Gyvenimas yra paplūdimys. Tada miršti.
Terry Pratchett
1
nėra kelio atgal
2
nėra kelio atgal
ir veidrodis tamsoj pagimdo tamsą
3
eik tu, ką, rimtai? mes gi su juo
dar vakar kartu sėdėjom,
linksmas buvo, šmaikštus...
ir kas jam, širdis?
4
– sujunk taškus, kas išeina?
– krengelis kažkoks
– pats tu krengelis! čia dramblys
5
vaikas vejasi kamuolį, išbėga į gatvę
6
Aleksandras R. (1889–1921)
buvo mėlynų akių, tamsaus
gymio, tarnavo laivyne,
kilus gaisrui nuskendo
7
ženklai paliko bangas ir ant smėlio
tarp vaiko ranka pastatytų pilių
stovi moteris, žiūri į jūrą
servetėle nusišluosto akis
8
ir veidrodis tamsoj pagimdo tamsą
ir plyksteli drugelis žiebtuvėlio
9
užeikit, renkitės iki pusės,
paklausysim, kas ten pas jus
viduj daros
10
Evaldas M. (1935–1954)
rytais mėgdavo bėgioti, buvo
puikus plaukikas, dirbo
tolimųjų reisų vairuotoju,
kartą išvažiavo į rūką,
negrįžo
11
– skauda?
– nea.
– o dabar?
12
pažvelk, viršuj lyg žiba kas
13
viršuj lyg žiba kas ir nieko nuostabesnio
14
ir nieko nuostabesnio nebeatsitiks
15
kraujo spalva, o skonis ugnies
16
Skirmantė L. (1967–2011)
anksti ištekėjo, turėjo du vaikus
vyresnėlis žaisdavo futbolą;
vyras mėgo išgerti
17
sako, obuolys nuo obels netoli rieda,
bet vis dėlto rieda, o kriaušės
ištykšta ir širšės iškart apipuola
18
dar sako...
19
o, vertikaliai: „filos. buvimas,
egzistavimas už, anapus ko nors“
penkiolika raidžių, pirma T
20
Jonas C. (1982–1983)
pirmaisiais gyvenimo metais
susirgo plaučių uždegimu;
daugiau nėra ką pasakoti
21
o, kažkokia nesąmonė,
parašyta „nieko nėra“, šešios raidės
antroji U, baigiasi ČIA
22
ir veidrodis tamsoj pagimdo tamsą
ir plyksteli drugelis žiebtuvėlio
ir veido kontūras ir lūpų rėžis
ji užsirūko, ji sulaiko žiemą
23
ji užsirūko, ji sulaiko žiemą
tačiau palatoje iškrinta snaigės
24
iškrinta snaigės ekrane
širdies linija kyla ir leidžiasi
25
Kristina D. (1924–1961)
dirbo slauge, negalėjo turėti vaikų,
kai vyras ją paliko, ėmė gerti,
iš nevilties puolė po traukiniu
26
kyla – – –
– – – leidžiasi
27
vaikas nubrozdintais keliais
atsitūpęs rašo kreida ant asfalto,
atrodo susirūpinęs, temsta
28
temsta, švytėjimas medžių viršūnėm nueina
29
viršūnėm nueina ir vėjas
pats į save atsimušęs nurimsta
30
nurimsta, paliečia kaktą vandens,
žiūri, ar nekarščiuoja
31
kyla
32
čia vaiko ranka užrašyta:
laiškas, kurį rašiau, nepasieks
šiaurės ašigalio, tėtis
jį laiko stalčiuje, mačiau
33
leidžiasi
34
neišlaikiusi savo svorio
nuo palangės krenta lempa ir
taip išgąsdina miegantį, kad jis
visą likusią naktį nesumerkia akių
35
leidžiasi
36
čia vaiko ranka užrašyta:
kaip taip išeina –
kuo greičiau bėgu, tuo smarkiau
lyja
37
nu ką tu man aiškini,
piramidės tu kambariuk,
aiškiai gi – juodu ant balto:
„rankomis liesti negalima“
38
leidžiasi
39
čia vaiko ranka užrašyta:
tai, ką renkiesi, turi pasekmes
net tada, kai iš tikro nelabai
turi iš ko rinktis
40
čia vaiko ranka užrašyta:
viskas, ko nori, ateis, tik svarbu
nepaliauti norėjus, bet tai,
kas ateis, vargu ar suteiks džiaugsmo
41
čia vaiko ranka užrašyta:
mano laiškas tavęs nepasieks,
laikau jį stalčiuje, toliau nuo akių
42
leidžiasi
43
čia vaiko ranka užrašyta:
sapno erdvė yra ribota, ir
jeigu atkreiptume dėmesį,
taptų aišku, kad sapnuojamos
vietos panašios, įvykiai ir
siužetai nekinta, kad viskas,
kad viskas kartojasi
44
čia vaiko ranka užrašyta:
žemė, kurioje gyvenam,
ir žemė, kur užkasam mirusius
savo, yra viena ir
ta pati žemė
45
čia vaiko ranka užrašyta:
tie, kurių nepažįstu, o
ir tie, kur nepažįsta manęs,
geriausiai įrodo –
nėra jokio manojo „aš“,
nėra jokio kelio,
nei atgal, nei pirmyn
46
leidžiasi
47
čia vaiko ranka užrašyta:
sapnuodavau, kad visi, kuriuos
užkasam, žaidžia slėpynių;
dabar pasakyk, ar gerai pasislėpiau
48
nutrūksta
