Paulas Bankovskis (g. 1973 m.) debiutavo 1993 m. „kaip postmodernistas su realistiniais polinkiais“. 2002 m. išleistos knygos – apsakymų rinktinė „Gerasis visada nugali“ ir romanas „ČeKa, kamuolys ir rokenrolas“ – susilaukė itin didelio populiarumo. Parašė aštuonis romanus, keletą smulkiosios prozos knygų ir kūrinį vaikams „Mažgalviukai žaidžia namuose“ (2008).

Uždaras kiemas

Apsakymas

Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius

Aš atsimenu metą, kada mūsų kiemelis buvo jaukus ir tylus. Iš visų keturių dangaus pusių jį apriboja namų sienos. Atsimenu žemės sluoksnį. Kaupiantis visokioms pro langus išmestoms šiukšlėms, laikui bėgant jis smarkiai augo ir užsiklojo ryškiai žaliu samanų kilimu. Po šiuo kilimu slėpėsi ilgai, karčiai ir sunkiai rausti, su drėgnais ir uodų apgyventais namų rūsiais sujungti sudėtingi praėjimai, gyvenamieji kambariai ir kitos patalpos, kurias savo namais vadino jau daugelis kartų. Atsimenu, sykį girdėjau žmones kalbantis, kad viršutiniu žemės sluoksniu kiemas pradėjęs apaugti nuo karo metų. Nežinau, apie kurį karą buvo kalbama. Tą kartą jie samprotavo, kad žemes, arba „kultūrinį sluoksnį", reikėtų nukasti, viską, kaip sakė – „išvalyti", ir tada kiemelis galėtų tapti „visai jaukus". Kad ir ką jie apie tai galvojo, jaučiau, kad – nieko gero ir, žinoma, buvau teisus. Laimei, šį sumanymą įgyvendinti jie ėmėsi daug vėliau. Galbūt todėl, kad į kiemą nebuvo galima įvažiuoti mašina – įvažiavimas iš gatvės buvo užmūrytas, kad bandelių kepykla turėtų dar vieną patalpą. Nei bandelių kepyklos, nei mokyklos šiame pastate jau seniai nebėra, dabar ten įkurta kažkas, ką vadina biuru. Tai malonu, nes biure niekas negyvena, todėl naktimis langai tamsūs ir kiemelis taip pat jaukiai tamsus. Neapšviesti dabar liko ir gyvenamojo namo langai, ir nors samanų kilimas dingęs, kiemelyje vėl galima netrukdomai šeimininkauti. O kažkada, prieš daugelį metų, viskas buvo kitaip.
Apie pasirodymą kiemelyje šviesiu paros metu nebuvo galima net svajoti. Retsykiais koks kvailas naujokas, norėdamas pademonstruoti drąsą prieš mergaites, išbėgdavo į kiemo vidurį, bet po akimirkos iš kurio nors mokyklos lango nuskambėdavo šauksmas: „Štai žiurkė!", pasipildavo sniego gniūžtės, ledokšniai, kreidos gabalai, obuolių nuograužos arba kempinės, ir drąsuolis būdavo priverstas ieškoti išsigelbėjimo kuriame nors urvelyje. Bandelių kepykla, žinoma, buvo nepaprastai viliojanti. Jau iš pat ankstaus ryto per lange įrengtą ventiliatorių kiemelį užplūsdavo cinamono, tirpinto cukraus, obuolinių pyragų ir pyragėlių su lašinukais kvapas. Dar sunkiau pakeliamas jis būdavo kiekvieną kartą, kai prasiverdavo kepyklos durys ir į kiemą išeidavo nuo karščio išraudusios konditerės. Jos stovėjo čia pat ant laiptelių, rūkė, o pro praviras duris kartu su šilto oro gūsiais į mus sklido visi šie aromatai. Bet mes žinojome, kad tai yra nepasiekiamas, net uždraustas pasaulis ir kaip tik tai mūsų gyvenimą greta jo darė ypač kankinamą. Kartą, o tai buvo gerokai seniau, kai kepykla buvo ką tik įrengta, keli iš mūsų pasidavė kvapų vilionėms. Tai baigėsi nepaprastai tragiškai, ir dėl šio lengvabūdiškumo žuvo beveik visi mūsų kiemelio gyventojai. Kepyklos darbuotojos, mus pastebėjusios, iškvietė miesto sanitarinės epidemiologinės tarnybos atstovus – dabar tokius reikalus tvarko vadinamosios „deratizacijos" įstaigos – o jie ir kepyklos patalpose, ir mūsų kieme išdėliojo viliojamai kvepiančias vaišes. Tai buvo kažkas anksčiau nepatirto. Vis dėlto, nors tada dar buvau visiškai jaunas, tikriausiai nebuvau labai jau kvailas – toks žmonių elgesys, turint galvoje tai, kaip jie su mumis elgėsi iki šiol, man atrodė keistas ir įtartinas. Žmonės mums niekada nieko nebuvo davę ar dovanoję, absoliučiai viską turėjome uždirbti savo jėgomis, išplėšti, taip sakant, dantimis ir nagais, pavogti arba surasti tarp žmonėms netinkamų daiktų. Ir mano įtarimai pasirodė teisingi, nuojauta, arba, kaip pasakytų žmonės, gyvybinis instinktas, neapgavo. Absoliučiai visi, kurie leidosi sugundomi žmonių padėtomis dovanomis, netrukus kraupiai mirė. Mirė net tie, kurie prieš akimirką prisiekė niekada gyvenime neliesti žmonių padėtų vaišių, nes tai, aišku, žemintų jų orumą. Mirė motinos su žindomais vaikais ir bejėgiai žilaplaukiai, mirė tokie jaunikliai kaip aš, mirė visiškai paprasti, pilkutėliai kiemo gyventojai ir mirė protingiausi, įžymiausi ir labiausiai patyrę. Tai buvo baisu – per kelias dienas išnaikinta daugiau nei trys ketvirtadaliai mūsų kiemo gyventojų!
Turėjo praeiti daug metų, kad po šios tragedijos mes šiek tiek atsigautume ir apsitvarkytume, bet dar Šiandien negalėčiau pasakyti, kad viskas grįžo į senas vėžes. Žinau, ką kalbu – esu pakankamai senas, bet turiu gerą atmintį. Tada išgyventi baisumai lyg nematomas voratinklis driekiasi per visą mūsų gyvenimą, ir mano nuojauta, kad žmonėmis nereikia ir negalima pasitikėti, greit išaugo į nepalenkiamą įsitikinimą: gyvename dviejuose nesutaikomuose pasauliuose, tarp mūsų negali būti nieko bendro, tik karas, kuriame nebus nei gailesčio, nei atleidimo. Tolesni įvykiai šį mano įsitikinimą patvirtino. Po Didžiosios tragedijos daugiau nebandėme artintis prie kepyklos, tačiau tai visiškai nereiškė, kad žmonės būtų susitaikę su mūsų buvimu. Namo gyventojai vis organizuodavo įvairias akcijas ir užpuolimus, bet Didžiosios tragedijos patirtis mus, likusius gyvus, buvo užgrūdinusi ir padariusi protingesnius – jei kuris ir žūdavo, tai dažniausiai būdavo visiškai lengvabūdiškas ir nutrūktgalviškas kvailys. Žmonės ir toliau dėdavo savo pragaištingas vaišes, būstuose ir laiptinėse statydavo įvairius spąstus, į kuriuos mus viliojo skaniai kvepiančiais lašiniais arba sūriu, kai kuriuose butuose pasirodė katinai – dažniausiai ištižę ir prie kambario patogumų pripratinti gyvūnai, kurie, susidūrę su mumis akis į akį, paprastai tiktai šnypšdavo ir, išrietę kupras, traukdavosi atgal. Bet net tokia proga jiems būdavo reta, nes patys žmonės rūpinosi, kad tie katinai jokiu būdu neišspruktų į laiptinę, neiškristų pro trečio aukšto langą ar neišeitų į kiemą. Kartkartėmis koks nors žmogus, pravėręs beveik iki pusės žemėn įklimpusias kiemo duris, su kuo nors kitu sprendė, kad kiemą galbūt galų gale reikėtų išvalyti, bet mes jau žinojome, kad tai tik tuščios kalbos. Jiems net į galvą neatėjo ką nors čia valyti, netgi priešingai – kiekvienas namo gyventojas šį tą vis išsviesdavo pro langą, ir visa tai, žinoma, patekdavo į mūsų kiemą. Cigarečių nuorūkos, tušti buteliai, gėlių vazonai su sudžiūvusiais kambariniais augalais, lietuje permirkę popieriai, sulaužyti žaislai, ištrūkusios sagos, veržlės ir varžtai ir net sulaužytas raudonas kasetinis magnetofonas (be kasetės). Kas darė didesnę nešvarą – mes ar jie?
Kai kada jie nemesdavo daiktų pro langus, bet išnešdavo pro siaurąsias ir žemąsias kiemo duris – taip viename kiemo kampe atsirado vieta, kurią mes vadinome Krūva. Krūvos pagrindą sudarė dvi senos sofos, ant jų – pradėjusios pūti lentos, medinės dėžės, nuo drėgmės išsiklaipiusios lentynos ir spintelės, taip pat surūdijęs vandens šildytuvas. Paskutiniu metu Krūva buvo pasidariusi viena iš, taip sakant, jaukesnių gyvenamųjų vietų – ten gyveno patys gerbiamiausi ir įžymiausi mūsų kiemo gyventojai. Po teisybei, ir man būtų priklausęs butas Krūvoje, bet aš niekada gyvenime nesiekiau išorinio efekto ir pernelyg didelės prabangos, be to, man ne visai patiko mintis apsigyventi šitame žmonių sukurtame būste.
Vienintelis gėris, kuris iš Krūvos atiteko man, buvo skaitymas – taip taip, kaip tik Krūvoje aš pradėjau perprasti šį nelengvą ir žmonėms tikriausiai labai svarbų gebėjimą. Kartu su visokiais nereikalingais daiktais ten buvo išmesta ir visokių popierių – ir tokių, kuriuos žmonės vadina knygomis, ir laikraščių bei žurnalų. Man labai rūpėjo sužinoti, kam jie skirti, bet praėjo keleri metai, kol įgudau pažinti visas raides ir sudėti žodžius. Pradėjau nuo pačių žinomiausių dalykų, nuo visko, ką valgo žmonės ir kas atrodo valgoma mums. Nusprendęs, kad ant duonos pakuotės vargu ar bus parašyta, kad tai yra sūris arba dešra, o ant sūrio įpakavimo neturėtų būti užrašyta, kad tai žuvis, pamažėliai varginamai judėjau į priekį, kol vieną dieną galėjau perskaityti jau gan daug: „Ejynam iamytatsį sėlarom ri sęnam šriv sugnad satėdžgiavž: isiaknal esouj uaigli ri uainžad ouk, abragap ri abatsoun aičnagua ri ajuan adasiv ąleis odlipirp iakylad ud."

Gyvendami dviejuose atskirtuose pasauliuose, mes, matyt, nepastebėjome kai kurių reikšmingų žmonėms pokyčių. Tai supratome tik gerokai vėliau. Pirmiausia buvo uždaryta liūdnai pagarsėjusi bandelių kepykla. Vieną rytą susigriebėme, kad ventiliatorius nutilęs ir į kiemą jau neplūsta saldus kvapas. Po kelių dienų atsidarė kepyklos durys, du žmonės išnešė į kiemą ir sumetė Krūvon begalę daiktų – kepykla kvepiančių sulaužytų stalų, keletą kėdžių, vamzdžių alkūnių ir dienos šviesos lempas. Kepyklos langai iš vidaus apdulkėjo ir pasidarė nebešvarūs, o dar po kiek laiko juos užkalė faneros plokštėmis. Nežinau kaip kiti, bet aš šiuos pasikeitimus priėmiau su palengvėjimu – nebereikėjo jaudintis, kad viliojamas kvapas pražudys kokį savimi pasitikintį nutrūktgalvį. Kepykla greit apaugo visokiais pasakojimais ir legendomis. Buvo bjauru klausytis, kad kas antras kiemo gyventojas bent kartą pateko prie rūsyje laikomų miltų atsargų, šiukšlių dėžėje rado dešimtis pyragų, vaišinęsis bandelių kalnais arba prisikimšęs pilną pilvą smėlinės tešlos. Žinojau, kad tai tikros nesąmonės, pasakos. Kad kepyklos uždarymas buvo tik pirmas įvykis numanomoje įvykių virtinėje, ėmė aiškėti tuomet, kai iš namo gatvės pusėje išsikėlė ir mokykla. Kiek buvo galima suprasti iš mokinių ir mokytojų kalbų, nugirstų pro langus, jie persikėlė į „naujas, daug geresnes patalpas". Nežinau, ką tai galėjo reikšti, nes, mano nuomone, ir tos buvo visai geros. Mūsų Krūva dar paaugo, tačiau didžiąją dalį daiktų iš mokyklos išvežė arba sumetė į gatvės pusėje ant šaligatvio pastatytą statybinį konteinerį. Ir mokyklos langai greit papilkėjo. Niekas jų daugiau nebeatidarė, dieną niekas pro juos nežiūrėjo ir nebandė į mus kuo nors pataikyti. Tai buvo net malonu, ir nors gretimame name vis dar gyveno žmonės, dieną jų dažniausiai nebūdavo namie, ir kieme galėjome šeimininkauti beveik netrukdomi. Netrukus susiformavo nauji įpročiai – pavyzdžiui, prireikus nueiti iš vieno kiemo kampo į kitą, jau beveik nebuvo naudojami požeminiai praėjimai, o samanų uždengtoje žemėje išminta daug takelių ir kelių. Saulėtomis dienomis imta maloniai leisti laiką šildantis, arba – pagal žmonių madą – deginantis. Tikėtina, kad šie mūsų gyvenimo pokyčiai neleido numatyti artėjančių žmonių pasaulio permainų. Kai mes galų gale atkreipėme į tai dėmesį, atrodė, kad vyksta kažkas visa apimančio ir neišvengiamo – lyg neužtektų uždaryti kepyklos ir perkelti mokyklos, gyvenamasis namas taip pat po truputį apmirė. Tai pastebėjome vieną rudens vakarą, staiga suvokę, kad jau kelis mėnesius nesame regėję šviesos ir įprasto žmonių judėjimo vakarais mažiausiai pusėje namo langų. Iš pradžių atrodė, kad čia trumpalaikė žmonių klasta, tačiau greit supratome, jog tai visai kas kita – galbūt kokia mirtina liga arba gal žmonės taip pat galų gale užkibo ant kokios kitos, dar didesnės ir stipresnės būtybės, padėtų iš pažiūros gardžių vaišių? Apšviestų langų vakarais vis mažėjo ir mažėjo, kol galų gale – jau žiemos vidury – vieną vakarą tamsus liko ir pats paskutinis dar prieš dieną gyvenamas butas.
Praėjo kelios dienos, kol keletas mūsiškių išdrįso nueiti pažiūrėti, kas vis dėlto atsitiko žmonėms. Įveikdami baimę, apimti blogos nuojautos, iš rūsio kanalizacijos statvamzdžiu ropštėmės į viršų. Tiesą sakant, maniau, kad tai įprasta žmonių klasta. Prisidėjau prie kitų tiktai iš pareigos ir, turiu pripažinti, žingeidumo, bet buvau nutaręs laikytis didžiausio atsargumo. Man atrodė, kad žmonės vis dėlto savo būstuose įrengė naujų spąstų arba išgalvojo kokį kitą būdą, kaip mumis atsikratyti.
Bet jau pirmajame žmonių būste mūsų laukė netikėtumas, o netrukus ir nusivylimas. Buvo aišku, kad žmonių ten nėra, be to, jie išsikraustė jau prieš kurį laiką. Nebuvo palikta visiškai nieko valgomo, jei maistu nelaikysime riebalais prisisunkusių virtuvės grindų lentų ir miltų klijais prie sienų priklijuotų tapetų. Reikia pridurti, kad, skirtingai nei daugelis kitų, aš dar niekada nebuvau kojos įkėlęs į žmogaus būstą, todėl šitas nuotykis, šiaip ar taip, atrodė gniaužiantis kvapą. Žmonių olos buvo didelės ir plačios, bet iš tikrųjų suprasti, kaip jie gyveno, kuo užsiėmė, kaip dauginosi ir kuo maitinosi, čia buvo neįmanoma. Didžiausią įspūdį paliko žmogaus kvapas ir dar ilgai po sugrįžimo į urvą atrodė, kad mano kailis juo kiaurai persisunkęs ir niekada nepavyks jo išvalyti. Kiti žmonių būstai iki pat pastato viršutinių aukštų taip pat buvo apleisti ir tušti. Galbūt žmonės žino arba jaučia kažką tokio, kas nuo mūsų, žiurkių, paslėpta? – samprotavau aš. Galbūt tai buvo koks piktą pranašaujantis instinktas, kuris jiems akimirksniu liepė palikti būstus ir kaip apdujusiems leistis nežinoma kryptimi? Bet tai buvo tik samprotavimas, nes nieko aiškaus taip ir nesupratau. Grįžome į savo urvus ir tuomet mūsų kieme prasidėjo naujas gyvenimas. Žinoma, kartkartėmis kas nors iš mūsų mėgdavo suvaikščioti į žmonių būstus, bet ten nebebuvo ko ieškoti. Mūsų gyvenamoji vieta buvo čia – apačioje, kieme, ir dabar, kai žmonių neliko, galų gale galėjome išnaudoti visus savo kiemo patogumus ir privalumus.
Motinos su mažutėliais vaikais šildėsi popietinėje saulutėje, galų gale netrukdomai ir be baimės galima išvalyti senus urvus, rausiamos ir įrengiamos naujos, sudėtingesnės požeminės patalpos, dar niekada nebuvau matęs tiek daug linksmų ir ateities vilčių kupinų veidų. Kiekviename žingsnyje galėjai sutikti įsimylėjusių porelę, vaikai gimė tuzinais, visur linksmai cypsėjo ir knibždėjo. Kai kas šitame svaigulyje net pradėjo manyti, kad galų gale mes sulaukėme atlyginimo už Didžiosios tragedijos išgyvenimus. Kažkas ėmė atsiminti jau prieš daug metų mirusių žilagalvių išsakytas pranašystes ir sapnuose matytus vaizdus. Aš neprisimenu nei tų žilagalvių, nei kokių nors jų pasakojimų, bet tebūnie taip. Mūsų kiemas klestėjo metus ar kiek ilgiau. Gyventojų priviso tiek, kad ieškodami maisto mes požemiu leisdavomės ne tik į kaimyninius kvartalus, bet dar toliau – per daugelį gatvių, iki pat turgaus. Žinoma, jau buvome suskubę išsiaiškinti, kad už mūsų kiemo vis dar gyvena ir žmonės, ir katinai, ir kitos žiurkės, kurios iš pavydo ir priešiško nusistatymo taip ir tykojo įsiveržti į saugų mūsų pasaulį arba bent pakenkti, atimant iš mūsų sunkiai parūpintą maistą. Bet net į šias pavojingas ir pilnas kliūčių maisto paieškas mes dabar leidomės su džiaugsmu – žinojom, kad turime savo vietą, kur sugrįžti, vietą, kurioje mūsų laukia žmonos ir vaikai.

O tada atėjo pavasaris, ir kartu su juo apėmė be galo nemaloni nuovoka, kad mūsų laimė buvo statyta, taip sakant, iš smėlio. Dabar turiu pasakyti, kad mane jau anksčiau ne kartą buvo apnikusios abejonės ir baimės. Atrodė, kad mūsų laimės, gerovės ir džiaugsmo pagrindas tikriausiai yra kažkas visiškai klaidingo, nelemto, t. y. mūsų nežinojimas ir nenoras suprasti, ką iš tikrųjų sumanė žmonės.
Kelis kartus, kai apie savo abejones bandžiau cyptelėti, jaunieji mane nutildė. Jie net nenorėjo, kad būtų minima Didžioji tragedija. „Na, kaip jūs visą laiką galite knaisiotis praeityje? – apmaudavo jie. – Mes gyvename čia ir dabar, turime galvoti apie ateitį. Tai jau buvo."
Tada sugrįžo žmonės. Viskas prasidėjo neapsakomu triukšmu, bet iškart kažkas atbėgo iš žmonių būsto ir papasakojo, ką matęs pats savo akimis, – į pastatą įėję keletas žmonių ir pradėję jį niokoti. Greit tai savo akimis galėjo pamatyti kiekvienas – žmonės plėšė savo būstų langus ir net žemėn įklimpusias duris. Mūsų kieme prasidėjo seniai neregėta suirutė. Kelios kartos jau buvo visiškai įpratusios prie gyvenimo ant žemės, ir praėjo kuris laikas, kol suvokė, kad ir nuosavame kieme derėtų slėptis ir slapstytis.
Bet durų ir langų žmonėms neužteko. Netrukus jie ėmė laužyti namų lubas ir grindis. Ištisas dienas kieme tvyrojo pilkos ir kandžios dulkės, sklido baisus triukšmas, apie vaikų vedimą į saulutę arba gaivius pasivaikščiojimus gryname ore buvo galima užmiršti. Vieną akimirką man šovė į galvą pernelyg drąsi mintis – o jei dėl kokių nors priežasčių staiga pasikeitė žmonių meniu? Priežastis galėjo būti mums iki šiol nežinomas kataklizmas, kuris paskatino tokį staigų žmonių išsikėlimą iš savo būstų. Ir koks būtų stebuklas, jei dėl šio kataklizmo – aš jį įsivaizdavau panašų į mūsų Didžiąją tragediją, tiktai dar baisesnį – žmonės būtų praradę tik jiems charakteringą potraukį mėsai, duonai, daržovėms ir pradėję maitintis mediena, betonu, plytomis ir žeme?
Žinoma, nebuvau teisus, tai tik tokie pamąstymai, į kuriuos tikriausiai dėl savo amžiaus vis dažniau mėgdavau nugrimzti.
Ir tada, kai liko tik plikos pastatų sienos, žmonės griebėsi viską atnaujinti. Ko nors absurdiškesnio niekas iš mūsų dar nebuvo patyręs – pirmiau sulaužo, tada patys priversti sutvarkyti. Sambrūzdis gyvenamajame name buvo toks didelis ir nepaprastas, kad mes net pražiopsojome, kaip kažkas panašaus prasidėjo ir buvusios mokyklos pastate. Jo žmonės taip smarkiai neniokojo, bet vis dėlto neapsiėjo nelaužę langų ir durų, nedaužę tinko ir net nesugriovę keleto sienų. Taip ir atrodė, kad žmones apėmęs kažkoks laukinis įniršis. Gerai būtų, jei tai liestų tik juos pačius, tačiau greitai šio pasiutimo pasekmes pajutome ir mes – ir tai nebuvo tik dulkės ore, nepakeliamas triukšmas ar žemės drebėjimas. Pirmiausia žmonės visiškai uždarė visus gyvenamojo namo, po to ir mokyklos rūsių įėjimus. Vieną gražią dieną mūsų praėjimai atsirėmė į pilkas ir niekaip neįveikiamas mūro sienas. Be to, kadangi mūsų kiemas yra uždaras, siena jį juosė iš visų pusių, neleisdama ištrūkti lauk ir leistis į klajones po kaimynų namus ar toliau į miestą. Mūsų kiemas tapo kalėjimu. Atėjo liūdni laikai. Nakties tamsos priedangoje drąsesni puolė ieškoti išėjimo, kol galų gale rado seniai užgriuvusį lietaus vandens nuotėkį, pro kurį buvo galima patekti į gatvę.
Vyravo dvi priešingos nuomonės, kaip reikėtų elgtis. Dalis kiemelio gyventojų tvirtino, kad reikia kuo greičiau gelbėtis ir apleisti šią vietą. Kiti manė, kad žmonių sukelti nepatogumai negali būti amžini ir anksčiau ar vėliau gyvensime kaip gyvenę. Nors aš labiau linkau pritarti pirmiesiems, mintis apie bėgimą iš namų man atrodė be galo bjauri. Nesu joks jaunuolis; kas žino, kiek liko gyventi, ir neturėjau nė mažiausio noro gauti galą kokioje nors svetimoje ir nepažįstamoje vietoje. Todėl jau geriau lieku čia, mūsų kiemelyje, ir nieko, kad jis neatpažįstamai pasikeitė. Po truputį gyventojų jame vis mažėjo ir mažėjo. Apie tas šeimynas, kurios išvyko, mes – pasilikusieji – daugiau nieko negirdėjom, nes nė vienas nebandė grįžti. Į mūsų uždarą kiemelį įsibrovė ir vienatvė bei sąmyšis. Vasaros pabaigoje, atrodo, liko tiktai kokios kelios šeimos ir keli tokie pat vienišiai kaip aš. Man atrodė, kad buvau vyriausias iš visų likusiųjų.
Abiem namams jau buvo sudėti nauji langai ir durys, ir aš vyliausi, kad liguistiems žmonių veiksmams netrukus ateis galas. Gaila, mano viltims nebuvo lemta išsipildyti, ir aš net nenujaučiau, kad blogiausia dar tiktai prieš akis.
Vieną dieną į mūsų kiemelį atvyko būrelis žmonių ir pirmiausia išgabeno didžiąją Krūvą. Krūvos būstuose jau seniai niekas negyveno, todėl iš pradžių to nepalaikiau dideliu praradimu. Bet pasirodė, kad tai tiktai pradžia. Žmonės sugrįžo ir pradėjo kasti – jie nukasė kažkada vešliu samanų kilimu užklotą, bet jau kurį laiką statybinėmis atliekomis ir dulkėmis užbertą kiemelio viršutinį sluoksnį su visais mūsų urvais, slėptuvėmis ir miegamaisiais. Nukastą smėlį ir atliekas bėrė į karučius ir lentiniais tilteliais stūmė į namus, o paskui lauk į gatvę, kur išpildavo į didelius konteinerius.
Supratau, kad tai galas. Vietų, kur pasislėpti, kiemelyje darėsi vis mažiau ir mažiau, pasibaisėjęs žiūrėjau, kaip žmonės atkasa butus, kuriuose dėl kažkokių lengvabūdiškų priežasčių slėpėsi kiemelyje likusios motinos su mažais vaikais, ir jie visi paniškai cypdami metėsi kas kur. Iš migių buvo iškratyti seniai ir ligoniai. Nuo žmonių nebuvo jokio išsigelbėjimo. Niekuo negalėjau padėti gentainiams. Niekas negalėtų. Vienintelis, kuriam galbūt dar pajėgiau kuo nors pagelbėti, buvau aš pats. Taip, jau nebuvau joks jaunuolis, bet savo valia pasiduoti arba žūti žmonių puolamam man nė į galvą neatėjo. „Viens, du, trys!" – suskaičiavau sau, giliai įkvėpiau ir puoliau bėgti. Iš savo urvo išlėkiau su tokia energija, kad kieme besibastantys žmonės iš netikėtumo akimirkai net sustingo. Neleidau jiems atsipeikėti, šokau į vidų pro atdaras duris ir – laiptais į viršų. Dabar žmonių būstuose dvokė dar bjauriau negu anąkart, kai juos buvo ką tik palikę. Bet į tokias smulkmenas nekreipiau dėmesio, bėgau, kiek kojos neša. „Ei, žiurkė!" – kažkas klykė man už nugaros. „Čiupkit ją!" – čia pat greta šaukė kažkas kitas. „Muškit!" – „Gelbėkit, žiurkė!" – kažkur virš manęs įsispiegė žmogaus patelė, kažkas krito, griuvo, dardėjo, o man už nugaros ištiško lipnus ir aštriai dvokiantis skystis. O aš tik bėgau. Nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę, jei bėgimo pabaigoje nebūčiau atsidūręs ten, kur patekau visai netyčia. Aš įbėgau į mažą patalpą, iš kurios nebebuvo išėjimo. Bent jau pirmą akimirką taip atrodė, tačiau tada grindyse pastebėjau skylę ir, ilgai negalvodamas, puoliau į ją.

Dabar, po ilgesnio laiko, atrodo, kad ten apačioje, tamsoje ir drėgmėje, aš išbuvau visiškai nedaug, bet suprantu, kad tai klaidingas pojūtis. Nesinori prisiminti tų visų ilgų, nežinomybės ir kankinamos baimės kupinų valandų, dienų ir naktų, kurios prabėgo, kenčiant vis didesnį alkį ir troškulį ir vis dažniau galvojant, kad labiausiai tikėtina, jog iš ten jau niekada neištrūksiu. Galima būtų sakyti, kad išsigelbėti mane privertė per jėgą. Kažkurią naktį – nors tuo metu dar nenujaučiau, naktis tai ar diena, – į mano siaurąją požemio prieglaudą pradėjo veržtis vanduo. Tai tikrai buvo lietaus vanduo, aš pajutau jo kvapą, persmelktą gatvės ir stogų kvapų, ir aš gėriau – gėriau taip, kaip gali gerti tik ištroškę, ir vieną akimirką net nesuvokiau, kad bet kada galiu nuskęsti. Plaukti prieš srovę nebuvo lengva, kapsčiausi ir prunkščiau, šliejausi prie sienų ir kepurnėjausi, bet šaltas vanduo gaivino ir varė į priekį – aukštyn, kad ir kas ten manęs lauktų.
Be galo nustebęs išlindau siauru vandens nuotėkiu atgal į mūsų kiemelį. Iš karto jo visai nepažinau. Ten, kur kadaise buvo žalias samanų kilimas, dabar lietuje spindėjo akmeninis grindinys. Gyvenamojo pastato sienos buvo lygios ir neseniai nudažytos beveik baltai, o buvusi mokykla atrodė švari ir išpuošta. Bet tai dar ne viskas – daugelyje langų vėl spindėjo šviesa. Taigi žmonės sugrįžo į savo būstus, prieš tai iš pastogių išvarę mus. Po truputį ėmiau suvokti, kad tokį slaptą planą žmonės jau turėjo iš pat pradžių – pirmiausia sudaryti įspūdį, kad jie šią vietą palieka be priežiūros ir mūsų žiniai, o paskui greitai ir be gailesčio mus iš čia išguiti.
Tupėjau kiemelio viduryje, ant šalto grindinio šalo kojos ir uodega, lietus kiaurai permerkė kailį, bet man buvo nesvarbu – žiūrėjau į apšviestus antro aukšto langus ir jaučiau savyje bręstant ryžtą pradėti karą, atkeršyti, kad ir kiek man tai kainuotų.
Būste buvo apsigyvenusi dar visai jaunų žmonių šeima – šviesiaplaukė patelė plonomis ilgomis kojomis ir už ją nedaug žemesnio ūgio patinėlis. Jų migis kol kas dar nebuvo įrengtas – abu chaotiškai zujo ten ir atgal, pernešdami kažkokius daiktus. Traukė juos lauk iš rudų dėžių, apžiūrinėjo, vartė rankose, padavinėjo vienas kitam ir, nors aš to iš kiemelio negalėjau išgirsti, – atrodo, retkarčiais šūkčiodavo. Nors savo name, už langų stiklų ir balkono durų žmonėms tikriausiai atrodė, kad jie saugūs, šie – stebint juos iš lauko, atrodė visiškai neapsaugoti ir įveikiami. Žinoma, jei pavyktų prisėlinti prie jų kuo arčiau ir pasinaudoti jų silpnumu. Tą akimirką ryžausi tai padaryti. Nieko baisaus, kad kiemelyje likau vienas. Nieko, kad čia nebeturėjau kur dėtis. Nusprendžiau grįžti kiekvieną vakarą, stebėti ir kantriai laukti.
Žinoma, nebuvo lengva – maisto reikėjo ieškoti vietose, kurias savo nuosavybe jau laikė kiti. Retai sutikdavau ką nors iš mūsiškių, tačiau nei aš pasakojau apie savo planus, nei jiems norėjosi tokiam kerplėšai kaip aš ką nors pasakoti apie save. Sveiki, laba diena, kaip sekasi? – toks būdavo mūsų pokalbis.
Greitai įsidėmėjau, apie kelintą žmonės parsiranda į savo būstus. Tuo metu jau visada tupėdavau kiemelio viduryje – nepriklausomai nuo to, lijo, švietė saulė ar snigo. Miegoti eidavau tiktai tada, kai įsitikindavau, kad žmonės jau taip pat užmigę. Vis dėlto buvau pastebėjęs, kad užgesusi šviesa jų languose dar nereiškė, kad jie miega. Kartą, kai šviesa jau užgeso ir, akimirką palaukęs, jau rengiausi leistis į požemį, išgirdau atsidarant balkono duris. Jie abu išėjo į balkoną. Moteriškė vilkėjo kažką baltą ir ilgą, vyriškis buvo beveik nuogas, tiktai kažkuo prisidengęs juosmenį. Jie atsirėmė į balkono turėklus, o tamsoje žibėjo maži raudoni angliukai. Apie ką jie ten kalbėjo, girdėti negalėjau. Tačiau supratau, kad atėjęs metas veikti. Veržliai perbėgau kiemą – iš pradžių viena kryptimi, paskui priešinga, galų gale pradėjau sukti ratus. Ar jie iš tikrųjų manęs nepastebės? Pastebėjo.
„Žiūrėk, žiurkė!" – pasakė žmogaus patelė. Su džiaugsmu išgirdau jos balse skambantį susijaudinimą ir pasibjaurėjimą.
„Kur?" – kitas žmogus manęs iš karto nepastebėjo.
„Ten, žiūrėk!" – ji ištiesė ranką. „Fui, kokia didelė! Bjauru!"
„Tau baisu?"
„Paprasčiausiai bjauru. Ir tu dar sakai, kad čia viskas švaru ir sutvarkyta."
„Galbūt įlindo iš gatvės?"
„Vis tiek. Juk jos nešioja visokias ligas. Įsivaizduok, kas mums bus..."
Neišgirdau, ką ji pasakė.
„Tu ką nors darysi, pažadi?"
„Ryt reikės pakalbėti su šeimininku", – pasakė jis. Abu grįžo į butą. Aš dar akimirką palaukiau. Buvau uždusęs, širdis daužėsi ir nuo bėgimo, ir nuo džiaugsmingo susijaudinimo – galų gale tai prasidėjo. Taip pat atrodė, kad mano planas pasiseks.
Buvau girdėjęs, kad žmonių veiksmai lengvai nuspėjami ir valdomi – reikėjo tuo įsitikinti pačiam.
Aš stengiausi nepraleisti nė vieno vakaro ir greit pajutau, kad apie šių dviejų žmonių gyvenimą žinau gerokai daugiau nei apie savo ar į save panašių žygius. Galima sakyti, kad pradėjau gyventi jų gyvenimą, pats savąjį palikęs be priežiūros. Jei kartais man pasitaikydavo kokį vakarą praleisti – tokie atvejai buvo nepaprastai reti ir dažniausiai turėjo kokią rimtą priežastį, pavyzdžiui, dėl ligos, – manęs ilgai neapleido įtarimai, kad galėjau praleisti ką nors ypač reikšminga ir kaip tik tą vakarą būčiau sužinojęs apie žmones kai ką ypatinga, ko niekada daugiau sužinoti nepavyks. Kartą smarkiai išsigandau, kai jų būsto langai buvo tamsūs beveik dvi savaites – mano galvoje sukosi visokie šiurpūs vaizdai. Įsivaizdavau, kad galbūt abu pateko po mašina arba apsinuodijo sugedusiu maistu, bet po to jie vėl sugrįžo, ir supratau, kad, labiausiai tikėtina, jie buvo leidęsi į kažkokias klajones. Jau mačiau juos ir apsirengusius, ir beveik nuogus, buvau matęs juos ką tik atsibudusius rytą, mačiau, kaip jie ruošia ir valgo savo valgius, kaip glamonėjasi ir kaip kartais gana garsiai, mosuodami rankomis, rėkia vienas ant kito – ir tai man suteikdavo didžiausią džiaugsmą. Nors šitas rėkavimas kartais prasidėdavo nei iš šio, nei iš to, greitai pastebėjau, kad kivirčą išprovokuoti galiu ir aš. Likdavo tik sulaukti, kol jie pažiūrės pro langą arba išeis į balkoną, perbėgt per kiemą, ir baigta!
„Aš juk sakiau, kad bjauriuosi žiurkėmis!" – patelės balsas darėsi vis šaižesnis.
„Na taip, bet ką daryti", – tyliai burkavo patinėlis.
„Bet juk tu sakei, kad kalbėsi su šeimininku."
„Jau kalbėjau."
„Tai kodėl jis nieko nedaro?"
„Žadėjo daryti."
„Pažiūrėk – laksto visai čia pat."
„Pakalbėsiu."
„Tu visada taip sakai – pakalbėsiu, pakalbėsiu, bet prasmės jokios", – patelė piktai pasisuko ir įėjo atgal į namus.
„Ką nors sugalvosiu", – dar pasakė patinėlis, nors moteriškės arti jau nebuvo.
„Tu visada taip sakai – sugalvosiu, sugalvosiu! – skambėjo iš būsto. – Tai būtum ėmęs ir ką nors sugalvojęs! Lyg ten kažką baisiai reikėtų sugalvoti! Nežinia kodėl kiti susitvarko su žiurkėmis, tiktai tu negali!"
Na, aš jau aiškiai žinojau, kad mano planas po truputį įsikūnija. Kartą patelė į balkoną išėjo viena. Atsirėmusi į turėklus ji rūkė, žiūrėjo žemyn ir mūsų žvilgsniai susidūrė. Kokią akimirką ji nieko nesakė ir nejudėjo. Tačiau greitai išsitiesė ir įėjo į kambarį.
„Įsivaizduoji, ji tupi kiemo viduryje ir spokso į mane! Jei tu nieko nedarysi..." – negirdėjau, ką ji pasakė, nes balkono durys triukšmingai užsitrenkė. Po dviejų dienų jie prie langų ir stiklinių durų pakabino užuolaidas, ir nors jos buvo nevisiškai permatomos, per audinį stebėti juos jau nebuvo taip paprasta. Tai, žinoma, sukėlė nusivylimą, bet tada atėjo vasara ir būtent ji padovanojo man vieną dar nebuvusią galimybę. Keistą sujudimą kiemelyje pastebėjau jau popietę, kai, būdamas nekantrus, iškišau nosį šiaip sau pasižiūrėti. Kieme, be jų abiejų, buvo dar keli žmonės – viename kampe stovėjo metalinis indas su kojelėmis, jame kūrenosi ugnis. Ten pat buvo išneštas stalas ir kelios kėdės. Ant stalo patelės dėjo įvairius viliojamai kvepiančius valgomus ir geriamus daiktus. Jutau, kad ten yra ir visokių sūrių, ir mėsos, ir, žinoma, duonos. Ant būsto balkono buvo padėta dėžė, iš kurios skambėjo tai, ką žmonės mėgsta vadinti muzika, – per savo gyvenimą girdėjau gan daug šitokio triukšmo, todėl galiu drąsiai tvirtinti, kad tai dar nebuvo pats beprotiškiausias atvejis.
Pamažu kieme jų rinkosi vis daugiau ir daugiau, valgių kvapas viliojo vis smarkiau, triukšmas augo. Supratau, kad metas veikti. Giliai įkvėpiau oro, atsispyriau, pašokau ir puoliau bėgti. O, kaip aš bėgau! Taip niekada nebėgau. Pirmiausia šoviau tiesiai ant stalo, aukštyn per koją ir išilgai per viską, kas ten buvo sudėta, – ten buvo indai su bulvių salotomis, maži sumuštiniai, rauginti agurkai, šviežios daržovės, marinuota lašiša, įdaryti kiaušiniai, nedideli kotletukai ir sūdyti grybai. Ir tai dar ne viskas – kitame stalo gale buvo padėklas su pyragaičiais ir tortas. Taikiausi tiesiai į jį – ant kiemo jau nusileido ūksminga prieblanda, ir joje balta grietinėlė spindėjo kaip ryškus ir viliojantis švyturys.
Mane pastebėjo, kai tik patekau ant stalo.
„Gelbėkit, žiurkė!" – suspigo viena patelė, kuri tuo metu stovėjo prie stalo ir bandė šakute išskirti du sulipusius lašišos gabalėlius. Aš įlindau tarp pakeltų lašišos gabalėlių ir tų, kurie dar buvo likę lėkštėje, tiesiog pranėriau. Tada įšokau į salotas ir puoliau pirmyn.
„Kur?!" – atsiliepė kita patelė.
„Ten, žiūrėk!"
„Darykite ką nors!"
„Padėkit!"
„Fui!"
„Jų čia daug!" – suriko kažkas. Tai, žinoma, nebuvo teisybė, bet kaip tik tokį įspūdį buvau norėjęs sukurti. Perbėgęs per stalą ir dingęs pastalėje, išnirau iš po staltiesės krašto kitoje pusėje ir puoliau į kepimui paruoštos mėsos dubenį šalia rūkstančios ugnies dėžės. Įlėkęs į jį, nusiverčiau kūliais iki kiemo kampo, o tada puoliau atgal – skersai į priešingą kampą, pro visą būrį žmonių, kurie, pastebėję mane ar galbūt tik įsivaizdavę, kad mato, šokinėjo į dešinę ir kairę, grūdosi vienas ant kito, rėkė ir žvėriškai spiegė. Kažkas mane bandė sulaikyti, partrenkti ar suspausti – pavojingai arti dundėjo sunkūs batai, vienas jų net įsigudrino užminti ant paties uodegos galiuko, į grindinį dužo stiklai, kažkas krito ir riedėjo. Su triukšmu atsilapojo viršutinių aukštų butų langai, pro juos kaišiojo galvas smalsuoliai.
„Ar baigsite siautėti?" – užriko kažkas iš viršaus. „Matyt, reikės iškviesti policiją."
Nelaukiau nei policijos, nei kol kuris nors iš kiemo svečių mane sumindys – sprukau atgal į vandens nuotėkį ir iš ten klausiausi, kaip pamažu siautulys rimsta ir stoja tyla. Tiktai tada drįsau išlįsti į paviršių. Stalas, ugnies dėžė ir kėdės buvo nunešti, sudaužytų indų šukės sušluotos, ir tiktai kai kur tarp grindinio akmenų žibėjo smulkios stiklo šukės. Radau kelis žalius žirnelius ir porą kumpio gabalėlių. Antro aukšto balkono durys buvo praviros, patinėlis stovėjo nugara į mane, patelė buvo kambaryje.
„Tu gerai žinai, kad dariau viską..." – ištarė jis. Ką jam atsakė patelė, negirdėjau.
„Jeigu manai, kad aš kaltas – gerai, prašau atleisti", – pasakė jis.
Aš vėl negirdėjau atsakymo.
„Na, bet ką, tavo manymu, turėjau padaryti?" – visiškai tyliu balsu paklausė jis.
„Bet tai buvo mano gimimo diena!" – užriko patelė ir, atrodo, pravirko. Patinėlis neatsakė, jis pasisuko, ir man pasirodė, kad visiškai trumpam mūsų žvilgsniai susitiko. Galbūt tamsoje spindėjo mano akys. Aš pasitraukiau giliau į kiemo kampą, o patinėlis piktai sudavė per balkono turėklus.
Tą vakarą užmigau jausdamas tikrą pasitenkinimą, bet kitą dieną manęs laukė nemaloni staigmena. Antrame aukšte atsirado šuo. Dar visiškai jaunas ir kvailas, tačiau tikrai nemažas – net baisu pagalvoti, koks jis išaugs. Jis buvo išėjęs į balkoną ir, pastebėjęs mane, kvailai vizgino uodegą. Porą kartų perbėgau kiemą, ir šuo žvaliai amtelėjo.
„Kas tau yra? Ko loji?" – paklausė patelė ir išėjo į balkoną. Aš tyčia dar kartą perbėgau per kiemą.
„Ciuc! Ciuc! Žiurkė! Saugok!" – pasakė patelė šuniui, šis dar kartą amtelėjo, o ji visaip jį glostė ir kasė. „Geras šuo, geras šuo!"
Bjauru žiūrėti.
Jie ėmė vesti šunį į kiemą. Jis ten šlapinosi, kartais tuštindavosi ir, tikriausiai užuosdamas mano pėdsakus, išuostinėdavo visus kampus, bet aš, žinoma, tuomet nesirodžiau. Iš savo slėptuvės išlįsdavau tik tada, kai jie būdavo sugrįžę į savo būstą. Atsitūpdavau kiemo viduryje ir laukdavau. Savo ruožtu jie, atrodo, jau laukdavo mano pasirodymo. Arba priešingai – tikėjosi, kad aš kurią dieną dingsiu. Jie kiekvieną vakarą prieidavo prie lango arba išeidavo į balkoną ir pažvelgdavo žemyn.

Vasaros pabaigoje jų šuo, – beje, šunį žmonės dėl man nežinomos priežasties vadino Lokiu, – jau buvo gerokai paaugęs, ir kartais jie mėgdavo išleisti jį į kiemą vieną patį. Tai suteikė man galimybę, kurią nutariau išnaudoti ir pabandyti rasti bendrą kalbą su šuniu. Žinoma, labai bijojau, šiaip ar taip, Lokys iš pusdidžio šunėko jau išaugo į nemažą šunį, tačiau per savo ilgą gyvenimą turėjau reikalų su visokiais pavojais, todėl nusprendžiau, kad kaip nors ir šį kartą išnešiu sveiką kailį. Pastebėjęs, kad Lokį vieną patį į kiemą jie išleidžia savaitgaliais, sekmadienio rytą jo jau laukiau. Durys prasivėrė, ir jis sparčiai, nagais braižydamas grindinio akmenis, išbėgo laukan. Tupėjau kiemo pakraštyje ir nejudėdamas laukiau. Dalykiškai pačiurenęs, Lokys prikišo snukį prie žemės, suprunkštė, pakėlė galvą ir pamatė mane. Kokią akimirką žiūrėjome vienas į kitą, o tada jis ėmė vizginti uodegą. Aš nieko nedariau. Lokys lėtai, vis smarkiau vizgindamas uodegą, priėjo prie manęs. Nejudėjau. Žinojau, kad šitokią akimirką svarbiausia išlaikyti orumą, ėmęs blaškytis viską kaipmat sugadinčiau. Lokys išleido labai keistą garsą, lyg duslų cyptelėjimą, ir priėjo labai arti. Šlapias snukis buvo taip prikištas, kad visiškai uždengė vaizdą į kiemą. Jo nasrai tokie dideli, kad galėtų nuryti mane dviem kąsniais – bet prieš tai, žinoma, jis mane pervertų savo baisiomis baltomis iltimis. Liežuvis priminė gyvą mėsos gabalą, kuris tai išsprūsdavo iš pravertų nasrų, tai vėl pasislėpdavo. O dar tas bjaurus dvokas – šuo karštligiškai kvėpavo, ir sulig kiekvienu jo iškvėpimu per mane ritosi atbaidantis dvokas. Bet aš viską iškenčiau ir net įsigudrinau labai lengvai krustelti uodegą. Šuo nustojo kvėpuoti, susičiaupė, nosis išplėstomis šnervėmis dar priartėjo. Mūsų nosys beveik susilietė. Jis mane apuostė. Aš sulaikęs kvėpavimą apsimečiau, kad apuostau jį.
„Loky, fu! Paimk! Ciuc! Paimk!" – pasigirdo iš viršaus. Šuo dėbtelėjo. Balkone buvo jo šeimininkė. „Saugok! Paimk! Kas ten yra?! Paimk!"
Bet Lokys neklausė. Jis pažvelgė į mane, pakreipė galvą, pavizgino kvailą uodegą, tada vėl dėbtelėjo į šeimininkę ir jos garbei taip pat truputį paplakė uodega. Aš iš karto pamačiau, kad šitas – šeimininkei skirtas – uodegos vizginimas buvo kupinas sumišimo. Lokys vėl atsigręžė į mane, pasitraukė keletą žingsnių, pašoko vietoje ir žvalinančiai amtelėjo: „Au!" Aš nejudėjau. „Au!" – pakartojo jis, ir dabar, stengdamasis pamėgdžioti jo judesius, pašokau ir aš. Tai šuniui akivaizdžiai patiko, nes jis jau pašoko aukščiau ir sulojo du kartus: „Au-au!"
„Loky, paimk! Paimk!" – žmogaus patelė vis dar bandė šunį užsiundyti, bet Lokys jos jau nebeklausė. Kad šuo gali būti taip neapsakomai kvailas – net jei kas man tai būtų pasakojęs, – tikrai nebūčiau patikėjęs. Kad užmirštų savo šeimininkę, jam reikėjo tiek nedaug – užteko pasirodyti vienai senai žiurkei ir šuo buvo pasiruošęs praleisti visą likusią dieną su savo išgalvotais žaidimais.
„Tai daryk ką nors! Vesk jį į viršų! – girdėjau šeimininkės balsą. – Jį gali sukandžioti! Gal ta žiurkė pasiutusi!"
Labai jau negražus įžeidimas. Vien tik dėl to, kad kas nors tau nepatinka, nereikia jam priskirti nesamų ligų. Todėl, prieš jiems paimant šunį, aš staigiai šoviau į priekį, pašokau ir įsikabinau jų Lokiui į nosį. Nestipriai, tik truputį, bet kas nežino, kad būtent nosis skauda smarkiausiai. Lokys sukaukė, metėsi į šoną, aš nuskridau, atsitrenkiau į grindinį ir nuriedėjau. O šuns šeimininkė tik rėkė ir aimanavo: „Aš tau sakiau! Matei! Ta žiurkė jam įkando! Ji tikriausiai pasiutusi! Skambink veterinarui, mes turime jį vežti pas veterinarą!"
Patinėlis šių riksmų tikriausiai negirdėjo – jis jau skuodė laiptais žemyn ir išbėgo į kiemą. Lokys, lyg nieko nebūtų įvykę, lakstė šen bei ten ir, garsiai šnopuodamas savo tikriausiai visada perštinčiu šnipu, uostinėjo savo ir mano pėdsakus, o aš tuo tarpu jau buvau grįžęs į vandens nuotėkį.

Galima sakyti, kad nuo tos dienos mudu su Lokiu susidraugavome. Įsikabinimo į nosį jis nepalaikė piktu. Žinoma, jei tik galima draugais laikyti būtybes su tokia skirtinga kilme, patirtimi, gyvenimo sąlygomis ir protu. Susitikę kieme, mes visada „pažaisdavome" – aišku, Lokys visiškai rimtai tai laikė nekaltais žaidimais, o man buvo svarbu, kad šituos žaidimus ir draugystę pastebėtų Lokio šeimininkai.
Nežinau, kas jų būste darėsi žiemą, nes šaltuoju metu visi langai ir balkono durys buvo uždaryti, bet pavasaris atnešė malonių permainų. Vieną pirmųjų šiltų pavasario vakarų tupėjau kiemo viduryje, ir iš žmonių būsto nuskambėjo riksmas.
„Aš to daugiau nepakęsiu..." Pagrindinis rėksnys buvo patelė. Patinėlio atsakymas skambėjo kaip neaiškus murmėjimas.
„Tu tikriausiai nori, kad aš čia uždusčiau!"
„Palik mane ramybėje!"
„Neliesk manęs!"
„Tu man bjauri!"
„Negaliu pakęsti!"
„Aš tavęs nekenčiu!"
Kažkas buvo nuversta ar sudaužyta, trinktelėjo durys ir stojo tyla. Kad ir kas ten įvyko, jutau, kad tai reikšminga.
Vakare išvedęs į kiemą Lokį, jo šeimininkas stovėjo prie pat durų ir rūkė. Jis atrodė sukumpęs ir liūdnas. Iš savo slėptuvės tą vakarą neišlindau. Kitą dieną Lokys kiemelyje nepasirodė. Ir dar kitą, ir dar. Supratau, kad galbūt daugiau jo niekada nepamatysiu. Atrodė liūdna – kad ir kokia nelygiavertė ir absurdiška buvo mūsų draugystė, vis dėlto tai bent šiokia tokia kompanija, nes likusį laiką aš tik stebėjau antrame aukšte gyvenančius žmones ir, galima sakyti, lėmiau jų likimą.

Praėjo kelios savaitės, žmonių būsto langai vakarais liko tamsūs, balkono durys – uždarytos. Porą kartų iš smalsumo pasirodžiau kieme ir šviesiu paros metu, bet ir tada languose nepastebėjau jokio judėjimo. Be to, saulės šviesoje įžvelgiau, kad langų rėmai nuo miesto dulkių jau gerokai apsinešė. Tai buvo visiškai keistas pojūtis. Negaliu neigti, mano tikslas buvo atkeršyti žmonėms už suniokotą mūsų kiemą, už sužlugdytus gyvenimus. Tačiau žaliomis samanomis apaugęs kiemas ir gyvenimas jame jau atrodė kažkas tolima, nepasiekiama, ko galbūt net niekada nebuvo. Visas mano gyvenimas – šie vakarai kieme ir žmonių stebėjimas. Jokio kito gyvenimo jau neturėjau. Žmonių patinėlis pasirodė dar kartą. Tai įvyko vėlų vakarą, kai maniau, kad žmonės savo būstą paliko amžiams, ir šviesos antro aukšto languose daugiau niekada nepamatysiu. Jau ketinau grįžti į savo požemį, kai viename lange šviesa vis dėlto užsidegė. Nors pačių žmonių nemačiau. Po kurio laiko šviesa vėl užgeso, balkono durys atsidarė ir jis išėjo į balkoną. Vienoje rankoje laikė taurę, kitoje butelį. Butelį jis pastatė sau prie kojų, atsirėmė į turėklus ir ėmė žiūrėti žemyn į kiemą. Išgėręs iš taurės užsirūkė ir pastebėjo mane.
„Tai mes čia", – pasakė jis. Praėjo nemažai laiko, kol suvokiau, kad jis galbūt kalba su manimi.
„Na, ko žiūri?" – paklausė jis. „Liūdi savo draugelio? Lokys čia jau negyvena. Veltui jo lauki. Ir jo šeimininkė čia negyvena. Lauki jos ar nelauki. Taip, mes jau likome vieni patys. Ir tu, ir aš. Taip jau yra."
Vyriškis ištuštino ir vėl pripildė taurę.
„Nori ko nors valgyti?" – paklausė jis, padėjo ant žemės taurę ir įėjo į būstą. Po akimirkos sugrįžo, pastatė balkone kėdę ir kažką man numetė. Ant grindinio priešais mane pliaukštelėjo nemaža riekė rūkytos dešros. „Imk, nebijok!"
Atidžiai apuosčiau dešrą. Pernelyg jau įtartinos tokios netikėtos žmonių dovanos.
„Ėsk, ėsk, neapnuodyta. Nesu jau koks nors žvėris", – pasakė jis ir trumpai susijuokė.
Atsargiai patraukiau dešrą į savo pusę ir paragavau. Visai normali dešra.
„Na, matai? Juk sakiau", – žmogus užsirūkė dar vieną cigaretę.
„Dabar mums abiem bus šventė. Taip sakant, atsisveikinimo balius. Matysi, kokie bus tavo nauji kaimynai. Ir apskritai ar šiais laikais bus. Ar bus koks, kuris tave čia šitaip vaišins dešra. Pažiūrėk, pusė namo ir taip tuščia, šeimininkas niekam negali išnuomoti. Niekas neturi pinigų, visiems krizė. Krizė visais frontais. Tu tiktai nemanyk, kad viskas per tave. Tik neišpuik. Arba nepradėk kankintis dėl kaltės jausmo ar sąžinės graužimo. Tu esi tiktai žiurkė, todėl aš net nežinau, ar supranti, ką aš tau dabar pasakoju. Nors koks skirtumas – supranti mane ar ne."
„Suprantu, suprantu!" – norėjosi sušukti, bet žinojau, kad mano riksmo žmogus nei išgirs, nei supras. Todėl tiktai pavizginau uodegą ir apsukau nedidelį ratą per kiemą.
„Na, matai, mano tiesa, – pasakė žmogus. – Tu visiškai nesiklausai."
„Klausausi, klausausi!" – norėjau atsakyti. Atsistojau ant užpakalinių kojų ir pasistiebiau į jo pusę.
„Aš apie tave nieko nežinau, neturiu nė supratimo, ar tu senas, ar sena, aš net nežinau, ar tu patinėlis, ar patelė, nežinau, ar turi vaikų, nieko nežinau. Taip, kaip tu nieko nežinai apie mane – neturi supratimo, koks mano vardas, nežinai, kuo aš užsiimu, nesupranti, kodėl dabar sėdžiu čia ir kalbuosi su tavimi. Juk tai juokinga – kalbėtis su kiemo žiurke!"
Bet vyriškis nesijuokė.
„Ar žinai, kodėl nupirkau Lokį? Lokį nupirkau ir padovanojau jai, nes per kvailumo man atrodė, kad tai galbūt ką nors pakeis. Matai, mudu neturėjome vaikų. Ne todėl, kad nenorėjome, ne, buvo kaip tose pasakose – kartą gyveno senelis su senele... ir jie neturėjo vaikų. Nors ką aš čia dabar tau kalbu – ką tu gali žinoti apie pasakas! Tai buvo bendra nelaimė, kuri po truputį sugraužė mus, kiekvieną atskirai. Kol pradėjome kaltinti vienas kitą, o galų gale ir kitus – kaimynus, kurie triukšmauja laiptinėje, gydytojus, taip, taip – net tave čia, kieme. Kartą ji man taip ir pasakė: „Ar žinai, kas yra ta žiurkė? Ta žiurkė yra viso blogio šaknis – mes turime ja atsikratyti, ir vėl viskas bus gerai." Tai, aišku, buvo kvailystės, bet kurį laiką buvau pilnas ryžto šį jos norą išpildyti. Kol suvokiau, koks kvailas ir erzinantis yra šis sumanymas, taip jai ir pasakiau. Tačiau tuo metu viskas jau buvo susipynę. Mes miegojome atskirose lovose, valgėme kiekvienas savo pusryčius ir vakarienę, į butą grįždavome ir iš jo dingdavome paslapčia, kad niekas to nepastebėtų. Nežinau, kaip tai būtų pasibaigę kitu metu, nors nesunku nujausti, bet viską smarkiai pagreitino vadinamoji ekonominė krizė. Pirkdami šį butą, mes, žinoma, ėmėme kreditą. Dvidešimt penkeriems metams. Gaudavau gerą algą, galėjome tai sau leisti. Tačiau tada per vieną akimirką nebeliko nei darbo, nei algos. Žinau – ką nors būtume galėję drauge sugalvoti, bet mūsų gyvenimas jau buvo susiraizgęs, patys jį sukomplikavome, tad susitarti dėl ko nors jau nebuvo įmanoma. Ji su Lokiu išvažiavo pas tėvus, aš likau čia – iki tol, kol reikės išsikelti, nes butą teks atiduoti bankui. Štai taip, senuk. Ar senute. Kad ir kokia tu ten žiurkė."
Vyriškis ištuštino taurę, nukratė į kiemą paskutinius lašus ir įėjo į butą.
Nuo to laiko jo nemačiau. Ir jo būstas, ir visi kiti namo butai yra neapgyvendinti ir tušti. Pustuštis yra ir buvusios mokyklos pastatas, tiktai dieną kai kuriuose languose pastebimas nedidelis judėjimas. Vis dėlto vakarais mėgstu sugrįžti į mažąjį išgrįstą kiemą. Kartais dangus būna apsiniaukęs, kartais lyja arba sninga, o kartais aukštai, juodoje tamsoje matyti žvaigždės. Žvaigždžių tiek daug ir jos atrodo taip toli, kad mane apima nuostaba ir savotiškas susijaudinimas, toks drebulys nuo snukučio iki uodegos galiuko. Tokiomis akimirkomis mėgstu pagalvoti, kaip dažnai gali būti klaidingas iš tolo įgytas suvokimas apie nežinomus dalykus. Tu taip tupi, žiūri į apšviestus langus arba žvaigždes tolumoje, ir atrodo, kad matai ir supranti kažką viena, nors iš tikrųjų yra visiškai kitaip. Nes aš esu – tiktai kiemo viduryje tupinti žiurkė, ir kodėl turėčiau ką nors suprasti ir spręsti apie visus šiuos tolimus ir nepasiekiamus dalykus? Tačiau tai nereiškia, kad taip pat kažkas – kad ir šie žmonės – negalėtų spręsti apie mane. Nežinau, kažkokios juokingos mintys ėmė lįsti į galvą. Galbūt taip yra todėl, kad esu jau gerokai senstelėjęs.