Recenzijos, anotacijos

 

Poezijos pavasaris 2013. – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2013. – 248 p.

 

Štai ir perskrido Lietuvą beigi Airiją poezijos paukštė, Šveicarijos anei Rusijos neaplenkdama; paperėjusi kasmetinį kiaušinuką geltonu lukštu, paskutinį kartą gargtelėjo Sarbievijaus kieme ir amžiams nuplasnojo į nebūtį. O ištikimi poezijos tarnai, kasmet bendro reikalo suburiami po jos jaukiu motinišku sparnu, liko kaip tas paukščiukas ant almanacho viršelio – pasišiaušę, šleivi kreivi, šventę atšventę, skaitę, paskaitę ir nusiskaitę, žodžiu, nei šiokie, nei tokie, nei penki, nei devyni, nei velniai, nei gegutės, bet anaiptol ir ne kukučiai.

Tikriausiai kai kurie skaitytojai jau pasibaisėjo: ką čia ta kritikė paisto? O čia, gerbiamieji, yra viso Poezijos pavasario diskurso esmė ir apibendrinimas, gal net koncentratas; maždaug tokių, su pretenzijom į meniškumą, tačiau nieko autentiško nepasakančių pašnekėjimų buvo pilna šitoji šventė ir minėtasis auksinis kiaušinukas – almanachas „Poezijos pavasaris 2013“. Antrus metus jis rengtas pagal naują tvarką – komisija atrinko tekstus iš geriausių publikacijų, pasirodžiusių kultūrinėje spaudoje. Ar toks sudarymo principas geresnis? Rimtas klausimas; yra ir jo palaikytojų, ir priešininkų.

Kas tikrai geriau, nei būdavo – gražus knygos dizainas, kuris, su pakeitimais pritaikytas jau antrus metus, rimtai pretenduoja į naują tradiciją. Gražu, kad knygą galima išrengti ir matyti siūle susiūtą nugarėlę. Poezija apsinuogina skaitytojui, atsiveria; raudonas viršelis – lyg kraujuojanti žaizda, aistra, meilė ir visos kitos reikšmės, kurias turi ši spalva. Malonus ir neblizgantis popierius, iškilus pavadinimo spausdinimas. Viršelio akcentas – paukštė, kuri šiemet pavirto prisimerkusiu ir sparnus suskleidusiu kukulaičiu. Akivaizdu, kad toks logotipas desakralizuoja ir almanachą, ir poeziją apskritai – paukštis stovi, o ne skrenda, vadinasi, akcentuojamas polėkio praradimas. Poezija buitiška, kasdieniška, nustekenta, ir, kas įdomiausia, užsimerkusi. Pakylėta tradicija, kaip ir paukštis, apversta aukštyn kojom. Štai tokią almanacho interpretaciją galime išgauti iš šio apsimiegojusio paukštelio. Ar ji teisinga, bandysime atsakyti.

Pagirtinas dalykas – kartu su almanachu platinama kompaktinė plokštelė, kurioje įrašyti autorių skaitomi tekstai. Juk poezija turėtų paliesti pačią kalbos šerdį, panaudoti visas jos galimybes, kiekvienąkart grįžti prie kalbos gelmių, o kalbos pirminė forma yra garsinė. Poezija senesnė už raštą, todėl jos klausymas yra daug autentiškesnis išgyvenimas nei skaitymas. Deja, mūsų poetai (ypač tai taikytina jauniesiems) retai skaitymą paverčia švente. Čia kalbu apie poezijos renginius, o ne įrašus, kurie yra surepetuoti ir sutvarkyti. Gyvi jaunųjų skaitymai dažnai pasižymi keista atmosfera – susirenka tik patys skaitovai ir keli jų pažįstami, visi skaito panašia, monotoniška intonacija, o Tomas Dirgėla visada pradeda juoktis. Kažkur tarpdury kiti kolegos siurbčioja vynelį, todėl į vakaro pabaigą būna linksma visom prasmėm; gerai, jei tokia šventė netrunka trijų valandų, kiek, pavyzdžiui, truko „Sueiliuotas pavasaris“. Poezija dažnai būna vidutiniška ar netgi prastoka, ir visa tai primena „chebros skaitymą chebrai“, o ne normalų literatūrinį renginį. Anaiptol nenoriu pasakyti, kad Poezijos pavasaris turi likti pakylėtas, oficialus ir patetiškas, kaip kad būdavo sovietmečiu. Anaiptol. Tačiau reikia turėti saiką, kiek darkomės, o kiek kuriam ir skaitom poeziją, galų gale – kaip atstovaujam kuriančiųjų bendruomenei.

Anot literatūros tyrinėtojos Dalios Satkauskytės, visą postmodernią literatūrą galima skirstyti į geras knygas ir į laikraštinę, žurnalistinę postmodernizmo versiją, kuri apsiriboja žaidimais ir kalambūrais, atmesdama netgi prasmės siekį. Deja, ir skaitymuose, ir almanache akivaizdžiai vyrauja pastaroji kryptis. Tai visuotinė tendencija – pradedant Gintaru Patacku: „Dievas skubiai užsigrimavęs kraujosruvas / ir mėlynes kad nesukeltų tau šoko savo / cacai lialiai pliušiniam šuniukui“, ir baigiant Mindaugu Milašiumi-Monte: „jau aš keleivišius stovėčiau čionai / po neonais ir laukčiau į kitą / krantą tik plaukiančio / troleibuso“ (p. 72). Kuo skiriasi tokia poezija nuo prozos? Geras klausimas, skatinantis dar kartą permąstyti tradicinius žanrų ir literatūros rūšių santykius postmodernioje epochoje. Tačiau apie tai mąstyta ir permąstyta tiek kartų, kad net filologui nebeįdomu, o nefilologui toks klausimas vargu ar kils. O jei kils – išbandžiau būtent šį Montės tekstą su geru savo pažįstamu istoriku – sprendimas bus negailestingas: nesugeba žmonės rašyti poezijos, parašo prozinę miniatiūrą ir sukapoja eilutėm, ir pavadina save poetu, ir patenka į almanachą, ir pakeliui dar apdovanojimą gauna. Baisu, kraupu, dekadansas, poezija merdėja. Žinoma, tai tėra vienas iš būdų reaguoti į šiuolaikinę poeziją, ir šis anaiptol nėra profesionalo požiūris. Tačiau tenka pripažinti, kad tokia reakcija gana logiška. Bandžiau guosti savo pažįstamą – kalbėjau, kad po kiekvienos epochos seka savitas postmodernizmas, epigonų amžius, kai nebesugebama pasakyti nieko naujo, tik žaidžiami seniai nužaisti žaidimai; savotiškas tarpsluoksnis, pelkė, kurioje kunkuliuojanti energija vėliau pažadina kūrybos geizerį. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ir mūsų literatūra dabar išgyvena tokį periodą, kuris netruks praeiti. Nes žaisti kalba gerai, galima ir net reikia, tačiau užsižaidimas – tiesus kelias į poetinę niveliaciją.

Niveliacijos almanache pastebima daug: verlibras karaliauja, o pamatyti skyrybos ženklą ar didžiąją raidę – maždaug tokia pati tikimybė, kaip vienaragį. Formą kiekvienas poetas renkasi tokią, kokia jam labiausiai tinka, kokią jaučiasi geriausiai įvaldęs, ir čia joks kritikas negali kištis ir aiškinti, kad va rimuoti gerai, o nerimuoti – blogai, nes tai, švelniai tariant, būtų neprofesionalu. Tačiau kritikas gali kelti klausimą: kiek autentiška tai, kas parašyta? Verlibras – turbūt sudėtingiausia poetinė forma. Rimuotame tekste nenorom atsiranda kažkokių užpildų ar intarpų – žinoma, kuo poetas stipresnis, tuo jų mažiau, tačiau visiškai atsisakyti vargu ar kam nors pavyksta. Rimas – Prokrusto lova, į kurią poetas spraudžia savo kalbą: jei per trumpa – ištempia, jei per ilga – nukerta. Rašant verlibru, nereikia nei tempti, nei kirsti: turėtų likti tik švarus, visiškai išvalytas kalbėjimas, kur kiekvienas žodis yra savo vietoje, neišmetamas ir nepakeičiamas. Kažkaip nejauku darosi, kai turbūt stipriausi verlibru rašyti almanacho tekstai yra jau seniai mirusio litvako Avromo Suckeverio eilėraščiai, sukurti Vilniaus gete per karą (vertė Mindaugas Kvietkauskas). Jie almanachui suteikia išliekamosios vertės – nebesinori jo padovanoti bibliotekai ar paskolinti pažįstamiems su teise negrąžinti.

Struktūrinis margumas ir yra vienas didžiausių šio leidinio privalumų. Gražu, kad išspausdintas Sigito Gedos, Juozo Apučio ir Marcelijaus Martinaičio pokalbis. Apie M. Martinaitį gražiai ir šiltai parašė profesorė Viktorija Daujotytė. Jeigu ką nors nervina, neva „kiek čia galima kalbėt apie tą patį“ arba kad „almanachas turi atspindėti tai, kas yra, o ne tai, kas buvo“, tai tegu nusiperka per pastaruosius trejus metus išleistas lietuvių poezijos knygas ir eina skaityt, o aš darkart paskaitysiu Gedą ir Martinaitį, ir mes dar pažiūrėsim, kuris iš mūsų labiau apsidžiaugs. Jei rimtai, poezija visada susijusi ir su tradicija, ir su individualumu, ir šis almanachas tokią jungtį fiksuoja. Ir darkart skaitysiu pokalbį su S. Geda, nes jame tiek daug žmogiškumo, atvirumo aplinkai, refleksijos, kad perskaitęs tikrai ne kartą mintyse grįžti prie teksto. Įdomu, kad reaguojama į Tarmių metus – tarmėms skirtas visas nedidelis skyrelis, kuriame spausdinamas Skirmanto Valento straipsnis apie „Anykščių šilelį“ ir pokalbis apie tarmių reikšmę. Anketos klausimas apie tarmes yra ne toks įdomus – visi atsako panašiai, ir tai natūralu: joks protingas žmogus nepasakys, kad tarmė yra bevertė, tačiau niekas ir nepradės ploti rankomis: rašykim, rašykim tarmiškai poeziją, nuo rytdienos ir visi kartu! Kas kalba tarmiškai, tas ir kalbės, o kas nekalba, tikrai nepuls kurios nors tarmės mokytis perskaitęs apie iškilų Vlado Braziūno pavyzdį, kurį mini absoliuti dauguma į anketą atsakiusiųjų. Tad atsakymai į šį klausimą, kaip, beje, ir į likusius du, yra lengvai nuspėjami ir neintriguojantys. Anketos klausimai apskritai kiek banaloki, neprovokuojantys gyvos minties ar netikėtų įžvalgų ir į pabaigą atsakymus skaityti jau tingisi.

Kad ir koks margas, kad ir iš daugelio skirtingų dalių sudarytas, almanachas vis tiek yra nepakeliamai nuobodus. Kad ir kaip bandoma išsivaduoti iš senojo, klasikinio „Poezijos pavasario“ kanono, nieko neišeina: viena vertus, bandoma poeziją subuitinti, nuleisti žemėn kaip tą viršelio paukščiuką, kita vertus – išlaikomas nepakenčiamai didaktiškas tonas.

Su visa pagarba titanišką darbą atlikusiems vertėjams – svečiai irgi nežavi. Aišku, yra gerų ir stiprių tekstų, bet jų tik vienetai. Gerai, kad almanachas tampa proga susipažinti su negirdėtais vardais arba perskaityti dar vieną žinomo užsienio autoriaus tekstą. Blogybė ta, kad tie tekstai klaikiai panašūs į lietuviškuosius. Tas pats verlibras, tos pačios temos, netgi panašus kalbėjimas, leksika. Kartojasi kai kurie Poetiniuose Druskininkų rudenyse minėti vardai. Norėtųsi kažko naujesnio, egzotiškesnio – juk pasaulyje egzistuoja ne vien anglų, rusų, prancūzų ir vokiečių kalbos. Lietuvos universitetai ruošia daugybę egzotiškų kalbų specialistų – kodėl nepaprašyti jų pagalbos ir neišversti iš čekų, slovėnų, ispanų, galų gale, japonų kalbos? Skaitant ispaniškai atsiveria ir didžioji dalis Lotynų Amerikos. Jų prozos turime, o eilių? Pažįstu žmogų, kuris skaito Farerų salų kalba. Valio. Tik kodėl neturime verstos Farerų salų poezijos? Norėtųsi, kad svečių sekcija taptų dar margesnė, įdomesnė, galų gale – kad vertėjai nebijotų imtis ir rimuotų tekstų. Nes rimo ir vienaragio situacija nesikeičia ir šioje almanacho dalyje. Nors žinau, kad recenzija neturi virsti pageidavimų koncertu, drįstu duoti techninį patarimą – šalia pateikti ir originalą, kaip tai daroma Poetinio Druskininkų rudens almanache. Nepaisant to, kad nykstantys Amazonės miškai už tokį sprendimą nepadėkotų, tekstai originalo kalbomis padidintų almanacho išliekamąją vertę ir pritrauktų vertėjų ar kalbų mokovų dėmesį. O Amazonės miškai šiaip ar taip liūdi, nes du trečdaliai Lietuvoje šiuo metu išleidžiamų knygų (ypač pigių ir prastų romaniūkščių vertimų) yra tiesiog neekologiško ir aplinkai kenksmingo akto įrodymas. Bet tai – atskira tema, kurią paliksime ateičiai.

Dabar neišvengiamai tenka atsakyti į klausimą – gerai yra sudarinėti almanachą iš per metus jau publikuotų tekstų ar ne? Ko gero, žanrų, stilių ir kartų įvairovė pagirtina, ji bent truputį padeda atsikratyti monotonijos, kurią skleidžia pirmoji leidinio dalis. Jei jau norime eksperimentuoti, laužyti normą, kanoną, darykime tai iš peties. Šis almanachas primena bedvasį kompromisą tarp pakylėtumo ir buitiškumo, todėl yra joks – bandoma lyg ir afišuoti poeziją kaip aktualų reiškinį, kita vertus, vengiama autoironijos, savikritikos. Nepaisant apsimiegojusio ir nustekento paukščiuko, poezija vis tiek reprezentuojama kaip rimtas, skausmingas reikalas – visur tik mirtis ir egzistencinės krizės. Neišvengiamai atmintyje iškyla pernykštis „Poezijos pavasaris“ ir Aido Marčėno eilutės, jau tapusios savotiška kliše: „pasaulis baigiasi, todėl / reikia rašyti eilėraščius.“ Gerai, jei ribiniai išgyvenimai įdomiai įpoetinami, nes įdomus, netikėtas pasakymas atveria duris ir kitokiai žiūrai. Įsimena Mindaugo Nastaravičiaus „papjovėme, bet nevalgėme“ (p. 73), Vytauto Stankaus, Ramunės Brundzaitės eilėraščiai. Išskirtiniai jau mirusio Tomo Arūno Rudoko tekstai – juose esama autentikos, gyvų metaforų, naujų vaizdų. Tačiau dauguma eilių parašytos pagal šiuo metu nusistovėjusį poetikos modelį, kuris niekaip netransformuojamas ir netgi nelabai pritaikomas individualiam stiliui, todėl atsiranda monotonijos ir nykumos įspūdis. Šiame kontekste prasmingai suskamba ironiškos Roko Poviliaus eilutės: „šioj žemėj poetai / kaip niekur nuobodūs / nykiausias eilinis / taikus eilšaudys“ (p. 91). Jei taip norime nuleisti savo poeziją iš padebesių ir redukuoti ją iki pusiau miegančio varnos Albertinos prototipo, ironija tam nekenks.