 m., Nr. 1, 2

 

Stutthof

1944.IV.5

 

Vanduk! IV.1 neatėjo iš tavęs laiškas. Gal aš jį gausiu IV.8? Pereitą savaitę atėjo siuntiniai: Nr. 16, 17, 19 ir 20 ir storas paketas iš brolių (šį kartą pilnoje tvarkoje) – padėkok jiems. Šitą laišką rašau kiek pavėluotai, – Tu nebegausi jo Velykoms. Vanduk, aš tiksliai žinau, kaip Tu ir Dalia praleisit antrąsias Velykas. Ką aš išgyvensiu – lengva įsivaizduoti, – tylų vakarą Tu mane girdėsi. Aš manau, kad pereitą savaitę Tu mane irgi girdėjai… Ar Tu turi tamsiai raudoną suknelę su retomis tamsiai geltonomis gėlėmis?

Aš skaičiau laikrašty apie fakulteto posėdį mūsų universitete. Ar esi sutikusi prof. Stegemaną? Kas bus su mano universitetiniu darbu? Juk čia aš negaliu dirbti jokio universitetinio, mokslo darbo. Ar man bus kita tema pasiūlyta, ar palieka senosios? Apie save neturiu ką pranešti. Tu juk žinai, ką ir kaip aš išgyvenu ir kaip aš jaučiuosi. Paguosk, jeigu tik Tu dar gali, Daliuką. Aš neturiu žodžių. Aš džiaugsiuos, jeigu Tau ir Daliai per Velykas bus kiek geriau. Vėlų vakarą pasiklausyk: gal išgirsi mano balsą…

Vanduk, Vanduk!

Tavo Bal

Pastabos: Mane dažnai stebino kai kurios keistos Balio savybės – aš jau turėjau anksčiau progos įsitikinti, kad jis turėjo aiškiaregio dovaną. Bet šio laiško smulkmena mane tikrai nustebino: tikrai, pereitą savaitę buvau kartą užsidėjus beveik niekad nedėvėtą gelsvą bliuzelę su raudonom, neaiškiom gėlėm – su ja kažkaip nejaukiai jaučiausi, vis galvojau apie Balį… Daugiau niekad to drabužio nedėvėjau. Vanda Sruogienė

 

Stutthof

1944.IV.10

 

Vanduk, miela, mylima! Kaip tik balandžio 9 d. atėjo Tavo siuntinys su tokiu turtingu turiniu (prieš tris dienas taip pat atėjo Nr. 18). Tiek daug meilės, tiek daug rūpesčių. Aš žinau, Vanduk, kaip sunku visa tai gauti, – neturiu žodžių mano dėkingumui Tau išreikšti! Tu neturi man tiek daug siųsti. Tu mane taip gerai aprūpinai, aš negaliu visko panaudoti, – darau atsargas. Sveriu jau visai normaliai. Atrodo, kad balandžio mėnesį, vėliausia iki gegužės 15, aš sugrįšiu pas Tave. Velykoms gavau 2 tavo atviruku ir laišką (iš III.27). Kai kurie mano kolegos yra gavę labai optimistiškus laiškus. Mūsų bičiulis iš Bonn* atsiuntė man Velykoms labai vertingą siuntinį – padėkok jam ir pranešk, kad viskas atėjo pilnoj tvarkoj. Apie mane patį ir mano stovį nieko nėra kas pranešti. Tai nesvarbu. Daug svarbiau tai, kaip Tu išsiversi šiais laikais ir kaip išlaikysi. Visa beprotybė jau neilgai truks. Tu teisingai sapnavai: aš jau nesu taip suliesėjęs. Per Velykas aš Tave mačiau – aš nežinau, ar tai buvo sapnas. Nepaisant visų užtvarų ir užtvėrimų jaučiu Tave taip arti, kaip niekad seniau. Mes jau tiek išgyvenome, kad nieks nebegali mus daugiau baiminti. Dalia, atrodo, dar daugiau išaugo, – ji turi tokį gerą veidą. Labai esu dėkingas už tą Tavo dovaną. Turėjau (kaip tik per Velykas) didelį džiaugsmą.

Pabučiuok nuo manęs Dalią švelniai, pasakyk jai, kad aš esu jai dėkingas ir didžiuojuos ja. Velykoms pagaliau atėjo saulė – gal jau bus tikras pavasaris. Na, taip, bus pavasaris! Bučiuoju Tave, Vanduk, – aš jaučiu – netrukus pasimatysime.

Vanduk, mano miela!

Tavo Bal

 

Stutthof

1944.IV.18

 

Vanduk, Varguolėle mano! Šį kartą rašau Tau kiek pavėluotai. IV.15 neatėjo joks laiškas iš Tavęs. Paskutinis laiškas buvo rašytas III.27. Ištisas 4 savaites neturiu žinios iš Tavęs. Tuo tarpu visi siuntiniai atėjo tvarkoje, jų tarpe ir tie, kurie buvo išsiųsti lapkričio 24 ir 27 d. (iki šiol trūksta dar Nr. 25 ir 26). Taip pat atėjo „Kūryba“, Nr. 2. Siuntiniai ateina – laiškai žūsta. Aš dėl to esu labai susirūpinęs. Mokslo metai pasibaigė IV. 5 d. Kur Tu esi? Ką Tu darai? Iš Tavo paskutinių laiškų aiškėja, kiek daug Tu dėl manęs rūpinaisi! Kaip aš Tau esu dėkingas! Vanduk, aš nesu vertas tiek daug rūpesčių! Atrodo, ir šį kartą Tavo pastangos liko be vaisių. Po tokių išgyvenimų tikrai sunku bet kokiems žodžiams tikėti. Tai liūdna, bet mes esame bejėgiai. Gal būtų protingiau mūsų gyvenimo planus taip tvarkyti, kad Tu galėtum be manęs apsieiti. Iš viso reikia manyti, kad aš liksiu kaliniu iki karo pabaigos. Suvokimas, kad šiais žiauriais laikais nieko Tau padėti negaliu, man labai sunkus. Aš galiu tik giliau į mano liūdesį skęsti – daugiau nieko. Iš to Tau nėra pagelbos. Ką gi aš galiu daryti? Tu vis man siunti tiek gerų dalykų – aš žinau, kiek Tau vargo visa tai gaunant! Kiekvieną daiktą ilgai apžiūriu – aš gerai suprantu bežodę daiktų kalbą. Ar Judvi su Dalia turite dar kokių drabužių? Gal Tu galėtum iš mano vasarinio kostiumo padaryti ką nors sau ir Daliai? Iš to šviesaus kostiumo išeitų Tau geras kostiumėlis! Arba paimkite mano ruožuotą juodą kostiumą ir pasidarykite ką nors sau. Pasiimkit visus mano drabužius – persisiūkite sau, jūs neturite būti apdriskusios. Per paskutinius 13 mėnesių Tu man esi atsiuntusi daug vertingų daiktų. Daugiau daiktų nenorėčiau čionai rinkti. Tik vasarą man būtų labai naudinga mano Windjacke. Galbūt galėtum man ją atsiųsti? Būtų labai gerai. Taip pat norėčiau turėti kaklaryšį (ne iš geriausiųjų) ir 8–10 akmenėlių žiebtuvėliui. Labai mane paguostum, jei man aprašytum, kaip atrodo pavasaris mano Tėvynėje. Aš taip begaliniai ilgiuosi ir turiu tokį neišpasakytą Tėvynės ilgesį, kad kiekviena smulkmena iš Jūsų gyvenimo man yra šventa. Kaip atrodo saulė pas mus? Kaip gieda vėversiai? Ar laukai jau žaliuoja? Ar jau yra gėlių pievose? Ką ūžia, ką sako miškai? Kaip rūtos auga mūsų daržely? Papasakok man daugiau apie Jūsų gyvenimą! Apie mano gyvenimą neturiu ką pranešti. Aš taip norėčiau rasti geresnius žodžius Tau ir Daliai – deja, mano siela yra lyg išsunkta – iš ilgesio ir Tėvynės pasiilgimo daugiau nieko neturiu. Aš labai bijau, ar Dalia mane supras? Gal aš jau esu labai nuo gyvenimo atsilikęs? Visi mano kolegos Tėvynėje dirba, kuria, rašo, žengia pirmyn, o aš visas priklausau praeičiai. Aš taip norėčiau pas Tėvą ūkyje dirbti – net ir šiuo atveju būčiau naudingas. Tačiau mano gabumai, mano darbas, mano žinios, atrodo, niekam nereikalingos. Aš esu toks vienišas minioje! Vis dėlto tikėjimo į geresnę ateitį nenustoju. Šitas tikėjimas mane stiprina ir priduoda tvirtumo. Bučiuok širdingai Dalelę, laiminu jos jaunystę! Vanduk, aš žinau, Tu girdi mane. Būk tvirta, būk stipri, būk išdidi – būk palaiminta!

Tavo Bal

 

Stutthof

1944.IV.23

 

Vanduk, Rūpintojėle mano! Vakar atėjo 2 Tavo laiškai: iš IV.2 ir IV.14. Aš vėl esu laimingas! Jie visad man atneša naujos vilties ir naujas jėgas. Dabar aš tikiu, kad padarytieji žygiai turės patenkinamų pasekų. Be to, Tu pati žinai, kad tokie raštai eina labai lėtai: po dėdės Povilo* ir prof. Jurgio žingsnių rezultatai gali pasirodyti tik po 2–3 mėnesių, tai normalu. Tiktai kokie nors netikėti įvykiai gali dalykų eigą kiek pagreitinti. Kaip ten bebūtų, galas jau matomas, vėliausia tai gali įvykti VI.22, bet, galimas daiktas, ir anksčiau. Man labai liūdna dėl Dalios ligos, – kaip tik tuo pat laiku aš sirgau, turėjau lengvą, bet labai nuobodų gripą, dabar vėl esu sveikas. Apie Dalią aš nieko nežinojau, bet jaučiau, kad su ja kažkas negera darosi. Vargšas Daliukas! Atrodo, kad ji fiziškai nėra stipri. Gal ji per daug dirba? Kaip aš norėčiau būti su ja ir jai padėti! Bet aš būsiu pas Jus ir dar būsiu naudingas! Tu siunti man maisto daugiau, negu reikia. Net lagerio maistas šiais metais yra daug geresnis. Su Tavo pagalba aš visai gerai maitinuosi.

Tavo siuntiniai Nr. 26 ir 27 jau yra čia, tuo tarpu iš eilės dar trūksta Nr. 25, – turbūt dar ateis. Prof. Vladimiro** siuntinį gavau tvarkoje. Aš labai džiaugiuosi, kad Vaclovas*** vėl yra dvasiniai su mumis. Labai taip pat džiaugiuosi, kad incidentas su Emile taip pasibaigė: aš išmokau daug ką atleisti. Taip pat man labai malonūs Tavo santykiai su prof. Jurgiu*! Pasveikink širdingai jį nuo manęs! Taip pat prof. Joną**! O Jono tėvui labai padėkok už taboką – aš žinau, kuri rūšis iš jo. Man atrodo, kad aš rūkau geriausius dalykus visame lageryje. Aš tikiuosi, kad kada nors ir aš galėsiu prof. Jurgiui ką gera padaryti.

Pasveikink šiltai antrojo namo kaimynus*** – aš dažnai apie juos galvoju, girdžiu jų širdies plakimą. Pasakyk Tėvui, kad jis manimi nenusivils – jis pastebės mano sieloj naujus bruožus, kurie jam nebus nemalonūs. Gaila, kad Tu nebegali daugiau gauti savo kavos mišinio. Atsiųsk man dėl viso ko popieriaus lapelius (tokius, kokius nupiešiau kitoje lapo pusėje) – jie yra rašomosios mašinėlės stale, lentynėlėj aukštai). Pasveikink mano brolius, jie man daug padėjo savo siuntiniais. Aš suprantu padėtį, žinau, kad jie man daug padaryti negali. Apie savo gyvenimą neturiu ką pranešti. Tik Tavo laiškai pridavė man naujų jėgų, naujos vilties ir stiprybės. Mano sapnai pasidarė šviesesni, mano tėvynės ilgesys viltingesnis. Aš dažnai žiūriu į Tavo ir Dalios paveikslus, aš jaučiu, kad esu kartu su Jumis. Nors aš sėdžiu lagery, mano dvasia yra gyva ir išliko laisva. Čia laiške pridėtoji rūtelė yra iš mūsų Tėvynės: šita gėlyte noriu Tave ir Dalią pasveikinti su pavasariu. Tikiuosi, kad Daliukas jau sveikas – jūs abi jau esate Vilniuje. Bučiuok, apkabink mūsų Daliuką – pasveikink ją su pavasariu, – dabar aš tikiu, kad tai bus jautresnis, tikresnis, linksmesnis pavasaris! Šiandie man sieloj gerai, – aš esu pilnas tikėjimo, – aš jaučiu jau laisvės dvelkimą! Vanduk, už Tavo vargus ir kančias aš mokėsiu kaip geriausia Tau atlyginti! Būk palaiminta, Vanduk, žiūrėk šviesiai į ateitį! Mano miela Vanduk!

Tavo Bal

Pastabos: Visos mano pastangos dėl Balio ir kartu dėl visų Stutthofo įkaitų buvo bevaisės. Mūsų draugas, Lietuvos karo komendanto Justo adjutantas Siegfried Stoessinger buvo man išrūpinęs audienciją pas Lietuvos Gestapo viršininką Jaegerį dar 1943 m. Didįjį Penktadienį – jis man pasakė: „Jeigu jūsų jaunimas eis į vokiečių kariuomenę, Jūsų vyras ir kiti bus laisvi, jei ne…“ Užbaigė iškalbingu rankos mostu… Tarėjas Kubiliūnas nepriėmė manęs ir p. Starkienės, dargi jo adjutantas pasijuokė: „Poniutės, keletą naktų likusios be vyrų, neberimsta…“ Generalinis komisaras Renteln mūsų nepriėmė, lygiai, kaip ir arkivyskupas Skvireckis – nesikišąs į politiką… Tik Povilas Plechavičius nors parodė mums užuojautos, nors atvirai pasakė, kad nieko padėt negali. Kiekvienas vizitas pas gestapo pareigūnus baigėsi mandagiais pažadais, už kuriuos dar teko dėkoti. Sunkiausias, labiausiai pažeminantis vizitas buvo pas Vilniaus gestapo viršininko meilužę Milvidaitę (buvo jau ištekėjusi už Lietuvos lakūno, Chicagoj tapo Račkiene) – ji stačiai afišavosi savo santykiais su tuo budeliu ir išdidžiai man pasakė, kad pasistengsianti ką nors padaryti. Daugiausia vilčių davė mano pasimatymas su prof. Jurgiu Geruliu – jis pats man pasakė, kad žada būti paskirtas vietoje Jaegerio, kad supranta Stutthofiečių kalinimo beprasmiškumą ir nuoširdžiai žadėjo ypatingai Baliu pasirūpinti. Deja, ir tai, kaip ir kitos mano pastangos – pasiekt Himmlerį, net patį Hitlerį – nepavyko. Rašydavau Baliui pridengta forma apie mano žygius, palaikiau jo viltį, bet kartu ir nusivylimas sekė nusivylimą…

Kitoje laiško pusėje yra nupieštas bloknoto lapelis, kokį Balys norėjo gauti atgavęs kiek jėgų ir pradėjęs lagery rašyti. V. S.

 

Stutthof

1944.V.1

 

Vanduk, varguolėle mano miela! Vakar vėl joks laiškas iš Tavęs neatėjo. Paskutinis laiškas buvo rašytas IV.14, kuriame pranešei, kad Dalia sirgo. Sunkia širdimi gyvensiu šią savaitę laukdamas Tavo laiško šeštadienį. Tikiuosi, kad ji jau pasveiko? Man labai liūdna, kad šiais rūsčiais laikais aš turiu toli nuo jūsų tūnėti! Pereitą savaitę atėjo: 1) Tavo siuntinys iš Būgių, 2) pakelis iš Bertašiaus iš Šiaulių (saldumynai), 3) pakelis iš Rasos [Veros? – V. S.] Eimaitytės iš Kauno (viskas tvarkoj), 4) Tavo nenumeruotas paketas (gal tai trūkstamas 25?) – visai suplyšęs, – iš turinio liko tik truputis taboko ir Dalios darbelis. Aš gerai žinau, kad vaikų darželio pedagogika nėra Daliai tinkamas darbas ir kad ji ten nuobodžiauja. Betgi karo metu reikia turėti kokią nors specialybę, ir šitas darbas yra geresnis už kokį kitą. Karas amžinai nesitęs. Todėl mano patarimas būtų: laikinai jokios specialybės studijoms nesirinkti, geriausia tuo tarpu palikti prie seno: 1) jei įmanoma, dirbti muzikos mokykloj, 2) mokytis svetimų kalbų, 3) skaityti geras knygas. Šitie dalykai prie visų specialybių bus visad naudingi ir užims laiką. Tai yra daug. Bendras išsilavinimas labai svarbus. Gera yra lankyti teatrą, bet tegu tai nepagadina Dalios skonio. Teatro mokslui šiuo laiku nėra jokios geros, Daliai tinkamos mokyklos. Tam ji turės dar laiko. Jeigu universitetas bus vėl atidarytas, kaip tai esu girdėjęs, ten irgi nebus gerų mokslo jėgų toje srityje. Mokykla prie teatro Daliai netinka! Juk aš nesėdėsiu uždarytas amžinai, – vėliau čia aš galėsiu Daliai padėti. Jeigu ji tuojau įstos į universitetą ir nenorės lankyti literatūros skyriaus, tai miškininkystė nebūtų blogai. Tai, žinoma, turi ir neigiamų pusių, bet čia yra ir daug gero. Ką Dalia galvoja apie geografiją? Vis dėlto aš manau, kad šiuo tarpu Dalia neturėtų dar šio klausimo spręsti – dabar geriausia, kad ji užsiimtų muzika ir bendru lavinimusi. Visų pirma turi susiformuoti vertingas žmogus*. Visa kita kartu apsvarstysime ir nutarsime. Aš esu Daliai dėkingas už dėmesį, bet ji neturi daryti eksperimentų. Apie mūsų likimo pasikeitimą ateina iš tėvynės įvairios raminančios žinios, bet iki šiol niekas nepasikeitė. Taip sunku bet kokiems žodžiams tikėti! Aš labai bijau, kad karo įvykiai gali atnešti nelauktų netikėtumų – aš žinau Tavo rūpesčius ir pats ne mažiau dėl jų rūpinuosi. Žmonės mums tiek blogo padarė! Ar to jau užteks – nežinau. Aš tikiu į laiko logiką. Todėl esu dar įsitikinęs, kad pavasarį pas Jus sugrįšiu. Pavasaris pas mus labai šaltas ir be paguodos. Berželių atžalos dar nerodo gyvybės, tik pelkių žolė kiek gyvesnė. Aš vis galvoju ir galvoju, visa savo esybe veržiuosi int Jus. Už vėversio giesmę, už pirmąją pavasario gėlytę, už svaiginantį mūsų miško skundą norėčiau gerą gyvenimo dalį atiduoti! Nieko nepadarysi! Man atrodo, kad mano širdis pasidarė sunkesnė nuo susikaupusio joje ilgesio ir liūdesio. Vis dėlto, Vanduk, aš išlaikysiu – dėl manęs gali būti rami. Mano vienintelis skausmas – kad aš negaliu Tau padėti – Tu žinai, Vanduk, kad tai – ne mano kaltė. [viena eilutė, matyt, cenzoriaus išbraukta]**. Bet juk aš dar pas jus grįšiu, tikrai!

Apkabink mūsų Daliuką, padėkok Tėvui, Bertašiui ir Eimaitytei – pasveikink gretimo namo kaimynus ir visus, kurie manęs dar nepamiršo. Vanduk, Vanduk, mano geroji! Neturiu žodžių mano jausmams išreikšti. Ar tu girdi mane, Vanduk!

Tavo Bal

 

Stutthof

1944.V.7

 

Vandukai, svajonėle mylima! Šiandie neatėjo iš Tavęs laiškas. Ir pereitą sekmadienį nebuvo! Tavo paskutinis laiškas buvo rašytas IV.14 iš Būgių, tu jame rašai, kad Dalia serga. Nuo tos dienos neturiu iš Tavęs žinios. Kas su Dalia? Kur ji? Iš siuntinių (jie atėjo tvarkoje, Nr. 29 ir 30) sprendžiu, kad Tu esi jau Vilniuje. Siuntiniai ateina, bet laiškų nėra. Aš žinau, kad per tą laiką Tu esi parašiusi keletą laiškų. Ką gi, esu kalinys, ką aš galiu reikalauti! Mano dvasios stovis ir mano jausmai, su kuriais aš gyvensiu ateinančią savaitę, yra savaime suprantami, – tu gi žinai, kaip yra su manim. Chorvedžio taboka buvo man didelė ir labai maloni staigmena. Padėkok jam širdingai. Taip pat parama iš mano mokslo kolegų mane labai pradžiugino. Materialinė pagalba yra labai svarbi, bet ne mažiau svarbi ir moralinė parama. Aš tada jaučiuosi ne toks vienišas, ne toks užmirštas, apleistas. Aš matau Tave, aš žinau visus Tavo vargus, o nieko Tau negaliu padėti – šitą mano bejėgiškumo suvokimą išgyvenu taip skaudžiai, kad iki beprotybės esu nelaimingas. Dargi istorijos teisingumas, į kurį vis tvirtai tikiu, nedaug mane paguodžia. Šiandie jau gegužės 7 d. 1944 m. – aš vis sėdžiu lagery uždarytas. Dar vienas pavasaris praeina! Taip man atrodo iš visų istorinių aplinkybių, kad ateinančių dviejų savaičių bėgyje turėčiau būti išleistas. Jeigu gegužės mėnesį nebūsiu laisvas, tai jau reikėtų visų vilčių atsisakyti, mažiausia iki karo pabaigos. Šiuo atveju judvi su Dalia turėtumėte taip savo gyvenimą organizuoti, kad galėtumėte be manęs verstis. Šiuo atveju aš būsiu ilgesniam laikui iš gyvenimo išbrauktas. Geriau būti pasiruošusiems liūdniems dalykams, negu su nuolatine netikra viltimi vis nervus nuodyti. Yra reikalingos aukos, tam aš esu parinktas – prieš tai nieko nepadarysi! Mano nelaimė, kad aš vis dar negaliu protiniai dirbti, mano liūdesį į poetinę kūrybą išlieti. Aš žinau, ką daro mano draugai poetai gyvųjų pasauly, o aš jau 14 mėnesių esu anapus gyvenimo. Apie Daliuką aš Tau esu rašęs pereitame laiške. Dabar kartoju: pradžioje geriausia būtų, kad ji nesirinktų jokios specialybės – dabar ji turėtų tenkintis muzikos mokykla, svetimomis kalbomis ir bendru lavinimusi. Apie tai aš labai dažnai galvoju, labai dažnai matau Judvi sapne. Kartais atrodo man, kad esu Jus matęs tik prieš pusvalandį, aš girdžiu dar Jūsų balsus… Yra tylu nakties glūdumoje… Girdėti tik tolimos jūros ūžimas… Man rodosi, kad matau Jūsų akių spindėjimą… Ieškau Jūsų, klausaus, kur jūsų balsų garsai nuskambėjo… Valandomis klausausi jūros dainų apie gyvąjį pasaulį, jo svaiginančią laisvę! Tik nesigailiu, kad neturiu širdy nei lašelio vergo kraujo. Juk tai yra nuostabus jausmas – laisvės pajautimas!

Nesiųsk man jokių saldainių (ir cukraus mažiau) – jūs pačios su Dalia tai turite naudoti, man to nereikia. Sūris buvo puikus. Duona (net ir vilniškė) labai skani. Nesirūpink manim taip daug. Dabar aš jau išsiversiu. Jeigu dar gali gauti tavo kavos mišinio ar arbatos – būtų gera turėti. Šiaip viskas labai gerai, ką Tu siunti. Toks yra gyvenimas, Vanduk! Mudu turėsime daug atsiminimų. Po kelerių metų visa tai atrodys kaip liūdna pasaka.

Bučiuok mūsų Daliuką, sveikink mūsų pažįstamus ir visus gerus išdidžius žmones! Vanduk, kaip aš Tau esu dėkingas! Apie mano jausmus nerašysiu. Tiktai – būk stipri, būk tvirta, būk išdidi, būk palaiminta!

Miela, miela Vanduk!

Tavo Bal

 

Stutthof

1944.V.13

 

Vanduk, mylima, varguolėle mano! Pagaliau atėjo 2 Tavo laiškai (iš IV.24 ir IV. 30). Aš jaučiau, kad pas Tave kažkas bloga atsitiko – per tas ligos savaites aš begaliniai liūdėjau. Kas buvo su Tavim V.4–11? Šitomis dienomis velniai staugė mano sieloj. Mačiau Tave raudonoje bluzelėje – todėl Tau rašiau. Girdėjau Daliuko sielą. Taip, Vanduk, kaip begaliniai buvome naivūs, kai laukėm, kad jau mūsų likimas pasikeis! Daugelis mūsų emigrantų, kurie kovojo prieš bolševizmą, juk nebegali grįžti namo. Kalinys yra tam tikras kapitalas: karo metu reikia taupyti! Dabar visai nusiraminau, ypatingai gerai į mane paveikė J. Steponaičio straipsnis IV. 30 d. Viskas pilnai aišku. Prašau tavęs, nedaryk daugiau jokių žygių mano likimui pakeisti – nėra jokios prasmės. Jeigu aš būsiu tikras, kad Jūs visi esate sveiki ir galite gyventi, aš rasiu savyje jėgų. Pereitais metais, kada man ypatingai buvo sunku, aš labai daug juokiausi. Šita nuotaika vėl pas mane grįžta. Tebūnie palaiminta romantiškoji ironija! Kai su Tavim kas yra blogai – aš tą visad jaučiu ir esu labai nuliūdęs. Ką gi! Iš mano bibliotekos būtų gera padėt į tikrą vietą: 1) teatro istoriją, 2) rusų literatūros istoriją – visomis kalbomis. Kitos knygos gali pačios savo likimu pasirūpinti. Taip pat mano rankraščių ir rašomosios mašinėlės nenorėčiau nustoti.

Pereitą savaitę atėjo Tavo siuntiniai Nr. 32, 33, 34, taip pat iš Rapolo iš Berlyno, iš Marytės iš Kauno. Padėkok jiems. Dėkui Tau labai! Jeigu Tau sunku gauti tabokos, kavos ir arbatos – nesirūpink – be šitų daiktų aš juk nenumirsiu, nors labai gerai juos turėti. Kartais bijau, kad gali ateiti momentas, kada Tu daugiau negalėsi man padėti. Betgi dėl to nesibaiminu. Vanduk, aš paklausysiu Tavo patarimo, mažiau galvosiu, pabandysiu ką nors poetiškai kurti, visas moralines kliūtis nugalėti. Taip, aš esu gavęs „Kūrybą“ ir Jurgio pastatymo recenziją. Nuoširdžiai sveikinu gabųjį Jurgį, – aš visuomet jį vertinau, ir jis manęs neapvylė. Iš kvailos recenzijos supratau, kad Jurgis surado tikrą meno kelią (apie tai daugiau parašysiu sekančiame laiške), žinau net, kas jam pavyko ir kur jis pastatė sau per sunkų uždavinį. Taip pat pasveikink mano vardu visą grupę, – pasakyk jiems, kad neužilgo aš juos – jau suaugusius – prašysiu padaryti man garbės – su manim kartu dirbti meno darbą! Ar Žygimantas yra Jonny? Jis puikus. Straipsnis protingas ir skoningas. Aš jaučiu, kad Dalia pasidarė dvasinė šito teatro bendradarbė – tai gerai. Šitos idėjos teisingos. Tik kas reikia padaryti, kad Dalia fiziškai sustiprėtų? Tai man labai didelis rūpestis, nors aš ir nieko negaliu padėti. Pasakyk jai, kad aš ją gerai ir giliai suprantu, – aš irgi esu buvęs jaunas ir dar jaunystės neatsisakysiu nepaisant mano žilų plaukų ir lagerio gyvenimo. Po velnių! Mes dar abu su Dalia kartu dainuosime dainas apie jaunystę ir pavasarį! Ji išgyvena jaunystę tokiais sunkiais laikais, taip sakant, žiemą, užtat pavasario pabudimas bus dar linksmesnis! Labai liūdna, kad tėvas apsirgo, bet aš tikiu, kad jis pasveiks ir kad mes dar ilgas, ilgas dienas kalbėsime apie praeities įvykius. Kaip aš galėčiau išreikšti dėkingumą Živilės tėvams? Aš taip esu jiems dėkingas, kad jie Tau tokie geri. Aš tikiuosi, kad dar turėsiu progos realiau jiems mano dėkingumą išreikšti. Nelaimė yra menkniekis, jeigu yra tokių gerų žmonių. Tai tik parodo, kokia aukšta, kokia kilni yra mūsų tautos kultūra. Esu laimingas turėdamas tokius gerus draugus ir didžiuojuos tuo. Žinot ką? Aš grįšiu pas Jus greičiau, negu aukštoji išmintis mano! Būkite dėl to tikri! Tik judvi turite būti sveikos! Saugokitės nuo praeinančių baktereologinių blogybių!

Mano mielos, mielos, mylimos mano!

Jūsų Bal

Pastabos: čia B. S. kalba apie Vilniaus Vaidilos teatrą. Jurgis – Blekaitis, jo mokinys, vienintelis jo studenta, baigęs universitetą su pagrindine teatrologijos specialybe. Žygimantas – Jonny – tai Vytautas Jonynas, profesoriaus Igno Jonyno sūnus, irgi buvęs B. S. mokinys, teatro seminaro dalyvis. Živilė – Vytauto ir Anelės Mykolaičių duktė, Dalios draugė. Vytautas Mykolaitis buvo man didelė parama būdamas Birutės gimnazijos Tėvų komiteto pirmininku, abudu su žmona mums daug nelaimėj padėjo, slapstė V. Krėvę, kaip tik 1944 m. pavasarį, kada naciai jau jo ieškojo. V. S.

 

Stutthof

1944.V.21

 

Vanduk, mano mielas, geras Vanduk! Pagaliau gavau Tavo laišką, kuriame rašai, kad Tėvas ir Dalia jau pasveiko – aš tuo taip džiaugiuosi! Vanduk, aš žinau visus Tavo išgyvenimus ir rūpesčius šiuo laiku gan gerai. Stebėtinu būdu, tomis dienomis, kada Tau sunku, aš esu visuomet labai liūdnas, – aš dalyvauju visuose Tavo pergyvenimuose. Visi mano rūpesčiai koncentruojasi apie Jus. Gal geriau būtų, jeigu vasarą abi nuvažiuotumėte pas Tėvą. Aš jau nebesigailiu, kad esu lagery – nėr to blogo, kas į gerą neišeitų. Čia aš tikrai turiu ramesnį gyvenimą, negu Jūs tenai. Dėl manęs gali būti rami. Aš jau esu senas kalinys, prityrusi lapė – man niekas neatsitiks. Aš vis dirbu senoje vietoje – mano bendradarbiai yra protingi žmonės, mano viršininkai supranta mano padėtį, yra humaniški ir geri. Aš vėl turiu su savim (oficialiai) man brangiausią daiktą (1921.XII.31)* – aš esu laimingas! Už tai esu labai dėkingas lagerio administracijai – tik man tai padaryta! Aš jau turiu leidimą įsigyti naujus akinius (senieji jau per silpni) – gal tuo reikalu nuvažiuosiu į Danzigą. Su naujais akiniais man nebeskaudės galva ir akys – aš vėl galėsiu kūrybinį darbą dirbti. Dabar man pataisė dantis. Tokiu būdu man nieko netrūksta. Tavo siuntinys Nr. 35 atėjo tvarkoje – tokius gerus daiktus man atsiuntei! Windjacke man gerai tarnauja. Žaliąją maisto medžiagą galima man siųsti – tai visad gerai (pupas ir kt.). Atsiųsk man dar 10 skutimosi peiliukų. Su pavasariu mano sveikata pagerėjo. Tik mintis, kad tau labai sunku, mane nepaprastai slegia. Šiaipgi esu stiprus, tvirtas ir išdidus. Reikia manyti, kad iki karo pabaigos nebūsiu iš lagerio išleistas – faktai kalba už tai. Bet dėl to aš jau nebeliūdžiu. Karas nesitęs amžinai, ir aš esu įsitikinęs, kad grįšiu pas Jus gerokai prieš karo pabaigą. Aš esu laimingas, aš didžiuojuos tuo, kad turiu Jus su Dalia – aš didžiuojuos dėl daugelio dalykų! Taip, Vanduk, nėra jokių jėgų, kurios galėtų mus perskirti. Į ateitį žiūriu su tokiu šviesiu optimizmu, kokio dar niekad anksčiau neturėjau. „Didieji įvykiai meta savo šešėlį į priekį“, – aš jau matau, kaip tie šešėliai juda, – mūsų blogybės atneš gausius Gėrio žiedus! Būk tik stipri ir išdidi, nuramink visus mūsų draugus dėl manęs ir dėl mano likimo – aš tikrai sugrįšiu – ir būsiu išdidus!

Daliūkšti mano mielas! Aš labai džiaugiuosi tuo, ką Vandukas man apie Tave rašo. Gerai, kad priėmei mano patarimą. Turėtum įsigyti skonį geroms knygoms. Deja, dabar nežinau, kuriomis kalbomis galėtum geras knygas skaityti. Būtų gerai, kad Tu pasiskaitytum kokią įžangą į filosofiją (pav., Fr. Paulseno), paskui gal Georgo Brandes „Pagrindinės XIX a. literatūros srovės“. Būtinai pasiskaityk Romain Rollando „Tolstojaus gyvenimas“ ir „Bethoveno gyvenimas“ (vertimą į vokiečių kalbą rasi mano bibliotekoje). Paskui Karl Vossler „Kalba kaip kūryba“ (taip pat mano bibliotekoj, tik tikslią antraštę pamiršau). Pasiskaityk ir „Skaitymuose“ mano straipsnį „Naujas lapas idealizmo istorijoje“*. Apie idealizmą teatre ir Romantiką Tau ir tavo jaunam draugui režisieriui pasistengsiu parašyti specialų laišką – gal bus man tai leista. Pasakyk režisieriui, kad jis būtinai turi kur nors surasti Tirso de Mollinos „Don Gil de las calzas verdes“**. Jeigu jis panorėtų tai statyti, aš jam tai išversiu – čia, lagery! Tik jis turėtų man atsiųsti vertimą rusų ar vokiečių kalba. Pirmiausia jis turėtų išstudijuoti Aristofano „Lizistratą“ – vokiečių kalboje pritaikytą vertimą taip pat turiu – tai tinka mūsų scenai! Daliūkšti, Tu esi jaunesnė, šiais laikais nesiskirk su Mama, jeigu Jūs viena kitai padėsit, visi sunkumai bus nugalėti. Daliuk, tik nenustok drąsos, – visad turėk aukštai pakeltą galvą ir per visus vėjus juokis! Aš žinau, kaip judvi mane mylit, – Jūs žinot, kaip giliai mano sieloj Jūs esat. Tu esi jaunesnė, bet Tu turi tokią pat dvasią, kaip aš, senis! Bet aš tikiuosi nedaug nuo Tavęs atsilikti.

Vandukai mano, Daliūkšti mielas! Būkit palaimintos! Būkit stiprios ir išdidžios! Būkit palaimintos!

Jūsų Bal

Prierašas laiško šone: Ačiū už gėles!

 

Stutthof

1944.V. 28***

 

Vanduk, mylima! Vakar gavau Tavo laišką iš V.12, jis rašytas prieš įvykius pas Jus. Vanduk, aš viską žinau. Žinau Tavo rūpesčius ir pergyvenimus – aš turiu gerą nujautimą. Šių metų rūpesčiai platesni negu pernykščių metų, bet jie yra labiau paviršutiniški ir greičiau pagydomi. Nėra blogo, kas neišeitų į gera, – tai reikia atsiminti šiomis dienomis. Dėl to esu visiškai tikras. Tik nenustoti šalto kraujo ir drąsos. Laikas eina greičiau, negu mes galvojam ir jaučiam. Aš būsiu pas Jus greičiau, negu laukiama. Tu mane teisingai sapnavai, dabar aš nebesu liesas. Aš taip atrodau kaip tik tomis dienomis, kada Tau sunku (Dalios liga ir kt.). Fatališku būdu aš visad jaučiu padėtį – ir tada nerandu išeities. Šiaip esu geresnės nuotaikos ir giliai ironiškas, – ne tų žmonių požiūriu, kurie mane supa, bet dėl plačiojo pasaulio. Su žmonėmis gerai sugyvenu. Neturiu čia artimų draugų, bet ir neturiu priešų. Aš niekuomet nepradedu barnių (lygiai kaip ir Tu), nesiginčiju ir nevartoju piktų žodžių. Esu sveikas. Pereitą savaitę buvau Danzige naujiems akiniams užsisakyti. Gydytojai Akademinėje klinikoje mane labai rūpestingai apžiūrėjo, prirašė naujus akinius ir liepė po 8 dienų dar kartą atvažiuoti. Jie negalėjo nustatyti, ar akių skausmai yra dėl silpnų akių, ar yra kokia liga. Jie sakė, kad aš nesibaiminčiau, nieko rimto nėra, bet jie nori man sąžiningai padėti. Visa tai teisybė. Gydytojai buvo man labai geri ir rūpestingi, tyrinėjo apie valandą. Buvo malonu keliauti į Danzigą. Aš mačiau pavasarį, darželių gėles, paukščių giesmę… Taip, kaip tik šiandie yra pirmoji Sekminių diena. Ar Tu atsimeni, Vanduk, mūsų jaunystės Sekmines? Na, taip, mes dar turėsime geresnių…

Siuntinius Nr. 36 ir 37 jau turiu – jie tokie turiningi, taip rūpestingai, su tokia meile paruošti! Taip – kur aš turiu Tau sekantį laišką adresuoti? Dar į Vilnių, ar Tu jau būsi pas Tėvą? Nebijok ateities – aš dėl jos džiaugiuosi. Danzigo laikraščiai daug rašo apie ateinančius didelius įvykius šiais metais – gal jie teisingi. Tik nebūk liūdna, Vanduk, dėl manęs nebijok.

Daliūkšti mielas! Tu esi jaunesnė, gali geriau viską pakelti. Padėk Mamai sunkiomis valandomis, atnešk jaunatvės, gaivumo dvasią – atnešk žmonijos pavasario paguodą! Vakar turėjai egzaminus muzikos mokykloje – žinoma, jie gerai pasisekė – sveikinu Tave ir džiaugiuosi kartu su Tavim. Esu toli nuo Tavęs, bet matau ir jaučiu Tave. Man atrodo, kad dar vakar buvau su Jumis. Ar ne taip? Man atrodo! Kartu su šiuo laišku siunčiu Tau kiek minčių apie Romantiką teatre, tik nežinau, ar tu tai gausi. Vanduk, Daliūkšti, mano gerosios dvasios! Nuo pirmojo gegužės gana pasikeičiau. Jeigu pas Jus viskas bus gerai, iki karo pabaigos laikysiu galvą aukštai pakeltą. Juo sunkesni laikai, juo daugiau drąsos ir gyvybės tvirtumo jaučiu savyje. Gal tikrai geriau, kad iki šiol nesu iš lagerio išėjęs. Tai nuomonei yra pagrindo. Blogai, kad aš Jums negaliu padėti, dargi Jūs turite manim rūpintis… o šiaip… taip, šiaip pasauly yra ne tik tragedijų, bet ir pilna komedijų. Kaip sakė Napoleonas: nuo didybės iki juokingumo – tik vienas žingsnis.

Sveikinu Tave, padėkok mūsų gyventojams, mano kolegoms, mūsų kaimynams, taip pat geri linkėjimai panelei Marijai, – na, taip, ir teatro žmonėm. Aš manau, kad Jums geriau iki rudens pasilikti pas tėvą. Tėvui reikalingos Jūsų jėgos ir gyvenimas tenai bus ramesnis. Aš taip pat svajoju apie gyvenimą kaime. Vanduk! Daliūkšti! Aš esu Jums begaliniai dėkingas už Jūsų gerumą, – ir didžiuojuos Jumis! Jūs žinot, kaip giliai esate mano sieloj! Tegyvuoja pavasaris, tegyvuoja aušra, tegyvuoja gyvenimas – drąsus, pilnas juoko, laisvas, laisvas gyvenimas!

Jūsų [šis žodis parašytas lietuviškai] Bal

 

Stutthof

1944.VI.4*

 

Vanduk, vargšele mano! Šiandie atėjo Tavo laiškas iš V. 19. Aš maniau, kad jis bus liūdnesnis. Dėkui Dievui, kad Tu esi tokia stipri ir drąsi! Aš žinau visus Tavo rūpesčius ir išgyvenimus. Net apie Tavo posėdį Kaune (gimnazijų direktorių) jau skaičiau laikraščiuose. Sena patarlė sako: „Velnias nėra toks baisus, kaip jis piešiamas.“ Gavau iš prof. Vladim. (iš Bonn prie Reino) – vaikų šachmatų žaidimą. Iš jo iš viso esu gavęs 3 siuntinius – padėkok jam. Aš negaliu jam rašyti (šiuo atveju mano laiškas Tau turėtų iškristi, o to aš nenoriu). Jeigu jis gali, teatsiunčia geriau siuntinius su tokiu turiniu, kaip Velykoms, man nereikia nei žaisliukų, nei knygų. Laiškus jis turi rašyti vokiškai, – juk aš esu kalinys, visi mano laiškai eina per cenzūrą – tai savaime suprantama. Taip pat esu gavęs laišką iš mano seno draugo Pad. Kasmatės*. Jam gerai sekasi. Tame mieste, kur jis dabar gyvena, jis matė visą daugybę mokinių iš dėdės Povilo gimnazijos Staropolėje**, jie jau priimti į karo tarnybą; jie dabar apmokomi vietoje ir po 6–8 savaičių bus pristatyti prie darbo; jie jaučiasi gerai ir yra geroje nuotaikoje. Apie dėdę Povilą Kasmatė gali pranešti, kad jo liga nebuvo tokia pavojinga, kaip atrodė jam susirgus. Gal jam nereikės ieškotis sanatorijos geresniame klimate. Tik mano pusbrolis Onė*** labai sunkiai serga: jo nervai gerokai sugriuvę, bendrai nusilpęs – labai maža vilties, kad pagytų. Dėl manęs gali būti visai rami: vasarą mano sveikata daug geresnė, nervai sustiprėjo. Aš dabar jaučiuosi visai taip pat, kaip karo pradžioje, kai aš rašiau „Sapiegą“. Pereitą savaitę buvau prie Baltijos jūros maudytis, kai bus šilta, eisime dažniau. Ateinantį antradienį vėl važiuosiu į Dancigą dėl akių. Čia, lagery, labai mažai jaučiame karą. Kažkur, girdime, yra kautynių, bombardavimų, bet čia viskas ramu. Tarp senų lagerio gyventojų turiu gan daug pažįstamų, kurie už jokią kainą nenori būti iš lagerio išleisti iki karo pabaigos. Atrodo, kad jie teisūs. Lagerio vadovybė man yra humaniška ir atsižvelgianti, aš neturiu jokių sunkumų, ji daro ką gali. Aš manau, kad manęs jau ilgai lagery nebelaikys. Čia nėra jokio darbo, kad galima būtų panaudoti mano žinias ir gabumus (mano dabartiniam lengvam darbui nereikia jokių žinių). Aš niekam nieko blogo nepadariau, aš nebuvau ir niekam nesu pavojingas. Tačiau Tėvynėje galėčiau dirbti labai svarbų darbą karo metu. Mano tolimesnis laikymas lagery absoliutiškai neturi prasmės. Jeigu reikia, aš galiu sėdėti, bet nemanau, kad tai būtų ilgai. Pagaliau gi padaryta klaida bus suprasta. Dabar esu labai, labai optimistiškai nusiteikęs. Mano vienintelis rūpestis – Tavo ir Dalios likimas. Betgi, aš manau, Jūs kaip nors išsiversite – aš Tave sapnuoju tokiame puikiame pavasario žydėjime, kad per ištisas dienas esu pakeltoje nuotaikoje dėl tų sapnų. Deja, Vanduk, šiuo metu praktiškai nieko Tau negaliu padėti. Tik nusimesk nuo savo pečių vieną rūpestį – rūpestį dėl manęs. Man nieko blogo neatsitiks – aš grįšiu pas Tave su nauja tvirta dvasia, užgrūdintas, daug patyręs, – aš geriau kalsiu likimą.

Daliukui čia pat pridedu keletą minčių apie Teatrą. Parašyk, ar tai jai įdomu? Atrodo, kad aš esu gavęs visus Tavo laiškus, tik su dideliu pavėlavimu.

Pereitą savaitę atėjo iš Tavęs siuntinėlis, dar siuntinėlis iš Marytės. Šiąnakt aš vėl Tave sapnavau – taip, kaip buvo 1921.XII.31! Ačiū, Vanduk! Aš stiprinu visas savo jėgas, kad Tavo dvasią palaikyčiau, – turėjai mane jausti! Vanduk, mano mylima, mano miela! [pabaiga – lietuviškai]

Bal

 

Stutthof

1944.VI.18

 

Vanduk, mano mylima, miela! Aš esu gavęs Tavo laišką iš Kauno (gaila, be datos). Mano laiškas Tau, rašytas VI.17, grįžo atgal – buvo per ilgas! Visi paketai, įskaitant ir Nr. 46, atėjo tvarkoje, tik Nr. 42-me butelis su medum buvo sudužęs ir medinė dėžutė nukentėjusi, trūksta to, kas buvo įdėta į kojines, o gal dar kito ko, betgi pagrindinis turinys pasiliko. Siuntiniai tikrai turiningi! Mintis Daliai pridėjau taip pat prie laiško, rašyto V. 28, – ar tu to nesi gavusi? Tai buvo geriausia. Aš esu parašęs dar du straipsniu Daliai – abejoju, ar galėsiu juos išsiųsti. Karaliaučiuje, nuo I. Kanto laikų niekas daug nesidomi meno filosofija. Buvau dar kartą Dancige, gavau naujus akinius (po 4 savaičių vėl važiuosiu į Dancigą) – dabar jaučiuosi daug geriau. Vėl galiu dirbti. Raštinėje sėdžiu tik iki pietų, likusį laiką turiu sau. Tačiau kūrybiniam, literatūros darbui per daug aplinkui žmonių, sunku labai dvasią sukoncentruoti, susikaupti. Nuo gegužės 1-os mano melancholija praėjo, bet ir dabar kartais labai slegia ilgesys ir tėvynės pasiilgimas. Užeina tokia depresija, kad nuo jos galiu gelbėtis tik poetinėje kūryboje. Ar negalėtum man atsiųsti mano „Čičinsko“ libretto? Aš norėčiau iš jo padaryti spalvingą (schimmerndes Schauspielstück) pjesę – kitos rūšies temas čia sunku kurti (traktuoti). Norėčiau taip pat pakartoti prancūzų kalbą – gal galėtum man atsiųsti kokias knygas prancūzų kalba (pvz., Maupassant, Balsac, Gide…). Žodyno man nereikia. Ar tikrai Kasmatė dirba savo srity? – jis man apie tai nerašė.

Pereitą savaitę atėjo siuntinukas iš Marytės (ar Dalia jį adresavo?) pilnoj tvarkoj – aš tai panaudosiu VI.23 per Tavo vardines, kurioms aš jau ruošiuosi. Šiaip kiekvieną vakarą klausausi radijo 10 val. ir 10:30 užmiegu su žodžiais „Labanakt, mano mielas Vanduk, labanaktis!“* Apie 4:30 vėl pabundu su žodžiais: „Labas rytas, Vanduk mano mielas! Labas rytas!“** Tai pas mane kaip malda. Taip, Vanduk, ką Tu darei VI.14–15 ir 15–16 (maždaug 1–2 valandą), ką galvojai? Tuo laiku mačiau Tave kaip gyvą, – Tu man pasakojai apie Tavo ilgesį, buvo tiek gėlių, taip lengva širdy… Po to ištisas dienas buvau lyg sielos šilima pasigėręs! Nepaisant beprotiško ilgesio esu dabar taip optimistiškai nusiteikęs, kaip niekad seniau. Pasveikink Tėvą ir pasakyk jam, kad jis nenustotų savo tvirtumo ir humoro, kaip ir aš nenustoju. Mes dar ilgus ilgus vakarus svarstysime mūsų filosofiškas problemas. Šiaip istorija jau susirado teisingąjį kelią, – ji meta jau savo šešėlį į daugelį šimtmečių pirmyn. Taip, dėl dėdės Juozapo*** ir jo kiaulysčių Tu neturi rūpintis: jis gi – ligonis ir bankrotas, be kaimynų pagalbos jis negali daugiau ūkininkauti. Kas tokiam niekšui padės? Be to, jo piktasis testamentas niekad nebus teisiškai pripažintas. Jo neapykanta broliavaikiui yra daugiau pikta negu pavojinga.

Taip, Vanduk, Tu mane gerai aprūpinai. Maisto turiu ilgesniam laikui. „Marmelado“ popierinėse dėžutėse neapsimoka siųsti, pakely jis nustoja daug sunkos. Žaliems kiaušiniams taip pat nesiseka, prie geriausio įpakavimo dauguma jų sudūžta. Geriausias kiaušinių panaudojimas yra makaronai. Jei tai galima, būtų gerai gauti produktų su baltymais (pav., pieno produktų). Žaliava taip pat gerai. Taip pat duona. Ir rūkalų aš dar daug turiu, bet bijau nežinomoje ateity pasilikti be atsargos. Pasakyk mūsų brangiam Daliukui, kad man labai liūdna, esu labai nelaimingas, kad negaliu jai nusiųsti savo meno filosofijos minčių, tarp kita ko, aš norėjau jai beveik visą įvadą į estetiką paruošti. Bet ką gi – esu ne savo noru svečias svetimame krašte – nieko nepadarysi! Vanduk, aš manau, tau reikia daugiau pinigų. Todėl galėtum duoti spaudai mano veikalus: „Giesmę apie Gediminą“, antrąją laidą, „Apsiautalą“, vertimą (su mano straipsniu apie tai). Abu veikalu gali paskelbti. Gali atiduoti „Sakalui“ arba valstybinei leidyklai (Daunoro leidykla labai nepageidaujama). Padaryk sutartį. Aš manau, man bus leista skaityti korektūros lapus. Blogiausiu atveju tie veikalai galėtų būti išspausdinti ir be mano korektūrų. Ar nebūtų geriau mano biblioteką perkelti pas mano brolį į Kauną (į rūsį, Žaliajame Kalne)? Taip, Vanduk, padėkok širdingai Živilės tėvams, mūsų gyventojui. Geriausi linkėjimai Tėvui. Pabučiuok širdingai Daliuką, pasakyk jai, kad aš ją labai, labai myliu. VI.23 apie 9 valandą vakaro aš labai stipriai apie Tave galvosiu – gal Tu mane girdėsi! Tu žinai, ką aš Tau linkėsiu Tą dieną!

Mano miela, mano mylimas, numylėtas Vanduk! [lietuviškai]

Bal

 

(Tęsinys kitame numeryje)

 

* Profesorius Vladimiras Šilkarskis – V. S.

* Povilas Plechavičius – tuo laiku jis formavo lietuvių dalinį – V. S.

** Prof. Vladimiras Šilkarskis – V. S.

*** Prof. Vaclovas Biržiška – dėl jo žmonos intrigų kurį laiką jis buvo nuo mūsų nutolęs – V. S.

* Jurgis Gerulis – tikėjosi būti Lietuvos Gestapo viršininku ir padėt Baliui išeiti iš lagerio – V. S.

** Jonas – Puzinas – V. S.

*** Antrojo namo kaimynai – Mykolaitis-Putinas ir Vytautas Mykolaitis – V. S.

* Laiško originale šis sakinys nepabrauktas.

** Eilutė užtepta mėlynu rašalu.

* Vedybinis žiedas. Po B. S. mirties buvusi šeimininkė tą žiedą išlaikė ir aš jį atgavau maždaug po 15 metų – V. S.

* Tiksliai antraštės lietuvių kalboje neatsimenu – V. S.

** Vokiškai „Don Hil von grunen Hosen“ – nežinau, kaip išversti į lietuvių kalbą – Lietuvių Enciklopedija paduoda antraštę ispanų kalboje, kurią aš ir paduodu – V. S.

*** Šio laiško priedas – Daliukui (Für Daliukas) skirtos „mintys“ „Teatro romantika“ („Die Romantik des Theater“). Vanda Sruogienė šio straipsnio į lietuvių kalbą neišvertė.

* Šio laiško priedas – „Mano Dalelei“ (Für Mano Dalelė) skirtos „mintys“ apie teatrą „Tikroviškumas vaidybos mene“ („Die Wahrhaftigkeit in der Schauspielkunst“). Vanda Sruogienė šio straipsnio į lietuvių kalbą neišvertė.

* Pad. Kasmatė – Balio jaunystės slapyvardis – V. S.

** Generolo Povilo Plechavičiaus rinktinės vyrus – V. S.

*** Nebežinau, ką B. S. čia turėjo galvoje – greičiausia vokiečius bendrai, jų padėtį kare. Mūsų Būgių tarnaitė Onė labai vokiečių nekentė – V. S.

* Laiško originaliame tekste ši frazė įrašyta lietuvių kalba.

** Laiško originaliame tekste ši frazė įrašyta lietuvių kalba.

*** Juozapas Stalinas! Cenzoriai nesuprato… O tuo laiku ir mes Lietuvoje buvom optimistiški, niekas netikėjo, kad anglai su amerikiečiais leis rusams eiti toliau į Vakarus <…> – V. S.