tekstai.lt

TOMAS VENCLOVA. Į pietus nuo pusiaujo (Pradžia, 1 d.)
 
       Dalį savųjų universiteto atostogų 2006 metų žiemą praleidau keturiose Lotynų Amerikos valstybėse – daugiausia Argentinoje, taip pat Čilėje, Bolivijoje ir Urugvajuje. Be viso kito, apsilankiau Velykų saloje ir Ugnies žemėje. Savo kelionės įspūdžiuose panaudoju tą pačią formulę, kaip knygoje „Ligi Lietuvos 10 000 kilometrų“ – siūlau skaitytojui autentiškus, nors gal ir monotoniškus dienoraščio puslapius. Tiesa, jie yra labiau papildyti ir paredaguoti negu toje knygoje, vietomis perkomponuoti.

                                                                                                                            AUTORIUS       


 
       2006. I. 19
       Kiaurą dieną praleidžiu kelyje – iš pradžių iš savojo Niū Heiveno į Niujorką, paskui į Atlantą, iš kurios išskrendu tik apie devintą vakaro.

       I. 20
       Auštant lėktuvo ekranuose pasirodo egzotiški vardai – Antofagasta, Iquique (Čilės pajūris), taip pat Tucumánas ir Mendoza (tai jau Argentina). Toli kairėje Andų juosta: iš pradžių beveik lygus akiratis su vos įžiūrimais juodais gumbeliais, paskui, pro debesis prasimušus ankstyvai saulei, jau ir snieguoti kalnai, kurių gretoje, ko gero, atpažįstama aukščiausia Vakarų pusrutulio Akonkagvos viršūnė. Žinoma, tai toli gražu ne Himalajai: kalnų grandinė priplota, tik labai ilga. Leidžiamės pro keteras ties Ramiuoju vandenynu. Čilės sostinė Santjago vis dėlto lygumoje. Oro uostas civilizuotas – tiesa, laužau liežuvį, bandydamas susišnekėti ispaniškai, nes angliškai moka tiktai kas dešimtas; „oficialus“ taksi ligi viešbučio kainuoja dvidešimt septynis dolerius, neoficialūs pigesni, bet juose pasitaiko kriminalo. Važiuojame sausais laukais, pro trečiojo pasaulio barakus – palyginti su Venesuela ar Brazilija, jie dar apypadorūs: ilgos, bjaurios, bet ne ypač gąsdinančios medinės ar mūrinės lūšnos. Tačiau viešbutis (už penkiasdešimt dolerių) – visai aristokratiškame sodų ir vilų rajone, jį ir patį derėtų vadinti vila. Užsisakiau viešbutį dar Niū Heivene. Savininkė labai paslaugi, ir gerai susikalbam angliškai. Netrukus paaiškėja, kad ji vokietė – štai kodėl ant sienų kaba Mainco ir Vysbadeno graviūros; turime progos pasikalbėti apie Klaipėdą ir Lietuvos likimą.
       Apsitvarkęs vykstu pasidairyti po centrą. Jis gana toli – vokietė pavėžėja mane ligi metro, nuo ten kokios penkios ar šešios stotys. Išlipu ties pačia prezidentūra – Monedos rūmais. Ką gi, visiška Europa, nors atokiau nuo rūmų ji nedelsiant provincialėja, darosi nyki. Labai nemažai indėniškų veidų. Patys rūmai turėtų būti elegantiški, bet veikiau neišvaizdūs. Juos saugo kareivėliai baltais mundieriais, fantastiškai puošniais mėlynais antpečiais, vienas kitas iš tų kareivėlių – moteris. Kaip tik keičiama sargyba, ritualas anaiptol nemechaniškas, jaukus, nerimtas, sargybiniai bemaž tapšnoja vienas kitam per petį. Erdvūs kiemai, juose citrinmedžiai, fontanai, dvi patrankos (nulietos Limoje 1772 metais), kažkokia siurrealistinė prievarpsčio pavidalo statula, prie kurios fotografuojasi indėnė su kūdikiu ant rankų. Bandau įsivaizduoti, kur žuvo prezidentas Allende. Moneda – viena iš simbolinių Lotynų Amerikos vietų, ta simbolika jau gerokai nuvalkiota. 1970 metais prezidentu labai nežymia dauguma buvo išrinktas gydytojas socialistas, kuris ėmė nacionalizuoti dvarus, vario kasyklas, bankus ir fabrikus. Neilgai trukus viskas pradėjo vykti pagal gan įprastą scenarijų: bičiuliški santykiai su Kuba, Šiaurės Korėja ir Albanija, nežinia iš kur išdygusios revoliucinės grupės, SSRS parama – tiesa, nelabai karšta ir nelabai dosni, nes Allende buvo ne tiek marionetė, kiek liberalių prietarų tebeturįs inteligentas, o pinigų palaikyti visiems pasaulio kairiesiems sąjūdžiams jau stigo. Gyvenimas po nacionalizacijos daugeliui iš pradžių kiek pagerėjo, paskui ištiko kone badmetis, ir liaudis ėmė triukšmauti. Po trejų metų generolas Pinochetas Ugarte įvykdė valstybinį perversmą. Sako, Allende atsišaudęs iš rūmų lango kalašnikovu, kurį jam dovanojęs Fidelis Castro, bet tai tikriausiai legenda.
       Pinocheto režimas anaiptol nebuvo smagus – jis uždraudė opoziciją, įvedė cenzūrą, sunaikino daug tūkstančių kairiųjų, ir nebūtinai kairiųjų (antra vertus, radikalūs kairieji, kurie jau rengėsi perimti iš Allende's valdžią, gal būtų sunaikinę daugiau – nors svarstymai „kas būtų buvę, jeigu…“ paprastai beprasmiai). Bet čiliečius labiausiai įpykino tai, kad jis nepaisė krašto tradicijų: kitur Lotynų Amerikoje dešiniųjų perversmų pasitaikydavo tiek ir tiek, tačiau nudėti, šiaip ar taip, teisėtą (ir nieko aiškiai neteisėto nepadariusį) prezidentą, apgriauti Monedos rūmus, įvesti karinę diktatūrą – ne, europiniam Santjagui tokie dalykai nepridera. Tuo metu mūsų pašalyje Pinochetą dažnas slaptai mylėjo – va kad taip mus kas nors išvaduotų iš bolševikų... Tada, 1973-iaisiais, bandžiau būti objektyvesnis: Allende man atrodė „išvirkščias Dubčekas“, sunaikintas ne sovietų, o JAV (Kissingeris ir panašūs į jį palaikė Pinochetą, bijodami, kad Amerikoje neatsirastų naujas komunizmo židinys). Taigi man jis buvo antras įrodymas, jog socializmui žmogišku veidu pasaulyje nėra vietos – jei ne šie, tai kiti jį vis vien užgniauš. Greičiausiai tai irgi buvo naivus požiūris, bet daupgybei žmonių – ne tik Lotynų Amerikoje, ir anaiptol ne tik komunistų, sakyčiau, net pirmiausia nekomunistų – Salvadoras Allende virto didvyriu ir nekalta auka. Antra vertus, jo biografiją (ar hagiografiją) nedelsdamas parašė Josifas Lavreckis, kitaip sakant, mūsiškis Juozas Grigulevičius, vienas garsiausių sovietinių šnipų ir teroristų, augęs Vilniuje ir po daugelio nejaukių nuotykių tapęs istorijos mokslų daktaru.
       Šiaip ar taip, panašu, kad Allende po mirties laimėjo. Pinochetas Ugarte, nors ir daug metų valdęs, pateko į teismą, o prieš kelias dienas vykę rinkimai pasodino į prezidento sostą ponią Michelle Bachelet, nužudytojo šalininkę ir kone jo auklėtinę. Tiesą sakant, socialistai – beje, koalicijoje su krikdemais – vairuoja Čilę jau seniai, ir šalis jų priežiūroje klesti, ypač jei matuosime Lotynų Amerikos mastu. Na, ne tik Lotynų Amerikos – visame pasaulyje ji iškilo į dvidešimt septintą vietą. Apkūni, šiaip jau patraukli Bachelet yra ateistė ir vieniša motina, taigi katalikiškoje Čilėje (o katalikybė čia reiškia daug) truputį lyg ir ne sava. Bet simpatijų jai nestinga, ir net Santjago arkivyskupas ją remia. Jos tėvas mirė Pinocheto kalėjime, ji pati buvo kalinama ir net kankinama, paskui gyveno (hm...) Rytų Berlyne, tačiau iš visko atrodo, kad priklauso vadinamiesiems vegetariniams kairiesiems, su kuriais įmanoma susitarti – ne tokių kaip Fidelis ar Venesuelos prezidentas Chavez. Juo labiau, kad Čilėje tikrai yra problemų, kurias socialistai šiuo metu sprendžia geriau už dešiniuosius. Ką gi, pažiūrėsim.
       Štai ir Allende's paminklas – akiniuotas taikingas džentelmenas. Mirdamas jis buvo šešiasdešimt penkerių. Tame pačiame skvere Eduardo Frei: nors jis kur kas dešinesnis, katalikas, jo postamente dvi visiškai socrealistinės figūros – pusnuogis peonas ir šachtininkas, abu su vėliavomis. Nesuvaikysi kairės ir dešinės į pietus nuo pusiaujo. Paskui dar kažkoks devyniolikto amžiaus prezidentas imperatoriaus Augusto poza ir toga. Pinochetui paminklo nėra ir tikriausiai nebus.
       Kitoje Monedos pusėje visas tuntas varinių raitelių. Įdomiausias prezidentas Bulnesas ant nusvarinusio galvelę kuino. Lotynų Amerika, kaip žinoma, serga paminklų manija, miestų centruose jų būna dešimtys, kone šimtai, ir visada iš kokybiško metalo. Tas polinkis į monumentaliąją propagandą nustebintų patį Leniną. Ką gi, per jėgą renčiama istorija ten, kur jos nelabai būta. Randu ir kitokių paminklų, dažniausiai klaikių – pavyzdžiui, vietinėms sunaikintoms indėnų gentims: supermodernistinis griozdas, jo centre – perskelta galva.
       Išskyrus statulas, ko nors verto dėmesio Santjage mažoka. Aplinkui Monedos rūmus gaudžia iškilmingas centras, lyg smarkiai išdidėjęs prieškarinis Kaunas. Konstruktyvistinės gigantiškos spintos, toliau pasitaiko jugendstiliaus, barokinių ar veikiau pseudobarokinių bažnyčių. Senamiesčio viduryje palyginti miela, nors ir banali Plaza de Armas, joje vėl varinis raitelis, kažkokia mūza ar laisvės deivė. Gerokai pavargęs kaitroje, pro valdiškus pastatus prieinu universitetą. Čia du dviaukščiai kiemai su kolonadomis, neką prastesni už Vilniaus alumnatą, nors ir kitokie. Viename biustas su įrašu Domeyko – tauri šlėktiška galva, truputį primenanti Daukanto galvą. Iš visų Santjago statulų ši man pati įdomiausia. Ignas Domeiko ar Domeika, baltarusis nuo Nesvyžiaus, kalbėjęs lenkiškai ir laikęs save lietuviu, bene vienintelis jungia Čilę ir mūsų kraštą. Pas mus jis buvo Vilniaus studentas, filomatas, sukilėlis, Adomo Mickevičiaus ir Emilijos Pliaterytės draugas, Čilėje – geologas, keliautojas, švietėjas, universiteto rektorius ir reformatorius, suprojektavęs sostinėje vandentiekį ir, kas dar svarbiau, padėjęs įtvirtinti krašto demokratines tradicijas. Nė vienas vilnietis, bent anais laikais, nebuvo nuklydęs į tokią tolimą gaublio vietą.
       Laikraštis skelbia, jog nuo vienuoliktos iki trečios Santjage reikia vengti saulės – dėl ozono skylės čia dešimt kartų daugiau ultravioletinių spindulių negu reikia, o tai gresia odos vėžiu. Padėtis esanti netgi blogesnė negu Punta Arenas – mieste, ne per toliausiai nuo Antarktidos. Ką gi, renkuosi šešėlį, nors tai ne visada lengva. Vietiniai tuo lyg ir nesirūpina.

       I. 21
       Bandau susiorientuoti, kaip atrodo transportas į Argentiną, per Andų gūbrį. Gal ta kelionė ir nebus katastrofiškai paini, bet geležinkelio ir ypač autobusų stoties apylinkės jau trenkia trečiuoju pasauliu. Iš ten grįžtu į žymiai buržujiškesnį centrą. Pėsčiųjų gatvė Ahumada, itin solidūs pastatai, neoklasicizmas, taip pat – stiklas ir metalas. Šalia jų groja orkestriukas – dūdoriai ir būgnininkas šiaudinėmis skrybėlėmis; lėlininkas bučiuojasi su didžiule lėle, žiūrovai kvatoja – turbūt neišlepinti sudėtingesnių reginių. Gana daug elgetų, viena moterėlė skelbiasi pabėgusi nuo Kolumbijos teroristų. Užeinu į miesto katedrą, bet ji neįdomi, ir pamaldumo joje nesijunta. Styro palmės butelių pavidalo kamienais; kažkokie driežai ar iguanos, nukrėsti iš cemento, spjaudo vandenį į baseiną. Teatras iš paskutiniųjų mėgdžioja Europą, jo mozaikos vaizduoja Renesanso genijus, bet po arkomis miega didžiulis puslaukinis šuo ir juodaplaukis ponču prisidengęs indėnas, o gal ir indėnė. Siesta!
       Šalia pašto – visai netikėtas atradimas: Pinocheto paminklinė lenta. Mat šioje vietoje jis įrengė nacionalinį muziejų. Diktatoriaus vardas jau šešiolika metų uoliai trinamas iš atminties, bet kas nors iš to laikotarpio vis ima ir išlieka, maždaug kaip pas mus Žaliojo tilto statulos. Parduodami bilietai, tačiau kasininkė pasišalinusi pietų pertraukai, todėl į sales leidžia ir be jų. Muziejus neįprastai mažas ir kuklus, bet romantiškas. Iš esmės tai portretų galerija – negrabiai nutapyti keliautojai, aristokratai, bažnytininkai, karo vadai, revoliucionieriai, prezidentai. Pirmiesiems gyventojams atstovauja Šventojo Morkaus evangelija mapučių kalba ir net retenybių retenybė – Šventojo Luko tekstas jaganų kalba. Jaganai – Tierra del Fuego arba Ugnies žemės indėnai, viena primityviausių žemės rutulio genčių, o jų kalba, kaip tokioms gentims dažnai pasitaiko, reto turtingumo ir keistumo, nepasiduodanti mūsų logikai. Ugnies žemę planuoju pasiekti, bet tenykščių aborigenų turbūt nepamatysiu, nes jų, tiesą sakant, nelikę. Kolonijinis laikotarpis: šiek tiek saldžių jėzuitiškų aniuolėlių, prašmatni bažnytinė spinta su herbu, kreolų virtuvė, kurioje vyrauja svogūnai bei pipirai. Laisvės kovotojų relikvijos: svarbiausi tų kovotojų – Carrera, kurį kažkas sušaudė, ir O'Higginsas, kurį oligarchai (taigi!) privertė atsistatydinti iš pareigų. Vėl Domeikos biustas, bet nuošalioje kertėje, tarp daugelio kitų, garsesnių švietėjų. Lietuvoje vaizdavausi, kad jis Čilėje gerbiamas ne mažiau, negu pas mus Basanavičius. Taip, be abejonės, nėra, jis tik vienas iš daugybės – tiesa, universitete jį girdėję, ir jo paminklą tenai bet kas parodys.
       Paskui jau tik nuobodi prezidentų galerija, vietiniai Stulginskiai, Griniai, Brazauskai, jų asmeniniai daiktai ir ordinai. Trupučiukas kultūros: čiliečiai vis dėlto davė tris garsius rašytojus – Nobelio laureatus Gabrielą Mistral ir Pablo Nerudą, be jų, dar modernistą rizikinga pavarde Vicente Huidobro. Pagaliau Monedos šturmo fotografija, o greta jos – Allende's akiniai, rasti rūmų griuvėsiuose. Jų likusi tik pusė: istorija – ir muziejaus ekspozicija – baigiasi apsvilusiu, perskilusiu, iš pažiūros nereikšmingu stikleliu. Įdomu, ar jis jau buvo rodomas, kai muziejų atidarė Pinochetas. Perversmas, kaip ir World Trade Center dangoraižių puolimas, įvyko rugsėjo vienuoliktąją (kaip tyčia, tai mano gimimo diena). Rugsėjo vienuoliktosios vardu, beje, vadinamos gatvės – turbūt ne perversmo, bet Allende's garbei.
       Santjago centre jau pradedu susigaudyti, nors jis, kaip visi šachmatiniai miestų centrai, iš esmės klaidus – niekada nežinai, ar reikia eiti į kairę, ar į dešinę. Senų pastatų labai nedaug, ir tie patys siekia vos XVIII amžių. Užsikariu ir į Šventosios Liucijos kalnelį, tokių yra kone kiekvienoje Lotynų Amerikos sostinėje. Į jį kelia senamadiškas keltuvas, paskui dar tenka ilgai ropštis ligi viršūnės; nuo jos atsiveria dangoraižių reginys – iš tų, kuriuos amerikiečiai vadina „perfectly forgettable“ (itin lengvai užmirštamais). Matyti ir truputis Andų, bet sniegą pro debesis vos vos gali atspėti.
       Nuotaika lyg prie Viduržemio jūros, saulė leidžiasi vėlokai – šiame pusrutulyje pats vasaros vidurys. Viešbučio balkoną gaubia tarsi pietietiški klevai, tarsi kaštonai: karpyti lapai, žali apvalūs vaisiai.

       I. 22
       Viena iš savotiškiausių gyvenime dienų. Keliuosi patamsyje, miegojęs vos keturias valandas. Oro uoste esu, kaip prisakyta bilieto, prieš penktą ryto – ir, pasirodo, be reikalo: tenka labai ilgai lūkuriuoti, kol atsidarys reikalingi langeliai. Tikėjausi Dante's scenų, kaip įprasta egzotiškuose oro uostuose, bet jų lyg ir nėra, nors eilė ilgoka.
       Išsikalbu su savo bendravardžiu amerikiečiu Tomu – abu skrendame į Boliviją. Be vardo, mudu jungia pietetas Czesławui Miłoszui – vyras nepaprastai vertina „Pavergtąjį protą“ ir „Medžiotojo metus“. Gyvenąs Bolivijoje daug metų – iš meilės; kitaip sakant, vedęs tenykštę merginą, su kuria turįs du vaikus. Yra buvęs ir Kuboje. „Žinote, aš lyg ir viską suprantu apie komunizmą ir numanau, kad Rytų europietis su manimi nesutiks, bet tai vienintelė Lotynų Amerikos šalis, kur žmonės nebadauja ir dalyvauja visuomenės gyvenime.“ – „O Čilėje badauja?“ – „Toliau nuo Santjago centro – taip.“
       Šiandien Bolivijoje kaip tik naujo prezidento Evo Moraleso inauguracija. Ponia Bachelet – aljendininkė, o šis jau grynas fidelistas. Beje, dar indėnas, – pirmas toks šalies istorijoje (nors indėnų gyventojų ten žymi dauguma). Tomas, aišku, visom keturiom už jį. Bolivijoje nėra jokių demokratinių tradicijų, kurios itin stiprios Čilėje: Monedos šturmas buvo absoliuti išimtis, o bolivai su savo prezidentais visada elgėsi nepagarbiai; vieną, Villaroelį, 1946 metais net pakorė aikštėje – beje, jis buvo fašistuojantis.
       Lėktuvas skrenda virš Kokimbo miesto, kur Ignas Domeika anuomet kepino tiglyje „keistai įdomias vietines rūdas“ ir svarstė, kaip pagal Vilniaus pavyzdį reformuoti Čilės mokyklas. Ta reforma, ko gero, nelabai pavyko, nes krašto švietimas dabar laikomas atsilikusiu, prastesniu negu Argentinoje ir Meksikoje. Tiesa, XIX amžiuje taip nebuvo. Nusileidžiame pačioje Čilės šiaurėje, Arikoje, ten praleidžiame pusantros valandos – nepriima La Paso oro uostas, nes inauguracijos proga sostinę užplūdo very important persons. Arika – uostas ir pasienio miestas, Tomas čia neretai atvažiuoja iš Bolivijos pasimaudyti šiltame vandenyne. Už kelių kilometrų jau Peru ir tenykštis pasienio miestas Takna. Aplinkui Atakamos dykuma, ta pati, kurią „Penkiolikos metų kapitono“ herojai supainiojo su Afrika. Bet Afrikai iki šitos kosminės tuštumos toli šaukia. Tamsiai gelsvas smėlis, vietomis grumstuotas, neišpasakytai nykiomis kopomis nusidriekęs iki akiračio ir toliau: į jį niekada nėra nukritę nė lašo vandens. Tiesa, Arikos oro uostas drėkinamas, su palmėmis, bet žengęs kelis žingsnius nuo jo atsiduriu visiškai laukiniame ne mūsų planetos kraštovaizdyje ir galiu pažarstyti delnuose kaitrius Atakamos grūdelius. Stūkso keista koplytėlė ne koplytėlė, gal šiaip dekoratyvinė sienelė, papuošta rusvomis šventųjų ar ne šventųjų statulomis. Už jos per šimtus mylių nėra visiškai nieko. Nė žolelės, iš viso jokio gyvybės pėdsako. Nidos kopos, palyginti su Atakama, yra siūruojančios džiunglės, pilnos paukščių klykavimo ir vabzdžių dūzgimo. Kada imame skristi Bolivijos link, vaizduotė iš viso atsisako dorotis su ta dykuma. Į jūrą ji smenga stačiais, gal puskilometriniais skardžiais; o toliau vientisas nuogas įžambus šlaitas kopia į viršų kone keturiasdešimt penkių laipsnių kampu. Lėktuvas kyla lygiagrečiai smėlynams – tiesiog dusdamas veržiasi į dangų, bet nė kiek nenutolsta nuo žemės paviršiaus. Tai trunka bent dvidešimt minučių. Sako, dykumoje esama ir oazių, net miestelių, taip pat didžiausia pasaulyje atvira vario kasykla, bet nieko to nematyti, ir nė įtarti nieko panašaus neįmanoma. Meridiano kryptimi smėlynai lyg ir niekur nesibaigia, nutįsta ligi Santjago ir Limos; bet rytuose jų plokštumas ir sausas griovas pagaliau pavaduoja sniegas, uolotos viršūnės, debesyse nugrimzdusi drėgnesnė lyguma. Tuomet pradedame leistis.
       Viskas čia kur kas vargingiau už Čilę, matyti menkutės baltos aštriabokštės bažnytėlės, namai, nukrėsti bene iš adobe – saulėje džiovinto šiaudų, smėlio ir molio mišinio. Oro uostas mažutis, užtat aukščiausias žemės rutulyje, jo pakilimo ir nusileidimo takai dėl menko oro slėgimo dukart ilgesni negu įprasta. Rašiklis kišenėje ima prakaituoti, tepa drabužius ir pirštus – esame ar ne keturi kilometrai virš vandenyno paviršiaus. Tomas rekomenduoja viešbutį Eldorado, nors ir gąsdina, kad dėl šiandieninio sujudimo jis gali būti pilnas. Laimė, taip nėra.
       La Pasas – galbūt pigiausias pasaulio miestas, taksi ligi centro kainuoja penkis dolerius (JAV už tokį atstumą tektų mokėti šimtą ar du), sotūs pietūs – du su puse, labai padorus Eldorado irgi vos trisdešimt. Žinoma, daugumai vietinių tai neįsivaizduojamai didelės kainos. Kažką panašaus esu patyręs tik Indijoje. Važiuojame iš pradžių plokščiakalniu, pro debesis it baltai juoda vėliava plevėsuote plevėsuoja Ilimanio viršūnė. Paskui – vėl vienas netikėčiausių žemėje reginių: daugiaspalvė Bolivijos sostinė su visomis savo lūšnomis ir dangoraižiais atsiveria iš titaniško aukščio, nelyginant kibiro dugne. Santjago panorama visai neįdomi, o šitos neužmirši niekad.
       Viešbutis yra centre, šalia dar vieno varinio raitelio. Netoliese archeologinis muziejus, išgražintas Tihuanaco arba Tivanaku ornamentais: tos Bolivijos vietovės prieškolumbinis menas ezoteriškesnis už actekų ir inkų, tarsi teosofiškas. Yra ir turizmo centras, sekmadienį uždaromas pirmą valandą. Nors sekmadienis ir jau trečia, randu jame mielą mergužėlę, kuri labai laužyta anglų kalba dėsto man čionykščio transporto detales. Gatvėse vieni indėnai, galybė moterų spalvingais sijonais, su juodomis skrybėlaitėmis – katiliukais. Kiekvienas pastatas turi savo vardą, paprastai gana groteskišką. Šimtai lygmenų, miestas beveik vertikalus, nuolat reikia ropštis į viršų arba leistis. Žodžiu, diametrali Santjago priešingybė. Beje, visur Che Guevara ir Fidelis, ant kiekvienos sienos skelbiama žemyno „kairuolių“ – Venesuelos, Kubos ir Bolivijos brolybė. Šventės proga daug ginkluotų policininkų maskuojamosios spalvos uniformomis, dar daugiau jų buvo oro uoste, tik ten nestigo ir orkestrų. Bet kurioje užeigoje televizoriai rodo iškilmes, vykstančias visai netoliese. Paskui ima šūkauti naujasis prezidentas, jo kalba ilga, emocinga, niekaip nesibaigianti, tarytum paties Castro kalbos.
       Egzotika!

       I. 23
       Nuo ankstyvo ryto pro viešbutį zuja nesibaigiančios virtinės mikroautobusų. Tai La Pase – populiariausia (mat pigiausia) transporto priemonė. Šaligatviuose jau minėtos indėnės su katiliukais, plačiais sijonais ir pončais. Viena tokia elegantė užsuka į viešbučio prieangį – čia ją visi pažįsta. Ant jos kupros, įvairiaspalviame krepšyje, gana apatiškas vaikutis, kurio lyties nustatyti nepajėgiu, nors jam jau geri dveji metai. Sėdasi ir ima žindyti, atkišusi pėdą minkšta kurpaite ir ornamentuota kojine. Norėtųsi nufotografuoti, bet nesiryžtu.
       Vakar užsisakiau ekskursiją į Tivanaku, taigi gerokai vėluodamas privažiuoja ir mano mikroautobusiukas su indėnu gidu ir keliais vokiečiais. Miesto amfiteatras nusėtas kubistiniais namiūkščiais: netinkuoti mūrinukai, bet vis dėlto ne lindynės. Pro eukaliptų giraites ir uolas patenkame į aukštutinį La Paso rajoną, kuris atrodo neką blogesnis už smetoninį Žaliakalnį, tiksliau – Savanorių prospektą. Nestinga postmodernizmo, galybė plakatų bei įrašų garbina Evo – naują prezidentą visi, kaip ir Fidelį, vadinamą vardu. Toliau apypadoris, nors ir siauras asfaltuotas plentas, kurį supa Altiplano (Bolivijos plokščiakalnio) dykvietės – šešėliuotos rusvai žalsvos kalvos, bulvių laukai; akiratyje – viršūnių šukos su ledynais, vos įžiūrimos pro debesis. Reti sodžiai, senoviškų rudų bažnytėlių kupolai. Pasitaiko karvių, asilų, labai daug didelių šunų, bet kažkodėl visiškai nematyti lamų – Lotynų Amerikos padarų, giminingų kupranugariams ir atliekančių panašų vaidmenį.
       Antrasis Tibetas. Vėsu ir lynoja. Tivanaku – bene savotiškiausia ir mažiausiai išpopuliarinta senosios Amerikos kultūra, vyresnė už inkų, majų ir actekų. Tvirtinama, kad ji egzistavo du tūkstančius septynis šimtus metų ir pasiekė zenitą maždaug Merovingų ir Karolio Didžiojo laikais. Pas mus tie amžiai vadinami „tamsiaisiais“, apie Tivanaku žinoma nepalyginti mažiau. Mat su ispanų užkariautojais čia nebuvo susidurta – kultūra nuvyto prieš jiems atvykstant. Ji buvusi teokratiška, labai stabili; kaip visos tokios nesikeičiančios kultūros pirmiausia rūpinusis kalendoriumi ir žemdirbystės ciklais. Kaip tik jai turime būti dėkingi už bulves, kurių čionykščiai auginę tris šimtus rūšių. Kraugeriai jie nebuvę, aukoję saulės dievui augalus, tiesę kelius ir kanalus, kalbėję turbūt senąja aimarų kalba (dar ir dabar aimariškai šneka bent trys milijonai). Tivanaku miestas užėmęs šešių kvadratinių kilometrų plotą ir buvęs Pietų Amerikos Meka, atseit tolimų piligrimysčių centru. Jį skalavęs Titikakos ežeras, kuris nuo to meto nuslūgęs. Dabar jis už dvidešimties kilometrų – nuo kalvos akimirką matome tik siaurą vandens juostelę.
       Beviltiškai skurdžioje ir prišnerkštoje gyvenvietėje net du padorūs muziejai. Viename tiktai smiltainio ir andezito statulos – labai archajiškos, lėkštais veidais, ornamentuotais liemenimis, tokios, kokioms geriausiai tinka stabų vardas. Kai kuriose jų žmogaus bruožai persilieja į didžiulio katino ar jaguaro – sakytum, čionykščiai kentaurai. Kitame muziejuje visko po truputį: gali pamatyti, pavyzdžiui, deformuotų kaukolių, bet daugiausia keramikos. Svarbieji Tivanaku simboliai – puma, kondoras, žuvis ir gyvatė, jie daugmaž atitinka keturias stichijas, tai yra ugnį, orą, vandenį ir žemę. Pasitaiko dar varlių, aligatorių, net jūrų arkliukų, taip pat vandenyno (ne Titikakos!) krabų. Kitaip sakant, miesto įtaka siekė pajūrį: kaip tada būdavo įveikiama Atakama, bent man sunku įsivaizduoti. Daug ir geometrinių motyvų – kryžių (ne krikščioniškų, o nusižiūrėtų iš Pietų Kryžiaus žvaigždyno), spiralių, kažkokių magiškųjų kvadratų, o sykį užtinku gryniausius Gedimino stulpus.
       Kasinėjimų zona atsiskleidžia ne iš karto. Iš pradžių ji nieko gera nežada. Viską užgožia Akapanos piramidė, kuri šiandien yra paprasčiausia kalva: po žeme slepiasi tikras septynių pakopų Babelio bokštas, bet atidengta tik menka jo dalis. Mažai telikę ir iš šventyklos, kurioje embriono poza buvo laidojamos kilmingųjų mumijos. Indėnas gidas klausia mane, kaip lietuviškai: „How do you do?“ Paskui išrėkia „Kaip gyvuojate?“ pro ruporo pavidalo skylę akmens sienoje. Jau manau, kad viskas tuo ir baigsis, bet čia prieiname Kalasasaya šventyklą, ir man atima amą.
       Netikiu jokiomis „galios vietomis“, energijos centrais, čakromis, biosrovėmis ir panašiais šiandien madingais dalykais. Jei kuo tikiu, tai meno galia. O Tivanaku meno užmojis toks pat, kaip Mikėnų ar Romos. Titaniškos sienos sukomponuotos lyg ir primityviai, bet su absoliučiu dermės ir simetrijos pojūčiu. „Visų svarbiausia – sumanymo didybė“, – kaip sakydavo Josifas Brodskis. Ilgas, labai ilgas kelias sienų pakraščiu, paskui atsiveria požeminė šventykla – tiksliau, kvadratinė įduba, kurios mūrus puošia šimtas septyniasdešimt penki išraiškingi, kone romaniški veidai. Nieko gąsdinančio ir kanibališko kaip actekų kultūroje, nieko perdėtai painaus kaip majų, nieko slegiančio kaip inkų. Rausvai violetinė akmenų gama idealiai įsilieja į kraštovaizdį, bet su juo vis dėlto nesutampa: žmogaus palikta galinga ir drauge lengvutė, ne iš karto įžiūrima žymė. Centre stūkso keli vertikalūs akmenys, kurių nesinori vadinti fališkais simboliais, kaip juos visi vadina. Pro sienos plyšį įsibrovęs spindulys per solsticiją krisdavo ant garsių Saulės vartų – tiesa, šie, nors ir monumentalūs, mažesni, negu galėtum tikėtis, ir stovi nebe toje vietoje. Visa, kas ir turi būti pirmykštėje taikioje astronomų bei žemdirbių civilizacijoje.
       Grįžus į La Pasą, mus išlaipina prie Šventojo Pranciškaus aikštės senamiesčio centre. Taigi pasitaikė proga aplankyti Mercado de Hechiceria, Raganų turgų, kuris laikomas svarbiausia miesto įžymybe. Prekiaujama jame, tiesa, daugiausia audiniais, iš raganiškų daiktų krinta į akį tik išdžiovinti lamų embrionai – trimečio vaiko didumo, pajuodę ir baisoki. Yra dar buteliukų butelaičių su magiškais skystimais ir milteliais, bet tais daiktais irgi nelabai tikiu. Šventojo Pranciškaus bažnyčia po Santjago banalybių tiesiog atgaivina: tai tikras dūkstantis, gaudžiantis kolonijinis barokas su Tivanaku ornamentų priemaiša, nors aukso viduje mažiau negu Lotynų Amerikoje įprasta (gal ir ačiū Dievui). Nuošalyje dar Murillo aikštė – ne dailininko, o kažkokio tautinio didvyrio. Joje – kuklūs prezidento rūmai. Kaip tik čia buvo pakartas Villaroelis, kyšo jo biustas, riebus veidas trupučiuką primena Franco. Nužudytajam prezidentui reiškiama pagarba, maždaug kaip Allende'i, nors politiškai jis buvo diametrali Allende's priešingybė. Įrašas skelbia, jog „šis kapitonas nepaliko savo laivo per audrą“. Greta atversta akmeninė knyga, turbūt simbolizuojanti konstituciją ir su biustu neturinti nieko bendra. Ant jos ropščiasi mažutytė – gyva, ne akmeninė – mergytė, neiškenčiu to vaizdo nenufotografavęs.
       Viešbutin pareinu pėsčias iškilmingu prospektu, kuris, kaip visame ispaniškai kalbančiame pasaulyje, turi du vardus – Prado ir Alameda. Miestas, ką besakysi, su fantazija, psichedeliškas. Gyventojai bastosi slidžiais šaligatviais ir purvynais, neretai karnavališkai išsipuošę, su plunksnomis, beretėmis, o daugiausia – katiliukais. Paminklų manija lygiai tokia pat kaip Santjage, bet labai padeda statūs šlaitai, kuriais leidžiasi gatvės ir pats prospektas: sostinė linksmai ritasi žemyn, į chaoso sferą.

       I. 24
       Radęs turistinę agentūrą Raganų turguje, pasirūpinu kelione į Titikaką. Arba – Tikitaką, kaip sakydavo mūsų geografijos mokytojas, vengdamas... hm, kakofonijos. Kadangi jau rytoj planuoju išvykti iš Bolivijos, esama dviejų galimybių: su ekskursija į Saulės salą (kainuoja šešiasdešimt dolerių) ir be jos (kainuoja šešis). Renkuosi antrąją, ne dėl šykštumo, bet todėl, kad ji trunka ligi penktos vakaro, o pirmoji iki dešimtos ar vienuoliktos: ar verta tiek vargti? Saulės salos reputacija aiškiai išpūsta, su ja siejama inkų civilizacijos pradžia, bet tenykščiai paminklai neprilygsta Tivanaku, tad jei jau nori matyti, ką pajėgė ręsti inkai, reikia vykti į Peru.
       Taigi ankstyvą rytą vėl riedu per vertikalų La Paso miestą, stebėdamasis jo spalvingumu. Bolivijos sostinė tiek pat iškilusi virš jūros lygio kiek ir Lhasa, tačiau savo nuotaika primena veikiau Nepalą. Keistoka architektūra ir gigantiškas turgus: daržovės (ar ne tie patys trys šimtai rūšių bulvių?), pietietiški vaisiai ir gėlės, gėlės, gėlės. Šiaip jau vargas, bet ne toks triuškinantis, kaip, tarkime, Indijoje. Autobuse iš pradžių esu vienas, pamažu į jį prisirenka pora dešimčių turistų su kuprinėmis. Čia turistauti ne taip jau paprasta, ypač dėl didelio aukščio. Dažną tenka iš La Paso skubiai išvežti, nes mažas oro slėgis neįpratus gresia net gyvybei; bet daug keliaudamas jau esu patikrinęs, kad mano organizmas į tai nereaguoja. Per radiją kelintą kalbą rėžia naujas prezidentas: girdėti „lucha contra capitalismo“ ir „camarado Fidel“. Oi, geruoju tatai nesibaigs.
       Vėl nykus Altiplano, tik kelias jau kitas. Lietinga ir žvarbu. Ledynai prasideda vos ne už artimiausių kalviūkščių; turbūt tai optinė apgaulė, bet jų dvelkimas stingdo ne juokais. Tačiau maždaug po septyniasdešimties kilometrų viską nustelbia didysis ežeras. Jo pakrantėse gana vešli žaluma; vandenys pradžioje lyg ir pelkėti, užžėlę nendrynais, bet juo toliau, juo įspūdingesni – gilūs, pribarstyti pusapvalių salų bei salelių. Pirmykšte galybe ir laukiniais krantais Titikaka nenusileidžia Baikalui, nors čia kiek daugiau civilizacijos žymių – tarkime, baltų garlaiviukų ir jachtų (po Baikalą, bent sovietmečiu, plaukiojo vienas vienintelis gana apgailėtinas garlaivis). Įlankos, užutėkiai, kyšuliai, gaivus vandens kvapas, neįprasta skysčio masė, iškelta į keturių kilometrų aukštį, vienintelė tokia pasaulyje. Netrukus vanduo ima mus siausti iš visų pusių, nes važiuojame sąsmauka. Kaip tik nušvinta saulė, tai ežerui labai tinka.
       Vietovė, vardu Tiquina, pilna aptingusių stambokų šunų. Jos centrinėje aikštėje monumentas – kažkoks Eduardo Avarda, paauksuotas ir labai primenąs Taraskono Tartareną. Avarda pasižymėjo Bolivijos kare su Čile dėl Atakamos (Bolivija pralaimėjo, bet tiek jau to). Evo Moralesas rinkimų kampanijos metu žadėjo Atakamą atsiimti ir užtikrinti savo šaliai išėjimą į jūrą, kurio ji neteko prieš gerą šimtmetį. Arika bolivams – maždaug tas pat, kas mums Klaipėda. Kaip ją įsigyti be naujo karo, kurio laimėti kraštas tikrai neįstengtų, – šimts žino. Šiaip ar taip, Tartareno dvasia tebegyva. Keliamės per siaurutę vandens juostą – žmonės atskirai, autobusai atskirai. Persikėlus kažkodėl tikrinami dokumentai. Gal dėl to, kad netoli valstybinė siena, o gal policija gaudo narkotikų prekeivius (Bolivijoje policininkų pilnut pilna, nors bendras dėsnis sako, kad juo gausiau policininkų, juo daugiau korupcijos ir netvarkos). Beje, Moralesas ir dėl narkotikų turi nekasdieniškų idėjų – yra linkęs juos legalizuoti. Taip pat nori atkurti pagonybę, jo inauguracija vyko Tivanaku neva pagal inkų ritualą – apsisiautęs raudona tunika, jis aukojo vyną ir gėles žemės deivei. Na, mes šitaip irgi mokame.
       Tolimesnė kelionė iliustruoja žinomą revizionistų aforizmą: „Kelias – viskas, tikslas – niekas.“ Atsiduriame fantastiškoje saloje. Tundros kraštovaizdis, plikos apkerpėjusios uolos su įdubomis, sakytum, tūkstančiai tave stebinčių akylų veidų. Aiškiai pavojingas plentas nesibaigiančiais viražais sukasi virš bedugnių. Trisdešimt aštuonis kilometrus ligi Kopakabanos (ar Copacabana) miestelio įveikiame tik per pusantros valandos. Tai vienoje, tai kitoje pusėje iš didelio aukščio stulbinami ežero vaizdai. Labiausiai pritrenkia spalvų kontrastas: įlankos skaisčiai, net tamsiai mėlynos, toliau – be jokio perėjimo – plyti beveik baltas vanduo. Po visų šitų forte ir fortissimo kelionės pabaiga – Kopakabana, – tėra banalių banaliausia komercinė vietovė. Su didele, bet nevykusia bažnyčia, šimtais valčių, purvynais ir prekystaliais. Tiesa, bažnyčia garbinga, joje saugoma Bolivijos globėjos Indėnų Mergelės arba Juodosios Madonos statula. Einu prie ežero, bet kaip tik šioje vietoje į jį subėga miestelio srutos, taigi spalva ir dvokas atitinkami. Gyventojai iš paskutiniųjų bando prasimanyti pinigo – iš pradžių siūlo ekskursijas į Saulės salą, paskui begales kičo ir netikrų brangakmenių, pagaliau, ko gero, lašelytį autentiško folkloro. Visi jie – indėnai ir metisai, beje, geraširdžiai, be šleikštoko pataikavimo, kuris trečiajame pasaulyje toks dažnas; veikiau ramiai, ir kiek iš aukšto, pasitinka atvykėlius. Pamažu imi suvokti, kad visa tai iš nevilties. Apylinkės šlaitus skaido terasos, gal natūralūs akmens dariniai; menkučiuose ploteliuose kažkas auginama, greičiausiai koka. Pirmąkart Bolivijoje matau būrelį lamų. Vakar ragavau lamos kepsnį, skaniu jo nepavadinčiau.
       Artėjant prie La Paso, lietaus numazgotame danguje, debesynų properšoje nušvinta visa Ilimanio skiauterė, mandagiau pasakius, vainikas. Kalnas, kad ir ką sakysi, visu kilometru aukštesnis už Elbrusą ir Monblaną, vos dviem nusileidžiąs Everestui.